Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PIETISTINIS SĄJŪDIS MAŽOJOJE LIETUVOJE IR KRISTIJONAS DONELAITIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ALEKSAS VAŠKELIS   
18 amžius Lietuvos kultūros istorijoj yra žinomas kaip tautinio lietuvių sąjūdžio ir Kristijono Donelaičio amžius. Prūsijos istorijoj — kaip ekonominio ir kultūrinio suklestėjimo gadynė. Dar tik 17 amž. pabaigoj Maž. Lietuva buvo vienas iš labiausiai atsilikusių ir Ištuštėjusių kraštų visoj Europoj. Maro epidemijos nualintas kraštas per 50 metų padarė tokią didelę pažangą, kad 18 amž. vidury Fridrichas Didysis jau pristatė Maž. Lietuvą, kaip "turtingesnę ir ekonomiškai našesnę kaip bet kuri kita provincija visoje Vokietijoje." (P. Tetzner, DS, 44 p.) Toks greitas ekonominis krašto pakilimas, kuris neatskiriamai siejosi su kultūrine pažanga, jungtinas su šiais 3 faktoriais: 1) kolonizacija, 2) valdžios reguliavimas ekonominio, kultūrinio ir religinio gyvenimo ir 3) pietizmas.

Šiame straipsnyje labiausiai rūpėjo iškelti pietistinis judėjimas ir jo įtaka Maž. Lietuvos kultūrinio ir religinio gyvenimo eigai, nes lietuvių literatūros istorijoj dar iki šiolei pietizmas nebuvo pakankamai susietas nei su 18 amž. tautiniu lietuvių sąjūdžiu, nei su pačiu Kristijonu Donelaičiu.

Pietizmas Maž. Lietuvoj

Liuteroniškas pietizmas, kaip religinis filosofinis sąjūdis, pasireiškė 17 amž. Frankfurte (a. M.) P. J. Spenerio filosofinių minčių įtakoj. Pats Speneris buvo ne tik to sąjūdžio organizatorius, bet ir visos idėjinės bei religiškai formalinės to sąjūdžio išraiškos formuotojas. Tam sąjūdžiui nusakyti organizatoriai pasirinko tuo laiku gana žinomą frazę: krikščionybė dvasioje ir gyvenime. Tai nebuvo koks nors revoliucinis, ką nors griaunantis sąjūdis, bet greičiau tam tikra religijos interpretavimo forma. Pietizmas pabrėžė didelį savęs atsidavimą tikėjimo dalykams ir religijos kai kurių problemų suprastinimą. Pradžioje pietizmas labiau išryškino žmogaus vidinį pamaldumą ir gerus darbus. Tas pamaldumas buvo siejamas su dvasiniu žmogaus atgimimu ir atbudimu. Betkoks autoritetas religinių sąvokų supratime ir interpretavime tapo nereikalingas Ir net vengtinas. Todėl suprantama, kad kunigo vaidmuo to sąjūdžio pasekėjų tarpe buvo gerokai nuvertintas. Tačiau negalima sakyt, kad pietizmas išėjo į kovą su protestantiškąja kunigija. Betgi kunigo vaidmens sumažinimas, nukrypimas nuo nusistojusios linijos ir aštrus veržlumas sukėlė gana griežtą opoziciją organizuotos protestantiškos kunigijos eilėse.
Dėl to Speneris su savo pasekėjų būreliu turėjo palikti Frankfurtą ir jieškoti kitos vietos. Jis apsigyveno Berlyne, o jo keletas pasekėjų — Halėje. Halės universitetas tapo pietizmo lizdu ir židiniu, čia subrendo ir pasireiškė vienas iš ryškiausių pietistinio sąjūdžio veikėjų — A. H. Franke, kuris vėliau, karaliaus pavestas, reformavo Prūsijos mokyklas. Svarbiausiu A. H. Frankės nuopelnu reikia laikyti susidomėjimą jaunuomenės mokymu ir auklėjimu bei našlaičių prieglaudos "Weisenhaus" įsteigimą. Iš tos Frankės įsteigtos našlaičių prieglaudos vėliau išaugo didelis pietizmo židinys, turėjęs įtakos ne tik visoje Prūsijos karalystėje, bet ir kituose kraštuose. Vienas iš tokių pavyzdžių buvo Karaliaučiuje išdygusi augštes-nioji mokykla "Collegium Fredericianum", kuri tapo stipria pietizmo baze visai Rytų Europai.
Frankės pažiūrose išryškėjo šie pietizmo aspektai: evangelinis pasiruošimas, reformos auklėjime ir socialiniam gyvenime ir visos žmonijos reforma, atsiektina pietistinio nusiteikimo tikinčiųjų.

Pietizmo istorija Karaliaučiuje prasidėjo 1698 m., kai Teodoras Gehras (vok. Gehr) atidarė augštesniąją mokyklą, kuri nuo 1701 m., susilaukusi karaliaus patvirtinimo ir globos, buvo pavadinta "Collegium Fredericianum". ši Gehro privati mokykla savo nauja religine nuotaika nebuvo nutolusi nuo Halės. Pats Gehras, gyvendamas Berlyne, pietistinio sąjūdžio pagrindinius bruožus buvo pažinęs ir išstudijavęs, o po kelionės į Halę pas A. H. Franke, kur praktiškai susipažino su puikiai klestinčiu našlaitynu, sužavėtas ta praktiškąja krikščionybe, "nusprendė ir savo tėviškės mieste Karaliaučiuje įkurti panašią kaip Frankės instituciją, kurioje būtų įgyvendinti pietistiniai jaunuomenės auklėjimo idealai." (W. Borman, EDP, 25 p.).

Tuo metu Karaliaučiaus miesto visose 3 dalyse (Altstadt, Lobenicht ir Kneiphof) veikė po vadinamąją "Lateinschule"; priemiesčiuose — bažnytinės mokyklos (Kirchenschulen). Be to, mieste veikė visa eilė privačių mokyklų (Winkelschulen). Visos tos viešosios mokyklos (išskyrus privačias) buvo glaudžiam sąryšy su bažnyčia. Mokiniai turėdavo dalyvauti dažnose bažnytinėse pamaldose, labai dažnose laidotuvių eisenose ir, apskritai, būti bažnytinių interesų tarnyboje.

Todėl nenuostabu, kad esant tokiam viešųjų mokyklų stoviui, turtingieji, kurie buvo suinteresuoti geresniu savo vaikų išmokslinimu ir išauklėjimu, juos leido Į privačias mokyklas. Gehro privačioji mokykla, sužavėjusi idėjų naujumu, auklėjimo ir mokymo stropumu, turėjo didelį pasisekimą, nežiūrint priešiško ir agresyvaus vietinių kunigų nusistatymo. Naujoji Gehro mokykla ypatingu atkaklumu buvo puolama iš bažnyčios sakyklų. Negana to, ji dar turėjo atremti valdinius (per konsistoriją) jai daromus priekaištus. Ir tik po oficialaus karaliaus pripažinimo (1701) Gehro įstaiga Karaliaučiuje užėmė tvirtas pozicijas ir pradėjo rūpintis pietizmo skleidimu už mokyklos ribų.
Pietistinį judėjimą išvesti į viešumą — į sakyklą, universiteto katedrą ėmėsi energingas ir veiklus flens-burgietis J. H. Lysius (1670-1731). Tai atlikti jam padėjo ne tik jo būdo privalumai, bet ir puikus teologinis pasiruošimas ir didelė erudicija. Dėl tų privalumų Lysijus buvo paskirtas karališkos mokyklos (Coli. Fre-dericianum) direktorium ir profesorium teologijos fakultete. Tai sukėlė Karaliaučiaus kunigų tarpe didelį nepasitenkinimą. 1707 m. miesto dvasiškiai ir nemažas skaičius miesto tarnautojų (prisidėjo net konsistorija ir akademinis senatas) sudarė tam tikrą organizaciją kovoti su pietizmo įsigalėjimu Karaliaučiuje. Ta su pietizmu kovoti organizuota opozicija atrodė labai aktyvi ir efektinga Lysijaus į Berlyną kelionės metu. Tačiau pietizmas vėl atbudo su Lysijaus grįžimu iš Berlyno. Tik 1709 m. mirus Wegneriui, aktyviausiam opozicijos organizatoriui, opozicija nebeteko veržlumo ir galiausiai išsisklaidė, žinoma, prie to pietistinio ir jam priešingo judėjimo atoslūgio prisidėjo 1709 - 1711 maras.

Atsiradus pietizmo gerbėjų ir rėmėjų provincijoj, Lysijus buvo prašomas į vieną ar kitą parapiją atsiųsti pietistinių pažiūrų teologijos kandidatų. Pietizmo sėklos išnešiojimu į provinciją, nemažiau suinteresuotas buvo ir pats Lysijus. Todėl, atsiradus laisvai vietai ir savam kandidatui, Lysijus stengėsi jį ten į-kurdinti. Kad ir čia Lysijui tas dalykas nevisai lengvai ėjosi, liudija bandymas pietistinį teologijos kandidatą Hassensteiną paskirti adjunktu j Plybiškių parapiją. Hassensteinas, būdamas mažesnėse pareigose tuose pačiuose Plybiškiuose, buvo pramokęs lietuviškai. Bet, matyt, jo lietuvių kalbos mokėjimas nebuvo pakankamas, jei konsistorija, nusistačiusi prieš Lysijų ir pietizmą, pasipriešino, motyvuodama jo nepakankamu lietuvių kalbos mokėjimu. Lysius, turėdamas pas karalių didelį pasitikėjimą, paprašė tuo reikalu užtarimo. Karalius jo neapvylė. Savo laiške Karaliaučiaus konsistorijai karalius pageidavo, kad, atsižvelgiant j ypatingas Coli. Predericianum privilegijas, jos kandidatas Hassensteinas būtų "ordinuotas ir įvesdintas Į Plybiškių parapiją". Betgi karaliaus buvo pridėta pastaba, kad jeigu po parapijos klebono mirties kandidatas dėl silpno lietuvių kalbos mokėjimo nesugebėtų atlikti bažnytinių pareigų, tai jo paveldimąją poziciją klebono vietai laikyti prarasta. Vis dėlto, nežiūrint k? raliaus užtarimo, Hassensteinas Plybiškiuose kažkodėi nebuvo ordinuotas.   Konsistorijos dokumentai rodo, kad jis buvo ordinuotas Karaliaučiaus pilies bažnyčioje; po to buvo išvykęs į Maskvą ir tik 1720 m. užėmė Plybiškių kleboniją.

Marui pasibaigus, su Vilhelmo I vainikavimu (1713) pietistinis judėjimas pasireiškė dar didesniu uolumu ir energija. Dabar Lysijaus veikloje dalyvavo didesnis skaičius talkininkų. Pažymėtina Abraomas Wolffas, Fridrichas Rogallis ir Fridrichas Albertas Šulcas. Lysijus pasiekė didžiausio populiarumo 1717 m., kai pačiam karaliui Vilhelmui I girdint (vizituojant Maž. Lietuvą), pamoksle kalbėjo apie turtingą žmogų ir vargšą Lozorių, tuo primindamas karaliui susirūpinti vargstančiųjų reikalais. Kai kam tuomet atrodė, kad Lysijus už tokį stačiokiškumą bus nubaustas. Tačiau išėjo priešingai. "Jis man pasakė daug karčių dalykų, — pareiškė Vilhelmas I, — bet tai yra jo amatas taip kalbėti; pagaliau pats tekstas vedė jį ta kryptimi. Galimas dalykas, kad tai yra teisus žmogus. Ar nebūtų galima, jei jo pareigos leistų, po kelionę į Lietuvą su savim pasiimti." (Borman EDP, 91 p.).

Lysijus mielai priėmė karaliaus pakvietimą. Tokiu būdu jis galėjo atlikti inspekciją Maž. Lietuvos bažnyčiose ir mokyklose.
Savo vizitacinės kelionės metu Vilhelmas I turėjo progos pats susipažinti su Maž. Lietuvos gyvenimu. Koks buvo tuolaikinis krašto socialinis ir kultūrinis stovis, gana gerai paliudija paties Vilhelmo I atsiliepimas. Esą, kokia galėtų būti kalba apie krikščionybę, jei 70 - 90 kaimų teturi vieną bažnyčią, jeigu gyventojai į bažnyčią turi keliauti apie 5 mylias kelio. O mokyklų reikalai, esą, dar katastrofiškesni. Bažnyčios ir mokyklų reformos reikalai, karaliui atrodė, geriausiai pavestini H. Lysijui, kuris, stovėdamas Coli. Fred. priešaky, pasižymėjo energija ir sumanumu. Tokiu būdu karalius 1718 m. raštu pavedė Lysijui ištirti M. Lietuvos bažnyčių ir mokyklų padėtį. Tais pačiais metais, atlikęs dar vieną kelionę po M. Lietuvą, Lysijus įteikė karaliui gana smulkmenišką pranešimą. Jieškodamas blogio ir negerovių priežasčių, Lysijus pirmiausia atkreipė dėmesį į tai, kad dvasiškiai lietuvių kalbos nemoka. "Kaip gali kunigas tinkamai tarnauti savo parapijai, jei jo pamokslai neprityrusių vertėjų būna nevykusiai išversti. Kaip gali jis rūpintis sielos išganymu, jei nesupranta tikinčiojo išpažinties." (Bormann, EDP, 109 p.).

Lysijus, gavęs iš karaliaus įgaliojimus, šį reikalą pradėjo tvarkyti iš pagrindų. Turėdamas galvoj mokyklas ir jų lankymą, patarė karaliui tuo reikalu išleisti potvarkį. 1718 m. pasirodė Vilhelmo I generalinis ediktas, liečiąs naujų mokyklų steigimą ir privalomą jų lankymą. Lysijaus sugesti j onuotas karalius pareikalavo, kad prie Karaliaučiaus universiteto būtų į-steigtas lietuvių kalbos seminaras. Keletą metų vėliau tai ir buvo padaryta su papildoma galimybe septyniolikai - dvidešimčiai lietuviškai mokančių studentų ir norinčių studijuoti teologiją nemokamai naudotis universiteto išlaikomu bendrabučiu. Tais pačiais metais karalius pavedė Lysijui paruošti du Liuterio katekizmo vertimus į lietuvių kalbą: mažesnį — tikinčiųjų reikalams, didesnį — mokyklų ir kunigų reikalui. Kad Lysijus buvo susirūpinęs gero vertimo parengimu, liudija jo dėtos pastangos. Į patį vertimo darbą įtraukė visą eilę lietuviškai mokančių kunigų. Pats Lysijus


K. Donelaičio laikų Mažosios Lietuvos žemėlapis. "Lithuania Borussi-ca" (Prūsų Lietuva) išleistas Nurnberge 1735 m. ryšium su salcbur-giečių kolonizacija. Po kartušu esąs miesto planas turi paaiškinimą — "Plan von der in Litauen neu ange-legten Stadt Gumbinnen" (Planas Lietuvoje naujai pastatyto Gumbinės miesto). Tolminkiemis yra 18 km j šiaurės rytus nuo Geldupės. žemėlapyje tuoj j šiaurę už girios, kuri matyti j vakarus nuo Vystyčio ežero. (Nuotrauka pagal originalą dr. P. Rėklaičio archyve).

lietuvių kalbos bent pakankamai gerai nemokėjo. Jam labiausiai rūpėjo, kad tas katekizmas būtų lietuvių kunigų visuotinai priimtas. Tai turėdamas galvoj, Tilžėje sušaukė lietuviškai mokančių kunigų pasitarimą. Iš dalyvavusių 62 kunigų 58 pritarė Lysijaus paruoštam katekizmui.

Bevažinėdamas po M. Lietuvą, Lysijus gerai susipažino su kunigų gyvenimu bei jų problemomis. Suprantama, kad Lysijui rūpinantis religiniu bei moraliniu krašto gyvenimu, negalėjo neužkliūti asmeniškas kunigų gyvenimas, kuris kartais visai nesiderino su pastoraciniu darbu. Todėl nenuostabu, kad Lysijus iš dvasiški jos pusės susilaukė daugiau priekaištų, negu kad jis tikėjosi. Bet svarbiausią akstiną pasipriešinti Lysijui ir jo reformoms padarė vadinamasis Lysijaus germanizacijos planas.

Iki šiol Lysijus, pasirodęs kaip M. Lietuvos kultūrinio gyvenimo reformuotojas ir kėlėjas, pasirodęs kaip vienas iš tautinio lietuvių reikalo puoselėtojų, staiga išėjo į viešumą su aiškiu germanizacijos planu. Dabar jam pasirodė, kad tas bažnytinės literatūros lietuvių kalba gaminimas ir apskritai visa toji lietuviška akcija yra nerimta ir klaidinga, į ją žiūrint iš praktiško požiūrio. Lysijus lyg ir prisipažino, kad buvo padaryta klaida, rūpinantis lietuvių tautiniais reikalais. Anot Lysijaus, reikėjo, keliant krašto ekonominį ir kultūrinį lygį. rūpintis, kad jaunimas išmoktų vokiečių kalbos. Esą, visai neapsimoka dėti pastangų lietuviškų knygų spausdinimui, norint, kad tas reikalas neneštų nuostolio, nes protestantinė Lietuva esanti maža šalis, kur knygų, neišskiriant nei Biblijos, gali būti išplatinama tik labai mažas skaičius. Tačiau, dėstė Lysijus, jei protestantai lietuviai išmoktų vokiškai, knygos galėtų būti parūpinamos labai žema kaina. Pagal Lysi jų, tas reikalas (lietuvių germanizacija) būtų savaime susitvarkęs, jei tik tam nebūtų buvę daroma priešingų pastangų (atseit nebūtų puoselėjamas lietuvių kalbos mokymas). Ir esą, jei ne visa tai, "visoj Lietuvoj būtų buvę sakomi pamokslai vokiečių kalba" (W. Bormann, EDP, 111 p.).

Toks ryškus germanizacijos plano išdėstymas susilaukė iš lietuvių kunigų griežto pasmerkimo. Todėl konsistorija su garsiu teologu J. Kvantu (vok. Quandt, 1687 - 1772) priešaky, išėjusi į kovą prieš tą germanizacijos planą, susilaukė didelio pritarimo lietuvių kunigų tarpe. Tas pritarimas, atrodo, nekilo dėl tautinių lietuvių interesų pažeidimo, bet greičiau dėl Lysijaus per didelio aktyvumo, per didelio domėjimosi asmeniniais kunigų interesais. Didelei daliai kunigų tas energingas reformų šalininkas buvo įerisęs ir įsipykęs. Todėl nenuostabu, kad prie tos Kvanto vadovaujamos opozicijos prisidėjo didelė dalis jaunesnių kunigų kovoti ne tik prieš Lysijaus germanizacijos planą, bet ir prieš pietistinių tendencijų įsigalėjimą provincijoje. Toje veikloje labiausiai išryškėjo šilų parapijos kunigas Gabrielius Engelis (vok. Engei, 1665 - 1761). Jis buvo gan aktyvus, organizuojant lietuviškas mokyklas, ir labai stropiai prisidėjo perredaguojant 1720 m. Lysijaus katekizmą.

Nepavykus germanizacijos planui ir susikūrus aktyviai opozicijai, pietizmas prarado dalį populiarumo ir turėjo sustoti, nespėjęs įsigalėti provincijoj. Ir, anot W. Bormano, "pažeistas lietuvio tautinis jausmas nugalėjo pietistus" (W. Bormann, EDP, 111 p.).

Lysijus dėl to neteko pasitikėjimo pas karalių, o M. Lietuvos bažnyčių ir mokyklų reforma atiteko Karaliaučiaus generaliniam superintendantui J. J. Kvantui, kuris, nutolęs nuo germanizacijos idėjų ir turėdamas pas karalių pasitikėjimo, su pasisekimu tvarkė ir reformavo M. Lietuvos bažnyčią. Skaitydamasis su gyva pietistine opozicija, jis tą darbą dirbo bešališkai, nevengdamas tuo reikalu tartis su lietuviais kunigais. Yra žinoma, kad Kvantas yra mokęsis lietuviškai, bet neatrodo, kad jis lietuviškai pakankamai gerai mokėjo. Į lietuvių raštijos istoriją jis greičiau pateko ne kaip vienas iš tiesioginių lietuviško rašto darbuotojų, bet greičiau kaip vienas iš bažnytinės raštijos lietuvių kalba organizatorių. Kvantas, rūpindamasis religiniais tikinčiųjų interesais, nepamiršo kunigų specialaus paruošimo M. Lietuvos religinių ir kultūrinių interesų tarnybai. Rūpinosi Biblijos vertimu į lietuvių kalbą ir jos išspausdinimu, giesmynų leidimu ir t.t. Todėl šiuo metu dvejopų interesų susikirtime vyko lenktyniavimas. Neatrodo, kad tas Lysijaus germanizacijos planas būtų turėjęs pietistinį užnugarį. Tai buvo greičiau asmeniškas Lysijaus planas, paremtas grynai praktiškais sumetimais. Pietizmo užsimojimuose anaipto: nebuvo jokio intereso slopinti nacionalinius jausmus, bet taip prisiderinti, kad tikėjimo tiesos, pati tikėjimo esmė būtų kiekvienam prieinamos ir suprantamos. Lysijus tame reikale vadovavosi ne pietistine pažiūra, bet, kaip bažnyčios ir mokyklos reikalų tvarkytojas, praktiškais sumetimais.

Tas Lysijaus germanizacijos planas, pamirštas lygiai 20 metų, vėl atgijo 1739 m. (8 metai po Lysijaus mirties), jau pačio Vilhelmo I remiamas ir finansuojamas. Per paskutinę M. Lietuvos vizitaciją (tokių vizitacijų per visą savo karaliavimo laiką buvo padaręs 9) 1739 m. rugsėjo mėn. 9 d. Vilhelmas I, išklausęs ge-neralsuperintendanto Kvanto pranešimo apie M. Lietuvos bažnyčių padėtį, bažnytinių reikalų komisijai pasiūlė, kad lietuvių ir lenkų vaikai Prūsijos mokyklose ir bažnyčiose būtų mokomi vokiškai, kad biblija ir giesmynai (vokiečių kalba) būtų gyventojams beveik veltui dalinami, kad netikusieji, save vokiečiais nelaiką kunigai, būtų pašalinti ir į jų vietą būtų paskirti vokiečiai.

Tačiau tas 20 metų laikotarpis, kuris šiuo atveju sietinas su pietizmo pralaimėjimu ir opozicinės grupės įsigalėjimu, M. Lietuvos kultūriniame gyvenime buvo itin vaisingas. Iš vienos pusės buvo Kvantas su savo planu: paruošti tinkamų darbininkų specifiškiems M. Lietuvos reikalavimams bei bažnytinės ir mokyklinės literatūros lietuvių kalba; iš kitos — pietistai su savo nepalenkiamu užsimojimu: paskleisti pietizmą provincijoje. Tokiu būdu, be turėtųjų Sengstocko, Kleino, Rikovijaus giesmynų, 18 a. pasirodė eilė perspausdintų giesmynų su naujais papildymais. Suminėti Šusterio (vok. Schuster), Kvanto - Berento (vok. Berendt), Šimelpenigio (vok. Schimmelpfenig), Glaserio (vok. Gla-ser), Ostermejerio (vok. Ostermeyer), Milkės (vok. Mielke) giesmynų leidiniai, jų redagavimas, originalių giesmių kūryba ir polemika giesmių temomis Tas nuolatinis tobulinimas, naujų pridėjimas, rodė didelį M. Lietuvos kunigų aktyvumą bažnytinių giesmių srityje. Ne vienas kunigas savo parapijiečiams buvo paruošęs naujų originalių giesmių, kurios dažniausiai turėjo pretenzijų pakliūti į spausdintus giesmių rinkinius. Ta giesmynų leidimo istorija M. Lietuvos lietuvišką kunigiją suskirstė tam tikromis grupėmis, kurios tarpusavy ginčijosi ir konkuravo dėl tobulesnio ir tinkamesnio giesmyno parengimo. Tačiau bene ryškiausiu polemikos objektu buvo lietuvių kalbos dalykai. Tie ginčai didele dalimi buvo mokslinio ir praktinio lietuvių kalbos nagrinėjimo. 1730 m. Halėje išspausdintas lietuvių - vokiečių kalbos žodynas dar išimtinai paiso praktinio kunigų reikalo; tai daugumoj Naujojo Įstatymo žodžių rinkinys. Tačiau P. Ruhigo darbas: "Betrachtung der Littauischen Sprache in ihrem Ursprung, Wesen und Eigenschaften ...", pailiustruota 3 lietuvių liaudies dainomis, yra žingsnis į rimtą lietuvių kalbos nagrinėjimą.

Gumbinės miestas, įkurtas Fridricho Vilhelmo I 1772 metais, čia buvo prūsų Lietuvos administracijos centras.

Atskirai reikia paminėti F. A. Šulco (vok. Schultz), pietistinių pažiūrų atstovo, veiklą. Šulcas, būdamas mokyklų ir bažnyčios specialios komisijos nariu (Special-Kirchen und Schulen Commission), buvo važinėjęs po M. Lietuvą susipažinti su to krašto padėtimi. Jis nuo 1734 m. vadovavo lietuvių ir lenkų kalbų seminarams Karaliaučiaus universitete. F. A. Šulco vadovaujamame seminare lietuvių kalbos mokėsi ir Kristijonas Donelaitis. F. A. Šulcas kaip žmogus buvo nešališkas ir tolerantiškas. Gal kaip tik tos būdo savybės padėjo Šulcui pietizmą paskleisti provincijos bažnyčiose, kas jo pirmatakui Lysijui nebuvo pavykę.

Atskirai dėmesio vertas pietisto G. Fr. Rogallio giesmyno išleidimas. Ir tai ne tiek domina pats giesmynas, kiek pačio Rogallio parašyta įžanga, kurioje jis išdėstė savo pietistinius išvedžiojimus, kad bažnytinių giesmių giedojimas turi būti laikomas ne vien įpročio dalyku, ne tam tikru klausos malonumo patenkinimu, bet kad į tai turi būti "žiūrima kaip į Dievo dovaną ir su dideliu nuoširdumu turi būti priimta" (G. Zippel, GDK, 74 p.). Ta pietistine pažiūra turėjo neginčijamai svarbios įtakos bažnytinių giesmių kūryboje. Tik taip gali būti paaiškintas bažnytinių giesmių formos priartėjimas prie liaudies dainų.

Iki šiol pietizmas daugiausia siejosi su Karaliaučiaus universitetu, augštesniosiomis mokyklomis, kaip Coli. Fredericianum, viešai nesistengdamas nutraukti ryšių su bažnyčia, bet bandydamas per bažnyčią siekti pletistinės programos įgyvendinimo. Atsiradęs provincijoje ir susidūręs su kitokio mentaliteto žmonėmis, jis įgavo kitokias supratimo ir interpretavimo formas, čia taipgi daug svėrė iš Moravijos atkeliavęs "herrn-huterių" judėjimas. Tai pietistams labai artima grafo N. L. Zinzendorfo 1727 m. Saksonijoj įsteigta religinė sekta, kuri, kadangi rišosi su Herrnhuteno vietove, buvo vadinami herrnhuteriais. Herrnhuteriai buvo daugiausia paplitę slaviškose M. Lietuvos vietovėse. Atkeliavus į M. Lietuvą zalcburgiečiams ir kiek vėliau pirmiesiems herrnhuteriško pietizmo misijonieriems De-muthui ir Boemischui, pietistinis sąjūdis dėl zalcburgiečių fanatiškumo tikėjimo dalykuose rado geriausią dirvą. Tų keliaujančių pamokslininkų arba lietuviškai vadinamų sakytojų daromi surinkimai (pietistiniai susirinkimai) buvo labai įėję į madą. Tuose surinkimuose buvo giedamos šventos giesmės, kalbamos maldos, o protarpiais sakytojai prabildavo Biblijos temomis. Vienas zalcburgietis, pavarde Gofferis, tam tikslui specialiai išmoko lietuviškai, kad galėtų ir lietuviams pravesti tokio pobūdžio susibūrimus. Dr. F. Tetzneris savo knygoje "Die Slawen in Deutschland" mini tris pirmuosius pietizmo mokytojus lietuvius. Tai buvo Demkė ir broliai Jurkšaičiai, kurie veikė Įsručio ir Tilžės apylinkėse. Kai kurių sakytojų Biblijos komentavimas nueidavo net į komiškas formas, tačiau beveik visuose buvo bendra tendencija: vesti nuolankų gyvenimą, daryti atgailą, gilintis į išganymo ir išpažinimo tiesas, stropiai ir sąžiningai atlikti kasdieninį darbą lauke, darže, kieme ir namuose; ypatingu griežtumu buvo smerkiami šokiai, dainos, teatras, svaiginamieji gėrimai, betkoks pasilinksminimas, netgi garsus juokas.
To sąjūdžio pasisekimą nulėmė kai kurių pastorių prisidėjimas. M. Lietuvos kunigai pažiūrėjo į surinki-mininkus kaip reikšmingą pagalbą apaštalavimo darbe. Apie 1830 metus iš viso tik kunigai ir buvo tų su-rinkimininkų vadovai, bet ilgainiui surinkimininkai pradėjo darytis savarankiškesni ir vis mažiau priklausomi nuo bendros bažnytinės vadovybės. M. Lietuvoj surinkimininkai veikė kaip privati draugija, turėdama savo tarybas, nepriklausomas nei bažnytinei nei pasaulinei valdžiai.

Pietizmas buvo naujas religinis sąjūdis sukietėjusioje religinėje rutinoje. Savo ekspansyvumu jis išjudino nusistojusius religinio gyvenimo vandenis. Naujų šūkių ir naujos pasaulėjautos religinė akcija, skindama savo egzistencijai kelią, griovė ne tik senas ortodoksiškas pažiūras į religinį gyvenimą, bet kartu budino eilinio tikinčiojo sąžinę iš apsnūdimo. Tos pastangos, siekiančios tikinčiųjų kokybės, susilaukė tų pačių pastangų iš opozicijos pusės. Toks buvo 18 amž. gyvenimas M. Lietuvoj, pietizmo sąjūdžiui kovojant dėl savo egzistencijos. Tos kovos teigiamieji rezultatai labiausiai išryškėjo kultūrinių interesų susikirtime. Naujos idėjos ekspansyvumo metu ne tik išryškėjo kultūrinio gyvenimo rodyklės, bet ir pačios tautos kūrybinis potencialas. 16 - 17 amž. lietuvių kultūros gyvenime buvo ne tik kova tarp reformacijos ir katalikybės, bet ir pastangos pakelti tautos kultūrinį lygį. Tos religinės kovos rezultatas buvo spausdinto lietuviško žodžio atsiradimas. Nors tai buvo grynai tikybinis reikalas, bet lietuvių tautos kultūros gyvenime tai buvo lietuviškos spaudos pradžia. 18 amž. pietistinė kova dėl mokyklos, dėl sakyklos bažnyčioje ir katedros universitete, nors nebuvo taip žymiai akcentuota priešingų interesų, visgi stipriai išjudino religinį ir kultūrinį gyvenimą. To įtakoj pasireiškė ne tik intensyvesnis religinis gyvenimas, bet ir aktyvesnis susidomėjimas eilinio tikinčiojo dvasiniais interesais. Pietistinė akcija M. Lietuvoj buvo 18 amž. tautinio lietuvių sąjūdžio ne tik išjudintoja, bet ir tiesioginis to sąjūdžio variklis. Visa toji giesmynų istorija, Biblijos vertimas ir išleidimas, domėjimasis lietuvių kalba, lietuvių kunigų tautinis pasididžiavimas (šimelpenigis, Donelaitis), pasaulietinės (ne religinės) literatūros lietuvių kalba atsiradimas, pagaliau didžiausio lietuvių poeto Kristijono Donelaičio pasirodymas yra neginčijamai susiję su religinio gyvenimo suintensyvėjimu, kuris savo ruožtu neatskiriamai siejosi su pietistiniu judėjimu.

Kristijonas Donelaitis

Tolminkiemio precentorius Karolis Vilhelmas Šulcas (vok. Schultz) 1780 m. vasario mėn. 18, Donelaičio mirties dieną, į parapijos mirusiųjų knygą įrašė tokį tekstą:
"Kristijonas Donelaitis, 37 metus kunigavęs šioje parapijoje, mirė 67-ais savo amžiaus metais visiškai nusilpęs. Jis buvo sumanus mechanikas, kuris sugebėjo padaryti 3 puikius pianinus ir fortepijoną, taip pat mikroskopą ir kitokių meniškų dalykėlių. Be to, tenka pasakyti, tai buvo pavyzdingas žmogus. Tai buvo vyras visai ne pagal šių laikų būdą. Jis buvo ištikimas mano draugas. Per devynerius mudviejų artimo draugavimo metus nebuvome nei kartą susiginčiję ar susibarę, bet gyvenome kaip Dovydas ir Jonatanas. Tarp kita ko, tai buvo ištikimas gerbėjas ir mėgėjas nesuklastoto Kristaus mokslo. Dieve, laimink jo dulkes ir leisk man prie Tavo sosto vėl su juo susitikti. (AM, 33 t, 191 p.).

Toliau tame precentoriaus įraše eina eilė išbrauktų eilučių. Tačiau Tetzneris, rinkęs ir išspausdinęs visokią archyvinę medžiagą, liečiančią Donelaitį, pateikė tų išbrauktų eilučių iššifravimą: Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio mėn. 1 d. Lazdynėlių km. žirgupėnų parapijoj. Tuose precentoriaus K.V. Šulco duomenyse reikia patikslinti vienas teigimas, kad Lazdynėlių kaimas priklausęs žirgupėnų parapijai. Donelaičio gimimo metais Lazdynėliai priklausė Gumbinės parapijai ir tik žymiai vėliau, 1725 b., įkūrus naują žirgupėnų parapiją, Lazdynėliai buvo priskirti prie jos.

Tetzneris reiškė abejojimo dėl Donelaičio lietuviškos kilmės. Jis prileido Donelaičius atvykus iš Škotijos ar Anglijos. Tą savo tvirtinimą argumentavo, remdamasis 17 amž. atvykusių pirklių pavardėmis, kaip tai, Donalson, Doneelson ir t.t. Tai mažai paremtas analoginis spėjimas, turįs gal visai kitokių intencijų. Pats Donelaitis savo pavardei vartojo lotynišką formą Do-nalitius, kurios lietuviškas atitikmuo ir būtų Donelaitis.

Donelaičio tėvai turėjo iš viso 7 vaikus. Sakoma, kad tėvas, šalia tiesioginių darbų savo ūkyje, užsiiminėjo taip pat visokiais mechaniškais mėginimais. Tą jo ypatybę bus paveldėję jo vaikai. Pagal Donelaičio brolio dukters Kristianos pasakojimą, brolis Fridrichas buvęs auksakalys Karaliaučiuje, Mykolas, perėmęs ūkininkavimą, mirė 1757 m. Tolminkiemy kaip "ein Juwelier seiner Kunst", Adomas — kalvis Jokünuose. Jei prisiminsime tolaikines Kristijono Donelaičio atestacijas, kad jis dirbo pianinus, barometrus, atlikinėjo įvairius stiklų šlifavimo darbus, taisė laikrodžius ir t.t., dar labiau išryškės Donelaičių šeimoj paveldėtas palinkimas į mechanikos sritį.

Tėvui gana anksti mirus, visas šeimos auklėjimas ir išlaikymas suvirto ant motinos pečių. Kristijonas, jau po tėvo mirties (1732 m.), buvo atiduotas į Karaliaučiaus augštesnę mokyklą Kneiphofe (Kneiphof — ordino magistro W. von Kniprodės įkurta miesto dalis ir jo vardu pavadinta). Iki įstojimo į universitetą Donelaitis, atrodo, bus gyvenęs našlaičių namuose, kuriuose maitinosi, už tai turėdamas atlikti kai kurias tažnytines pareigas: dalyvauti chore, lydėti mirusius ir t.t. 1736 m. rugsėjo mėn. 27 d. Kristijonas Donelaitis buvo imatrikuliuotas Karaliaučiaus universitete.

Donelaičiui teko mokytis gana vargingai. Gyveno su savo draugu Šperberiu studentų bendrabuty, vadinimam "Collegium Albertinum". Brolio duktė Kristianą pasakoja, kad Donelaičiui universiteto laikmetį tekę labai vargingai praleisti; net dėl bado buvęs kartą nualpęs. Tačiau studijoms buvęs rimtai atsidėjęs, ką paliudija rezultatai: be iš prigimties mokėtų lietuvių ir vokiečių kalbų, išmoko dar graikiškai, lotyniškai, hebrajiškai ir prancūziškai. 1736 - 1740 m. laikotarpis yra Donelaičio teologinių studijų metai Karaliaučiaus universitete, kada teologijos skyriuje dėstė Kvantas,

Zalzburgo kolonistai atvyksta į Gumbinės apylinkes. Juos pasitinka Fridrichas Vilhelmas I. 1732 metais tokių kolonistų atvyko 20,000. Paveiksle, kabėjusiame Fridricho vardo mokykloje, įrašyta "Mir neue Soehne — Euch ein neues Vaterland" (Man — nauji sūnūs, jums — nauja tėvynė).

Kaip ilgai Donelaitis bus mokęsis universitete, negalima tiksliai pasakyti. Jo draugas Šperberis 1738 m. jau yra išvykęs į Tolminkiemį eiti precentoriaus pareigų.

Apie save Donelaitis yra palikęs šiuos biografinius duomenis:
"1740 m. aš atvykau kaip mokytojas (Cantor) į Stalupėnus. Tai buvo liepos mėn. gale. 1742 m. tapau mokyklos rektoriumi, o 1743 m. prieš Sekmines gavau pasiūlymą į Tolminkiemį. Gailėdamasis mokinių, pasilikau Stalupėnuose iki vasaros vidurio. Liepos 24 d. vykau į Karaliaučių. Spalių mėn. 17 d. buvau egzaminuotas, 21 — ordinuotas ir lapkričio mėn. 24 d. (24-tam sekmadienį po Trejybės) buvau įvesdintas į Tolminkiemio parapiją; pirmą advento sekmadienį senojoj bažnyčioj pradėjau savo pareigas. 1744 m. spalių mėn. 11 d. vedžiau. Vaikų neturėjau, kas mane džiugino, nes tarnyba yra vidutiniško gerumo. Mano tuolaikinis precentorius, kurį aš radau, vadinosi N. šperberis. Mes kartu lankėme Kneiphofo mokyklą ir abudu kartu gyvenome akademijos, seno Alberto kolegijos bendrabučio kambary C. Kaip neturtingi studentai maitinomės bendrabučio valgykloje. 1738 m. jis išvyko į Tolminkiemį kaip precentorius o aš, kaip ir tikėjausi, 1740 m. vykau į Stalupėnus. Iš čia jis parsikvietė mane į Tolminkiemį jau kaip kunigą. Mes abu gerai sugyvenome. 1756 m. po Sekminių jis išvyko l Kuncus ir iš tenai vieną vasarą, jau kaip kunigas, aplankė mane. Iš Kuncų persikėlė į Gavaičius, kur ir mirė. Jis Tolminkiemy buvo šiek tiek ilgiau gyvenęs ir žinojo daug dalykų, kurių aš nežinojau." (AM, 51 t., 175 p.)

Iš to kiek ilgesnio Donelaičio pasipasakojimo apie save vistiek nesužinome, kada jis bus išstojęs iš Karaliaučiaus universiteto. Yra spėjimų, kad Donelaitis, baigęs universitetą, kurį laiką buvęs namų mokytoju.

Iš Tolminkiemio metrikacijos knygų patiriame, kad Donelaitis vedė prieš jį buvusio kunigo J. P. Es-seno našlę Oną Reginą, Goldapės teisėjo Ohlenfanto dukterį, gimusią 1715 m.
Anksčiau cituotame Donelaičio pasipasakojime randame keletą biografinių žinių apie jo artimiausią draugą N. šperberį, kuris Donelaičio gyvenime yra turėjęs neginčijamos įtakos. Vien tik Donelaičio atvykimas į Tolminkiemio parapiją, kaip pats Donelaits pasisako, sietinas su šperberio iniciatyva, žinant, kad pirmieji Donelaičio kunigavimo metai iki šperberio išvykimo į Kuncus (1756 m.) siejasi su Donelaičio kūryba ir kad šisai mėgo savo sukurtus dalykus diskutuoti su savo draugais, galima spėti, kad šperberis buvo vienas iš tų keleto bičiulių, su kuriais Donelaitis kalbėjo ir diskutavo savo kūrybą liečiančiais klausimais.

Pradėdamas vesti Tolminkiemio krikšto knygas, Donelaitis pirmiausia įrašė apie savo atsidavimą Apvaizdai ir norą būti "Hirte und Lamm". Ir tuojau pat pareiškė savo nepasitenkinimą reformatais zalcburgiečiais ir Kiautų popierio fabriku.

1747 m. pradėjo klebonijos perstatinėj imą ir baigė 1764 m. 1756 m. rūpinosi bažnyčios pastatymu. Tuoj po bažnyčios įšventinimo (1757 m.) vyko į Karaliaučių. Pagal Tetznerį, tai vienintelė didesnė kelionė, kokią per visą kunigavimo laiką yra padaręs, nors pats Donelaitis sakosi, kad separacijos bylos reikalu buvo nuvykęs net į Berlyną pagalbos šauktis. Karaliaučiuje turėjo progos stebėti 1756 m. gaisro padarinius. Tas gaisras su visomis jo pasėkomis rado atgarsio Donelaičio kūryboje ("žiemos rūpesčiuose"). Ta data įdomi ir dėl to, jog ji parodo, kad "Metai", arba bent didesnė jų dalis, parašyta prieš 1756 metus.

1757 m., rusams įsiveržus į Prūsiją, Donelaitis su dauguma parapijiečių pasitraukė į Romintos miškus, kur, vadinamoj "Jagdbudėj", laikė pamaldas ir atliko visas kitas bažnytines apeigas. Tas Donelaičio "emigravimas" netruko nei mėnesio. Parkeliavęs į Tolminkiemį, krikšto knygose apsidžiaugė sugrįžimu, tačiau aimanavo dėl kraštui padarytos didelės žalos. 1759 m., sudegus Tolminkiemio parapijos mokyklai, ėmėsi jos atstatymo darbo. 1764 m. prasidėjo separacijos byla su amtmanais. Ta byla ir aštri nesantaika tarp kunigų ir amtmanų nesibaigė ir Donelaičiui mirus. Tas ginčas turi ilgą istoriją, kuri įdomi ne tik socialinių problemų atžvilgiu, bet kaip vienas iš dokumentų Donelaičio asmens portretui.

1764 m. ėmė statyti prieglaudos namą parapijos našlėms. Tą sumanymą savo pasiaiškinime įpėdiniui taip argumentavo:
"Praėjus keletui metų po mano vedybų, turėdamas galvoj savo silpną sveikatą, nes per intensyviai studijuodamas pasidariau hipochondriku ir negalvojau, kad ilgai gyvensiu, pradėjau rūpintis namu našlėms. Tą našlėms namą, kurį mes pastatėme iš mudviejų santaupų, padovanojame Tolminkiemio kunigų našlėms kaip našlių namą. Tebūnie Dievas mūsų liudininku, kad mes per bendrą mudviejų gyvenimą vienas kitam ištikimai ir sąžiningai tarnavom. Tebūnie šitas namas mūsų meilės patarnavimo įrodymas ir po mūsų mirties." (AM, 51 t., 183-184 p.p.)

Be šių suminėtų statybų Donelaitis užsiiminėjo mechaniniais darbais. L. Passarge cituoja vieno kunigo (neminėdamas jo pavardės) laišką, iš kurio matyti, kad Donelaitis buvo gana darbštus ir sėkmingas mechanikoj. "Aš su juo [Donelaičiu] susipažinau, — rašo minėtas kunigas, — tik 1776 m., nors apie jį anksčiau esu tiek daug girdėjęs: apie jo mechaninius ir optinius darbus, apie stiklo šlifavimą, barometrus, kurių vieną aš esu įsigijęs ir kuris buvo labai geras; apie puikų fortepioną ir 2 pianinus, kuriuos jis [Donelaitis] buvo padaręs ir kurių vienas [fortepionas] yra pas Dr. Bruecką Įsrutyje; apie jo muzikines kompozicijas ir panašius dalykus." (L. Passarge, Christian Donalitius' Littauische Dichtungen, 20-21 p.).

1766 m., mirus amtmanui Baeringui, jo įpėdiniu tapo Ph. Ruhigas, kuris ginče dėl žemės atskyrimo iš Donelaičio susilaukė daug prakeikimo žodžių. Amtma-nas Ruhigas mirė vienu mėnesiu vėliau už Donelaitį. Tolminkiemio procentorius Šulcas, įrašęs amtmano mirtį į metrikų knygas, rado reikalo pastebėti:
"Šis žmogus per ištisus keletą metų su tik ką prieš jį mirusiu kunigu dėl bažnytinių žemių atskyrimo buvo gana aštriai kirtęsis. Dabar gi abu išsitenka siaurame žemės ruože. Bet kunigas juk negalėjo nusileisti bažnytiniuose dalykuose. Prieš mirtį, turbūt, sąžinė kankino." (AM, 51 t., 255 p.)

Donelaičio laiškuose iš 1777 m. matyti jį dar dirbant prie kompozicijų ir rašant poeziją, tačiau kartu pareiškiamas apgailestavimas, kad barometrų dirbimas jam esąs nebeįmanomas. To laiko metrikų knygos rodo sunkiai beišskaitomą Donelaičio rašyseną. Laiškuose užtinkame keletą nusiskundimų jo drebančiomis rankomis. Tai paliudija ir G. Ostermejeris (1716-1800), kuris, konsistorijos pavestas, rūpinosi naujo giesmyno parengimu:
"Aš kreipiausi ir į kleboną Donalicijų, kuris man buvo žinomas ir kaip poetas, ar jis savo įnašu nesutiktų mūsų paremti. Tačiau jis atsiprašė, teisindamasis savo senyvu amžium ir drebančiomis rankomis, kurios jam apsunkina rašymą." (LLIC, 201 p.)
Donelaitis mirė 1780 m. vasario mėn. 18 d. Jo į-pėdinis kunigas Vermkė (Wermcke), pradėdamas metrikų knygas, įrašė tokias žinias apie mirusį Tolminkiemio kleboną:
"... Donelaitis, kuris čia ištarnavo 36 metus ir savo įpėdiniui visose metrikų knygose yra palikęs daug gerų pamokymų. Ar tik nebus jis tuos pamokymus pasidaręs savo gyvenimo taisykle? Aš, jo įpėdinis, nesu jo pažinojęs, nors jis buvo žinomas kaip didelis menininkas, ką aš tik po jo mirties patyriau. Daugiau aš nežinau apie jo mirtį." (AM, 33 t., 191 p.)

Apie Donelaičio kūrybą, kūrybos procesą ir bet kokią su tuo susijusią chronologiją žinių beveik nėra. Donelaičio našlė leido Išdagių kunigui Hohlfeldtui (1763-1829) nusirašyti daugumą jo lietuviškos kūrybos. Kiek vėliau visus Donelaičio rankraščius ir laiškus ji atidavė Valterkiemio kunigui J. G. Jordanui (1753 -1822). Iš čia išlikusių rankraščių dalis — "Pavasario linksmybės" ir "Vasaros darbai" — pateko į L. Rėzos rankas. Tai vieninteliai išlikę Donelaičio "Metų" rankraščiai. L. Rėzai, ruošiant "Metų" leidimą (1818 m.), teko naudotis kun. Hohlfeldto padarytais nuorašais.

Iš kunigų G. Ostermejerio ir Vermkės pasisakymų matyti, kad M. Lietuvos kunigų tarpe buvo plačiai žinoma apie Donelaičio meninius sugebėjimus, nors niekas iš Donelaičio lietuviškos kūrybos, jam gyvam esant, nebuvo išspausdinta. Todėl prielaida, kad Donelaitis savo sukurtus dalykus bus skaitęs savo bičiulių rateliuose, atrodo labai įtikinanti, ypač turint galvoj Donelaičio laišką, rašytą mokyklos mokytojui Kūgiuose (1777).

"Wir hörten darauf den Krizas seine Schicksale erzählen und den vortreflichen Amtsrots bitterlich beweinen — taip verkė
Kad ir äkys jau kelėms iszpūti pradėjo. Jedermann schrie beständig:
Ak pon ämtsrot ak del kö mums numirei pėrnay.
(L. Passarge, CH, Do. - Lit. Dicht. 340 p.)
"Velionis buvo pratęs, — rašė L. Rėza, — atskiras savo eilėraščių dalis, vos tik jas parašęs, siuntinėti savo artimiems bičiuliams, poezijos mėgėjams." (L. J. Rhesa. Das Jahr... XVI p.) L. Rėza sakosi, kad vieną "Metų" fragmentą apie Seimą suradęs viename iš Donelaičio laiškų.

Donelaičio asmens portretas

Donelaitis, vienas iš stambiausių ir įspūdingiausių lietuvių literatūros šulų, palikęs tokį aiškų ir konkretų tolaikinio būro atvaizdą, labai mažai tepaliko žinių apie save kaip žmogų ir kūrėją. Donelaičio amžininkai konfratrai ir bičiuliai tuo reikalu pasirodė gana šykštūs. Nusakant Donelaičio asmens bruožus, kuriant Jo asmens portretą, tenka daugiausia naudotis tiesioginiais pačio Donelaičio paliktais šaltiniais: įrašais metrikų knygose, susirašinėjimu separacijos byloje ir, žinoma, pačia Donelaičio kūryba, kuri yra nepamainomas šaltinis nusakyti autoriaus pasaulėžiūrai ir asmenybei.

Donelaitis, skurdžiai ir vargingai praleidęs savo mokslo metus, įsikūręs jau kaip kunigas pasiturinčioje Tolminkiemio parapijoje, visai nesistengė įsijungti į patogų ir, pagal sąlygas, prabangų gyvenimą. Jam, kaip pietistui, nerūpėjo gyvenimo prabanga ir visi kiti patogaus gyvenimo malonumai. "Tai buvo," anot Šulco, "vyras visai ne pagal šių laikų būdą."

Bažnytinis akademinis pietizmas savo ekspansijos pradžioje rišosi su našlaičių globa. Prisimintinas Frankes našlaitynas Halėje ir Gehro Karaliaučiuje. Ar tik ne panašaus sentimento vedamas ir Donelaitis ėmėsi savo lėšomis statyti našlėms namą Tolminkiemy?
"Tarp kita ko tai buvo ištikimas gerbėjas ir mėgėjas nesuklastoto Kristaus mokslo," — Šulcas apibūdino Donelaitį mirusiųjų knygoje. Tas pažymėjimas 'nesuklastoto Kristaus mokslo" rodo ne ką kita, kaip Donelaičio aktyvų dalyvavimą pietistinio sąjūdžio veikloje, nes tuo laiku pietizmas tarėsi pilnai išsivadavęs iš fariziejizmo ir dogmatizmo, tarėsi esąs tikras Kristaus mokslas ir tikras gyvenimas Kristaus mokslo dvasioje.

Duomenų, kurie Donelaitį tiesiogiai sietų su akademinio pietizmo sąjūdžiu ar su vadinamaisiais "su-rinkimininkais", nerandame. Tačiau, skaitydami Donelaičio pasisakymus, jo paties ir jo bičiulių laiškus, aiškiai matome, kad Donelaitis buvo pietistas pilna to žodžio prasme. Nemėgo pramogų, triukšmo, negalėjo pakęsti rūkymo ir girtuokliavimo. Buvo rimtai atsidėjęs fiziniam darbui: pavyzdingai tvarkė sodą, dirbo įvairius mechaninius darbus. Savo gyvenimą įstatė į griežtas vėžes ir to griežtumo kruopščiai prisilaikė. Tai geriausiai matyti iš jo pastabų krikšto knygose, kur jis ne tik sielojasi kitų konfratrų apsileidimu, bet lygiai tiek pat bara ir kaltina save patį.

Pirmaisiais savo kunigavimo metais Donelaitis parodė labai aktyvų ir griežtą savo pareigom atsidavimą. Netgi neatrodo, kad būtų buvęs labai tolerantiškas kitų religijų atžvilgiu. Metrikų knygose galima rasti visą eilę (vėliau pačio Donelaičio išbrauktų) į-rašų apie reformatus. Yra žinoma, kad Donelaitis yra vertęs reformatų vaikus persikrikštyti, dėl ko buvo susilaukęs keleto skundų vyresnybei. Betgi ta Donelaičio pažiūra ilgainiui pasikeitė, ir 1773 m. lapkričio mėn. 30 d. krikšto knygose randame įrašytą pastabą, kad tarp reformatų esą ir gerų žmonių. "Per 30 metų tai aš visgi patyriau." (AM, 33 t. 20 p.) Todėl randame metrikų knygose visą eilę išbrauktų pastabų, kurias Tetzneriui pavyko iššifruoti. Nuomonę pakeitė, tik būdamas 60 metų amžiaus. Pradėjęs eiti ganytojo pareigas (29 metų amžiaus), buvo kai kuriais atvejais ne tik griežtas, bet net fanatiškas. Netgi nevengė vartoti viešų pasmerkimo ir pažeminimo priemonių. Tai liudija skundai vyriausybei, pagaliau tai liudija ir pačio Donelaičio įrašai metrikų knygose, štai pora pavyzdžių:
"1775 m. gegužės mėn. 28 d. Tėvas — kareivis pavarde Joh. Xaver Seyffert, kuris prieš vedybas sanguliavo, o po to dėl vedybų pažymėjimo stokos nebuvo sutuoktas. Motina — triguba paleistuvė." (AM, 33 t., 22 p.)

"Sausio mėn. 30 d. Tėvas Georg Baumann, atsivertęs reformatas samdinys, kuris buvo pažadėjęs vesti, bet, nėštumui paaiškėjus, dingęs. Motina: Anna Catharina Marquart, Kristupo Marquart, Didžiulių kaimo ūkininko duktė, pasigailėjimo vertas sutvėrimas. Duktė: Katarina — paleistuvės vaikas." (AM, 33 t., 25 p.)
"N. B. Visa šeima iš kiaulių tvarto. Motina taip nu-sipaleistuvavo, kad kūnas pradėjo pūti ir jau kelinti metai kaip T. (vietovės pavadinimas) lovoj gulėjo ir pamažu mirė." (AM, 33 t., 32 p.)

Gyvenimo realybė kartais labai aštriai slogindavo Donelaitį. Įrašant į krikšto knygas neteisėtai gimusį kūdikį, jis negalėdavo nuslėpti savo rūstybės kūdikio tėvams. Iš tų subjektyvinių pastabų, dedikuotų būsimam įpėdiniui, negalima susidaryti įspūdžio, kad jis būtų graudenęs nusidėjėlius, žadėdamas Dievo meilę ir nuodėmių atleidimą. Jis buvo kunigas, kuris barė ir grasino. Jam atrodė, kad nusidėjėlis yra vargiai be-pataisomas žmogus ir nėra reikalo juo daugiau rūpintis. Tereikia tik nesugedusiai visuomenei izoliuotis nuo tokių žmonių. Tik primityvios dvasinės konstrukcijos žmonės yra tikrosios ir gerosios bažnyčios avys. Donelaitis manė, jog tereikia saugotis ir budėti, kad į tą avidę patekusi miesčioniškumo ir apskritai bet kokia kitataučių įtaka nepaveiktų to žmogaus, nepalaužtų jo konservatyvaus kiauto ir nedeformuotų jo naivios, natūralios dvasios konstrukcijos. Iš čia plaukia jo kūryboje toks didelis prisirišimas prie lietuvio kaimiečio, kurį svetimieji ateiviai jau nori įtraukti į moderniškesnio, naujesnio gyvenimo orbitą. Donelaitis visu atkaklumu stoja skersai kelią tai moderniai pažangai. Ginti senas tradicijas ir seną, konservatyvų savo pažiūromis kaimo žmogų yra jo kūrybos leitmotyvas.

Tolminkiemio parapija, kuri susidėjo po lygiai iš vokiečių ir lietuvių parapijiečių, klebono asmeny rado didelį savo reikalų žinovą ir gynėją. 1775 m. amtma-nas Ruhigas separacijos ginče iškelia faktą, kad Donelaičio parapijiečiai objektyvūs liudininkai negalį būti, nes jie tik savo klebono klausą ir jei jis sakąs taip, tai ir jie pritaria, o jei ne, — tai "...iš paskos 'ne' aklai sau murma, visai be jokio apgalvojimo, ar tas 'ne' tam dalykui tinka, ar ne."

M. Lietuvos istorijoj minima legenda, kad Tolminkiemio kunigas Donelaitis rusų okupacijos metu, užuot pamoksle paminėjęs ir išgyręs Aleksandrą Nev-skį, iš sakyklos pareiškęs: labai galimas dalykas, kad tas žmogus ir geras buvo, bet nei jūs jo pažinojote, nei aš; todėl verčiau atsiverskime šv. Raštą ir pasi-skaitykime 2. Timot. 4, 14: "šaltkalvis Aleksandras padarė man daug pikta: Viešpats atsilygins jam pagal

Būro sodybos vaizdas. Piešinys darytas pagal dr. F. Tetznerio škicą.

jo darbus." (AM, 34 t. 282 p.) Šią istoriją Hasen-kampfas savo knygoje "Ostpreussen unter dem Dop-pelaar" priskiria Tolminkiemio klebonui, nesuminėdamas jo pavardės, tačiau atrodo tas įvykis M. Lietuvos istorijoj priskirtinas lygiai Donelaičiui, lygiai bet kuriam kitam dvasiškiui. Tas faktas nėra tiksliai nustatytas, tačiau iš viso ko spręstina, kad Donelaičiui tokia laikysena buvo svetimas dalykas. Donelaitis buvo pietistinių pažiūrų kunigas, susigyvenęs su nusižeminimo ir paklusnumo jausmu. Idėjinės kovos dvasia jam buvo svetimas dalykas. "Aš visuomet esu buvęs paklusnus karaliaus valdinys, — rašė Donelaitis Gumbinės kamerai, — ir tokiu noriu ir pasilikti. Visa mano parapija žino, kad aš visuomet remiu karaliaus įsakymus ir raginu paklusnumą; kad aš protestavau, tai išėjo iš atsargumo, kuris remiasi įvairiais patyrimais ..." (AM, 34 t. 296 p.) Jei ir sugebėjo varyti atkaklų ginčą su amtmonais, tai niekados to ginčo neišvedė į platesnį idėjinį ar socialinį kelią. Tie nesutarimai su amtmonais buvo daugiau asmeninio pobūdžio. Sakysim, amtmono Fr. Boltzo asmenyje Donelaitis rado "ein Freund der Religion," — tačiau jau to nesako apie amtmoną Ruhigą. "Ponas Ruhigas, tas žmonių priešas ir, — mano persekiotojas — tas žmogiškos giminės atmata, su kuriuo aš nuo 1743 iki 1744 buvau pažįstamas. Esu matęs jį ir savo name, kai jis, nusiėmęs kepurę, įteikė man savo viršininko amtmano Baeringo potvarkius — šitas žmogus be sąžinės, šitas, — šitas gyvulys, šitas dvigubas apsireiškimas pragaro ir pačio velnio,. ." (AM, 34 t., 323-324 p.p.)

Amtmanas Ruhigas duoda tokį Tolminkiemio klebono apibūdinimą:
"Jis visai nežino savo laukų kokybės ir dar mažiau kiekybės, nes 32 metų savo kunigavimo ir klebonavimo laikotarpy yra savo laukus vos tik iš tolo apžiūrėjęs. Jo nuomonės ir išvedžiojimai, kuriuos jis šioje byloje pateikia, remiasi tik jo varpininko Seligmano ir tarnų, kurių visų jis net kaip reikiant nepažįsta, nuomone. O jie [tarnai] visai nesigėdi jam [Donelaičiui] už gerą žodį ir kitokias intencijas jo sąskaiton pafantazuoti. Tos pažiūros praktikoje visai neįmanomos, tačiau savo pasėkomis visgi turi kai kurios reikšmės. Jau daugelis kunigų yra mėginę atsikratyti bendrų laukų ir ganyklų, ir tai jau yra pasiekę, ir tik Tolminkiemio nenori su tuo sutikti. Beveik visi dvarai šiame krašte yra jau atsipalaidavę nuo bendros nuosavybės. Jei aš turėčiau dar ilgiau toje kenksmingoje bendrystėje pasilikti, būčiau tik vienintelis toks nelaimingas." (AM, 34 t., 315-16 ir 320 p.p.)
Į šį Ruhigo kaltinimą Donelaitis rado reikalo taip atsakyti:
"Aš buvau ne ligotas, bet jau senas žmogus, ir man nebuvo jokio reikalo pagal tavo įsakymą eiti į laukus. Kai dabar tai aš rašau šiais 1778 metais, galiu pasakyt, jog per 35 metus vieną kartą esu taip sirgęs, kad negalėjau nueiti į bažnyčią. Žiūrėk, kas tau dar gali atsitikti... Garbė Dievui, kad aš nešioju žilus plaukus ir man nereikia prieš nieką gėdytis. Ir tik tu vienas nori mane sugėdinti, kad aš tokiam amžiuj nebegaliu ūkininkavimo pradėti iš naujo. Dabar, kai aš rašau, esu 65 metų amžiaus. — Kodėl tu manęs anksčiau iš Tolminkiemio neišvijai arba neužmušei? Aš manau, kad jeigu tik tu galėtum, mieliau šiandien, negu rytoj, man galvą nusuktum." (AM, 34 t. 324.-5 p.)

Lietuviškos kapinės Mažojoje Lietuvoje. Piešinys darytas pagal dr. F. Tetznerio škicą.

Apžvelgus tuos abišalius argumentus, Donelaičio toks griežtas ir atkaklus priešinimasis dėl žemių atskyrimo, atrodo, bus buvęs daugiau asmeninio pobūdžio, ką rodo ištisi sakiniai "ad persona". Šis, kaip ir kiekvienas aštrus ginčas, buvo pilnas įsisiūbavusių aistrų ir įsikarščiavimų, ypatingai iš Donelaičio pusės. Toks klebono nervingumas ir nesusivaldymas bus suprantamas, prisimenant, kad tą ginčą vedė 62 - 65 metų amžiaus žmogus, savo parapijoje ėjęs ganytojo pareigas 34 metus. Tiek metų Donelaitis buvo savo parapijiečių ir šiaip tikinčiųjų respektuojamas ir gerbiamas, su ta savo padėtimi ne tik susigyvenęs, bet ir suaugęs. Tad eilinio tikinčiojo arogantiškas tonas buvo seneliui Donelaičiui tiesiog nesuvirškinamas, net apšauktinas didžiausio bedieviškumo, gal net pačio velnio įsikūnijimu.
Būdamas parapijos klebonu ir turėdamas savo dispozicijoj bažnytinį ūkį ir žemę, kaip praneša po Donelaičio mirties Tolminkiemio precentorius H. C. Lovinas (1756 - 1818), jis nesistengė to tvarkyti reikiamu atidumu ir atsidėjimu. Dėl to sumažėjo Tolminkiemio parapijos žemės.

"Kad tai atsitiko, tegalima paaiškinti tik mirusio kunigo Donelaičio nerūpestingumu. Jis čia nuo 1743 m. iki 1780 m. gyveno ir ūkio reikalais, nei savo laukais, nei samdiniais visai nesirūpino. Nežiūrint to kunigo Donelaičio nerūpestingumo, visgi dažni pranešimai apie bažnytinių žemių apkarpymą gana slėgė jį, nes apie bažnytinių žemių mažėjimą rado reikalo išdėstyti savo įpėdiniui, nurodydamas visas smulkmeniškas aplinkybes. Bet visgi jis perdaug dėl to nesijaudino, bet pagal savo paties prisipažinimą, pasiliko ramus ir atsidavęs Dievo valiai." (AM, 33 t., 192-193 p.p.)

Iš viso to matyti, kad Donelaitis ūkio reikalais nebuvo perdaug suinteresuotas, kad dėl to būtų daug sielojęsis.
Ūkininkavimas jam buvo svetimas dalykas, primestas, ir jis net piktinosi kitais kunigais, kurie per dideliu stropumu atsidėdavo ūkiniams dalykams, palikdami nuošaly visas kitas ganytojo pareigas. "Kai susirinkdavo žemiškais dalykais susirūpinę kunigai, retai kada būdavo girdimos šnekos apie mokslus ir pamokslus; bet pokalbiai apie pelno padidinimą ir kitokią žemišką naudą nueidavo iki koktumo. Aš taipogi, kaip jau mano įpėdinis iš šių užrašų galės pamatyti, nusiminimo vedamas esu gerokai prisibaręs, bet tai dariau ne dėl asmeninės savo naudos, bet kiek tai parapijos ir savo įpėdinio labui. Gal jis, šykštumo ir nepasitenkinimo apimtas, ir bus nepatenkintas, kad aš nepadidinau parapijos pajamų." (AM, 51 t., 258 p.)

Lovinas galvoja, kad dėl to savo apsileidimo Donelaitis gerokai krimtosi ir dėl to rado reikalo rašyti pasiteisinimą. Tačiau tas pasiteisinimo rašymas greičiau išplaukė iš kitokių interesų. Jei Donelaitis būtų jautęsis nusikaltęs parapijai ar bent neatlikęs savo didesnių pareigų, jei būtų neturėjęs kuo kitu pasigirti, kas, jo manymu, buvo daug didesni dalykai ir daugiau rišosi su pačiu pastoraciniu darbu, nebūtų visai to rašęs. Donelaitis savo pasididžiavimu laikė Tolminkiemy pastatytą akmeninę bažnyčią ir prieglaudos namą našlėms. "Aš nereikalauju jokios padėkos iš savo įpėdinio, aš padariau, ką aš turėjau padaryti, visai nekreipdamas dėmesio į pripažinimą." (AM, 33 t., 193 p.)
Pagaliau gal ryšium su prasidėjusia separacijos byla ir nesantaika su amtmanais ūkio pareigos Donelaičiui pasidarė taip įkyrios ir apkurtusios, kad savo įpėdiniui drįso pasiskųsti: "Ach, jūs kunigai miestuose, kurie neturit rūpintis ūkio reikalais, kaip laimingi jūs esat." (AM, 51 t., 360 p.)

Išskiriant ūkio reikalus, Donelaitis buvo stropus ir uolus ganytojo pareigose. Niekuomet neleidęs sau susvyruoti, sudvejuoti ar susnūsti, su atkaklumu ir ištverme, su pasišventimu ir atsižadėjimu rūpinosi savo tikinčiųjų religiniu ir moraliniu gyvenimu. Piktinęsis savo kolegų apsileidimu, jų rūpinimusi vilna, bet ne avimis, pats parodė tiesų ir griežtą evangeliško dvasiškio asketinį - pietistinį gyvenimą.
"Kad negyvenčiau skandalingai, — rašė Donelaitis, — dažnai turėdavau panaudoti Samsono jėgą. Ir vis dėlto norėjau kartais pasiduoti, bet taip niekados neatsitiko." ("Unsere Dichter im Wort und Bild", VI. 1896, 23; cituota iš L. Gineičio, Kristijono Donelaičio "Metai".)
Ir todėl nenuostabu, kad per dvasinės vyresnybės vizitacijas visuomet susilaukdavo kuo geriausios atestacijos. 1779 m. liepos 16 d. Mūllerio atestacijose skaitome:
"Taip kaip kunigas daro viską, kad skatintų stropų mokyklos lankymą vasaros metu, taip jis stengiasi vaizdingais pamokymais užsispyrėlius atversti į gerą kelią. Pereitų metų blogieji konfirmantai dar prieš konfirmaciją buvo geriausiai paruošti, o dauguma iš jų pasirodė šiųmetinės vizitacijos metu. Vietos kunigas Kristijonas Donelaitis yra 66 metų amžiaus, 36 metus beesąs šiame poste, yra dar gana judrios dvasios ir, dar būdamas stiprus fiziškai, su Dievo palaima ištikimai vadovauja savo parapijai." (AM, 51 t., 257 p.)

Kai kurie įrašai metrikų knygose ir patarimai į-pėdiniui rodo Donelaitį buvus staigaus būdo, reaguojantį į įvykius gana greitai ir kartais labai aštriai. Gal palinkimas į hipochondriją turėjo įtakos tokio charakterio susiformavimui. Visi duomenys rodo, kad Donelaits greit supykdavo ir vėl greit atsileisdavo, greit puldavo į apatiją ir nusiminimą ir vėl viską greit pamiršdavo. Kartais atrodo gana smulkmeniškas ir priekaištingas, kartais ir vėl nekreipiąs į nieką dėmesio. 1767 metų gale, ištaisęs savo paties klaidą, metrikų knygose randa reikalo dėl to lotyniškai paaimanuoti:
"Garbingas skaitytojau ir įpėdini, praeitų metų skaičiavime, kaip santrauka parodė, suklydau. Akys jau silpsta ir perdaug gausūs darbai apsunkina sielą. Dieve duok, kad tavo laikai būtų lengvesni už mano. Dažnai beveik be sąmonės suklupdavau po darbų našta. Juo metų skaičius ir darbų našta auga, tuo daugiau išsenkam. Lapkričiui baigiantis, jau 23-sius savo tarnybos metus baigiu. Visko patyręs esu, daug iškentėjęs, visados Dievo malonės paremtas ir pastiprintas." (K. Doveika, Archyvinė medžiaga apie Donelaitį, Pergalė, Kovas 3, 1955.)
Vėl kita proga "Patarimuose įpėdiniui" rašo apie save:
"Aš iš prigimties buvau gyvo temperamento ir mokėjau dainuoti ir skambinti fortepionu ir pianinu, bet skambindamas ir dainuodamas buvau moralus ir prisitaikydavau prie svečių, kad juos užimčiau. Anksčiau buvo manoma, kad dvasininkai yra niūrūs ir rūstūs, tačiau aš savo senose dienose pamačiau ir pažinau įvairiausių, kurie visiškai ištvirkusiai ir piktinančiai elgėsi. (K. Doveika, Archyvinė medžiaga ...)
Sau pačiam statęs griežtus reikalavimus moraliniu atžvilgiu, visai be skrupulų reikalavo to ir iš savo konfratrų. Ir jei pasitaikydavo reikalas kalbėti apie panašų dalyką, tai darė visai nevyniodamas į vatą ir nebandydamas nutylėti bent pavardės. Tuo atveju jis buvo vienodai griežtas tiek savo parapijiečiams, tiek savo kolegoms kunigams. "Patarimuose įpėdiniui", duodamas sugestijas įpėdiniui, kad savo sūnų, jei jis jų turėsiąs ir teologijai skirti norėsiąs, laiku išmokytų gerai lietuviškai, kad "galėtų tinkamai vadovauti parapijai lietuvių kalba. Aš turėjau precentorių Torti-lovijų, — toliau dėsto, — kuris būdavo išjuokiamas, kai sakydavo pamokslus" (AM, 33 t. 23 p.) Kita proga, metrikų knygose, kalbėdamas apie savo laiko Tolminkiemio precentorius, Tortilovijų charakterizavo kaip "tamsų ir suktą žmogų". Pasirodo, po Donelaičio mirties, tas pats Tortilovijus atvyko į Tolminkiemį jau kaip klebonas ir, radęs knygose tokias savo paties charakteristikas, jas išbraukė ir šalia įrašė: "Famos Lump" (meluoji, niekše).

Donelaitis, germanizacinės politikos metu M. Lietuvoj, buvo aiškaus lietuviško nusistatymo. Kada lietuviams būrams visokiais būdais buvo apribojamos teisės, kai lietuvių kalba buvo stengiamasi pašalinti iš viešojo gyvenimo, kai valdžia net ėmėsi priemonių, kad lietuviški papročiai ir nešiosena nepaveiktų ateivių kolonistų, Donelaits pasirodė kaip vienas iš ryškiausių pasyvaus pasipriešinimo atstovų. Kad ir vos pora tėra išlikusių Donelaičio rašytų laiškų, bet juose yra apsčiai pasisakymų, kur jis puoselėja lietuvišką reikalą:
"Asz pasidžiaugdams perskaicziau tavo Gromatą
[szulną —
Taip Lietutvninkui Lietutvninks Atraszą sųsdams
Ir Lietuwiszkay szwepluodams Lietuvą gyrė.


(Iš K. D. laiško mokytojui Kilgiuose. Citata imta iš "Kristijono Donelaičio rankraščiai", 1955, Valstybinė Grožinės Literatūros Leidykla)
Toliau tam pačiam laiške, tik jau vokiškai, įterpia prašymą nepamiršti lietuvių kalbos vokiškame krašte ir vengti vokiškam krašte tarnybinio paaugštinimo, nes gerų lietuvių esą gana reta.

Donelaitis, menkai kreipęs dėmesio į praktišką ūkio darbą, savo kūryboje paliko begales konkrečių ir praktiškų patarimų. Kai kada net atrodo, iš kur jis galėjo visus tuos praktiškus dalykus taip gerai žinoti? Kažkaip peršasi spėjimas, kad Donelaitis bus buvęs glaudžiame kontakte ne tik su valdžios pareigūnais: amtsrotais, amtmanais, pakamorėm ir šaltyšiais, o būrų gyvenimą ne tik kad gerai pažino, bet jų vargais, sielvartais ir džiaugsmais gyveno. Jam, kaip kunigui, nuolatos tekdavo per pamokslus skelbti karaliaus ir šiaip vietinės valdžios potvarkius, kuriuos jis iš savo pusės, kaip pats sakosi, visuomet "užaštrindavo". Yra žinoma, kad jis tuos potvarkius yra vertęs į lietuvių kalbą. Tuo būdu, jam buvo žinomi visi valdžios potvarkiai ir reikalavimais. O jų tuo laiku buvo gana apstu, nes beveik visas kultūrinis, socialinis ir ekonominis gyvenimas buvo reguliuojamas karaliaus potvarkiais, kurie lietė net tokius dalykus, kaip tvorų tvarkymą, žvirblių šaudymą, apsirengimą ir t.t. Iš kitos pusės, dalyvaudamas būrų gyvenime: mirties, vedybų bei krikštynų atvejais, turėjo progos stebėti būriško gyvenimo džiaugsmus ir bėdas. Atrodo, kad Donelaitis buvo nepaprastai glaudžiame kontakte su lietuviais būrais, nes kitaip nebūtų galima paaiškinti toks smulkmeniškas žinojimas eilinio būro dvasios struktūros ir jo dvasinio pajėgumo. Taip pat būtų sunku atspėti, kaip Donelaičiui galėjo būti žinomi tie praktiški ūkio ir virtuvės reikalai bei būrų tradicijos ir papročiai, apie kuriuos jis vietomis skeptiškai atsiliepia.


Krivūlė, seniūno lazda, kurią, siųsdami kaimynas pas kaimyną, sukviesdavo kaimo susirinkimą.

"Metų" teigiamieji personažai Krizas, Seimas, Lauras ir iš dalies šaltyšius Pričkus atstovauja pačio autoriaus pietistinėms pažiūroms. Iš tų visų teigiamų personažų iškalbingiausias yra Seimas, kuris beveik dėsto pietisto - sakytojo programą. Jis niekina poniško ir apskritai prabangaus gyvenimo būdą. Jis niekina įmantrią ponų kulinariją su "varlėmis" ir "kaviarais", ponų dykinėjimą ir įvairias jų pramogas. Tą patį mastą jis taiko ir būrams, kurie jau bando sekti palaidu ponišku gyvenimu ir pradeda užmiršti, kaip reikia "viernai pagarbinti Dievą". Seimas ir Krizas yra ryškiausi teigiamos personažų skalės atstovai, kurie kartu reprezentuoja ir pačio autoriaus pažiūras, koki visi "lietuvninkai" būrai turėtų būti ir kaip jie turėtų elgtis ir kalbėti, štai jų paveikslas:
"... Krizas, į vyžas įsinėręs
Ir savo skrandą būrišką viešėt užsimovęs,
Po prastu savo stogu, nei lakštingala, čiauška.
Kad širdingai jis savo Dievą pradeda garbint."

(M. 18 p.)
"Seimo namus, kad kartais juos lankyt užsigeisi. Lygiai kaip bažnyčią kokią, rasi rėdytus. Stalas jo, nei švents altorius, tav pasirodys, Ant kurio knygelės šventos guli padėtos, Kad jis pats ar jo gražiai mokinti vaikeliai, Daug prisidirbę bei visur viernai triusinėję, Tuo su giesmėmis saldžioms linksmai pasidžiaugtų, Ir vargus šio amžio sav lengvus padarytų."
(M. 88 p.)

Jei autorius ir kalba apie būrų pasilinksminimą, pilnai pritardamas tai idėjai, tai jis turi galvoj pietistinį pasilinksminimo būdą: "su saldžiomis giesmėmis" iš "šventų knygelių". Lietuviški vestuvių papročiai tik tol yra pagirtini, kol jie rišasi su bažnytinėmis tradicijomis ir atitinkamu respektu. Kalbėdamas apie visas kitas vestuvines tradicijas — dainas ir paprotines apeigas, autorius taip prabyla:
"Štai, tuo svodbiškas bliovims visur pasikėlė,
Taip, kad ir arkliai blogi šokinėdami žvengė.
O vei, vėl tuojau tas pats kvieslys pasirodė
Irgi beklykaudams kumelės nugarą daužė."

(M. 97 p.)
"Štai, visi svoteliai, su pasimėgimu valgę
Ir tirštų malkelių jau dosniai prisisiurbę,
Poterių, kaip krikščionims reik, skaityt užsimiršo
Ir, kaip kiaulės almono (tik gėda sakyti),
Kiauliškas dainas dainuot ir žviegt užsimanė."

(M. 101 p.)
Arba kaip "vaikpalaikiai Plaučiūno", "nešdami plonį", lyg kad "jaučių kaimenė bliovė". (M. 76 p.
Kai kurie papročiai tėra "glūpos būriškos šutkos"; pasakos — "glūpos šnektos ir zauna". Kad Donelaitis davė negatyvių lietuviškos tautosakos apibūdinimų, kito atsakymo beveik ir nėra, kaip tik tai, kad Donelaičiui kaip pietistui nebuvo priimtas joks dainavimas, jeigu jis nesirišo su religinėmis temomis ir religine intencija.

Pietistinė pažiūra mokė dirbti kasdieninį darbą rimtai ir susikaupus, vengiant nereikalingo plepėjimo. Pietistinis nusistatymas — kiekvienas turi rasti pasitenkinimą kasdieniniam darbe, jei jis tą darbą atliks su atsidėjimu ir susikaupęs, čia glūdi moralinė kasdieninio darbo esmė, ir kiekvienas turi stengtis tą kasdieninį darbą atlikti gerai ir sąžiningai. Nėra prasto darbo. Visi darbai, kad ir kaip būtų nemalonūs, yra iš Dievo malonės, nes
"Iš menkų daiktų daugsyk dyvai pasidaro,
O iš mėšlo smirdančio žegnonė pareina."
   (M. 63 p.)

Todėl nenuostabu, kad lyg raudona gija per visą "Metų" poemą, ar tai pačio autoriaus, ar tai Pričkaus, ar tai Seimo lūpomis tęsiasi kasdieninio būro darbo augštinimas ir raginimas su pasitenkinimu ir atsidavimu jį atlikti.

Kitas pietistinio gyvenimo svarbus momentas — paprastumas, susivaldymas bei saikas. To Donelaitis reikalauja ir iš savo būrų. Kalbėdamas apie būrų apsirengimą  ir tuos atvejus, kai jie stengiasi prisitaikyti prie vokiškos nešiosenos, visu griežtumu tam pasipriešina. Pagal pietistinę sampratą, nėra reikalo kreipti dėmesio į drabužio gražumą ar modernumą. Dažnai gyvenime taip būna, kad po "trinyte" ir "vyžota" apranga slepiasi daug kilnesnė ir vertesnė asmenybė, negu po miesčioniška ir "sopaguota" apranga. Lygiai kaip ta lakštingala, kuri savo giedojimu yra tarp kitų paukščių " nei karalienė", bet kai tik "kobotą" mes jos pamatom, tai "nei žvirblis būriškas" pasirodo. Todėl ir būrai, jeigu jie laikosi savo prasto apsirengimo tradicijų, yra vertesni morališkai negu tie, kurie bando pasekti kitataučių arba miesčionių madomis.

Pietizmo programoje labai ryškiai buvo užakcentuota visiškas susilaikymas nuo svaiginamųjų gėrimų ir rūkymo, o maisto atveju užimta pozicija, kad turi būti valgoma tik tiek, kiek kūnui reikalinga. Donelaitis dažnai pasisako prieš alkoholinių gėrimų vartojimą, susiedamas tai su visokiomis ekonominėmis ir moralinėmis negerovėmis. Svaiginamieji gėrimai yra svetimųjų kolonistų atneštas dalykas, ir lietuviai būrai turi kovoti su ta blogybe. Betgi didžiausia negerovė ir net nuodėmė, kurią taip dažnai lietuviai būrai papildo, yra persivalgymas. Tam Donelaitis skiria daug dėmesio ir vietos. Tą negerovę jis pastebi lygiai tarp ponų, lygiai tiek pat pas būrus. Bet dėl ponų jis kuo mažiausiai jaudinasi, nes tai tokia jų "veislė", bet kad būrai valgyme neturi saiko, tai Donelaičiui labai nuoširdžiai rūpi. Jis prileidžia, kad tam tikrų progų ir švenčių metu galima ir gardžiau pasivalgyt, bet anaiptol neturi eiti iki persivalgymo, nes "valgio reik, kad dirbančius šyla nepamestų." Būrų maisto problemoms Donelaitis skyrė daug dėmesio, nes tai siejosi su pie-tistiniais gyvenimo principais. Jis nevengė net konkrečių nurodymų, ir receptų, kaip pasigaminti tinkamas maisto atsargas, bet svarbiausia, nepamiršdamas kiekviena proga priminti, kaip nuosaikiai reikia tas atsargas vartoti, kad paskiau, darbymečio metu, būtų galima kiek stipriau pasivalgyti. Ir atrodo, kad Donelaičiui ne vien tik tai rūpėjo, bet kur kas labiau, kad būrai, turėdami galvoj sunkesnes dienas, pratinsis susilaikyti ir valgyti tik tiek, kiek būtiniausiai organizmas reikalauja. Toks buvo pietistinis požiūris, taip į šį reikalą žiūrėjo ir Kristijonas Donelaitis.

Vienas iš būdingiausių pietistinio gyvenimo bruožų yra nuolankumas ir pasitenkinimas. Pagal pietistinę galvoseną, viskas šiame gyvenime vyksta pagal Dievo tvarką ir kiekvienas turi būti patenkintas ir nešti savo kryžių su meile ir atsidavimu, tikintis už tai atpildo danguje. Tas nuolankumo ir pasitenkinimo momentas, kurį Donelaitis nusako gana grubiu "pasikakinimo" žodžiu, eina nelyginant kokia gija per visą Donelaičio kūrybą ir galutinai pasirodo nelyginant pagrindinė idėja, kuri suveda visas autoriaus intencijas į šią praktišką pietistinę formulę:
". . . Tu, niekings žmogau! mokinkis čia pasikakint,
Kad tav kartais tropjas skūpa prisivalgyt.
Į paukščius žiūrėk! . ." 
   (M. 19 p.)

". . . Dievs kiekvieną kartą ras, kaip yr pažadėjęs, Ir kožnam
Atlygins, kaip jis yr nusipelnęs."

(M. 168 p.)
Donelaitis — taikios krikščioniškos pasaulėžiūros ir pietistinio maldingumo atstovas, kuriam su bet kokia maištaujančia mintim buvo nepakeliui. Jis Dievo leistojo pasaulio kitaip ir negalėjo įsivaizduoti, kaip tik su ponais ir baudžiauninkais. Jei ponai nenusipelnė palankaus atsiliepimo, tai tik religiniais bei moraliniais sumetimais. Socialiniu — jokiu būdu, ne. Į socialinės neteisybės kėlimą Donelaitis pažiūrėjo su nepasitikėjimu ir nepritarimu. Tokį savo nusistatymą išreiškė šiuo (vėliau tapusiu gana populiariu) hegzametro posmu:
"Dumplės yr naudingas daikts į kaminą pūsti,
 Bet prieš vėjus pūst dar jos niekados nederėjo
Ir debesų greitų žingsnius stabdyt negalėjo."

(M. 162 p.)
Jei norėjo Donelaitis siekti kokios lygybės, tai anaiptol ne materialinės, bet kur kas greičiau moralinės. Ir atrodo, kad pastoracinėse pareigose Donelaitį labiau domino ne žmogaus kilmė, ne turtas, ne visuomeninė padėtis, bet kur kas didesnį įspūdį jam teikė žmogus, kaip vertybė pati savyje. Vykdydamas bažnytines pareigas, jis išėjo iš to, kad Dievas visus žmones sutvėrė lygius. Bet tos lygybės niekuomet nedėjo pagrindu socialinio klausimo vaizdavime. Todėl jei pasauly yra tam tikra socialinė nelygybė, yra ponai ir mužikai, tai daugiau ar mažiau Viešpaties Dievo reikalas:
"Juk be Dievo sviete nieks negal nusiduoti."
(M. 166 p.)

Todėl suprantama, kad turint tokius motyvus, nebuvo keltinas balsas prieš esamą santvarką. Jei tokiame klasiniame žmonių susigrupavime buvo galima įžiūrėti daug ko negero, rasti daug blogo, tai nėra socialinių reformų reikalas. Tos visos negerovės išplaukia, kad pasauly yra blogų žmonių. Ir todėl visos tos negerovės yra pavienių blogų, sugedusių žmonių pasėkos. Jei iš viso kas nors reformuotina, tai nebent tik pats žmogus. O kiek tai liečia socialinį žmonių pasiskirstymą, tai:
"Kožnas tur, kaip Dievs jam skyręs yr, pasikakint.
Tas, kurs užgimdams aukštai kaip pons atsisėdo,
Mįslyt tur, kad jį tenai miels Dievs pasodino;
O tasai, kurs užgimdamas būru prasidėjo,
Gėdėtis vyželių būriškų neprivalo,
Kad tikt viežlybai, kaip reik, atliekt savo darbus
Ir labiaus, kad jis širdingai bijosi Dievo."
(M. 166 p.)

Donelaitis, pats būdamas to paties luomo atstovas, savo būrams jautė labai daug simpatijų. Todėl nenuostabu, kad jis būrų reikalus ne tik gynė, bet ir kuo geriausiai jiems atstovavo. Jei tą Donelaičio palankumą lietuviams būrams išvestume vien tik iš moralinio taško, vien tik iš altruistinių poeto dvasios ypatybių, nebūtų visai tikslu. Donelaits savo luomo reikalus gynė ne tik prieš aristokratiją, ponus, bet lygiai tiek pat ir prieš patį neturtingiausiąjį luomą — samdinius.
"Ak, kur dingo Prūsuose barzdota gadynė,
Kaip služauninks dar už menką pinigą klausė."

(M. 66 p.)
Baudžiavos samdinių atveju Donelaitis gana šykštus. Apie jų reikalus ir gyvenimą sužinome tik iš antraeilių lūpų: Krizui besipasakojant apie savo kaip samdinio jaunystę ir vėliau, jau kaip darbdavio, turinčio reikalų su samdiniais. Tegirdimi tik bendro pobūdžio nusiskundimai, kad visi samdiniai yra sugedę, įžūlūs, tinginiai ir t.t. Jieškodamas tam priežasčių, Donelaitis jų randa svetimųjų pasėtoje visokių negerovių ir nedorumo sėkloje. Samdiniai pradeda pasisavinti vokiečių ateivių miesčioniškus įpročius ir moralinį palaidumą, o svetimųjų inspiruojami — jie pradeda šiauštis prieš patriarchalinio kaimo tradicijas:
"Bet kaip sviets po tam didžiuotis jau prasimanė,
Ir lietuvninkai su vokiečiais susimaišė,
Štai ir viežlybums tuojaus į nieką pavirto,.. ."

(M. 66 p.)
Toks Donelaičio abejingumas samdinių reikalams, visiškas nesidomėjimas jų gyvenimo problemomis ir neatsižvelgimas į jų interesus, atrodo kiek neįprastas, žinant, kad Donelaitis savo pastoraciniam darbe nekartą yra su jais susidūręs. Tai liudija metrikų įrašai. Donelaitis, išeidamas iš savo pietistinės galvosenos, niekuomet nesidomėjo socialinės santvarkos teisingumu, bet tai laikė, kaip žinoma, Dievo valios dalyku. Jis pats atstovavo būrų-ūkininkų klasei, jis būrams simpatizavo, jų gyvenimą aprašinėjo ir jų reikalus gynė. Tačiau ir tame gyvenime kai kur galima įžiūrėti atsilikimo ir nesupratimo. Tuomet, kai ateiviai šveicarai ir zalcburgiečiai, susibūrę į tautinius vienetus, sėkmingai gindami savo interesus, išsikovojo atleidimą nuo baudžiavos ir kai visa baudžiavos našta teko tempti lietuviui kaimiečiui, toks nuolankus ir taikingas Donelaičio balsas atrodo lyg nevisai į toną. Pietistinė nuolankumo pažiūra suteikė spalvą visiems socialinių problemų niuansams.

Gyvenime ir kūryboje Donelatis mažai kuo skiriasi: tas pats pietistinis tonas ir tas pats pietistinis gyvenimas. Jei privačiam gyvenime Donelaitis ir parodė tam tikrą kovos ir pasipriešinimo properšą (se-paracijos byla), tai savo kūryboje propagavo visišką paklusnumą ir pasitenkinimą esama padėtimi ir tvarka. Jei privačiame gyvenime jis drįso amtmaną Ru-higą išvadinti "velnio išpera" ir panašiai, tai kūryboje jo būrai, susidūrę su tuo pačiu amtmanu, tik rauda prisimindami gerąjį poną:
"Ak, pon amtsrot, ak dėl ko mums numirei pernai."
(M. 60 p.)

Būrų pasaulis Donelaičio kūryboje

Kolonizacinis procesas 18 amžiaus vidury jau buvo pasibaigęs ir Maž. Lietuva, nelyginant smarkiai bangavusi jūra, dabar, bangoms nutilus, vėl buvo rami. Gyventojų margumas ir įvairumas kalbos, religijos, papročių ir prigimties atžvilgiu pamažu darėsi nebe toks ryškus. Atskiros kolonistų grupės, kovojusios dėl savo suverenumo, pamažu tilo, vis labiau pritapdamos prie naujų gyvenimo sąlygų ir naujų žmonių. Pagaliau ir vietiniai Maž. Lietuvos gyventojai, nors prieštaravę prieš atėjūnų veržimąsi į jų konservatyvias gyvenimo formas, dabar jau pradėjo nejučiom susigyventi su ta mintimi; jaunimas jau lengviau pasidavė svetimųjų įtakoms ir pamažu tolo nuo savo kamieno. Bendros su kitataučiais mokyklos daro tai, kad lietuvis nuo mažens mokėsi vokiškos kalbos, vokiškos kultūros ir dažniausiai vokiškos religijos. Tačiau visa tai nemažino lietuvio kaimiečio baudžiavos naštos, jo moralinio niekinimo ir žeminimo.

Donelaitis savo kūrybos visuma parodo kolonizacijos įnašą į Maž. Lietuvos gyvenimą, parodo lietuvį kaimietį jau belinkstantį nuo įvairiopo svetimųjų vėjų pūtimo. Senieji kaimo atstovai, nors ir stengėsi visu atkaklumu priešintis svetimai įtakai, tačiau vien tik jų amžiaus fizinis nepajėgumas rodo tos akcijos laikinumą ir silpnumą. Donelaičio kūryba parodo tautinių interesų susikirtimą Maž. Lietuvoje. Čia matomos paskutinės lietuvių pastangos išlaikyti savo individualinį, tautinį ir etnografinį charakterį.

Taip pat Donelaičio kūryba yra ryškus Maž. Lietuvos socialinio gyvenimo veidrodis 18 amžiuje. Iš vienos pusės atėjūnai kolonistai, iš kitos — vietiniai gyventojai lietuviai; dvarininkai bei valdininkai — ir lietuviai baudžiauninkai. Tokio socialinio susiskirstymo fone Donelaitis vaizduoja lietuvį baudžiauninką, nors ir dūsaujantį dėl socialinio neteisingumo, bet kantriai nešantį baudžiavos naštą, netgi su tam tikru pasididžiavimu. Tame tautinių ir socialinių susikirtimų fone Donelaitis vaizduoja Maž. Lietuvos baudžiauninką instinktyviai traukiantis į konservatyvų kiautą, ginantį patriarchalines kaimo tradicijas; tačiau kartu vaizduoja ir besiskverbiančias svetimas įtakas, lietuvių degeneraciją ir asimiliaciją. Tame dvejopame susidūrime Donelaitis parodo ne tik lietuvio kaimiečio pasąmoninius elementus, bet ir visą idėjinę būrų kultūros būklę ir jos klestėjimo pabaigą.

Kai Donelaitis liečia socialinę problemą, kalba apie dvaro ir kaimo santykius, nors ir jaučiama neapykanta atėjūnui ir dvaro žmogui dėl jo blogo elgesio, dėl religinių papročių nepaisymo, tai išplaukia iš kitokių asociacijų. Ta neapykanta kolonistui ir dvaro ponui bazuojasi daugiau ne socialiniu pretekstu, bet greičiau tautiniais ir moraliniais interesais. Visai senajai būrų kartai su Pričkum, Seimu, Krizu ir Lauru priešaky kolonizacija su svetimais žmonėmis, su svetima kultūra, su kitu moraliniu supratimu, pagaliau lietuviui svetimu ekonominiu ir ūkiniu gyvenimu, yra negeras ir nepriimtinas dalykas, kaip neprimtina kiekviena naujovė konservatyviai galvojančiai sąmonei. Ir todėl Donelaitis visomis išgalėmis kratėsi miesčioniškos, atėjūnų atneštos naujovės. Jis ragino savo būrus nepasiduoti jokiai naujai atvykusiųjų sugestijai, įsi-lįsti dar stipriau į savo lietuvišką kiautą ir maldauti

Tolminkiemio geografinė padėtis. Lazdinėliai, K. Donelaičio gimtinė, yra nuo Gumbinės j rytus.

Dievą, kad ir toliau "tėviškai rūpintųs" "už kožną reikalą mūsų". Ir ta prasme Donelaičio būrų nedraugiškumas ir net priešiškumas atėjūnui ir dvaro žmogui yra išplaukęs iš autoriaus įgimto noro — išsaugoti natūralias, prigimtas vertybes.

Vaizduodamas kaimo degeneracijos ir nutautėjimo reiškinius, Donelaitis yra prišnekėjęs daug rūsčių ir griežtų žodžių. Moralizuojančiu pamokslininko tonu, visu savo sugebėjimo rūstumu, šaržu ir karikatūra, hiperboliniu vaizdu ir posakiu niekino ir smerkė kiekvieną būrų pastangą savintis miesčioniškos kultūros ypatybes. Toks kaimo degeneruoj antis atstovas Donelaičio kūryboje yra visokeriopo sugedimo ir blogumo šaltinis, šlykštus ir pasibjaurėjimą keliantis pavidalas. Todėl jis yra stumiamas ir metamas iš patriarchalinio kaimo.

Lietuviškas kaimas Donelaičio "Metuose" teikia ryškų patriarchalinės šeimos vaizdą. Seniūnas yra čia ne tik kaimo administratorius, bet kartu visais klausimais autoritetas, patarėjas ir globėjas. Donelaičio kaimas sudaro labai glaudžią bendruomenę, sudaro net vienos šeimos įspūdį: visi kartu dirba, kartu kenčia, kartu linksminasi. Tas glaudus kolektyvinis gyvenimas, atrodo, labiausiai prisideda ne tik prie senų tradicijų išlaikymo, bet ir iš viso, konservątyvinio būro charakterio susiformavimo. Nenuostabu, kad beveik visi būrai yra netekę ryškaus individualinio charakterio: yra suaugę su bendruomene, vistiek ar jie būtų negatyvūs kaimo reiškiniai (Slunkius, Pelėda, Plau-čiūnas, Dočys) ar visokių dorybių įkūnijimai (Krizas, Seimas, Lauras). Todėl visai nenuostabus pasidaro Slunkiaus ir Pelėdos, nors ir nekviestų, atsilankymas į Krizo dukters vestuves, į kurias pasilinksminti buvo susiėjęs visas kaimas. Bendruomeninis juodviejų prigimties instinktas buvo stipresnis už bet kokį ambicijos ir gėdos jausmą. Atrodo, jis vienodai būtų galėjęs pasireikšti ne tik linksmose vestuvinėse iškilmėse, bet ir liūdnose laidotuvių apeigose. Lietuvio būro bendruomeninį jausmą bus labiausiai išryškinęs atėjūnų kolonistų įsibrovimas į jų patriarchalinį kaimą, jų sodybas bei butus. Atvykėlių pasityčiojimas iš lietuviškos aprangos ir visos ūkininkavimo sistemos nesąmoningai skatino lietuvį šlietis prie savųjų, kad drauge galėtų šiauštis prieš svetimųjų panieką ir pašaipą. Ateivių organizacijos, susibūrimai savo grupės interesams ginti, viešas lietuvio žeminimas ir skriaudimas nesąmoningai artino lietuvius būrus tarpusavy, juos rišo ir jungė tokiu pat ryšiu, kaip kad toji pati gimtoji kalba, tos pačios tradicijos ir papročiai.

Teigiamieji kaimo atstovai, nors ir neturi individualesnių charakterio ypatybių, tačiau labai įsakmiai harmonizuojasi su pietistiniu autoriaus nusiteikimu.
"Mes, lietuvninkai vyžoti, mes, nabagėliai,
Ponams ir tarnams jų, rods, prilygti negalim;
Bet ir poniškas ligas kentėt neprivalom."
  (M. 51 p.)

Tarminio žemėlapio ištrauka. Kristijono Donelaičio gyventos vietos priklauso suvalkiečių tarmei.

Tuo nuostabiai kukliu, bet širdingu žodžiu geriausiai gali būti nusakomas ir pats lietuvio būro dvasinis bei išorinis pavidalas ir pačio autoriaus nedvejotina pozicija lietuvio būro atžvilgiu.

Donelaitis, kaip dvasiškis, buvo suinteresuotas moraliniu savo parapijiečių tyrumu, dvasiniu augimu ir tobulėjimu. To siekdamas, jis pasirinko tylų ir kuklų, tuomet madingą pietistinio atsižadėjimo ir nusižeminimo gyvenimą. Todėl dvasinis tobulėjimas jam atrodė atsiektinas tik amžinu savęs išsižadėjimu, nuolankumu, nuolatiniu darbu ir nuoširdžiu maldingumu. Racionalinis elementas Donelaičio pietistiniame moralės ir religijos supratime nebuvo toks svarus ir ryškus, kaip jausminis elementas. Ir todėl bet koks kelias į minėtą tikslą Donelaičiui atrodė turįs eiti iš pačių paprasčiausių, natūraliausių prigimties polėkių. Kiekvienas naujumo, įdomumo ar prašmatnumo siekimas atrodė kaip degeneracijos reiškinys, smerktinas ir nepriimtinas tiek moraliniais, tiek religiniais sumetimais. Todėl kiekviena būrų pastanga pasirodyti šiek tiek naujau, nusižiūrėti į dvarininkus ar miesčionis, nors tai būtų nekaltas aprangos dalykas, iš autoriaus pusės susilaukė rūstaus ir griežto pasmerkimo ir papeikimo. Tik ištikimas pasilikimas prie savo tautinio ir socialinio kamieno buvo augštinamas ir giriamas. Todėl Donelaičio kūryboje pozityvus žmogus savo esmėje yra pirmiausia tikrai konservatyvus. Ir tame jo charakterio konservatyvume glūdi būtiniausi sveikos moralės pradai: teisingumas, atvirumas, nuoširdumas, paklusnumas ir t.t. Toks yra Pričkus, toks Krizas, Seimas, Lauras, pagaliau ne kitoks yra ir pats poetas.

"Metų" personažai, dažnai besisuką autoriaus pastoracinių reikalų orbitoj, teikia schematinį įspūdį. Ypatingai teigiamosios grupės atstovai. Bet ir juose yra tam tikrų momentų, kurie tuos personažus pra-ryškina ir palieka tam tikro bendrumo ir visuotinumo įspūdį. Sakysim, toks Krizas — teigiamos personažų grupės atstovas, atsietas nuo savo kaimo yra neryškus ir neefektingas. Savo maldos nuoširdumu, būdo ramumu ir nuolankumu geriausiai atstovauja pietistinio krikščionies paveikslui. Toje būrų kolekcijoje reiškia tylų, pasyvios prigimties lietuvio bruožą, kuris vėlyvesnėje lietuvių literatūroje darysis vis spalvingesnis ir turtingesnis. Donelaičio Krizas yra gana toli nuo Žemaitės ar Vaižganto žmogaus vidinio turtingumo ir spalvingumo, bet visgi toje grandinėje atstovauja visiems bendrą tylios ir kuklios bei pasyviai reakcingos prigimties bruožą, Kuris yra pakankamai stiprus atsispirti, moraliniu atžvilgiu nesveikai įtakai. Tai instinktyvios savitvardos žmonės, kuriems svetima bet kokia revoliucijos ar pažangios ideologijos našta, su kuria niekuomet nesiharmonizuos nesugadintos prigimties polėkiai.

Kiek skirtingo atspalvio susilaukė kaimo seniūnas, Pričkus. Kad ir nepakankamai nutolęs nuo teigiamos personažų skalės, lyginant su Krizu ir Seimu, bet visgi gyvesnis ir turtingesnis charakteris. Pričkų iš kitų būrų labiausiai išskiria seniūno pareigos, kurios padeda atskleisti gyvesnio žmogaus skraistę. Ne tų pareigų iškilmingumas ar sunkumas, bet ta Pričkaus pusiausvyra tarp einamųjų pareigų ir žmogiškos sąžinės padarė jį gyvu ir natūraliu. Kai skaitome: "Ar nežinai, kaip Pričkus, kad akėt nenorėjai, su botagu, kaip Šulcui reik. tavo strėngalį drožė?", pajuntame ryškų kontrastą būrų eilėje. Pričkus yra gyvas ir temperamentingas Maž. Lietuvos kaimo atstovas, kuris dominuoja "Metų" poemoje, ne tik savo pareigų augš-tumu, bet ir dvasiniu svoriu. Jo autoritetingas žodis kiekvienu klausimu yra neginčytinas, pagarbiai priimamas. Jo išdidi ir pirmaujanti laikysena Krizo svod-boj, jo drąsus pasakojimas apie ponų gyvenimą ir socialinę neteisybę duoda naują, individualią spalvą. Tačiau kaip toks išdidumo ir drąsos atstovas jis anaiptol nepasilieka. Jis skaitytojui labiau ryškus su savo vidinio išgyvenimo tragizmu. Tas tragizmas yra sukauptas seno "kuino" ir savo paties, pasenusio seniūno, sugretinime.

Pričkus, kuris anksčiau pats fizinį baudimą yra naudojęs, dabar pasirodo toks atviras ir nuoširdus, kupinas sielvarto ir nusižeminimo. Tačiau daugiausia simpatijų jis susilaukia, kai autorius atskleidžia jo gyvenimo tragediją: pats slopinęs bet kokį nepasitenkinimą socialine santvarka, amtsroto sumuštas, miršta, lyg tuo rodydamas socialinės santvarkos neteisingumą ir jos reformos aktualumą.
Nors Donelaitis ne per daugiausia rūpinosi personažų charakterizavimu, tačiau toje gyvenimiškoje buities aplinkoje kai kurie iš jų išėjo ryškesni, turį individualių bruožų. Plaučiūnas — girtuoklis, apsileidėlis, visuomet atsilikęs su ūkio darbais; Dočys — mušeika, arogantas, niekuomet nesibijąs pareikšti savo nuomonės; Enskys — linksmas ir sąmojingas pobūvių dalyvis, mėgstąs pasakoti intriguojančias istorijas; Slunkius — tinginys su savo "filosofija" apie greitai besisukantį ratą ir "ramboką kuiną". Ta savo sukurta "filosofija", atrodo, tik pats vienas Slunkius ir tetiki.

Donelaitis tamsoje visuomet pasistengia atskleisti šviesos prošvaistę. Jis yra poetas su aiškiu idėjiniu tikslu ir su aiškia moraline didaktika. Todėl, nors jo neigiami personažai yra įdomesni ir, tam tikra prasme, žavesni, tačiau savo charakteristikoje susilaukė tik pačių tamsiausių spalvų ir gana griežtų pasmerkimo žodžių. Bet poeto kūrybinis talentas nesąmoningai atskleidė kai kuriuos būdingus žmogiškos skalės niuansus.

Kalbininkas Nesselmanas, sudaręs Donelaičio vartotų žodžių rinkinį, nurodė apie 3000 žodžių. Tai ne perdaug. Bet jų pilnai užteko eiliniam būrui. Donelaitis gal ir galėjo pasigesti kai kurių žodžių, kalbėdamas religinėmis, literatūrinėmis ar muzikinėmis temomis. Bet savo kūryboje jis buvo nelyginant paprastas eilinis būras, kuriam nerūpėjo jokios komplikuotos sąvokos. "Bet tikt būriškai, kaip draugas jūsų pažįstams, jums tiesiog pasakiau, kaip man pasakyt pasitaikė,"— dėsto "Metų" veikėjas Seimas, kuris atstovauja autoriaus pietistinėms pažiūroms ir kalba autoriaus žodžiais.

Donelaitis, niekuomet nesiskundęs lietuvių kalbos netobulumu, jos literatūrinių tradicijų nebuvimu, savo kūryboje beveik kad ir nepaliko jokių svyravimo pėdsakų dėl vienos ar kitos sąvokos nusakymo. Vartodamas paprasčiausius liaudies žodžius ir paprasčiausias kasdieninio gyvenimo sąvokas, jis beveik kad ir nepasigedo vienos ar kitos sąvokos niuanso žodyje. Kaimo gyvenimo žodžiai yra labai ryškūs savo paskirtimi, aiškūs, nedviprasmiški ir sugestyvūs. Kaimietis niekuomet nejieško nesamo žodžio, nes jis visuomet jį jau turi; kad ir kartais netokį malonų ausiai, netokį švelnų, gal net svetimą, tačiau visgi aiškų ir griežtą savo paskirtimi. Toks yra ir Kristijonas Donelaitis. Prikalbėjęs taip daug šiurkščių, nemandagių, neestetiškų ir necenzūriškų žodžių, pribėręs nemaža svetimo balasto, visgi koks atrodo taiklus, ekspresyvus ir sultingas savo sakinio redakcijoj. Kiekvienoje eilutėje, beveik kiekviename žodyje slepiasi archaiškumas, liaudiškumas ir kartu lietuviškumas. Retas kuris kitas rašytojas lietuvių literatūroje bus taip arti priėjęs prie kaimo žmogaus sąmonės, kaip Donelaitis savo žodžio ir kalbos niuansuose. Jis pasisavino būro galvoseną, būro sąmonės potencijalą visu savo tūriu, viso to nemodifikuodamas, neestetindamas ir nekultūrindamas. Koks jis stiprus ir ekspresyvus ne tik atskiruose žodžiuose, bet ir ištisuose posakiuose. Pvz.: kiek utėlių jis ta v kasdien nušukavo; su pilvotais zūbais vis į kaminą pučia; tuo savo kulšis su nauju diržu surakino; o poryt mažu reiks parvežint didelį pilvą; pons didžios giminės, tarp būrų vis pasipūtęs, nei lašinių taukai ant šilto vandenio plaukia; ir laikyk savo snukį, kad kalboj nepariktų; eik, juodvabali, kur juod-vabaliai pasilinksmin; su kurpalium tav per rambią nugarą siekė; etc. Epitetų ir kitų vaizdingumo priemonių nuolatinumas ir panašumas


dažniausiai byloja apie Donelaitį, kaip liaudiškos psichologijos poetą: vasara miela, mezliava miela, šiupinys mielas ... būrai glūpi, sutkos glūpos, vaikai glūpi, musės glūpos ... sugaišti pagavo, išlįsti pagavo, šaukti pagavo, knibždėti pagavo ... kvieslys būriškai spardės, būrai lietuviškai šokdami spardės, gaspadoriai ir bernai šienaudami spardės ... Kai kurie vaizdiniai palyginimai vaizdo suhiperbolinimai dažnai siekia tautosakinio panašumo, ne tik savo nerealumu, bet ir naivumu. Sakysim, pasakojimai apie vakmistro keiksmą, kad "rupūžės ir varlės taip nusigando, kad jos umaru su vaikais į

Kelionė į Karaliaučių. Iliustracija Donelaičio "Metų" leidimui 1940 m. — V. K. Jonyno medžio raižinys

vandenį šoko. Žiurkės po kraiku su pelėms irgi pelėdoms dėl tokių baisybių jau apalpti pradėjo." (M. 55 p.) Arba vaizdo perdėjimas, kad būrams gerojo pono beverkiant, "ir akys išpūti pradėjo", rodo artimumą tautosakinės kūrybos psichologijai. Tokią liaudinę, kaimišką Donelaičio kalbą ir mąstyseną paliudija keletas, kad ir ne visai augštos meninės vertės, palyginimų ir vaizdų, kurie ne visai derinasi su teologinėmis ir moralinėmis pažiūromis, tačiau lengvai įtalpinami į kaimo žmogaus kultūrinės sąmonės rėmus:
"Mįslyk tikt, koktu tav būtų, kad tavo margis,
Prie galvos tave tverdams; žagre vilkt priverstu,
O paskui tave visą jau smertnai nustekenęs,
Su šiaudų kūliu, kaip jaut , šerti pagautų
Ir mėsininkui sprandą tavo nusukt nugabentų?
"
(M. 38 p.)
Operuodamas lietuviška buro fantazija, Donelaitis absorbavo ne tik būrų žodyną, frazeologiją, bet ir visą jų mentalitetą. Jis galvojo taip, kaip galvoti gali paprastas baudžiavos būras, matė tai, ką būras galėjo įžvelgti, girdėjo — ką būras galėjo girdėti ir juto tai, ką galėjo jausti būras nesudėtingoje savo jausmų skalėje.

Donelaičiui, kaip menininkui - poetui nusakyti tinkamesnių žodžių vargiai būtų galima rasti, kaip tuos, kuriuos pavartojo pats Donelaitis, kalbėdamas apie lakštingalą:
"Ir nakties čėse, kad sviets jau miegt isigūžtęs,
Sav viena tamsoj budėdama garbina Dievą —
O išaušus jau, kad mes iš patalo kopiam.
Kartais budina mus ir mūsų linksmina širdis."

(M. 15 p.)
Šiose paprastose hegzametro eilutėse glūdi visos Donelaičio kūrybos ir jo gyvenimo sintezė.

Lietuvių tautinės ir kultūrinės sąmonės prietemoje Donelaitis budino ir linksmino lietuvių būrų širdis. Jau 184 metai kaip Donelaitis atsigulė ilsėtis Tolminkiemyje. Išvirtę kapų akmenys ir lieknai nuaugusios liepos nieko nebekalba apie parapijos kunigą Donelaitį. Jo kapo vieta nebėra žinoma. Tik ta nuostabi giesmė, kurią kadaise suokė Tolminkiemio dainius, vis skamba su tokiu nepaprastu įspūdingumu ir kažkokia magiška jėga budina ir linksmina mūsų širdis.

SUTRUMPINIMŲ PAAIŠKINIMAS IR PANAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS
1)    M. — Kristijonas Donelaitis. Metai. Spaudai paruošė J. Ambrazevičius. Kaunas 1940 m.
2)    Das Jahr in vier Gesaengen, ein laendisches Epos aus dem Littauischen des Christian Donaleitis, genannt Donalitius. in gleichem Versmass in s Deutsche uebertragen von Dr. L. J. Rehsa, Prpt. S. Theol. Koenigsberg, 1818.
3)    Christian Donalitius' Dittauische Dichtungen. Uebersetzt und erlaeutert von L. Passarge. Halle a. S., 1894.
4)    Mykolas Biržiška. Donelaičio gyvenimas ir raštai. Vilnius.
1918 m.
5)    CW. — Dr. Beheim - Schwarzbach, Friedrich Wilhelms I Colonisationswerk in Lithauen, vornehmlich die Salzburger Colonie. Koenigsberg, 1879.
6)    SHJ — Vydūnas, Siben Hundert Jahre deutsch - litauische Beziehungen, 1932. Ruta-Verlag, Tilsit.
7)    DS — Dr. Franz Tetzner, Die Slawen in Deutschland, Braunschweig,  1902.
8)    EDP — Walter Borrmann, Das Eindringen des Pietismus in die Ostpreussische Landeskirche, Koenigsberg i. Pr. 1913.
9)    GDK — Dr. G. Zippel, Geschichte des Koeniglichen Friedrichs - Kollegiums zu Koenigsburg Pr. 1698-1898, Koenigsberg P., 1898.

10)    AM — Altpreussische Monatsschritt, B. 33 - 1896; B. 34 - 1897; B. 36 - 1899; B. 51-1914. Koenigsberg.
11)    L. Gineitis, Kristijono Donelaičio "Metai". 1954, Valstybine Grožines Literatūros Leidykla, Vilnius.
12)    LLIC — Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija. Feodalizmo epocha. Redagavo K. Korsakas ir J. Lebedys. Valstybine Grožines Literatūros Leidykla. Vilnius, 1957.
13)    Lietuvių Enciklopedija, V, XXII ir XXVIII tomai. Leidėjas Juozas Kapočius, Boston, Mass., USA.
14)    Vaclovas Biržiška. Aleksandrynas, I XVI-XVII amžiai, išleido JAV LB Kultūros Fondas, Čikaga, 1960; II XVIII-XIX amžiai, išleido JAV LB Kultūros Fondas, Čikaga, 1963.
15)    Kristijono Donelaičio rankraščiai, 1955. Valstybine Grožines Literatūros Leidykla.
16)    K. Doveika, Archyvine medžiaga apie Donelaiti, Pergale, Kovas - 3 - 1955.
 

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai