|
|
"Tik tas užsitarnauja laisvę ir gyvenimą, kuris kasdien dėl jų kovoja", kadaise yra pasakęs J. W. Goethe. Tik ta tauta, kuri atkakliai siekia laisvės, susilaukia ištikimų draugų, — būtų galima pridurti. Tokių ištikimų draugų yra susilaukusi ir lietuvių tauta, kai, pirmajam pasauliniam karui besibaigiant, ji veržėsi į laisvę. Šitokių ištikimųjų draugų tarpe, be abejonės, yra prof. dr. Juozas Eretas, kuris štai atšventė šešiasdešimties metų sukakti (gimęs Bazely 1896. X. 18).
Kodėl Lietuva — antroji tėvynė?
Nors gimimo šveicaras, dr. J. Eretas savo antrąja tėvyne ligšiol tebelaiko Lietuvą, kurioj per dvidešimt su viršum metų (1919-1941) gyveno. Jai paaukojo savo gyvenimo gražiausius metus ir joje sukūrė gausią, pavyzdingą šeimą. Jis pamilo Lietuvą ir jos žmones dėl to, kad matė lietuvius nelabai vertinančius pinigą, kaip pats sukaktuvininkas kartą viešai prisipažino. Nors, baigęs augštuosius mokslus (disertacija apie jėzuitų teatrą Šveicarijoje), dr. Juozas Eretas 1918 metais turėjo kvietimą į Veneciją dėstyti germanistikos, tačiau dėl ankstesnės pažinties su lietuviais Friburgo studentais jis apsisprendė vykti į Lietuvą. Tame apsisprendime lemiantį vaidmenį atliko ir Mažosios Lietuvos patrijotas Mykolas Ašmys, kuris buvo atvykęs į Šveicarijos kalnus gydytis nuo džiovos ir drauge baigti augštųjų mokslų. Tačiau 1918 metais siaučianti gripo epidemija paguldė jį į karstą. "Prieš mirdamas paprašė mane užimti jo vietą Lietuvoje, — prisipažįsta dr. J. Eretas. — Mirė paguostas mintimi, radęs pavaduotoją. Taigi 1919 metais vasarą vykau Lietuvon, bandydamas vykdyti mirusio draugo testamentą. Kažin ar aš be graudenančių mirštančio Mykolo maldavimų būčiau vykęs ir pasilikęs karo nuteriotame svetimame krašte, kur manęs — be džiaugsmingų valandų — laukė kalnas nemalonumų bei nusivylimų", sako profesorius ("Draugas". 1956. X. 20).
Tų nusivylimų skaudžiausias dr. J. Eretui, be abejo, buvo autoritetinio režimo 1931 m. atliktas jo atleidimas iš universiteto (Teologijos-filosofijos fakulteto), nors jame jau buvo išprofesoriavęs devynerius metus. Tiesa, po dešimties mėnesių jis vėl galėjo sugrįžti į Vytauto Didžiojo universitetą, tačiau valdančiųjų pažemintas, tik vyresniojo asistento titulu tegrąžintas, o tuo pačiu su žymiai mažesne alga, kurios nebeužteko gausiai šeimai išlaikyti. Matydama šitą neteisybę, L. Katalikų Mokslo Akademija iš savo lėšų skirdavo profesoriui mėnesinį priedą, kad šis idealistas turėtų bent kuklų pragyvenimą ir gar lėtų atlikti tą patį darbą, kurį buvo dirbęs prieš atleidimą. Jį ir dirbo profesorius su pirmykštę energija iki 1940 metų liepos 15 d., kada komunistai (A. Venclova) uždarė Teologijos-filosofijos fakultetą ir jį drauge su rektorium St. Šalkauskiu bei eile kitų profesorių vėl atleido iš universiteto, Ir vienas ir antras atleidimas buvo atlikti ne mokslo ir ne pedagoginiais sumetimais — pagrindinė priežastis buvo dr. J. Ereto ryški asmenybė, jo ištikimybė krikščioniškiems ir demokratiniams principams bei jo didelė įtaka visuomenėje, ypač jaunime.
Tačiau šitų moralinių ir materialinių skriaudų dr. J. Eretas nepriskiria visai Lietuvai ir dėl to nekerštauja. "Draugo" redakcijos paklaustas, ar profesoriui negaila praleisto gyvenimo Lietuvoje, dr. J. Eretas atsakė: "Ne, man nė kiek negaila. Jeigu dar kartą turėčiau apsispręsti vykti ar nevykti, aš nesvyruodamas vėl vykčiau, nes Lietuva man pasidarė antrąja tėvyne ir mano gyvenimo turiniu. Ten radau savo gyvenimo draugę Oną Jakaitytę, ten gimė mano vaikai, ten trejetą jų palaidojau. Ten išgyvenau kūrybingiausius savo metus, ten suradau retų talentų, prietelių ir asmenybių, kurių atminimas ir dabar apšviečia mano gyvenimo kelią".
Bet kokie buvo Lietuvoje tie darbo keliai, kuriuose sukaktuvininkas yra palikęs gilias pėdas?
Organizatorius ir jaunuomenės draugas
Norint suprasti dr. J. Ereto darbus Lietuvai, pirmiausia reikia pasakyti, kad jis turi didelį organizacinį talentą. Lygių jam per 22 nepriklausomos Lietuvos metus vargu ar yra buvę. Bet šitas organizacinis talentas ryškiausiai pasireiškė pirmaisiais keleriais metais po jo apsigyvenimo Lietuvoje. Stai, vos atvykęs į Lietuvą ir pakviestas į užsienio reikalų ministeriją patarėju, dr. J. Eretas imasi organizuoti spaudos biurą, kuris tada buvo taip reikalingas informuoti pasauliui apie atsikuriančią Lietuvą. Bet greitai šito biuro ir viso informacijos departamento per maža. Lietuvai reikia telegramų agentūros, kuri greit paskleistų žinias į pasaulį ir iš jo priimtas perduotų užsienio reikalų ministerijai, lietuvių laikraščiams ir radijui. Dr. J. Eretas suorganizuoja šitokią agentūrą Eltos vardu ir jai kurį laiką vadovauja. Jis taip pat tada padeda organizuoti humanitarinį skyrių Augštųjų Mokslų kursuose.
Kai dėl Želigovskio avantiūros Lietuvai gresia pavojus, dr. J. Eretas tampa Lietuvos kariuomenės savanoriu. Šveicarų karininko uniformoje pro lenkų panosį jis stengiasi iškraustyti iš Vilniaus Lietuvos valstybinį turtą. Einant lietuvių-lenkų deryboms Genevoj ir Briusely, dr. J. Eretas Lietuvos delegacijos sudėty organizuoja spaudos informaciją.
Būdamas gabus kalboms (be Vakarų Europos didžiųjų kalbų jis moka lenkiškai ir rusiškai), dr. J. Eretas greit išmoko lietuviškai ir pasiryžo veikti lietuvių visuomenėje. Jo žvilgsnis pirmiausia nukrypo į Lietuvių Blaivybės Draugiją, kuri veikė jau prieš pirmąjį pasaulinį karą, turėjo savo skyrių, arbatinių ir kai kur net nuosavų namų. Tačiau per karą šita draugija buvo apnykusi, jos svarbesnieji vadai, dažniausiai kunigai, buvo pavargę. Šitai svarbiai draugijai kovoti su viena nemaloniausių ydų — girtuokliavimu — dr. J. Eretas ryžtasi įpilti naujo kraujo. Blaivinimo reikalams jis įsteigia laikraštį "Sargybą" ir pats dažnai važinėja su prakalbomis po Lietuvos miestelius. Blaivybės ir abstinencijos idėją populiarindamas, jis aplanko žymią dalį Lietuvos. Nors jis kalba su svetimu akcentu, nors kartais netiksliai pavartoja linksnius ir laikus, tačiau į jo prakalbas žmonės gausiai renkasi. Jiems patinka jo iškalba, nes vargu kam anksčiau buvo tekę girdėti šitokį i=k^l-bų pasaulietį, kuris taip vaizdžiai kalbėtų palyginimais, metaforomis, aforizmais, kaip šis šauniai atrodąs jaunas svetys, dr. J. Eretas. Nors nevisi susirinkusieji pasiryžta būti tokie vyriški — mesti ragavę nuodus ir tapti abstinentais, — kaip to pabrėžtinai reikalauja kalbėtojas, tačiau jo ugninga kalba vistiek padaro įspūdžio. Jaunimas, moksleiviai, studentai po jo prakalbų lieka sujaudinti. Kai kurie pasiryžta pasekti šiuo šauniu vyru. Ir štai jaunuomenėje — pavasarininkuose, ateitininkuose — kuriasi abstinentų būreliai.
Kad lietuvių jaunuomenė neįprastų sėdėti prie stiklo bei stikliuko, o turėtų sveikų pramogų, dr. J. Eretas imasi organizuoti sportą. Pats būdamas geras sportininkas, jis su St. Garbačiausku ruošia pirmąsias didesnes sporto šventes, redaguoja "Sporto" laikraštį, drauge su K. Dineika įsteigia L. Gimnastikos ir Sporto Federaciją, padeda įsteigti kitą sporto laikraštį "Jėgą ir Grožį", stengiasi sportą išpopuliarinti pavasarininkuose, kur daugiausia spiečiasi kaimo jaunuomenė.
Savo organizacinį talentą dr. J. Eretas gal ryškiausiai atskleidžia katalikų jaunimo "Pavasario" sąjungoj. Šitoji organizacija buvo gyva ir prieš jo atėjimą. Tačiau 1922-28 metų laikotarpy, kada dr. J. Eretas jai pirmininkauja, ji dar labiau sustiprėja, įgauna naujų formų ir piramidinę struktūrą — pačioje apačioje stovi vietinės kuopos, jas apjungia rajonai apskričių ribose, o šiuos apjungia regijonai (augštaičių, žemaičių, dzūkų, suvalkiečių) ir pagaliau juos visus vainikuoja centro valdyba, kuri dėl to nenustoja ryšio su kuopomis. Šalia laikraščio "Pavasario", skiriamo eiliniams nariams, dr. Eretas įsteigia "Pavasarininkų Vadą", skiriamą jaunimo vadovams auklėti ir instruktuoti. Taip pat jo vadovaujama "Pavasario" Sąjungos centro valdyba miestiečių jaunuomenei kuria Vyčius, o mišrias pavasarininkų kuopas pradeda skirstyti i vaikinų ir merginų kuopas, tų kuopų nariai pradeda nešioti savo organizacinius drabužius; pagaliau iš vienos "Pavasario" sąjungos pasidaro dvi savarankiškos organizacijos, sujungtos bendroje federacijoje. Nors šis persiskyrimas ryškiausiai išsivysto prie dr. J. Leimono, tačiau Eretui pirmininkaujant jis jau buvo matomas.
Visa tai (gausybe įvairių posėdžių, suvažiavimų, konferencijų, švenčių ir kongresų) pareikalavo ne tik organizacinio talento, bet ir milžiniško darbo, ypač turint galvoj lietuvių nejudrumą bei pasauliečių vadų stoką. Šitam darbui nudirbti taip pat reikėjo talkininkų. Jų dr. Eretas rasdavo savo studentuose. Juos jis traukdavo į darbą su kaimo jaunimu taip intensyviai, kaip joks kitas profesorius. Nors šitie studentai dažniausiai būdavo visuomeninio darbo nedirbę arba mažai tedirbę, tačiau dr. Ereto "paimti į rankas" bei jo instruktuojami, susiformuodavo, tapdavo ne tik jo talkininkais, bet kai kurie jų išaugdavo į vadovus.
Kiek daug brangaus laiko šis darbas prarydavo dr. J. Eretui, tik tas gali gerai suprasti, kas pats tokį darbą yra dirbęs. Be to, reikia priminti, kad lietuvių jaunimas (pavasarininkai) tada ruošdavo nemaža įvairių švenčių ir kongre-sėlių. Dr. J. Eretas, kaip vienas geriausių kalbėtojų, į juos dažnai buvo kviečiamas su paskaitomis. Nuo mažesniųjų susibūrimų jis dar sugebėdavo taktiškai atsisakyti, bet kaip nenuvykti į didesniuosius, kada jų rengėjai vienokiu ar kitokiu būdu primindavo, kad kongresėlis gal neturės nė pusės pasisekimo, jei jame nekalbės dr. J. Eretas? Ir jis turėdavo vykti kalbėti, nors ant rašomojo stalo laukdavo krūvos kitų darbų. Su "Pavasario" sąjungos reikalais jis buvo nuvykęs net į JAV ir čia su prakalbomis aplankęs žymesniuosius lietuvių centrus.
Dr. J. Ereto asmeninis dalyvavimas darbu būdavo būtinas, kai būdavo ruošiami katalikų kongresai visos Lietuvos mastu. Pirmojo jaunimo kongreso iniciatoriumi jis pats ir buvo. Kadangi niekas iki tol (1924 metų) tokių masinių organizuotų suvažiavimų nebuvo mėginęs, visa atsakomybė dėl tvarkos ir pasisekimo gulė ant dr. Ereto pečių. Nors vietiniai veikėjai Šiauliuose, kur turėjo įvykti kongresas, stengėsi, kiek galėdavo, nors profesoriaus artimieji talkininkai centro valdyboj taip pat nesnaudė, tačiau daugelį organizacinių smulkmenų turėjo jis pats apgalvoti arba pats patikrinti kitiems pavestus darbus. Ir kaip tik dėl jo organizacinio sugebėjimo, dėl planingo visko numatymo, dėl jo vadovaujančios rankos per patį suvažiavimą, pirmasis "Pavasario" kongresas su dainų bei sporto šventėmis ir jaunimo tautodailės paroda Šiauliuose 1924 m. liepos mėnesį ne tik gražiai pavyko, bet ir tapo pavyzdžiu kitų jaunimo organizacijų kongresams, net vėlesniems jaunalietuvių kongresams. Todėl, kai vėlesniais laikais buvo ruošiamas Lietuvos pirmasis eucharistinis kongresas ir jubiliejinis "Pavasario" federacijos kongresas (1938 m.), be dr. J. Ereto vadovaujančio proto ir rankų nebebuvo galima apsieiti. Atrodė, kad be jo kažin kas nepasiseks.
Z. KOLBA — AUŠROS VARTŲ MARIJA
Vitražo eskizas
Profesorius ir rašytojas
Bet ar šitas didelis organizacinis darbas, kurį atliko dr. J. Eretas 1919-28 m. laikotarpyje, netrukdė profesoriaus darbo?
Jei tą darbą suprasime pedantiška kabinetinio darbo prasme, aišku, turėsime pripažinti, kad trukdė. Nors profesorius savo organizacinio darbo intensyviausiais metais praleisdavo mažiau paskaitų negu kai kurie kiti profesoriai be šito darbo, tačiau šituo laiku jis negalėjo atsidėti mokslinių darbų rašymui (jo studijos iš vokiečių literatūros pasirodo atskirais leidiniais nuo 1927 metų, t. y. nuo to laiko, kai dr. J. Eretas pradėjo pamažu trauktis iš "Pavasario" sąjungos). Tačiau jeigu paklausime, ar prof. Eretas sugebėjo tada studentus įtraukti į darbą, duoti idėjų ir Įpratinti savarankiškai galvoti, reikės pripažinti, kad jis tuo net tada pralenkdavo kitus profesorius. Sakysim, jo seminaruose studentai negalėdavo simuliuoti, nes profesorius kiekvienam duodavo darbo ir reikalaudavo jį gerai atlikti. Kas pasirodydavo nesąžiningas arba lengvadarbis, tas susilaukdavo tokios kritikos, kad ji ilgai neišdildavo iš jo atminties. Profesoriaus paskaitoms studentai kartais prikišdavo, kad jose lyg per mažai duodama žinių (faktų, datų), kokių būdavo gausu pedantiškųjų profesorių paskaitose. Tačiau pats profesorius tai žinodavo ir nekartą pasakydavo, kad jis nelaiko savo uždaviniu duoti studentams tokių žinių, kokių jie patys lengvai gali pasiskaityti kiekviename vokiečių literatūros vadovėly. Dr. J. Eretas stengdavosi studentus supažindinti su teorijomis, su tyrimo metodais, pravesti perspektyvą, sužadinti vaizduotę, kad studentai patys vienu ar antru klausimu užsidegtų.
Šituo atžvilgiu prof. Ereto paskaitos gana skyrėsi nuo J. Maironio ir vėliau prof. V. Mykolaičio-Putino paskaitų. Šitie du profesoriai dėstė lietuvių literatūros paskaitas visada kruopščiai paruoštas: sistemiškai parašytas, kupinas turinio, daugiau ar mažiau olimpiškas, tačiau jos nesužadindavo nerimo, neatverdavo platesnių perspektyvų, neatrodydavo tokios literatiškai vaizdingos, kaip prof. J. Ereto vokiečių literatūros dinamiškos paskaitos. Jos dažniausiai nebūdavo pasirašytos, bet atliekamos vaizdingu žodžiu bei gestu, vietomis pailiustruojamos citatų, kartais su digresijomis į gretimus mokslus (filosofiją, istoriją, sociologiją) bei į kitus menus (muziką, teatrą, tapybą, kitas literatūras), kartais su aliuzijomis į aktualijas. Šitos dinamiškos paskaitos niekada nebūdavo nuobodžios. Jos kaip tik įdomios būdavo ta dinamiška menine forma, kuri atskleisdavo profesoriuje rašytojo ir kalbėtojo linkimus. Pažymėtina taip pat, kad dr. Eretas mėgdavo epizodinius kursus (kol tai leisdavo universiteto statutas). Tokiu epizodiniu kursu, rodos, nekartą buvo pasirinkta žurnalistika, dėl kurios vėliau autoritetinis režimas profesoriui yra prikaišiojęs. Tačiau šis kursas literatūros studentų kaip tik buvo gana vertinamas. Susipažindamas su visomis žurnalistikos rūšimis, su visa jos sudėtinga technika (pvz. su straipsnių koregavimu, rinkimu, apipavidalinimu), ne vienas studentas šitas žinias tuoj pat galėdavo pamėginti pritaikyti gyvenime, nelaukdamas, kol baigs visas literatūros studijas.
Šiandien, žiūrint iš perspektyvos į dr. J. Ereto universitetines paskaitas, jo buvusiam studentui atrodo, kad tos tariamos digresijos nemažiau buvo naudingos būsimam savarankiškam darbui negu jose vokiečių literatūros sistemingos žinios. Jos pamažu sudilo, o daugelis digresijų paliko gyvų: paskatino, priartino prie gyvenimo. Šito artumo su gyvenimu profesorius J. Eretas siekė ir artimu bendravimu su savo studentais — čia per privačius pasikalbėjimus, čia per pašalinius darbus, čia per dalyvavimą studentų organizacijose (pvz. "Šatrijoj"). Iš tikrųjų dr. J. Eretas buvo ir profesorius, ir įkvėpėjas, ir reiklus mokytojas, ir draugas, nors tas jo reiklumas studentams kartais atrodydavo per kietas. Jo darbas buvo dideliai naudingas, nes per jo reiklų ir dinamišką mokymą Lietuva gavo nemaža gerų mokytojų, žurnalistų, rašytojų, visuomenės darbininkų. Kai šiandien dr. J. Eretas kalba apie prof. St. Šalkauskio įtaką, nurodydamas, kad jo testamento geriausiais vykdytojais yra "Brazaičiai, Ivinskiai, Maceinos, Griniai, Ylos, Zumeriai, Damušiai, Sužiedėliai ir visi tie, kurie 1936 m. Kaune išleido "Romuviečių deklaraciją" ir redagavo "XX Amžių" ("Draugas" 1956. X. 20), profesorius užmiršta save ir kai kuriuos kitus. Prie augščiau suminėtų reiktų pridėti I. Malėną, St. Barzduką, Iz. Ma-tuzevičiūtę, dr. J. Girnių, V. Ramoną, A. Vaičiulaitį, K. Bradūną, P. Jurkų ir daug kitų vyrų ir moterų. Reiktų taip pat priminti už "geležinės uždangos" mirusius dr. P. Mantvydą, dr. Ig. Skrupskelį, dr. Pr. Dielininkaitį ir daugelį ten likusių gyvųjų. Jei jie visi vykdė ar vykdo St. Šalkauskio testamentą, tai didžioji dauguma taip pat yra skolinga ir prof. Eretui, nes toji dauguma taip pat yra buvę jo paties artimesni ar tolimesni mokiniai-studentai, kurių nevienas iki šiol tebejaučia jo įtaką.
Nors nespecialistui nėra galima vertinti prof. J. Ereto išspausdintų mokslo darbų iš vokiečių literatūros, tačiau negalima nepaminėti jo dviejų knygų apie Goethę ("Jaunasis Goethe" 1932 ir "J. W. Goethe" 1933). Tai vienintelės knygos lietuvių kalba apie šį žymų vokiečių poetą bei rašytoją, kuris, kaip europinės dvasios ir minties reiškėjas naujaisiais laikais, paprastai sugretinamas su žymiuoju italų poetu Dante, kaip vidurinių amžių europinės dvasios atstovu. Tačiau šitie du vyrai literatūros mokslininkų dažnai nebūdavo vienodai kritiškai vertinami. Kiek Dantės asmeniui ir jo kūrybai nušviesti buvo panaudojami visi metodai, nepaisant, ar nauji duomenys Dantę iškels, ar pažemins, tiek į Goethę literatūros mokslininkai kažin kodėl dažnai nedrįsdavo pažvelgti taip atvirai — iš nevieno veikalo (ypač vokiečių) susidarydavo įspūdis, kad jie į Goethę žiūrėdavo lyg pro dirbtinį pagražinamąjį šydą arba lyg į pusdievio statulą. Tuo tarpu prof. J. Eretas savo knygose apie Goethę pažiūrėjo į jį žmogišku žvilgsniu, perdaug neišaugštindamas jo teigiamybių ir nenuslėpdamas jo silpnybių. Tai buvo objektyvi studija, parašyta moksliniu santūrumu ir reta estetine kultūra. Ir kaip nebūtų keista, tačiau už šitas vieninteles knygas lietuvių kalba apie Goethę prof. Eretas yra turėjęs nemalonumų. Rašančiam šias eilutes yra tekę būti liudininku vienos tokios piktos reakcijos dėl Goethės tariamo išniekinimo, tartum pats reaguotojas būtų buvęs užgautas asmeniškai. Tačiau dr. Ereto atliktas Goethės atskleidimas (kiek galima pasikliauti atmintimi, neturint pačių knygų) toli gražu nebuvo toks jo nuvertinimas, kokį vėliau savo studijoj (Um einen Goethe von innen bittend, Stuttgart, 1949) davė Jose Ortega y Gasset. Šis europinio garso ispanų rašytojas ir filosofas įrodinėja, kad optimistiškas ir olimpiškas Goethe yra prasilenkęs su savo poetiniu pašaukimu. Primenant Ortegos y Gasset bei K. Jasperso vėlesnius Goethės vertinimus, atrodo, kad dr. J. Eretas, kaip ne vokietis, vertino Goethę objektyviai ir drauge pažangiai, nes buvo arčiau tų pažiūrų, kokios pradėjo įsigalėti po II-jo pasaulinio karo. Taigi, jei tik dvi šitas knygas apie Goethę mūsų sukaktuvininkas tebūtų parašęs lietuviškai, tai jau būtų jo žymus įnašas į lietuvių mokslą. Bet dr. J. Eretas jų parašė kur kas daugiau.
Antra, reikia pažymėti, kad profesoriaudamas ir mokslinį darbą dirbdamas dr. J. Eretas nemaža dėmesio skyrė lituanistinei darbo pusei. Duodamas savo studentams diplominių rašto darbų temas iš vokiečių literatūros, jis stengdavosi rasti ryšį su Lietuva. Jis ir pats dirbo šita kryptimi. Tai liudija jo studijėlė apie Rėzos santykius su Goethe. Ir paskutinis jo literatūros mokslo darbas, dirbtas Lietuvoj, telkėsi apie tą didįjį Mažosios Lietuvos vyrą, L. Rėzą. Sako, kad rankraštis jau buvęs netoli pabaigos, kai 1941 m. ankstyvą pavasarį dr. J. Eretas turėjo palikti Lietuvą, kad išvengtų gresiančio sunaikinimo iš komunistų pusės.
Tas rankraštis ir anksčiau gal būtų buvęs baigtas, jei prof. J. Eretas savo rašomų darbų nebūtų taip kruopščiai apdirbinėjęs tiek turinio, tiek formos atžvilgiu. Tą patį tekstą jis taisydavo kelis kartus, čia duodamas savo sekretoriams jį perrašinėti mašinėle, čia perrašytus puslapius vėl peržiūrinėdamas, vėl braukydamas, papildydamas, pakeisdamas sakinius ir atskirus išsireiškimus, kad tik būtų tiksliau, sklandžiau, vaizdingiau. Šitokiu kruopštumu jis rašydavo ir eilinius straipsnius laikraščiams ir žurnalams, bet užtai jo straipsniai išeidavo neeiliniai formos atžvilgiu, tokie, kad jie būdavo ne tik įdomūs skaityti, bet ir naudingi estetinės kultūros pasimokyti. Apie prof. J. Ereto rašymo kruopštumą niekas negalėtų geriau paliudyti, kaip "Šviesos" ir "Žaibo" spaustuvių darbininkai — kai tekstas jau buvo surinktas ir iškoreguotas, jie niekada nebūdavo tikri, kad autorius nepanorės paskutinį momentą ką nors pakeisti, patobulinti. Vargdavo dėl to darbininkai, vargdavo dėl to ir dabar, turbūt, tebevargsta pats prof. J. Eretas, sakinius savo vaizduotėj perkeisdinėdamas ir vis tikslesnių bei vaizdesnių žodžių jieškodamas. Šituo atžvilgiu jis buvo ir tebėra tikras menininkas-auk-sakalys, savo estetiniais siekimais toli pralenkęs ne vieną šių dienų dailiosios literatūros kūrėjų. Todėl jo raštai lietuvių kalbos ir stiliaus atžvilgiu pralenkia ne vieną lietuvį mokslininką, kuriam lietuvių kalba yra gimtoji. Net kai kurių garsių mūsų lituanistų kalba atrodo skurdi ir sujaukta, palyginus su dr. J. Ereto raštų lietuviška kalba. Be abejo, tai reliatyvus mastas. Juo nenorima pasakyti, kad jo raštuose kalbininkas nerastų kokių smulkmenų prikišti. Tuo tik norima nurodyti į du dalykus: viena, kad prof. J. Eretas lietuvių kalbą brangino ir ją stengėsi tobulinti.
Ir Lietuvių Rašytojų Draugija, 1954 metais išrinkdama dr. J. Eretą savo garbės nariu, turbūt, turėjo galvoj ne tiek profesoriaus veiklą užsieny Lietuvos labui, kiek jo nuopelnus literatūros mokslui Lietuvoj bei jo gausių raštų estetiškai augštą kultūrą.
Baigiant šį straipsnelį profesoriaus J. Ereto 60-ties metų proga, telieka palinkėti jam geros ilgai tveriančios sveikatos, nes jo kūrybinių sumanymų ir darbingumo dar nėra nuslopinę įvairūs sunkūs bandymai ir savotiška tremtis savo paties gimtinėje tik už tai, kad savo antrajai tėvynei sukaktuvininkas yra daugiau jėgų atidavęs. |
|
|
|