Parašė Kotryna Grigaitytė
|
DERLIUS
Kaip svečias vakaro dangus
Nusiėmęs skrybėlę ateina
Į prisimerkusius šlaitus —
Apleistą vasaros buveinę.
Mes renkam vyną nuo šakų
Į atspindžius, rankas panėrę.
Tai neša vakaro dangus
Šį svaigų žemės gėrį.
Pražydo taurės delnuose
Gelsvai, žalsvai, raudonai.
Šiam vakarui pakelkim jas
Pačiais skambiausiais tonais!
PAVASARIO ŽENKLE
Sniego gniūžtės baltos
Nuo krantų nubirę,
Nusiūbavus ledui,
Kaip lelijos irias.
Kaip lelijos kvepia
Vėsiu vėju ryto —
Ir, krantuos žibutės
Mėlynai dažytos.
Pargyvuoki, pempe,
Parkukuok gegute,
Pietys bures tempia
Slėny palei upę.
GIMTADIENIS
Tu avietes žiedas
Po žaliu lapu.
Dar tave ir šiandien
Vis širdy supu.
Susibėgę upės
Keturių šalių
Tegul neša, supa
Baltu laiveliu.
Aš jau susidėjau
Mantą į skrynias.
Palydėk pavėjui. . .
Ir . . . neatsigręžk.
PETELIŠKĖ
Man gimstant
peteliškė paskolino sparną,
kad mirštant
grąžinčiau pavasario vėjui.
Daug kartų jau vyšnios žydėjo
ir vėjas vis bėgo pro šalį,
iš Baltijos nešdams
po gaivų lašelį.
Neklausiu, o vėjau,
kada tu sustosi,
pripildęs lašeliais ąsotį.
Jau sparnas padangėn nekyla
tik laukia rudens,
susisupęs į tylą.
V I E N U M A
Įsižebia kažkur žiburiai,
Vakarienė ant priestalio aušta.
Iškeliavo diena. Duris uždarai.
Ir vakarą pilstai su šaukštu.
Taip viskas aplink realu:
Kėdės, stalas, molinis ąsotis.
Susiveja laikas be siūlo galų —
Nežinai ar tau verkt, ar kvatotis.
Pakaitomis diena ir naktis
Per langus tylėdamos rangos.
Kasdieną tas pats — vis ir vis . .
Ir nerimo slenkančios bangos.
NIEKO NEPASIGENDU
Tavuosiuos žodžiuos
nieko nepasigendu,
o ir neieškau nieko.
Tą atsisveikinimą blankų
šiaurys seniai jau nupūtė ledu,
tai kam dar beieškot
žvaigždžių per lietų.
Priplojo sniegas
neužmirštuolių žavesį.
Šaukus lietaus, ir volungė nutilo.
Kada pavasaris
žaliom kurpaitėm avėsi
ir juosėsi diržu baltų alyvų.
- - - - - - - - - - - -
Kai liovėsi siautėjęs rytys,
pietų vėjelis vėliai pučia.
Pribiro saulės spindulių —
pribiro jų rieškutės.
AUDĖJA
Tu galbūt įausi
pasaką gražiausią
juostos tulpiažiedės
širdyje.
Tik neatsakysi
paklausta nei sykį,
ašarų įausta kiek į ją?
Sakai vėtros ūžė
su rauda giružės
ir nutilo staklės
šiurpuly . . .
Kiek beržų išrauta
pikto upių srauto,
ko sodybų vartai
liko užkili?
Tu ir vėl tyli. . .
|