Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1966 m. 9 lapkritis
TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Donatas Šatas — Dvi kultūros  .......................................................... 385
Antanas Rūkas — Šlaviko mirtis (eil.) ............................................... 389
Juozas Girnius — MŪSŲ savasis Eretas .......................................... 391
V. Vaitiekūnas — Kultūrinis bendravimas su Lietuva ...................... 396
Jonas Paltarokas — Gyventojų prieauglis ir maisto klausimas ....... 401
Dr. Povilas Rėklaitis — Dokumentai apie K. Donelaičio protėvį .... 406
Juozas Tininis — Seneka .................................................................... 410
M. Antanina, F.M.M. — Rūkas pajūry (eil.) ..................................... 413
Aleksandras Pakalniškis — Laidotuves ............................................ 414

IŠ MINTIES IR GYVENIMO
L. Andriekus, O.F.M. — Lietuvių katalikų religinis kongresas ....... 419
J. Vaišnora, M.I.C. — Nuostatai dėl kai kurių liturginių naujovių  .. 422
Dr. V. Litas — Biologinė žmonių giminės ateitis ............................... 424
Mūsų buityje  ....................................................................................... 426


KNYGOS
J. Gimbutas — Geografinis-istorinis Lietuvos vardynas .................. 428
Atsiųsta paminėti ................................................................................. 432
Skaityti daugiau...
 
DVI KULTŪROS PDF Spausdinti El. paštas

Technologai ir humanitarai


Paskutiniu metu dažnai diskutuojamas vadinamasis dviejų kultūrų klausimas, būtent modernios inteligentijos pasiskirstymas į dvi grupes — gamtos mokslininkus bei technologus ir humanitarus. Šio klausimo išpopuliarinimas ir pats dviejų kultūrų terminas priklausytų C. P. Snow, kuriam, kaip retam kitam asmeniui, teko artimai bendrauti ir su mokslininkais, ir su literatais, tarpininkauti tarp mokslinių ir valdžios įstaigų. C. P. Snow savo išsilavinimu yra fizikas. Pradėjęs šią profesiją praktikuoti, vėliau pasuko į rašytojų karjerą ir anglų literatūroje pasiekė pripažinimą. Šiuo dviejų kultūrų klausimu jis buvo rašęs ir anksčiau, tačiau didžiausio atgarsio sulaukė po savo paskaitos Cambridge College 1959 m. toje paskaitoje, kurioje jis aštriai užsipuolė tradicinę humanitarinę kultūrą, palygindamas humanitarų gamtos mokslų supratimą su neolitinio žmogaus supratimu (C. P. Snow. Two Cultures and the Scientific Revolution. Cambridge University Press, New York, 1961). Humanitariniai intelektualai esą panašūs į Ludditus, kurie savo laiku Anglijoje bandė sustabdyti pramoninę revoliuciją naikindami mašinas, palengvinančias ir pagreitinančias žmogaus darbą. Komunikacijos nutrūkimas tarp humanitarinių ir technologinių mokslų anaiptol nereiškia technologų izoliacijos nuo gyvenimo. Tai reiškia humanitarų atitrūkimą nuo mūsų aplinką keičiančių jėgų ir jų pačių užsidarymą steriliame kiaute, nes modernaus pasaulio kūrimas priklausąs gamtos mokslininkams. C. P. Snow, atrodo, nebandė savo tezės daugiau išplėtoti ir ją pagrįsti. Jam greičiau rūpėjo tik iškelti šį klausimą kiek galint aštriau. To jis pasiekė, nes ši paskaita sukėlė diskusijas, kurios dar ir dabar tebesitęsia. Žinoma, C. P. Snow nėra vienintelis, kuris palietė šį klausimą. Dauguma anglosaksų filosofų esejistų yra nusistatę už tiksliuosius mokslus ir šį klausimą panašiai diskutavo, kaip C. P. Snow.

Šis modernios inteligentijos pasiskirstymas iškilo su greita gamtos mokslų pažanga ir iš jos išplaukiančia specializacija. Gamtos mokslininkų ir jų darbų pritaikyto jų — inžinierių bei technologų — užsiėmimas pasidarė sunkiai suprantamas ir prieinamas asmenims be specialaus išsilavinimo ar bent be didesnių pastangų. Komunikaciniai sunkumai susidarė ne vien tik tarp humanitarinių ir tiksliųjų mokslų, bet ir tarp atskirų gamtos mokslų disciplinų. Tik palyginant neseniai buvo pradėta suprasti žala, kurią tolimesnei mokslo pažangai daro idėjų pasikeitimo stoka tarp atskirų gamtos mokslo sričių. To supratimo išdava yra ta, kad tiksliuosiuose moksluose įvyko posūkis atgal nuo specializacijos į generalizaciją. Ardomi barjerai tarp atskirų sričių, pasikeičiant metodais ir idėjomis. Universitetuose inžinierių ir technologų paruošimo programos palengva keičiasi. Tereikia tik palyginti prieš 10-15 metų naudotą inžinerijos kursą su dabartiniu, ir nesunku pastebėti, kad specialūs empiriniai kursai yra pakeisti teoriniais kursais, duodančiais platesnį ir sąmoningesnį dėstomo dalyko supratimą. Šis posūkis yra svarbus ne vien tik tiksliųjų mokslų plotmėje. Yra ženklų, jog ši tendencija į generalizaciją nesustos ant humanitarinių ir tiksliųjų mokslų ribos.
Skaityti daugiau...
 
EILĖRAŠČIAI PDF Spausdinti El. paštas
ŠLAVIKO MIRTIS

I
Dangoraižiai lekia į dangų,
kurio nėra.
Tik juodumoj akloj
aistringai blykčioja
žaliai ir raudonai ir mėlynai dažyta coca-cola.
Pasiremi paskutiniosios karčiamos palangės
pavargusia ranka
ir išpleti akių mėlynę
ir bėgi švytinčiais langais į viršų,
kolei apsunkusi galva žemyn nupuola.

Naktis išniekinta negailestingai —
nei mėnesienos, nei žvaigždžių;
bažnyčių kupolai spalvom išbraižytoj tamsoj —
tarytum katilai
žmogėdrų milžinų.

Langai, langai, langai. . .
Ir mėlynai ir raudonai dažyta coca-cola.
Ir pervertas strėle
Prudential Life Insurance.
Norėtumei mažos pašiūrės,
kuriai grąžintum seną skolą,
 mokėdamas su kaupu
ilgai, ilgai, ilgai . . .

Prie karčiamos, dangoraižių papėdėje,
žmogus — mažytis, mažuliukas, mažas.
O jo gyvenimo miražas,
didesnis už visus dangoraižius ir visą miestą,
patsai sau laidotuvių giesmes gieda.
Skaityti daugiau...
 
MŪSŲ SAVASIS ERETAS PDF Spausdinti El. paštas
Atsikūrus nepriklausomai Lietuvai ir netrukus (1922) įsteigus Lietuvos universitetą, šion aukštojo mokslo įstaigon teko pasikviesti nevieną svetimtautį, nes daug kur stokojome savo kompetentingų dėstytojų. Nemaža tuo būdu Lietuvon atsikviestųjų nuoširdžiai įsigyveno į mūsų tarpą, įsijungė į lietuvių kultūros kūrybą ir pasiliko Lietuvoje ligi pat sovietinės okupacijos (tarp skliaustelių tenka pridurti, kad vienas antras netgi ryžosi pakęsti ir okupacinį režimą, nors ir galėjo numatyti savo bendrą likimą su lietuviais — istorikas prof. L. Karsavinas ir mirė Sibiro tremtyje, o filosofas prof. V. Sezemanas taip pat turėjo ją iškentėti). Be abejo, nevienam jų šis priverstinis Lietuvos palikimas buvo tikrai skaudus, nes reiškė ir asmeninį gyvenimo sujaukimą. Tačiau turėdami vėl iš naujo kurti savo gyvenimą, jie nebesieja savo likimo su lietuviais, kurie nebegali sudaryti darbo sąlygų. Natūralu, kad, palikdami Lietuvą, jie baigė savo jai tarnybą. Konstatuojame tai be jokio priekaištavimo, nes ir nėra pagrindo priekaištauti ten, kur nėra nei pareigos, nei tuo pačiu kaltės.

Bet juo labiau mus jaudina tie mūsų bičiuliai, kurie ir šiuo metu tebetarnauja Lietuvai. Labai jų ne daug, bet užtat juo jie mums brangesni. Ryškiausias jų tarpe prof. Juozas Eretas, pereitą mėnesį sulaukęs 70 amžiaus metų sukakties.

Okupavus Lietuvą sovietams, 1941 Eretas grįžo į savo gimtinę Šveicariją. Bet ir savo tėvynėje jis tebegyvena lietuviškaisiais rūpesčiais. Visu savo likimu Eretas taip sutapo su lietuviais, kad būtų per maža jį laikyti tik mūsų bičiuliu. Jis taip įaugo į mus, kad tapo mūsų tarpe savuoju. Ne kitaip ir jis pats jaučiasi, su lietuvių tauta sutapęs nuo savo studijų baigimo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo metais. Į Lietuvą jis atvyko 1919 spalio 15, bet jau prieš tai beveik pora metų buvo dirbęs lietuviškąjį darbą. Pirma raštu kovojęs už Lietuvos nepriklausomybę, vėliau, atvykęs Lietuvon, pats reikšmingai dalyvavo nepriklausomos valstybės organizavime. Esame jam taip pat savieji, kaip ir jis mums yra savasis, o ne tik bičiulis iš svetimųjų. Visi mūsų pergyvenimai drauge yra ir jo pergyvenimai. Savo paskutiniame laiške užsiminęs Ed. Turausko mirtį, Eretas pridūrė: "reikės suglausti eiles". Ir šie žodžiai reiškė: mūsų eiles. Todėl ir minime prof. J. Ereto sukaktį kaip savojo, į mus nebeišplėšiamai įaugusio žmogaus.
Skaityti daugiau...
 
KULTŪRINIS BENDRAVIMAS SU LIETUVA PDF Spausdinti El. paštas
Tęsinys iš nr. 8.

Bendravimas Lietuvos tarptautinės padėties kontekste
Skirtumas tarp satelitų padėties ir okupuotos Lietuvos padėties yra tas, kad satelitai yra tarptautinės teisės ir tarptautinių santykių aktyvūs subjektai, o Lietuva yra okupuota, ne tik okupuota, bet Maskvos pretenduojama aneksuota. Šis Lietuvos padėties skirtumas nuo satelitų padėties bendravimui turi dvigubą poveikį: vieną, einantį iš okupacijos fakto, antrą, einantį iš Sovietų Sąjungos aneksinės pretenzijos fakto.

Okupacijos faktas bendravimo galimybių vykdymą žymia dalimi daro priklausomą nuo okupanto valios. Okupantas nori — leidžia su okupuotu kraštu susirašinėti, nori — neleidžia; nori — leidžia siuntinius į okupuotą kraštą, nori — neleidžia; nori — leidžia okupuotam krašte lankytis, nori — neleidžia. Tai okupanto teisė. Be to, norėdamas kas su okupuotu kraštu susirašinėti ar siuntinį į ten siųsti, turi naudotis okupanto paštu, mokėti okupanto reikalaujamą muitą. Norėdamas kas į okupuotą kraštą nuvykti, turi gauti okupanto vizą. Toks yra į-prastinis tarptautinės teisės kelias užsieniečiams, taigi ir laisviesiems lietuviams, bendrauti su okupuotu kraštu. Toks bendravimas su okupuotu kraštu gali būti krašto atžvilgiu tikslingas ar netikslingas, naudingas ar kenksmingas karita-tyviniu, kultūriniu, tautiniu, politiniu, rezistenciniu atžvilgiais, bet okupuoto krašto tarptautinei padėčiai implikacijų neturi, tos padėties vienaip ar kitaip neangažuoja.

Kitoks gali būti bendravimo poveikis, einąs iš Sovietų Sąjungos aneksinės pretenzijos Lietuvos atžvilgiu. Anot ministro Lozoraičio, Maskvos vyriausybė jau 26 metai daro daug pastangų, kad Lietuvos tariamas inkorporavimas į Sovietų Sąjungą ir Lietuvos pavertimas "LTSR" būtų tarptautiškai pripažintas, tai yra, kad Lietuvos okupacija tarptautiniu pripažinimu būtų paversta į aneksiją, kurios vardas yra LTSR. Šioj plotmėj, Maskvos aneksinių pretenzijų plotmėj, o ne okupacijos plotmėj, laisvųjų lietuvių bendravimas su okupuota Lietuva gali turėti — nebūtinai turi turėti — okupuotos Lietuvos tarptautinei padėčiai implikacijų.

Cituoti veiksnių ir veikėjų priminimai ir persergėjimai dėl bendravimo laisviesiems lietuviams kaip tiktai yra padiktuoti įtampos, kurią sudaro iš vienos pusės lietuvių tautos, iš antros — Lietuvos okupanto skirtingų ir priešiškų bendravimo interesų ir atžvilgių nuolatinis kirtimasis. Teisinga yra mintis, kad laisvieji lietuviai turi savo ryšius su okupuota Lietuva ir esamomis sąlygomis kiek galėdami palaikyti. Teisingas šūkis — artyn prie Lietuvos! Bet taip pat teisingas ir persergėjimas, kad artyn prie Lietuvos yra sykiu artyn ir prie okupanto, kuris nepraleis neišnaudojęs to artėjimo savo interesui. Okupanto ir lietuvių tautos priešiškų bendravimo interesų susikirtime kylanti įtampa yra natūrali ir neišvengiama. Kas betgi toje įtampoje nėra natūralu ir neišvengiama, tai tam tikrų intelektualinių sluoksnių išsiskyrimas iš bendrojo nusistatymo bendravimo klausimais. Nors tuo tarpu tas išsiskyrimas plačiosios visuomenės nėra užgriebęs, vis tiek jis, kaip ir kiekvienas kitas laisvųjų lietuvių nevieningumas okupuotos Lietuvos reikalų atžvilgiu, daugiau ar mažiau džiugina Maskvą ir silpnina laisvųjų lietuvių įstangas padėti pavergtajai tautai. Todėl yra verta ir teisinga tas skirtybes aiškintis, juo labiau, kad dažnu konkrečiu atveju tas skirtybes skatina nuoširdus tautinis rūpestis.
Skaityti daugiau...
 
GYVENTOJŲ PRIEAUGLIS IR MAISTO KLAUSIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Šiame straipsnyje paminėsiu, pasaulio gyventojų skaičiui sparčiai beaugant, didėjantį maisto trūkumą, taip pat kitas maisto stigliaus priežastis, Jungtinių Tautų bei Jungtinių Amerikos Valstybių vartojamas priemones maisto gamybai ūkiškai atsilikusiuose kraštuose padidinti bei bado pavojui pašalinti, neliesdamas grynai labdaringų organizacijų toje srityje veiklos.

Pasaulio gyventojų nepaprastai greitas priaugimas ir iš to kylanti vis didėjanti maisto paklausa pažangiųjų kraštų vyriausybėms ir mokslininkams kelia didelį susirūpinimą. Ypatingai dažnai tos problemos nagrinėjamos JAV spaudoje. Ir tai suprantama, nes pasaulio skurstančiųjų ir badaujančiųjų žmonių gelbėjimo našta daugiausia gula ant šio krašto. Dabartiniu laiku pagrindinis žmonijos išsimaitinimo šaltinis yra žemės ūkių, sodų, daržų maisto produktai; tik labai mažai jų tepapildoma iš kitų resursų.

Spartus žmonių skaičiaus augimas būdingas pastariesiems laikams. Tai labai ryšku iš šių palyginimų. JT populiacijos skyrius, išstudijavęs įvairius duomenis, priėjo išvadą, kad Kristaus eros pradžioje pasaulio gyventojų galėjo būti tarp 200 ir 300 milijonų.1 Turėjo praeiti daugiau kaip pusantro tūkstančio metų, kol 1850 m. jų skaičius pasiekė 1,17 bilijono.2 Po to jau per žymiai trumpesnį tarpsnį jis padvigubėjo, pakildamas 1947 m. iki 2,33 bilijono žmonių.3 Pastarasis laikotarpis, su dviem pasauliniais ir daug mažesnių karų bei suiručių, žiauria ir žudynėmis pasižymėjusia rusų revoliucija, pagaliau rusų bolševikų ir vokiečių nacių koncentracijos stovyklomis žmonėms naikinti, pareikalavo daug milijonų žmonių gyvybių. 1961 metų pabaigoje pasaulio gyventojų buvo 3 bilijonai.4 Tokiu greičiu gyventojų skaičiui beaugant, numatoma, kad 1975 m. jis pasieks 3,8 bilijono, o 2000 m. — 6,2 bilijono.5 Kaip bus galima tuomet išmaitinti dabartinių laikų dvigubą populiaciją, jeigu JT Maisto ir Agrikultūros Organizacijos duomenimis jau dabar daug žmonių kenčia nuo blogo maitinimosi, o kai kur ir badauja.

Vidutinis metinis pasaulio gyventojų prieauglis įvairiose šalyse labai skirtingas. 1954-56 m. natūralinė metinė gyventojų padidėjimo norma buvo: Anglijoje 0,4, Prancūzijoje 0,6, JAV 1,6 procento.8 Japonijos metinis populiacijos priaugimas yra mažesnis kaip vienas procentas.7 Daugumos ūkiškai atsilikusių kraštų metinis gyventojų prieauglis yra žymiai didesnis. Indijoje ir Kinijoje jis siekia 2, tropiniuose Pietų Amerikos kraštuose — 3, Taivane (Formozoje) ir Singapore — 3,5, Venecueloje — 4 procentus.8 Blogiausia, kad apie 80 procentų viso pasaulio gyventojų prieauglio ateina iš atsilikusių kraštų, kurie negali išmaitinti net dabar jų turimų gyventojų.
Skaityti daugiau...
 
Dokumentai apie K. Donelaičio protėvį PDF Spausdinti El. paštas
Vokietijoje apie Kristijoną Donelaitį jo 250 metų gimimo sukaktuvėse specialų straipsnį išspausdino žymus Rytprūsių istorikas dr. Kurtas Forstreuter, Karaliaučiaus Prūsijos Valstybinio Archyvo buv. direktorius.1 Straipsnyje kitų žinių tarpe minimas jo užtiktas dokumentas apie K. Donelaičio senelį. Apie šį dalyką K. Forst-reuteris parašė šitaip: "Jis" — Kristijonas Donelaitis — "gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliuose (Lasdinehlen) netoli Gumbinės. Šita vietovė kaip vadinamas 'šatulinis kaimas' (Schatuldorf) tik 1683 m. buvo įsteigta ligšiolinėje girios žemėje. Pirmieji 1683 lapkričio 17 d. dokumente minimi gyventojai atėjo iš kaimyninio Didžiųjų ir Mažųjų Baičių (Gr.- und Kl. Baitschen) ir vadinosi: Hans Doneleitis, Pritzkus (Friedrich) Willoszaitis ir Christoph Posewei-tis, visi trys, atrodo, lietuvių tautybės. Jie gavo dvi gubas (Hufen) paveldėjamai, kaip 'šatuliniai-kulminiai' ūkininkai (Schatullkomer). 'Šatuliniai-kulminiai' teisiškai buvo 'kulminiams' (Kólmer) ūkininkams iš esmės prilyginti, taigi sociališkai stovėjo aukščiau už baudžiauninkus (Amtsbauern). Hansas Donelaitis, atrodė, yra poeto senelis. Jo tėvas vadinosi Kristupas".

Dr. Forstreuteris savo straipsnyje 1683 m. dokumento smulkiau nekomentavo. 1964.XI.14 d. laišku kreipiausi į dr. Forstreuterį ir 1964. XI.26 d. gavau dviejų dokumentų mikrofilmą ir leidimą juos paskelbti "Aiduose". Už tai jam nuoširdžiai dėkoju.2

Šio rašinio pabaigoje pridedu abiejų dokumentų tekstą vokiečių kalba.'1 Pirmasis dokumentas yra 1683 liepos 16 vyr. girininko Wil-helmo Reinhardto von Halle Heinrichswaldeje (Rytprūsiuose) išduoto rašto nuorašas, datuotas 1779.11.16. Antrasis dokumentas yra 1683 lapkričio 17 Potsdame Prūsijos karaliaus Friedri-cho pasirašyto rašto XVIII a. nuorašas.

Didieji ir Mažieji Baičiai yra į rytus nuo Gumbinės ir į pietryčius nuo Lazdynėlių. Žr. "Gr. Baitschen" ir "Kl. Baitschen" vad. Ministerio von Schroetterio 1796-1803 m. Prūsų Lietuvos žemėlapio iškarpoje (pav. I).4 Jonas (Hans) Donelaitis   (Doneleitis)  buvo iš Didžiųjų  Baičių. Paskirtoji žemė karaliaus iškirsto miško plote buvo nenaudinga, prasta ir apleista, apaugusi visokiais krūmais, greičiausiai lazdynais: iš to bus kilęs vietovės vardas "Lazdynėliai".

XVII-XVIII a. Donelaičiai savo pavardę dažnai rašydavo sulotynintoje "Donalitius" formoje. Keli Donelaičiai buvo įsimatrikuliavę Karaliaučiaus universitete: 1679 "Johannes Donalitius" iš Įsruties, 1680 "Michael Donalaitis" taip pat iš Įsruties, 1709 Christian Albert Donalitius" iš Didlaukių, 1762 "Christian Friedrich Donaleitis" iš Karaliaučiaus.5 Poeto pusbrolis George Albrecht Donalitius buvo valdžios tarėjas (Amtsrat), valdininkas; jam poetas dedikavo vieną eilėraštį vokiečių kalba.6 Kadangi lietuviškosios Donelaičio pavardės formos poetas nevartojo, iškilo vėliau spėliojimai dėl poeto kilmės manant, kad poetas galėtų būti škotų kilmės. Tetzneris 1902 m. rašė: "Ar Donelaičio tėvas, kuris anksti mirė, buvo tikras lietuvis ar imigrantas, vargu ar bus galima išaiškinti. Poeto tėvams, broliams bei seserims dokumentiškai įrodyti galima tik pavardę Donalitius, kuri gavosi iš sulotyninimo žodžio kamieno, kuris lygiai gerai galėtų būti lotynišku vertimu vokiško žodžio ("Schenk", plg. vidur. lot. donale, donalia), kaip ir lietuviškojo pavadinimo bandelei ("donele", duonininkas), kaip ir bet kurios net anglų, tiksliau keltų pavardės išvedimu. XVII a. į Rytprūsius pakartotinai imigravo iš Škotijos ir Anglijos pirkliai ir prekybininkai, Kantas taip pat kilęs iš škotų giminės.7 Vakarų Prūsuose randame 1640 m. vieną Donalson, 1735 vieną Doneelson (Altpreussi-scher Monatsschrift 1892, psl. 29). Pavardė Donalitius šiandien daugiau nepasitaiko, bet jai panaši Donalies yra šiandien, kaip ir anuomet, nereta".8 Dar 1959 Tetzneriu sekdamas, Gotz von Seile rašė "Naujojoje vokiečių biografijoje", kad K. Donelaičio "šeimos kilmė neaiški. Jau apie jo anksti mirusį tėvą, kuris buvo valstietis, nežinoma, ar jis buvo lietuvis, ar imigravęs, gal iš Škotijos".9
Skaityti daugiau...
 
SENEKA PDF Spausdinti El. paštas
Devyniolika šimtmečių nuo romėnų moralisto mirties

Lucijus Anėjus Seneka (Lucius Annaeus Se-neca) gimė apie ketvirtuosius metus prieš Kr. Kordovoje, Ispanijoje, kuri tais laikais priklausė Romos imperijai. Tėvas — turtingas romėnų aristokratas, o motina — žymios šeimos ispanė. Sūnui sukakus dvejus metus, šeima persikėlė į Romą ir įsijungė į sostinės aristokratinį gyvenimą.

Tėvas užsiėmė retorikos, arba iškalbos, mokymu. Savo retoriką rėmė sveiko proto logika. Nemėgo fantastinių ir filosofinių dalykų. Turėjo nuostabią atmintį: galėjo pakartoti ta pačia eile du tūkstančius išgirstų žodžių.

Motina, vardu Helvija, pasižymėjo dideliu kilnumu ir kuklumu. Viename savo laiške sūnus apie ją atsiliepia: "Tu niekad nedažei veido. . . Vienintelis tavo papuošalas buvo meilė, kurios negali sunaikinti amžius. Ypatingą tavo garbę sudarė pastebimas tavo skaistumas".

Vaikystėje sūnus Seneka buvo silpnos sveikatos, bet motinos, o ypač jos sesers Paulinos rūpestingai globojamas, atlaikė visokių ligų antpuolius. Pasiliko tik astma, kuri visą gyvenimą jį kankino. Galvojo net nusižudyti, nepakeldamas šios ligos skaudžių momentų, bet nuo to jį išgelbėjo nuolatinė Paulinos globa ir meilė.

Seneka turėjo du brolius: jaunesnysis vadinosi No vatas, vyresnysis — Mela. Pats Seneka amžiumi užėmė vidurį tarp jų. Abu šie broliai savo mokslo metus buvo daugiau pašventę iškalbos meno teorijai ir praktikai. Novatas pasidarė labai geru deklamuotoju bei kalbėtoju. Matyt, savo iškalbingumu jis labai patiko oratoriui Galionui, kad jis jį įsūnijo ir davė jam savo pavardę. Suaugęs jis tapo Achajos prokonsu-liu. Einant šias pareigas, žydai buvo atitempę pas jį nuteisti šv. Povilą. Seneka vėliau jam, mylimiausiam savo broliui, iš pagarbos ir prisirišimo dedikavo tris savo raštų "Apie laimingą gyvenimą" knygas. Antrasis brolis Mela nedalyvavo valstybiniame gyvenime, bet visą laiką buvo atsidavęs retorikos menui. Jo garbė kultūros istorijoje remiasi tuo, kad jis išliko žinomas kaip Lukano, žlungančios Romos imperijos poeto, tėvas. Deja, šis Lukanas, "Farsalijos" poemos autorius, buvo įtartas dalyvavęs Pisono sąmoksle prieš Neroną ir drauge su tėvu pasmerktas mirti. Tuo tarpu Novatas (prokonsulis Galionas) pats nusižudė, ištiktas panikos, kurią buvo sukėlęs sąmokslas.
Skaityti daugiau...
 
RŪKAS PAJŪRY (eil.) PDF Spausdinti El. paštas
Per naktį
Oras pilnas šnabždėjimo vandens.
Paryčiu
Dangus nusileido jūron,
Prislėgdamas netyčia
Keletą namų.

Saulė išėjo,
Palikusi ant stalo
Antraeilės šviesos,
Kad kartais jos nepasigestumėm —
Kol sugrįš.
Skaityti daugiau...
 
Laidotuves PDF Spausdinti El. paštas
Žmogaus gyvenimas yra įspraustas į sudėtingos ir komplikuotos papročių visumos rėmą. Jis palengva kinta laikui bėgant, o istoriniai įvykiai gali jį iš pagrindų supurtinti. Tas rėmas kiekvienoje tautoje yra daugiau ar mažiau skirtingas, savitas. Ir žmogus tik tame rėme gyvendamas tvirtą žemę po kojomis tejaučia.

Viena maža to rėmo dalelė yra laidotuvių papročiai. Ir jie yra skirtingi iš vietos į vietą einant, keičiasi laikui bėgant. Nevienodi jie buvo net įvairiose tos pačios Lietuvos vietose. Ypač Klaipėdos krašto laidotuvių papročiai nuo kitų Lietuvos vietų skyrėsi. Svetimuose kraštuose dar didesnį skirtumą radome. O kaip laidodavosi lietuviai savo senojo tikėjimo laikais? Ir pirmaisiais lietuviškos krikščionybės laikais? Apie tai nedaug žinome.

šio rašinio tikslas yra iškirpti iš laiko tėkmės vieno trumpo laikotarpio laidotuvių papročius, kokie jie tada buvo viename mažyčiame žemės paviršiaus sklypelyje — XX amžiaus pirmosios pusės Plungės apylinkėse.

Plungės bažnyčioje tame laikotarpyje kartais giedodavo iškilmingą giesmę "šventas Dieve", vadinamą "suplikacijomis". Susidėjo ji iš visos eilės prašymų. Prašoma buvo, kad Dievas saugotų žmogų nuo karo, bado, epidemijų ir nuo kitų nelaimių. Buvo ir toks prašymas: "Nuo staigios ir netikėtos mirties saugok mus, Viešpatie". Taigi — staigi ir netikėta mirtis buvo laikoma nelaime, nenormaliu dalyku. Tik tokia mirtis buvo normali, kada žmogus mirdavo trumpiau ar ilgiau pasirgęs ir kada prieš mirtį prie ligonio parveždavo kunigą. Todėl kunigo parvežimu šis rašinys ir pradedamas.

1. Parveža kunigą
Kai ligonis imdavo eiti silpnyn, kai jau matydavosi, kad netrukus jis mirs, važiuodavo parvežti kunigo. Važiuodavo poriniu vežimu. Ne tuo kasdieniniu, darbams naudojamu, bet geresniu, išeiginiu, su kuriuo sekmadieniais į bažnyčią važiuodavo. Jeigu ligonis būdavo mažiau turtingas, smulkesnis ūkininkas, kuris tokio vežimo ir geresnių arklių neturėjo, paprašydavo turtingesnį kaimyną, kad jis kunigą parvežtų. Tokiame reikale niekas niekuomet padėti neatsisakydavo. Net būdavo pasakojama, kad kunigą prie ligonio vežę arkliai bus geresni, tai yra — sveikesni, stipresni, riebesni, gražiau atrodą.
Skaityti daugiau...
 
LIETUVIŲ KATALIKŲ RELIGINIS KONGRESAS PDF Spausdinti El. paštas


Kongreso ir koplyčios reikšmė
Rugsėjo 3-5 d. d. Vašingtone įvykęs lietuvių katalikų religinis kongresas yra vienas iš smarkiausių susijudinimų mūsų emigraciniame gyvenime. Jis išskirtinas dviem atžvilgiais — dalyvių gausa ir paminkliniu palikimu, arba Šiluvos koplyčia Amerikos katalikų žymiausioje šventovėje.

Sutelkti per 6000 lietuvių į vieną krūvą iš pokario metais retėjančios mūsų visuomenės tikrai jau nebėra eilinis įvykis. Tiesa, jų sutelkiama net daugiau į dainų šventes Čikagoje. Bet tai jau skirtingas sutelkimas — su aiškiu pramoginiu antspalviu. Į Vašingtoną pasisekė sukviesti didžiulę minią rimčiai bei maldai. Tai pagrindinis užmojis, kuriam buvo palenkti visi kiti pasirodymai kongreso dienomis.

Paminklinis palikimas — Šiluvos Marijos koplyčia, be abejo, yra dar didesnės reikšmės įvykis už patį kongresą, jeigu tik jį teisingai vertinsime. Pats kongresas savo trijų dienų rėmuose — tai iškilminga religinė manifestacija. Jos metu ir mes patys, ir kitataučiai galėjo aiškiai pastebėti, jog Amerikos lietuviai katalikai sudaro tvirtą tautinį vienetą, kuris suglaustom jėgom gali atlikti žymius darbus. Bet manifestacijos, kokiu švytėjimu jos besipuoštų, visados pri-ges sekančių įvykių šviesose. Panašiai bus ir su mūsų religiniu kongresu. Jisai lietuvių katalikų veikimui Amerikoje ypatingos vidinės įtakos, atrodo, neturės. Kongresas liks maldinga ir iškilni manifestacija savo dalyvių atminimuose.
Skaityti daugiau...
 
NUOSTATAI DĖL KAI KURIŲ LITURGINIŲ NAUJOVIŲ PDF Spausdinti El. paštas
Po Vatikano Susirinkimo įsteigta taryba įgyvendinti Susirinkimo Konstituciją apie Liturgiją. Jai vadovauja Bolonijos arkivyskupas kardinolas Lercaro. Taryba, stebėdama, kaip vyksta liturginė reforma, budi ir koreguoja kai kuriuos nukrypimus nuo susirinkimo nustatytų principų.

Šie metų sausio 25 tarybos pirmininkas kard. Lercaro išsiuntinėjo visų kraštų vyskupų konferencijų pirmininkams raštą dėl iškilusių kai kurių problemų liturginiame gyvenime. Kai kurias svarbesnes to rašto mintis čia perduodame.

Ryšys tarp vyskupu ir įvairių liturginių centrų
Paskelbus liturgijos reformą, daugelyje kraštų susikūrė įvairūs liturginiai centrai, imta leisti knygos ir žurnalai, kuriuose pavieniai liturgistai dėsto savo nuomones bei naujus pasiūlymus, nurodinėja, kaip reikia reformuoti liturgiją. Iš to kilo chaosas: nežinia kam tikėti, ko laikytis. Todėl kard. Lercaro rašte primena pop. Povilo VI kalbą, pasakytą 1965.XI.10 Liturginių tekstų vertimo į liaudies kalbą kongreso dalyviams. Popiežius, priminęs Konstitucijos apie Liturgiją 22 punktą, kad "Šventos Liturgijos tvarkymas priklauso išimtinai Bažnyčios autoritetui, t. y. Šventajam Sostui ir pagal teisės normas vyskupui", toliau kalbėjo: "Iš to seka, kad atskiri asmenys, grupės, pagrindiniai krašto organai, užsiima liturginiais klausimais ir tam reikalui skirti leidiniai kiekviename krašte turi pilnai priklausyti vyskupų. Atitinkamas Bažnyčios autoritetas turi nustatyti, kaip turi būti išlaikytas vienodumas, ir padaryti tuo reikalu atitinkamus patvarkymus. Reikia dėti visas pastangas, kad šiuo klausimu būtų išlaikyta visų valios ir veiklos vieningumas, nes vienas yra tikslas, kurio visi turime siekti".

šioms popiežiaus direktyvoms įgyvendinti visų kraštų liturginių komisijų pirmininkai gavo šiuos paaiškinimus:

a)    (Popiežiaus kalboje) turima mintyje tie centrai, kurie užsiima liturginio ir pastoralinio apaštalavimo veikla — organizuoja viešus pasirodymus, kaip liturginės savaitės, liturgijos mokyklos ir institutai.

b)    Turima mintyje pastoralinio pobūdžio leidiniai, o ne tie, kurie užsiima grynai mokslinėmis studijomis. Tačiau bažnytiniam autoritetui priklauso spręsti apie to ar kito leidinio ar žurnalo pobūdį.
Skaityti daugiau...
 
BIOLOGINĖ ŽMONIŲ GIMINĖS ATEITIS PDF Spausdinti El. paštas
Žmonių giminės išsivystymo kelias sudaro maždaug milijoną metų. Šitas išsivystymo procesas žmonėse atnešė daug fizinių ir dvasinių pasikeitimų. Fizinis ir dvasinis žmogaus tobulėjimas yra mutacijų (paveldėjimo genų kitimo) ir selekcijos veikimo išdava. Mutaciniai pasikeitimai yra be krypties: jie vyksta atsitiktinumo principu. Natūrali selekcija gyvą gamtą veda tobulėjimo keliu. Nuolatinis aplinkos veikimas yra natūralios selekcijos priežastis. Biocheminiai tyrimai atidengė šitų procesų chemizmą — šituo būdu išsivystė molekulinė genetika. Paveldėjimo procesai, mutacijos ir kt. šiuo laiku yra biocheminės problemos. Genai, arba paveldėjimo vienetai, lokalizuoti celės chromozomuose, yra nukleino rūgštys. Cheminė nukleino rūgščių struktūra ir medžiagų apykaita principiškai yra išaiškinta: šiuo laiku turima daug eksperimentinės medžiagos apie genų funkcijas ir veikimo būdą.

Naujas evoliucijos aspektas dabar šitaip atrodo: nukleino rūgščių potencialas nuolatiniame evoliucijos procese mutacijomis keitė žmonių giminę: gamta, siekdama tikslingumo, naujiems požymiams uždeda kontrolę, ir tuo būdų vyksta netinkamų individų eliminavimas, šitų procesų nuolatinumas į-galina žmonių giminę geriau prisitaikyti prie aplinkos, ir tuo būdu yra pasiektas biologinis žmonių giminės kilimas (anagenezė). Bet šitą žmonių giminės kilimą dabar įvairūs veiksniai stabdo. Biologinis žmonių giminės tobulėjimas dabar yra trukdomas tam tikrų technikos ir socialinių poveikių:

a.    Tam tikros paveldimos ligos, kurios senesniais laikais žmogų vesdavo prie mirties arba bent vaisingumo apribojimo, mūsų laikais taip pat nėra išgydomos, bet tik substituojamos: ligos savininkas prieš sveikus žmones neturi selekcinių trūkumų — vaikai vėl turės tą pačią ligą. Naujų paveldimų defektų pasirodymas spontaninių mutacijų dėka ir ateity neįeis į biologinių reguliavimų sritį. Žmonių masė su defektingais genais ateityje rodys didelę tendenciją daugėti. Vis daugiau atsiras žmonių su defektingu paveldėjimu, žmonių giminė gali pasidaryti defektingu genų "protezinė visuomenė". Paveldimų ligų plėtimas ir palaikymas humanistinėmis gydymo priemonėmis gali žmonių giminę privesti prie genetinės katastrofos.

b.    Žmonių giminės paveldėjimą apsunkina mutacijos, kurių priežastys yra tariamai nekenksmingos miego ir "nervų raminimo" tabletės, dirbtinės medžiagos, cheminės augalų apsaugos ir maisto konservavimo priemonės, dažai ir įvairios aromatinės medžiagos. Didelis nepilnai ištirtų chemikalų naudojimas žmogaus kūne gali turėti mutageninį veikimą. Miego ir kitokių tablečių mutageninio veikimo išdavos pasireikš kitose žmonių kartose. Technikos pažanga, biochemija, medicina ir socialinė higiena šiais laikais prisideda prie genetinio žmonių giminės blogėjimo.
Skaityti daugiau...
 
MŪSŲ BUITYJE PDF Spausdinti El. paštas
Jaunime. — Su nepateisinamu vėlavimus: pagaliau spalio mėnesį pasirodė spaudoje informacija apie Jaunimo peticijos eigą. Pagal šią informaciją, Jaunimo peticijos įteikimu Jungtinėms Tautoms rūpintis Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso vadovybė buvo pavedusi Lietuvių jaunimo antikolonialinei lygai, pirmininkaujamai J. Miklovo. Kaip informuojama, atskiruose kraštuose surinkti parašai tiesiog buvo įteikti tik JAV, Italijos, Australijos, Kanados ir Kolumbijos misijoms prie JT. Nieko nepasakoma, kurių kitų kraštų atitinkamos misijos buvo lankytos ir dėl ko jos nesutiko peticijos priimti. Taigi, informacija nepilna. Peticija su visų kitų kraštų parašais rugpiūčio 13 (kodėl su ištiso mėnesio vėlavimu?) buvo paštu pasiųsta JT gen. sekretoriui U Thant. Iš JT Žmogaus teisių komisijos pareigūno gautas raštas, kad su peticija "bus pasielgta pagal Ekonominės ir Socialinės Tarybos rezoliucijos 728 F (XXVIII) paragrafą 2 (b) ir (e)", ši rezoliucija liečia Žmogaus teisių komisiją, ir tai reiškia, kad su Jaunimo peticija bei jos lydimaisiais raštais bus supažindinti visi žmogaus teisių komisijos nariai ir paliestoji valstybė — Sovietų Sąjunga.

— JAV ir Kanados LB vadovybių pasitarime Clevelande rugsėjo 24-25 buvo pranešta, kad Jaunimo kongresui iki rugsėjo 20 buvo surinkta aukų 94.648 dol., išlaidų padaryta 86. 276 dol., nesumokėtų sąskaitų dar yra 8012  dol.,  banke — 8372 dol.

Paskirų aukotojų buvo per 6000. Jaunimo peticijai surinkta 140.021 parašų.

—    Čikagoj spalio 15 neolituanai buvo surengę jaunųjų talentų dailiojo skaitymo, grožinės literatūros, muzikos vakarą, kuriam vadovavo rašytojas. S. Santvaras. Savo kūrybos paskaitė A. Garlauskas, R. Stakaus-kas ir D. Šukelytė.

Rašytojuose.
— Ateitininkių Giedros korporacijos skelbtą romano konkursą balsų dauguma spalio 7 laimėjo Aloyzas Baronas už romaną "Trečioji moteris". Premija — 1000 dol. Jury komisiją sudarė K. Bradū-nas, C. Grincevičius, D. Kučėnienė, I. Motekaitienė (pirm.) ir J. Vaičiūnienė. Iš viso konkursui buvo gauti 8 rankraščiai.

—    Los Angeles dramos sambūris, talkindamas Balfo skyriui, spalio 15 surengė literatūros vakarą, kuriame buvo paskaityta trylikos įvairių rašytojų, daugiausia losangeliečių, kūrybos. Be to, savo kūrybos paskaitė jaunas vietinis poetas E. Janulaitis.

—    Bostono LB kultūros klube spalio 22 dr. H. Nagys analizavo neseniai pasirodžiusią Antano Gustaičio satyrinės poezijos knygą "Ir atskrido juodas varnas". Savo poezijos paskaitė A. Gustaitis ir H. Nagys. B. Vaitkūnaitė-Nagienė apibūdino išraiškos šokio meną ir pašoko vieną šio meno šokį.
Skaityti daugiau...
 
GEOGRAFINIS - ISTORINIS LIETUVOS VARDYNAS PDF Spausdinti El. paštas
Paruošė Bronius Kviklys: MŪSŲ LIETUVA. Krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai. Liet. Enciklopedijos Leidykla Bostone. Leidėjas Juozas Kapočius. I tomas, 1964 m., 752 psl. II tomas, 1965 m., 750 psl. Knygos kietai įrištos, 26 x 18 cm formato, gausiai iliustruotos.

Turėjo prabėgti 60 metų nuo lenkiškojo "Slownik geograficzny" 16-kos tomų geografinės - istorinės enciklopedijos, kuri davė ir Lietuvos vietoves, kol sulaukėme jau lietuviško panašaus leidinio apie Lietuvą ir lietuvių gyventas žemes. Ko nespėjo atlikti nepriklausomoji Lietuva, padarė didelio užsimojimo ir geležinės ištvermės vyras emigracijoje. Broniaus Kviklio "Mūsų Lietuvos" jau turime du solidžius tomus; ruošiami dar du. Šį didelės reikšmės veikalą pavertė knygomis ir gana plačiai paskleidė J. Kapočius, jau su "Lietuvių Enciklopedija" užsirekomendavęs kaip įžvalgus fiinansų ir žmonių organizatorius nebūtinai praktiškam reikalui. Apie pora šimtų bendradarbių padėjo B. Kvikliui sutelkti faktinės ir iliustracinės medžiagos, ypač iš pastarųjų laikų, ko negalima rasti raštuose. Didžiąją medžiagos dalį surinko pats autorius Kviklys, jis galutinai parašė visus tekstus, išskyrus kelis trumpus įtarpus, kurių autoriai nurodyti paraštėse.

Vienam asmeniui neįmanoma pagrindinai recenzuoti pusantro tūkstančio puslapių veikalą, apimantį istoriją, geografiją, etnografiją, ekonomiką, architektūrą, šiek tiek tautosakos, ir, žinoma, statistiką, šiuo atveju mėginama užregistruoti patsai "Mūsų Lietuvos" pasirodymo faktas, supažindinant žurnalo skaitytoją su knygų turiniu ir pavidalu. Atitaisomi keli netikslumai. Nesiimama tikrinti visi istoriniai ir kitokie faktai; tai jau iš šalies atliko ar atliks savo sričių specialistai. Žurnalistas Br. Kviklys yra žinomas savo "Genocide" angliška knyga (1949) ir visa eile jo redaguotų žurnalų bei knygų. Savo patirtimi jis yra kvalifikuotas sistemingam kraštotyros veikalui paruošti, tai jau matyti iš pusės atlikto darbo. I tomo į-žangoje autorius pristato "Mūsų Lietuvą" šiais kukliais žodžiais:

"Didžiulė mūsų išeivių meilė savo ar savo tėvų gimtajai žemei, Lietuvai, paskatino mane paruošti knygą, kurioje kiekvienas rastų pasiskaityti apie vietovę, iš kurios jis ar jo tėvai kilę... Stengiausi laikytis mokslinių reikalavimų, mokslinės tiesos. Tačiau veikalą rašiau ne mokslo žmonėms, o eiliniam Lietuvos mylėtojui-ai. Taigi nevengiau dėti ir tokių dalykų, kurie ... dažnai laikomi pasakojimais, padavimais. Neapkroviau skaitytojo ir smulkia dokumentacija. Kam tai bus įdomu, panaudotus šaltinius ras ... duodamoje bibliografijoje. Pagal išgales panaudojau man prieinamą kai kurią archyvinę medžiagą, miestelių monografijas, spaudos korespondencijas, savųjų ir svetimtaučių autorių raštus apie Lietuvą".

Svarbesnieji talkininkai, suteikę žinių apie atskiras vietoves žodžiu, laiškais, rašiniais, nuotraukomis buvo: prof. S. Kolupaila, prof. Z. Ivinskis, R. Krasauskas, prel. M. Krupavičius, prof. Ig. Končius, Pr. Čepėnas, J. Dainauskas, Al. Ružancovas, A. Mažiulis, dr. Al. Račkus, J. Lingis, VI. Žilėnas, B. Pupalai-gis ir daug kitų. I tomo kalbą taisė Petras Žilionis, II tomo — Feliksas Kudirka. Fotografijomis iš kitų leidinių daugiausia aprūpino D. čibas, o II tomui dar ir Vyt. Rei vytis. Albinas Kernius braižė žemėlapius ir kelias iliustracijas.
Skaityti daugiau...
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas
LIETUVIŲ KATALIKŲ MOKSLO AKADEMIJOS METRAŠTIS II. Roma, 1966. Redagavo A. Liuima, S.J. 370 psl., kaina 6 dol. (nariams 3 dol.). Šiame tome duota P. Maldeikio studija apie moderniąją pažangą (138 psl.) ir A. Liuimos pastabos dėl jos, V. Bagdanavičiaus — apie senąją lietuviškąją materialistinę raštiją, D. Jasaičio — sveikatos draudimą ir socialinį saugumą, J. Vaišnoros — bandymą Lietuvoj įsteigti Nekaltai Pradėtosios ordiną, A. Ružancovo parengta lietuvių katalikų religinių leidinių bibliografija 1959-65.

Antanas (Maceina: DIEVO AVINĖLIS. Putnam, Conn., 1966. Aplankas P. Jurkaus. 267 psl., kaina $3.50.

Vaclovas Šliogeris: ANTANAS SMETONA, žmogus ir valstybininkas. Atsiminimai. Išleido J. J. Bachunas, Sodus, Michigan, 1966. Leidinys iliustruotas. 187 psl., kaina 2 dol.

Algirdas Landsbergis: PENKI STULPAI TURGAUS AIKŠTĖJE. Drama. Išleido Santara - šviesa A. Mackaus vardo knygų leidimo fondo lėšomis, Čikaga, 1S66. Viršelis A. Kurausko. 83 psl., kaina 2 dol.
Skaityti daugiau...
 
NUMERIO BENDRADARBIAI PDF Spausdinti El. paštas
Vladas Litas (g. 1909), biologas. Vytauto D. univ. baigė 1938 ir jame dėstė 1940-44. Vokietijoj Mūnsterio univ. įsigijo doktoratą 1948. Vasario 16 gimnazijos direktorius 1954-57. Atvyko į JAV 1957 ir pradėjo dirbti Illinois univ. Eilę metų redagavo "Tėvynės Sargą".

Jonas Paltarokas (g. 1895), profesorius, agronomas. Agronomijos studijas baigė Hallės-Wittenbergo univ. 1922 ir nuo 1924 docentavo žemės Ūkio Akademijoj; 1935 pakeltas e.o. prof., vėliau buvo prorektoriumi. Dėstė pienininkystę ir pašarus, iš šių sričių   paskelbė   veikalų ir studijiniu straipsnių.
Skaityti daugiau...
 
VIRŠELIAI PDF Spausdinti El. paštas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai