|
|
1966 m. 8 spalis
KULTŪRINIS BENDRAVIMAS SU LIETUVA |
|
|
|
Maskvos iniciatyva
1925.VIII.3 Maskvoje buvo sudaryta Sovietų Sąjungos Draugija Kultūriniams Ryšiams su Užsieniu. Ji turėjo užsieniečiams globoti biurą, knygų pasikeitimo su užsieniu biurą, spaudos biurą, parodų biurą, susiartinimo renginių biurą, fotonuotraukų biurą, mokslo sekciją, pedagogikos sekciją, studentų sekciją ir kai kurias kitas ryšiams reikalingas priemones. Teritoriniu atžvilgiu draugijos veikla buvo padalyta į septynis skyrius: (1) vidurio Europos, (2) Ispanijos, Italijos, Prancūzijos, (3) Airijos, Britanijos, (4) Danijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos, (5) Estijos, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, (6) Artimųjų Rytų, (7) Tolimųjų Rytų.
Draugija mezgė ryšius ne tik su tomis valstybėmis, kurios buvo pripažinusios Maskvos sovietinį režimą ir palaikė diplomatinius santykius, bet ir su tais kraštais, kurie Rusijos sovietinio režimo nebuvo pripažinę ir diplomatinių santykių su juo neturėjo. Draugijos iniciatyva jau 1927 buvo sudaryta "American Society for Cultural Relations with Russia", nors JAV tuo metu sovietinio Rusijos režimo dar nebuvo pripažinusios ir diplomatinių santykių tarp Vašingtono ir Maskvos dar nebuvo.
Draugijos globoj gana gausūs sovietiniai turistai buvo išleidžiami į užsienį, ir užsieniečiai turistai įsileidžiami į Sovietų Rusiją. Draugijos rūpesčiu nevienas užsienietis turistas buvo sužavėtas tuo, ką patyrė sovietuose. Amerikietis S. Trone iš General Electric Co. po savo apsilankymo rašė: "Viskas, ką pamačiau, prašoko ne tik apskritai užsienio įsivaizdavimą, bet ir mano paties lūkesčius". Kitas amerikietis, Čikagos universiteto profesorius Douglas teigė, kad "nė viename Europos krašte po pirmo pasaulinio karo darbininkų materialinė padėtis nekilo tokia apimtimi ir tokiu tempu, kaip Sovietų Rusijoje". O Yale universiteto sociologas Dawes tikino amerikiečius, kad "pasaulyje nėra kito tokio krašto, kur gyventojai taip paveikiai dalyvautų valstybės valdyme, kaip Sovietų Rusijoje". Savo ruožtu anglų, prancūzų, vokiečių kalbomis leidžiamais savaitiniais biuleteniais draugija "švietė" ne tik užsieniečius turistus, bet per savo atitinkamus bendradarbius ir ryšių partnerius užsienyje stengėsi pasiekti ir platesnius sluoksnius, pirmiausia intelektualus. Tie biuleteniai, be kita ko, rašė ir apie GPU (Go-sudarstvennoje Političeskoje Upravlenije, vėliau tapusi NKVD) "darbo komunas", kuriose "viešpatauja visiška laisvė, be grotų ir be sargybų".
1929 ir Lietuvoj buvo sudaryta Draugija SSSR Tautų Kultūrai Pažinti. Jos paskutinis pirmininkas buvo J. Paleckis.
|
Skaityti daugiau...
|
VLADAS ŠLAITAS -JUOZUI KĖKŠTUI
Žmonės,
vargo išvarginti,
rašo geriau negu tie, kurie vargo nematė
(aš kalbu apie tuos,
kuriems tenka gyventi ir skursti be savo krašto).
O,
Kėkštai!
Tavo poezijoj
aš užsimerkęs galiu atpažinti širdies dalelytę,
kuri lygiai ir man priklauso,
nes po šiai dienai
man,
panašiai kaip ir tau,
tenka gyventi ir skursti be savo krašto.
Ai, limon limonero! Verdes olivares!
Lakštingalų dainos!
(panašiai tu rašei viename eilėrašty)
Ak!
lakštingalų dainos,
kurios šautuvo šūvių sukruvintoj žemėj nualpot.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė VLADAS ŠLAITAS
|
UGNIES LIEŽUVIAI
Jei Vakarų krikščioniškasis pasaulis
ligi šiol neišmoko gyventi pagal dieviškąjį
įsakymą
mylėk savo artimą, kaip patį save,
juo labiau materializmo išpažinėjai
(aš kalbu apie Maskvą ir Pekingą)
neatneš nieko naujo, išskyrus kraują ir
sugriovimą.
Ugnies liežuviai vaikšto rūsčiam horizonte
mūsų nelaimei.
Ir šaka,
kuri supasi vėjuj (paveikslui papildyt).
Nieko gero danguj nematau. Ir tiktai Išganytojo
nukryžiuotos ir kruvinos rankos gali atnešti
sudaužytoms mūsų širdims išganingą paguodą. |
Skaityti daugiau...
|
Namai—pragarai (Feljetonas) |
|
|
|
Imkim kad ir Rastapkevičiaus nuosavų namų istoriją. Vežiko arkliu padirbėjęs porą metų, susiglaudė pinigų depozitui, neturėdamas atliekamo laiko nė apsidairyti, kur kas ir kaip, vien degdamas troškimu kuo greičiau atsiimti šeimą iš stovyklos. Nekilnojamo turto agentas, pasinaudodamas vieno vakaro tamsa, nuvežė Rastapkevičių į Ekzeterio priemiestį ir dūrė su pirštu į vieną padėvėtą namiūkštį: še raktas ir mokėk rankpinigius! Girdi, rytoj bus per vėlu — tokių, kaip tu, tūkstančiai apipuls mano raštinę dar saulei nepatekėjus.
Ant rytojaus Rastapkevičius, apžiūrėjęs apylinkę, pamatė, kad pateko į tikrą šiukšlyną: tvoros ir pastatai atrodė lyg po stipraus žemės drebėjimo arba tik ką atšaukus bombardavimo aliarmą. Gatvėse trūko tiktai degančio fosforo ir žmonių lavonų.
Namų stogas buvo tol geras, kol švietė saulė, o lietui ėmus pilti, reikėjo stumdyti lovas iš kampo į kampą, beieškant sausesnės vietos akims sumerkti, gi susėdus prie pusryčių stalo, žiūrėk, į puoduką jau ir nutįso nuo lubų rudo vandens čiurkšlė — nereikia nė arbatžolių!
Vienu žodžiu, prasidėjo tikras muzikos festivalis: į kibirus pliumpsi bosu, į geldą — baritonu, į bonkas (jeigu kartais pataiko pro gurklį) — gaiduku, tačiau visus balsus permuša Rastapkevičienės dramatinis sopranas:
|
Skaityti daugiau...
|
III JAV ir Kanados lietuvių Dainų Šventės 1966 m. paruošiamieji darbai vyko žymiai sklandžiau, negu antrosios. 1960 m. vasarą, antrąją dainų šventę rengiant, daugiausia iniciatyvos rodė J. Kreivėnas, kurio vieninteliai padėjėjai pradžioje buvo tik J. Zdanius ir VI. Jakubėnas. Pirmuosius būsimojo repertuaro metmenis paruošus, toliau darbas pasklandėjo. Prelato I. Albavičiaus vadovaujamas komitetas išsiplėtė, apimdamas visas reikalingas sritis. II Dainų Šventė gerai pasisekė ir nustebino klausytojus pakilusiu mūsų chorų lygiu. Dėmesio centre tada atsistojo nelengvas, su didelėmis kliūtimis išmoktas stambesnis VI. Jakubėno kūrinys "Tremtinių ir išvežtųjų giesmė" (B. Brazdžionio žodžiais "Mylėsi Lietuvą iš tolo"). Br. Budriūno diriguojamas, šis kūrinys praėjo su dideliu pakilimu, ir šiaip visoje šventėje jautėsi tautinės iškilmės nuotaika. II Dainų Šventė buvo suruošta Lietuvių Bendruomenės; ši organizacija tada buvo tik pradėjusi plačiai įsitvirtinti, ir prieš LB vadovavimą buvo pasireiškusi opozicija iš "senųjų ateivių" pusės; tačiau LB jau tada pasirodė turinti tiek autoriteto, kad nesunkiai išėjo laimėtoja.
II Dainų Šventei praėjus ir III-ją beplanuojant, chorų vadovų tarpe pasireiškė nepasitenkinimo dėl gautojo pelno paskirstymo: buvo prikišama, kad per maža dalis skiriama muzikos reikalams. Chorvedžiai ir chorų valdybos jautėsi kaip tikrieji dainų švenčių vykdytojai; buvo kilusi idėja sudaryti chorų sąjungą, kuri pati perimtų dainų švenčių ruošimą. Žymesniems chorams tarp savęs nesusitarus, šis planas atkrito. Tačiau pats faktas gali būti priminimu, kad, dainų švenčių pelną beskirstant, lietuviškos dainos ir lietuviškos muzikos reikalams turi priklausyti neginčytina pirmenybė.
III Dainų Šventės paruošiamieji darbai ir tolimesnis ruošimas buvo tvirtose LB rankose. Žymus senųjų ateivių veikėjas dr. S. Biežis apsiėmė būti šventės komiteto pirmininku, suteikdamas komitetui autoriteto ir kartu parodydamas didelio pareigingumo ir takto. Repertuaro
komisijos branduolį sudarė J. Zdanius, P. Armonas ir J. Kreivėnas (šis pastarasis suteikė kone visą literatūrą ir gaidų medžiagą). Pasitarimams buvo kooptuojami Čikagos muzikai, laiškais susisiekiama su kitų miestų chorvedžiais. Suprojektuotas repertuaras buvo paskelbtas spaudoje papildomoms nuomonėms surinkti.
|
Skaityti daugiau...
|
LIETUVOS KRIKŠTO PROBLEMA |
|
|
|
Kada lietuvių tauta buvo pakrikštyta?
5. 1387 metų Lietuvos krikšto charakteris
Iš Livonijos kryžiuočių pagalba 1250 (1251) m. Lietuvoje neofito valdovo pradėtojo krikšto nieko nebebuvo likę, ne vien kiek tai lietė bažnytinio gyvenimo organizaciją, bet ir pačią tautos masę. Gal ne dėl to, kad tą krikštą buvo nešęs vis dar iš lietuvių tautos gyvo kūno kraują tebelašinąs kryžiuočių ordinas, pirmoji Mindaugo iniciatyva niekur neužsimenama nė viename Jogailos ir Vytauto dokumente, susietame su Lietuvos krikštu.
Bažnytinės organizacijos kūrimą Lietuvoje ir pačios lietuvių tautos krikštijimą reikėjo pradėti visai iš naujo. Kaip ir pas pačius lenkus ar rusus, vengrus, danus, norvegus ir kitas Europos tautas, krikštas buvo pradėtas kaimyno pagalba. Ta pagalba atsirado svarbia politine proga, kurią paaiškina Kriavo aktas.
Lietuvos christianizacija prasidėjo nuo asmeniško krikšto jos valdovo Jogailos Algirdaičio, apie kurį dar iki šiol vis dar pas mus laikosi eilė istoriškai nepagrįstų teigimų, tendencingai formuluotų nuo tautinio atgimimo laikų. Istoriškai žinoma, kad, 1386. II. 14 nuvykęs Krokuvon, jau rytojaus dieną Jogaila buvo Gniezno arkivyskupo Bodzantos (Bodzętos) pakrikštytas Vladislovo vardu. Rašoma, jog ir Vytautas, tada gaudamas Aleksandro vardą, viešai prisijungęs prie lotyniškai krikštytųjų pusbrolių, nes jis 1383 m. kryžiuočių jau buvo buvęs krikštytas. Čia neanalizuosime komplikuoto klausimo, kurie iš Jogailos brolių tada Krokuvoje buvo pakrikštyti lotyniškai. Įvairūs šaltiniai (Dlugošas, Krokuvos kalendorius, Miechovos kronika ir kt.) čia nesutaria.
Aptvarkęs skubiuosius politinius reikalus Lenkijoje, Jogaila tuojau ėmė vykdyti vieną iš reikšmingiausių Kriavo pažadų — 1386 m. gale jis jau vyko Lietuvos krikštyti. Kaip prieš metus Krokuvoje buvo įvykdytas Lietuvos valdovo ir kitų jos kunigaikščių krikštas, taip Gedimino sostinėje pirmiausia turėjo būti krikštijami bajorai.
Viešas atsisakymas nuo pagonybės ir pasukimas į Vakarų krikščionybę lietuvių tautos gyvenime ir kultūriniu atžvilgiu reiškė nepaprastą posūkį, kai nuo seno didelė dalis valstybės gyventojų buvo skirtingo tikėjimo ir kultūros. Tačiau lenkai tam Lietuvos krikštui 1387 m., kuris klaidingai yra buvęs pavadintas "Aukštaičių krikštu", neteikė didelės svarbos. Kaip patvirtina ir pačios Jogailos Vilniuje duotosios privilegijos, neofitas — naujasis Lenkijos karalius Lietuvos sostinėn atvyko su mažu kunigų būreliu, kuriame nebuvo nei Gniezno arkivyskupo Bodzantos, nei Krokuvoje lietuvių kunigaikščius krikštijusio vietos vyskupo J. Radlicos, nei veiklaus Poznanės vysk. Dobrogosto.
|
Skaityti daugiau...
|
NEIŠSIPILDĘ
Keliai, keliai ir
žingsniai,
lepūs ir netikri,
kuria, kuria — kryptim?!
Už horizontų saulė
(ar išsekusių akių duobė?)
užuomina kažkam,
nebeįmanoma paslėpti ko,
nei išsakyti
tik nepamiršti nieko.
O veriasi ir vėl kryžiuojas
keliai, aiman, grėsmėj ir vėl
to nebeatšaukiamo fatum?
keliai, keliai
Už horizonto saulė
ji —
spinduliuos žadėjo patekėt
dar, rodos, vos tik vakar!
|
Skaityti daugiau...
|
Nors F. W. Fooersteriui ir nebuvo lemta pasiekti tikro pasaulinio poveikio, tačiau lietuviuose jo įtaka buvo iš tikro didelė. Pirma, M. Pečkauskaitė ir kt. buvo išvertę nemaža jo raštų. Antra, didžiai jį vertino ir mūsų pedagogai, visų pirma prof. St. Šalkauskis, kuris naudojosi Foersteriu savo pedagogikos kurso atitinkamose dalyse ir gausiai jį citavo savo raštuose. Todėl ir pagerbiame šį neseniai mirusį pedagogą atskiru straipsniu, kurį pakiliai parašė Ottawos universiteto Lyginamosios pedagogikos centro direktorius prof. dr. A. Ramūnas.
Red.
Š. m. sausio 9 mirė didžiadvasis Foersteris, sulaukęs kone 100 metų (1869-1966).
Friedrichas Wilhelmas Foersteris yra tarsi mitiškas Atlantas, ant savo pečių laikantis XX amžiaus pedagoginės minties pasaulį.
Nuo to laiko, kada pasirodė Jean Jacques Rousseau pedagoginis romanas Emile (1762), joks antras pedagoginis rašytojas savo žodžiu ir raštu nėra taip sukrėtęs, paveikęs, žavėjęs Europą ir pasaulį. Ir Lietuvos mokyklinės minties pasauliui jis buvo viena iš šviesiausių lydimųjų kelio žvaigždžių.
Foersteris turėjo laimę ir nelaimę išgyventi ne tik Vokietijos, bet ir Europos ir pasaulio istoriją, ką jisai ir yra vaizdžiai aprašęs savo memuaruose.1 Kaip kad ir kitam įžymiam naujųjų laikų pedagogui, būtent J. A. Komenskiui-Komenijui (1592-1670), taip ir Foersteriui teko didesnę savo gyvenimo dalį praleisti ir mirti tremtyje! Bet dvasios milžinus gyvenimo sunkenybės dar labiau užgrūdina, o šiaudadvašius visiškai sužlugdo!
Lietuvoje Foersteris buvo pats populiariausias pedagogas, nors tiesioginiai į pačią lietuvišką auditoriją jis yra prabilęs (pasikalbėjime su rašančiuoju) tiktai 1956 metais,2 vadinasi, sulaukęs arti 90 metų. O vienok Foersterį iš vienos pusės ir Lietuvą, ypač istorinę Lietuvą, iš antros pusės sieja kai kurie labai įdomūs ryšiai. Tiesa, kad Lietuva tikrai daug yra pasimokiusi iš XX amžiaus pedagoginės minties Nestoriaus. Kilniaširdė Marija Pečkauskaitė, Foersterio mokinė, į lietuvių kalbą išvertė ir išpopuliarino savo mokytojo veikalus: Jaunuomenės auklėjimas (1926), Auklėjimas ir auklėjimasis (1928), Mokėk gyventi (1934), Seksualinė etika ir seksualinė pedagogija (1923), Kristus ir žmogaus gyvenimas (1931), (be to, Br. Stočkus išvertė Amžinoji šviesa ir žmonių tamsybės 1937. — Red.). Bet yra ir atvirkščia santykio pusė. Čia Foersteris buvo ne davėjas, o gavėjas. Ir žodžiu ir raštu Foersteris nekartą yra pabrėžęs, jog jo politinės minties susiformavimui lemiančios reikšmės turėjęs Constantin Frantz (1817-1891). Pastarasis, pasirodo, yra buvęs Adomo Mickevičiaus, profesoriavusio College de France, Paryžiuje, mokinys; gilindamasis į savo mokytojo drąsias vizijas,3 pamilo — kaip kad savo metu Johann Gottlieb Herder (1744-1803) — Pabaltijo kraštus, Centro Europą ir Rytų pasaulį. Constantin Frantz — Jungtinės Europos idėjos ir idealo vėliavnešys! Pažymėtina yra tai, jog su Frantzo mokslu Foersterį bus supažindinęs Lietuvoje gimęs, bet profesoriavęs Vakarų Europoje jo intymus sielos bičiulis — Robert Saitschick. Per pastarąjį Foersteris suėjo į labai įdomų kontaktą su Leninu.'1 Ten pat, būtent Zūriche, buvo dar viena reta įžymybė, būtent prie Kauno Aleksote gimęs Hermann Minkowski (1864-1909), reliatyvybės5 mokslo pradininkas ir mokytojas Alberto Einšteino, su kuriuo Foersteris buvo susibičiuliavęs.
|
Skaityti daugiau...
|
GEN. ST. RAŠTIKĮ PRISIMENANT |
|
|
|
Rugsėjo 13 sulaukė 70 metų amžiaus divizijos generolas Stasys Raštikis. Nors šios eilutės rašomos jau beveik mėnesiui praslinkus po šios datos, ligšiol šią sukaktį mūsų spaudoje prisiminė tik Darbininkas. Nuo 1955 dėstydamas JAV kariuomenės kalbų mokykloje Monterey, Kalifornijoje, gen. St. Raštikis gyvena nuošaliai nuo lietuviškosios bendruomenės centrų. Be to, ir pačios dabar turimosios pareigos neleistų jam plačiau visuomeniškai reikštis lietuviškojoj visuomenėj. Tačiau nieku būdu jis dėl to nėra nugrimzdęs užmarštin ir nebeatsimenamas. Net ir norint būtų sunku gen. St. Raštikį užmiršti: tiek jis susijęs su Lietuvos nepriklausomo gyvenimo paskutiniuoju penkmečiu, kad savaime jo vardas visada iškyla, kai vienaip ar antraip liečiamas tas istorinis laikotarpis.
Kaip Darbininko apžvalgininkas teisingai pastebėjo, gen. St. Raštikis istorinėje perspektyvoje rodosi labiau nei bet kas sutapęs su Lietuvos keturiais laikotarpiais: "Lyg Raštikio šeimos likime būtų simboliškai susitelkusi atsikuriančios Lietuvos heroj ika, kuriančios Lietuvos demokratinio principo konfliktas su autoritetiniu, pavergtos Lietuvos skausmas, tremties klajonės" (Darbininkas, 1966IX.16).
I pas. karo metu tarnaudamas rusų kariuomenėje, jis baigė Tifliso karo mokyklą 1917 ir liko Kaukazo fronte ligi karo pabaigos. Grįžęs Lietuvon, 1919 pradžioje stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo kovose prieš lenkus ir bolševikus ir buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi. Kovose su bolševikais buvo du kartus sužeistas. Antrą kartą sunkiai sužeistas, pateko į nelaisvę, iš kurios grįžo tik 1921 pavasarį per kalinių pasikeitimą.
|
Skaityti daugiau...
|
PROTESTAS UNIVERSITETUOSE |
|
|
|
Šį pavasarį JAV universitetus palietė protestų banga. Protestuota prieš atrankos karinei tarnybai (Selective Service System) neteisybes, žvelgiant iš vidaus, dalykai kartais kitaip atrodo, todėl gal skaitytojui bus įdomu protesto eiga viename JAV universitete.
University of Chicago nėra didelis universitetas — studentų turi apie 10.000, bet iš jų dauguma yra jau baigę kolegiją. Kolegija šiame universitete mažytė — 2000 studentų, tačiau studentiškame gyvenime kolegijos studentai gal labiausiai girdimi: jie veda Student Government, Folk Song Society, socialinės akcijos sąjūdžius, kaip SWAP (Student Woodlawn Area Project — mokomi moksle atsilikę gimnazijos ir pradžios mokyklos vaikai), VISA (lankomi ligoniai psichinėse ligoninėse). Ryškiai politinį pobūdį turi neseniai įkurtas SDS (Students for a Democratic Society), kurio skyriai yra daugelyje JAV universitetų. Atrodo, kad šią organizaciją įsteigė pats kairiausias civilinių teisių ir pacifistinių demonstracijų veteranų sparnas. Jo politinė ideologija dar neišryškėjusi, tačiau iš dabartinių apraiškų ją galima būtų laikyti marksizmo ir radikaliosios — gal net anarchinės — demokratijos mišiniu. SDS aktyvistai dažnai kalba apie The Establishment, su nepasitikėjimu kalba apie kiekvieną instituciją; nepasitikėjimas dažnai perkeliamas visiems suaugusiems — Berkeley buvo girdimas šūkis: "Don't talk to anyone over thirty".
Universitete studentiškas gyvenimas pagyvėja balandžio mėnesį — per žiemą daug dirbta, o Čikagoje pavasaris paprastai maloniai šiltas, todėl smagu ir lauke pašūkauti, šio pavasario demonstracijų priežastis buvo Vietnamo karas, kuriam priešinasi — ir remia — žmonės su daugybe skirtingų motyvų.
žiemos metu buvo pranešta, kad Sélective Service System naudosianti Korėjos karo metu veikusias taisykles, kurių pagalba sprendžiama, ar studentui leidžiama baigti kolegiją, ar jis imtinas į kariuomenę. Sprendimas grindžiamas dviem dalykais: studento vieta jo klasės vyrų tarpe (apskaičiuojama iš jo pažymių vidurkio) arba jo pažymys specialiame egzamine, kurį imti leidžiama visiems krašto studentams.
|
Skaityti daugiau...
|
HEIDEGGERISTŲ SUVAŽIAVIMAS |
|
|
|
Balandžio 20-23 Drew universitete (Madison, New Jersey) įvyko M. Heideggerio filosofijos atstovų suvažiavimas. Besiklausantiems skirtos bemaž 400 vietų visos buvo užimtos. Aktyvių programos dalyvių buvo apie dvidešimt. Ne visi jie buvo filosofai. Jų tarpe buvo ir teologų, literatų ir psichologų. Tačiau jiems buvo būdinga heideggerinė orientacija. Buvo susirinkę ne vien iš šiaurinės Amerikos žemyno. Dalis jų buvo iš keleto Europos kraštų.
šis suvažiavimas liudija augantį susidomėjimą Heideggerio filosofija Jungtinėse Amerikos Valstybėse ne tik filosofiniuose rateliuose, bet ir platesniuose kultūriniuose sluoksniuose. Ypatingai yra įdomus Heideggerio minties skverbimasis į šių dienų teologiją.
Europoje susidomėjimas Heideggerio filosofija jau yra seniai prasidėjęs. Du žymieji teologai, kurie remiasi Heideggerio mintimi, yra europiečiai. Vienas jų yra Rudolfas Bultmannas (vokietis), antras — Heinrichas Ottas (šveicaras).
Ottas buvo vienas iš pagrindinių dalyvių Drew'o universiteto susirinkime. Kai Bultmanno teologijoj centrinę vietą užima ankstyvosios Heideggerio filosofijos (Sein und Zeit laikotarpio) autentiškumo ir neautentiškumo problemos, tai Ottas vysto savo teologiją ant vėlyvosios Heideggerio minties pagrindo. Vėlyvasis Heideggeris yra ne tiek Būties, kiek Kalbos (Kalba Heideggerio filosofijoj turi skirtingą nuo kasdieninio jos supratimo prasmę. Paženklinti šitai prasmei tas žodis čia yra rašomas didžiąja raide) filosofas. Otto centrinė tema yra dialogas tarp Dievo ir žmogaus. Pagal jį, žmogus neveda ir nevaldo dialogo; jis jame tik dalyvauja. Dialogą veda ir valdo Dievas, žmogus atsiskleidžia ir atsiduoda dialogui ir tuo būdu jame dalyvauja. Dalyvavimas dialoge — ar jį vedant ar jam atsiduodant — yra asmeniškumo (per-sonhood) požymis. Ir Dievas, ir žmogus yra asmenys, nors tarp jų yra begalinis skirtumas.
|
Skaityti daugiau...
|
Dar tik prieš keturis metus išleistame neorganinės chemijos vadovėlyje rašoma, kad neveikliosios (tauriosios) dujos "nepasiduoda chemijai", reiškia, nesijungia net su aktyviausiais reagentais. Ir mūsiškės Lietuvių Enciklopedijos trylikto tomo straipsnelyje apie ksenoną teigiama, kad šis neaktyviųjų dujų elementas nereaguoja su kitais elementais ir todėl jo junginių nėra žinoma. Tai nenuostabu, nes dar šio dešimtmečio pradžioj niekas neabejojo, kad neveikliosios dujos tikrai yra vertos savo vardo. Tauriųjų dujų neaktyvumas iki 1962 metų buvo mokslinė tiesa. Tačiau tai skelbdami šiandien, skelbtume klaidą, nes ksenonas jau nugalėtas-
Neveikliųjų dujų grupę sudaro helis (He), neonas (Ne), argonas (Ar), kriptonas (Kr), ksenonas (Xe) ir radonas (Rn). Išskyrus radoną, visi šie elementai randami gamtoje, nors nedideliais kiekiais. Ore yra 0, 94 proc. argono, o helio randama žemės gelmėse kartu su naftos dujomis. Kiti šios grupės elementai labai reti — pvz., vienuo-likoj milijonų litrų oro yra tik vienas litras ksenono. Kai kurie iš šių elementų naudojami pramonėje (neono reklaminės šviesos, skysto helio šaldymo aparatai). Kiti tėra laboratorinės retenybės, nors ir labai naudingos moksliniuose tyrimuose.
Tuoj po to, kai Rayleigh ir Ram-sey 1894 m. surado argoną, o neužilgo ir kitus šios grupės elementus, mokslininkai bandė įvairiais būdais išgauti šių dujų reakciją su kitais elementais ir junginiais. Visi mėginimai buvo nesėkmingi — dujos pasirodė tikrai neveiklios. Buvo tuoj susitaikyta su faktu, kad neveikliųjų dujų junginiai neegzistuoja ir kad bandymai juos pagaminti būtų tik laiko gaišinimas. Tiesa, laikui bėgant, atsirado chemikų, bandžiusių laimę neveikliųjų dujų junginių sintezėje. Pasirodydavo ir vienas kitas straipsnis, skelbiąs pozityvius rezultatus. Bet visada tolimesni tyrimai parodydavo, kad rezultatai buvo klaidingi.
L. Pauling 1933 m., vadovaudamasis teoriniais apskaičiavimais, spėjo, kad kriptono ir ksenono hek-safluoridai (KrF-6 ir XeF-6) turėtų būti pakankamai pastovūs junginiai. Pauling spėjo teisingai. Tačiau praėjo beveik 30 metų, kol jo numatymas buvo patvirtintas laboratorijoje. 1962 metų pradžioje buvo paskelbta pirmo neabejotinai tikro neveikliųjų dujų junginio sintezė. Ta garbė atiteko Britų Kolumbijos universiteto profesoriui Neil Bartlett, pagaminusiam ksenono heksafluoroplatinatą, XePtF-6. Nors po to sekę tyrimai parodė, jog Bartletto izoliuota medžiaga iš tikro buvo gan komplikuotas ksenono junginių mišinys, tačiau vis tiek neveikliųjų dujų frontas jau buvo pralaužtas.
|
Skaityti daugiau...
|
Vašingtono katalikų Nekalto Marijos Prasidėjimo šventovėje pašventinta siluvos Marijos koplyčia, įrengta vysk. V. Brizgio iniciatyva ir rūpesčiu. Rugsėjo 3 vysk. V. Brizgys pakonsekravo šios koplyčios altorių ir prie jo atlaikė pirmąsias mišias. Kitą dieną, rugsėjo 4, vyko Šiluvos Marijos koplyčios dedikacijos pagrindinės iškilmės, kuriose dalyvavo Baltimores kardinolas L. J. Shehan, Vašingtono arkivyskupas P. A. O'Boyle, Čikagos arkivyskupas J. P. Cody, Detroito arkivyskupas J. F. Dearden, lietuviai vyskupai V. Brizgys, P. Brazys ir C. Salatka, apie 100 lietuvių kunigų ir apie 6000 pasauliečių. Vašingtono arkiv. P. A. O'Boyle pašventinus Šiluvos Marijos koplyčią, prie didžiojo altoriaus pontifikalines mišias aukojo vysk. V. Brizgys, o pamokslą pasakė prel. L. Mendelis. Šia proga pop. Povilas VI atsiuntė vysk. V. Brizgiui laišką, skirtą visiems lietuviams.
Šiluvos Marijos koplyčios nuotraukomis iliustruojame šį numerį, o kitame numery bus plačiau aprašytas ir šia proga vykęs religinis kongresas.
— JAV senatas spalio 22 priėmė rezoliuciją (H. Con. Res. 416), kuri ragina JAV prezidentą kreiptis j pasaulio opiniją ir ją panaudoti Pabaltijo valstybių teisėms atstatyti. Atstovų rūmai šią rezoliuciją jau pernai buvo priėmę.
Jaunime. — Religinio kongreso
metu Vašingtone rugsėjo 5 jaunimo sekcija surengė simpoziumą "Jaunimas ir religija mūsų laikų priešreliginėje įtampoje", šią temą referavo stud. Vyt. Radzivanas, o diskusijoms vadovavo stud. K. čižiūnas. Diskusijose dalyvavo vysk. V. Brizgys, vysk. P. Brazys, MIC, dr. S. A. Bačkis, J. Bačiūnas, V. Čižiūnas, A. Mažeika ar., Arv. Barzdukas, kan. V. Zakarauskas. Kaip "Tėviškės žiburiai" pastebėjo, "kalbėjo daugiausia vyresnieji, nes jų daugiau ir buvo'. Euvo priimtas pareiškimas, kuriame išpažįstamas tikėjimas į Dievą, Kristų ir Jo Bažnyčią taip toliau formuluojamas: "Mūsų tikėjimas ir religinis gyvenimas yra mūsų pačių giliu įsitikinimu ir laisvu apsisprendimu priimtas kaip esminė ir prasmūsų gyvenimo ir veikimo dalis. Mes savo tikėjimu didžiuojamės ir stengiamės juo gyventi. Mes laikomės Kristaus ir Jo Bažnyčios paskelbtų doros dėsnių savo asmeniškame, viešajame ir visuomeniniame gyvenime. Mylėdami savo artimą Kristaus meile, mes gerbiame visų įsitikinimų, visų tautų, rasių ir visų religijų žmones. Svarbiausia vertindami žmogaus asmenybę, mes visuomet rūpinamės, kad kuo daugiau žmonių būtų Kristaus sekėjais savo gyvenime ir savo veikime".
|
Skaityti daugiau...
|
LIETUVIŲ BELETRISTIKOS ANTOLOGIJA |
|
|
|
Apžvalginio, informacinio, iliustracinio ar kritikinio pobūdžio veikalai, nušviečia bet kurio laikotarpio lietuviško gyvenimo ar kūrybos vaizdą, šiandien itin reikalingi, šitokios medžiagos iš viso mažai teturėjome, o jos ypač trūksta čia priaugančioms kartoms. Gi Lietuvoje šiandien išleidžiamieji panašios paskirties veikalai yra perdėm vienašališki ir neobjektyvūs.
Vienas tokių leidinių yra ir pernai Čikagoje Lietuviškos Knygos Klubo išleistoji "Lietuvių beletristikos antologijos" antroji dalis (700 psl), redaguota Bernardo Brazdžionio ir Benio Babrausko.
Antologijų išleista visokių. Pagal mūsų raštijoje nusistovėjusį paprotį, jos būdavo dažniausiai žanrinės, be to, ribojosi tematika (šventoji Lietuva, Motina, Mūsų Vilniaus poezija, Marijos žiedai), laikotarpiu (Pirmas dešimtmetis, Pirmieji ir Antrieji Vainikai), etniniu bendrumu (Sūduva, žemaičiai), amžiumi ar kūrybine pasaulėžiūra (Žemė). Tik paskutiniuoju metu išeivijoje dėl visai suprantamų priežasčių imta "bendrėti" ir platėti. Tiek J. Aisčio ir A. Vaičiulaičio redaguotoji "Lietuvių poezijos antologija", tiek ir ši beletristkos antologija (jos pirmąją dalį redagavo B. Brazdžionis) stengiasi apimti visus iškiliuosius vieno ar kito žanro kūrėjus nuo pat lietuviškosios grožinės literatūros užgimimo iki šių dienų. Antrosios dalies įžanginiame žodyje sakoma: "Nepriklausomo meto raštija, be abejonės, yra tikriausias ano gyvenimo atspindys". Iš to būtų galima spręsti, kad šios dalies uždavinys ir buvo padaryti tą atspindį tiek "aną gyvenimą" pažinusiems, tiek jo pažinti neturėjusiems progos kiek galint tikresnį ir tikslesnį. Ne tiek gyvenimą, kiek jo kūrybines apraiškas.
"Lietuvių beletristikos antologijoje" autoriai rikiuojami chronologine jų gimimo datų tvarka. Pirmajai daliai, prasidėjusiai su Daukantu, užsibaigus 1896 m. gimusia Marija Aukštaite, antroji dalis pradedama tais pačiais metais gimusiu Petru Taruliu (Juozu Petrėnu) ir baigiama Kaziu Almenu (1935). Iš viso knyga reprezentuoja 61 autorių. Kiekvienas jų pristatomas dar ir trumpa biografija (niekada pilnai neužpildant vieno puslapio), vieną - kitą sakinį skiriančia kūrybos apibūdinimui, ir (išskyrus du atvejus) jo foto nuotrauka. Pristatymuose, atrodo, laikytasi "lygybės" principo: kiekvienam antologijos dalyviui skiriama maždaug vienodai vietos.
Prieš aptariant pateiktosios kūrybos reprezentatyvumą, norėtųsi žvilgterėti į tąsias biografijas ir patikrinti, ar tas "lygybės" principas buvo išlaikytas ir jų turinyje, ar visiems buvo taikomi vienodi vertinimo standartai, kriterijai, ar kiekvieną liečianti faktinė medžiaga buvo surinkta ir perduota vienodu stropumu.
|
Skaityti daugiau...
|
Maironis: BALADĖS. Iliustravo Pranas Lapė. Išleido Romuva. New York, 1966. Didelio formato (8x10") 102 psl. Be Maironio 7 baladžių (Roma, Šatrijos kalnas, Jūratė ir Kastytis, Čičinskas, Medvėgalio kalnas, Užkeiktas Skapiškio varpas, Dyvitis), duotas apie jas prof. J. Brazaičio studijinis straipsnis. Leidinys puošnus, tinka ir dovanoms. Kaina 6 dol.
Antanas Gustaitis: IR ATSKRIDO JUODAS VARNAS. Eilėraščiai. Aplanką piešė Romas Viesulas. Išleido Santara - Šviesa A. Mackaus vardo knygų leidimo fondo lėšomis. Čikaga, 1966. 126 psl., kaina 3 dol.
Antanas Rūkas: MANO TAUTOS ISTORIJA. Lyrika. Čikaga, 1966. Tai Lietuvos istorija eilėmis "nuo ledų slinkimo gadynės ligi šių dienų". Didelio formato (81/4x101/4") 120 psl., liuksusiniame popieryje, drobės viršeliais, liusiruota Viktoro Petravičiaus 35 raižiniais. Kaina 5 dol. Išleista 300 egz. Knyga niekur kitur neplatinama, gaunama tik pasiuntus jos kainą šiuo adresu: A. Rūkas, 3346 W. 65th PI., Chicago, 111. 60629.
Anatole C. Matulis: LITHUANIAN CULTURE IN MODERN GERMAN PROSE LITERATURE (H. Sudermann, E. Wiechert, A. Miegel). Purdue University, 1966. ši mokslinė 166 psl. studija JAV gaunama šiuo adresu: K. Jeske, 19947 Cardoni, Detroit, Mich. 48203. Kaina 4.90 dol.
Giovanni Papini: ŠVENTASIS AUGUSTINAS. Iš italų k. vertė dr. Petras Mačiulis. Aplankas P. Jurkaus. Išleido Ateitis, New. York, 1966. 176 psl., kaina 3 dol. Leidinio mecenatas prel. I. Kelmelis.
|
Skaityti daugiau...
|
Pulgis Andriušis (g. 1907), rašytojas, gyvenąs Australijoje, lygiai žinomas tiek savo satyrine, tiek aukštaitiškai lyrine proza. Paskutiniai jo veikalai: apysaka Rojaus vartai 1960 (Lietuvių rašytojų d-jos premija), feljetonų rinkinys Daina iš kito galo 1962 ir apysakaičių bei apybraižų rinkinys Purienos po vandeniu 1963.
Zefirina Balvočienė (Puikytė), gimusi (1908), augusi ir mokiusis Kaune, periodikoje rodosi su eilėraščiais nuo 1945, Aiduose savo eilėraščių yra spausdinusi nuo 1960.
Kęstutis Keblys (g. 1933) chemikas, rašytojas. Chemijos studijas baigė Bostono Northeastern univ. 1953, chemijoj doktoratą įsigijo Purdue univ. 1962. Kaip rašytojas debiutavo Literatūros Lankuose.
|
Skaityti daugiau...
|
"AIDŲ" GARBĖS PRENUMERATORIAI |
|
|
|
Vikt. Naudžius, Chicago, III.; Elena Masaitienė, Havre de Grace, Md.; Br. Paliulis, Dorchester, Mass.; Karolis Lambertas, Pittstown, Pa.
"AIDŲ" administracija visiems nuoširdžiai dėkoja.
|
|
|
|
|
|