Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PRANO NAUJOKAIČIO "ŽYDINČIOS DIENOS PDF Spausdinti El. paštas
Valiulių kaime "nauji laikai", galima sakyti, "prasidėjo su griovio kasimu", sausinant galulaukio pelkes. Jaunam ūkininkaičiui Vincui žibučiui tie laikai buvo reikšmingesni dėl mažiausia dviejų priežasčių: 1) jo "širdyje gimė nerimas" (kasdieninėn kalbon išvertus, tai reikštų, jog įsimylėjo į Duobų samdinę Marytę) ir 2) jis išėjo savanoriu kariuomenėn "kovoti ir kraują lieti už žemę, kuri šventa" (56).

"Vilniaus kalnelius laistė savanorių kraujas. Įsirašė istorijon Radviliškio, Širvintų, Giedraičių vardai" (69) ... O ir iš Duobų ūkio "išėjo jauniausias sūnus ir, padėjęs galvą už tėvynę, negrįžo" (83)...

Vincas Žibutis, savaime suprantama, kovėsi kaip liūtas: "... Visur puola pirmasis, lyg būtų ne mūšis, o žaidimas. Net neatsargiai, prieš taktines karo taisykles. Per kulkas ir ugnį. Eina ir nedega, bėga vandens paviršiumi ir neskęsta. Taip juokiasi draugai iš jo drąsos ir narsumo    Saldu už tėvynę mirti. Ją vieną dabar teturi širdyje. Idealas — dėl kurio verta ir gyventi. Konkreti žemė — jo tėviškės upės, laukai, sodas, lakštingalos, varnėnai, vieversėliai... Pilėnų auka, karžygių žingsniai, praeities atgimimas dabartyje, kelias į šviesias ateities tolumas"  (67).

Laimėti, žinoma, padėjo ir tas faktas, kad priešas, nors ir "atkaklus ir atsargus, frontuose prityręs", vis dėlto neturėjo "idealo, dėl kurio verta mirti jų kariui" (67).

Taigi, Vincui sugrįžus į Valiulius, buvo ir "kuo džiaugtis! Karai laimėti. Kraštas, nors ir apkarpytas pakraščiais, bet laisvas, susikūręs savo valstybę, išsirinkęs valdžią, kuri globoja piliečius, rūpinasi jų reikalais, pagalbos reikalingiems padeda" (100). Tiesa, Marytę jis jau rado ištekėjusią už savo pikčiausio priešininko dvarionio Felikso Urbos, ją suviliojusio bene šaunia policininko uniforma. Tačiau krimstis ir kankintis vienatvėje Vincui ilgai neteko. Duobų Petriuke, kuriai Vincas nuo seno į akį buvo kritęs, iš tikrųjų pasirodė ne ką blogesnė...

"Kada "viskas įstatyta į vėžes ir rieda be didelių rūpesčių" (122), tada Vincui ir ateina, sakytum, "jo metai, jo žydinčios dienos" (125), davusios romanui šį pavadinimą. Gimsta pirmasis sūnus Vytis. "Paskui jį seka Šarūnas, paskui Gintaras ir Kastytis. Vienas po kito... vis berniukai! Vincas nesirūstina, net didžiuojasi: užaugs kareivėliai, tėvynės gynėjai" (146).

"Ramūs slinko metai kaimo buityje. Įprastu ratu vieni gimė, kiti mirė. Vaikai stiebėsi, augo, vyresnieji seno ir pamažu rimo, linko prie žemės ... Pažangos medis Lietuvos kaime augo, šakojosi, spalvingais žiedais pražydo, gerovės vaisiais nusisagstė, šviesumu spindėjo" (150), kol staiga "su rugsėjo pradžia įsiliepsnojo karas" (167). "Lyg lava pasipylė iš ugniakalnio... Radijas skelbia, kad raudonoji armija žygiuoja į Lietuvą. Neribotas skaičius kariuomenės įguloms padidinti. Rieda tankai, ūžia lėktuvai" (168). žinoma, "savo žemėje lietuvis ūkininkas niekam nesilen-kė ir nesilenks" (174), betgi "Galva mūro nepramuši — galvoja Vincas. Reikia nusilenkti jėgai, kuri stipresnė už tave" (182).

Tada prasideda žemių apkarpymai, bernų ir gaspadorių konfliktai, Felikso atsikeršijimas Vincui ir t.t. ir t.t. iki pat "baisiojo birželio". Vinco brolio Algio žodžiais, "Istorija būtų ilga ir nuobodi, nes susideda iš smulkmenų" (203). Vincas, kaip ir dera doram patriotui, garbingai krinta begindamas savo "prakaitu nulaistytą žemę", prieš tai, žinoma, patiesdamas kelis priešus ir sudarydamas progą šeimai pabėgti.

Ir vėl "vakaruose ima griausti", o netrukus "karo orkestras groja visais pabūklais pilną melodiją" (246). Tačiau "atslinkusi karo audra pro Valiulių ir Giedrių kaimus praeina gana ramiai, be gyvybės aukų" (247).'Po savaitės beveik visas gyvenimas jau, atrodo, sugrįžęs į įprastą vagą" (248). "Mirga netrukus vesis su Alium... vėl prisikels ir žydės savanorio sodyba prie upės, gyvasis žibučio žemės ir darbo meilės testamentas" (250).

Tokie dalykai dedasi Prano Naujokaičio romane "žydinčios dienos", laimėjusiame "Draugo" premiją ir Lietuviškosios Knygos Klubo išleistame Čikagoj 1967. Taigi pustrečio šimto puslapių knygoje paliestas visas Lietuvos nepriklausomybės laikotarpis ir pirmoji sovietinė okupacija.

Veikėjų šiame romane yra žymiai daugiau negu veiksmo. Veik visi jie šviesūs, padorūs, pavyzdingi. Sakykim, Vincas žibutis: stambus, stiprus — "pilnai išnaudoja tą jėgą, kurią jam suteikė prigimtis" (94), "nepiktas... geros širdies" (28), geras patriotas, narsus kareivis, sumanus ūkininkas. Nuo jo neatsilieka jaunesnis brolis Algis: "tylus ir užsidaręs žmonių būryje, visa širdimi atviras gamtai" (44), "puikus brolis, nepamainomas, neatlyginamas" (166). Arba viršaitis Jonas Valentą "pralavinto proto spinduliais" (21) šviečiantis kaimą, kuriame jį "susidėjusios aplinkybės paliko", nors "mokyklos pažymėjimas jam jau buvo atidaręs duris į platesnį pasaulį" (20). Idealizmo, altruizmo ir kitokių dorybių netrūksta nė Duobai ar Klimui. Nuo vyrų, žinoma, neatsilieka moterys: jos visos darbščios, religingos, protingos, padariusios klaidą (Marytė) tyliai ir sąžiningai kenčiančios pasekmes. Nenuostabu, kad tokių tėvų ir vaikai yra įkūnytos dorybės — "puikūs berniukai", "tokie ramūs ir klusnūs" (216).

Iš aktyviųjų romano veikėjų tarsi juoda avis išsiskiria nebent Felius Urba. "Toks dabita, pasipūtėlis, be vidaus pasaulio" (189), žodžiu, "biaurus žmogus" (190). Jau iš pat pirmų puslapių aišku, jog šis nenaudėlis anksčiau ar vėliau nueis priešui tarnauti!
Visas Pr. Naujokaičio kūrybines pastangas "žydinčiose dienose" tiksliausiai apibūdintų vienas žodis: trafaretas. Atpasakodamas romano turinį ir pristatydamas jo veikėjus, stengiausi kalbėti paties autoriaus žodžiais, kaip tik norėdamas tąjį trafaretiškumą iškelti. Tam iliustracijų ilgiau ieškoti nereikia, nes negyvais, nusidėvėjusiais sakiniais, įvaizdžiais, palyginimais yra nuštampuotas kiekvienas knygos puslapis. Kartais susidaro įspūdis, jog Pr. Naujokaitis norėjo parašyti savotišką buitinio romano parodiją ir visokiausias banalybes kruopščiai ir sąmoningai rinko iš tračiaeilių prozos veikalų ar net trečiaeilių reporterių ar publicistų rašliavos mūsų periodikoje. Tačiau nėra abejonės, kad autorius viską rašo gana rimtu veidu. O tada ir norisi jam vienos romano veikėjos žodžiais tarti: "čia ne tavo mintys, (Vincai)! Tur būt, kur iš knygų įsidėmėtos" (98). Gi šitokia prielaida yra gana logiška žinant, jog Pr. Naujokaitis apie knygas yra nemaža rašęs.

Nemažiau trafaretiškas yra ir veikalo sukirpimas. Intrigos pynimas yra dirbtinis, situacijos — nenatūralios, konfliktai — autoriaus forsuojami. Veikėjai dažniausiai melodeklamuoja lyg pigiame kloji-miniame vaidinime:

. .. Sustoja vienas nuo kito per žingsnį. Tyloje grumiasi Feliaus išdidumas ir Vinco valios jėga. Milicininkas pasijunta įveiktas, nuleidžia galvą ir taria nusilenkdamas ištikusiam likimui:

—    Gana vaidinti. Ginklą vartojam vienas ir kitas. Galim išmėginti. Bet mano sužadėtinę prašau paleisti.

—    Marytė buvo mano, tu ją pasiėmei, manęs nesiklausęs. Sugrįžau ir atsiimu. Moters širdis, kaip vėjas, šiandien keičiu vėjo kryptį. O tavęs nemanau bausti ginklu, nors ir esi nusikaltęs kaip vagis.

—    Tai ko gatvėje stabdai žmones, kurie tau iš kelio lenkiasi?

—    Tu pirmas nesilenkei, o dabar aš, bet per metus fronte aš daugiau išmokau, negu tu pajėgtum per dvidešimtį metų. Mirties akivaizdoje supratau, koks menkas yra žmogus ir koks kartu didelis savo herojiškumu. Esi menka kumetynų žiurkė mano akyse, ir būtų gėda, jei savo rankas sutepčiau tavo krauju . . . Eik ir blizgėk savo pentinais (62).

Pastangos  nudėvėtais  šablonais sukurti gyvą žmogų, žinoma, negalėjo būti vaisingos. Pr. Naujokaičio "Dienos" žydi popieriniais žiedais, kurie nei kvepia, nei vaisius mezga. Gal ir būtų galima autorių pagirti už gramatiškai tikslią kalbą, už jo norų kilnumą, bet vien šios dorybės literatūros nesukuria. Tą patį norėtųsi priminti ir romaną premijavusios komisijos nariams, šį kartą visi jie žinomi rašto žmonės: B. Babrauskas (pirm.), č. Grincevičius, B. Pūkeleviėiui r V. Ramonas ir D. Brazytė - Blndokienė. Tiesa, premija paskirta ne vienbalsiai, o "balsų dauguma". Tačiau nė vieno vardo dar kažkaip toje "daugumoje" nesinorėtų matyti. Nėra abejonės, kad iš šešiolikos iki šiol "Draugo" premijuotų romanų (o jų tarpe buvo ir gana prastokų) "žydinčios dienos" yra iš silpniausių.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai