Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ROMANAS APIE NAUJĄ TIKROVĘ IR SENAS ŽAIZDAS PDF Spausdinti El. paštas
Algimantas Zurba: MOLŽEMIS. Vilnius, Vaga, 1986.

Naujas Algimanto Zurbos romanas "Molžemis" yra taip suaugės su autoriaus tėviške, jog kartais nelengva atskirti, kur baigiasi Biržų krašto žemė ir kur prasideda knygos puslapis. Autorius intymiai pažįsta kiekvieną savo piešiamo Saikijnų pasaulėlio smulkmeną: kaip žmonės ten dirba, kaip jie ilsisi, apie ką svajoja ir net kaip jie savaip sveikinasi. Ir kaip jie, valdžios užgaidų vėtomi ir mėtomi, tebesilaiko įsitvėrę į savo žemę ir kaip nenoromis su kiekvienu jos lopeliu skiriasi.

Tarp tų žmonių nėra nė vieno intelektualo, gražiakalbio — jie sveria savo žodžius, kaip pradinėje romano scenoje miltų maišus. Ir pats autorius, atrodo, nenori nutolti nuo savo taip gerai pažįstamų ir mylimų žmonių rimtumo bei neskubrumo. Rašydamas apie savo vyriausią veikėją veterinorių Naudžiūną, jis aprašo ir save patį: "Ramus, bet sykiu ir naršus žvilgsnis, rodos apčiupinėja kiekvieną atbrailą".

Romano ritmas yra lėto kaimietiško ritualo ritmas, paženklintas ilgomis pauzėmis. Veiksmą pradeda vyrai savo apsilankymu malūne ir užbaigia talka, statydami Naudžiūno namą. Prie jų prisijungia moterys, su jais šokančios žodžiais šykščios pagyvenusiųjų meilės ir prisirišimo šokį. Ir tada pasirodo vaikai bei jaunuoliai, sparčiai tolstantys nuo vyresniosios kartos, disonansais įsiterpiantys į tradicinę Saikūnų muziką, kaip ironiškas choras, komentuojantys senimo galvoseną ir elgesį. Jie visi kaip vienas organizmas — "Jei džiaugsmas — visų, jei bėda ir — irgi visų" — ir, sykiu, vieniši. Autorius ypač jautrus jų vienumoms, miestų buteliuose ar naujose kaimų gyvenvietėse.

Autorius mėgina praskleisti tylos uždangą, tebeslepiančią Lietuvos žmones, karo ir pokario metais apnikusias negandas ir tragedijas. Romano puslapiais keverzina visokie stribai ir cariukais besidedantys "pirmininkėliai", kurie "nekenčia visko, kas žmogaus net savo prakaitu išpuoselėta". Nuo ginkluotų komisarų ir stribų reikia slėpti svetimos karinės tarnybos vengiančius vyrus, o vėliau nuo "pirmininkėlių" — nelegalias karves. Užsimenama apie "ne taip ir senų, gerai atmenamų netvarkų" metus, "kai už darbadienį ne kas tegauta". Visi tie stumdymai ir išbandymai giliai paveikė Zurbos veikėjus ir suformavo jų ypatingą pasaulėjautą, kurią išreiškia malūnininkas Slėgeris: "Kitąsyk galvoji — esi kaip koks triušis. Ermyderis, draskymasis... O ar ilgai čia žmogus gyvensi, kad po kelis sykius namus griautum ir vėl statytum".

Tie Zurbos saikūniškiai, totalitarinę sauvalę išgyvenę žmonės, nedaug kuo skiriasi nuo autoriaus ir daugelio kitų Lietuvos rašytojų. Ne tik namus, bet ir romanus bei pjeses Lietuvoje griovė ir vėl statė. Ir autoriai dažnai jautėsi ir tebesijaučią, kaip laboratoriniai triušiai, su kuriais eksperimentuoja "visažiniai" ir visagaliai mokslininkai. Zurbos romano veikėjų ir Lietuvos rašytojų bendri bruožai yra rūsčios patirties išvystytas didelis atidumas, atsargumas ir geismas ištausoti tai, kas įmanoma.

O saikūniškiams, kaip ir visiems Lietuvos žemdirbiams, šie laikai jau lengvesni — net ir vilniškėje "Tiesoje" rašoma, kad taupyt, nuosaikiai praturtėt, ir gražiai gyvent jau nebenusikaltimas. "Viskas gerai, kad tik laikai būtų ramūs", sako vienas veikėjas. O kitas priduria: "Visos tos suirutės, visi valdžių virtimai žmones kaip kokius medelius iki pat viršūnės apgenėja, o ar išsilaikysi, nenudžiūsi, čia jau tavo paties reikalas".

Todėl, paviršutiniškai žiūrint, tie Zurbos veikėjai priima dabartinę santvarką, kaip jų tėvai ir seneliai priėmė caro imperiją. Tauta? Apie ją tiesiogiai nekalbama, tiktai sykį pradžioje prisimenamos Vytautinės — tasai Vytautas, kuris "buvo ir kurio nebėr". Visame romane tėra viena užuomina apie religiją: išgąsdinta vyriausio veikėjo žmona, staiga pasirodo su sena maldaknyge rankose, o vyras ją sudraudžia. Savarankiška mintis, kritiškas požiūris į valdžią, kurie būdingi visų šalių, visų laikų žemdirbiams? Nieko. Atrodo, kad tie prigąsdinti, nualinti žmonės tesidžiaugia, jog laikai ramūs ir duonos netrūksta, tesirūpina savo šeimom ir turteliais. "Valstybė" jiems jau "didžioji tėvynė", o Lietuvėlė tiktai "Lietuvėlė".

Gal tie žmonės taip ir atrodytų kokiam pravažiuojančiam pašaliečiui, kuris nesugeba giliau įsiskverbti į jų vidų. Bet apie juos rašo Algimantas Zurba, kuris juos taip gerai pažįsta. Jis žino, kad jie dar nėra taip "tarybiškai" nuobliuoti, kad jie tebeprisimena ir tebesvajoja. Tačiau jis taip pat žino kur sustoti, kur rašytojui prasideda "pavojaus zona" — ten kur žmonės savarankiškai galvoja. Todėl jis nemini giliųjų jo veikėjų ir visų lietuvių vargų ir nelaimių priežasčių, nuo Stalino iki Gorbačiovo — visa kaltė suverčiama "pirmininkėliams" ir biurokratams, kurie, tarsi, nieko bendro neturėtų su santvarka ir, lyg iš dangaus iškritę, gadina gerų žmonių gyvenimą. Svetima okupacija ir totalitarinė santvarka lieka apgaubtos tylos skraiste. Zurba savo saikūniškius piešia taip jautriai, taip giliai žvelgia į jų vidų ir drauge praslysta jų paviršiumi.

Skaudžiausiai Zurbos veikėjus žeidžia jų vaikų nutolimas. Vaikų - tėvų tema perrėžia romaną, kaip peilis veidą. Autorius nuoširdžiai stengiasi atsakyti į klausimą, kodėl tarp vaikų ir tėvų veriasi toksai plyšys. "Kodėl jūs toki?" — jis klausia tų vaikų Naudžiūno dukters Aldutės lūpomis. "Kur skubat, ko ieškot? Ką įmanoma atrasti tokiomis tuščiai degančiomis akimis?" Zurba pamini "statybas, barnus, smolenskus", bet sustoja giliau nepatyrinėjęs, kiek jaunimo susvetimėjimą veikia pati santvarka, ideologija ir svetima okupacija.

Autorius stengiasi laikytis objektyvumo, ir vaizduodamas pokario metų kovas Lietuvoje. Vienas jo veikėjų autentiška to laiko kalba, sušunka stribams: "O ką, patarkit, daryt, jei dieną vieni, o naktį kiti?" Tačiau Zurba nemėgina išeiti iš oficialiosios pseudoistorijos ribų, piešdamas prieš svetimus įsibrovėlius lietuvių partizanus, kuriuos jis vadina "žaliukais". Jie nėra gyvi žmonės, kaip jo saikū-niškiai, bet iš partinės mitologijos pasiskolintos beveidės, besielės šmėklos. Iš partinių vadovėlių automatiškai nusirašytos ir užuominos, kad į okupantų kariuomenę nėjo ir partizanavo turtingieji ūkininkai, o mažažemiai rėmė "tarybų" valdžią, kaip savilaidinės "Aušros" 1985 metų balandžio numeryje primena laisvės kovų dalyvis Liudvikas Simutis: "Absoliuti dauguma miškinių, pogrindininkų buvo vidutiniokai ir mažažemiai valstiečiai. Dvarininkų kilmės žemaičių apygardoje buvo tik vienas miškinis! Tai kokia klasė su kokia kariavo?"

Zurbos romaną galima pavadinti būdingu gorbačiovinės eros kūriniu: kalbama truputį atviriau, bet esminiai klausimai tebėra "tabu". Nepaisant to, "Molžemis" patrauklesnis ir už kai kuriuos literatūriniai labiau išbaigtus romanus, nes jo autorius mėgina susiaurinti privalomo melo dozę.

Vienas didžiausių "Molžemio" trūkumų yra centro stoka. Temos, idėjos, likimai draikosi į visas puses ir, knygai baigiantis, nei susimezga, nei išsinarplioja. Autoriaus į centrinę poziciją įstatytas Povilas Naudžiūnas per daug statiška ir nerangi figūra tokiam uždaviniui. Jo atšiaurumas, nesugebėjimas suprasti savęs ir savo vaikų, skaitytojo akyse neįgauna tragiško matavimo ir tiktai erzina, nepaisant jo teigiamų savybių. Autoriaus minimas Naudžiūno "kilnus atlaidumas" neišplaukia iš jo charakterio ir tėra autoriaus jam prisegta frazė. Ir pati Naudžiūnų šeima, "tarytum nelemtu prakeikimu paženklinta", nepakyla iš buitinės dimensijos į mitinę.

Nepatenkina mūsų ir Naudžiūno sūnus, "paklydusio jaunimo" kraštutinis atstovas Vytaras. Užuot ap-švietęs tą "velnią, kuris tūno" Vytaro viduje, autorius pateikia begalinę girtuokliavimo ir pagirių seriją. Niekur vietos nerandantis Vytaras yra jau šių laikų žmogus. Kai jis nori pasmerkti savo tėvo atkaklų darbštumą, iš jo lūpų išsprūsta žodis "buožė" — santvarkos žargonas jau yra tapęs organiška jo mąstysenos dalimi. Autorius originalus tuo, kad jam tokio "buožiš-ko" paaiškinimo nebepakanka. Pokario lietuvių prozoje yra visa eilė kūrinių (kaip Justino Marcinkevičiaus liūdnoji, pagal užsakymą parašyta, "Pušis, kuri juokiasi"), kuriuose sūnūs išklysta iš gero, "tarybinio", kelio, bet partine išmintimi apdovanoti tėvai juos sugrąžina į dorą gyvenimą. Dar neseniai gal ir Vytaro tragedija būtų buvusi išaiškinta tėvo "godumu" ir "buožiškumu". "Molžemio" pabaigoje susiduriame ne tiek su Karoliu Marksu, kiek su Sigmundu Freudu. Kaip kadais horizonte pasi-rodžiusieji Apučio šernai — traktoriai, "Molžemyje" sumauroja Vytaro buldozeris, traiškantis tėvo pasodintus topolius, simboliškai žudantis ir patį tėvą.

Kadangi Zurbos romanas tiek daug kuo patrauklus, į akį ypač krinta autoriaus neišnaudotos galimybės. Bematant sudomina simpatiška Naudžiūno sesuo Anelė, kuri rašo apylinkės istoriją. Laukiame, kad autorius leis mums pažvelgti į jos "pageltusias, aptrintas" knygas, kuriose gal bus atviriau pasisakyta apie gyvenamą laikmetį, negu tiesioginėje romano tėkmėje. Tikimės, kad čia užsimegs ypatingas ryšys tarp vyresniosios ir jaunosios kartos, kuri tikisi atrasianti Anelės užrašuose kažkokią ypatingą tiesą. "Bet mes nieko nežinom", sako Arūnas, išreikšdamas būdingą šiandienos jaunuolio skundą. "Svarbu, kad bus parašyta", priduria panašiai galvojanti Daiva. Bet nei tie jaunuoliai, nei mes taip ir nesužinome, kas tose knygose buvo parašyta. Trumpai sušmėžavusi, Anelė pranyksta ir nusineša su savimi neatvertus užrašus. Autoriaus estetinis nuosprendis ar "vidinio cenzoriaus' įsakas?

Zurbos romano veikėjus stulbina per greita, jiems nesuprantama kaita, kurios akivaizdoje jie jaučiasi bejėgiai. Dabartis ir ateitis plyšta nuo dabarties, vaikai skiriasi nuo tėvų, vyrai nuo moterų, lyg juos į priešingas puses neštų potvynio vandenys. Ir čia pajuntame romano problemų — jau užgimė nauja, išoriniai ramesnė, bet giliai bauginanti tikrovė, tačiau autorius ją vaizduoja tradicinio buitinio -lyrinio - psichologinio romano priemonėmis. Ar jam nereikėtų ieškoti naujo stiliaus? Tai ir bendra lietuvių romano problema.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai