Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Mylimieji, Medžiai Lietuvoje, Susimąstymas (eil.) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VINCAS KAZOKAS   
MYLIMIEJI

Ji:    Dabar esu lyg upė, grįžus į krantus —
Kaip miela čia ant tavo rankų man ilsėtis,
Užmiršus   nerimo  bedugnius  verpetus  —
Dabar esu lyg upė, grįžus į krantus,

Ir tartum muzika dar niekad negirdėta
šią valandą norėčiau su tavim kartu
Nežinoma gaida be paliovos skambėti,
Tarytum muzika dar niekad negirdėta

Many  užlieja nerimo bedugnius verpetus —
Kaip miela čia ant tavo rankų man ilsėtis
Ir glostyt tavo meile žydinčius skruostus —
Dabar esu lyg upė, grįžus į krantus.

II

Jis:   Kai tavo puošnią galvą rankom virpančiom pakėlęs
Prisiglaudžiau prie tavo veido, dangiškai skaistaus,
Aš taip bijau, tarytum tu tik vienai valandėlei
Užbėgai slėptis pas mane nuo vėtrų ir lietaus.

Ir glostant tavo plaukus, kvepiančius laukais ir vėju
Užmiegi man ant rankų kūdikišku ramumu —
Aš vis dar netikiu, kad tu, iš kelio tolimo atėjus,
Manoj širdy radai savuosius ilgesio namus.

Todėl šią valandą nedrįstu tau balsu kalbėti,
Tarytum mano žodžiai, laimės svaiguliu girti
(Nors ir kažinkaip švelniai juos ištarti aš norėčiau)
Paleistu akmeniu skausmingai atsimuš tavon širdin,

Ir vėl reikės išklysti tau, tartum benamei vėlei,
Staiga pažadintai iš sapno šito nuostabaus —
Aš taip bijau, lyg tu tik vienai valandėlei
Užbėgai slėptis pas mane nuo vėtrų ir lietaus.

III

Abu: Tai mes paversime tikrovę degančia svajone
Galingų meilės burtų kerinčiu žodžiu,
Kur bus gyvenimas, kurio nežino žmonės,
Peženklintas ritmu liepsnojančių širdžių.

Ir taip abu, tarytum žiburiai, tamsoj sužibę,
Tik atsiduoti viens kitam troškimo kupini,
Akimirką pavertę džiaugsmo amžinybe
šventam beribės mūsų meilės bučiny

Mes būsime pirmieji, radę savo Eldorado,
Kur įsiklausę savo kraujo ritmiškos dainos,
Liūliuojami svaigiųjų džiugesio  kaskadų,
Laimingi skęsime  nežemiškuos sapnuos.

MEDŽIAI   LIETUJE
 
Klausykite: tai medžiai džiūgauja audroje
Su vėtromis laukinio šokio svaiguliu girti,
Virš jų galvų išsitiesia žaibai tarytum confetti,
Ir lapuose lietaus lašai aistringai groja   

Klausykite: tai medžiai džiūgauja audroje.

MERGAITĖS

Ateina valanda, ir širdys jų nubunda.
Jos pameta lėles ir pradeda svajot,
Ir nesuprantamo joms ilgesio pagunda
Liūdnas jas išveda po vienumą  klajot.

Ir nerimas jų širdis kaip tamsa užlieja.
Ir vaikšto jos, vis pasigesdamos kažko,
Užmiršusios, ką vakar taip nepaprastai mylėjo,
Ir nežinodamos, kur eit, nei ko ieškot,

Jos pradeda dainuoti    —

SUSIMĄSTYMAS

Yra kažkur šalis, tartum jaunystė atminimuos —
Pavasariais ten dega ugnys prasivėrusių žiedų;
Sugrįžta paukščiai jon, dausose nenurimę
Ir ieško ten palikusių savų pilkų lizdų.

Yra  kažkur namai, kur amžinoj draugystėj
Gyvena džiaugsmas, rūpestis ir nuovargis sunkus,
Kur šypsosi sėdėdama ant vargo kelių kūdikystė
Ir pina nepabaigiamus svajonių vainikus.

Yra kažkur žmogus, giliai savy paskendęs,
Lyg  žemdirbys,  apleisdamas gimtuosius arimus —
Jis trokšta skristi ten, kur paukščiai skrenda,
Kur spindi ilgesio šalis, lyg rytmečio legenda —
Ir jis parkritęs rauda prarastų namų.

VIETOJE  MALDOS

Atleisk man, Viešpatie, kad bėgdamas per žemę
Aš neieškojau Tavo Karalystės, nei Tavęs,
Kad nemokėjau priešais dangų nusižemint
Ir neskelbiau aš Tavo vardo po gatves.

Atleiski man, kad už Tave labiau mylėjau
Gyvenime tik gimtą žemę ir dūžtančius svajonių miražus,
Kad  Tavo  rojaus  pažadams  neįtikėjau
Ir tik sekiau savos širdies besočius troškimus.

Atleisk, kad troškau šiam pasaulyje tik laisvės,
Užmiršęs dar vaikystėje tėvų išmokytas maldas,
Kad ir Tave norėjau iš bažnyčių dulkinų išlaisvint
Ir išvest į džiugesiu apsvaigusias pavasario lankas.

Atleisk, kad aš tikiu, jog žemėje tik vienas grožis
Teišperka visas kančios ir neteisybės iškirstas žaizdas,
Kad liudija Tave garsiau viena pražydus krūme rožė
Už Tavo šimto pranašų šventas knygas.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai