Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
altGunars Salins yra vienas įdomiausių latvių poetų išeivijoje. Drauge su kitu poetu, Linardu Taunu, jis sukūrė savitą poezijos srovę, kuriai buvo prisegtas "hell's kitchen" (Pragaro virtuvė), vadinamo New Yorko kvartalo vardas. Jo poezijos šokyje, humoras susiėmęs rankomis su giliu rimtumu, ironija su tikėjimu, tautosaka su džazu.

Prieš dešimtį metų Salins apsilankė gimtojoje Latvijoje. Tos viešnagės vaisius buvo eilėraščių ciklas "Satikšanas" (Susitikimai). Salinšo braižas pasirodė esąs labai tinkamas prieštaringų jausmų ir minčių antplūdžiui aprėpti — aprašyti praeities nuolaužas, sunkiai beatpažįstamus paliktuosius namus, absurdiškus likimo vingius.



KONCERTAS RYGOS KATEDROJE

Rankos. Nukirstos rankos. Vorkutoj
ant bėgių prieš dvidešimt metų nukirstos rankos
gaivalingai groja vargonais,
vien tiktai rankos,

kai kitas nušalusiom amputuotom kojom,
vien tiktai kojom
bėga vargonų pedalais
dvidešimt metų iš Arktikos
bėga namo — namo.

MANE PAŽADINO ARKLIO ŽVENGIMAS

Mane pažadino arklio žvengimas,
pro nakčiai pravertą viešbučio langą
įlindo
arklio galva.
Tai Rygoje tebėra darbingų arklių? —
nustebęs pasirėmiau ant alkūnės.
Kuo pavaišint? — rugine duona? agurkėliu?
Ir tada man dingtelėjo: — O jeigu jis persirengęs
agentas!
Bet arklys
vėl sužvengė — tik daug suprantamiau:
"Nesijaudink,
aš ne čekistas, ne jankių šnipas. Ar nepažįsti? Ričis.
Išsiskyrėm prieš trisdešimt trejus metus — kai mane
deportavo
į Volchovą".

Iš tikrųjų, Ričis!
Tik balsas gilesnis ir
arklio gymis.
"Taip lengviau", sužvengė, šnervės ant palangės.
Po karo išvežtas į šiaurę — "poilsiauti",
Galiausiai sugrįžęs neberado nė tėvo, nė motinos,
nė sesers, nė merginos.
"Tai tada — tapau vežiku".
Vežiku?!

Akylai apžvelgiau Ričį — arklys, kaip arklys!
"Na", žvengtelėjo jis, "žmonės verčiasi, kaip išmano".
Be to, kai kas lengviau — pavyzdžiui, jų mikrofonai
negali pagaut arklių pokalbių"...
Ir jis reikšmingai pažvelgė į mano lubas.

Ir taip mes arklinėjomės
Apie senus laikus.
Ir taip toliau.
Ir dar toliau.
Išsiskirdami ištustinom
po arklinio snapso taurelę.
"Iki pasimatymo", sužvengė jis —
ir kanopom nukaukšėjo
per auštantį Rygos senamiestį —
arklys kaip arklys.

NAMIŠKIS

Mus pasitikdamas,
jis visas virpėjo, visas mirgėjo, girtas gėrė ir girdė —
jis buvo
serbentai, vyšnios, braškės, slyvos,
pomidorai, krapai, kmynai —
iš privačių daržų?
iš privačių sodų?
Jis savimi mus maitino
visą tą dieną ir naktį
ir paryčiui, išrūgęs, mus savimi girdė.
O auštant, kai kojos mūsų nebeklausė,
jis pakilo ir ant savųjų vyno pečių ir alkūnių nunešė mus
namo.

Bet kai pabudom, jis pats jau buvo kietai užmigęs —
daržo kampely, ant žemės,
ir išsigandom, pamatę: jis jau nebe
serbentų krūmas, nė uogos, nė vynas —
jis trešanti žemė — jis gulėjo patsai savyje, jau sutrūnijęs, jau nebegyvas,
apsiraizgęs medžių ir krūmų
šaknim, jo plaukuos begalė rudenio lapų,
šaknys jo akių duobėse. Tos šaknys raizgėsi vis giliau
į kitų akių duobes, pynėsi su spygliuotom vielom, tos šaknys
kerojo jo akyse, mirties miege.

Ne, ką aš sakau! — tą akimirką jis pabudo
ir pajutęs, kad mes prie jo lenkiamės, — saulės apšviesti siluetai Rygos,
Niujorko bokštų fone, — jis pakilo
ir besikeldamas vėl save susirinko iš dulkių, vėl virto
kūnu, vaisium, serbentų krūmu —
uogomis, vynu. Ir vėl jis
visas virpėjo ir
visas mirgėjo ir
pasigėrė ir girdė
gerdamas, girdydamas dar vieną, dar vieną
trumpą, kaip gyvenimas,
gimtinės vasaros dieną.   

Vertė A. L.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai