Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVIŲ BELETRISTIKOS ANTOLOGIJA PDF Spausdinti El. paštas
Apžvalginio, informacinio, iliustracinio ar kritikinio pobūdžio veikalai, nušviečia bet kurio laikotarpio lietuviško gyvenimo ar kūrybos vaizdą, šiandien itin reikalingi, šitokios medžiagos iš viso mažai teturėjome, o jos ypač trūksta čia priaugančioms kartoms. Gi Lietuvoje šiandien išleidžiamieji panašios paskirties veikalai yra perdėm vienašališki ir neobjektyvūs.

Vienas tokių leidinių yra ir pernai Čikagoje Lietuviškos Knygos Klubo išleistoji "Lietuvių beletristikos antologijos" antroji dalis (700 psl), redaguota Bernardo Brazdžionio ir Benio Babrausko.

Antologijų išleista visokių. Pagal mūsų raštijoje nusistovėjusį paprotį, jos būdavo dažniausiai žanrinės, be to, ribojosi tematika (šventoji Lietuva, Motina, Mūsų Vilniaus poezija, Marijos žiedai), laikotarpiu (Pirmas dešimtmetis, Pirmieji ir Antrieji Vainikai), etniniu bendrumu (Sūduva, žemaičiai), amžiumi ar kūrybine pasaulėžiūra (Žemė). Tik paskutiniuoju metu išeivijoje dėl visai suprantamų priežasčių imta "bendrėti" ir platėti. Tiek J. Aisčio ir A. Vaičiulaičio redaguotoji "Lietuvių poezijos antologija", tiek ir ši beletristkos antologija (jos pirmąją dalį redagavo B. Brazdžionis)  stengiasi apimti  visus  iškiliuosius vieno ar kito žanro kūrėjus nuo pat lietuviškosios grožinės literatūros užgimimo iki šių dienų. Antrosios dalies įžanginiame žodyje sakoma: "Nepriklausomo meto raštija, be abejonės, yra tikriausias ano gyvenimo atspindys". Iš to būtų galima spręsti, kad šios dalies uždavinys ir buvo padaryti tą atspindį tiek "aną gyvenimą" pažinusiems, tiek jo pažinti neturėjusiems progos kiek galint tikresnį ir tikslesnį. Ne tiek gyvenimą, kiek jo kūrybines apraiškas.

"Lietuvių beletristikos antologijoje" autoriai rikiuojami chronologine jų gimimo datų tvarka. Pirmajai daliai, prasidėjusiai su Daukantu, užsibaigus 1896 m. gimusia Marija Aukštaite, antroji dalis pradedama tais pačiais metais gimusiu Petru Taruliu (Juozu Petrėnu) ir baigiama Kaziu Almenu (1935). Iš viso knyga reprezentuoja 61 autorių. Kiekvienas jų pristatomas dar ir trumpa biografija (niekada pilnai neužpildant vieno puslapio), vieną - kitą sakinį skiriančia kūrybos apibūdinimui, ir (išskyrus du atvejus) jo foto nuotrauka. Pristatymuose, atrodo, laikytasi "lygybės" principo: kiekvienam antologijos dalyviui skiriama maždaug vienodai vietos.

Prieš aptariant pateiktosios kūrybos reprezentatyvumą, norėtųsi žvilgterėti į tąsias biografijas ir patikrinti, ar tas "lygybės" principas buvo išlaikytas ir jų turinyje, ar visiems buvo taikomi vienodi vertinimo standartai, kriterijai, ar kiekvieną liečianti faktinė medžiaga buvo surinkta ir perduota vienodu stropumu.

Plyšiai ir plyšeliai faktuose
Pati svarbiausioji šios antologijos paskirtis yra vadovėlinė arba enciklopedinė. Ja naudosis lituanistinės mokyklos ar asmenys, norintieji surasti žinių, patikrinti faktus, šitai žinant, itin svarbu, kad toji faktinė medžiaga būtų kiek galint pilnesnė, tiksli ir suprantama ne tik literatūroje išprususiam, bet ir norinčiam su ja susipažinti. Ir tai ne vien šiandien, bet ir už metų ar daugiau.

Lyginant antrąją antologijos dalį su pirmąja, reikia pripažinti, kad pažanga padaryta: biografijos aplamai yra nuosaikesnės, pilnesnės, faktai kruopščiau surinkti, mažiau bereikalingo tuščiažodžiavimo. Tačiau vis dar neatrodo, kad turėtas iš anksto nusistatytas bendras visiems mastas ar bent kad tokio masto būtų buvę griežtai laikomasi.

Sutinku, kad tai yra beletristikos antologija, dėl to poezijos rinkinių išvardijimas biografijose nėra būtinas. Tačiau, jeigu jie išvardijami P. Babickui, P. Orintaitei, P. Naujokaičiui, K. Inclurai ar K. Grigaitytei, atrodo, kad reikėjo tą patį padaryti ir P. Cvirkos, J. Krumino, Alės Rūtos, A. Barono ar P. Jurkaus biografijose. Ir tai ne vien lakonišku sakiniu, kad išleista "penketas eilių rinkinių" (apie K. Borutą). Jeigu J. Tininis buvo vertas iškelti kaip vertėjas, nemažiau tokio iškėlimo užsitarnavo ir P. Cvirka.

Nevisada biografijose paminimos ir beletristikos knygos, kartais gana svarbios, jeigu jau ne mūsų literatūros, tai bent autoriaus kūrybos bibliografiniame kontekste, kaip V. Alanto romanas "Tarp dviejų gyvenimų", K. Borutos "Saulės ant savo pečių parnešti išėjo", K. Jankausko romanas "žygyje", Pulgio Andriušio "Tipelis", M. Katiliškio pirmasis (skaitytojų literatūrine premija atžymėtas) novelių rinkinys "Prasilenkimo valanda", P. Cvirkos "Saulėlydis Nykos valsčiuje" ir "žemė maitintoja" (romanas, berods, išverstas į keletą svetimų kalbų). Vienų okupuotoje Lietuvoje išleisti veikalai išvardijami (J. Paukštelis, Pivoša, L. Janušytė), kitų bent keli paminimi (K. Boruta), o trečiųjų — visiškai nieko (P. Cvirka).

Knygų premijavimą atžymint, irgi nebuvo laikytasi griežtesnės linijos. Vienų biografijose toji premijavimo metrika perduodama gana sąžiningai (J. Paukštelis, S. Zobarskas), kitų — lakoniškai: (J. Jankus) "yra gavęs dvi aukščiausias literatūros premijas", (A. Vaičiulaičio) "trys (knygos) buvo atžymėtos premijomis". Kad vieniems ir mažesnio metražo kūrinių premijavimo faktas atžymimas (A. Tulys, S. Tamulaitis, K. Almenas, N. Jankutė), o kitiems — nutylimas (N. Mazalaitė, P. Jurkus, A. Baronas), dar būtų lengviau pateisinama, tačiau sunkiau suprasti, kodėl nutylėta apie visos eilės išskirtinų veikalų premijavimą, pvz. J. Marcinkevičiaus "Benjaminas Kordušas", J. Grušo "Sunki ranka", K. Borutos "Mediniai stebuklai", P. Andriušio "Anoj pusėj ežero", P. Cvirkos "Kasdieninės istorijos", V. Ramono "Kryžiai" ir "Miglotas rytas" ir t.t. Gal būt, pastarųjų gautosios premijos ir nebuvo "aukščiausios", tačiau, "lygybės" principo laikantis, bent paminėjimo ir jos buvo vertos.

Bendrybės ir tuščiažodžiavimai vertinimuose
Išlaikyti lygybės principą biografijų metrikinėje dalyje, be abejonės, yra lengviau negu rašytojų kūrybos vertinime. Ir tai suprantama. Juk ir vertintojas yra žmogus, turįs savo skonį, mėgiamus ir nemėgiamus autorius, o gal net savo draugus ir priešus. Tokiose sąlygose visiško objektyvumo nė nelauktina. Siekiant trumpai ir kondensuotai išsisakyti, taipgi nesitikėtinas visiškas banalybių, "štampų" išvengimas ar nesikar-tojimas. Lakoniškumas ar net sausumas tokiais atvejais pasidaro labiau toleruotinas, negu neatsargus lengvapėdiškas nušnekėjimas, skrupulingai trafareto bevengiant. Gi tokių (ir gana kategoriškų) nušnekėjimų antologijoje spausdinamose biografijose pasitaiko neretai. O kalbama griežtu tonu, ir sprendimai daromi be apeliacijos galimybės. Griežtumas standartų laikymosi atžvilgiu, vienodai traktuojant draugus ir priečus, vertintojui yra dorybė ar net būtinybė, tačiau tolygus griežtumas jo paties subjektyviuose teigimuose, nieku jų nepagrindžiiant, — sunkiai dovanotina yda. žvilgterėkim į keletą iliustracijų, liečiančių vieną definiciją, jeigu ir ne profesinio pasiruošimo, tai bent kūrybinio subrendimo prasme. (Visi pabraukimai mano — T. A.).

(Jeronimas Ignatonis) "rašytojo vardą įsigijo 1958 m. laimėdamas Draugo romano konkursą veikalu "Ir nevesk į pagundą". (137).

(Liudas Dovydėnas) "pirmomis apysakų knygomis "Cenzūros leista" 1931 ir "Buvo žmogus be kojų" 1932 nepasiekė rašytojo vardo, bet jau 1934 m. išleistu pikantiško pavadinimo dviejų tomų romanu "Ieškau gyvenimo draugo" pasidarė žinomas. (250).

Nors neišleidęs nė vienos knygos, (Albinas) Valentinas, kaip kadaise Juozas žengė, be jokios abejonės, drąsiai gali vadintis rašytoju, nesgi jis yra rašytojas. (402).

Galima kritikuoti jo (Aloyzo Barono) stilių, nesutikti su jo filosofija, nepatikėti jo veikėjais, bet negalima jam nepripažinti savito veido, negalima jo nepažinti, o tai jau yra rašytojo diplomas. (578)

Kas tuos rašytojo vardus ar diplomus skirsto? Kodėl vieni gali "drąsiai" ir "be jokios abejonės" rašytojo vardu dabintis nė knygos neišleidę, kitiems diplomas suteikiamas už "savitą veidą", treti "įsigyja" tą vardą vos pirmąją knygą išleidę, o dar kitiems jis nepasiekiamas, kad ir "pasidarius žinomais"? Kokie autoritetai ir kada yra priėję tokių vienus išaukštinančių, kitus nužeminančių išvadų? Kodėl panašios problemos neturėjo visa eilė kitų antologijoje dalyvaujančiųjų? šitokia ne faktais įrodyta, ne darbais pagrįsta gradacija sukelia daugybę klausimų, į kuriuos vertintojai neatsako, šitokie teigimai ne vieną pagrįstai papiktins, ne vieną "mažutėlį" suklaidins. O ar jų reikėjo?

Labai dažnai antologijos biografai prileidžia, jog antologija besi-naudojantiesiems daugelis dalykų bus savaime suprantami ir aiškūs. Rašoma: "KVC premija" (J. Paukštelis, J. Marcinkevičius), "ofi-cijoze recenzavo" (P. Andriušis), "gavęs dvi aukščiausias literatūrines premijas" (J. Jankus), etc. Žinoma, kad KVC nėra Kalakutų Veisimo, bet Katalikų Veikimo Centras, arba kad oficiozu tikriausiai vadinamas dienraštis "Lietuvos Aidas" užsispyręs skaitytojas ar informacijos beieškąs galės susirasti ir iš kitų šaltinių. Kiek sunkiau bus iššifruoti, kokias premijas redaktoriai laiko aukščiausiomis. Tačiau argi nebuvo galima vieną kitą žodį pridėjus sutaupyti skaitytojui laiką ir visas "misterijas" išaiškinti?

O yra ir dar sunkiau išsiaiškinamų dalykų. Pavyzdžiui:
Nelė Mazalaitė yra ne tik garsiosios žemaičių moterų rašytojų trijulės ... vertingas tęsinys... (366)

(Albinas Valentinas) "... likęs ištikimas Daukanto ir Valančiaus palikuonis ... (402).
Žemaičių moterų rašytojų, žinoma, ne tiek apsčiai buvo, ir skaitytojas pirmąją mįslę gali (apytiksliai) išspręsti, jas visas susirašęs, atrankos keliu, tačiau antroji mįslė nesiduos taip lengvai išsprendžiama. Kodėl Valentino gimimo faktui konstatuoti prireikė Valančiaus ar Daukanto? Kokie misteriški (o gal giminystės) ryšiai juos jungia? Kuo tas Valentinas ir "ištikimas", ir "palikuonis"? O kiti žemaičiai rašytojai ar nebėra "palikuonys", ar vien tik nebėra "ištikimi"? Ar tas palikuoniškumas   ir   ištikimybė   yra
toks jau iš tikrųjų svarbus Valentino - rašytojo bruožas?

Trumpose biografijose rašytina tik tai, kas faktais paremta, kas būdinga, kas verta ir būtina paminėti. Taipgi, žinoma, rašytina aiškiai, tiksliais, užbaigtais sakiniais. Ypač turint galvoje tikrai atsakomingą knygos paskirtį. Faktai ir nuomonės turi būti atsargiai atrinkti ir pasverti tomis pačiomis svarstyklėmis. Miglotas, kad ir "sparnuotas", žodis dažnai čia netinka. Abejonės ir neaiškumai kyla kartais dėl paties nekalčiausio ir paprasčiausio dalyko: kodėl Stasys Ivošiškis "spaudoje čia nesireiškė" dėl to, kad "JAV atmosfera... nebuvo palanki", o Stasys Tamulaitis "grožinės literatūros kūrybai yra paskyręs neribotas atostogas"? Ką reiškia užuomina, jog "... toks yra Albinas Valentinas iš tikrųjų, nors kai kada gali pasirodyti jis kitoks iš po pekliškos knygos antvožo?" Ar tik vienas Stasys Tamulaitis "moteryje ieško žmogaus?" O kodėl kiti neieško? Ar dėl to, kad jau surado ar kad jau pametė viltį, kaip ir tas Tamulaitis, kuriam "idealios moters ... nepavyko rasti"?

Neaiškumai skaitytojui kai kuriose viršuj cituotose vietose atsiranda, atrodo, dėl to, kad jos yra per daug asmeniškos, kad biografas, pats daug apie aprašomąjį žinodamas, yra įsitikinęs, jog ir visas pasaulis turėtų tai žinoti. Gi kad aprašomieji yra biografui - vertintojui artimi ar net draugai, galima spėti ir iš jų biografijose panaudotų superlatyvų gausos, nes kitose biografijose panašiais epitetais anaiptol nesišvaistoma. Tik žvilgterėkime:

(Nelė Mazalaitė) "... iš viso originaliausia mūsų moterų beletrisčių", "... tiek daug spausdino perijodikoje ir dar turi nespausdintų rankraščių, kad visas jos kūrybos lobis sudarytų daugiau kaip 20 tomų". (N. M. yra išleidusi 11 knygų, — T.A.).

(Albinas Valentinas)" ... visur lygiai pritampąs, visų mielai laukiamas ir priimamas", "gaivališkai mylįs lietuvį ir lietuvišką šneką", "blaiviu žvilgsniu matąs ateitį", "... bet vienos didžiosios nuodėmės, būtent puikybės, tikrai neįvykdė, kadangi pati aukščiausioji puikybė yra būti knygos autorium".

(Stasys Tamulaitis) "gimęs ... ant gražaus Nemuno kranto", "... vienas iš aktyviausių Kultūros Fondo steigėjų, veiklus LRD ir Menininkų klubo narys"...

(Aloyzas Baronas) "... nuo 1949 m. be paliovos aistringa kultūrine akcija temperamentingais straipsniais reiškęs per Draugą", "... prirašęs gausybę rimtų ir linksmų eilėraščių", "... juokinęs įvairiaspalvę Chicagos bei provincijos publiką, studentus ir profesionalus, daktarus ir graborius", "turįs savą sakinį, savą stilių, savą tematiką bei problematiką, savų veikėjų kolekciją".

Šitokios rūšies leidiniuose saikas yra būtinybė. Vertintojas privalo žinoti, kad jo pažadais ir superlatyvais pasirašytą vekselį rašytojas turės čia pat išpirkti savo darbais. Gi už neišpirktą vekselį lygia su rašytoju dalimi skaitytojui lieka skolingas ir vertintojas.

Skonis, dėl kurio ginčijamasi
Pačią didžiausią ir, be abejonės, svarbiausią šios stambios knygos dalį sudaro pačių beletristų kūrybos pavyzdžiai. Paviršutiniškai žiūrint atrodo, kad čia redaktoriams turėtų kliūti mažiausiai priekaištų: jie juk nerašė, o ir didelę dalį kūrinių (bent kiek tai liečia čia, išeivijoj, gyvenančius rašytojus) irgi, kiek girdėt, atrinko patys autoriai. Tačiau atsakomybė vis dėlto krinta redaktoriui, nes jis uždėjo paskutinį aprobatą.

Dėl autorių parinkimo redakcija, lyg nujausdama recenzentų nepasitenkinimą ar priekaištus, lyg užbėgdama jiems už akių, iš anksto apsidraudžia prisipažinimu:

"Ne visi beletristai čia įtraukti. Jeigu būtų buvę stengiamasi neaplenkti kiekvieną šiuo tuo pasižymėjusį, būtų prireikę dar vieno tomo. Neįtrauktųjų tarpe yra nemaža tokių, kurie jau yra žinomi savo knygomis ar ryškesniu veidu išsiskyrę perijodikoje, pvz. K. Keblys, D. Marcinkutė, J. ir A. Mekai, D. Paškevičiūtė, V. Volertas ir daug kitų".

Ar bedera prisipažinusi kaltinti? šiuo atveju manyčiau, kad ne tik dera, bet ir reikia, šito reikalo gal ir nebūtų, jeigu atranka būtų buvusi iš tikrųjų griežta. Tačiau atrankos standartai, bent čia atsidūrusiems rašytojams, buvo gana "liberališki". Ir todėl manyčiau, kad jeigu šalia J. Žmuidzino, Pr. Naujokaičio, Alb. Valentino ar J. Gailiaus antologijon nepateko Pr. Abelkis, Alg. Gustaitis, A. Norimas, Ant. Rūkas ar L. Zeikus, pateisinti tegalima tik redaktorių skoniu, o dėl skonio nesiginčijama, anot tos patarlės... Gi tas viršuje cituotas "pasižymėjusiųjų" sąrašas (matyt vien iš jaunesniųjų ar jaunųjų) galėtų būti papildytas dar keleto tikrai nusipelniusių vietos vardais: A. N. Dičpetris, Vyt. Janavičius, S. Pipiraitė. O šalia D. Brazytės galėtų drąsiai rikiuotis kad ir Jonas Vaičiūnas.

Knygos pristatyme, įvykusiame pereitą žiemą "Draugo" patalpose, B. Babrauskas, vienas antologijos redaktorių, susirinkusius įtikinėjo, jog Lietuvoje likę režimui pataikaują rašytojai būsią tikrai nustebinti mūsų egzilų "liberalumu", antologijon įtraukiant tokius tūzus, kaip P. Cvirką ar J. Marcinkevičių. Iš tikrųjų Lietuvoje likusių rašytojų antologijoje duodama visa eilė: St. Kapnys, I. Simonaitytė, K. Kiela, J. Paukštelis, Pivoša, J. Grušas, K. Boruta, J. Šukys, K. Inčiūra, L. Janušytė, K. Jankauskas ... Ribotasi buvo, matyt, jau nepriklausomais laikais intensyviau pasireiškusiais. Todėl ir vėl darosi nesuprantama, kodėl šalia P. Cvirkos nerandame J. Baltušio ar A. Venclovos, kodėl šalia S. Kapnio nėra K. Plačenio, Pr. šalnos, Alb. Žukausko, šalia K. Kielos — R- Striupo, S. Pikšrio, K. Vaivos, V. žilionio ir dar ds,io;elio kitų? Kodėl šalia Pivošos ar L. Janušytės, kuri, ir pačių redaktorių žodžiais, "nebus įnešusi naujienų nei stiliaus, nei turinio atžvilgiu" ir kuri "feljetoną palieka vidutiniškumo ribose", pasigendame gerų humoristinių romanų auto-toriaus T. Tilvyčio ar feljetonisto Zabediejaus? Visi šie trūkumai anoj uždangos pusėj likusiems turėtų byloti kaip tik priešingai tam, ką minėtas redaktorius galvoja: mes ir laisvi, ir galime, ir niekas mūsų nevaržo, niekas neverčia, išskyrus nesugebėjimą užmiršti, suprasti, atleisti, o vis dėlto nenorime. Ir šitos nesugebėjimo teisės mes neišsižadėsime, nors tai reikštų dar skaudesnį lietuvių literatūros padalijimą ar jos vaizdo pilnumos iškraipymą. Jūs tenai lietuvių literatūrą skaldote dėl to, kad esate priversti, o mes čia skaldysime dėl to, kad niekas neverčia.

"Lygybės principas" visuotinai tebuvo išlaikytas tik okupuotoje Lietuvoje iškilusių ir subrendusių rašytojų' atžvilgiu: nė vienas jų antologijon nepateko. Kadangi iš viso ko matyti, jog redaktoriai iš anksto buvo apsisprendę ribotis vien laisvame pasaulyje (nepriklausomoje Lietuvoje ir egzilyje) besireiškusiais, šituo išskyrimu nebūtų ko perdaug stebėtis. Tačiau redaktoriaus (B. Babrausko) pasiteisinimas įžanginiame žodyje skamba ne tik kad neįtikinamai, bet net arogantiškai ar įžeidžiančiai: "Stebime ir Lietuvoje pasirodančius vardus; deja, tenai literatūrinis prieauglis pajungtas komunistinėms schemoms tiek, kad jų partinei beletristikai joks literatūrinis mastas netinka. Labai retos išimtys tėra perijodikoje pro cenzūrą praslystą gabalėliai, kurie, kaip atsitiktiniai ir fragmentiniai, būtų neteisingi supančiotųjų reprezentantai".

Manau, kad literatūrinis mastas tinka ir Justui Marcinkevičiui, ir J. Avyžiui, ir R. Lankauskui, ir visai eilei kitų. Kad ir rašydami sunkiose sąlygose, jie vis dėlto sukuria literatūrą, prieš kurią nubluktų labai daugelio antologijos dalyvių kūriniai.

Dar opesnis dalykas yra kūrinių atrinkimas. Daugeliu atvejų redaktorius šioje srityje kritikuojant, reikėtų atsižvelgti ir į šaltinių prieinamumą, ne vien skonį ar nusimanymą. Į daugelį rašytojų, žinau, buvo kreiptasi, prašant jų pačių atrinkti tinkamiausius gabalus ar duoti naujus. Tačiau atsakomybę vis tiek turi prisiimti redaktoriai ir todėl nebūtinai pasitenkinti tuo, kas atsiųsta, ar sutikti su rašytojo parinkimu. Knygos organizavimas, kiek žinau, užtruko keliolika metų. Per tą laiką labai daug kas pasikeitė, daug naujų, geresnių dalykų buvo prirašyta. Ir į visa tai reikėjo atsižvelgti.

Veik visų autorių duota po vieną gabalą: novelę, apysakaitę, feljetoną ar ištrauką iš didesnės apimties veikalo. Dviem atskirais gabalais reprezentuojami tik aštuoni autoriai. Kai kurių jų "diskriminacija" yra daugiau ar mažiau pateisinama: V. Ramono kūriniai reprezentuoja du skirtingus jo kūrybos periodus, A. Vaičiulaičio ir P. Andriušio — du skirtingus žanrus, J. Jankaus — du skirtingus stilius. Tačiau, kuo pateisinamos J. Marcinkevičiaus dvi ištraukos iš to paties, jo kūryboje anaiptol ne geriausio romano; kuo pateisinami du gana skystoki Pivošos feljetonai, du K. Inčiūros sentimentalūs darbeliai ar dvi A. Baranausko, kad ir neblogos, novelės? Pastarųjų atžvilgiu vienu kūriniu reprezentuojamieji žodį "diskriminacija" galėtų jau vartoti be kabučių.

Šaltiniai, iš kurių kūriniai paimti, ne visada nurodomi. O jeigu ir yra nurodomi, tai ne visada jais galima pasitikėti. Sakysim, M. Katiliškio novelės "Užgavėnės" šaltiniu nurodomas paskutinis jo rinkinys "šventadienis už miesto." Gi antologijoje išspausdintą palyginęs su knygoje išspausdintu dalyku skaitytojas atras daugelį esminių pakeitimų. Tada paaiškės, kad antologijoje dedamoji versija paimta iš prieš keliolika metų išėjusio "Aidų" numerio. Gal būt, tuo metu autorius redaktoriams šitą kūrinį ir davė ar nurodė. Tačiau — ar tokiu atveju pateisinamas skaitytojo klaidinimas, nurodant neteisingą šaltinį? Esu įsitikinęs, jog daugelis autorių savo antologijai parašytus darbus būtų mielai pakeitę, jei redaktoriai būtų juos painformavę apie leidime atsiradusias kliūtis ir nustatę kitus terminus. Ir antologijai visa tai tebūtų išėję į nau. Žymiai geresnių kūrinių yra parašę netik V. Alantas, J. Paukštelis, L. Dovydėnas, J. Grušas, A. Baronas, A. Landsbergis, bet ir F. Neveravičius, P. Babickas, K. Pažėraitė ir dar daugelis kitų, kurių atsiradimas antologijoje ne vienam kelia nuostabą. Sakysim, kad ir R. Spalis, gana stipriai užsirekomendavęs trimis stambiais romanais ir dviem novelių knygom, antologijoje reprezentuojamas skystoku feljetonėliu.

Ypač nejauku darosi skaitant kūrinius ar ištraukas autorių, kuriems biografijose nepagailėta panegirikos. Pavyzdžiui, kad ir Ievos Simonaitytės, apibūdintos kaip "meistriškai kuriančios personažus" ir laimėjusios aukščiausias premijas. Kada vietoj iš anksto pažadėto "unikumo" terandi gana vidutinišką reportažinį pasakojimą, nejučiomis imi abejoti redaktorių skoniu ir atsakomybės jausmu.

Skaitant šį stambų 61 autoriaus kūrybai atstovaujantį rinkinį, lietuviškosios prozos dabartimi, deja, džiaugtis nėra pagrindo. Ne kartą dargi pagalvoji: nejaugi nepriklausomoje Lietuvoje, įskaitant ir egzilyje subrendusius autorius, tebuvo ir tėra tik koks tuzinas vardo vertų rašytojų? Dėl šitokių klausimų iškilimo dalį atsakomybės turėtų prisiimti ir redaktoriai. Ir kaip tik dėl nepakankamai skrupulingos spausdinamosios rinktinės, reprezentacinės medžiagos atrankos.

O darbas padarytas didelis. Techniškai gana švariai atliktas. Knyga stambi, neblogo popieriaus, gerai įrišta, kietais viršeliais. Daug medžiagos sutelkta, daug darbo valandų praleista. Ir reikalinga knyga!

O argi iš tikrųjų geriau nebegalime nė norėti?
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai