|
|
ĮSPŪDINGAS IŠEIVIJOS LIETUVIŲ ATSIVĖRIMAS |
|
|
|
Įvairių kraštų, kur gyvena lietuviai, vėliavos kongrese
IV Kultūros kongresas, PLB seimas, Sielovados taryba, Tautinių šokių šventė
Ilgoje mūsų organizacinės veiklos slinktyje dar nėra buvę atvejo, kad į vieną krūvą būtų sutelkta tiek svarbių renginių, būtent: kultūros kongresas (birželio 25 - 27), Pasaulio Lietuvių Bendruomenės seimas (birželio 28 - 30) Toronte ir Tautinių šokių šventė (liepos 2 — 3) Hamiltone. Tai liudija, kad turime šaunių vadų ir kad energija dideliems žygiams dar nėra išsekusi. Tai ir labai miela, nes tremtis užsitęsė daugiau kaip 40 metų. Per tą ilgą laiką daug žymių veikėjų garbingai užbaigė gyvenimą. Į jų vietą gi atėjo kiti, jau naujos kartos atžalos ir su tokiu pat užsidegimu tęsia lietuvybės išlaikymo darbą, kuris yra gana šakotas.
Tai matome jau minėtų birželio - liepos renginių pynėje. Kultūros kongresas rengtas daugiausia asmenims, puoselėjantiems vidinę lietuvybę — literatūrą, meną, teatrą ir dalinai mokslą bei religiją. PLB seimas purena kultūrinės — organizacinės lietuvybės dirvą, be kurios nė vidinė lietuvybė negalėtų klestėti. Šokių švente iškeliama demonstracinė lietuvybė, uždeganti norus, ypač jaunojoje kartoje, išlikti lietuviais ir tą ryžtą viešai parodyti net kitataučiams. Čia tokios įvairios ir net skirtingos sritys, bet darniai susiskambančios į vieną tautinės kultūros sutartinę.
Skirtingi ir asmenys, kurie tuos dvasinius dirvonus purena. Besireiškiantieji kūrybinėje plotmėje, kaip rašytojai, menininkai, mokslininkai, daugiausia koncentruojasi į ramų darbą, ir jų nereikia tempti į visuomeninės, ypač politinės veiklos sūkurius, jeigu patys savanoriškai nesimėtą. Asmenys, užgimę su visuomeniškais gabumais, paprastai yra labai energingi ir judrūs. Jie savo sumanymais, žygiais ir polėkiais išjudina visuomenę. Tokie entuziastai visuomenininkai kartais yra linkę žiūrėti į kultūrinę sritį kaip į antraeilį reikalą. Bet iš tikrųjų abi šios sritys — kultūrinė ir visuomeninė — privalo viena kitą papildyti ir tinkamai vertinti. Tik tada vyks sklandus ir išbalansuotas veikimas.
Kad šia linkme tikrai žygiuojama, paliudijo tie du renginiai Toronte. Kultūros kongresas ir PLB seimas vyko lygiagrečiai ir iš tikrųjų vienas kitą praturtino. Ne tik praturtino, bet vienas su kitu buvo glaudžiai susiję. Pasaulio Lietuvių Bendruomenei, kuri yra kultūrinė organizacija, vadovauja visuomenininkai, bet kiek daug dėmesio jie skiria kūrybinei sričiai! Net šis kultūros kongresas buvo surengtas PLB kultūrinės komisijos iniciatyva. Iš įvairių tautų atvykę atstovai dalyvavo abiejuose suvažiavimuose. Tos pačios vėliavos valstybių, kur gyvena lietuviai, stovėjo abiejuose renginiuose. Diskusijose, kartais turėjusiose politinį atspalvį, niekur neišsprūdo užgaulesnis žodis. Abu suvažiavimai buvo sklandus ir sėkmingi.
Svarstant šiuos renginius, dar ir kitos aplinkybės vertos paminėjimo. Kultūros kongresas, Pasaulio Lietuvių seimas ir tautinių šokių šventė vyko Kanadoje. Tai buvo nelengva našta to krašto negausiai lietuvių kolonijai. Tačiau ji, ypač Toronte, pasižymi didžia energija ir nebe pirmą sykį imasi sunkių renginių organizuotės. Ten, žinoma, ir visuomeninis paviršius ramesnis kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose, nes pagarbiau vertinama Lietuvių Bendruomenė ir išvengta trinties politinėje veikloje.
Netiktų nutylėti ir nuotaikų, kurios supo tuos du suvažiavimus. Kaip tik tuo laiku Bomoje buvo įvesdinamas į kardinolus vysk. Vincentas Sladkevičius. Kai kurie asmenys iš torontiškių renginių išvyko į iškilmes Romoje. Suvažiavimų dalyviai jautė, jog nemenkas įvykis yra susilaukti lietuvio kardinolo net po kelių šimtmečių. Tai iškelia visą Lietuvos Bažnyčią į aukštesnę katalikybės pakopą ir išgarsina pasaulyje. Juk taip norėta turėti lietuvį kardinolą! Net savotiškai pavydėta latviams, kai jie pirmieji buvo šiuo atžvilgiu pagerbti. O tas lietuvių kardinolas gi tiek daug yra kentėjęs — persekiotas, ištremtas, niekintas! Tai simbolizuoja pačią Lietuvos krikščionybę.
Dalyvių nuotaikas nemažiau skaidrino ir suvažiavimų metu ateinančios iš okupuotos Lietuvos žinios apie ten vykstančius pasikeitimus, įspūdingas demonstracijas ir tautos veržimąsi į laisvę. Tokios naujienos seniai buvo laukiamos ir su dideliu džiaugsmu visų priimtos.
Pagaliau kultūros kongresą didžiai pagyvino aukšto lygio kultūriniai renginiai: literatūros vakaras, dramos spektaklis, koncertas, iškilmingos pamaldos, dailės paroda ir trys mažesnės parodėlės: išeivijoje premijuotų knygų viršelių, laikraščių bei žurnalų pavyzdžių ir Lietuvių informacijos centro eksponatų apie Lietuvą kaip katalikybės atsparos punktą.
KULTŪROS KONGRESAS
Kultūros kongresas birželio 25 dienos rytą pradėtas Kanados Lietuvių Bendruomenės kultūros komisijos pirmininkės Rasos Lukoševičiūtės - Ku-rienės trumpu žodžiu. Pažymėtina, kad ant jos pečių laikėsi ir visa organizacinė kongreso našta Toronte. Tai naujas veidas mūsų išeivijos veikloje -— veidas, kuris aiškiai liudija, kad net iš jauniausios kartos susilaukiame darbuotojų, nebijančių triūso ir atsakomybės. Maldai sukalbėti pakviestas išeivių lietuvių vyskupas Paulius Baltakis, O.F.M., dėkojo Visagaliui už pagalbą, atliekant svarbius uždavinius tautai. Po sugiedotų Kanados ir Lietuvos himnų kiek ilgiau kalbėjo uolioji šio kultūros kongreso organizatorė ir LB kultūros komisijos pirmininkė Milda Lenkauskienė. Jos iškeltos mintys nušvietė kongreso tikslus bei pobūdį, todėl vertos dėmesio:
"... praėjus dvidešimt vieneriems metams nuo paskutiniojo kultūros kongreso, atėjo būtinas reikalas susitikti su lietuvių išeivijos mokslo žmonėmis, rašytojais, dailininkais, muzikais, teatro darbuotojais, religinio gyvenimo bei šeimos ugdytojais, informacijos tinklo žmonėmis ir išsikalbėti svarbiais kultūros darbo reikalais. IV kultūros kongreso dienomis vykstančiose svarstybose teks pakopti į kalną, nuo kurio galėtume matyti savo tautos ir jos išeivijos tolumos vaizdą, kad suvoktume, ar gera kryptimi ėjome ir kuria linkme reikėtų eiti ateityje; ar į lentynas krovėme ilgiems laikams išliekančius darbus. O gal mūsų laukai pradėjo tuštėti, stigti darbininkų? Pagaliau reikės atsakyti į klausimą, ar mes savo darbais padėjome Lietuvai ištverti savo nedalią? Ar mes nuo savo namų tolstame ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai? Tai sunkūs klausimai, kuriuos šio kongreso dienomis gvildens gausūs referatų ir pagrindinės paskaitos prelegentai. . . Labai svarbu pastebėti, kad šiame kongrese tautinio išlikimo temas apžvelgs daug jaunosios kartos žmonių, kurie mokslinosi išeivijoje, augo emigrantiškuose namuose, bet išliko stiprūs lietuviški ąžuolai svetimose žemėse".
Pradedant IV kultūros kongresą, kalba rengimo komisijos pirmininkė Milda Lenkauskienė, prie stalo sėdi rengimo komisijos pirmininkė Toronte Rasa Lukoševičiūtė - Kurienė
Kaip tik vienas tokių dvasinių stipruolių — filosofijos daktaras Kęstutis Girnius ir prabilo j susirinkusius tema "Įsipareigojimas tiesai". Paskaitininkas — žinomas lietuvių šviesuomenės sluoksniuose kaip kultūros žurnalų bendradarbis ir kaip neseniai išspausdintos mokslinės knygos "Partizanų kovos Lietuvoje" autorius. Paskaitos tema, nors pirmu žvilgsniu atrodanti akademiška bei abstrakti, iš tikrųjų tremties aplinkybėse labai aktuali. Juk dėl skirtingo tiesos supratimo išeivijoje įvyko tiek susiskaldymų, ginčų, nereikalingo energijos eikvojimo ideologinėse kovose, į kurias, ypač ankstyvesnėje mūsų emigracijos fazėje buvo įmaišyta net religija. Tariamai vardan tiesos kovota prieš Dievą, ir bemoksliui emigrantui brukta bedievybė. Po Antrojo pasaulinio karo tos religinės kovos atslūgo, bet tiesos sąvoka visuomeninėje - politinėje veikloje net iki šiol dar pilnai neišryškėjo. O vis dėlto kiekvienas privalo įsipareigoti objektyviai tiesai ir jos nuolat ieškoti, nes jau tiek melo paskleidė komunizmas, pravardžiuodamas išeivijos rašytojus, kultūrininkus, visuomenininkus reakcionieriais, tautos išdavikais, net nusikaltėliais. Už tai šio kultūros kongreso metu ateinančios iš Lietuvos žinios, kad tauta demostratyviai tą melą bando atmesti, dalyviuose sukėlė didį džiaugsmą.
Dr. Kęstučio Girniaus paskaita, gražiai išlaikiusi pusiausvyrą tarp akademinės — filosofinės ir praktinės plotmės, buvo lyg šio kongreso nugarkaulis. Kiek labiau mąstančiam žmogui ji prižadino daug minčių ir nuteikė tolimesniam galvojimui. Diskusijų nebuvo, nes tiesos sąvoka pateikta labai objektyvioje šviesoje. Paskaita spausdinama Aiduose.
Taip rimtai nusiteikus, eita prie išeivijos kasdieninio gyvenimo reikalų, kurie buvo praskleisti vadinamose svarstybose referatų metodu. Pirmenybė suteikta šeimai, apie kurios vaidmenį religijai ir tautybei jau tiek daug kalbėta bei rašyta. Tema buvo "Šeima — lietuviškumo stiprybė". Referatus koordinavo ir diskusijoms vadovavo Irena Lukoševičienė, kurios dukra Rasa buvo kultūros kongreso organizacinių darbų vykdytoja Toronte.
Aišku, kad šeima yra lietuviškumo stiprybė, bet kokios kliūtys jai trukdo atlikti tą kilnią misiją ir ką šioje srityje įmanoma pasiekti, aiškino keturi prelegentai: jaunos šeimos padėtį nušvietė Aldona Lingertaitienė, izoliuotos šeimos — Kęstutis Slotkus (Kolumbija), mišrios šeimos — Livija Juodišiūtė - Pollock, suaugusių vaikų šeimos — Danutė Baltutienė (Australija). Apie darbą su vaikais bei jaunimu kalbėjo ses. Ignė Marijošiūtė. Pateikta daug įdomių ir kartais net viena kitai prieštaraujančių minčių, bet sutartinai visų pažymėta, kokia svarbi yra lietuviškos šeimos misija auklėjant jaunąją kartą. Priminta ir tai, kad jaunimo kelionės į Lietuvą stiprina lietuvybę. Neatsirado, kas tai neigtų.
Diskusijose bei pranešimuose iškilo ir labai įdomių atvejų, pav., Kęstutis Slotkus pasisakė, kad esąs gimęs ir augęs Kolumbijos vietovėje, kur nėra lietuvių, bet pats išmokęs lietuviškai, vedęs lietuvę mergaitę, auginąs vaiką lietuviškai ir pats kiek galėdamas dirbąs lietuvybei. Panašių atvejų pasitaiko ir JAV, kur vaikai, gimę angliškai kalbančiose lietuvių šeimose, patys išmoksta lietuvių kalbos ir tampa veikėjais — patriotais. Yra visokių galimybių, bet bendrai per šį tremties laikotarpį nutautėjimas pareikalavo milžiniškų aukų. Į tai nebuvo gilintasi.
Tos dienos dvi popietinės sesijos teko literatūrai ir teatrui. Abi temos labai aktualios, nes tiek literatūra, tiek teatras savo kultūrai ugdyti yra būtinybė. Deja, abi sritys smarkiai silpsta. Teatro dalia pokarinėje išeivijoje — labai nelaiminga, nes niekaip nepasisekė įsteigti pagrindinio dramos teatro. Laimingesnė buvo opera, daugiau kaip 25 metus veikianti Čikagoje. Literatūra klestėjo, kol senatvė ir mirtis nepalietė pabėgėlių rašytojų.
Literatūros sesijoje, kuriai vadovavo dr. Rimvydas Šilbajoris, buvo iškeltas menkas užsienyje gimusių ar brendusių rašytojų prieauglis. Padėtis neatrodo šviesi, nes pagal literatūrinės sesijos moderatorių dar nėra sukurtas net "didysis lietuviškasis romanas", tolygus Tolstojaus veikalui "Karas ir taika". Be Šilbajorio, šioje sesijoje savo nuomones išreiškė V. Jonynas, L. Mockūnas, H. Nagys, V. Natkevičius.
Sesijoje taip pat iškelta mūsų literatūrą palietusi nelaimė — priespaudos varžtai tėvynėje, kuriuos skaudžiai pajuto rašytojai. Jie turėjo kurti pagal partijos nurodymus, iškreipti istorinius faktus, prigesinti patriotinius jausmus. . . Kitaip būtų buvę apšaukti reakcionieriais ir praradę galimybę spausdinti savo kūrybą. Nors ir sunkiose aplinkybėse, tėvynėje ieškota spausdinti kai kurių tremties rašytojų knygų, bet susitarimo eiga turėjo pereiti per Maskvą. Kongreso metu jau buvo ženklų, kad iš falsifikavimo padėties Lietuvos rašytojai energingai vaduojasi, o skaitytojai yra išsiilgę istorinės tiesos literatūroje ir moksle. Literatūrinės sekcijos prelegentai labiau informavo, negu smaigstė gaires ateities žygiams.
Panašiai ir svarstybose apie teatrą, kurios vadovu turėjo būti Jurgis Blekaitis. Jam dėl ligos neatvykus, vadovavo Kostas Ostrauskas. Koreferentais buvo aktoriai — Elena Kudabienė, Rasa Kazlienė ir Artinas Čiuberkis. Plačiai ir gana išsamiai apibūdinta teatro padėtis išeivijoje. Dirbama savanoriškai labai nepalankiose sąlygose; trūksta lėšų ir net laiko pasitarimams. Vienu metu pradėta diskutuoti priežastis, kodėl nesusiorganizavo stiprus lietuviškas teatras, kuris tiek reikšmės būtų turėjęs tautinei gyvybei ugdyti bei išlaikyti? Kažkas iš publikos bandė pakaltinti pačius teatro žmones, kad, girdi, su jais sunku esą susikalbėti. Išeitų, kad nuomonių skirtumai buvo teatrinių nesėkmių priežastis. Bet tai neįtikina. Priežastys, trukdžiusios mūsų teatrui išsiskleisti, buvo sunkios svetimame krašte įsikūrimo aplinkybės, dideli nuotoliai, finansinės pagalbos stoka. Reikia pasidžiaugti ir tuo, kas padaryta. Nei valdyboje, nei režisūroje iki pat šios dienos pasišventėlių nestigo.
Teatro sesijoje tiko paminėti vardais tremtyje veikusias nepriklausomybės laikų teatro atžalas — paskirus ansamblius, režisierius ir nusipelniusius aktorius. Tada būtume pamatę, jog ir šioj kultūros srityje netrūko pasiaukojimo, kuris dar gali įkvėpti jaunosios kartos teatro entuziastus.
Antroji kongreso diena — sekmadienis — pradėta iškilmingomis mišiomis Kankinių parapijos šventovėje Mississaugoje. Mišias kartu su būreliu lietuvių kunigų laikė vysk. Paulius Baltakis. Pamokslą sakė ev. kun. Povilas Dilys. Gražiais dail. Albino Elskaus vitražais išdabinta šventovė ir choro su solistais giemės našiai kėlė širdis į Dievą.
Po pamaldų ir atitinkamo poilsio kultūros kongreso posėdžiai vyko Kankinių parapijos didžiojoje salėje. Tą popietę turėjo būti atliktos trys sekcijos — religijos, dailės ir muzikos.
Religijos sekcijai vadovavo kun. Gediminas Ki-jauskas, S.J., o jo koreferentais buvo kun. dr. K. Trimakas, ev. kun. P. Dilys ir dr. Algis Norvilas. Jie visi išsireiškė skirtingais atžvilgiais. Kun. Kijauskas akcentavo religijos reikšmę kaip paskirus tautos narius jungiantį veiksnį ir kaip ryšį su kitom tautom; taip pat kaip įkvėpėją kurti, nes kūrybos versmė yra Dievas. Kun. Trimakas iškėlė antgamtinę religijos galybę, kuri amžiais stiprino mūsų tautos didžiuosius vadus ir tebestiprina tautą kovoje prieš ateizmo piktybes. Jis taip pat pateikė ir savo surinktas anketines žinias apie šiuolaikinį lietuvių jaunimo religingumą išeivijoje, kuris, deja, nėra džiuginantis. Ev. kun. Dilys palietė ekumenizmo problemą ir lietuvių tarpreliginį bendravimą, prasidėjusį 1964 metais Čikagoje. V. Skuodis pažymėjo, kad lengviau esą nutautinti subedievintą tautą negu religingą ir apgailestavo, kad Amerikos lietuvių bažnyčiose mažai matąs jaunų veidų. Jo nuomone, kalti kunigai, nes neparengią įdomių pamokslų ir per mažai skirią laiko jaunimo religiniam auklėjimui.
Religijos sekcijoje liko visiškai nepaliestas opusis pašaukimų klausimas.
Dailės sekcijai, kuri pradėta po religinių svarstybų, vadovavo dr. Kęstutis Zygas. Pranešimus atliko keturi koreferentai: dail. Elena Urbaitytė (jos pranešimas bus Aidų Nr. 4) nušvietė lietuvio dailininko padėtį ilgoje tremties kelionėje; Narcizas Prielaida pageidavo, kad kūryba lietuvių dailininkų, ypač Čiurlionio, plačiau būtų paskleista tarp kitataučių; dail. Jurgis Račkus apibūdino bendrą dailės padėtį tada, kai lietuviai dailininkai atvyko į užjūrius ir dabar; Daivos Skuodytės pranešimą apie dailę okupuotoje Lietuvoje perskaitė tėvas — Vytautas Skuodis. Pranešime iškeltas liūdnas faktas — dailės suvalstybinimas ir jos palenkimas neva liaudies tarnybai, kas iš tikrųjų reiškė dailės nuskurdinimą. Pabaigoje jaunas dailininkas Narūnas Bukauskas kongreso dalyvius supažindino su Amerikos šio meto meno mokyklų programomis bei metodais.
Paskutinei šios dienos sekcijai, skirtai muzikai, vadovavo Emilija Sakadolskienė. Ji apgailestavo, kad chorų padėtis tapusi apverktina panašiai kaip ir liaudies dainų. Sakadolskienę papildė Rita Vilienė. Remdamasi savo patirtimi Ontario provincijoje, ji pažymėjo, kad jaunimas nesidomi daina. Kaltos mokyklos, nes neskiria dėmesio muzikiniam jaunimo auklėjimui. Loreta Venclauskienė kalbėjo apie archyvinės medžiagos telkimą ir jos išsaugojimą. Ir čia netrūkstą vargų: telkimas muzikinės medžiagos esąs neplaningas, daug vertingų kūrinių dingsta privačiuose knygynuose... Mykolas Drunga savo pranešime teigė, kad išeivijoje nėra tikros muzikinės kritikos. Jos vietoje pasitenkinama žurnalistų pastabomis bei panegirika.
Šios dienos programa baigta 8 vl. koncertu McMillan teatre.
Paskutinė kultūros kongreso diena (birželio 20-oji) taip pat buvo svari ir turininga.
Pirmojoje sesijoje, pradėtoje ankstų rytą (8:30), gvildenta spaudos ir radijo vaidmuo mūsų kultūriniame gyvenime. Organizuojant šią sekciją, spaudoje pastebėta kai kurie sunkumai dėl mažai duoto laiko. Susidarė įspūdis, jog sekcija atsidūrė krizės padėtyje. Tačiau sunkumai buvo nugalėti, ir ši sekcija tapo viena iš gyviausių ir turbūt daugiausia sutraukusi klausytojų. Jai vadovavo Draugo redaktorė Aušra Liulevičienė. Bet dėl per gausaus kalbėtojų sąstato (buvo 8 referatai: dr. V. Dambrava, R. Kezys, R. Lapas, dr. Z. Rekašius, J. Stempužis, E. Tuskenis, kun. J. Vaišnys, S. J.) ir minčių įvairumo sunku šią sekciją išsamiai apibūdinti. Tik liko aišku, kad spauda ir radijas atlieka milžinišką misiją išeivijos gyvenime.
Antroji šios dienos sekcija, kurią moderavo prof. dr. Antanas Klimas, lietė lituanistiką: kalbą, katedrą, vertybių išlaikymą. Čia itin įspūdingas buvo dr. A. Klimo žodis apie būtinybę kelti gimtosios kalbos kultūrą, nes tai brangiausias mūsų turtas. Prof. dr. Bronius Vaškelis supažindino su Lituanistikos katedros būkle—jos moksliniu darbu, finansais, stipendijomis ir kitomis problemomis. Dr. Jono Račkausko tema buvo "Kultūrinių vertybių išlaikymas".
Po pietų dar liko dvi sekcijos. Pirmosios pavadinimas: "Tautodailė — sodžiaus mene", antrosios — "Išeivijos ir tautos kūrybos sankryžoje".
Pirmoji sekcija po tokios daugybės kongrese iškeltų problemų buvo lyg kokia atgaiva ar poetinė dekoracija. Malonu buvo klausytis kalbančių apie tautodailę šios srities žymiausių pionierių Anastazijos ir Antano Tamošaičių. Jie savo kūrybiniu triūsu praturtino išeiviją tiek meniškais kūriniais, tiek jų išauklėta tautodailininkų, ypač gi moterų, karta. Visa, ką jie sakė apie mūsų tautodailinės kultūros kėlimą, taudodailininkų prisiauginimą ir šios meno šakos parodas, skambėjo įtikinančiai, nes jie tam skyrė savo gyvenimą. Kitos dvi šios sekcijos kalbėtojos — Aldona Vaitonienė ir Aldona Veselkienė savo patirtimi bei darbais gražiai prisiderino prie Tamošaičių. Tik dr. Genovaitė Kazokienė (Australija) palietė dabartinių laikų problemą — santykį tarp tautinio ir tarptautinio meno. Dalis lietuvių dailininkų dabar kaip tik ir esą pasukę į tuos vadinamus "tarptautinius vandenis" ir jų kūryboje nebesą nei tautodailės, nei kitų tautinių žymių. Ypač Lietuvos dailininkai, buvę ilgai suvaržyti ir dabar gavę kiek daugiau laisvės, puolą į tą tarptautinę srovę. Baugina grėsmė visiškai prarasti tautinį veidą. Nelieką nieko kito, kaip išsigelbėjimo ieškoti tautodailėje.
Paskutinė sekcijos tema "Išeivijos ir tautos kūrybos sankryžoje" buvo įdomi ir aktuali. Sekcijai vadovavo prof. dr. Vytautas Vardys. Savo nuomones pateikė dr. Juozas Kazickas, dr. Rasa Mažeikaitė ir dr. Pranas Zunde. Sekcija turėjo politinį atspalvį. Po pranešimų užsimezgė diskusijos tarp pranešėjų ir klausytojų — tarpais su aštresniais teigimais. Paliesta išeivijos laikysena okupuotos Lietuvos atžvilgiu ir naujos iniciatyvos būtinybė ne tik politikoje, bet ir visoje išeivijos kūryboje.
IV kultūros kongresą jautriu žodžiu užbaigė jo organizatorė Milda Lenkauskienė. Visi jautė įvykio svarbą dabarčiai ir ateičiai. Garbingai ir įtikinančiai skambėjo prelegentės žodžiai: "... IV kultūros kongresas baigiasi, kai kultūrinei Lietuvai aušta septintojo krikščionybės šimtmečio trečioji nukryžiavimo naktis. Naujosios pagonybės cementiniai stabai griaunami. Prikeliami savo tautai jos kūrėjų vardai ir darbai. Atsargiai... primenami valstybinės prasmės ženklai, įvykiai, dienos. Mes esame kviečiami į didžiąją misiją — pradėti kultūrinę Lietuvąjungti". Prie ko jungti? — Prie Vakarų pasaulio, kur jos išsklaidyti pabėgėliai sūnūs bei dukterys per ilgo atsiskyrimo laikmetį kaupė kūrybines vertybes.
IV kultūros kongresas baigtas ev. kun. Povilo Dilio malda ir giesme "Lietuva brangi". Beje, baigta tik akademinė programa. 8 vl. vakaro kongreso dalyviai rinkosi į Prisikėlimo parapijos salę pabaigtuvių vaišėms. Ten pasakyta dar kalbų ir Draugui per jos redaktorę Aušrą Liulevičienę įteikta kun. dr. Juozo Prunskio įsteigtoji 4000 dol. spaudos premija. Pavalgius, sol. Violeta Rakauskaitė - Stromienė atliko estradinių dainų progrmą.
Kaip jau pradžioje užsiminta, kultūros kongreso metu vyko keli meniniai renginiai: literatūros vakaras, išeivijos dailės paroda, koncertas ir vaidinimas.
Dailės paroda, kurios rengimu rūpinosi Algimantas Kezys, buvo Toronto Northern District bibliotekos Skylight galerijoje, tik paskutinę dieną ji perkelta į Kankinių parapijos patalpas. Paroda labai įvairi ir aukšto lygio. Dalyvavo 51 dailininkas. Ten matėme veteranus ir naujausius kūrėjus, abstrakčius ir realistiškus darbus, skulptūrą, tapybą ir grafiką. Paveikslai buvo parduodami.
Kalba Lituanistikos sekcijos vadovas prof. dr. Antanas Klimas
Štai dailininkai, kurių parodoje matėme darbus: A. Algminas, M. Ambrazaitienė, E. Arbas, V. Balukienė, N. Banienė, Jūratė Bigelis - Silverman, E. Budrys, A. Dargis, J. Daugvila, A. Eivaitė, A. Elskus, M. Gaižutienė, Pr. Gailius, E. Gaputytė, V. Ignas, J. Janavičienė, J. Janavičius, E. Kepalaitė, F. B. Klimas, V. Krištolaitytė, Pr. Lapė, L. Lipaitė, D. Luksha, A. Marčiulionis, E. Marčiulionienė, Janina Marksv, Z. Mikšys, R. Mozoliauskas, E. Nazaraitė, N. Palubinskienė, J. Paukštienė, I. Peteris, V. Petravičius, A. Plioplys, I. Pocienė, R. Poška, }. Račkus, S. Šileikienė, L. Simanavichus, Z. Sodeikienė. A. Stanevičius, M. B. Stankūnienė, D. Stončiūtė - Kolienė, M. Strasevičius, V. Vizgirda, Ada Sutkuvienė, V. Švabienė, Ū. Tamašauskas, A. Tamošaitienė, A. Tamošaitis, G. Zumbakienė. Kokia tai pavardžių ir kūrinių įvairovė!
Daile besidominčiam žmogui buvo reta proga pažvelgti, kur šiuo metu stovime. Parodyta 70 darbų. Malonu buvo matyti dar vis nepavargstančius vyresnės kartos dailininkus, ypač atsinaujinusius — Petravičių, Vizgirdą, Dargį, Paukštiene; vidurinės kartos, taip pat atsinaujinusius — Stankūnienę, Balukienę, Lapę, Urbaitytę ir kt. Savo moderniais polėkiais jaudino širdį Eivaitė, Kepalaitė, Palubinskienė, Zumbakienė, Krištolaitytė, Luksha, Ambrazaitienė, Bigelis-Silverman, Sodeikienė, Račkus ir kt. Itin miela žvelgti į Ados Sutkuvienės kūrinius, atliktus sudėtinga siūlais mezgimo bei pynimo technika. Jos darbai dvelkia paslaptingumu ir žiūrovą stabdo susimąstyti.
Bet visų dailininkų čia neišvardinsi ir neapibūdinsi. Užtenka to, kad jų kūriniai, nors labai skirtingi, susiliejo į vieną darnią mūsų išeiviškos dailės sutartinę. Reikia džiaugtis ir tuo, kad Algimantas Kezys pasiryžo paskirti savo laiką menui skleisti. Parodos proga išleido jis ir 32 psl. katalogą, kuriame įdėtos net 26 spalvotos reprodukcijos.
Koncertas, birželio 26 d. surengtas Mc Millan teatre, buvo kita kultūros kongreso puošmena. Jis įvairus ir įspūdingas. Atlikėjai: Clevelando Dievo Motinos parapijos choras, vedamas Ritos Cyvaitės - Kliorienės, Toronto "Volungės" choras, kuriam vadovauja Dalia Skrinskaitė - Viskontienė; pianistai Vytas Bakšys ir Leokadija Paulauskaitė - Kano-vičienė. Be to, dar solistai Jonas Vaškevičius, bosas, ir Danutė Kušlikytė, sopranas. Lengva įsivaizduoti, kokį įspūdį sukėlė toks aukšto lygio vokalinis - muzikinis sąstatas. Klausytojai buvo labai patenkinti. Taip pat ir muzikos žinovai nesigailėjo palankių žodžių nei chorui, nei kitiems, ypač pianistams, nei pagaliau solistams (žr. Draugo priede liepos 23 d. Mykolo Drungos recenziją). Nemalonu tik, kad, kaip muzikos sekcijoje nusiskųsta, trūksta muzikos menui recenzentų, kurie laikraščiuose iškeltų šį nuostabų koncertą.
Literatūros vakaras, turbūt taupant laiką, įvyko prieš kultūros kongresą — birželio 24 d. Bickfordo Parko gimnazijos salėje. Dalyvavo 11 rašytojų ir aktorė Rasa Lisauskaitė - Kazlienė. Štai tie rašytojai pagal katalogo sąrašą bei nuotraukas: Juozas Kralikauskas, Edita Nazaraitė, Antanas Gustaitis, Jurgis Jankus, Eglė Juodvalkė, Vytautas Tamulaitis, Julija Švabaitė, Henrikas Nagys, Leonardas Andriekus,
Lidija Šimkutė - Pocienė (ji iš Australijos neatvyko) ir Kostas Ostrauskas. Programa pradėta trumpu atidarymo žodžiu. Sekė Maironio "Čičinsko" daklamacija, kurią atliko aktorė Rasa Lisauskaitė - Kazlienė, dirbanti Niujorko teatruose. Deklamavo labai aktoriškai, apsirėdžiusi juodais drabužiais ir atsisėdusi ant aukštų kopėčių. Jai duota 20 minučių. Rašytojai savo kūrybą skaitė, kaip kas sugebėjo. Jiems duota apie 7 minutės. Labiausiai išsiskyrė Juozas Kralikauskas, didžiu įsijautimu mintinai deklamavęs savo istorinį kūrinį. Rašytojai nebuvo nei supažindinti su publika, nei iškviesti. Jie patys nurodytu laiku lipo į sceną ir paskaitę vėl grįžo į savo vietas pirmoje kėdžių eilėje. Klausytojų susirinko apie 300 ar kiek daugiau. Salė tokiam skaičiui atrodė per didelė. Bet rengėjai atliko nelengvą žygį, iš įvairių vietovių sutelkdami tiek daug rašytojų.
Los Angeles Dramos sambūrio spektaklis buvo birželio 25 d. vakarą. Suvaidino Putino "Valdovą". Tai ilgiausiai gyvuojąs išeivijos teatrinis venetas, net 34 metus, vadovaujant gabiems režisieriams Juozui Kaributui, Dalilai Mackialienei ir nuo 1984 metų — Petrui Maželiui, pasiekęs aukštą meninį lygį. Pagrindiniai ansamblio aktoriai yra profesinių kvalifikacijų. Sambūrio gi visokeriopa atrama — Vincas ir Ema Dovydaičiai. Jų pasišventimas teatrui kelia nusistebėjimą. Dovydaitis, be kitų rūpesčių, vaidina pagrindines roles, Dovydaitienė taip pat vaidina, gamina teatrinius drabužius ir atlieka kitus darbus. Geras sumanymas buvo pakviesti Los Angeles Dramos sambūrį į kultūros kongresą. Žiūrovų dėkingumą liudija gausi minia, atėjusi į spektaklį.
*
Pasibaigus kultūros kongresui, liko įspūdis, kad jis tikrai pasisekė. Toronte susitelkė šimtai lietuvių kultūrą mylinčių mokslo, grožinio rašto, meno ir visuomeninės veiklos žmonių. Jie nepaisė žymių išlaidų, brangaus laiko, net sveikatos, atkeliaudami iš tolimų šalių, kaip Australijos, Pietų Amerikos, Europos ir iš kitur. Jų vienintelis noras buvo išgirsti, kokioje padėtyje laikosi išeivijos kultūrinis gyvenimas, kaip galima jo lygį pakelti ir gauti įkvėpimo ateities veiklai. Kongreso dalyviai, kurių dalis atvyko į Pasaulio lietuvių seimą, rodė didį susidomėjimą svarstomoms problemoms, ir posėdžiuose kasdien dalyvavo apie 300 - 400 žmonių. Renginiuose — žymiai daugiau. Niekur nepastebėta pesimizmo žymių, nors mūsų kultūrinė padėtis išeivijoje vis sunkėja ir kliūtys gausėja. Rodyta net skaidraus optimizmo, kurio neužtemdė ilgai nusitęsusi tremties kelionė. Visur matyta vilties šviesulių. Kalbėta apie spaudos pagerinimą, knygos gelbėjimą iš stagnacijos, parapijų atgaivinimą, jaunimo lietuvišką auklėjimą, kai tuo tarpu jaučiamas redaktorių ir bendradarbių trūkumas, sensta rašytojai, o jaunesnių visiškai mažai tesubręsta; lietuviai išsikelia toli nuo savo bažnyčių; vyresnieji kunigai sensta ir miršta, jaunų vos vienas kitas ateina; nutautėjimas vyksta šuoliais: tūkstančiai aukštai išsilavinusių lietuvių profesionalų pasyviai žiūri į lietuvybę ir jos neremia; lietuvių jaunimo vis labiau dažnėjančios mišrios vedybos reiškia ne ką kitą, kaip išeivijos lietuvybės laidotuves. Tai gerai žino kultūros kongreso organizatoriai ir dalyviai, bet daro tai, kas įmanoma, netaupydami jėgų ir nelaukdami stebuklų. Nėra abejonės, kad ir okupuotos Lietuvos mūsų brolių bei seserų tuo laiku viešai rodomas patriotizmas stiprino kongreso dalyvius. Padėtis ten keičiasi. Sunku įspėti, kas bus ateityje. Jeigu kada susilauktume gausesnės imigracijos, mūsų kultūrinės problemos išsispręstų.
Pabaigoj reikia prisiminti IV kultūros kongreso rengėjus, susitelkusius į darbingą komisiją: pirmininkę Mildą Lenkauskienę, dėl kongreso taip rūpestingai veikusią arti trejų metų; iždininką Joną Kazlauską, programos koordinatorių Praną Jogą, narius —- Nijolę Kersnauskaitę, kun. Gediminą Kijauską, S. J., Viktorą Mariūną, Juozą Stempužį; taip pat kongreso organizacinių darbų atlikėją Toronte — Rasą Lukoševičiūtę - Kurienę ir finansų aprūpintoją dr. Antaną Razmą. Žinoma, buvo ir daugiau uolių darbuotojų, kurių pavardės surašytos kongreso leidinyje. Jų visų atlyginimas — kongreso pasisekimas.
PASAULIO LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS SEIMAS
Pasibaigus IV kultūros kongresui, toj pačioj vietoj — Loews "VVestburio viešbutyje — prasidėjo PLB seimas. Kaip jau minėta, kai kurie atstovai atvyko dalyvauti abiejuose renginiuose. Atstovaujamos gi buvo šios valstybės: Argentina, Australija, Brazilija, D. Britanija. V. Vokietija, JAV, Kanada, Kolumbija, Prancūzija, Šveicarija, Urugvajus, Venezuela. Mažesnės bendruomenės — Austrijoj, Belgijoj, Italijoj, N. Zelandijoj, Olandijoj, Švedijoj — savo atstovų neatsiuntė. Kitos bendruomenės išsiskyrė gausiu dalyvavimu. Iš Australijos atvyko 12 asmenų, iš Argentinos 8, iš V. Vokietijos 7, iš Brazilijos 6, iš Anglijos 3. Salės priekyje sustatytos vėliavos bylojo, kad Lietuvių Bendruomenė yra pasklidusi visame pasaulyje, kur tik gyvena kiek daugiau lietuvių.
Birželio 28 dienos rytą seimą sveikinimo žodžiu pradėjo rengimo komisijos pirm. Eugenijus Ciuplinskas. Po jo kalbėjo PLB pirm. Vytautas Kamantas. Invokaciją atskaitė kun. Gediminas Kijauskas, S. J. Sugiedojus himnus ir pagerbus mirusiuosius, Milda Lenkauskienė supažindino su seimo delegacijomis. Pirmininkauti posėdžiams išrenkama Joana Kuraitė-Lasienė, o jos pavaduotoju — Jonas Alkis iš Anglijos. Kaip paprastai suvažiavimuose, susilaukta žymių asmenų bei organizacijų sveikinimų, bet jų skaitymas neužėmė daug laiko. Tuojau eita prie pranešimų, iš kurių matyti, kad PLB yra gyva organizacija ir atlieka uždavinius, kurių niekas kitas negalėtų atlikti.
Itin įdomus buvo PLB pirm. Vytauto Kamanto jau iš anksto pateiktas raštu pranešimas, liečiąs atliktus darbus kultūrinėje ir politinėje dirvoje. Valdyba nesnaudė. Nepaisant nuotolių, aplankyta 15 tolimų kraštų. Teikta visokeriopa pagalba, ypač Pietų Amerikai. Buvo miela patirti, jog PLB pastangomis net 22 jaunuoliai iš Pietų Amerikos lankė Vasario 16 gimnaziją. Taip pat PLB pastangomis atliktas ir žymiai didesnis žygis — Lituanistikos katedros įsteigimas Čikagoje, Illinois universitete. Pirmininkas dėkingai prisiminė Lietuvių fondą, iš kurio finansinės pagalbos susilaukta Lituanistikos katedrai, studentų stipendijoms ir kitiems reikalams. Apgailestavo, kad pastangos sušaukti politinių veiksnių konferenciją iki šiol neatnešė vaisių. Žodžiu, PLB visą laiką budi, kad lietuvybės ugnelė pleventų visur, kur tik yra lietuvių. Ypač daug laiko valdyba skyrė dalyvaudama didesniuose suvažiavimuose, posėdžiuose. Tai pat lietuvybės reikalais kontaktuodama kitas valstybes bei jų atstovus. Atliekant valdybos pranešimus, šiek tiek sunkumų turėta dėl PLB vicepirmininko dr. Tomo Remeikio teigimo "Pasaulio lietuvyje", kad jaunimo veikla esanti nepakankama ir nuostolinga. J tai karštai reagavo jaunimo atstovai, primindami, kad Jaunimo kongresas Australijoje davęs net 120 000 dol. pelno. Pranešimus apie savo veiklą pateikė ir kiti PLB valdybos nariai. Leista ir kitiems pasisakyti. Apie Vasario 16 gimnaziją kitą dieną informavo jos direktorius Andrius Šmitas.
Atstovų pranešimai apie veiklą įvairiose valstybėse ir įvairiose sąlygose atlikti ir raštu. Pranešimus prisiėjo išskirstyti keliuose posėdžiuose. Bet apsimokėjo su jais susipažinti. Pranešimai — veiklos veidrodis, kuriame atsispindi pasiaukojusių lietuvybei žmonių pastangos, įveiktos kliūtys, pasiekti laimėjimai... Tai vėl paliudijo, kad PLB yra gyvastinga ir nepakeičiama institucija.
Pasaulio Letuvių Bendruomenės seimo posėdis. Kalba Milda Lenkauskienė. Kairėje Algis Raulinaitis, dešinėje Joana Kuraitė-Lasienė ir Vytautas Kamantas.
Paskutiniame šios dienos posėdyje gvildenta tema "Kultūra ir tautinė laisvė". Kalbėjo neseniai iš okupuotos Lietuvos atvykęs kovotojas ir Helsinkio grupės narys dr. Algirdas Statkevičius.
Birželio 29 d. programoje apie dabartinę Lietuva, buvo dvi paskaitos. Saulius Girnius kalbėjo apie padėtį Lietuvoje, Vytautas Skuodis — apie tautos santykius su išeivija. Čia nedaug ką naujo beišgirdome. Popietiniame posėdyje buvo keturi kalbėtojai: Gintė Damušytė seimo dalyvius supažindino su informacija, teikiama Informacijos centro Niujorke kitataučiams. Viktoras Nakas aiškino, kaip išeivijoje reaguojama į tautinio atbudimo įvykius Lietuvoje. Juozas Danys ir Narcizas Prielaida informavo apie lietuvių veiklą tarptautinėse konferencijose; Paulius Klimas — apie savo žygį iš Ročesterio į Vašingtoną pėsčiom. Vėliau buvo dar 2 pranešimai: dr. Romo Vaštoko — apie nacių karo nusikaltėlius ir Algimanto Gurecko — apie PLB politinę konferenciją Vašingtone.
Bet ši seimo diena buvo ypač tuo svarbi, kad išrinkta PLB valdyba. Nominacijų komisija pateikė du sąrašus, kiekvieną su septyniais kandidatais. Balsų dauguma rinkimus laimėjo antrasis sąrašas. Išrinktoji valdyba šitaip pasiskirstė pareigomis: dr. Vytautas Bieliauskas, pirm. (jis rūpinsis ir švietimu); Eugenijus Čiuplikas, vicepirm. finansams; dr. Vytautas Dambrava, vicepirm. visuomeniniams ir politiniams reikalams; Algimantas Gureckas, vicepirm. santykiams su kitomis tautybėmis; Raimundas Kudukis, vicepirm. teisiniams ir socialiniams reikalams; Gabija Juozapavičiūtė - Petrauskienė, vicepirm. informacijai. Į revizijos komisiją išrinkti dr. Romas Kriaučiūnas, Vytas Petrutis, Jonas Urbonas, Gražina Kahiantienė. Be to, penki įtakingi asmenys išrinkti į garbės teismą.
PLB seimo trečioji diena (birželio 30) palikta vidiniams organizaciniams reikalams. Paliesti "Pasaulio lietuvio" redakciniai bei administraciniai klausimai. Išklausyta kalbų naujojo pirmininko ir Vytauto Kamanto, PLB pirmininkavusio 10 metų. Visi jautė jam dėkingumą.
Seimas baigtas programos pirmininkės Joanos Lasienės padėka ir kun. Augustino Steigvilos, M.I.C., malda. Po posėdžių buvo vaišės.
SIELOVADOS TARYBA
Po Pasaulio Lietuvių Bendruomenės seimo liepos 1 - 2 d. Toronte, Prisikėlimo parapijos patalpose, įvyko dar vienas suvažiavimas. Kai kas gali paklausti: ar čia dar nauja organizacija, kai jų tiek daug jau turime? Taip, nauja, bet labai reikalinga! Jos nebūtų galima vadinti net organizacija — tai Bažnyčios kanonų (511 - 514) numatytas kunigų, vienuolių ir pasauliečių sambūris, kurio tikslas padėti išeivijos vyskupui pastoracijoje, nes, mažėjant kunigams, ji tapo sunki. Tam ir įsteigta Sielovados taryba Toronte.
Šiam žygiui iš anksto ruoštasi. Prieš suvažiavimą vysk. Paulius Baltakis raštu į tarybą kvietė 33 lietuvių katalikų organizacijas. Atsiliepė 19. Iš 72 asmenų 44 sutiko stc i į tarybą, būtent 26 pasauliečiai ir 18 kunigų. Liepos 1 dieną suvažiavime dalyvavo daugiau kaip 13 asmenų. Tai gražus talkininkų būrelis.
Posėdžiuose dalyvavo apie 200 centrinių lietuvių katalikiškų organizacijų, vienuolijų atstovų, paties vyskupo kviestų asmenų ir lietuvių pastoracija besirūpinančių visuomenės veikėjų iš visų penkių kontinentų.
Į Sielovados tarybą šiuo metu įeina 53 asmenys, susiskirstę į 9 sekcijas. Veiklą koordinuoja reikalų vedėja — ses. Ignė Marijošiūtė. Taryboj veiks šios komisijos: suaugusių veiklos, vaikų religinio auklėjimo, dvasinių pašaukimų, diakonų, parapijų, susižinojimo, Šv. Basto, liturgijos, ekumeninės veiklos, finansų. Taigi apimamos visos pastoracinės veiklos sritys. Žinoma, veikimas vyks vyskupo priežiūroje.
Suvažiavimas praėjo maldos ir susitelkimo dvasioje. Pirmininkavo Kazimieras Manglickas ir Eligijus Sužiedėlis. Ryšium su būsima veikla parinkti asmenys padarė atitinkamus pranešimus. Aldona Zailskaitė iškėlė Šv. Rašto vaidmenį krikščioniškoje bendruomenėje kaip pagrindą ir įkvėpėją. Antrasis kalbėtojas buvo Jonas Abromaitis. Jo tema: "Tikinčiųjų vaidmuo šiandieninėje Bažnyčioje — tarnystė, į kurią kviečiami pasauliečiai". Tai buvo platus pranešimas, apimąs Bažnyčios istorijos kai kuriuos faktus ir dabarties problemas, kurių neįmanoma išspręsti be pasauliečių talkos. Trečiame pranešime Gabija Juozapavičiūtė - Petrauskienė kalbėjo apie padėtį parapijose ir nurodė, kokią pagalbą jos gali iš jų gauti. Liūdnokai skambėjo jos teigimas, kad parapijose aktyviai dalyvaujančios šeimos sudaro tik mažumą. Kun. Antanas Saulaitis, S. J., toliau ryškino parapijų vaidmenį pažangioje pastoracijoje, pažymėdamas, kad sielovada reikalinga visų įnašo. Vienas aktualiausių pranešimų buvo apie diakonus, kurį parengė Almis Kuolas, o perskaitė Vytas Kliorys. Neturint pašaukimų, diakonų vaidmuo išeivijos pastoracijoje atrodo milžiniškas. Tik gaila, kad ši sritis apleista. Visoj išeivijoje yra vos keli lietuviai diakonai.
Kultūros kongreso iškilmingos mišios Kankinių parapijos lietuvių šventovėje. Viduryje vysk. Paulius Baltakis, OFM.
Antrosios dienos posėdžiai lietė Sielovados tarybos organizacinius reikalus. Vysk. Paulius Baltakis džiaugėsi, kad tarybos pavidalu pavyko atgaivinti prieš 4 metus įsteigtus sielovados pagalbiriius'būrelius — ne tik atgaivinti, bet ir glaudžiai sujungti į vieningą darbą. Pašaukimų komisijos pirmininkas kun. dr. Petras Stravinskas painformavo, kas šiuo reikalu daroma. Plačiau pasisakė apie savo planus ir kitų komisijų vadovai.
Atrodo, kad Sielovados tarybos darbas, vyks sėkmingai. Vysk. Paulius Baltakis pažymėjo, jog čia "popierinio" veikimo nebus, o tik rimtas, pasiaukojantis ir vieningas žygis. Komisijos buvo pakviestos atskirai duoti pasižadėjimus. Suvažiavimas baigtas vyskupo malda.
TAUTINIŲ ŠOKIŲ ŠVENTĖ
Šioje ilgoje kultūrinių renginių serijoje garbinga vieta tenka tautinių šokių šventei, vykusiai toj pačioj Kanadoj, Hamiltone. Tai daugiau negu renginys. Tai tautinė manifestacija, kuria ir patys atsiveriame, ir kitataučiams pasirodome, jog esame kidtūringa tautinė bendruomenė, pajėgi suorganizuoti tokias iškilmes. Šokių šventės ryšys gi su kultūros kongresu ir PLB seimu labai glaudus. Juk ta pati Lietuvių Bendruomenė organizavo visus tris susibūrimus. Skirtumas tik tas, kad šokių šventė yra masinė demonstracija, patraukianti plačiąją visuomenę, o kiti du suvažiavimai — daugiausia vadovaujančią jos dalį. Bet visi trys pasirodymai yra labai reikšmingi.
Kalbant apie tautinius šokius, prisieina pabrėžti, jog tai sritis, kuri žadina išeivijos, ypač jaunosios kartos, patriotizmą ir pasididžiavimą. — Štai žiūrėkite, ką mes turime! Kokie gražūs bei įvairūs mūsų audiniai, kokie meniški judesiai, kokios jautrios melodijos! Ir visa tai turi gilias šaknis tautos senovėje. Šokis — pačios Lietuvos atsivėrimas: suskambėjimas, sujudėjimas, prakalbėjimas... Tad nenuostabu, kad išeivijoje taip suklestėjo tautinių šokių menas. Jaunimas iš kartojuos pamilo ir įsijungė į šokėjų eiles. Jį mažiau traukė liaudies dainos, dar mažiau patriotinės kalbos. Šokis sutapo su jaunatvišku gyvenimo ritmu, su džiaugsmu ir net su nerimu vis judėti, sportuoti, žaisti. Beikėtų atskiro straipsnio, norint išaiškinti tautinio šokio poveikį mūsų jaunimui išeivijoje ir jo įtaką patriotinei nuotaikai sukelti bei išlaikyti. Tai atsiminus, suprantama, kodėl tautinių šokių šventės tapo vaizdžiausiomis tautinio išgyvenimo manifestacijomis.
VIII-ąją tautinių šokių šventę bendrom jėgom rengė JAV ir Kanados Lietuvių Bendruomenės. Nesunku įsivaizduoti, kiek buvo darbo, rūpesčių ir visokių kliūčių, kuriuos turėjo pakelti rengimo komitetas. Vadovavo dr. Vaidotas Kvedaras. Šokių šventės programą planavo ir tvarkė Rita ir Juozas Karasiejai, Genovaitė Breichmanienė ir Liudas Sagys. Jų pastangos atnešė brandžių vaisių.
Prie tautinių šokių šventės prieita įdomiais renginiais. Birželio 30 d. Botanikos sodų patalpose (Botanical Gardens) atidaryta lietuvių tautodailės paroda. Rengėjas — Toronto tautodailės skyrius. Ta proga surengtas ir koncertas. Dainavo solistai Anita Pakalniškytė ir Jonas Vaškevičius. Liepos ld. Mohawk kolegijoje buvo jaunimo susitikimas. Liepos 2 d. suruoštas priėmimas tautinių šokių grupių vadovams, o vakare Convention Centre — susipažinimo vakaras. Susirinko apie 3000 žmonių. Liepos 3 d. buvo iškilmingos mišios, kurias su 17 kunigų laikė ir pamokslą pasakė vysk. Paulius Baltakis. Po mišių Gore parke prie laisvės paminklo padėtas vainikas, prisiminenant Lietuvos nepriklausomybės 70 metų sukaktį. Po to visa minia ėjo į Copps koliziejų, kur atlikta tautinių šokių programa.
Šokių šventės programa pradėta 3 vl. Įspūdingas buvo garbės svečių ir šokėjų ansamblių įžygiavimas į sceną, grojant Jono Govedo diriguojamam orkestrui. Po to sugiedota Kanados ir Lietuvos himnai. Dr. V. Kvedaras tarė įžanginį žodį; Rasa Kurienė supažindino su garbės svečiais. Programai vadovavo Arūnas Ciuberkis. Labai meniškai ir elegantiškai pašokta 22 šokiai. Atskirai šoko jaunių, studentų ir veteranų grupės. Šokius lydėjo orkestras ir kartais sykiu "Volungės" choras (vad. D. Viskontienė). Labai visiems patiko pabaigoje iš šokėjų arenoje suformuotas žodis Lietuva. Baigiamąją kalbą pasakė Kanados LB pirm. V. Bireta. Pačioj pabaigoj šokėjai, choras ir orkestras sykiu su šventės dalyvių tūkstantine minia, choru ir orkestru sugiedojo "Lietuviais esame mes gimę". Vakare pabaigtuvių pokylis buvo Convention centro salėje. Susirinko apie 1500 svečių.
Tautinių šokių šventės vaizdas Nuotr. J. Gados
Ši VIII-oji tautinių šokių šventė išjudino visą lietuvių išeiviją. Pagal šventės proga išleistą vadovą (Red. komisija pirm. G. Breichmanienė, 232 psl., daug iliustracijų) programoje dalyvavo 49 šokėjų grupės, atvykusios iš viso pasaulio. Šokių šventė ne tik išjudino, bet atgaivino ir nuteikė būti ištikimesniais savo tautai. Tik apgailėtina, kad ir šioje iškilmėje nebuvo išvengta vandalizmo. McMaster universiteto bendrabučiuose, kur buvo apgyvendinti šokėjai, padaryta daug nuostolių. Šitaip barbariškai pasielgė chuliganiška mūsų jaunimo dalis, padarydama visiems didelę gėdą. Blogiausia, kad taip atsitinka nebe pirmą kartą. Ką turi apie mus galvoti kitataučiai? Jaunimo švenčių rengėjai privalo rūpintis, kad pagaliau tas vandalizmas baigtųsi.
*
TiekNiaug jvykių su vardais, vietomis ir programomis labai sunku aprašyti. Nežiūrint pastangų, galėjo likti kas nors svarbesnio nepaminėta ar nepastebėta. Tiesa, rašant šią apžvalgą, nebuvo numatyta leistis į smulkmenas, o tik pateikti bendrą visų renginių vaizdą, todėl, jei kas norėtų išsamiau pasisakyti, Aiduose ras vietos. |
|
|
|