|
|
KULTŪRINIS BENDRAVIMAS SU LIETUVA |
|
|
|
Tęsinys iš nr. 8.
Bendravimas Lietuvos tarptautinės padėties kontekste
Skirtumas tarp satelitų padėties ir okupuotos Lietuvos padėties yra tas, kad satelitai yra tarptautinės teisės ir tarptautinių santykių aktyvūs subjektai, o Lietuva yra okupuota, ne tik okupuota, bet Maskvos pretenduojama aneksuota. Šis Lietuvos padėties skirtumas nuo satelitų padėties bendravimui turi dvigubą poveikį: vieną, einantį iš okupacijos fakto, antrą, einantį iš Sovietų Sąjungos aneksinės pretenzijos fakto.
Okupacijos faktas bendravimo galimybių vykdymą žymia dalimi daro priklausomą nuo okupanto valios. Okupantas nori — leidžia su okupuotu kraštu susirašinėti, nori — neleidžia; nori — leidžia siuntinius į okupuotą kraštą, nori — neleidžia; nori — leidžia okupuotam krašte lankytis, nori — neleidžia. Tai okupanto teisė. Be to, norėdamas kas su okupuotu kraštu susirašinėti ar siuntinį į ten siųsti, turi naudotis okupanto paštu, mokėti okupanto reikalaujamą muitą. Norėdamas kas į okupuotą kraštą nuvykti, turi gauti okupanto vizą. Toks yra į-prastinis tarptautinės teisės kelias užsieniečiams, taigi ir laisviesiems lietuviams, bendrauti su okupuotu kraštu. Toks bendravimas su okupuotu kraštu gali būti krašto atžvilgiu tikslingas ar netikslingas, naudingas ar kenksmingas karita-tyviniu, kultūriniu, tautiniu, politiniu, rezistenciniu atžvilgiais, bet okupuoto krašto tarptautinei padėčiai implikacijų neturi, tos padėties vienaip ar kitaip neangažuoja.
Kitoks gali būti bendravimo poveikis, einąs iš Sovietų Sąjungos aneksinės pretenzijos Lietuvos atžvilgiu. Anot ministro Lozoraičio, Maskvos vyriausybė jau 26 metai daro daug pastangų, kad Lietuvos tariamas inkorporavimas į Sovietų Sąjungą ir Lietuvos pavertimas "LTSR" būtų tarptautiškai pripažintas, tai yra, kad Lietuvos okupacija tarptautiniu pripažinimu būtų paversta į aneksiją, kurios vardas yra LTSR. Šioj plotmėj, Maskvos aneksinių pretenzijų plotmėj, o ne okupacijos plotmėj, laisvųjų lietuvių bendravimas su okupuota Lietuva gali turėti — nebūtinai turi turėti — okupuotos Lietuvos tarptautinei padėčiai implikacijų.
Cituoti veiksnių ir veikėjų priminimai ir persergėjimai dėl bendravimo laisviesiems lietuviams kaip tiktai yra padiktuoti įtampos, kurią sudaro iš vienos pusės lietuvių tautos, iš antros — Lietuvos okupanto skirtingų ir priešiškų bendravimo interesų ir atžvilgių nuolatinis kirtimasis. Teisinga yra mintis, kad laisvieji lietuviai turi savo ryšius su okupuota Lietuva ir esamomis sąlygomis kiek galėdami palaikyti. Teisingas šūkis — artyn prie Lietuvos! Bet taip pat teisingas ir persergėjimas, kad artyn prie Lietuvos yra sykiu artyn ir prie okupanto, kuris nepraleis neišnaudojęs to artėjimo savo interesui. Okupanto ir lietuvių tautos priešiškų bendravimo interesų susikirtime kylanti įtampa yra natūrali ir neišvengiama. Kas betgi toje įtampoje nėra natūralu ir neišvengiama, tai tam tikrų intelektualinių sluoksnių išsiskyrimas iš bendrojo nusistatymo bendravimo klausimais. Nors tuo tarpu tas išsiskyrimas plačiosios visuomenės nėra užgriebęs, vis tiek jis, kaip ir kiekvienas kitas laisvųjų lietuvių nevieningumas okupuotos Lietuvos reikalų atžvilgiu, daugiau ar mažiau džiugina Maskvą ir silpnina laisvųjų lietuvių įstangas padėti pavergtajai tautai. Todėl yra verta ir teisinga tas skirtybes aiškintis, juo labiau, kad dažnu konkrečiu atveju tas skirtybes skatina nuoširdus tautinis rūpestis.
Skirtybių, kurias skatina tautinis rūpestis, ištakas, manding, lemia trys svarbiausios versmės: (1) teisės vaidmens bei reikšmės Lietuvos interesams ginti bei saugoti skirtingas supratimas, (2) Lietuvos okupacinės padėties neskyrimas nuo Maskvos pretenduojamos aneksinės padėties Lietuvai ir (3) kultūrinio bei kitokio bendravimo leistinumo neskyrimas nuo tikslingumo.
Dėl teisės vaidmens ir reikšmės. Mūsų nusivylimas teisės galia yra suprantamas. Per eilę metų matydami Lietuvą neteisės auka ir veik kasdien iš naujo patirdami didžiųjų valstybių politikos cinišką žaidimą savąja jėga, visiškai nesiskaitant su iškilmingai deklaruotomis tautų ir žmonių pagrindinėmis teisėmis laisvai apsispręsti, mes labai įkyriai esame gundomi išpažinti teisės veiksnio menkavertiškumą. Kai diena dienon matome tautų santykius apspręstus ir apsrendžiamus jėgos veiksnio, sunku pripažinti teisės veiksniui paveikumą, sunku savo kovoje dėl tautos laisvės bei egzistencijos pasikliauti principu, kad ex injuria jus non oritur — iš neteisės negimsta teisė.
O vis dėlto, nepaisant dažnų ir flagrantiškų teisės pažeidimų ir daugeliu atvejų faktinio jėgos dominavimo tautų santykiuose, teisė visada buvo, yra ir pasiliks patikimiausias, o dažnai ir vienintelis silpnųjų ginklas apskritai ir ypatingai silpnųjų tautų ginklas prieš galingųjų kaimynų plėšrų grobuoniškumą. Teisingai vokiečių teisininkas W. Schaetzelis yra pastebėjęs, kad tautų teisė mūsų laikais dar neturi paveikių priemonių didžiųjų valstybių jėgos piktnaudžiavimams sudrausti ir pažeistos mažųjų tautų tautų teisės restitucijai įvykdyti. Tačiau, palyginti su nelabai senos praeities padėtimi, tautų teisės paveikumas yra padaręs labai akivaizdžią pažangą. Šiandien tautų santykiuose jau nebegalioja taisyklė "kieno galia — to ir valia" ta prasme, kad, nors ir kaip galingas tautų teisės pažeidėjas — agresorius, jis šiandien jau yra bejėgis savo tarptautinį smurtą motu proprio įteisinti. Iš čia eina dvi reikšmingos išvados. Viena, kad tautų teisės pažeidimas yra ne tik agresoriaus santykiams su agresijos auka, bet ir su tarptautine bendruomene tokia žaizda, kurios pats agresorius savais vaistais (išskyrus teisės restituciją) pagydyti negali. O be teisės restitucijos ją gali pagydyti pačios smurto aukos sutikimas su smurto padariniais arba tarptautinės bendruomenės įsakmus smurto padarinių užgyrimas.
Antra, kadangi mūsų laikais net ir labai galingai valstybei izoliacija yra sunkiai pakeliama ir tarpusavinis valstybių bendravimas yra visuotinė būtinybė, galingos valstybės smurtu tautų teisei padaryta žaizda ne tik patį pažeidėją kamuoja, bet ir tarptautinei bendruomenei nuolat primena uždavinį rūpintis priemonių pažeistos teisės restitucijai. Štai kodėl yra svarbu, kaip paprastai sakoma, okupuotos Lietuvos bylą palaikyti gyvą tarptautinėje bendruomenėje, lygiagrečiai vengiant visa to, kas tiesiogiai ar netiesiogiai galėtų patarnauti okupantui įrodymu tarptautinei bendruomenei, kad pati nukentėjusi auka su esama padėtimi sutinka. Lietuvos atveju — kad lietuvių tauta sutinka su Maskvos pretenzija Lietuvą esant ne tik okupuotą, bet ir aneksuotą bei paverstą LTSR.
Absoliučiai klaidinga yra ta tarptautinio nepripažinimo interpretacija, pagal kurią nepripažinimas saistąs tik kitus tarptautinės bendruomenės narius — atskiras valstybes ir tik nuo jų nusistatymo priklausąs, o pačios agresijos aukos, mūsų atveju — pačios lietuvių tautos laikysena tarptautiniam nepripažinimui neturinti poveikio. Todėl ir laisvieji lietuviai savo bendravimo veiksmus su Lietuva nebūtinai turį derinti su Lietuvos aneksijos tarptautiniu nepripažinimu. Tai esąs Amerikos, Britanijos ir kitų svetimųjų reikalas, pačių lietuvių laikysenos nesaistąs.
Pirma, tokia interpretacija išleidžia iš akių vieną pagrindinį teisės dėsnį: volenti non įit injuria. Atseit, jei tu pats laisvai prisiimi tau daromą ar padarytą neteisę, ji tuo pačiu praranda neteisės pobūdį. Maskvos aneksinių pretenzijų Lietuvos atžvilgiu tarptautinis nepripažinimas, galimas daiktas, atskirais atvejais turi ir nepripažįstančios valstybės politinių motyvų, bet ir tie politiniai motyvai galioja tik todėl, kad yra atremti pačios lietuvių tautos laisvu apsisprendimu už nepriklausomybę, pareikštu 1918 vasario 16 aktu, 1920 gegužės 15 Steigiamojo Seimo deklaracija, 1941 birželio 23 tautos sukilimo aktu ir kitomis progomis. Ir Maskva veltui bandė ir tebebando tarptautinę bendruomenę, o pirmiausia viešąją tarptautinę opiniją, palenkti, kad ir 1940 "liaudies seimo" farsas reiškė lietuvių tautos laisvą apsisprendimą atsisakyti nepriklausomybės Maskvos naudai.
Savo ruožtu, kai tauta yra sovietiniuose pančiuose ir laisvai pasisakyti negali, juo didesnės reikšmės įgyja jos laisvosios dalies laikysena laisvajame pasaulyje, laisvųjų lietuvių vienu ar kitu būdu reiškiamas apsisprendimas. Ir nebūtinai tik tiesioginis apsisprendimas. Teisingai "Dirvos" (1959. III. 19) bendradarbis yra pažymėjęs, kad "teisinės pasėkos ne visada privalo išplaukti tik iš nustatyta forma padarytų paaiškinimų. Teisinių pasėkų neretai turi ir tylus sutikimas arba vadinamieji konkliudentiniai veiksmai, tai yra toki veiksmai, kurie gali būti suprasti kaip sutikimas su kuo nors, kaip nesipriešinimas" (pabraukimai Dirvos — Vt. Vt.).
Antra, interpretacija, kad Maksvos aneksinės pretenzijos tarptautinis nepripažinimas yra tik Amerikos, Britanijos, Kanados ir kitų vyriausybių reikalas, o pačių laisvųjų lietuvių laikysenai nuo to nei šilta, nei šalta, ypač yra klaidinga ir pavojinga politiniu atžvilgiu. Tokia interpretacija, įtaigodama laisvuosius lietuvius, kurių keliasdešimt tūkstančių atsidūrė laisvajame pasaulyje kaip protestas prieš sovietų agresiją ir jos padarinius, kad tų padarinių tarptautinis nepripažinimas jų pačių nesaisto, kad jie, prastai šnekant, gali ir nusispiauti į Bonnos, Londono, Montevideo, Ottavos, Paryžiaus, Vatikano, Vašingtono ir kitų sostinių Maskvos aneksinių pretenzijų nepripažinimą, gali sykiu su L. Gira tarti: "Lietuvos senos nebėr. . . yra tik LTSR" — tokia nepripažinimo interpretacija gali tikėtis minėtose ir kitose sostinėse tik vieno atsakymo — volenti non įit injuria.
Okupacija ir aneksija — ne tas pats. Teisės literatūroje yra nemažai stačiai klasiškų veikalų Sovietų Sąjungos agresijos prieš Lietuvą, Latviją ir Estiją sudarytos teisinės padėties klausimais. Tačiau neteisininkai tomis, pasak kai kieno išsireiškimo, "legalistinių distinkcijų" plonybėmis, palyginti, nelinkę domėtis. Neteisininko akis užgriebia pačioje Lietuvoje įvykusį, aiškiai regimą faktinį dalykų pasikeitimą, taip sakant, agresijos padarinių išorinį vaizdą, neįžvelgdama į to pasikeitimo tarptautines teisines implikacijas. Neteisininko dėmesį patraukia tokios išorinės apraiškos, kaip nepriklausomos Lietuvos vyriausybės pašalinimas, Lietuvos įstatymų panaikinimas, masiniai areštai ir deportacijos, ūkio ir kultūros susovietinimas, religijos ir bažnyčios varžymas ir persekiojimas, kolonizavimas bei rusinimas, bet ne iš tų faktų einą susikirtimai su tautų teisės nuostatais, tvarkančiais tarptautinę bendruomenę, aprėžiančiais okupanto veiksmus ir saugojančiais nepriklausomų valstybių egzistenciją.
Pagal tautų teisės nuostatus Sovietų Sąjungos agresiniai veiksmai prieš Lietuvą yra dviejų rūšių. Vienai rūšiai priklauso:
(1) 1939 spalio 10 Lietuvai užkartoji vadinama "savitarpinės pagalbos sutartis" su sovietų karinėmis įgulomis Lietuvoje,
(2) 1940 birželio 14 Sovietų Sąjungos ultimatumas Lietuvai,
(3) 1940 birželio 15 Sovietų Sąjungos karinių jėgų invazija į Lietuvą,
(4) 1940 birželio 17 Maskvos Lietuvai padiktuotoji vadinama "liaudies vyriausybė."
Nors visi šie Sovietų Sąjungos intervenciniai veiksmai prieš Lietuvą flagrantiškai pažeidė Lietuvos nepriklausomybę, jos valstybinį suverenumą, bet jie neimplikavo, kad Lietuva bus aneksuota, t. y., kad bus įjungta į Sovietų Sąjungą ir paversta LTSR. Atvirkščiai, oficialiai buvo griežtai paneigiamos bet kurios aneksinės prielaidos. Pvz. ultimatumas reikalavo:
(1) patraukti teisman vidaus reikalų ministrą ir saugumo direktorių,
(2) sudaryti naują vyriausybę, "kuri sugebėtų ir būtų pasiryžusi laiduoti garbingą Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpinės pagalbos įgyvendinimą", ir
(3) tuojau įsileisti neaprėžtą sovietų kariuomenės kiekį, "kurio pakaktų, kad būtų užtikrintas Sovietų Sąjungos ir Lietuvos savitarpinės pagalbos sutarties vykdymas".
Taigi ultimatumas Maskvos intervenciją aiškiai aprėžia "savitarpinės pagalbos sutarties" vykdymu. Ir TASSo komunikatas po invazijos tvirtino, kad 18 ar 20 sovietinių divizijų įvedimo į Baltijos valstybes "tikslas nėra 'paspausti' Vokietiją, o sukurti garantijas vykdyti savitarpinės pagalbos paktus tarp Sovietų Sąjungos ir tų valstybių" ("XX Amžius", 1940.VI.24).
Antrai sovietinės agresijos prieš Lietuvą veiksmų rūšiai priklauso aneksiniai veiksmai. Juos pradėjo savo nutarimais 1940.VII.21 okupuotos Lietuvos vadinamas "liaudies seimas" ir 1940.VIII.3 Sovietų Sąjungos Aukščiausias Sovietas. Nuo tada Sovietų Sąjungos aneksiniai veiksmai, išskyrus vokiečių okupacijos pertrauką, tebevykdomi tiek pačioje okupuotoje Lietuvoje, tiek sovietų įtakoje esančiuose kraštuose. (Sovietų Sąjungos aneksiniai kėslai — Lietuvos įjungimas į Sovietų Sąjungą, o ne "savitarpinės pagalbos sutarties" vykdymas — pirmą kartą viešai buvo paskelbti Lietuvos kompartijos atsišaukime "Vilniaus Balse" 1940 liepos 7. Neviešai Molotovas tatai Krėvei jau liepos 2 Maskvoje buvo išdėstęs).
Jei tų Maskvos sufabrikuotų aneksinių nutarimų nebūtų, nors faktiškai Lietuva būtų okupuota, jos teisinė padėtis būtų tokia pat, kaip kiekvieno svetimos valstybės laikinai užimto krašto. Tačiau Sovietų Sąjunga, sufabrikavusi okupuotoje Lietuvoje "liaudies seimą" su jo nutarimu ir savo Aukščiausio Sovieto nutarimą, padarė okupantui neleistiną ir neteisėtą, kaip teisininkai sako, détournement de souveraineté, t. y. pasikėsino Lietuvą aneksuoti, iš okupuotos ją paversti savo dalimi.
Su Lietuvos okupacijos faktu skaitosi ir laisvasis pasaulis, ir laisvieji lietuviai. Tačiau Maskvos aneksiniai veiksmai, nors pačiai Lietuvai yra taikomi ir vykdomi jau eilė metų, laisvojo pasaulio ir laisvųjų lietuvių laikomi niekiniais (nuli and void). Kaip minėta, kalbant apie teisės vaidmenį, pats agresorius — mūsų atveju Sovietų Sąjunga — yra bejėgis savo aneksinius veiksmus motu proprio įteisinti.
Kalbant apie sovietinės agresijos prieš Lietuvą padarinių tarptautinį nepripažinimą, visada yra minty Maskvos aneksinės pretenzijos nepripažinimas, ne okupacijos. Tik mūsuose dažnai okupacija ir aneksija laikoma per vien. Iš to painiavos kyla ir bendravimo galimybes svarstant. Tarp aneksijos ir okupacijos yra didelis skirtumas. Ieškant analogijos privatinėje teisėje, pavyzdžiu galėtų būti kad ir toks atsitikimas. Koks piktadarys pasigrobė kaimynų vaiką ir neatiduoda. Vaiko tėvai jį už tai traukia į teismą. Bet teisme anas tvirtina, kad vaikas jo. Vaiko pagrobimas būtų tolygus okupacijai, o jo savinimasis — aneksijai. Ir jeigu vaiko tėvai teisme savo žodžiais ir veiksmais demonstruotų, kad jie tą savinimąsi pripažįsta, koks būtų lauktinas sprendimas? Todėl Lietuvos atveju laisvieji lietuviai visur ir visada kalba apie okupuotą Lietuvą, o Maskva ir jos propaganda — apie aneksuotą, apie LTSR be kabučių. Kaip labai Maskvai rūpi tas keturias raides — LTSR — "įpilietinti", nors tik visuomenės opinijoje, kaip aneksijos iškabą, liudija ir faktas, kad ta aneksijos iškaba segama kiekvienam pavergtųjų lietuvių organizuotam sambūriui: LTSR rašytojų sąjunga, LTSR dailininkų sąjunga, LTSR kompozitorių sąjunga, LTSR žurnalistų draugija, LTSR kinematografininkų draugija ir pan. Faktiškai ir formaliai visos tos organizacijos yra tik atitinkamų Sovietų Sąjungos organizacijų daliniai ir priklausiniai. (Šiuo atžvilgiu carinė okupacija buvo daug liberališkesnė ir leido lietuviams turėti savas savarankiškas kultūrines draugijas).
Kadangi "LTSR" yra iškaba Lietuvos aneksijai, ne okupacijai, ir kadangi Maskva labai stengiasi tą aneksijos iškabą, o su ja, žinoma, ir pačią aneksiją įpiršti visuotiniam vartojimui ir pripažinimui, Lietuvos interesas ir laisvųjų lietuvių tautinė pareiga yra toms Maskvos pastangoms pasipriešinti, nors toks pasipriešinimas ir daugiau ar mažiau aprėžtų laisvųjų lietuvių bendravimo galimybes su okupuota Lietuva. Iš čia eina bendravimo su okupuota Lietuva tam tikri sunkumai.
Kaip minėta, su okupuota Lietuva bendravimas gali būti tikslingas ar netikslingas, planingas ar palaidas, privatus ar viešo pobūdžio, rezistencinis ar kolaboruojantis, bet jis neturi implikacijų okupuoto krašto tarptautinei padėčiai. Bet kai Lietuvos okupantas tariasi Lietuvą ne tik okupavęs — tai yra faktas, — bet ir aneksavęs, tik stinga aneksijos tarptautinio pripažinimo, bendravimas gali turėti, nebūtinai turi turėti, Lietuvos tarptautinei teisinei padėčiai reikšmės, nes gali būti susijęs su tokiais veiksmais, kurie galimi suprasti kaip laisvųjų lietuvių sutikimas su Maskvos aneksine pretenzija, kaip jai nesipriešinimas.
Bendravimo leistinumas ir tikslingumas. Jei, bendravimo galimybes svarstant, painiavos kelia aneksijos neskyrimas nuo okupacijos, tai, manding, nemažiau painiavos kelia ir neskyrimas bendravimo leistinumo nuo tikslingumo. Ne viskas, kas yra leista, yra tikslinga. Ir ne viskas, kas yra tikslinga, yra leista. Ir žiemą yra leista maudytis aketėje, bet ar tikslinga? Antra vertus, tuščioj gatvių sankryžoj netikslinga stovėti ir laukti. Atvirkščiai, tikslinga judėti. Bet raudona šviesa vis tiek neleidžia ir verčia laukti žalios šviesos. Tad apskritai leistinumo ir tikslingumo skirtumas yra aiškus. Deja, bendravimo klausimus svarstant, tokio skirtumo nedaroma. O reikia daryti. Bendravimo leistinumas sau, o tikslingumas vėl sau.
Bendravimo kely raudona šviesa yra Maskvos aneksinė pretenzija. Bendravimo veiksmai, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai implikuotų sutikimą su Maskvos siekiamu Lietuvos aneksijos tarptautiniu pripažinimu, nors tik ir viešosios opinijos plotmėje, yra neleistini. 1966 sausio 22 veiksnių atsišaukimas konkrečiai tokiais neleistino bendravimo veiksmais skelbia viešą "laisvųjų lietuvių bendravimą su vadinamos LTSR pareigūnais, įstaigomis ar organizacijomis".
Kai kam užkliuvo LTSR pareigūnas. Esą, kone visi okupuotos Lietuvos gyventojai yra vienoki ar kitoki LTSR pareigūnai, tad su kuo belieka bendrauti. Teisininkai žino, kad jau senovės romėnų teisė skyrė asmenį ir pareigūną. Matyt, ir veiksnių atsišaukimas tą skirtumą žinojo ir, statydamas raudonas šviesas bendravimui ties vadinamos LTSR pareigūnais ir įstaigomis, niekam neužkirto adresuotis į vieną ar kitą pavergtąjį lietuvį, paliekant jo aneksines pareigas ar titulus tik pačios Maskvos apyvartai. Iš tikro nėra jokio reikalo adresuotis į kokią "LTSR" pirmūnę melžėją ar vykdomojo komiteto pirmininką, užuot adresavusis į Oną ar Joną. Veiksnių atsišaukimo pastatytos bendravimo kely raudonos šviesos leistiną bendravimą anaiptol neaprėžia taip, kaip kai kas sukarikatūrintai vaizduoja. Nekalbant apie laiškus ir siuntinius, leistino bendravimo ribose išsitenka ir užsieniečių, tad ir laisvųjų lietuvių, lankymasis Lietuvoje, taip pat pavergtųjų lietuvių lankymasis užsienyje, ir abejų tarpusavis bendravimas. Žalia šviesa yra ir pavergtųjų lietuvių dailės, literatūros, muzikos kūriniui, jei tik jis nepretenduos reikštis LTSR vardu.
Kitas bendravimo atžvilgis yra jo tikslingumas. Tikslingumo bendrų taisyklių iš viso negalima nustatyti. Tos pačios bendravimo rūšies vienas bendravimo veiksmas bus tikslingas, kitas — netikslingas. Jonui gali būti tikslinga apsilankyti Lietuvoje, Petrui — ne. Vienam gali atrodyti, kad su bet kuo iš Lietuvos atvykusiu nėra tikslinga net ir privačiai susitikti, kitam — priešingai. Vienam gali atrodyti, kad juo daugiau laisvieji lietuviai, net ir leistinose ribose, bendraus su pavergtaisiais, juo daugiau laimės Maskvos aneksinės pretenzijos pripažinimas bent viešosios opinijos plotmėje. Kitam, atvirkščiai, gali atrodyti, kad leistinas bendravimas ir pavergtiesiems, ir laisviesiems lietuviams tegali būti naudingas, stiprinti abejų tautinę sąmonę ir dvasią.
Kaip kiekviena kazuistinė diskusija, ir bendravimo tikslingumo konkrečių atvejų vieši, ypač spaudos poleminiai, svarstymai, užuot to ar kito abejotino atvejo tikslingumą ar netikslingumą išaiškinę, paprastai tik išryškina ir sutvirtina pažiūrų skirtybes, apkartina tarpusavio santykius ar net pažeidžia lietuvio orumą ir gerą vardą. Yra natūralu, kad į tokius viešus svarstymus stengiasi įsiterpti ir sovietinė propaganda. Todėl ir bendravimo tikslingumo abejotinų atvejų — jų neturėtų būti daug —svarstymai iš viešumos derėtų būti perkelti į autoritetingus bendruomenės arba visų veiksnių bendrus organus. Blogiausia, kad, bendravimo klausimus spaudoje diskutuojant, dažniausiai pasisakoma tikslingumo atžvilgiu, tačiau, tikslingumo neskiriant nuo leistinumo, išvados daromos leistinumo plotmėje, ir tuo pats bendravimo klausimas tik dar labiau supainiojamas ir aptemdomas. Tokio atvejo klasiškas pavyzdys yra prof. Kubiliaus susitikimai su kai kuriais Čikagos lietuviais.
Tikslingo bendravimo iliustracijos. Konkrečiai tikslingiausias yra toks bendravimas, kuris mažiausiai priklauso nuo okupanto kontrolės — radijo ryšiai. Nors radijo transliacijos trukdomos, bet jų balsas nenutildomas, Taip pat tikslinga yra, nors okupanto kontroliuojamas, bendravimas laiškais. Ir juo gausiau laiškų bus rašoma, juo okupantui bus sunkiau juos visus sukontroliuoti. Laiškų rašymas ypač turėtų būti skatinamas tarp pavergtųjų ir laisvųjų lietuvių jaunimo.
Taip pat tikslingas yra bendravimas siuntiniais, tik brangus. 1954-56 Sovietų Sąjungai pradėjus steigti laisvajame pasaulyje savo agentūras dovanų siuntiniams į Sovietų Sąjungą ir jos užgrobtus kraštus persiųsdinti, susidarė galimybė privatinei šalpai. Išskyrus siuntinių muitą svetima valiuta, jokio politinio kapitalo Maskvai iš to nėra. Dėl to muitų didinimu ir kitokiais dovanų siuntinių aprėžimais Maskva siekia prilaikyti siuntėjų iniciatyvą. O pvz. laisva knyga ar laikraštis, kaip ir anais XIX a. lietuvių spaudos draudimo laikais, okupuotą Lietuvą gali pasiekti tik paslapčia. Atvirkščiai, laisvasis pasaulis, ypač JAV, labai palankiai įsileidžia dovanų siuntinius iš anapus.
Nėra visai užblokuotas ir žmonių judėjimas abiem kryptimis. Pavergtieji lietuviai laukia užsieniečių, visų pirma laisvųjų lietuvių apsilankymo. Pavergtasis lietuvis bodisi izoliacija. Bet taip pat ir okupantas laukia, atitinkamai pasirengęs priimti apsilankančius, nes jam rūpi juos prijaukinti prie aneksuotos Lietuvos, prie "LT SR". Todėl prieš lankantis yra tikslinga susipažinti su okupuotos Lietuvos padėtimi, su lankymosi sąlygomis, su Lietuvos - Rusijos santykių istorija bei kitais dalykais, kurie įgalintų besilankančius tenai nebūti tik sovietinio palydovo priklausomais, bet sugebėti dalykus savomis akimis matyti ir sava galva suprasti. Kas be ko, tikslingumas taip pat diktuoja kiekvienam prieš sėdant į sovietinį lėktuvą gerai apsigalvoti, nes nuo to momento keleivio asmeninė laisvė nėra užtikrinta, ir jis nėra apsaugotas nuo tam tikrų įstaigų priekabumo ("administrative harassment").
Jei kiekvienas laiškas, kiekviena knyga, kiekvienas gintarėlis iš okupuotos Lietuvos gavėją glaudžiau susieja su pačia Lietuva, ką besakyti apie jausmą, susitikus pavergtąjį lietuvį. Tačiau tikslingumas tuo atveju laisvąjį lietuvį įspėja "Ost Europa" taisykle: "Niekada nereikia pamiršti, jog atitinkamos vyriausybės (juoba Maskvos vyriausybė — Vt. Vt.) šiems žmonėms išvykimo vizą duoda su nusistatymu, kad užsieniuose jie liaupsintų komunizmo palaimą ir namo parsivežtų vakariečių tyrimų ir patyrimų paslaptis", mūsų atveju — atitinkamų duomenų apie laisvuosius lietuvius. Tikslinga tad kiekvieną okupuotos Lietuvos lietuvį sutikti apdairiai, atsimenant, kad okupantas gali išnaudoti ir tauriausią lietuvį ir kad, antra vertus, neatsargus jo žingsnis ar žodis gali jam pačiam pakenkti. Pagaliau tikslinga yra, susitikus laikinai atvykusį pavergtąjį lietuvį, rasti su juo bendrą kalbą ta prasme, kad jis išsivežtų įspūdį, jog laisviej/ lietuviai yra nepalaužiamo nusistatymo dėl Lietuvos nepriklausomybės ir kad su rūpesčiu bei meile stebi Lietuvos gyvenimą. Tokio bendravimo sėkmei tikslingumas diktuoja privatumą.
Suvedus krūvon apžvalgines pastabas apie Sovietų Sąjungos ir vad. satelitų bendravimą su laisvuoju pasauliu ir pasiaiškinimus dėl bendravimo su okupuota Lietuva, suglaustai galima konstatuoti:
Laisvojo pasaulio bendravimas su Sovietų Sąjunga vyksta Vakarams taikstantis prie sovietinių bendravimo standartų;
Vakarų, ypač Vakarų Europos, bendravimas su vad. satelitais yra pastariesiems naudingas;
Maskvos aneksinės pretenzijos okupuotos Lietuvos atžvilgiu stato laisvųjų lietuvių bendravimo kely su Lietuva raudonas šviesas;
Nepaisant okupacinių varžtų ir išvengiant pritarimo bei paramos Maskvos aneksinėms pretenzijoms, yra gana plačios bendravimo galimybės, t. y. tokios galimybės, kurios, K. Drungos žodžiais, visiškai susiderina su principu "neatšaukiamo užsiangažavimo dėl Lietuvos nepriklausomybės ir dėl pavergtųjų lietuvių laisvės" (Metmenys, 1963 Nr. 6, p. 174).
|
|
|
|