|
|
1969 m . 2 vasaris
TAUTYBĖ BEVEIDĖJE MINIOJE |
|
|
|
Parašė ROMUALDAS KRIAUČIŪNAS
|
Žmogus nėra vien tik biologiškai integruotas padaras. Jis taipgi sąmoningai suvokia savo padėtį žmonių ir daiktų aplinkoje. Būdamas artimame sąryšyje su kitais, jis ugdo asmenybę. Gi asmenybė, V. Bieliausko aptarimu, yra rezultatas, kurį žmogus pasiekia save vystydamas ir tobulindamas, bendradarbiaudamas su aplinka, ypatingai kitais asmenimis, ir gyvendamas kaip istorinė būtybė. Asmenybė yra kiekvieno asmens privati istorija dabarties taške ("Draugas", 1959.VIII.22). Joks asmuo netrokšta visuomeniškai žūti. Jeigu kartais asmuo jaukiasi išjungtas ar nepastebėtas, jis tai išgyvena kaip savo asmeninės ir visuomeninės egzistencijos žlugimą.
Svarbu žmogui priklausyti grupei, joje save brandinti. Trokšdamas išugdyti psichologinę tapatybę, žmogus siekia kontakto su kitais. Jau nekalbant apie išorinį prisirišimą prie kitų, žmogus jaučia vidinį variklį stumiantį į sąlytį su kitais, į mintimis pasidalijimą, kitų priėmimą ir t.t.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS
|
VYTAUTO DIDŽIOJO GODOS
I
Prūsų žemei liepiau:
Įsitrauk tyro oro,
Tuoj matysi,
Ko dar nematei;
Gali išgąstis kvapą užimti
Ir nualpint tave . . .
Kas tada besušauks
Saulėn paukščių būrius
Mūsų pergalei himnų giedot?
Šauk juos, motina, tuoj
Iš erdvės ir tankmių —
Niekas kitas nemoka
Džiaugsmo himnų gaidos.
Prūsų jūrai liepiau:
Nenutildyk vilnių —
Tegul tęsia dar jos
Graudulingas raudas.
O neleisk pailsėt
Tu iš jų nė vienai —
Štai nuo amžių laukta
Atpildos valanda. |
Skaityti daugiau...
|
TAUTINĖS ATSPAROS PAVIDALAI |
|
|
|
Parašė ANTANAS MUSTEIKIS
|
I
Marga yra visatos sudedamųjų dalių sąranga. Joje yra dar daug paslapčių, palikusių už mūsų pažinimo ribų. Štai kodėl tūlas, įsikibęs į savo horoskopą, pripaisto nuostabių dalykų apie mūsų sąryšį su danguolių konsteliacijomis. O visuomenės gyvenimas yra dar margesnis ir daug kietesnis riešutas perkrimsti, tad ir visuomeniniams horoskopams dirva plačiausia ir . . . klampiausia. Kokia Lietuvos ateitis? Aš norėčiau pasidalyti su skaitytojais savuoju horoskopu, kurį mano mokyti kolegos (žinia, jus pasakytumėt, didesni ar mažesni snobai) vadina moksliniu.
Kartų, akultūracijos, prisitaikymo, asimiliacijos, dialogų, tapatybės ir kitos panašios temos mūsuose už Lietuvos ribų yra kasdienės ir nuolatinės. Kad jos yra degančios ir deginančios, visi sutinka, tik retas kas jas sau taiko. Mat, lengviau kalbėti apie kitų rūpesčius ir ligas, ne apie savąsias. Sau mes kiekvienas esame nepakartojamos asmenybės, kurių nedera čiupinėti nė su zomšinėmis pirštinėmis. Taip ir Julės Verno Fili jas Fogas išsprendė visus priekaištus savo adresu: aš tai aš, kas esu — tas esu, ir baigta. Šiuo straipsniu ir aš nenoriu būti egoistas, tad nekalbėsiu apie save, o pabandysiu visą mūsų visuomenę įrikiuoti į eilę — nuo aukščiausiųjų mūsų kultūros nešėjų ligi žemiausių, ir iš anksto atsiprašau, jei kas nors vietoje dangaus susiras savo vietą skaistykloj. |
Skaityti daugiau...
|
KAZYS PAKŠTAS — nepripažintas pranašas? |
|
|
|
Parašė JUOZAS ERETAS
|
1. Regėtojo stiprybė ir silpnybė
Iš visų dvasios jėgų fantazija, tur būt, pati paslaptingiausia. Kada vadinamoji tikrovė mus nori prirakinti prie žemės ir kasdienybės, pasaulį paversdama kalėjimu, vaizduotė mus išvaduoja iš tariamosios realybės ir neša į aukštybes, kur karaliauja laisvė. Goethe ją vadino suvo "deive".
Regėtojai fantazijos miražuose įžiūri dar Platono minimą pirmavaizdį skaistesnio pasaulio, kuris prašosi įkūnijimo, kad visa mūsų būtis būtų tobulesnė. Šito pirmavaizdžio įkvėptas, vizionierius išjudina susnūdėlį ir skatina jį prie pažangos.
Tuo būdu žmonijai užgimsta idėjų mintytojų, visuomenės pertvarkytojų, valstybės atnaujintojų, meniškų gyvenimo giedrintojų, ekonominės gerovės gerintojų ir dar kitokių reformatorių. Šitokie savo vizijų sukrėsti regėtojai priklauso prie brangiausio savo tautos turto.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė ZENTA TENISONAITÉ
|
MELANCHOLIJA
Beldžias į duris tas svečias svetimo žvaigždyno,
ir širdyje man dreba ilgesys tylus.
Sapnuose vis matau aš saulę aukso gryno,
ir džiaugsmas tas, toks trumpas ir trapus,
sudūžta kaip varpelis nuostabus.
Auksinė ta melodija gailiais aidais skambėjo,
ir jaučiu virpesį nutilstantį visai,
atrodo, lyg nešu nulaužtą orchidėją,
lyg sužeistą paukštelį mirtinai,
tą liūdesį, taip paslėptą giliai.
|
LIETUVIŲ BENDRINĖS KALBOS RAIDA IR DABARTIS |
|
|
|
Parašė DR. PRANAS SKARDŽIUS
|
Gyvoji kasdieninė lietuvių kalba yra įvairi, suskydusi daugybe tarmių bei šnektų ir daugiausia vartojama vietiniams tarpusavio susižinojimo reikalams. Bet ištisame krašte, kur susiduria įvairiatarmiai žmonės ir jiems tenka turėti bendrų reikalų, jau nebegalima išsiversti viena kuria vietine tarme ar šnekta, — prisi-reikia ieškoti kalbinių priemonių, kurios daugiau tiktų bendriesiems didesnio ploto, įvairių tarmių žmonių susisiekimui ar susižinojimui. Tuo būdu atsiranda bendroji arba bendrinė kalba.
Dabartinė bendrinė lietuvių kalba pradėjo formuotis tik XIX a. pabaigoj, ir dabartinė jos forma daugiausia išsivystė pirmame ir iš dalies antrame šio amžiaus ketvirtyje. Pats šios kalbos pavadinimas mano buvo pradėtas vartoti 1927 m. Bet ši kalba, kad ir vėlai pradėjus formuotis, vis dėlto yra ilgesnio proceso išdava, iš dalies siekianti net XVI a.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė ALOYZAS BARONAS
|
Juozas Bružaitis nebemokėjo pakeisti gyvenimo stiliaus vietos ir laiko reikalaujama prasme. Lietuvoje jis buvo turtingo ūkininko sūnus, vengė darbo ir, atrodo, rengėsi būti vienu tų, apie kuriuos dainoje dainuojama — tu per naktelę uliavojai, karčiamoj ant stalo išmiegojai. Tėvas vis bandė sutvarkyti, tačiau okupacijos nerūpestinguman ir neatsakinguman stūmė net ir tvarkinguosius. Gi kai išbėgo į Vokietiją, ten taip pat pokario metai nebuvo labai jau žmogų auklėjantys. Laukimas nemaža ir darbą mėgstančių žmonių apgadino, bet Juozui Bružaičiui tai tebuvo tęsimas to, ką pas savo tėvą buvo pradėjęs. Bružaitis buvo jaunas, mokėjo gyvai dalyvauti pokalbiuose, buvo įdomus ir patraukiantis. Susižavėjusi jauna pradžios mokyklos mokytoja už jo ištekėjo ir niekas negalvojo, kad ji perdaug blogai padarė.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė MARINA CVETAJEVA
|
Mindaugas Nasvytis Laivai
KALUGOS KELIAS
Virš pamaskvio miškų dangus skaistus,
Skardena varpinių stogais lietus,
Akluosius vedasi Kalugos kelias.
Kalugos giesmės iš kartų kartos.
Užmiršta kelias veidus ir vardus
Klajoklių, meldžiančių Aukščiausio galios.
Taip kada nors po mąstymų ilgų,
Pavargusi nuo priešų, nuo draugų
Ir atlaidžių kalbų tėvynės mano,
Ant kaklo kryžių šviesų užsidėsiu
Ir pasimeldus tyliai pajudėsiu
Į tą Kalugos, į tą kelią seną.
Iš rusų k. išvertė J. Strielkūnas |
Skaityti daugiau...
|
Lenku karinio diplomato Lietuvoje atsiminimai |
|
|
|
Parašė ANTANAS BENDORIUS
|
Praėjusį pavasarį lenkų leidykla Londone Veritas išleido buvusio pirmojo ir drauge paskutiniojo Lenkijos karo attachė Lietuvoje pik. Leon Mitkiewicz'iaus atsiminimų knygą Wspomnienia Kowienskie (294 psl.). Lenkijai žlugus jis nuvyko į Londoną ir, Amerikai stojus karan, buvo egzilinės Lenkijos vyriausybės atstovas - ryšininkas prie vyriausiojo sąjungininkų štabo. Pik. L. Mitkiewicz yra plataus masto eruditas, profesoriavęs Varšuvos karo akademijoj, vadovavęs vienam kavalerijos pulkui, pasižymįs dideliu taktu, labai pastabus, įžvalgus, kritiškas, energingas. Dėl to, gyvendamas Lietuvoje pusantrų audringų metų (1938.IV - 1939.X), jis daug ką pastebėjo ir sužinojo iš Lietuvos politinio - valstybinio ano meto gyvenimo ir mūsų generalinio štabo veiklos. Savo kritiškus įspūdžius jis užrašydavo dienoraštin, kuriuo dabar remdamasis ir parašė šią labai įdomią, intriguojančią knygą. Autorius yra ne tik puikus diplomatas, bet ir aukšto lygio aristokratas - džentelmenas, drįstąs tiesiai pasakyti ir tai, kas jam gali būti nemalonu ar pakenkti santykiams su kitais asmenimis. Tiesa jam yra aukščiau viso kita. Todėl ir lietuvių atžvilgiu jis stengiasi būti objektyvus ir kalba apie lietuvius su neslepiama simpatija, žinoma, ne visada jam tai pasiseka, nes nėra neklystančiųjų; įsivėlė ir jo knygoj viena kita klaida, ypačiai tose vietose, kur pasitikėjo savo atmintimi. Tai pamatysime vėliau. Darant šios knygos apžvalgą, lai bus leista, vietą taupant, gerbiamąjį autorių vadinti ne pilnu vardu, bet tik santrumpa L. M.
|
Skaityti daugiau...
|
PRINCIPAI, FAKTAI IR —JŲ IŠKREIPIMAS |
|
|
|
Parašė J. Girnius
|
Okupanto užskleistos geležinės uždangos nedvigubinkime savo pačių geležine uždanga. Tai nieko daugiau, kaip įspėjimas skirti pavergėjus nuo pavergtųjų ir savo jausmų okupantui neperkelti mūsų pačių broliams.
Tokį principą mano vardu buvo paskelbęs LFB biuletenis Nr. 49 (1966 gegužės mėn.). Nesiėmiau ieškoti, iš kokio straipsnio citata buvo paimta, nes šio principo neišsiginu. Taip iš tikro manau.
Todėl ir nustebau, kai to paties LFB sambūrio žurnale "Į Laisvę" (1967, Nr. 41) radau straipsniuką, įdėtą antrašte "Renka medžiagą apie raudonuosius partizanus", turint galvoj kraštotyrinę ekspediciją į Merkinę. Laikiau tai aukščiau cituoto principo pažeidimu ir dėl to laiške žurnalui paaiškinau: |
Skaityti daugiau...
|
INŽ. J. RUGIS —SRITINIS LIETUVOS ISTORIKAS |
|
|
|
Parašė Dr. J. Jakštas
|
Humanitarinių ar socialinių mokslų tarpe istorija yra populiariausia, ir tai dvejopa prasme. Pirma, ji traukia dėmesį kiekvieno kiek pakilesnės dvasios žmogaus, kuris gyvena ne tik asmeniniais ar kasdieniniais dalykais bei rūpesčiais, bet dar geba svarstyti įvairias gyvenimiškas, visuomeniškas problemas, žmogus, svarstąs įvairius dabartinio gyvenimo klausimėlius, savaime krypsta į praeitį. Kas dabar yra, jam žadins klausimą, kas kadaise buvo, kaip laiko slinktyje susidarė tas, kas šiandien yra. Tuo būdu visuomeniškai galvojantis žmogus ir darosi istorikas. Antra, apie istorijos populiarumą liudija gausūs jos veikalai ir ne specialistų istorikų, bet šiaip sau jos mylėtojų parašyti. Mylėtojai — daugiausia šviesuoliai, įvairių profesijų žmonės, kartais tolimi nuo istorijos mokslo ir dirbantieji savo profesijose. Bet jiems rūpi bendri gyvenimiški, žmogiški klausimai. Jie veda juos į istoriją ir žadina tapti jos tyrinėtojais ir net istorinių veikalų autoriais, žinomi pavyzdžiai iš įvairių kraštų, kur visuomenės veikėjai, politikai ir šiaip intelektualai yra tapę savamoksliais istorikais.
Mūsų tautos kelyje matome ištisą eilę istorikų mėgėjų, kurių meilė savo tautai vedė į jos praeitį. Tautos meilė buvo jiems įkvėpimu atsidėti jos praeičiai, tirti ją ir net raštus kurti. Tokie mums žinomi vardai, kaip S. Stanevičius, D. Poška, vysk. M. Valančius, dr. J. Basanavičius, dr. J. Šliūpas, kun. J. Žilius, kun. A. Milukas, Maironis, P. Klimas pripildo tą mūsų istorikų mėgėjų galeriją.
|
Skaityti daugiau...
|
LITERATŪRA TOTALITARINĖJ VALSTYBĖJ — RYTŲ VOKIETIJOS PAVYZDYS |
|
|
|
Parašė Rimvydas Šliažas
|
Geras meno kūrinys, kuris pagrįstas menininko išgyventa ir nemeluotai atvaizduota tikrove, nėra saistomas jokių dogmų. Menininkas negali būti tik dogmų iliustratoriumi, nes jis pirmoj vietoj turi būti žmogumi. Meno kūrinys turi savo gyvenimą, jis padaro įtaką į skaitytoją, įtaką, kuri taip pat politinių dogmų nesukontroliuojama. Pavyzdžiu yra du garsiausi Rytų Vokietijos komunistai rašytojai, Bertolt Brecht ir Anna Seghers: Brecht parašė dramą apie Galilėją, apkaltindamas viduramžių Bažnyčią, o Anna Seghers knygoje "Septintasis kryžius" atskleidė nacių režimo žiaurumus. Tačiau šie veikalai turi platesnę prasmę, nes jie iš tikro apkaltina kiekvieną totalitarinę sistemą, kuri varžo žmogaus galvojimą ir laisvę.
Taigi, kūrinys ir dogma dažnai eina savo keliais arba net vienas prieš antrą. Kurdamas savo pasaulį, menininkas formuoja gyvenimą pagal savo dėsnius; jis mėgina tą patį daryti, ką politikai bando su savo politinėmis dogmomis — uždėti gyvenimui savo antspaudą. Menininkas yra politikui pavojingas, nes gali parodyti, kas galėtų būti, bet ko dar nėra, ir tuo būdu veikti skaitytoją, ši žodžio galia nepatinka politikams, nei Vakaruose, nei Rytuose. Bet yra skirtumas tarp abiejų: rytiečiai gali panaudoti visas totalitarinės valstybės išgales, terorą, kad kūrėjas paklustų. Šis paklusnumas politinei dogmai atsiliepia Rytų Vokietijoje taip, kad ten, kur gyvena apie 18 milijonų vokiečių, patys geriausi vokiškai rašantys kūrėjai, pvz., Kafka, Grass, uždrausti, o leistinoj literatūroj vyrauja nuobodus pilkumas.
|
Skaityti daugiau...
|
— Lietuvių kilmes prel. Povilas Marcinkus, nuo 1952 dirbęs Vatikano diplomatinėj tarnyboj ir buvęs popiežių vertėjas, pereitų metų pabaigoj paskirtas Vatikano finansų tvarkytoju. Drauge paskirtas tituliniu Ortos vyskupu ir Romoj I. 6. konsekruotas. Naujasis vyskupas gimė Cicero 1922 ir baigė Šv. Antano lietuvių parapinę mokyklą, bet toliau su lietuviais neturėjo ryšio.
— Pranciškonų provincijolas ir Šv. Antano gimnazijos rektorius T. L. Andriekus, OFM, paskelbė spaudoj aliarmuojantį atsišaukimą Kenne-bunkporto pranciškonų gimnazijos reikalu. Nors gimnazijoj yra plati lietuviškųjų dalykų programa, tačiau ji vis stokoja pakankamo lietuvių mokinių skaičiaus. Atsišaukimas baigiamas žodžiais: "Lietuvių švietimo ir šeimos Metais mes prašome Pasaulio Lietuvių Bendruomenę šv. Antano gimnaziją labiau laikyti sava... Išlaikymo problema būtų išspręsta, jeigu LB skyriai Amerikoje ir Kanadoje susidomėtų šia mokslo įstaiga ir jai patelktų mokinių iš savo apylinkės. — šv. Antano gimnazija yra lietuviško švietimo akivaizdus žibintas ir, jam užgesus, būtų tamsiau. Atskubėti gi su pagalba dar ne vėlu. Bet jos reikia tuojau".
Tikime, kad tai neliks tyruose šaukiamčiojo balsu — pasieks PLB, o ypač JAV ir Kanados LB vadovybes. Vertiname Vasario 16 gimnaziją. Bet ar Amerikos ir Kanados lietuviams nereikia taip pat lietuvis ko švietimo židinio?
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė A. V.
|
Danguolė Sadūnaitė: TU ESI MANO ŽEMĖ. Išleido Juozas Kapočius. Bostonas, 1968. 45 psl.
Lietuvių lyrikoje paskutinis būdingas posūkis yra nauja poečių generacija. Šie žodžiai tinka mūsų lyrikai ir Lietuvoje, ir svetur, šiapus Atlanto naujausia lietuvių lyrikos metūge reikia laikyti tokias poetes kaip Vitalija Bogutaitė, Liūne Sutema, Danguolė Sadūnaitė ir Jurgita saulaitytė. Nors visų jų knygose jauti moters balsą ir į-žvalgumą, net ir tada, kai jos kliudo visuotinesnes ar metafizines plotmes, kiekviena iš jų atskleidė Individualų pasaulį, savitą žodį.
Danguolės Sadūnaitės ligšiolinė lyrika buvo atžymėta posmo santūrumu, ir išraiškos originalumu. Jos žodžiai tryško staiga, kaip kibirkštys, išskeltos iš akmens. Tas taupumas darė Įspūdį, tarsi kažkas būtų pasilikę užsklęsta pačiame akmenyje, o čia tik mįslingą žiežirbą iš jos tepamatei. Taip autorė lisyk atsinešė autentišką braižą, jai vienai tepriklausantį, jeigu žiūrėti lietuvių literatūros akimis. Iš kur JI tokia išaugo, kur jos lyrikos šaknys ir versmes, greičiau galėtų užvesti pasaulinės poezijos pavyzdžiai-o ne kuris konkretus lietuvių lyrikos paminklas. |
Skaityti daugiau...
|
AL BARONAS LIETUVIŠKAI IR ANGLIŠKAI |
|
|
|
Parašė Kęstutis Keblys
|
1. Barono ansamblis groja gyvenimą
Vienoj Barono knygoj herojai smarkiai žaidė futbolą. Gal dėl to ir Al. Baronas, kai galvoju apie jo romanus, man dažnai vaidenasi sportininku futbolo aikštėje. Regiu, kaip jis vikriai paima kairiojo puoliko pasuotę, virtuoziškai prasivaro pro du gynėjus ir atsiduria vienas prieš vartininką. Go-las užtikrintas. Bet — šūvis, ir Aloyzo spirtas kamuolys prašvilpia lygiai metrą virš vartų. Na, nepasisekė. Tačiau antros rungtynės, ir vėl taip pat. Trečios rungtynės — vėl sviedinys virš vartų, ketvirtas romanas — vėl golo nėra.
Pavasario lietus, naujausios Aloyzo Barono rungtynės šiame sporte, irgi baigiasi tokiu pat rezultatu — be golo. Norėtum sakyti, kad Aloyzas, pirmosios komandos žaidėjas, vėl prašovė. Bet kai kamuolys nuzvimbia lygiai tokia pat kryptim ir vėl lygiai vieną metrą virš vartų, suabejoji, ar tikrai jau jis nepataikė? Gal Aloyzas mato kitus vartus, aukštesnius? Jei taip, tai pataiko. Bet kur tikrieji vartai? Kur turi šauti romanas?
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Al.
|
Stefanija Rūkienė: VERGIJOS KRYŽKELIUOSE. Sibiro tremties užrašai. I dalis. Išleido Vilties d-jos leidykla Clevelande 1968. Viršelio aplankas — Algio Muliolio, teksto iliustracijos — Vidos Stankuvienės, be to, keletas nuotraukų. 445 psl., kaina 5 dol., kietais viršeliais — 6 dol. Knygos mecenatas — dr. Juozas Dauparas.
Apsipratę esame su tremties žodžiu, nes ir savo padėtį dramatino-me šiuo žodžiu. Be abejo, supratome, kad mūsų atveju šis žodis tiko daugiau metaforine negu realia prasme. Tremtis tikrąja to žodžio reikšme galiojo tiems kurie tiesiogine prievarta buvo iš tėvynės per-keldinti į Sovietų Sąjungos tolumas. Ir kadangi visi buvo tremiami į Sibirą, tai tremtis ir Sibiras mūsų kalboje ir tapo sinonimai.
|
Skaityti daugiau...
|
Vitalija Bogutaitė: LIETUS IR LAIKAS. Eilėraščiai. Išleido Ateities leidykla Brooklyn, N.Y., 1969. Viršelį piešė V. Krištolaitytė. 59 psl., kaina 2 dol.
G. Česienė: RŪTELĖ. Vadovėlis lituanistinių mokyklų II skyriui. JAV LB Kultūros fondo leidinys. Čikaga, 1968. 139 psl. Iliustravo Z. Sodeikienė.
Bruno Vrublevičius: LIETUVIAI LEGIJONIERIAI VIETNAME. Toronto, 1968. 86 psl., kaina 2 dol.
|
Skaityti daugiau...
|
"AIDŲ" GARBĖS PRENUMERATORIAI IR REMĖJAI |
|
|
|
25 dol. — Jonas Klimas, Gary, Ind.; 20 dol. — K. G. Ambrozaitis, M.D., Chesterton, Ind. H. Krikščiūnas, El Dorado Hills, Calif:; Ant. Bertulis, Hot Springs, Ark.; Bal. Graužinis, J. Jodelė, Los Angeles, Calif.; Ant. Balčytis, Bernadeta Be-leškienė, Aristidas Bičiūnas, Alg. Čepėnas, kun. P. Dilys, St. Džiugas, kun. Myk. Kirkilas, Juozas Masilionis, Jonas Pupininkas, Vyt. Saulius, Jonas Tri-cys, Jonas žadeikis, Chicago, 111.; Z. Ašoklis, Kazys Gimžauskas, Juozas Končius, Cicero, 111.; Alg. Tiškus, Buffalo Grove, 111.; kun. Vytas Memenąs, Gibson City, 111.; Monika Stankaitienė, Rockford, 111.; J. A. Rašys, Cambridge, Mass.; Petras Mikšys, Worcester, Mass.; Vyt. čižauskas, dr. Justinas Pikū-nas, Saulius Simoliūnas, Detroit, Mich.; dr. Silva Pragulba, Highland Park, Mich.; kun. J. Pragulbickas, Elizabeth, N.J.; kun. V. Karalevičius, Jersey City, N.J.; Kaz. Jankūnas, Lodi, N.J.; Jonas Matyckas, Plainfield-Warren; kun. V. Pikturna, Jurgis Savaitis, Brooklyn, N.Y.; Br. Radzivanas, M.D., Richmond Hill, N.Y.; Ant. Sabalis, Rochester, N.Y.; dr. Ant. Skėrys, Woodhaven, N.Y.; dr. A. J. Bridžius, Zigmantas Jankus, Ant. Nasvytis, Cleveland, Ohio; P. Žilinskas, Lyndhurst, Ohio; kun. P. Brazauskas, Eugene, Ore.; Jonas Stelmokas, Lansdowe, Pa.; Vyt. Muraška, Philadelphia, Pa.; Vyt. Rastonis, Providence, R.I.; B. Milaknis, Arlington, Va.; Juozas Ambrozaitis, Madison, Wis.; dr. J. J. Vingilis, Islington, Ont.; Ant. A. Tamošaitis, Kingston, Ont.; Izid. Mališka, Montreal, Que.; K. Gečas, Port Sydney, Ont.; R. Matukaitė, Vyt. Montvilas, Stepas Stonis, Toronto, Ont., Canada; Janina šviedrienė, Bogota, Colombia, S.A. |
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|