|
|
AL BARONAS LIETUVIŠKAI IR ANGLIŠKAI |
|
|
|
Parašė Kęstutis Keblys
|
1. Barono ansamblis groja gyvenimą
Vienoj Barono knygoj herojai smarkiai žaidė futbolą. Gal dėl to ir Al. Baronas, kai galvoju apie jo romanus, man dažnai vaidenasi sportininku futbolo aikštėje. Regiu, kaip jis vikriai paima kairiojo puoliko pasuotę, virtuoziškai prasivaro pro du gynėjus ir atsiduria vienas prieš vartininką. Go-las užtikrintas. Bet — šūvis, ir Aloyzo spirtas kamuolys prašvilpia lygiai metrą virš vartų. Na, nepasisekė. Tačiau antros rungtynės, ir vėl taip pat. Trečios rungtynės — vėl sviedinys virš vartų, ketvirtas romanas — vėl golo nėra.
Pavasario lietus, naujausios Aloyzo Barono rungtynės šiame sporte, irgi baigiasi tokiu pat rezultatu — be golo. Norėtum sakyti, kad Aloyzas, pirmosios komandos žaidėjas, vėl prašovė. Bet kai kamuolys nuzvimbia lygiai tokia pat kryptim ir vėl lygiai vieną metrą virš vartų, suabejoji, ar tikrai jau jis nepataikė? Gal Aloyzas mato kitus vartus, aukštesnius? Jei taip, tai pataiko. Bet kur tikrieji vartai? Kur turi šauti romanas?
Jei vartai yra žmogus, tai "Pa-vasaro lietaus" kamuolys prašauna. Naujasis Barono veikalas nekalba apie žmogų. Jis kalba apie gyvenimą. Apie tą kunkuliuojantį katilą, kuriame įmestas šių laikų žmogus. "Pavasario lietus" galinė-jasi su amžinai svarbiais ir niekad pilnai neatsakomais klausimais — kur darbo prasme, kur tikroji laimė, kodėl viskam liūdna, bepra-miška? Tiems klausimams šis romanas aiškių atsakymų nepažeria, tezių neperša. Ir gerai, nes radikalūs sprendimai yra pigūs gyvenime, o knygoje visuomet netikri.
"Pavasario lietus" komentuoja ne kokį abstraktų gyvenimą, bet labai konkrečią šiuolaikinę buitį. Taikiniu čia yra žmogaus spurdėjimas Amerikos didmiestyje, matomas per dar nesenų, bet jau gerai įsipilie-tinusių imigrantų taikiklį. Romanas remiasi buitimi, bet nėra paviršutinė kasdienybės kronika. Autoriui ne tiek svarbu užfiksuoti "kaip atrodo", bet analitiškai išdėstyti "kaip yra". O yra ne kaip. Šiame amerikoniškame buities kampe žmonės lieja prakaitą ir beprasmiai gadina sveikatą niūriuose fabrikuose, gobšiai krauna pinigus arba juos prašvaisto aludėse, kankinasi vienišume, baimėje, nesuranda žmogiško ryšio tarp savęs, graibsto laimės šukių iliuzijas — turto gabalą, nuvogtą bučinį, svetimas žmonas. Visa toji buities glūduma nėra geografinių apribojimų padarinys. Tai nėra volertiškas Amerikos keikimas. Liūdnas gyvenimas Amerikoj, bet nelinksmas jis ir kitur, kad ir tokioj prieškarinių laikų Lietuvoj. Nors ten nebuvo vario liejyklų, bet ir kaime žmonėms gimdavo puskvailiai vaikai, gražias dukras versdavo tekėti už kerėplų, gudrūs paglemždavo turtą iš žiop-lesnių. Žodžiu, gyvenimo tamsuma glūdi ne vietoj, bet žmonėse. Tą tamsumą jie nešasi su savimi, lyg kaktoj išdegintą žymę, į visus kraštus. Niūrusis gyvenimas emigruoja kartu su žmonėmis.
'Pavasario lietaus" gyvenimo komentaras vystosi keletos pagrindinių personažų pagalba, kurie kaip gerai išsilavinę muzikantai ištikimai groja autorius kompoziciją. Juozas Vencius, Lietuvoje iš berno absolvavęs į krautuvininkus, suktumu praturtėjęs ir sugriebęs mokytą pačią, Amerikoj pluša fabrike, kala dolerį ir laukia iš okupuoto krašto atvykstančios žmonos. Naujame krašte jis tapo skrupulingai ištikimu gyvanašliu ir taupiu, padoriu piliečiu. Viengungis Anicetas Pajuoda, dailininkas, irgi taupus, bet moterų, ypač svetimų žmonų atžvilgiu gerokai liberališkesnis. Kitas senbernis, Petras Bareika, atkeliavęs į šį romaną iš "Sodas už horizonto" knygos, santūresnis moterų atžvilgiu, bet visai nerūpestingas finansinėj srityj, o alkoholio ir šnekos atžvilgiu net besaikis. Prie šio trio dar jungiasi pagalbiniai muzikantai — pustuzinis vyrų, kurie, reikalui esant, Įžengia estradon ir trinkteli būgnu, pabrėždami tai vieną tai kitą gaidą absurdiško gyvenimo kompozicijoj. Jungiasi dar ir moterys, žmonos — laukiamos, mylimos, apgaunamos, bučiuojamos, išprievartaujamos. Visas šis ansamblis groja sutartinai Ir efektingai. "Pavasario lietus" — lai koncertas, kuriame svarbu ne muzikantai, bet muzika.
Pagrindinius veikėjus autorius nutapo ryškiai, įtikimai ir įdomiai. Tačiau jie įtikimi tik kaip žmonės abstrakcijos, bet ne kaip individai. Save praskleisdami, jie išreiškia bendras žmogiškąsias savybes, bet neprakalba nepakartojamu asmens autentiškumu. Jų pergyvenimai yra tikri ir pagrįsti logiška fabula. Bet tikri tik bendražmogiškąja prasme. Romano veikėjų kančios, rūpesčiai Ir pralaimėjimai yra tarsi drabužiai, kurie jiems gerai tinka, bet nėra jų dalimi. Tai drabužiai, kurie puikiai tiktų ir kitais vardais pavadintiems manikenams. Dėl to žmogus nėra šio kūrinio ašis, o tik vaizduojamoji priemonės. Tikrovė neatsispindi per jį — jis tik iliustruoja tikrovę.
Jei romanas negali apseiti be gyvo, savaimingai egzistuojančio žmogaus, tai "Pavasario lietus" suklumpa du metrus prieš baigmę, kaip tie olimpiniai bėgikai skystame Meksikos ore. Parafrazuojant patį autorių, galima sakyti, kad paskutinis centimetras šuolyje į išsipildžiusi romaną visada sunkiausiai nušokamas.
Bet vėl — kur tie vartai? Gal užtenka, kad romanas chaotiškas gyvenimo nuotrupas sunertų į prasmingą, ką nors pasakantį audinį, kad atskleistų tikrovę tiesioginiai, be žmogaus? Jei taip, tai Baronas laimėjo. "Pavasario lietus" tiksliai analizuoja gyvenimą, sumontuoja įtikimą buities interpretaciją. Išvados, kad laimė pasiekiama tik tada, kai užmerki akis tikrovei, kad gyvenimo prasmė yra ne rašytų principų, o asmeninio tikėjimo reikalas, kad medžiaginė gerovė greičiau ardo, o ne stato lieptus tarp vienišumo salose rūgstančių žmonių — visa tai, sausai konstatavus, skambėtų lėkštai ir perdėtai. Bet Baronas tų išvadų prieina tinkamu literatūriniu žodžiu.
Todėl vaizduojamo gyvenimo analitiniai duomenys prakalba nauju įtikinančiu sąskambiu. Jei ne žmonės, tai pati "Pavasario lietaus" tikrovė rusena meninės tiesos žiburėliu.
Gal tiek ir gana. Baronas rašo efektingai ir verčia stabtelti, prieš taikant jo romanui a priori sugalvotas vertinimo taisykles. Gal tikrai ne tie vartai pastatyti jo futbolo aikštėje? Nežinau. Bent kol kas dar nenoriu atsisakyti žmogaus kaip pagrindo romanui. Todėl ir tebelaukiu, kad Aloyzas Baronas, gabusis mūsų beletristikos atletas, vieną kartą šautų golą ten, kur matau vartus romano aikštėje.
2. Angliškos Barono moterys
Jau pasirodė ir antroji Aloyzo Barono knyga anglų kalba — The Third Woman, šis romanas, išleistas Manyland Books leidyklos, nėra naujas veikalas. Tai 1966 m. "Giedros" konkursą laimėjusios knygos "Trečioji moteris" vertimas anglų kalbon. šis romanas jau buvo gerokai kedentas mūsų periodikoj, tad čia gal ir nevertėtų smulkiau į ji gilintis. Galima tik prisiminti, kad "Trečioji moteris" nebuvo vienas iš geriausių Barono romanų, kad jis nepasižymėjo atmintin įsirėžiančiais personažais. Veikalas atrodė panašesnis į išplėstą novelę, negu į savarankišką romaną. Juk ten viskas buvo sumontuota vieno įvykio atpasakojimu, kreipiant dėmesį daugiau į patį atsitikimą, negu į veikėjus — žmones, žinoma, tai nereiškia, kad ten Baronas būtų visai supa-savęs kaip gabus beletristas. "Trečioji moteris" buvo nusėta guviais prozos gabalais, įžvalgiais komentarais apie lietuvių išeivijos dabartį, įdomiom paralelėm tarp netikros motinos ir netikros tėvynės. Bet kaip romanas ši knyga nesužibėjo išskirtinu žvilgsniu į žmogų, nepakartojamą individą.
Dėl to ir kyla klausimas kodėl Stepas Zobarskas, Manyland leidyklos šefas, nusprendė šią Barono knygą pasiūlyti angliškai skaitančiai visuomenei. Jei reikėtų spėti, sakyčiau, kad čia vyravo du motyvai: komercinis ir ambasado-riškas. Praktišku požiūriu knygos turinys gali atrodyti populiarus — žydų tautos vargai po naciška kumštimi. Iš tiesų, nors hitlerinių krematoriumų krosnys užgeso prieš dvidešimt su viršum metų, amerikiečiai šią tematiką mėgsta dar ir šiandien. O lietuviškos propagandos atžvilgiu, "The Third Woman" gera tuo, kad čia mūsų tautiečiai vaizduojami ne žydų žudikais, bet gelbėtojais nuo vokiško teroro.
Barono "Lieptų ir bedugnių" angliškoji versija, irgi Manyland Books pasaulin išleista, man padarė geresnį įspūdį negu lietuviškoji. Ten Barono semantinis šmaikštumas, jau truputį nusidėvėjęs lietuviškame kontekste, angliškai nuskambėjo kažkaip šviežiai, dar negirdėtai. Deja, to pat negaliu pakartoti lygindamas Barono lietuviškas ir angliškas moteris. Jei originale "Trečioji moteris" atrodė pilkai, tai vertime ji dar labiau supilkėjo. Bendras įspūdis toks: sve-timšališką istoriją pasakoja žmogus, išmokęs daug angliškų žodžių, net ir visai įmantrių, bet dar ne-persiėmęs tos kalbos dvasia. Kažkaip sunku tikėti, jog romaną išvertė Nola Zobarskas, kurios sugebėjimas rašyti angliškai yra tikrai geresnis, negu atsispindi šiame darbe. Gal tai neatidumo pasekmė, gal per didelio skubėjimo.
Angliškoji versija smarkiai apkarpyta. Išleisti epizodai, kur Baronas savo moters lūpomis propaguoja Mackus poeziją ir kur vokietė skundžiasi, kad jos sūnų Vietname nukovė "bailus žydukas". Aplamai sutrumpinimas romanui nepakenkė. Tačiau yra daug vietų, kur, kondensuojant kelis paragrafus, vertėjai sunkiai ėjosi sumegzti nutrauktą vaizdą. Tais atvejais jau ir šiaip lakoniškas Barono stilius panašėja į greitomis susiūtą žurnalistinį filmą.
Vertime labiausiai nukentėjo Barono dialogai, o tuo pačiu ir personažai. Jie šneka tarsi oficialiais komunikatais spaudai ir dažnai skamba lyg skaitytų kažkieno paskubom sumestą tekstą. Jų kalba nenatūrali, žodžiai plaukia greičiau iš leksikono, o ne iš vidaus. Spontaniškumo stoka dialoguose neleidžia personažams blykstelti individualiu bruožu. Todėl jie lieka skurdūs, skurdesni negu lietuviškame originale. Tadas su kepure mala taip, lyg jo niekas nenušnekėtų. Tuo tarpu Tadas-with-the-hat kenčia liežuvio sukalkėjimą ir skamba, lyg demonstruotų naujai pasisemtą išmintį ką tik grįžęs iš vakarinių anglų kalbos pamokų svetimšaliams.
Sunku parašyti gerą romaną. Bet pasirodo, kad nelengva ir gerai romaną išversti. Kas žino—gal amerikietiškieji laikraščiai ir žurnalai vėl girs "The Third Woman", kaip gyrė "Footbridges and A-bysses". Tuomet reikės muštis krūtinėn ir atgailoti. Bet dabar man dar vis tiek atrodo, kad angliškoji laida Baroną nuskriaudė. Baronas yra geresnis rašytojas, negu liudija "Trečioji moteris", ir nepalyginamai geresnis, negu "The Third Woman" suteikta atestacija. Belieka viltis, kad angliškieji skaitytojai susižavės pačia "žydiškąja" istorija ir knygą greitai išpirks, bet skaitydami neieškos literatūrinių plonybių, o norėdami pažinti tikrąjį Baroną, įsigys "Footbridges and Abysses".
Negatyviai įsibėgėjus, dar viena pastaba. Kam reikia tų prof. Charles Angoff įvadų? Gal jie ir tinka leidžiant beletristikos ar poezijos antologijas. Tačiau originalaus romano pradžioje toks pristatymas yra betikslis ir pretenzingai juokingas, šiuo atveju įvadinė recenzija skamba per daug iškilmingai ir dvelkia komercine propaganda. Jei romanas vertingas, tai jam nereikia nė ramsčių. Jei vidutinis, tai nė marmuriniai stulpai neatlaikys.
Kęstutis Keblys |
|
|
|