|
|
Parašė Azorin
|
Tai vyksta 1518, 1519, 1520, 1521 ar 1522 metais. Šis hidalgas gyvena Toledo mieste. Nežinomasis "Lazarillo iš Tormeso" autorius mums apsakė jo gyvenimą. Namai dideli, platūs, su apytamsiu koridorium, išklotu smulkiais akmenukais; viršum durų į gatvę juoduoja iš akmens iškaltas herbas; balkonas erdvus, su rankų darbo geležiniu aptvaru; ten, pastato viduje, iš kairės pusės, perėjus per plačią salę, pačiame gale turinčią mažas dureles, matyti kiemelis, šviesus, švarus, išklotas didelėmis plytomis, tarp kurių auga žolė. Ir visuose namuose nėra nei kilimų, nei kėdžių, nei suolų, nei skrynių, nei graviūrų, nei paveikslų, nei stalų, nei užuolaidų. Ir taip pat nėra — ir tai bloga — nei indų, nei puodų, nei keptuvių, nei lėkščių, nei stiklų, nei ąsočių, nei peilių, nei šakučių. Bet tasai hidalgas gyvena laimingas; iš tikrųjų gyvenimas tėra tik idėja, kokią apie jį susidarome. Didžioje salėje, įeinant po dešinei rankai ant grindų matome patiesalą su antklode: tai lova. Kieme, viename jo kampe stovi pilnas vandens ąsotis: tai maistas.
Namuose viešpatauja didelė tyla; gatvė siaura ir kreiva. Girdėti ritminis, vos jaučiamas, tirštas ūžimas, kurį savo verptuvais kelia medvilnės verpėjos, gyvenančios šalimais — tie simpatingi verptuvai, kuriuos būsite matę Velaz-quezo, paveiksluose, — kartas nuo karto girdėti daina, gal senovinis romansas — kaip kad tie, kuriuos dainuoja Segovijos vilnų šukuotojai romane "Kalbus tarnas" — arba laikas nuo laiko perplėšia orą kristalinis varpo gaudimas — tų varpų, kuriuos Toledo mieste skambina pranciškonai ar domininkonai, ar augustijonai, ar kapucinai, — jeigu tie varpai gaudžia iš ryto, tada mūsų hidalgas keliasi iš savo lovos. Jau šešios, pusė septintos, septynios. Viename vargingo guolio gale padėtos hidalgo kelnės ir liemenė, kurios jam atstojo pagalvę; jis jas paima ir maunasi; paskui pakelia ilgą švarką, kurį nukrato ir nuvalo; paskui ima kardą. Ir jau, prieš pasijuosdamas diržą, akimirką palaiko jį savo rankose, žiūrėdamas su meile, veizdėdamas, kaip kad veizdima į mylimą būtybę. Šitas kardas — tai visa Ispanija; šitas kardas yra visa tautos siela; šitas kardas mus moko tiesumo, drąsos, vertumo, paniekos menkystei, narsumo, tylios, išdidžios kančios.
Jeigu hidalgas neturėtų šio kardo, ar manote, kad jis galėtų gyventi ramus, laimingas, patenkintas namuose be kėdžių, be stalo, be lėkščių ir be puodų? Ir jis į jį žiūri ir vėl pažiūri, meilingai perbraukia pirštais per plačią rankeną, akimirksnį mosteli ore ir sako savo berniukui, kuris jam tarnauja ir kuris atidžiai jį stebi:: "O, kad žinotum, jaunuoli, kas tai per daiktas! Nėr pasauly aukso, už kurį aš jį atiduočiau". — Ir tuojau jį pasiriša kairėje pusėje. Ir po to paima apsiaustą nuo akmeninio suolo, kur jis jį buvo labai atsargiai pasidėjęs vakar vakare, prieš tai gerai nupūsdamas, ir arogantiškai juo apsisiaučia. "Lozoriau, — sako savo tarnui,— gerai saugok namus; aš einu mišių". Ir eina gatve pirmyn; jo žingsniai lėti; jo galva išdidžiai pakelta, bet be abuojumo; vienas apsiausto galas užmestas ant peties, ir jo kairioji ranka susi j ieško kardo rankeną, ir ją laiko su jautulin-gumu, su intymiu pasitenkinimu. Kurčias durų trinktelėjimas nuaidėjo per gatvę; tos kaimynės verpėjos akimirkai paliko savo verptuvus ir iškišo galvas per balkoną. "Žiūrėkite, koks gražus! — sako viena. — Atrodo tartum koks dabita! — sušunka kita. — Jis geras riteris! — priduria trečia. Ir visos šitos smulkutės, neramios toledanietės — tos pačios toledanietės, kurias tuo pačiu laiku gyrė Brantomas savo "VIES des DAMES GALANTES" už jų gyvumą; visos šitos toledanietės, gal truputį pamišusios, truputį nežmoniškos, savo kristaliniu juoku juokiasi iš gerojo hidalgo, garbaus ir išdidaus, kuris žingsnis po žingsnio, lėtai ir majestotiškai tolsta gatve. Argi šitame linksmame juoke nematote simbolio? Argi nematote jo tose verpėjose, dirbančiose prie savo ratelių ištisą dieną ir besišaipančiose iš to hidalgo, savo kaimyno, vyro tiesaus, narsaus, svajotojo, bet kuris neturi ko valgyti? Ar nematote amžino ir skausmingo kontrasto, tokio pat pastovaus, kaip ir šis pasaulis, tarp tikrovės ir dvasios, tarp prozinių darbų, be kurių nėra gyvenimo, ir idealo, be kurio taip pat negalimas gyvenimas?
Bet pranciškonų, augustinijonų, domininkonų, kapucinų, trinitorių varpai šaukia mišioms. Mūsų hidalgas įžengia į vieną tų mažyčių, baltų ir tylių Toledo bažnyčių; gal jų presbiterijose prasiveria plati virbų užtvara ir per jų tarpus švysteli beeinančių ir begrįžtančių vienuolių siluetai. Pasibaigus mišioms, nieko nėra geresnio, kaip kad pasivaikščioti. Oras šiltas, vaiskus, malonus; tai rudens vidurio dienos; medžiai ima gelsti; pradeda kristi lapai, ir vėjas juos neša, suka, su skambiu čežėjimu gatvėmis ir keliais. Žydroje, švitinčioje padangėje ryškiai atsispindi bokštai, varpinės, paauksinti pastatai, pajuodę pastatai, aukštos altanos, miesto bonios. Tolumoje, priešais mus, kitoje gilaus Tago pusėje, atsiveria atšiauri, rimta, tiršta, tamsiai žydri, gesinta ochra, liūdnas žalumas — EI Greco2)
----------
1) Garsus ispanų dailininkas. P. G.
2) Graikų kilmes Toledo mieste gyvenęs dailininkas. P. G.
spalvos — tankių sodų panorama. Gal tomis maloniomis ryto valandomis išeina iš miesto ir pavėsingose soduose vaikšto anie garbingi seniai — don Rodrigas, don Lope, don Gonzalas, — kurie yra nešami savo literose, kiek laiko vaikšto susikūprinę, svirduliuodami, slegiami savo laimėtų šlovingų kautynių svorio šalia karalienės Izabelės ir karaliaus Ferdinando; arba tie dabitos su savo plačiomis, suraitytomis apikak-lėmis, besvajoją vykti į Flandriją, į Italiją ir berašą meilingus laiškus su citatomis iš Katulo ir Ovidijaus; arba tos gražios mergelės, pasislėpusios savo plačiuose apsiaustuose, pro kurių visą juodumą tematyti tik ranka, balta, švelni, šilkuota, ilga, nusmailinta, gal papuošta filigrami-niu aukso žiedu, nukaltu Alonso Nunezo, Juano de Medinos ar Pedro Diezo, garsiųjų Toledo auksakalių; arba tos šešiosdešimtametės, aštuonios-dešimtametės našlės, avinčios didelėmis kurpėmis ir pasirišusios plačias skareles, kurios, gali būti, apžėlusios gyvaplaukiais ir ūseliais, be-vaikščiojančios iš namų į namus ir benešiojan-čios visokius menkniekius, žinančios žolių gydomąsias savybes ir, galimas daiktas, galinčios parūpinti pakaruoklio dantį ar gabaliuką virvės ... Ir mūsų hidalgas besisukinėjąs tarp tos besimylinčių minios. Ar nesate matę viename Velaz-ąuezo paveiksle — "Tritonų šaltinyje" — kaip dabita nusilenkia damai? Tas mostas rodo jo išdidumą ir tuo pačiu laiku atsidavimą, rimtas, be nemalonaus kraštutinumo, be krislelio prancūziškojo dirbtinumo, diskretus, elegantiškas, greitas; tą mostą, vienintelį, nuostabų, teturėjo vien Ispanija; šitame moste, tame lengvame linktelėjime yra visas senas ir legendinis ispanų mandagumas; šis mostas — tai Gironas, Infantado, Lerma, Uceda, Alba, Villamediana3)! Tokį tai mostą padaro mūsų hidalgas, susitikęs su apsisiautusiomis pažįstamomis moterimis; paskui jis su jomis kalbasi, šnekučiuojasi, šypsosi, juokiasi, pasakoja savo nuotykius.
Gal tos damos, besišnekučiuojant, prasitaria — juk žinote jų gudrumą, — kad būtų gerai ką užkandus ar išgėrus; tada mūsų bičiulis akimirką jaučia neaiškų nerimą, prisimena skubų ir neatidėliotiną reikalą ir atsisveikina; jis nutolsta lėtas, išdidus, virpančia ranka spausdamas savo kardo rankeną. Ir taip praeina rytas; dvylika ilgų, iškilmingų varpo dūžių nuaidėjo iš katedros bokšto; reikia grįžti namo; jau visuose miesto valgomuose kambariuose stalai užtiesiami baltomis lininėmis ar damaskinėmis staltiesėmis; mūsų hidalgas grįžta į savo namiūkštį. Ir čia, šioje vietoje, prasideda skausminga valanda. Ar jūs nevaikščiojote po savo namų kambarį tylus, išsiblaškęs; tomis akimirkomis, kai gilus nepasitenkinimas slegia jūsų dvasią? Nepykstate;
------
3) Ispanų karžygiai. P. G.
nesipiktinate; iš jūsų lūpų neišsprūsta nė mažiausias priekaištas ar skundas: tai intymus, ramus nerimas, garbingas susitaikinimas su likimu, kuris jus slegia. Taip hidalgas vaikšto po savo namų kambarius ir koridorius. Jam taip bevaikštant, kažkas beldžiasi į duris; tai Lozorius. Jeigu kartais prieš tai mūsų bičiulis buvo kiek paniuręs, dabar staiga jo veidas nusigied-rina.
— Lozoriau, kodėl neatėjai pietauti? — sako tarnui besišypsodamas. — Aš tavęs laukiau ir matydamas, kad negrįžti, pavalgiau.
Lozorius dar nevalgęs, bet jis atsinešė ker letą riekių ir karvės koją. Tai gavo mieste kaip išmaldą; taip jis pasakoja.
— Lozoriau, — riteris meiliai kreipiasi į jį, — nenoriu, kad elgetautum; kaikas gali pagalvoti, kad prašai man .. .
Bet Lozorius atsisėda ant akmeninio suolo ir pradeda valgyti; hidalgas vaikšto ir žiūri į jį.
— Lozoriau, atrodo, kad esi labai išalkęs!—-trečiu sykiu į jį kreipiasi. — Tai karvės koja?
— Taip, senjore, karvės koja, — atsako Lozorius.
— Aš tau sakau, — kartoja gerasis hidalgas, — nieko nėra skanesnio pasaulyje.
Tada Lozorius, kuris žino, kad jo ponas dar neatsigavėjo, jam pasiūlo gabalą mėsos; jis truputį svyruoja; pagaliau — atleiskime jam šį didįjį atsisakymą, — pagaliau paima ir valgo. Apie ką galvoja šis herojiškas žmogus tą svyravimo akimirką?
Pavakariop hidalgas vėl išeina pasivaikščioti Toledo gatvelėmis; gal jis kalbasi su savo draugais — nors jis sakosi jų neturįs; įsidėmėkite šį antrą simpatišką bruožą, — o gal nuo kalno žiūri į ramius ir rausvus ten žemai tekančios upės vandenis. Antrą sykį suskamba vienuolynų varpeliai. Rasi, mūsų bičiulis eina klausyti mišparų, pamokslo, litanijų? Sugrįžęs namo, sako Lozoriui:
— Lozoriau, šį vakarą jau vėlu eiti maisto pirktis, nueisime ir apsipirksime rytoj iš ryto.
Ir paskui ant suolo rūpestingai padeda savo apsiaustą, prieš tai gerai nupūtęs dulkes, — nusirengia ir atsigula.
Tai buvo 1518, 1519, 1520, 1521 ar 1522 metais. Tame pačiame amžiuje viena moteris, didelė sielų žinovė, — Teresė Avilietė — štai ką rašo savo knygoje "Las Fundaciones": "Yra labai garbingų žmonių, kurie, nors mirtų iš bado, verčiau pasirinks badą, o ne kad svetimieji apie tai pajustų".
Tai yra ispaniškas didingumas; paprastumas, stiprybė, ilga ir tyli kančia, įvilkta į gražų drabužį; tai yra viena tėvynės šaknų, kurios baigia džiūti.
Išvertė P. Gaučys
|
|
|
|