| |
|
|
|
Parašė Friedrich Hoelderlin
|
 1970 kovo 20 suėjo 200 metų nuo didžiojo vokiečių poeto Friedricho Hdlderlino gimimo. Kilęs iš Lauffeno a. Neckar, Švabijoje, Holderli-nas augo Nūrtingene, kur jo motina, tėvui mirus, buvo ištekėjusi už vietos burmistro. Mokėsi Den-kendorfo ir Maulbronno seminarijose, po to studijavo teologiją bei filosofiją Tūbingene ir vėliau Jenoje, kur tuo metu profesoriavo Fichte. Asmenybės formavimosi metais daugiausia įtakos jam turėjo Platonas, Spinoza, Rousseau, Hems-terhuis, Kantas ir Fichte.
Literatūriniai Hdlderlino mokytojai buvo senovės graikų klasikai, Klopstockas ir ypač Schilleris, kurio redaguojamuose leidiniuose (Thalia, Musenalmanach, Ho-ren) jis bendradarbiavo. Po intensyvios, emociškai nepastovios jaunystės ir trumpo, vos keletą metų trukusio subrendimo amžiaus, visą likusį gyvenimą Holderlinas praleido beprotybės prieblandose. Jautrus ir ambicingas iki kraštutinumo, Waiblingerio liudijimu, poetas neišlaikė kasdieniško gyvenimo nesėkmių sukurtos į-tampos. Viena tokių nesėkmių buvo jo nelaiminga meilė savo darbdavio Frankfurto bankininko žmonai Susettei Gontard, poezijos Diotimai, kurios vaikus jis mokė ir kuri jį mylėjo. Vyras, deja, buvo kitos nuomonės, ir Holderlinas turėjo palikti Frankfurtą ir mylimąją. Šalia poetinio nepripažinimo, tai buvo skaudžiausias jo gyvenime smūgis, nuo kurio jis niekad nebeatsigavo. Pirmas pamišimo priepuolis ištiko 1802. Antrasis, užklupęs 1806, jį galutinai parbloškė. Mirė Holderlinas 1843 Tūbingene, trisdešimt septynerius metus išgyvenęs staliaus Zimmerio ir jo žmonos globoje.
Literatūrinį Hdlderlino palikimą sudaro šimtas su viršum eilėraščių (klasiškos odės, himnai, elegijos etc), romanas Hyperion, tragedija Der Tod des Empedokles, Sofoklio Edipo karaliaus ir Antigonos vertimai, keletas trumpų straipsnių ir apie pustrečio šimto laiškų. Jo poezija ir proza pasižymi dideliu poetinės emocijos intensyvumu ir giliai išjausta, autentiška forma. Vaizdų originalumu bei drąsumu Holderlinas neturi lygaus ligtolinėje vokiečių poezijoje. Jo kalboje dažnai pasigendamą aiškumo bei klasikinio šlifo atoką atsveria jos betarpiškumas.
Iš šiandieninės laiko perspektyvos žiūrint, nėra abejonės, kad Holderlinas yra vienas pačių didžiausių vokiečių poetų. Jo bendralaikiams, deja, tatai nebuvo taip aišku, kaip mums. Goethe ir Schilleris jo atžvilgiu laikėsi šaltai, nors ir mandagiai; ypač pirmasis buvo jam aiškiai nepalankus. Visas XIX a., neskaitant atsitiktinio kai kurių romantikų (Achim von Arnim, Clemens Brentano, Bettine von Arnim-Brentano) dėmesio, pasiliko jam kone absoliučiai abejingas. Vienas pirmųjų Holderlino poezijos renesanso iniciatorių buvo Nietzsche, kuris nesidomėjimą Holderlinu laikė tipinga XIX amžiaus bedvasiškumo (Ungeist) apraiška. Prie šio renesanso ypač daug prisidėjo George-Kreis nariai ir prijaučiantieji (Hellingrath, Hildebrandt etc). Maždaug nuo pirmojo karo pabaigos Hdlderlino poezija stovėjo ir tebestovi pačioje savo garbės viršūnėje. Šio laikotarpio jos mėgėjų bei interpretatorių tarpe pirmoje vietoje minėtini Stefan George, Martin Heidegger, Romano Guar-dini, Hermann Hesse etc.
Čia duodami eilėraščiai išversti originalo metrais: eleginiais distichais (Menonas rauda rimos, Duona ir vynas), hegzametru (Ąžuolai). Čia dar tenka pastebėti, jog eiliavimo technikos požiūriu Hdlderlino poezijoje pasitaiko silpnų vietų. Jo eleginių distichų hegzametrai ir pentametrai, lyginant su Schillerio, vietomis atrodo gana sunkūs. Eiliavimo technikos trūkumus tačiau išlygina jau minėtas kalbinis betarpiškumas bei autentiškumas.
Vertimų originalai (Die Eichbaume, Me-nons Klagen um Diotlma, Brot und Wein) imti iš Hdlderlino raštų Didžiosios Stuttgarto laidos (Grosse Stuttgarter Ausgabe, 1943-1951).
ĄŽUOLAI
Aš iš sodų pas jus ateinu, o sūnūs kalnynų!
Iš tenai, kur gamta, kantri ir naminė, gyvena
Su darbščiu žmogumi, augintinė jo ir globėja.
Jūs tik stovite sau, puikuoliai, tarytum titanai,
Ir pasauly jaukiam priklausote sau tik ir dangui,
Kurs maitino ir ugdė, ir žemei, kuri jus pagimdė.
Nieks iš jūsų ligšiol mokyklos žmonių dar nelankė;
Veržiatės sau iš galingų šaknų ir laisvi, ir laimingi
Viens po kito aukštyn ir, rankom galingom pagrobę
Erdvę, kaip auką erelis, stovite prieš debesynus,
Aukštas, linksmas ir saulėtas viršūnes į dangų iškėlę.
Jūs, kaip žvaigždės dangaus, gyvenat, kiekvienas iš jūsų
Pats sau pasaulis ir dievas, draugystėj laisvoj susijungę.
Jei galėčiau vergystę pakelti, aš nepavydėčiau
Miškui šiam! Mielai prie gyvatos draugingos priglusčiau.
Jei nerištų prie jo širdis, nepasotinta meilės,
Kaip mielai aš tuomet norėčiau ąžuolu virsti.
MENONAS RAUDA DIOTIMOS
Taip kasdien išeinu, ieškodamas vis ko nors kita;
Klausiau jūsų visų, manojo krašto takai.
Aukštumą vėsią kalnų, šešėlius visus aplankiau jau
Ir šaltinius; bet dvasia klysta aukštyn ir žemyn,
Poilsio meldžia; žvėris taip bėga pašautas į girią,
Kur vidury dienos saugiai ilsėjos tamsoj.
Žalias jo guolis, deja, nebegali širdies atgaivinti:
Nemigoj ir kančiose klaidžioti verčia dyglys.
Nei šviesos šilima, nei vėsumas nakties nebegelbsti;
Veltui audros sūkury vilgo jis savo žaizdas.
Taip, kaip žemė veltui dar teikia jam gydomą žolę, —
Jokis zefyras jam kraujo nebesustabdys, —
Šitaip, mielieji draugai, atrodo, ir man atsitiko:
Nieks jau sapno rūstaus man nenuplaus nuo kaktos?
Taip. o mirties dievai! Jei kartą jūs laikote žmogų
Parblokštą žemėn tvirtai, jei jau pasiėmėt jį
Su savim Į nakties kraupiosios gelmes, o piktieji,
Tąsyk nebėr jau prasmės pykti ant jūsų arba
Jūsų maldauti ir taip tremtyje šiurpulingoj gyventi,
Klausantis su šypsniu jūsų blaiviosios dainos:
Jeigu taip, tai užmiršk savo laimę ir tyliai miegoki!
Bet vis trykšta dar tau aidas vilties širdyje,
Vis dar tu negali apsiprasti, o siela manoji,
Vis dar sapnuoji kažką savo plieniniam sniege!
Šventės ne man, bet ir aš juk mielai užsidėčiau vainiką:
Argi ne vienas esmi? Bet artima man būtis
Budi iš tolo, ir ašen turiu tik šypsotis nustebęs,
Jog ir skausmų verpete aš toks laimingas jaučiuos.
Meilės šviesa! Ar tu švieti ir Anapus, auksine?
Laiko skaidresnio vaizdai, spindit jūs mano nakty?
Būkit pasveikinti jūs, saulėleidy skendį kalnynai,
Sodai puikūs ir jūs, gojaus tylieji takai,
Liudiję dangišką laimę, ir jūs, o tolimos žvaigždės,
Spindinčios iš aukštumos, laiminę savo žvilgsniu!
Aš ir jus, o tyliosios rožės, ir jus, o lelijos, —
Žavūs gegužio vaikai, — dar taip dažnai vis miniu!
Bėga pavasariai, išstumia metai metus, keisdamiesi
Nuolat kovoja, ir taip švilpia pro šalį tolyn
Laikas virš mūsų galvų: tik laimingos nepastebi akys,
Ir mylintiesiems skirta žemėj kitokia būtis.
Nes, o Diotima, viskas — ir dienos, ir metai, ir žvaigždės
Buvo apsupę tada mus jungtyje amžinoj;
Tąsyk mes dar kartu, laimingi, kaip mylinčios gulbės,
Kai prie ežero jos ilsis arba kai, bangų
Supamos, žiūri gelmėn, kurioje atsispindi sidabro
Debesys, ir tarp laivų vilnija mėlis blausus,
Klaidžiojam žemėj abu. Nors tada ir šiaurys mums grasino,
Mylinčių priešas rūstus, ruošdamas mudviem raudas,
Lapai krito nuo medžių, ir vėjas nešėsi lietų,
Ramūs šypsojomės mes, Dievą savy jausdami,
Savo kalboj intymioj ir giesmėj mūsų sielų vieningoj,
Taikūs, džiaugsmingai vieni, tartum vaikai, tik abu.
Bet nūnai taip tuščia namuos, nes jie atėmė mano
Akį; kartu su ja aš ir save praradau.
Tad ir bastausi aplink, kaip šešėlis, — taip tenka gyventi,
Visa kita seniai, rodos, neturi prasmės.
Švęsti norėčiau, bet kam? Dainuot su kitais, nes vienatvėj
Vis taip trūksta dabar visko, kas dieviška, man.
Nes aš žinau, tai yra mano yda; todėl prakeikimas
Luošina gyslas ir taip užmojus žlugdo visus.
Sėdžiu tad per dienas tylus, kaip vaikai, ir bejausmis,
Ir skruostais man dažnai ašara rieda šalta.
Žolės laukų ir giesmė paukštelio tik liūdesį kelia,
Nes ir džiaugsmą, ir juos atsiuntė mums juk dievai;
Mano šiurpo pilnoj krūtinėj gaivinanti saulė
Temsta, bergždžia ir vėsi, tartum nakties spinduliai,
Ak, ir tuščias dabar dangus, kaip kalėjimo sienos,
Gniuždantis, lyg našta, kybo virš mano galvos.
Kitkart tave pažinau ne tokią, jaunyste! Ar maldos
Niekad tavęs negrąžins? Kelio atgal nebėra?
Ar ir man bus kaip tiems, kur, dievų nepažinę, sėdėjo
Džiaugsmo puotoj kadais, degančiais žvilgsniais, kurie —
Gausūs spiečiai svečių — per daug prisisotinę greitai,
Miega nurimę nūnai žydinčios žemės gelmėj,
Vėjo giesmės supami? Ir taip jie turės ten miegoti,
Kol stebuklo galia juos, nugramzdintus, privers
Vėlek sugrįžti ir vėl žaliuojančioj žemėj klajoti. —
Puotai atgijus, ir vėl kvapas šventasis dievų
Persunkia formas šviesias, ir meilė vėl ima banguoti,
Ir, dangaus atlyta, ūžia gyvoji srovė,
Aidint žemai, kai naktis savo lobį atskleidžia, ir auksas,
Užkastas kitados, spindi upelių gelmėj.
Bet, o tu, kuri jau kryžkelėj skiriantis tąsyk,
Puolus man prieš tave, grožio aukštesnio kelius
Rodei paguodai, su polėkiu mokei atskirti didybę
Ir dievus džiaugsmingiau liaupsint, tyli kaip ir jie,
Argi ir vėl tu, kaip kitkart, sveikinsies čia ir priminsi,
Dieviškas kūdiki, man daiktus aukštesnės prasmės?
Žvelk tik! Aš verkti turiu prieš tave ir raudot, atsiminęs
Laiką kilnesnį, kurio gėdisi siela mana.
Nes ilgai, o ilgai aš, tavęs nesurasdamas, klydau
Žemės takais nuobodžiais, — taip jau pripratęs buvau, —
Sergstinti dvasia linksma! Bet tik veltui! Tiek metų prabėgo,
Kai vakarų spindesiu žvelgėm su nuojauta mes.
Tu tik savąja šviesa šviesoje išlieki, o Heroje!
Ir kantrybės jėga meile išlaiko tave.
Netgi nesi tu viena; ir žaidimo draugų tau pakanka
Ten, kur žydi ir ilsies rožėse metų; tenai
Tėvas pats tau mūzų mielumą alsuojančiom lūpom
Siunčia švelnias lopšines. Taip, ji dar vis ta pati!
Vis tokia pat, nuo galvos iki kojų tikra atėnietė,
Tyliai ateinanti čia, nuolat vaidenasi man.
Ir kai tavo kaktos spinduliai, o draugiška dvasia,
Krinta, palaimos pilni, ant mirtingųjų, tada
Tu man paliudiji, tu man sakai, kad kitiems pakartočiau, —
Nes juk ir tie kiti, netiki tuo, — jog tikrai
Pyktis ir rūpesčiai žemėje miršta greičiau negu džiaugsmas,
Ir kasdien — pabaigoj — auksu suspindi diena.
Noriu ir jums padėkoti, dievai, nes galop iš krūtinės
Vėl laisvai ir lengvai plaukia poeto malda.
Taip, kaip kadais ant saulėtos kalvos mums stovintiems, dievas
Kalba gaiviuoju žodžiu mano šventovėj — viduj.
Noriu gyventi ir aš! Jau viskas žaliuoja! Lyg šauktų
Febo sidabro kalnuos lyra šventoji! Ateik!
Visa tai buvo tik sapnas! Sparnai kruvini jau sugijo;
Viltys, atjaunintos, štai visos vėl gyvos many.
Daug ką reiškia pažinti didybę, bet daug kas dar lieka;
Kas taip mylėjo, tam kelias tiktai pas dievus.
Tad lydėkite mus, jūs, pašvęstos valandos rimtos!
Valandos jaunos! Ir jūs likite čia su mumis,
Nuojautos dieviškos ir įkvėpimai; jūs, maldos, ir visos
Gerosios dvasios, kurioms su mylimaisiais smagu;
Likite tol, kol mes tenai, kur palaimintos sielos,
Laikui atėjus, ir vėl visos lig vienai sugrįš,
Ten, kur, Tėvo siųsti, arai ir žvaigždynai, kur mūzos,
Ten, kur herojų visų ir mylimųjų lopšiai,
Ten. o gal būt ir čia, rasotoj saloj, susitiksim,
Kur mūsiškiai galop, soduos suėję, pražys,
Dainos kur tikros, pavasarių grožis ilgiau kur užtrunka,
Ir prasideda mums sieloje metai nauji.
DUONA IR VYNAS
Ilsis miestas aplink; tylu apšviestoj jau gatvelėj,
Ir deglais papuošti bilda vežimai tolyn.
Sotūs džiaugsmais dienos jau grįžta poilsio žmonės,
Ir namų jaukumoj svarsto galva sumani
Pelną ir nuostolį. Jau ir turgus triukšmingas nutilo;
Gėlės dingo; nebėr vynuogių kekių, tiktai
Aidi iš sodų toli užgautos rankomis stygos:
Gal mylintysis tenai, gal vienišasis, kuris
Tolimus mena draugus ir savo jaunystę; fontanai
Gaivūs, trykšta nuolatos, šniokščia prie lysvių kvapnių,
Tylūs varpai sutemų ore gausdami pasigirsta;
Budintis sargas nakties skelbia skaičius valandų.
Pūsteri dvelksmas vėsus, ir sujuda gojaus viršūnės.
Žvelki! Mėnuo, tasai Žemės šešėlis blyškus,
Sėlina tykiai; naktis svajingoji žemėn ateina,
Mums abejinga, žvaigždėm plazdanti ir nuostabi,
Tarp žmonių svetima, kalnyno viršūnes pranokus,
Erdvių bedugnėj, antai, spindi liūdna ir puiki.
Nuostabi mums yra nakties Kilniosios malonė;
Nieks nežino iš kur kam ką suteikia jinai.
Taip ji jaudina žmones ir lūkesčių kupinas sielas, —
Net išminčiui sunku, ką ji mums ruošia, suvokt;
Nes to nori vyriausias dievas, kursai tave myli,
Ir dėl to mums labiau tinka saulėta diena.
Kartais tačiau net skaidrioji akis pasigenda šešėlio
Ir, nelaukus nakties, bando užmigti; arba
Doras žmogus taip pat mielai pasižiūri į naktį;
Giesmes ir vainikus dera aukoti juk jai,
Nes jinai pašvęsta klajojantiems ir mirusiesiems,
Nors pati, amžina, laisvės gyvuoja dvasia.
Bet užtat, kad šioj valandoj neryžties ir tamsybės
Būtų šis tas patvaru, turi suteikti ji mums
Svaigulį švento girtumo ir galią patiems užsimiršti,
Sraunų žodį, kurio neima miegas visai,
Kaip mylimiįjų; taures pilnesnes mums ir buitį drąsesnę,
Atmintį šventą, jėgos naktį išlikti budriems.
Veltui slepiam taip pat krūtinėje širdį ir veltui
Polėkius varžom, meistrai ir mokiniai: kas pajėgs
Dvasią supančiot? Kas džiaugtis uždraus mums? Ir dieną ir naktį
Dieviškoji ugnis verčia ir ragina mus Veržtis pirmyn.
Tad ateik! Kad regėtumėm atvirą erdvę,
Siektumėm sava — vis tiek, kaip tas bebūtų toli.
Viena aišku tačiau, — ar tai būtų vidudienį šviesų,
Ar prieš vidurnaktį, — mums saikas palieka tas pats,
Bendras visiems, bet taip pat kiekvienam kas nors sava paskirta,
Ir kiekvienas žmogus siekia, ko gali. Todėl, —
Te beprotybė džiugi, šventą naktį apėmusi dainių,
Juokias iš pajuokos, — tu Istmo pajūriu ateik,
Ten, kur atviros marios Parnaso papėdėje šniokščia,
Ten, kur sniegas aukštai spindi virš Delfų uolų,
Ten, Olimpo šalin, aukštybėn kalnų Kiterono,
Po pušimis ir po vynuogių kekėm, iš kur Matosi
Tėbai žemai ir Kadmas, kur Ismenas šniokščia, —
Dievas, ateinąs iš ten, rodo ir vėl atgalios.
Graikų laiminga šalie! Dievų nemirtingų buveine!
Juk teisybė, ką mums sakė jaunystėj kadais?
Iškilmių salė! Asla — tai jūra, stalai jos — kalnynas!
Amžių glūdy vienam kartui pastatė čia jus!
Bet kur sostai, kame? Kamegi šventyklos? Kur dingo
Indai nektaro pilni, dainos džiaugsmingos dievams?
Kurgi šviečia dabar taiklusis orakulų žodis?
Delfai miega; bet kur aidi likimas rūstus?
Kur jisai, visuresantis, greitas, švaistydamas laimę,
Griausmo aidu iš giedros kritęs visiems į akis?
Tėvas Eteris! Taip kartojo iš lūpų į lūpas
Tūkstančius kartų ir jau nieks negalėjo gyvent
Vienas: toks gėris, drauge su kitais, svetimais, išgyventas,
Tampa galingu džiaugsmu; miegant jiems, žodžio jėga
Auga. Tėvas skaidrusis! Ir aidi per erdvę, kiek siekia,
Ženklas pirmykštis tėvų, trenkdamas, kurdamas, — taip
Žemėn ateina dievai ir taip iš tamsos pasirodo,
Viską sukrėtus giliai, žmogui šviesi jų diena,
Nieks nepastebi jų esimo iš karto; vaikai tik
Eina sutikti; nes akina dar per šviesi
Laimė, tad vengia žmogus; net pusdievis vargiai bežino,
Kaip pavadinti juos, nešančius jam dovanų.
Bet kai dievų drąsa ir džiaugsmas pripildo jam širdį,
Vos bežino patsai, kaip jam tatai sunaudot:
Pluša, švaisto ir štai beveik jau norėtų laikyti
Šventa visa, ką jis laimino savo ranka,
Nors ir paikai, bet su meile. Dievai tai pakenčia, kol gali,
Ir po to iš tiesų patys ateina, ir štai
Ima priprasti žmogus prie laimės, dienos ir regėti
Tuos, kur vadino seniai Viena ir Visa, kurie
Nebyles širdis užpildė nemokamo džiaugsmo gausybe
Ir pirmi, ir tik jie, norus išpildė visus.
Toks jau žmogus: kai turtingas, kai Dievas pats dovanas teikia,
Jis įo nemato tada ir nepažįsta visai.
Tik patyręs kančios, jis šaukia vardu, kas brangiausia:
Žodžiai jam iš burnos dygsta, kaip gėlės dabar.
Ir nūnai jau rimtai norėtų dievus jis pagerbti;
Visa turi dabar skelbti jų garbę tiktai.
Nieks neprivalo išvysti šviesos, kas netinka Aukštiesiems,
Nes prieš Eterį jam nedera reikštis paikai.
Kad dievų akyse vertai pasirodžius, sukyla
Tautos ir tarp savęs veikia puikiausioj darnoj:
Stato šventoves dailias; pakrantėse miestai išauga,
Kilnūs, galingi — kur jie? Kur jie, garsieji, dabar,
Žydintys puotos vainikai? Nūn vysta Atėnai ir Tėbai;
Argi Olimpo šaly ginklai nebežvanga jau?
Aukso vežimai kovon nebedunda? Ar jau ir vainikais
Nebesipuošia dabar puikūs Korinto laivai?
Kogi nutilo ir jie, šventieji senovės teatrai?
Ko nebesiaučia smagiai pašvęstas šokis?
Kodėl Jokis dievas, kaip kitados, nebežymi, lyg žaibas,
Antspaudu savo daugiau jo ištiktajam kaktos?
Mes jis ir pats juk atėjo pavidale žmogiškam baigti,
Guosdamas savo būtim, dangiškos šventės puikios..
Tik per vėlai mes atėjome, drauge!
Dievai tai gyvena,
Bet virš mūsų galvų, ten, jau pasauly kitam.
Veikia jie nuolatos, nors mažai tesirūpina, rodos,
Ar gyvenam, ar ne, — šitaip tausoja jie mus.
Nesgi indas trapus nevisad juos pajėgia apimti;
Kartais tik gali pakelt dievišką gausą žmogus.
Vien sapnais apie juos dabar mes gyvenam. Bet klaidos
Gelbsti, kaip miegas; vargai grūdina mus ir naktis
Tol, kol bronzos lopšiai priaugina herojų, kol širdys,
Kaip ir kadaise, jėga ima prilygti dievams.
Tik tada su griausmu jie ateina. Bet man vis atrodo,
Jog net miegoti geriau, nei, be draugų vienumoj
Likus, laukti nežinant, ką veikti ir ką besakyti:
Kamgi iš viso tada dainiai šiais vargo laikais?
Bet, tu sakai, jie yra kaip žyniai, pašvęsti vyno dievui,
Traukę iš krašto kraštan šventąją naktį kadais.
Nes kai dar taip neseniai, o, rodos, tiek laiko praėjo,
Kopė visi jie aukštyn, laimės nešėjai, kuomet,
Tėvui rūsčiam nuo žmonių giminės nusisukus,
Gedulu žemė teisiu dengtis pradėjo; ir kai
Genijus, pats paskutinis, tylus tarp žmonių pasirodęs,
Dieviškai guosdamas mus, baigmę apreiškęs dienos,
Dingo, — ženklui, kad žemėje buvę ir vėlek sugrįšią,
Dangiško choro dievai vis tik paliko šį tą
Mums dovanų, kad galėtumėm žmogiškai džiaugtis, kaip tas;
Nes būtim aukštesne džiaugtis nemoka dvasia,
Jos neaprėpusi: vis tebetrūksta stipriųjų aukščiausiam
Džiaugsmui, nors ir šiek tiek liko tylios padėkos.
Žemės vaisius yra mūsų duona, palainintas saulės;
Griaudžiantis dievas tačiau teikia mums vyno džiaugsmus.
Tad dėl to mes atsimenam juos, dangiškuosius, kadaise
Buvusius čia, ir kurie, laikui atėjus, sugrįš,
Todrin senojo vyndievio garbei poetai dainuoja,
Ir, netuščiai sukurta, skamba jų liaupsė rimtai.
Taip! Jų tiesa, kad jisai sutaikina dieną ir naktį,
Veda aukštyn ir žemyn skliauto žvaigždes amžinai,
Linksmas visad, lyg šakelė pušies, kur per amžius žaliuoja,
Jo mylima, lyg iš jo pačio ranka išrinktų
Gebenių pintas vainikas; nes jis pasiliko ir neša
Dingusių kitkart dievų žymę bedievėn tamson.
Ką apie Dievo vaikus poetai kadais pranašavo, —
Žvelk, juk tai esame mes! Vaisius Hesperijos!
Taip Žodis senųjų žmoguj nuostabiai ir tiksliai išsipildo:
Tetiki juos, kas tikri. Daug kas nutinka, tačiau
Niekas neveikia: mes liekam beširdžiai šešėliai, kol Tėvas
Eteris tąsyk ir vėl mums — atpažintas — visiems
Lygiai priklauso. Tuo tarpu šešėlių minioj pasirodo,
Fakelu modamas, Jis, Siras, Aukščiausio Sūnus.
Visa tai regi laimingi išminčiai; belaisvės jų sielos
Spindi šypsniais; jų akis vėl atgaivina šviesa.
Žemės glėby švelniau sapnuoja užsnūdęs Titanas;
Cerberis net pavydus geria ir miega ramiai.
Vertė Andrius Sietynas
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
