Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JONAS BILIŪNAS PAKELIUI Į VOKIETIJĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė KOSTAS OSTRAUSKAS   
Pašalintas 1901 m. kovo mėn. iš Tartu (tada Dorpato arba Jurjevo) universiteto už dalyvavimą anticarinėse studentų demonstracijose, Jonas Biliūnas ne kartą prašėsi vėl priimamas, kreipėsi į universiteto rektorių ir net į patį švietimo ministerį. Tačiau visos pastangos nuėjo veltui: jis ne tik negavo leidimo grįžti į Tartu universitetą, bet jam buvo uždrausta įstoti ir į bet kurią kitą, to meto Rusijoje esančią, augštąją mokyklą. Šią ir taip jau keblią padėtį dar labiau pasunkino kitos bėdos. Netekus studento vardo, Biliūnui grėsė privalomoji karinė tarnyba. Būdamas beveik tikras, jog jos neišvengs, jis net pats galvojo stoti kariuomenėn, kad kuo greičiau atsikračius nemalonios prievolės. Be to, kaip buvęs studentas, pašalintas iš universiteto už dalyvavimą politinėse demonstracijose, jis buvo sekamas policijos. Kad išvengus visų šių nemalonumų ir kartu įgyvendinus pasiryžimą tęsti mokslą, 1903 m. pradžioje Biliūnas nutarė išvykti studijoms į Vokietiją. Taip ir buvo padaryta: tų pačių metų spalio mėn., prieš tai kurį laiką pabuvojęs Tilžėje, jis atvyko į Leipcigą ir įstojo į Augštąją komercijos mokyklą.

Nors šie Biliūno biografijos faktai yra gerai žinomi, tačiau pilno ir tikslaus vaizdo nėra davęs nei pirmasis Biliūno biografas V. Micke-vičius-Kapsukas (Jono Biliūno biograįija, Brook-lyn, 1917), nei plačiausiai apie Biliūną rašiusi M. Lukšienė (Jono Biliūno kūryba, Vilnius, 1956; plg. taip pat jos paruoštus komentarus Biliūno Raštams, t. 1-2, Vilnius, 1954-55). Be to, esama ir tokių faktų, kurie, pasirodo, iki šiol išvis nebuvo žinomi. Visa tai išryškėja, susipažinus su anksčiau nepanaudota rankraštine medžiaga, kurią sudaro Jurgio Šaulio atsiminimai "Iš J. Biliūno gyvenimo (Iš atsiminimų ir laiškų, 1901 m. — 1907 m.)" ir keli Povilo Višinskio laiškai J. Šauliui.1 Tad šio straipsnio tikslas, pasinaudojant ta ir pagalbine medžiaga, nušviesti kiek galima tiksliau Biliūno išvykimo į Vokietiją aplinkybes ir eigą.

1903 m. pavasarį varpininkai pasiūlė Jurgiui Šauliui vykti į Tilžę ir perimti Varpo, Ūkininko ir Naujienų redagavimą.2 Jau ir taip nutaręs išvažiuoti užsienin, Šaulys pasiūlymą tuoj pat priėmė.3 Tačiau, matydamas, jog redaguoti vienam tris laikraščius nebus lengva, jis nusprendė susirasti pagalbininką ir juo pasirinko Biliūną, kurį Šaulys pažinojo jau nuo 1901 metų. J. Šaulys rašo:
"Nors aš, būtent, ir žinojau kad jis (t.y. Biliūnas — K.O.) nebe "mūsiškis" (t.y. ne varpininkas — K.O.), vis dėlto pasiryžau jį prikalbinti padėti man redakcijos darbą ir greičiaus važiuoti užsienin. Pasiėmęs visišką į save prieš partiją atsakomybę už laikraščių pakraipą ir redakciją, aš norėjau pasilengvinti sau užkrautą naštą ir pavesti jam Ūkininko redagavimą. Prikalbėti man pasisekė, ir Jonas (t.y. Biliūnas — K.O.) tuoj žadėjo, pasportą išgavęs, atvykti Tilžėn, kur aš tuoj balandžio gale išvažiavau ir ten jo laukiau."4

Redaktoriaudamas Tilžėje, Biliūnas tikėjosi užsidirbti kiek pinigų, kurių jam ypač stigo numatytoms studijoms Vokietijoje.5 Tačiau vien Šaulio ir Biliūno sutarimo neužteko. Mat, tie laikraščiai, tad ir Ūkininkas, priklausė to meto Lietuvių Demokratų Partijai, tuo tarpu Biliūnas daugiau linko į socialdemokratus. Šaulio žodžiais tariant, Biliūnas Ūkininko redakcijoje būtų ne "saviškis". Tiesa, pats Biliūnas kreipė maža dėmesio į tai, ką sakys, tapus jam faktiškuoju Ūkininko redaktorium, jo bičiuliai socialdemokratai. "Manieji prieš tai nieko turėti negali", svarstė jis, "nes tai mano ypatiškas būtų uždarbis, nieko mano sąžinei ir nuomonėms priešingo neturintis, nuo kurio aniems galvos neskaudės."" Tačiau, aišku, daugiau čia buvo suinteresuota demokratų partija: ji turėjo duoti sutikimą. Sprendimą teko padaryti iškiliam to meto demokratų veikėjui Povilui Višinskiui, vienam artimiausių Biliūno bičiulių. Tad Biliūnas pats pasisiūlė pas jį nuvykti ir tuo reikalu pasitarti.

"Rašė man Barzd. (Barzdyla, t.y. Biliūnas — K.O.)", gavęs Biliūno laišką, pranešė Višinskis Šauliui, "kalbėjęs su tavim, propoziciją priima, nori galutinai su manim susitarti; užkvie-čiau ant 7/20-8/21 VI (dvigubos datos reiškia senąjį ir naująjį kalendorių — K.O.). Todėl pasirūpink iki tam laikui arba, jeigu nespėtum, iki gegužinei pranešti savo žodį, kaip ketini su juo gyventi. Ypač dabar, šiek tiek kito oro paragavęs, gali tą žodį tarti ir labiau paspirti reikalą. Aš sutinku, kad geriausia (kitaip ir negalima tuom tarpu), kad visi jo darbai būtų po tavo vadovyste ir atsakymu (t.y. atsakomybe— K.O.)."7

Biliūno ir Višinskio susitikimas įvyko ir buvo sutarta, jog Biliūnas redaktoriaus tiesioginėje Šaulio vadovybėje.
"P. (Barzdyl)a sutiko ant tavo propozicijos su džiaugsmu", rašė Višinskis Šauliui. "Daviau jam 15 rb., džiaugiasi, kad ant jo galvos negulės atsakymas; tikisi su tavim gerai sugyventi."8

Tad Biliūnui beliko ruoštis kelionei. Prašymą užsienio pasui gauti jis buvo padavęs jau gegužės 22 d.,9 t.y. dar prieš susitarimą su Višinskiu, nes sutikimą vistiek tikėjosi gauti, o, be to, ir šiaip būtų važiavęs į užsienį studijuoti.

"Pasportą Jonas išgavo greitai", toliau pasakoja Šaulys, "ko nė pats jisai nesitikėjo, nes policija buvo jau bepradedanti jo pėdsakus sekioti, o pavieto viršininkui prašymą įdavus, viršininko sekretorius net nė kyšio nesiteikė priimti, nors tasai pat žmogelis prieš mane ypačiai smalsus pasirodė — ir tik per trirublinę tepasisekė reikalas pagreitinti . . . Reikia, mat, žinoti, kad Jonas pagarsėjęs buvo (ex-studen-tasl) kaipo nesusekamas "revoliucionieris" — ir tokio žmogaus nuo savo galvos nusikratyti galėjo vietinė policija vien geisti."10

Nors ir pasiruošęs kelionei 11 ir pagal užsienio pase nurodytą datą turįs išvykti iki liepos 22 d.12 (priešingu atveju pasas būtų nustojęs galios), išvažiuoti Biliūnas neskubėjo: dar liepos mėn. pirmąją savaitę jis buvo Lietuvoje.13 Tuo tarpu Šaulys, žinodamas iš Višinskio laiškų, jog Biliūno kelionės formalumai jau sutvarkyti, apsikrovęs redakciniu darbu, nekantriai jo laukė ir vis sulaukti negalėjo.14 Pagaliau, maždaug po mėnesio, Biliūnas atvyko į Tilžę.15 Atvažiavo ir Šauliui pasipasakojo, kodėl taip užtrukęs.

"Pasirodo, bevažiuodamas Kaunan, užsukęs Vilniun, o iš ten pasiekęs net Varšuvą, kur matęsis su Niemojevskiu, su juo lankęs gražiąsias Lazienkas (Lazienki — Varšuvos miesto dalis — K.O.) ir t.t. Visas tasai dalykas labai įdomus Jono gyvenime, bet apie jį aš čia plačiau nepasakosiu. Paminėsiu tik tiek, jog tuo laiku, kaip gandas skelbė, buvo susitvėrusi Varšuvoj tam tikra lenkų kuopelė, norinti tarp kito ko padėti jauniesiems lietuviams baigti V. Europoj augštuosius mokslus. Nors Jono, kaip ir mano kiek ankstėliau, kandidatūra į stipendijatus ir buvo pastatyta, nors jis iš Tilžės dar rašinėjo ir siuntinėjo Varšuvon savo autobiografijas ir laiškus, iš viso to tačiau neišėjo . .. nieko."16

Gaila, kad Šaulys neduoda daugiau žinių apie šią, iki šiol nežinomą, Biliūno kelionę į Varšuvą.17 Todėl lieka neaiški toji lenkų organizacija, 18 neaiškus ir ryšys su Niemojevskiu,19 galimas daiktas, tarpininkavusiu Biliūnui minėtąją stipendiją gauti.

Atvykęs į Tilžę, Biliūnas tuoj pat pradėjo redaguoti Ūkininką. Tačiau, kaip Šaulys pasakoja,
"redaguoti mudviem su Jonu teprisiėjo labai neilgai. Atvažiavęs greit pradėjo skųsties man, kad jo su manim sutarimą priėmęs vienas artimiausias tuomet jo partijos draugas labai negerai, — ir jis, nenorėdamas ginčų, nesmagumų ir įtarimų, turįs todėl nuo Ūkininko redagavimo atsisakyti."'20

Tas "artimiausias partijos draugas", tikriausiai, buvo socialdemokratų veikėjas Augustinas Janulaitis — Biliūno sužadėtinės, Julijos Janulaitytės, brolis, kuris tuo metu taip pat gyveno Tilžėje ir redagavo socialdemokratų laikraštį Darbininkų Balsą.21 Žodžiu, Biliūno ankstyvesnis įsitikinimas, jog socialdemokratai prieš jo redaktoriavimą "nieko turėti negali" ir jiems dėl to "galvos neskaudės", nepasitvirtino: iš redaktoriaus pareigų jis turėjo pasitraukti, suredagavęs tik vieną, aštuntąjį (1903 m.), Ūkininko numerį.22
"Atsisakius nuo redagavimo, (Biliūno — K.O.) gyvenimas Tilžėje buvo visai bereikalingas. Bet universitetuose buvo seniai jau prasidėjęs vasaros semestras, o Lietuvon grįžti, atsiminus sunkų ir brangų užsienio pasporto gavimą, taip pat nebeapsimokėjo. Be to, greitai žadėjo jau vienas kitas pažįstamas Tilžėn apsilankyti, galima buvo ir prie vokiečių kalbos čia kiek daugiau, negu Lietuvoje, pratinties . . . Ar šiaip, ar taip Jonas visą laiką ligi žiemos semestro, t.y. ligi spalio m., ryžosi laukti ant vietos.""

Išvykęs vasarai į kaimą ir atvažiuodamas kartkartėmis į Tilžę, Šaulys rasdavo Biliūną "įsiknisusį dažniausiai į vokiečių literatūrą, labiausiai į Reine. Skaitė ir interesavos taip pat užsieniniais ano laiko rusų ir lenkų laikraščiais."24

Šiaip Biliūno gyvenimas Tilžėje buvo vargingas. Pasitraukęs iš Ūkininko redakcijos, jis neturėjo jokio uždarbio, tikėtosios stipendijos iš Varšuvos negavo, o "Žiburėlio" stipendijos (apie 15 rublių į mėnesį) buvo maža. Tiesa, per Joną Šliūpą jis buvo užmezgęs ryšius su Amerikos lietuvių šalpos organizacija "Aušra" (Čikagoje) gauti piniginei paramai,25 tačiau jos sulaukė vėliau, būdamas jau Leipcige.26 Pagaliau Šaulys, norėdamas palengvinti Biliūno finansinę būklę, mėgino parūpinti jam vertimų


užsakymų, kuriuos Šaulys anksčiau buvo gavęs, atrodo, iš Varpo; tačiau ir iš to nieko neišėjo.27 Tokia padėtis gerokai numušė Biliūnui upą; jis jautėsi Tilžėje tartum įstrigęs. Šaulys, kurio kelerių metų pažintis su Biliūnu jau buvo virstanti į draugystę, pasakoja:
"Atsimenu gerai vieną lytotą rudens popietį, kuomet, prieš pat iš Tilžės iškeliavimą, nuėjusiu buvova Jokubinės sodan pasivaikščioti. Ypačiai širdingai, kaip retai ligšiol, teko pasikalbėti. Tarp kito ko (Biliūnas — K.O.) guodėsi maždaug: spjaučiau į visa ir grįžčiau Lietuvon, tenai, lekcijas duodamas, galėčiau ir neprastai pragyventi . .. Bet kas toliau, kokia ateitis? Žinau gerai neiškęsiąs ir pradėsiąs vėl tą pat, ką jau Panevėžyje gyvendamas pradėjau — darbą minioj . . . Nesibijočiau nieko, bet dabar aš dar. .. mokyties noriul"28

Noras siekti augštojo mokslo ir buvo pagrindinė priežastis, sulaikiusi Biliūną, nežiūrint sunkies materialinės padėties, nuo grįžimo į Lietuvą.
Pagaliau, žiemos semestrui priartėjus, atėjo laikas apleisti Tilžę. Spalio mėn. pradžioje Šaulys išvažiavo į Berną, kur įstojo į vietos universitetą, filosofijos fakultetą, ir kurį laiką dar redagavo varpininkų laikraščius.29 Biliūnas išvyko kiek vėliau — kartu su A. Janulaičiu ir Domu Šidlauskiu, pažįstamu dar iš Liepojos gimnazijos laikų, vėliau žinomu Visuomio vardu, jis išvažiavo spalio 19 d. Leipcigo link.30 Pakeliui sustoję kelioms valandoms pasidairyti Berlyne, kuris Biliūnui padarė nekokį įspūdį;31 naktį iš spalio 20 d. į 21 d. jie atvyko į Leipcigą: Biliūnas ir Šidlauskis apsistojo nakčiai Dresdener Hof viešbutyje, o Janulaitis nuvažiavo toliau į Berną. Kitą rytą, spalio 21 d., Šidlauskis ir Biliūnas įdmatrikuliavo į Leipcigo Augštąją komercijos mokyklą (Handelschochschule) ir abu apsigyveno Alexander-Strasse 32.

Tad po kelerių metų pertraukos, pastangų ir nusivylimų Biliūnas pagaliau įgyvendino tai, ko troško — jis vėl galėjo siekti augštojo mokslo.

1 Ši medžiaga yra J. Šaulio archyve, Pensilvanijos universiteto bibliotekoje, Filadelfijoje. Minėtieji atsiminimai (archyvo bylos nr. 54), apima 24 puslapius, rašyti 1908 m. pradžioje, bet nebaigti, yra paskelbti šio autoriaus disertacijoje — Annotated Edition of the Jonas Biliūnas Material in the šaulys Archives of the University of Pennsylvania Library. P. Višinskio laiškai J. šauliui (bylos nr. 64), rašyti 1903-05 m., niekur neskelbti.
2 J. šaulys, "Iš J. Biliūno gyvenimo (Iš atsiminimų ir laiškų 1901-1907 m.)", p. 15 (toliau šis rankraštis cituojamas sutrumpintai, pvz. "Iš J. Biliūno gyvenimo", p. 15); J. šaulys, "Mano kelias varpininkų gretose", Varpas, 1953, nr. 1, p. 43 (toliau nurodoma sutrumpintai, pvz. "Mano kelias varpininkų gretose", p. 43).
3 "Iš J. Biliūno gyvenimo", p. 15.
4 Ten pat; plg. taip pat J. Biliūno laišką 1903. V. 23 P. Višinskiui: J. Biliūnas, Raštai, t. 2 (Vilnius, 1955), p. 325 (toliau šis dvitomis Biliūno raštų leidinys cituojamas sutrumpintai, pvz. Raštai, II, 325); "Mano kelias varpininkų gretose", p. 43.
5 "Iš J. Biliūno gyvenimo", p. 19.
6 J. Biliūno laiškas 1903. V. 23 P. Višinskiui: Raštai, II, 325.
7 P. Višinskio laiškas 1903. V. 28 J. šauliui; plg. taip pat J. Biliūno laišką 1903. V. 23 J. šauliui: Raštai, II, 325. s 8 P. Višinskio laiškas 1903. VI. 23 J. šauliui.

9 J. Biliūno laiškas 1903. V. 23 J. Šauliui: Raštai, II,
325.
10 "Iš J. Biliūno gyvenimo", p. 15-16. — Panašią užsienio paso gavimo versiją mini ir M. Lukšienė: Jono
Biliūno kūryba (Vilnius, 1956), p. 158.
11 P. Višinskio laiškas 1903. VI. 23 J. Šauliui.
12 P. Višinskio laiškas 1903. VII. 6 J. Šauliui.
13 Ten pat.
14 "Iš J. Biliūno gyvenimo", p. 16.
15 Ten pat; "Mano kelias varpininkų gretose", p. 44.
16 "Iš J. Biliūno gyvenimo", p. 16-17.
17 šio epizodo nemini ir M. Lukšienė. Tiesa, ji taip
pat naudojosi kažkokiais J. Šaulio rankraštiniais atsimi-
nimais (plg. Jono Biliūno kūryba, p. 158), tačiau, matyt,
kitokio turinio.
18 Deja, nepavyko jos identifikuoti.
19 Andrzej Niemojewski (1864-1921), socialistinės pakraipos lenkų publicistas ir rašytojas, priklausęs vad. Jaunosios Lenkijos (Mloda Polska) sąjūdžiui, šis tas iš jo raštų išversta ir j lietuvių kalbą: Dantis už dantį (Shenandoah, Pa„ 1904), Revoliucijos žmonės (Chicago, 1908; 2-sis leid. — Kaunas, 1922) ir kt. Pastebėtina, jog jis turėjęs ir tiesioginių ryšių su Lietuva. Ištremtas iš Varšuvos už anticarinę veiklą, 1905 m. kovo mėn. jis buvo atvykęs į Vilnių, bendravo su lietuviais, tačiau po kelių savaičių vėl turėjo išvažiuoti dėl politinių priežasčių. — Žr. Marijos Piaseckaitės-Šlapelienės laišką 1905. III. 29 J. Šauliui (J. Šaulio archyvas, bylos nr. 60); plg. taip pat Pranas Klimaitis, "Didysis Vilniaus Seimas", židinys, 1931, nr. 1, p. 53, nr. 2, p. 156-157.
20 "Iš J. Biliūno gyvenimo", p. 17.
21 Plg. M. Lukšienė, Jono Biliūno kūryba, p. 160-161.
22 "iš J. Biliūno gyvenimo", p. 17. — Pažymėtina,
jog Biliūno darbas ūkininko redakcijoje (faktiškai—viena
pagrindinių jo atvykimo į Tilžę priežasčių) iki šiol, ge-
riausiu atveju, buvo neaiškus ir netikras. Arčiausiai prie
šio fakto buvo priartėjusi M. Lukšienė. Ji rašo (Jono Bi-
liūno kūryba, p. 160): "Vyko jie (t.y. Šaulys ir Biliūnas
— K. O.) j Tilžę, į lietuvių draudžiamosios spaudos cent-
rą. J. Šaulys buvo paskirtas kaip tik "Varpo" - "Naujie-
nų" redaktoriumi. Ar J. Biliūnas taip pat važiavo su pa-
skyrimu, šiandien nepavyko išsiaiškinti. Tėra vienas laiš-
kas (J. Šaulio laiškas M. Zauniūtei, 1903. VIII. 27), kur
J. Šaulys skundžiasi "Varpo"-"Ūkininko"-"Naujienų" ad-
ministratorei M. Zauniūtei, kad nesitikėjęs rasti tiek dar-
bo po J. Barzdylos — atseit J. Biliūno. Taigi, galima būtų
prileisti, kad vis dėlto J. Biliūnas kurį laiką dirbo redak-
cijoje, būdamas Tilžėje."
23 "iš J. Biliūno gyvenimo", p. 17-18.
24 Ten pat, p. 19.
25 Ten pat.
26 J. Biliūno laiškas 1904.1.6 J. Šauliui: Raštai, II,
347.
27 "iš J. Biliūno gyvenimo", p. 20; plg. taip pat J.
Biliūno laiškus 1903. X. 27 ir 1903. XI. 17 J. šauliui: Raš-
tai, II, 331, 337.
28 "Iš J. Biliūno gyvenimo", p. 19-20.
29 Ten pat, p. 20; "Mano kelias varpininkų gretose", p. 44-46.
30 "iš- J. Biliūno gyvenimo", p. 20; Domas Šidlauskis, "Lietuviškasis Vilniaus atgimimas (Iš D. š-io prieškarinių užrašų)", Mūsų Vilnius, 1932, nr. 34, p. 718. — M. Lukšienė (Raštai, II, 526) kažkodėl nurodo dvi galimas datas: spalio 19 d. ir 20 d. Kadangi šio netikrumo ji neargumentuoja, nėra aišku, kodėl minima dar spalio 20 d. D. Šidlauskio užrašai, atrodo, yra užtektinai patikimas šaltinis tiksliai datai — spalio 19 d.
31 D. šidlauskis, ten pat; J. Biliūno laiškas 1903. X. 23 P. Višinskiui: Raštai, II, 327-328.
32 D. šidlauskis, ten pat, ir nr. 35/36, p. 742; J. Biliūno laiškai 1903. X. 22 J. šauliui ir 1903. X. 23 P. Višinskiui: Raštai, II, 326-329.




 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai