Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1966 m. 10 gruodis
TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
Vysk. Vincentas Brizgys — Pasauliečių apaštalavimą ................................ 433
Balys Auginąs — Invesperascit (eil.) ............................................................ 437
Antanas Kučys — Dr. Kazys Grinius ............................................................ 439
Darius Lapinskas — Pasižvalgius šių dienų muzikos pasaulyje .................  445
Dr. Jonas Grinius — A. Vaičiulaičio "Valentinai" trisdešimt metų;  .......... 449
Bronius Povilaitis — Šimtmetis su Mendeliu biologijoj  .............................. 458
Andrius Norimas — Kalėdų gėlė (legenda) .................................................  461
St. Jerzy Lee — Aforizmai (vertė J. Kėkštas)  ............................................ 463

IS MINTIES IR GYVENIMO
Alaušius — "Krikščionis gyvenime''  ............................................................464
Kęstutis Keblys — Žvilgsnis į nenurimstantį laureatą (J. Gliaudą) ............ 465
K. Brn. — Skulptorius Antanas Brazdys ...................................................... 467
Vt. Vt. — Sovietinių ir amerikinių pajamų lyginimas ................................... 469
Mūsų buityje  ................................................................................................. 469
Laiškas redakcijai (dr. P. Rėklaitis dėl Vokietijos lietuvių)  ....................... 472

KNYGOS
L. Dambriūnas — Nauja lietuvių kalbos gramatika ..................................... 473
Juozas Lišva — JAV ir Baltijos respublikų santykiai A. Tarulio veikale ... 474
Atsiųsta paminėti  ..........................................................................................  478
1966 metų turinys ..........................................................................................  479
Skaityti daugiau...
 
PASAULIEČIŲ APAŠTALAVIMAS PDF Spausdinti El. paštas


Kalbėti labai konkrečiai apie mūsų, lietuvių katalikų, apaštalavimą (formas, drausmę, sritis ir t.t.) yra truputį dar per anksti. Buvo pažadėta, kad prieš šių metų birželio pabaigą bus paskelbtos Apaštalų Sosto Direktyvos, Susirinkimo priimto Dekreto rėmuose. Tačiau tų Direktyvų dar neturime, ir pats Dekretas dar nelaikomas galiojančiu (dar suspenduotas), nors jame jau nebus nieko pakeista. Paskelbus Direktyvas, dar turės įvykti viso pasaulio Katalikų Apaštalavimo kongresas Romoje. Jam laikas skirtas 1967 rugsėjo mėn. Dekreto ir Direktyvų rėmuose jis gal padarys kokių nutarimų ar bent duos naudingos inspiracijos. Tiesa, mes ir dabar galime kai ką planuoti, gal ir pradėti, — tomis mintimis aš ir užbaigsiu savo žodį. Gi čia šia proga pasidalinkime mintimis iš Dekreto turinio.

Apaštalavimo pareiga. Negalima sakyti, kad Susirinkime nebuvo klausimų, kuriems laiko ir dėmesio nebūtų tekę daugiau, negu pasauliečių apaštalavimui. Laiko kartais teko daugiau kam nors ne todėl, kad tai buvo svarbesnis klausimas, o ne kartą todėl, kad būtų ramiu būdu surastas tinkamas sprendimas ir žodis visai antraeiliam klausimui. Pasauliečių apaštalavimo klausimui laiko buvo sunaudota nedaug, nes nebuvo ginčų dėl klausimo svarbumo. Atsižvelgiant į įvairių kraštų savas aplinkybes, buvo galima kalbėti ir niekad nebaigti. Tačiau kaip tik todėl buvo susitarta negaišinti laiko kalboms apie atskirus kraštus bei jų reikalus, o paskirti ekspertų komisiją, kuri paruoštų principų projektą. Be to, dar tuo pačiu klausimu kalbama visoje eilėje kitų Susirinkimo dokumentų: De Ecclesia, De Sacra Liturgia, De Instrumentis Communicationis Socialis, De Oecumenismo, De pastorali Episcoporum munere, De Vita et Activitate Presbiterorum, De educatione christiana, De activitate Missionaria.

Dekrete pabrėžiama, kad šis klausimas nėra naujas, o yra plačiai svarstytas, ypatingai popiežiaus Pijaus XII. Kad kiekvienas Bažnyčios narys turi būti apaštalas, tai seka iš paties krikščionybės buvimo fakto. Ji tik tam ir yra, kad būtų skleidžiama; taip ji buvo suprasta ir praktikuota nuo pat pradžios (Plg. Ap. Darb. 11, 19-21; 18, 26; Rom. 16, 1-14; Philip. 4, 3).
Skaityti daugiau...
 
Invesperascit (eil.) PDF Spausdinti El. paštas
Pro mano būties nostalgijos narvo
Blankius langų skilimus
Blėsta Visatos Ugniakuras —
Meteoritų mažytės atplaišos
(Tokios, kaip aš — )
 
Laukinės ekstazės šėlsme
Laimingas beprotis dainuoja.
Jo daina — lyg raudonas
Sielvarto voras ropoja
Nevilties voratinkliais.
Tai mano būties talismanas.

Tuščiuos gyvenimo tyruos,
Kaip žvirgždas vėtomas vėtroj,
Rieda dūžtančios širdys —
Su neišsiskleidusiais troškimais,
Nepabudusiais sapnais.

Laiko trapiuoju ižu
Nučiuožia šnabždėdami žingsniai
Šešėlių (Tokių, kaip aš — ).

Šlamėdamos išnykimu,
Smiltys tamsos
Nesulaikomu potvyniu plūsta .. .
 
Skaityti daugiau...
 
DR. KAZYS GRINIUS PDF Spausdinti El. paštas
Gimimo šimtmečio sukaktis

DR. KAZYS GRINIUS
Dail. A. Staneika (aliejus)

1866 gruodžio 17, tai yra prieš šimtą metų Salemos kaime, Marijampolės aps. vidutinio ūkininko šeimoje gimė kūdikis, kuris, atlikęs 83 metų žemiškąją kelionę, tikrai nenuėjo į kapus "be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs". Kazys Grinius bundančioje lietuvių tautoje ir atkurtoje Lietuvos valstybėje paliko gilius savo darbo pėdsakus. Kaip skriaudžiamos ir kenčiančios tautos vaikas, jis iki dugno išgėrė kartybių taurę, kuri buvo skirta jo žmogiškai misijai. Jo pelenais paverstas kūnas yra laikinai priglaustas Čikagos lietuvių Tautinėse kapinėse ir laukia dienos, kada po visų trėmimų galės amžiams įsisiurbti į gimtąją žemę.

 1.
Apie dr. Kazį Grinių būtų galima daug parašyti kaip apie valstybės vyrą, kaip apie medicinos ir sveikatos apsaugos veikėją, kaip apie tautinio susipratimo žadintoją ir kovotoją už tautos ir žmogaus laisvę.

Jis — Steigiamojo ir visų kitų demokratinio Lietuvos periodo seimų narys. Valstybės reikalus svarstė uoliai ir visu rimtumu. Kalbėjo nedaug, bet įtikinančiai ir visų buvo pagarbiai išklausomas. Demagoginės ir partiškai suktos priemonės, politikų dažnai naudojamos, jam buvo svetimos.

Jis — koalicinės vyriausybės pirmininkas (1920,VI,19 - 1922.II.1), esant seime krikščionių demokratų daugumai. Jaunutė valstybė dar pilna išorės pavojų. Dar tebevyksta kovos su įsibrovėliais. Jam tenka pirmininkauti prie bendro stalo vyrams, ką tik tapusiems ministrams, kurie buvo taip aštriai susiskirstę pasaulėžiūros ir politinių ideologijų atžvilgiais. Buvo įvairių, dažnu atveju viena kitai labai priešingų nuomonių į gyventojų švietimą, į socialinę santvarką, į valstybės ūkį, į religijos santykius su valstybe. Kiekvienas svarbesnis valstybinių reikalų kompleksas buvo smarkioje ideologijų įtakoje. Pasaulinio karo sukrėstos Europos, su revoliucijomis Rusijoje ir Vokietijoje, idėjos turėjo, be abejo, stipriai paveikti ir ano meto Lietuvos žmones, kuriems buvo pavesta statyti jaunos valstybės pamatus. Tat tik gilus bendro reikalo supratimas ir tik didelis juos jungiančiojo autoritetas galėjo pakreipti tokį idėjų įvairumą pozityvaus darbo linkme.
Skaityti daugiau...
 
PASIŽVALGIUS ŠIU DIENU MUZIKOS PASAULYJE (Pašnekesys su savim) PDF Spausdinti El. paštas
Prieš pradėdami kalbėti apie šių dienų muziką, susitarkime, kad šiame rašinyje mes ją vadinsime modernia, kadangi istorija jai dar nėra davusi vardo, kaip tai yra atsitikę su klasiniu, romantiniu ar impresionistiniu muzikos laikotarpiu, o ne dėl to, kad moderni reikštų ką nors naujo, niekada nebuvusio. Juk, kaip gražiai yra apie tai pasisakęs ispanų poetas Juan Ramón Jiménez savo eilėraštyje "Marios":

Aš jaučiu, kad mano laivas
tenai gilumoje atsimušė į kažką didį.
Ir niekas
neatsitinka! Niekas . . . Ramybė . . . Siūbavimas . . .
— Niekas neatsitinka; arba viskas yra atsitikę,
ir mes jau esame su tuo naujumu apsipratę? —

Tad kas gi yra ta moderni muzika? Šiandien, siaučiant baisiai stilių suirutei, yra beveik neįmanoma į šį klausimą atsakyti. Paimkime tokį Carl Orff (g. 1895) ir palyginkime su Karlheinz Stockhausenu (g. 1928). Pradžioje, manau, nieko bendro daugiau tarp jų nerasime, kaip tik pirmus jų vardus, bet ir tai vieno su C, kito su K rašomus. Betgi juodu abu vaidina svarbų vaidmenį šių dienų muzikiniame gyvenime. Pirmojo kelias veda į neišpasakomą primityvizmą, antrojo — į matematišką muzikos sudėtingumą. Todėl, pergyvendami politinės koegzistencijos laikotarpį, turėtume bandyti atrasti ką nors bendro ir tarp šių priešingybės polių.

Viena iš lengviausiai pastebimų modernios muzikos savybių yra disonanso (nedarnaus sąskambio) išvadavimas iš baudžiavos ir jo lygiateisis naudojimas su konsonansu (darniu sąskambiu). Šiuo disonanso ir konsonanso lygiateisio naudojimo principu yra, pavyzdžiui, pagrįstos ir visos mūsų sutartinės.

Kita modernios muzikos savybė yra jos išsilaisvinimas iš tonacijos, pakeičiant ją poli tonacija ar tonaliniais centrais. Šių ypatybių mes irgi turime savo senesniame folklore, ir tam pailiustruoti galima būtų paminėti šias eilutes rašančiojo lietuvių liaudies dainų ciklo "Mergaitės dalia" priešpaskutinę dainą "Kai aš buvau pas močiutę".

Dar kita bene populiariausia modernios muzikos savybė yra ritmo ir metro sudėtingumas, jų veržlumas bei dažnas kaitaliojimas. Pavyzdžiui, dar Richard Wagneris parašė beveik visą operą "Lohengrin" dvilypiu 2/4 ar 4/4 taktu, ir   prieš   vienintelį poros   puslapių   trilypį
3/4 takto pasažą dažnai galima operos partitūrose atrasti dirigentų juokais įrašytą įspėjimą: "Vorsicht 3/4 Takt! (Dėmesio — 3/4 taktas!). O po Igor Stravinskio ritminės ir metrinės revoliucijos "Sacré du Printemps" veikale (jame tarp kitko yra labai vykusiai panaudojamas ir mūsų liaudies dainų lobynas) šitokia metrinė stagnacija yra nebeįmanoma.

Apsvarsčius šį keletą bendrų modernios muzikos ypatybių, peršasi klausimas, kur reiktų ieškoti jos prado. Paskirų bandymų pasukti muzikos raidą šia kryptimi rasime kiekviename muzikos laikotarpyje.
Skaityti daugiau...
 
A. VAIČIULAIČIO "VALENTINAI" TRISDEŠIMT METŲ PDF Spausdinti El. paštas
Vienos knygos sensta kaip žmonės, antros pasilieka laiko tėkmės beveik nepaliestos: jos tik kažin kaip subręsta, labiau išryskindamos savo "individualybę". Tat prie kokių kūrinių priskirtina Antano Vaičiulaičio "Valentina"? Ar ji vis tebėra jauna, ar jau priskirtina prie "senmergių"? Šitoks klausimas man kilo neseniai, dėstant lietuvių literatūrą Vasario 16 gimnazijoj. Prieš atsakydamas į minėtą klausimą, pasistengiau ne tik prisiminti pirmykštį "Valentinos" įspūdį, bet ją iš naujo atidžiai perskaityti bei pažiūrėti, ką apie tą apysaką ar romaną rašo kiti.

Prieš aštuoniolika metų savo "Lietuvių literatūroj" Pr. Naujokaitis išgyrė A. Vaičiulaitį kaip stilistą, o "Valentiną" tik tepaminėjo. Sovietinėj "Lietuvių literatūros istorijoj" V. Galinis negalėjo praeiti tylomis pro "Valentiną", bet joj rado žymių ydų. Pvz., ten rašytojas "tartum išėmė meilės jausmą iš žmonių širdžių, izoliavo jį nuo aplinkos ir mikroskopiškai ėmė tyrinėti smulkiausius jos niuansus", arba: "Romane yra ryškių, poetiškų, netgi realistinių detalių, ypač vaizduojant gamtą, bet jos nesudaro vientiso vaizdo, jų prasmė ir emocingumas giliau meniškai nepagrįsti". Tuo tarpu J. Masįlionis savo "Lietuvių literatūros" IV-toj dalyje! laiko teigiamu dalyku, kad, vaizduodamas dviejų jaunuolių meilę, autorius šito jausmo nesusieja su labai konkrečiom aplinkybėm, bet rodo kaip apskritai žmogišką atvejų. Girdamas A. Vaičiulaičio stilių J. Masilionis įsakmiai nepasako, ar "Valentinoj" glūdi kokia nors apskritai žmogiška problema, kuri saugotų apysaką nuo pa-senimo, nes vienos stilistinės tobulybės yra persilpnos literatūriniam kūriniui išsaugoti ilgalaikę jaunystę. Iš kitos pusės skaityba liudija, kad "Valentina" tebėra beveik tokia pat jauna, kokia ji buvo 1936 metais, kada A. Vaičiulaitis ją įvesdino į kitų lietuviškų "gražuolių" tarpą. Todėl kas yra joj įdomaus ir prasmingo mūsų dienų lietuviui skaitytojui?

Pirmiausia reikia sutikti su J. Masilioniu, kad "Valentinos" centrinė tema yra dviejų jaunuolių meilė. Tik čia pat reikia pridurti, kad ji glaudžiai yra susijusi su sugrįžimo tema, kuri naujausioj lietuvių literatūroj yra tapusi beveik tautine, nes gana dažna. Juk jauno lietuvio šviesuolio grįžimą į tėviškę yra vaizdavę tokie mūsų rašytojai, kaip Lazdynų Pelėda, Ign. Šeinius, Vienuolis, Putinas, B. Sruoga, J. Grušas ir kiti. Tiesa, jų raštuose grįžimo į kaimišką tėviškę tema nėra pagrindinė, bet ji ten užmezga ar atmezga nevieno su miestu sutapusio lietuvio šviesuolio dramą. Be abejo, ši tema pasitaiko taip pat kitų tautų literatūrose, bet mūsiškėje ji atrodo savybingesnė, nes naujosios Lietuvos didžiuma šviesuolių bei rašytojų kilo iš kaimo. Jiems visiems trumpesnis ar ilgesnis grįžimas į kaimą ir gamtą yra tartum grįžimas į jaunystę ar vaikystę, į tai, kas buvo šviesu ir malonu. Dažniausiai šitoks grįžimas baigiasi liūdnai arba dramatiškai: miesto kultūroj išprususiam šviesuoliui sunku beatstatyti kontaktą su paprastais gamtos žmonėmis (ryškiausias pavyzdys — L. Pelėdos Petras Janulis). Antra vertus, į prarastąjį rojų neįmanoma sugrįžti net simboliškai.

Viltingas grįžimas į kaimo gamtą, trumpas džiaugsmas, nusivylimas ir liūdnas bei staigus išsiskyrimas "Valentinoj" atrodo lyg nepastebimi, nes ten nėra tėviškės žodine prasme: studentas Antanas, kilęs iš "kažin kur toli, laukų pašlaitėse", šiek tiek pasilpusia sveikata mieste, grįžta tik į gamtą, kurią jam suteikia Kirbynės mažas miestelis su savo ežeru, pievomis, pušynais ir liepomis. Atvyksta jis vasaros pradžioj neva padėti pusiau paraližuotam prof. Tomui Ziob-rui, bet iš tikrųjų gamtos žavioj aplinkoj sutikti vieną mergaitę, kurią žiemą, prieš keletą mėnesių, jis buvo matęs miesto baliuje "su rausva suknele, su rankomis ties krūtine laikančiomis sugniaužtą nosinuką ten salės kertėje". Prisiminė ir jos šviesius plaukus, kurie "lengva vilnim garbenavosi ir sviro ant ausies", ir mėlynas akis ir ją visą, stovinčią "ten su kažin kokiu vaikišku susitelkimu bei rimtumu"; bet tada, žiūrėdamas į jos veidą, jis "matė prieš save kažką užskleistą, matė būtybę artimą ir drauge nesugaunamą, matė moterį beveik kaip kokią idėją, nenumaldomai tau kuždančią ir tvinksinčią tavo gyslose, bet stovinčią toli" (8 p.). Ir važiuodamas į Kirbynę Antanas nežinojo, ar jis prakalbins tą moterišką idėją arba gerąją jėgą, bet pats artėjimas — važiavimas kėlė jame tokią skaidrią nuotaiką, kad studentas jautėsi "džiaugsmo nešamas".

Antra vertus, šis Antano grįžimas į gamtą greit tampa neeiliniu grįžimu, nes Kirbynėj jam pavyksta prakalbinti aną kadaise regėtą mergaitę. Ji čia nebetenka abstraktybės ir tampa individualybe. "Jis pirmą kartą ištarė jos vardą ir buvo laimingas". Netrukus jis pasiekė kažko daugiau. Po kelių susitikimų su Valentina meilės jausmas grąžino Antaną ne į paprastą gamtą, bet į priešistorinę, pirmykščią, nepaliestą gamtą, tartum į rojaus pirmapradę būtį, kurioj viskas šventa, nepaliesta ir skaidru. Meilės sužadintą bei jos nuskaidrintą pirmapradinės gamtos jausmą A. Vaičiulaitis šitaip vaizduoja:
Skaityti daugiau...
 
ŠIMTMETIS SU MENDELIU BIOLOGIJOJE PDF Spausdinti El. paštas
Permai, 1965 rugpiūčio 4-7 iš įvairių pasaulio kraštų buvo suvažiavę į Brno miestą nemažas skaičius biologijos mokslo šakos — genetikos atstovų į Čekoslovakijos Mokslų Akademijos suruoštą simpoziumą G. Mendeliui (1822 -1884) paminėti. Simpoziumas buvo skirtas paminėti ne Mendelio gimimo ar mirties datas, bet vieno jo straipsnių išspausdinimo datą. Tas straipsnis — "Versuche ūber Pflanzenhybriden" — pasirodė žurnale "Verhandlungen des natur-forschenden Verein in Brūnn" 1865 metų tome, p. 3-47, kuris buvo išspausdintas 1866 m. Šis Mendelio straipsnis laikomas davęs pradžią dabar labai išbujojusiam genetikos mokslui. Tačiau straipsnis išgulėjo išspausdintas žurnalo puslapiuose ligi 1900 metų, kol kiti trys mokslininkai — Hugo de Vries (1848 - 1935), Carl Correns (1864 - 1933) ir Ernst von Tschermak-Seysenegg (1871 - 1962) savarankiškai priėjo prie tų rezultatų. Tik tada buvo pripažinta, kad Mendelio darbas davė pradžią ir pagrindą naujam supratimui, kaip paveldėjimo savybės yra perduodamos iš vienos kartos į kitą. Tuo būdu ėmė augti nauja biologijos šaka, kuri 1906 buvo pavadinta genetika. Ilgai šis mokslas buvo dar žinomas mendelizmo vardu.

Mendelis savo 1865 straipsnyje sutraukė rezultatus visų savo bandymų apie žirnių hibridus nuo pat 1856. Tai trumpai ir aiškiai parašyta apyskaita. Savo žirnių bandymams Mendelis parinko septynias savybių poras. Surinktas žirnių veisles jis augino du metu savo darželyje. Dalį tų veislių vėliau išmetė, nes rado jas esant arba sumaišytas, arba skylančias. Kryžiavimams jis panaudojo tik tas veisles, kurios davė visiškai vienodus ainius sekančiose generacijose. Naujenybė, kurią Mendelis panaudojo pirmą kartą, buvo tai, kad jis tyrė žirnių savybes kontrastinėmis poromis, pvz., aukšti - žemi, raukšlėtom - lygiom sėklom, geltonos - žalios spalvos sėklom, ir kt. Jis tokiu pat būdu klasifikavo ir atskirai aprašė kiekvieno kryžiavimo palikuonis. Kryžiavimo duomenis jis interpretavo, remdamasis nauja paveldėjimo teorija, pagal kurią augalo savybių paveldėjimą perduoda iš kartos į kartą konkrečios medžiaginės dalelės, pasiskirstančios pagal tam tikrą tvarką — paprastas ir nesudėtingas statistines taisykles. Ši nauja teorija buvo patvirtinta pavienių augalų skaičiavimu ir grupavimu sekančiose po hibridizavimo generacijose, o tai buvo irgi ligi tol nenaudotas metodas.

Mendelio šimtmečio proga Moravijos muziejus įrengė vadinamą Mendelio salę buvusiame Augustinų vienuolyne senajame Brno mieste, kur Mendelis gyveno ir pravedė savo garsiuosius bandymus. Toje Mendelio salėje yra surinkti visi j° gyvenimą liečia svarbesnieji dokumentai ir išstatyti įrankiai bei instrumentai, kuriais jis naudojosi. Salės langai išeina į mažytį (35 x 7 m) darželį, kuriame Mendelis augino ir kryžiavo žirnius ir kitus augalus. 1922 vienuolynas tame darželyje pastatė akmens paminklą jo gimimo šimtmečio proga. 1910 Brno mieste pastatytasis marmurinis jo paminklas dabar perkeltas prie darželio, ir visa toji buvusio vienuolyno dalis pavadinta Mendelianum.

Gregor Johann Mendel gimė Hyncice kaime Moravijoje, 1822 liepos 20. Jo tėvai buvo pasiturį ūkininkai. Prie ūkio buvo didelis vaismedžių sodas, kurį jo tėvas rūpestingai prižiūrėjo. Hyncice mokykloje vaikai tarp kitų dalykų dar buvo mokinami, kaip auginti vaismedžius bei gėles ir kaip prižiūrėti bites. Visa tai sudarė tokią atmosferą, kad Jonas Mendelis (tapęs vienuoliu jis vadino save tik Grigaliaus vardu, o krikšto vardo, Jono, savo spausdiniuose nevartojo) pamėgęs gamtą ištikimai ją studijavo visą savo gyvenimą.
Skaityti daugiau...
 
Kalėdų gėlė PDF Spausdinti El. paštas
Legenda

Saulės kaitros nualinti kalnai laukia iš dangaus drėgmės, bet žydriame skliaute ištirpusi ugnies masė negailestingai degina žemę. Išdžiūvo upės, ežerai, jų dugnai suskilo . . . Laukuose sugulę gyvuliai be garso laukia galo . .. Sausra nuo seniai apgaubusi kraštą, o žmonės laukia nors lašelio drėgmės ir maldauja Aukščiausiąjį atsiųsti debesėlį su rasa. Suklaupę medinėj koplytėlėj jie gieda, rauda, meldžiasi. Apylinkė ir taip varginga, o jei drėgmės nėra — neauga duona kasdieninė.

—    Ką turime daryti, kad Dievas duotų lietų?

—    Už ką gi baudžia Atpirkėjas mus? Ir taip žiauriai. . .

—    Mes padarytume viską, kad tik javus mums sudrėkintų! Kokios aukos jis laukia iš žmonių?

Pražilęs dvasininkas prie kuklaus altoriaus klausosi minios skundų. Jis pats nežino, kaip žmones suraminti, bet stiprina tikėjimą laiminga pabaiga.

—    Jei atsisakytumėt dalies savo išdidybės, nulenktumėt prieš Visagalį galvas ... Jei paaukotumėt iš savo turtų tiek, kad šioj apylinkėj užaugtų ne tokia menka koplyčia, o didinga ir erdvi bažnyčia. . . Gal tada mums vyskupas ir leistų ją statyti. . . Žmonių neturime čia daug, bet jei jūsų tikėjimas pakels mūsų jautrias širdis aukštyn . . .

Dvasininkas kalbėjo pakiliai, jausmingai ir gražiai. Susikaupė minia, ir susimąstė vyrai. Kuždasi tarpusavy, šeimos rate, ir tariasi padėti dvasininkui statyti naują bažnyčią.

—    Mes norime naujos, gražios! Mes padėsim ją pastatyti! Gal pagailės tada gerasis Dievas mūsų gyvulių, laukų ir siųs dažniau mums lietų, gerą derlių?

Pakilo vienas su dosnia auka, o paskui jį kiti. Be pertraukos per visą dieną žvangino si
dabru ir auksu. Sukrautos skrynios brangenybių, jau netelpa nė sandėlin. Nudžiunga senas dvasininkas, skubiai rašo vyskupui, prašydamas pagaliau leidimo pastatyti šioje apylinkėje bažnyčią, kurioje sutilptų visa apskritis su maldininkais ir svečiais.

Deja, vyresnysis Dievo tarnas apsvarsto: per maža ta parapija, užsimojusi darbą, kurio gal neįvykdys ... Be to, apylinkė nėra turtinga, ir išlaikyti naujajai bažnyčiai reikės daug aukų. O kas jų duos? Atėjo vyskupo atsakymas, ir su sunkia širdim paskelbia jį žmonėms senasis dvasininkas. Nuliūsta širdys, bet niekas nedrįsta tarti pagiežingą žodį. . .

—    Nebent stebuklas koks įvyktų čia... Tada tik vyskupas mums leistų pasistatyti naują bažnyčią.
Stebuklas neįvyksta, nors lašai jau krinta, ir nyksta plyšiai upelio dugne. Vėl atželia žolė, vėl skabo ją galvijai, avys. O piemenėlis suraliuoja kiek linksmiau.

Mažoj Jonelio galvoje įsėdusi mintis neduoda jam ramybės dieną-naktį.

"Kodėl gi aš tik vienas negaliu savo auka prie bažnyčios statymo prisidėti? Aš neturtingas, brangenybių neturiu ... O noriu ir aš padėti kunigėliui pastatyti naująją bažnyčią. Kad nors menkutį pinigėlį turėčiau — viską atiduočiau, kad Dievulis saugotų, drėkintų mūsų laukus ...".
Skaityti daugiau...
 
Aforizmai PDF Spausdinti El. paštas
(Iš "Nesušukuotų Minčių")

KARTAIS turi nutilti, jei nori būti išklausytas.

MAČIAU skrajojančius narvus, juose buvo arai.

KĄ KANIBALAS gali pasakyti apie suvalgytų
jų teises?

ŽIŪRĖJO į viską pro pirštus, staiga suspaudė
kumštį.

DRĄSUOLIS: valgo iš tirono rankos.

IŠ NEŠVARIŲ rankų negalima burti.

PROTINIS ribotumas plečiasi.

TEN, KUR uždraustas juokas, paprastai ir
verkti nevalia.

IŠ  SUŽALOTO  stuburkaulio  išauga  psichinė
kupra.

SVARBIAUSIA, kad blakės neprasiskverbtų į
sapnus.

KIEKVIENAS žiūrovas atsineša į teatrą savo
akustiką.

REIKIA suvisuotinti elitarizmą.

JEI ŽVĖRIS nužudytų iš anksto apgalvojęs, tai
būtų žmogiškumo apraiška.

NEBEGALIM grįžti į urvus, per daug mūsų.

TYLINTIEMS negalima atimti balso.

KAIP sumažėja nykštukai, kai juos stebime pro
padidinamąjį stiklą!

AUTOBIOGRAFIJOJ daug kas nutyli savo
nebuvimą.

LENGVIAU kam nors pripažinti premiją, negu
tiesą.

ŽMOGUS tuomet neturi pasitraukimo kelio, kai
ir priešas jo neturi.
Skaityti daugiau...
 
KRIKŠČIONIS GYVENIME PDF Spausdinti El. paštas


Tokiu vardu pavadintas šią vasarą paskelbtas projektas pradėti krikščioniškos pasaulėžiūros knygų seriją. Numatoma per metus išleisti po 3-4 knygas. Visą darbą globoja laisvojo pasaulio lietuviai vyskupai, o formaliu leidėju yra JAV ir Kanados Lietuvių Kunigų Vienybė. Veikalų seriją spausdins ir administruos Lietuvių Enciklopedijos leidėjas J. Kapočius. Numatomas platus redakcinis kolektyvas, kurio vadovybę sudaro prel. dr. V. Balčiūnas, kun. dr. J. Gutauskas, prof. kun. St. Yla, kun. dr. T. Narbutas ir iš pasauliečių pridurtas dr. J. Girnius.

Užsimojimas yra tiek pat didelis, kiek ir be galo reikšmingas, jei tik pasiseks jį tinkamai realizuoti. Skundžiamasi dėl knygos vargų, bet vis turima galvoje tik grožinės literatūros knyga. O apie intelektualinę minties knygą netenka nė skųstis, nes niekas ligšiol ja ir nesirūpino. Prel. P. Juras leido dr. A. Maceiną, ir tai buvo viskas. Kiti autoriai arba neturėjo nė "pagundos" rašyti, arba patys turėjo rūpintis susielgetauti leidėją. Tiesa, Liet. Katalikų Mokslo Akademija jautė šj reikalą, bet gerą valią paraližuoja priklausomybė nuo mecenatų, kurių ūkinė išmintis nevisada laiduoja ir intelektualinį šviesumą. Pavyzdžiui, ši akademija buvo pasisiūlusi išleisti "Žmogų be Dievo", bet turėjo savo pasiūlymą atšaukti atsidaužusi į mecenatą ar jo patarėjus. Ir net šią krikščioniškai filosofinę knygą turėjo leisti frontininkų fondelis "I Laisvę". Tokia buvo padėtis, kurią turėtų pralaužti naujasis užsimojimas.
Skaityti daugiau...
 
ŽVILGSNIS Į NENURIMSTANTĮ LAUREATĄ PDF Spausdinti El. paštas
J. Gliaudos 60 metų sukakties proga

Kai išgirstam, kad rašytojas švenčia šešiasdešimties metų amžiaus sukakti, mums tuoj prieš akis iškyla ir toli į praeitį nuvingiavęs to žmogaus kūrybinis kelias. Mums atrodo, kad šešiasdešimtas rašytojo gimtadienis turi ženklinti maždaug ir keturiasdešimties metų jo kūrybinio darbo jubiliejų. Bet kartais būna ir kitaip, štai Jurgis Gliaudą į mūsų literatūrinį gyvenimą atėjo dar palyginti neseniai, o šiais metais jau mini savo šešiasdešimtą gimtadienį.

Kūrybinių ir amžiaus metų santykis nebūtinai turi nulemti žmogaus pasiekimus. Kai kas tik trumpu, vos kelių metų sublizgėjimu Įrašo savo vardą svarbios literatūros lenton. Kai kam užtenka tik vieno veikalo savam kūrybiniam neužmirštamumui laiduoti. Šiuo metu dar būtų per drąsu Gliaudą statyti į mūsų literatūrinių nemirtingųjų galeriją. Tačiau per savo kūrybos penkiolikmetį ir pastangų intensyvumu, ir pasiekimais Gliaudą išsiskaptavo sau neužginčijamą vietą dabartiniame mūsų literatūros gyvenime. Užtat ra'ytojo amžiaus sukaktuvių proga verta trumpai prisiminti gerokai kontraversinį jo kūrybos kelią, verta bent skubotu mostu dirstelti į jo kūrybą.

Į mūsų literatūros sceną Jurgis Gliaudą atėjo labai staigiai, be jokio rimtesnio Įspėjimo, be įžanginių, paruošiamųjų pasirodymų. Atėjo jis beveik niekeno ir nekviestas, ir kaip anie svečiai biblinia-me palyginime, taikė į pačias pirmąsias vietas, nelaukdamas, kol kas nors ragins slinktis aukščiau. Gliaudos staigus iškilimas, o taip pat ir įsipilietinimas literatūriniame krašte buvo glaudžiai susijęs su "Draugo" romano konkursu. Laimėjęs pirmąjį konkursą 1951 m. romanu "Namai ant smėlio", J. Gliaudą susilaukė nemažos reklamos iš pačių konkurso rengėjų, kuriems rūpėjo išpopuliarinti tą instituciją užtikrinti jos tęstinumui. Nežiūrint propagandos, premijuotasis romanas buvo sutiktas gana šaltai. Tradiciški literatūros sluoksniai ir patriotiškai nusiteikę skaitytojai raukėsi dėl nelietuviškos romano tematikos, o estetinio polinkio kritikai gana skeptiškai žiūrėjo į romano stilių, rodantį sunkų kalbos valdymą ir daug įprastinių, debiutantiškų nesklandumų.

Sprendžiant iš rašytojo tuometinių pasisakymų ir jo viešosios laikysenos, atrodė, kad jis yra labiau linkęs tikėti konkurso rengėjų reklama, negu pamokančiu kritikų žodžiu. Be abejo, jam atrodė, kad jau pats premijos laimėjimas yra neatšaukiamas bilietas į visuotinai gerbtino ir neliečiamo rašytojo kėdę. Užtat Gliaudą išėjo į viešą disputą su savo kritikais, kaltindamas juos svarbaus kūrinio nesupratimu ir ignoravimu, nepagailėdamas kandžių replikų literatūrinių žinovų adresu. Tokia laikysena negalėjo sužadinti didelių simpatijų debiutavusiam autoriui kuklumo dorybę dar vis tebepripažįstančių literatų rate.
Skaityti daugiau...
 
SKULPTORIUS ANTANAS BRAZDYS PDF Spausdinti El. paštas
Londonas, tur būt, dar niekada nebuvo su tokiu dėmesiu priėmęs lietuvio menininko, kaip atsitiko su jaunuoju skulptorium Antanu Brazdžiu. Baigęs meno studijas JAV ir atvažiavęs jų dar pagilinti į Londoną, jis čia praeitų metų gale susidarė sąlygas savo vieno darbų parodai. Išstatęs joje 12 darbų, jis susilaukė didelio spaudos dėmesio. Apie jį ir jo darbus rašė ir meno žurnalai, ir didieji Britanijos, o taip pat ir JAV laikraščiai.

Reikia pasakyti, kad britai tik labai išimtinais atvejais parodo dėmesio ar net entuziazmo kitų tautų talentams, ypač dar jauniems, neįsigijusiems pasaulinio garso. Dėl to tą ypatingą dėmesį A. Brazdžiui, tur būt, tektų aiškinti ir šio skulptoriaus originalumu ir gal dar tuo, kad jis yra didelio krašto — Amerikos — pilietis, nors visi apie jį rašiusieji rūpestingai pasistengė atžymėti jo lietuvišką kilmę, kaip buvo padaryta ir tos parodos kataloge ir kaip daroma vėlesniuose kitų parodų kataloguose.

"The New York Times" (1965. gruodžio 28 d.) Charles S. Spencer ta parodos proga rašė: "Pirmoji skulptoriaus Antano Brazdžio paroda Hamilton galerijoje yra vienas pačių įspūdingiausių šiemetinių debiutų.

"Esu tikras, kad ši paroda yra pradžia didelės ateities. Nėra abejonių, kad Brazdys skolingas Lip-šicui, apie kurį jis atsiliepia su pagarba; tokios pat storos, vamzdžių pavidalo formos, tačiau kai Lipšico kompozicija būna sudėtinga, barokinė, tai šis jaunasis laikosi žymiai didesnės atrankos ir yra klasiškai tiesioginesnis.

"Palyginus su vadovaujančiųjų jaunųjų britų skulptorių mechaniškomis, šaltomis statulomis, Brazdys pasirodo aiškiai humanistiškas, dalis senos europietiškosios tradicijos, nors jis, tai matyti, yra aiškiai konservatyvus, pasirinkdamas sau medžiagas ar būdus joms panaudoti.
"Jo išeities taškas yra žmogiškoji forma, bet, nei sentimentaliai, nei anekdotiškai nepanaudodamas tos žmogiškosios padėties, jis persismelkia į žmogaus kūną, taip sakant, iki pačių kaulų. Pavyzdžiui, "Vedybos", kol kas geriausias jo darbas, yra dvi išlankstytos formos, kurių viena reiškia stuburkaulį, o kita apglėbti pasiruošusias rankas ar šlaunikaulius. Juodai nudažytos, tuos du paprastus pavidalus dar jungia eilė mažų sferinių pavidalų, ir visuma sudaro nuostabų mišinį formų elegancijos ir seksualumo".
Skaityti daugiau...
 
SOVIETINIŲ IR AMERIKINIŲ PAJAMŲ LYGINIMAS PDF Spausdinti El. paštas
Sovietinė statistika neseniai paskelbė, kad Sovietų Sąjungoje metinių pajamų vidurkis per capita yra 885 dol. (nominaliai laikant 1 dolerį lygų tik 0,9 rublio), JAV — 1929, Švedijoj — 1392, Šveicarijoj — 1350, V. Vokietijoj — 1032, Prancūzijoj 1000, Britanijoj — 950 dol. Atseit, Sovietų Sąjungos metinių pajamų vidurkis per capita jau baigia pavyti Britaniją.

Tačiau šioks atskirų kraštų per capita pajamų vidurkio lyginimas yra apgaulingas ta prasme, kad nutyli tų pajamų perkamąjį pajėgumą atitinkamame krašte. Tikroji pajamų vertė kaip tiktai priklauso nuo to, ką už jas galima nupirkti.

Šiuo atžvilgiu Sovietų Sąjungos ir JAV gyventojų pajamoms palyginti įdomių duomenų pateikia JAV Savarankiško Verslo Federacija (National Federation of Indepen-dent Business). Pagal šios federacijos duomenis, 1 svarą duonos JAV darbininkas uždirba per 6 minutes, Sovietų Sąjungos darbininkas — per 36 minutes; 1 svarą jautienos JAV darbininkas — per 19 minučių, Sovietų Sąjungos — per 97 minutes; 1 svarą sviesto JAV darbininkas — per 15 minučių, Sovietų Sąjungos — per 206 minutes; 1 tuziną kiaušinių JAV darbininkas — per 13 minučių, Sovietų Sąjungos — per 128 minutes; medvilninius marškinius JAV darbininkas — per 1 vai. 16 minučių, Sovietų Sąjungos — per 13 valandų; vilnonę vyrišką eilutę JAV darbininkas — per 23 valandas, Sovietų Sąjungos — per 244 valandas; nailono suknelę JAV darbininkė uždirba per 4 valandas 28 minutes, Sovietų Sąjungos — per 65 valandas.
Skaityti daugiau...
 
MŪSŲ BUITYJE PDF Spausdinti El. paštas
—    Moksleivių ateitininkų sąjungos valdyba paskelbė organizuojanti žygj pas šventąjį Tėvą, prašant įkurti laisvajame pasaulyje lietuvių vyskupijas ir joms pavesti visas lietuvių parapijas bei nuo vyskupijų priklausomas vienuolijas bei mokyklas.

—    Lietuvių studentų sąjungos metinis suvažiavimas įvyko Toronte lapkričio 24-26. Pagrindines paskaitas skaitė Ant. Saulaitis, SJ, R. Misiūnas ir R. Vaštokas, be to, buvo eilė įvairių diskusinių pokalbių. Dalyvių buvo apie 400. Nutarta sudaryti JAV ir Kanados bendrą š. Amerikos lietuvių studentų sąjungą.

—    Santaros - šviesos skyrius New Yorke lapkričio 19 suorganizavo jau nimo simpoziumą apie "žodžius į tautą". Dalyvavo R. Girnius, S. Makaitytė, R. Misiūnas ir A. Saulaitis, SJ. Moderatorius — V. Rastenis, "žodžių į tautą" klausimu buvo pakviestas pasisakyti ir Lietuvos rusas dr. L. Vladimirovas, dabar dirbąs Jungtinėse Tautose. Dėl to incidento visuomenėje kilo reakcija. Reikia laukti, kad šiuo reikalu pasisakytų Santaros - šviesos federacijos vadovybė, ir būtent pasisakytų principiš-pai tiesiu, o ne tik polemiškai advokatiniu žodžiu.

—    National Merit Scholarship egzaminuose, vykstančiuose visose JAV valstybėse, į semifinalistus iš lietuvių, kiek buvo spaudoj žinių, pateko iš Vašingtono Pranė Laučkaitė, iš
Bostono Saulius Girnius, iš Los Angeles Birutė Kazlauskaitė ir Jonas Butkus. Į šių varžybų semifinalistus patenka du trečdaliai vieno procento visų jose dalyvaujančių moksleivių.

—    Populiarėja jaunimo vakarai: lapkričio 5 jaunimo talentų vakaras suruoštas Omahoje, lapkričio 19 surengtas jaunimo koncertas Baltimorėje (iš "senimo" svečiu pasikvietus Ant. Gustaitį).

—    Artimų, bet negausių New Jersey lietuvių kolonijų lituanistinio auklėjimo klausimui sėkmingiau spręsti tos valstybės aukštuosius mokslus tebeeinąs ar jau baigęs jaunimas šj rudenį suorganizavo bendrą tos valstybės lituanistinę mokyklą Elizabethe. Mokosi 70 mokinių, dėsto 11 mokytojų, vedėja E. Brazins-kienė. Tai mokyklai paremti lapkričio 25 surengtas literatūros vakaras, kuriai vadovavo D. Vizgirdienė. Savo kūrybos paskaitė poetės K. Grigaitytė ir O. Audronė - Balčiūnienė, padainavo I. Stankūnaitė etc.
Skaityti daugiau...
 
LAIŠKAS REDAKCIJAI PDF Spausdinti El. paštas
VOKIETIJOS LIETUVIAI BALSAVO TEISINGAI
š. m. "Aidų" nr. 3, psl. 127 paskelbta trumpa, bet Vokietijos lietuvius aštriai kritikuojanti žinutė "Kodėl Vokietijos lietuviai baiminasi jaunesnių ir šviesesnių žmonių". Nesutikdamas su rašinyje išreikštomis mintimis, prašau Gerb. p. Redaktorių paskelbti šią mano — eilinio Vokietijos lietuvio — skirtingą nuomonę:

1)    Teisingai žinutėje sakoma, kad "iš toliau sunku spręsti apie Vokietijos LB". Suprantama, kad Amerikoje priimtinesnį atrodo tie Vokietijos LB nariai, kurie bendradarbiauja Amerikoje leidžiamuose leidiniuose, bet iš šito reiktų vengti daryti išvados, kad kiti literatūriškai nesireiškią Vokietijos lietuviai būtų kažkokios atgyvenusios dvasios. Būtų paprasčiau, jei amerikiečiai, kurie šiaip labai energingai atstovauja parlamentarinės demokratijos principui, leistų pačioms bendruomenėms ir toliau be įtakos iš šalies balsavimų keliu išsirinkti savo atstovus ir vadovus, o taip pat tokių korektiškai atliktų balsavimų rezultatus respektuotų, nedarant sugestiją, ką reiktų rinkti.

2)    Pasakymas "Vokietijos lietuviai baiminasi jaunesnių ir šviesesnių žmonių" implikuoja prielaidą, kad Vokietijos lietuviai balsavę LB tarybos rinkimuose yra "susenę" ir "tamsūs", o taip pat ir jų išrinktoji LB krašto taryba būtų "tamsuoliai". Manau, kad Vokietijos LB nariai bei jų išrinktoji taryba nėra "tamsesni" už JAV LB ir jos vadovus.
Skaityti daugiau...
 
NAUJA LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKA PDF Spausdinti El. paštas
Visiems kalbininkams lituanistams, universitetų dėstytojams, karo metais pasitraukus į Vakarus, Lietuvos aukštosiose mokyklose nebeliko dėstytojų, neskaitant J. Balčikonio, kuris jau seniai nebedėstė ir dirbo tik Žodyno redakcijoj. Tad Balčikoniui vėl teko grįžti į universitetą ir pradėti ruošti naujus dėstytojus. Pirmiausia buvo pakviesti universitetą baigę lituanistai, dirbę gimnazijose ar kur kitur (J. Kruopas, J. Senkus, K. Ulvydas, J. Kabelka, E. Mikalauskaitė). Vėliau atsirado jaunesnių, mokslus baigusių jau pokario metais. Per 20 metų priaugo gražus būrys kalbininkų, vyrų ir moterų, plačiai užsimojusių visose kalbotyros srityse. Jie toliau varosi su didžiuoju Lietuvių kalbos žodynu, ruošia lietuvių kalbos tarmių atlasą ir dabar štai jau pradėjo leisti didžiulę tritomę lietuvių kalbos gramatiką. Apie ją čia ir norime trumpai painformuoti.

Apie kalbamos gramatikos apimtį galima spręsti iš šiemet pasirodžiusio pirmojo jos tomo, kurį sudaro 752 didelio formato puslapiai. Jis apima fonetiką ir morfologiją (daiktavardį, būdvardį, skaitvardį, įvardį). Antrąjį tomą sudarys veiksmažodis bei likusios nekaitomosios kalbos dalys ir trečiąjį — sintaksė. Pirmąjį tomą paruošė Lietuvos Mokslų Akademijos Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, bendradarbiaudamas su Vilniaus universiteto bei Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojais. Pirmojo tomo vyr. redaktorius ir įvado autorius yra K. Ulvydas, o paskirų skyrių autoriai yra A. Lai-gonaitė, V. Mažiulis, V. Urbutis, V. Vaitkevičiūtė ir A. Valeckienė.

Pats gramatikos pobūdis Pratarmėje nusakomas šitaip: "ši gramatika yra aprašomojo - norminio tipo. Jos uždavinys — moksliškai aprašyti dabartinės lietuvių literatūrinės kalbos fonetinę ir gramatinę sandarą, atskleisti būdingiausius fonetinės ir gramatinės sandaros polinkius ir išryškinti, kiek tatai įmanoma, fonetines, morfologines (tiek kaitybines, tiek darybines) ir sintaksines normas", ši gramatika remiasi daugiau literatūrine, mažiau tarmine ar tautosakos kalba. O lietuvių literatūrinė kalba yra toji, "kuria spausdinamos knygos, leidžiami laikraščiai, rašomi įvairiausi raštai, kuri dėstoma mokyklose, skamba teatruose, radijo ir televizijos laidose, kuria išleidžiami į ekranus lietuviški kino filmai, kuri vartojama visame viešajame gyvenime ir pastaraisiais metais vis labiau įsigali net kaimo žmonių privačiame šeimos gyvenime, išstumdama ir niveliuodama   tarmes".   Panaudotos šiam darbui ir visos ligšiol išėjusios lietuvių kalbos gramatikos bei kitokia literatūra, o metodologinius principus, kaip pratarmėj pažymima, formavo "kitų kalbų, ypač rusų, gramatinė literatūra".
Skaityti daugiau...
 
JAV IR BALTIJOS RESPUBLIKŲ SANTYKIAI A. TARULIO VEIKALE PDF Spausdinti El. paštas
Albert N. Tarulis. AMERICAN-BALTIC RELATIONS 1918 - 1922: THE STRUGGLE OVER RECOGNITION (The Catholic University of America Press, Washington, D. O, 1965).

Praėjusių metų rudenį Amerikos Katalikų Universitetas išleido stambų Alberto N. Tarulio veikalą, kurio autoriui, deja, nebeteko pamatyti. Tai pomirtinis kruopščioj o Tarulio veikalas, žymiai praturtinąs dar vis negausią anglų kalba literatūrą apie Lietuvą. Stambus tai mokslinis darbas ir surinktos medžiagos apimtimi, ir savo kiekybe — 386 puslapiai su autoriaus įžanginiu žodžiu, dviem žemėlapiais, vardynu ir aštuonių puslapių bibliografija. 1959 Notre Dame universitetas buvo išleidęs kitą vertingą Tarulio knygą — apie Sovietų politiką Baltijos valstybių atžvilgiu (Soviet Policy Toward the Baltic States).

Naujame Tarulio veikale randame 22 skyrius, kurių kiekvienas gausiai paremtas rinktiniais šaltiniais tiek išdėstomiems faktams patvirtinti, tiek autoriaus nuomonei ar įvykių analizei išryškinti. Labai plačiai panaudota valstybiniuose archyvuose (National Archives) laikoma medžiaga, liečianti autoriaus nagrinėjamą klausimą — Baltijos valstybių (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) ir jų draugų kovą laimėti Jungtinių Valstybių pilną pripažinimą. Nors nagrinėjama JAV pasaulinio karo ir pokario metu vesta politika visų trijų respublikų atžvilgiu, bet Lietuvai tenka daug apsčiau vietos, negu jos kaimynėms.

Pats pirmasis skyrius pirmuoju sakiniu patraukliai pasako, kad I pas. karo sūkuriuose trys Baltijos tautos iškėlė seniai rusenusį troškimą sukurti savo atskirus politinius, ūkinius ir kultūrinius vienetus. Tas trotkimas, autoriaus teigimu, negalėjęs būti nežinomas tuometiniam JAV prezidentui Woodrowui Wilsonui, pagarsėjusiam visų tautų laisvo apsisprendimo teisės principo paskelbimu. Tai liudija lietuvių, latvių ir estų amerikiečių rezoliucijos, prašymai ir įvairūs pareiškimai, išlikę Wilsono oficialiame susirašinėjime, kuris yra išsaugotas Kongreso bibliotekoje ir valstybiniuose krašto archyvuose (p. 1-2).

Autorius chronologiškai apžvelgia lietuvių, estų ir latvių pastangas tiek JAV, tiek įvairiose sostinėse, tiek ir jų gimtiniuose kraštuose visų trijų respublikų egzistencijos teisei ir laisvei ginti. Pirmiausia autorius pamini JAV lietuvių konferenciją, įvykusią 1914 rugsėjo 21-22, kurioje reikalauta autonomijos "Lietuvos ir Latvijos federacijai" ir Lietuvai teisės dalyvauti taikos konferencijoje, nors tada karas buvo vos prasidėjęs (p. 2). Po to sekė naujos konferencijos, nauji atsišaukimai, prašymai. Nuo 1916 lietuviai pradėjo sąmoningai reikalauti ne autonomijos, bet pilnos nepriklausomybės (p. 3). Visos pastangos buvo dedamos trijų tarpsnių sąvartoje: karo metais,.

Versalio taikos konferencijoje ir jau nepriklausomybę išsikovojus. Tolydžio kontaktuoti ir prašymais apversti Kongresas, Baltieji Rūmai ir Valstybės departamentas.
Skaityti daugiau...
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas
LITUANISTIKOS DARBAI. Lituanistikos Instituto metraštis I. Čikaga, 1966. 227 psl., kaina 3 dol. Metraščio red. komisijos pirmininkas J. Balys, šiame tome V. Maciūnas rašo apie A. Strazdą, J. Gimbutas — M. Lietuvos krikštus, A. šešplaukis — Šekspyrą Lietuvoje, R. Sealey — velnią lietuvių tautosakoje, etc. Lituanistikos Instituto narių nekrologai, recenzijos, B. Jonaičio—Bibliographia Baltica ir kt.

Mykolas Vaitkus: DIENORAŠTIS. 1946 metų eilėraščiai. Išleido Immaculata leidykla Putname, Conn., 1966. 163 psl., kaina nepažymėta.

Nelė Mazalaitė: MIESTELIS, KURIS BUVO MANO. Knyga laimėjo 1965 m. Aidų literatūros premiją. Išleido Darbininkas Brooklyne 1966. Iliustravo P. Jurkus. 183 psl., kaina nepažymėta.
O. B. Audronė: ŽINGSNIAI TAKELIU. Eilėraščiai. Iliustravo Vyt. Raulinaitis. Nidos spausdinta Londone 1966. 119 psl., kaina 3 dol.

Algimantas Kezys, S. J.: PORTFOLIO '65. Aplanke 58 nuotraukos, darytos 1965 kelionėse po JAV. Išleido Tėvai Jėzuitai Čikagoj 1966.

Algimantas Kezys, S. J.: PHOTOGRAPHS. Išleido Loyola University Press, Čikaga, 1966. Kaina $3.95. Didelio formato knygoj įdėtos 67 nuotraukos, suskirstytos į 8 skyrius, kuriems įvadinį tekstą parašė Bruno Markaitis, S.J. Postskriptinis žodis parašytas Čikagos meno instituto fotografijos skyriaus kuratoriaus Hugh Edwards. Puošniai išleistas leidinys tinka ir dovanoms.

KANADOS LIETUVIŲ 12-TOJI DIENA. Torontas, 1966 rugsėjo 3-4. Išleido Toronto LB apylinkės valdyba, medžiagą parengė L. švėgždaitė, kun. J. Staškevičius ir St. Vaštokas. 52 psl. Be sveikinimų, informacijos ir kt. leidiny duota L. švėgždaitės ir K. Barteškos eilėraščių.
Skaityti daugiau...
 
NUMERIO BENDRADARBIAI PDF Spausdinti El. paštas
Balys Auginąs (g. 1917), poetas. Išsp. eilėraščių rinkinius: "Pamažu vis degu" 1940, "Paparčio vėduoklė" 1956.

Antanas Kučys, varpininkų veikėjas, "Varpo" žurnalo redaktorius.
Skaityti daugiau...
 
1966 METŲ TURINYS PDF Spausdinti El. paštas
GROŽINĖ LITERATŪRA
Andriušis Pulgis — Namai — pragarai (feljet.) ....    356
Auginąs Balys — Invesperascit (eil.)         437
Balvočienė Zeferina — Eilėraščiai         367
Baranauskas Albinas — Eilėraščiai          50
Baronas Aloyzas — Smėlio krantas              67
Bradūnas Kazys — čiurlioniškoji fuga (eil.)          7
Chang Yung — Išsiskyrimo daina (eil., vertė K.Rauda)                        217
Girdžius Dom. O. — Preikšo jauja         220
Grigaitytė Kotryna — Eilėraščiai         265
Jasmantas Antanas — Du piešiniai  (eil.)          199
Kėkštas Juozas — Dedikacinis eilėraštis          355
Kirša Faustas — 5 eilėraščiai               17
Lee Jerzy St. — Aforizmai (vertė J. Kėkštas)         463
Lukauskaitė Ona — Eilėraščiai               257
Nauragytė Antanina M. sesuo, F.M.M. — Eilėraščiai                      296,    413
Norimas Andrius — Kalėdų gėlė (legenda)         461
Obcarskas Česlovas V. — Eilėraščiai               121
Pilka Stasys — Eilėraščiai               206
Rūkas Antanas — Šlaviko mirtis  (eil.)          389
Rutkūnas Benediktas — Eilėraščiai          157
Sadūnaitė Danguolė — Eilėraščiai         309
Santvaras Stasys — Eilėraščiai         104
šlaitas Vladas — Eilėraščiai            355
Vaičiulaitis Antanas — Benvenuto di Giovanni pristato mecenatui savo paveikslą      271
Skaityti daugiau...
 
Viršeliai PDF Spausdinti El. paštas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai