|
|
Kalbėti apie meno kūrybą, kuri jau yra užbaigta ir priklauso praeičiai, yra lengviau, o žvilgsnis iš toliau yra tikslesnis. Bet to palengvėjimo aš nejaučiu, norėdamas tarti keletą žodžių apie Petrą Kiaulėną. Jo kūrybą matuoti laiko perspektyvos matu šiandien dar yra perdaug skaudu ir dar nesinori tikėti, kad jo jau nebėra mūsų tarpe. Jo kūrybinis darbas buvo nutrauktas nelaiku, o jo tapyba yra taip jaunatviškai skaidri, jog man atrodo, kad ją dar kažkas tepa. Iš jos dvelkia keistas gaivumas. Kai kada, sakytum, lyg dažai tik šiandien uždėti ant drobės. Tas jų gaivumas bene bus pagrindinis ir būdingiausias jo visos kūrybos bruožas.
Kiaulėnas savo paveiksluose nesprendžia filosofinių problemų, nevaizduoja audringo rudens ar skaudžių pergyvenimų. Tai gal būtų ir natūralu jo buvusio gyvenimo sąlygoms. Negalima taip pat pasakyti, kad jo paveikslai būtų pavasariniai, kada liekni lapeliai ir žiedų pumpurėliai švelniausių varsų gamomis pažadina gamtą. Jo nuteptos gėlės jau pražydusios, o vaisiai, kuriuos jis taip mėgo paišyti, jau nunokę. Bet tai ir ne vasaros nuotaika, kuri dvelkia jo darbuose, bet tik — gyvenimo laimė ir džiaugsmas. Ir keista, kad tai taip nesiderino su jo asmeniu. Petras Kiaulėnas savo kūryboje pabėgo nuo fizinio ir materialinio pasaulio, kur jam teko kentėti.
Gal tai troškimas gyventi, kurį jis nuo mūsų paslėpė ir kuris visomis vaivorykštės ir gyvenimo džiaugsmo varsomis išsiliejo drobėje.
Matisse pasakė, jog jo tikslas yra, kad darbo išvargintas žmogus, žiūrėdamas į jo paveikslus, galėtų pailsėti. Panašaus tikslo, atrodo, siekė ir Kiaulėnas. Jo paveikslai nėra skirti sienų papuošimui. Jie yra skirti mūsų akių džiaugsmui. Jo tapyba yra skaidri ir džiaugsminga. Ji mus veikia savo varsų gama ir savo gajumu. Tai yra ne konstruktyvinis, bet grynai jausminis menas. Esti paveikslų, kuriuose dominuoja koks nors vienas formalinis elementas. Viename jų mes galime gėrėtis gražiu gamtos vaizdu, kitame matome gražų moters veidą, trečiame mus žavi kompozicija, žiūrint į Petro Kiaulėno tapybą, nesinorėtų pasakyti, kad ji yra graži todėl, kad joje nupaišytos gėlės yra gražios. Čia mus žavi ne gėlės, bet tik menininko priėjimas prie gamtos ir jo tapybinė maniera. Petras Kiaulėnas visuose savo darbuose stengiasi peržengti tą ribą, kur pasibaigia turinys ir prasideda tapybinė kūryba. Prie savo darbo jis prieina vien tapybinėmis spalvinėmis priemonėmis.
PETRAS KIAULÉNAS
(Paskutinė nuotrauka prieš mirtį)
Kaip tapytojas, Petras Kiaulėnas, žinoma, yra subrendęs impresionizmo mokykloje. Bet, išaugęs impresionizme, jis jį suvirškino savomis priemonėmis. Impresionistų polėkis suskaldyti šviesą j spalvinius gabaliukus Kiaulėno buvo apeitas. Jo tapyboje mirga ne šviesa, bet pati spalva. Šiuo atžvilgiu jis ir yra ta-pytojas-spalvininkas. Visi jo darbai beveik neturi kokio nors apibrėžto kolorito: melsvo, žalsvo ar rausvo. Visos paletės spalvos randa sau vietos kiekviename jo paveiksle. Jos neimituoja nei medžiaginės formos, nei natūralios daiktų spalvos. Bet tai nėra taip pat ir abstraktinė tapyba, kur regimo pasaulio vaizdai neranda sau vietos. Kiaulėnas nieko nedeformuoja. Jis tik spalvingus gamtos kūnus dar kartą nuspalvina daug skaistesnėmis ir ryškesnėmis, iš tapytojo paletės paimtomis varsomis. Piešdamas gamtą, kiekviename jos kūne jis įžiūri pačius būdingiausius varsų niuansus ir perkeldamas juos drobėn, jis pavartoja pačias skaidriąsias savo paletės spalvas, čia ir yra priežastis, kodėl jo paveikslų koloritas yra ta"lp giedrus.
Kita būdinga Kiaulėno kūrybos ypatybė — tai paprastumas. Bestudijuodamas užsieniuose, jis gerai pažino Vakarų Europos, ypač Paryžiaus meno gyvenimą, kur labai dažnai galvotrūkčiais buvo vaikomasi keistenybės ir mados. Kiaulėnas liko nuosaikus ir natūralus savo vidaus balsui. Daugumoje jo darbų mes nematome jokio blaškymosi, jokio perbėgimo nuo vieno "izmo" prie kito, jokio savimi nepasitikėjimo, jokio nekantrumo. Jis žingsniavo ramiu ir gyvenimo jam nuženklintu keliu, kaip menininkas, kurio neblaško jokie pašaliniai vėjai. Nuosaikumas ir susivaldymas jausmuose slypi jo peisažuose, natiurmortuose, kompozicijoje.
Nerimo jausmas, — gal didelio nerimo, — tik kaip šešėlis nukrinta ant jo paveikslų tada, kada jis piešia žmogaus veidą. Dažniausiai tai moteriškos galvelės. Jų žvilgsnis būna nusuktas kur nors i šalį, kartais jos žiūri tiesiai j mus ar žemyn nuleidžia akis. Jos nesijuokia, bet ir ašarų nelieja ir savo skausmą paslepia giliau. Jų veidų išraiška rodo tik susikaupimą ir susimąstymą, kurie mums yra neiššifruojami. Kartais šventadieniškos ramybės galima jieškoti jo kompozicijose, kaip "Jurats ir Kastytis", kur tarytum jokie nuotykiai nei sapnai dar nedrumstė pasakų pasaulyje gyvenančio žmogaus.
Kiaulėnas paslėpė nuo mūsų savo gyvenimo skausmą. Nei žodžiu, nei teptuku jis mums nepasakė, kas j) sielą drumsčia. Tik spalvomis pajodė, kad jis gyvenimą myli labiau negu kas nors, nes laiko yra nedaug. Paskutinį kartą būdamas New Yorke, atkreipiau dėmesį į mažą jo paveikslėlį, kur buvo pavaizduotas saulėleidis. Bet tai nebuvo saulėleidis, kur raudona kraujais pasruvusi saulė mums skelbia, kad viena gyvenimo diena jau praėjo. Tai buvo skaidrus saulėleidis, kur saulė buvo nutepta pačia gražiausia raudona spalva. Ją gaubė neryškūs medžių siluetai, švelniausiomis spalvomis mirgėdami.
Ir taip visuose jo paveiksluose spalvų gama yra darni ir žaisminga, skaidri ir su temperamentu, bet be įtampos, be dramatizmo. Tai yra tapytojo-spalvininko privalumai, kurių Kiaulėnas negalėjo gauti jokioje akademijoje ir kurie išplaukia tik iš jo įgimtų gabumų. Kompozicija ir piešinys jo paveiksluose vartojama tarytum tik spalvinių dėmių tvarkai palaikyti. Portretuose ir figūrinėse kompozicijose, lygiai taip pat kuklios kompozicijos dėka, jis apvaldo spalvines dėmes taip, kad jos savo toniniais kontrastais išryškina ir užbaigia piešinį, tarytum tai būtų ilgų studijų vaisius, tuo tarpu kai tuose kūriniuose labai dažnai ištisi drobės plotai yra lengvai paliesti tik keliais teptuko pabraukimais. Dar labiau suglaustas Kiaulėnas yra savo nedidelio formato natiurmortuose, kuriuos jis taip mėgo ir kurių visa tematika yra tik keli ar keliolika vaisių. Siužeto ir kompozicijos kuklumą čia papildo meilė, su kuria dailininkas priėjo prie savo darbo. Apie tos rūšies natiurmortus galima būtų pasakyti, kad tai yra intymi jo tapyba. Iš tikrųjų reikia būti jau labai atitolusiam nuo taip komplikuoto, mechanizuoto ir suraizgyto dabartinio gyvenimo, kad galima būtų ramiai atsisėdus piešti du obuoliukus, ir taip piešti, kad jie būtų malonūs pasižiūrėti.
Nagrinėjant jo kūrybos tematiką atskiras dėmesys tenka skirti portretams. Kiaulėno portretų meninę vertybę neapsprendžia vien modelio fizinis panašumas, ir kokios nors asmenybės prikergta pavardė. Tai yra daugiau žmogiškų ir realiame gyvenime neegzistuojančių būtybių nuotraukos, kurios tik drobėje gyvena savo intymiu gyvenimu. Ir vardai yra parinkti atitinkami: "Nuvytusios gėlės", "Poetas", "Skaitanti", "Ruduo". Paveiksle "Nuvytusios gėlės", be abejo, yra nupaišytos gėlės, bet tai tik maža kuokštelė viename paveikslo kampelyje. Dominuojanti paveikslo tema yra moters galva. Būtų visai nesuprantamas pavadinimas, jei paveiksle būtų vien tik išorinė forma. Čia nulenkusi galvą moteris stebi tą gėlių kuokšte-lę, o jos lūpų išreiškime yra paslėpta mintis, kurią mum3 sunku yra iššifruoti. Žodis "nuvytusios" šiame paveiksle perkeltas į žmogaus galvą. Čia atvaizduota moteris dar yra pilname savo jėgų žydėjime, ir ką ji galvoja, yra jos intymus vidaus reikalas, ir gal autoriaus, kuris tą paveikslą nutepė.
Ir kituose jo portretuose galima rasti ką nors įdomaus. Pvz. "Poetas". Jo akys pilnai atmerktos, bet jis žiūri į tuštumą, čia išreikštas momentas, kada žmogus taip susimąsto, kad atmerktos akys jau nebemato. Poeto lūpos kaip ir pasiruošusios kažką sakyti, bet tai tik mechaniškas judesys, nes kūrybos procesas dar neužbaigtas.
Savitai įdomus yra ir Kiaulėno paveikslas "Ruduo". Jame moteris keliais pirštais stipriai laiko suspaudusi obuolį, o jos žvilgsnis nusuktas visai į kitą pusę. Aš nežinau, ar obuolys jau yra tradicinis simbolis rudeniui pavaizduoti. Nebent jau visiškai nunokęs. Daug yra dalykų, kurie charakteringi rudeniui — krintantys lapai, bulviakasis, gal senatvė ir kiti. Bet moteris Kiaulėno paveiksle dar yra jauna, ir tik jos žvilgsnis gal galėtų mums išduoti paslaptį. Man atrodo, kad jinai, belaikydama obuolį, susimąstė visai ne todėl, kad jis simbolizuoja rudenį.
Kiaulėno peisažai taip pat turi jam charakteringų bruožų. Juose vėjai neūžia ir žaibai nežaibuoja. Tai yra rami ir šventadieniška gamta-, pažaliavę tvenkiniai, po senais tiltais ramiai tekančios upės, medžiai, stogai ir gatvelės. Žmonės, kaip pašaliniai, čia beveik nesimaišo. Tik šlamantys medžiai, tekantis vanduo ir dangumi slenkantys debesys rodo gyvybę. Bet peisažuose, kuriuose dominuoja pastatai, konstrukcija yra jau daugiau monumentali. Tuo jie kaip ir išsiskiria iš jo kitų darbų. Architekto-statytojo temperamentas čia prasimuša naujais akordais. Tapybinių plokštumų žaismą jau pakeičia statybinių medžiagų svoris. Jų ir technika kitokia. Reikia prisiminti Richelieu vartus, gatvelę Lisabonoje ir kitus jo peizažus. Impresionistinis šviesos mirgėjimas juose sudūžta į kietą medžiagą ir granitą, tarytum statytojo kieti įrankiai čia būtų pakeitę švelnų teptuką. Vienok peisažuose, kur yra architektūrinės detalės, Kiaulėnas dažnai vėl grįžta prie savo tapybinės manieros. Jam tada stojas jau ne architektūra, o tik pro medžių žalumą prasiskverbusi spalvinė dėmė ir kontrastas. Senas Paryžiaus tiltas — tai nei pastatas, nei paminklas, o tik su sruvenančiu vandeniu ir senais medžiais į vienalytę formą suaugusi tapybinė plokštuma.
Menas, kaip ir gamta, yra skirti amžinybei. Šiame pasaulyje daug kas keičiasi. Daug kas atsiranda ar pranyksta. Ir žmonės, — vieni ateina, kiti išeina. Menas gi pasilieka kaip žmogaus gyvenimo ženklas, kaip gamtos amžinybės simbolis. Petras Kiaulėnas, išeidamas iš mūsų, paliko mums savo sielos dilelę, kuri yra įsibrėžusi jo tapyboje. Savo darbais jis pratęsia savo buvimą tarp mūsų. Jo kūryboje išreikšti jausmai yra pastovūs, kaip ir gamta, iš kurios jis sėmėsi sau įkvėpimo.
|
|
|
|