| |
|
|
|
Parašė ALEKSANDRAS RADŽIUS
|
SAULĖ
Erdvė
godžiai geria karštą vyną.
Karštas vynas liejasi
per saulės kieliko kraštus.
Karštas vynas laša
ant veido ir ant lūpų
ir uždega mėnulį
manyje.
Žemė
godžiai geria karštą vyną,
karštas vynas sunkias juodžemio širdin.
Žalią rytą medis,
linksmas atsikėlęs,
karštą vyną geria
su manim.
VENERA
Vakare tu man antikės deivė,
o rytmetį — snaigė balta.
Saulės ugniniam delne
ištirps deimantinė šviesa.
Tada horizonte išnyksi.
Paslaptingam dienos ošime
žemei bus gera ir linksma,
o tu, ar matysi mane,
beieškantį tavo šviesos,
belaukiantį, kol patekėsi?
ŽEMĖ
Niekada nematėm
jos gražios iš tolo
ir nesigėrėjom
jos apvalumu,
tik žinojom — veidu
švietė ji į saulę
ir žvaigždynuos rašė
žodžius intymius.
Niekada nematėm
žydinčio vainiko,
kai ratu apjuosia
jos senutę galvą,
tik žinojom — kartais
ji pravirksta gailiai
ir iš skausmo glaudžia
prie krūtinės savo
rudenio lapus.
O žvaigždynų skliaute
žodžiai parašyti,
parašytas kraujas ir malda,
parašytas džiaugsmas
amžinai keliauti
ir Omegos ženklas
didžiąja raide.
SATURNAS
Tiktai iš tolo
pasidžiaugt galiu
aukso vainiku
ant išdidžios
ir spindinčios galvos.
Pasiekt tave galėsiu,
kai nežinios diena
pakvies mane
į tavo orbitos namus.
URANAS
Tu į gelmę nulašėjęs
saulės vyno lašas.
Tave Sir Williamas
uždegė tamsoj.
Naktis pastūmė debesį
ir tyliai, tyliai prašė,
kad nepalikčiau vieno
tavęs tarp spindulių.
Ir paglosčiau veidą,
šaltą ir neramų,
paliečiau tau kaktą,
tylinčioj gelmėj,
supratau, kad žemė,
kaip ir tu, tik lašas,
uždegtas tamsoj
nematomoj.
NEPTŪNAS
Naktis
nuprausė tau veidą
ir aukštai iškėlė
virš saulėlydžio.
Nežinau, kodėl
įsižiūrėjau į tave,
lyg būtum tolimas
mano lango spindulėlis.
Lyg priklausytum man,
o nakčiai atiduotas,
lyg būtumei arti,
o nepasiekiamas.
Tavęs aš nepažįstu,
manęs tu nematai.
Kodėl įsižiūrėjau
į tavo baltą veidą
viršum saulėlydžio ramaus?
JUPITERIS
Nežinau.
Tavęs aš nepažįstu.
Aš niekad nebuvau
tarp trylikos mėnulių.
O tu kaip milžinas veržies
į mano vėsią naktį
ir mane vilioji
žydėti su tavim.
O, koksai žydėjimas,
koksai nakties išsiskleidimas,
ir mėnulių žaismas
visatos pajūry!
Dabar žinau tave,
dabar tave pažįstu:
tu erdvėn iškilus
Žilvino puta.
MERKURIJUS
Ilgas kankinio kelias
ligi aštraus horizonto,
kur ledinė tamsa
mėto žvaigždes
dienos ir nakties
padangėn.
Einu ir einu.
Panoramoj žaizdotoj,
karšto akmens kapinyne
aš pasiilgau
žemės vėsios,
žalio žolės pagalvėlio.
MARSAS
Niekad
tavo slėniais
kraujo upės netekėjo,
niekas
tavo kraterių krauju netaškė,
kodėl raudonas veidas
kas naktį žvelgia į mane?
Kodėl į žemę kruviną
tu žiūri
kruvinom akim?
Karo dievas.
Majestotiškai rūstus.
O man tu švieti,
kaip veide visatos
spindinti žvaigždė.
Nusiimki šalmą,
šarvus nusimesk,
mus abu pridengs
toluma tyli.
PLUTONAS
Tave naktis,
įsupusi į juodą skarą,
nešioja tarp žvaigždžių,
kaip kūdikį,
miegantį tamsoj.
Supa ir nešioja:
tik nepabusk,
tik neatbėk
mėnulio pilnatin,
kur karštas vynas
liejasi plačiai
iš pilnos, putojančios taurės.
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
