|
|
1952 m. 5 gegužė
Parašė A. MACEINA
|
Šių dviejų svarbiausių žmogiškojo gyvenimo sričių klausimas yra sprendžiamas labai nevienodai. Koki yra tarp jų santykiai? Kokios reikšmės turi kultūra religijai ir religija kultūrai? Ką reiškia religingam žmogui užsiimti kultūrine kūryba ir ką reiškia kultūringam žmogui atlikti religinius veiksmus?
Dvi priešginybės čia pasisiūlo į šiuos klausimus atsakyti: humanizmas, kuris religiją įjungia į kultūrą, ir misticizmas, kuris kultūrą padaro nereikšmingą religijai. Sakysime, vienas mano bičiulis iš Australijos neseniai rašė, kad "religija yra vienas iš pagrindinių kultūrinių veiksnių, kaip menas, mokslas, politika". Iš kitos pusės taip pat vienas iš bičiulių tvirtina, kad "religijai iš esmės nereikalinga nei poezija nei kultūra. Religija eina pirma kultūros tiek laiko, tiek esmės sąrangos atžvilgiu. Religija be kultūros gali egzistuoti".
O vis dėlto nė vienas iš šių atsakymų kultūros ir religijos santykių neišsprendžia. Nė vienas nenurodo tinkamos šių pradų reikšmės vienas kitam, nes pabrėžia ne juos abu, bet vieną kurį kito nenaudai.
Kas yra religija? — Religija yra žmogaus santykis su Dievu. Tai yra senas ir teisingas apibrėžimas. Jame yra du pradai: žmogus ir Dievas. Abu jie religijai yra esminiai. Abu jie yra asmeniniai. Kam Dievas yra neasmeninis, tam ir jokio santykio su šitokiu 'dievu' būti negali, nes asmuo santykiuoja tik su asmeniu, bet ne su daiktu. Todėl kam Dievas yra daiktas (pasaulis, kažkokia visuotinė jėga, visuotinė tvarka . ..), tas religijos neturi. Religija yra tik dviasmeni-nis santykis. Tačiau kaip tik todėl ji nėra vieno tik žmogaus padaras. Joje turi dalią ir antrasis šio santykio narys — Dievas. Tačiau būdamas aukštesnė Tikrovė už žmogų, Dievas padaro religiją nebesutelpančią žmogaus buvime. Religija yra žymiai daugiau, negu tik žmogiškoji būtis. Religija yra ir dieviškoji būtis, ir dieviškasis žodis, ir dieviškasis veiksmas.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė ALFONSAS NYKA-NILIŪNAS
|
Iš nespausdinto ankstyvesniųjų eilėraščių rinkinio ORFEJAUS KAPAS arba DAINOS APIE MANE IR DAIKTUS, KURIE BUVO MANO DRAUGAI.
VASARA
Vasaros džiaugsmo tyloj laimingi sapnuoja kaštanai;
Saulė ir vėjas ramus dar miega parimę languose,
švelnūs kaip žemės daina. Su vystančių lapų vainikais
Spindinčios žemės spalvos laimingas grjžta per kaimą
Faunas ir jo sudulkėjusios lūpcs, suskirdę nuo vėjo,
Dega rugpjūčio liepsnose karštos, kaip vynuogių kekės.
Sunkūs lelijų žiedai lyg sapnas ramų jo veidą
Puošia. Jis neša ant rankų nimfos apsvaigusį kūną,
Lankstų kaip medžiai audroj ir pridengtą degančiom rožėm,
šiurkščios rankos delnais jos kūną paliečia kaip varpos.
Girto Sileno vežimą, pilną garuojančio vyno,
Tempia per kaimą lėtai vainikuose skendintys jaučiai.
Karšto džiaugsmo taures iškėlę aukštai tamsiaodės
Neša prie lūpų drėgnų. Amūrai, sulėkę kaip bitės
žydinčių vyšnių žieduosna, supasi sodų ramybėj.
Namas, gatvė, takai ir paukštis nuo vėjo pražilęs
Skendi ugny; laukuose — nė garso; kely — nė šešėlio.
Verkia tik slenkstis tylus. Tik kukčioja senstančios durys,
Laukdamos žingsnių ramių jauniausio sūnaus palaidūno.
(Ten aš gimiau ir tenai iš spindinčios žemės išaugau).
Snaudžiančiam medžiui kieme, kaip motinai, sėdi ant kelių
Senis, o liepų žiedai jam krinta glėbiais ant pečių.
Gatvėmis bėga vaikai ir šaukia, ir švilpia, ir klykia,
Kol jų balsai erdvėse nugrimsta su miegančiais paukščiais.
|
Skaityti daugiau...
|
Viena diena su Maironiu Palangoje |
|
|
|
Parašė M. VAITKUS
|
Atsiminimai
Toli nuo tėvynės . . . Kur ta mieloji Palanga, ir kas dabar tenai?
Kaip rudens vėjas lapus, Dievo lėmimas išbarstė - išsklaidė tuos brangius asmenis, kurie kadais ten vasaras vasarodavo. Kame jie dabar?
Ir kaip gyvą regiu saulėtam pajūry Maironį — stambų baltą vyrą, ilgu baltu apsiaustu, balta skrybėle, auksiniais akiniais švytruojantį, stipria kumpa lazduže besiramsčiuojantį, antro tokio pat stambaus ir balto lydimą ... O tas antrasis, neišskiriamas jo Palangos draugas, tai — monsinjoras Kazimieras Jasėnas, Mintaujos klebonas.
Ir noris bent atsiminimuose vėl pergyventi bent vieną laimingą dieną su mieluoju Maironiu, kaip kad anais laimingais laikais. Tik tą dieną noriu pergyventi kondensuotai — surinksiu puokštę iš gėlių, pražydusių ir nuvytusių ne vieną tą dieną.
1924 metai. Dar vieneri tik metai, kai grąžinomės Klaipėdą. Truputis daugiau, kaip atgavome iš brolių latvių jaukiąją, ramiąją Palangą. Jau pernai joj ilsėjos mūsų vasarotojai. O šiemet, kaip rašo laimingieji vasarotojai, ji visai jau apsitvarkiusi.
|
Skaityti daugiau...
|
Lietuva brangi (rankraščio pavyzdys) |
|
|
|
Parašė Maironis
|
|
Parašė Maironis
|
V. Stančikaitė - Abraitienė Kanklininkas
LIETUVA brangi mano tėvyne,
Šalis didvyrių, kur grabe guli:
Graži, kaip dangaus esi mėlynė,
Tave kaip tikrą myliu motulę.
Gražios pakalnės tavo Dubysos!
Ten vanduo skaistus, kalnai žaliuoja,
O po tuos kalnus sesutės mūsų
Malonias, graudžias dainas dainuoja.
Kaip naktis tamsi juodas Nevėžis,
Perjuosia laukus ir žalias pievas,
Tyliai ein gilią vagą išrėžęs —
Jo gilias dūmas težino Dievas.
|
Skaityti daugiau...
|
BŪK PASVEIKINTAS, PAVASARI |
|
|
|
Parašė Maironis
|
Iš lenkiškai parašytos Maironio poemos Z nad Biruty, skirtos lenkiškai kalbantiems Lietuvos bajorams. Lietuviškas vertimas spausdinamas pirma kartą. Visą poėmį išvertė FAUSTAS KIRŠA.
TREČIOJI GIESME
šiaurės vėjai gedulo giesmėmis kyla.
Jau žaisdamos bangos kaip skaldomos švysta.
Jau šąla. Vėjuota. Gamta nusivylus
Stipresnio glėbin kaip lavonas patysta.
Taip tuščiai! štai du ąžuolai surambėję.
Kaip griaučiai, ir dantys jų griežia su vėjais.
Kas gyvas — jau mirė! Jau baigta, sakytum!
Tačiau kada kovas saulutės veidelį
Kely iš pietų atidengs pažvalgyti, —
Prieš sapną mergaitė šypsotis kaip gali, —
Tuščiai iš šiaurės tie laukiniai prikibę,
Pavasaris laimi! Viltinga gyvybė! .
|
Skaityti daugiau...
|
PORTUGALIJOS SANTVARKOS BRUOŽAI |
|
|
|
Parašė VYSK. V. BRIZGYS
|
Ši trumpa informacija apie Portugalijos santvarką skiriama tiems "Aidų" skaitytojams, kurie, domėdamiesi visos Europos gyvenimo evoliucija, domisi tais naujais politinio ir socialinio gyvenimo bandymais, kurie nuo 1926, o tiksliau pasakius, nuo 1933 metų vyksta Portugalijoje. Šias mintis ir pateikiu, pagerbdamas kai kieno man pareikštą pageidavimą.
Portugalija prieš 1926 metus
Norint suprasti, iš kur Portugalijoje atsirado šiandieninė santvarka, savo struktūra žymiai skirtinga nuo kitų mūsų laiko kraštų santvarkos, pravartu trumpai prisiminti artimiausią to krašto praeitį.
Iki 1910 metų Portugalijoje buvo monarchija. Nesigilinant į priežastis, pakaks paminėti, kad tais metais vidaus revoliucija, nors ir svetimų įtakų veikiama, monarchiją pakeitė respublika. Nors ano laiko pasaulis apie tai daug nekalbėjo, bet revoliucija buvo labai kruvina. Ne tik pasaulinės diduomenės, ypatingai katalikų inteligentų, bet ir katalikų dvasininkų ir seserų vienuolių, kas svetur nepabėgo, beveik visi buvo išžudyti. Naujai sukurtai respublikai vadovavo kairieji, o gal bus tiksliau pasakius — masonai. Respublikos konstitucija ir įstatymai buvo nepalankūs Katalikų Bažnyčiai, kuri revoliucijos rezultate Portugalijoje buvo beveik visai sunaikinta. Labai toli nueita ir visos visuomenės nu-krikščionijime. Tą nukrikščionijimo darbą labai lengvino anksčiau tame krašte buvę gana tolimi ir šalti santykiai tarp dvasininkijos ir liaudies ir viešai pašlijusi dvasininkijos dorovė. Ekonomiškai — krašte viešpatavo didelis skurdas.
|
Skaityti daugiau...
|
ARKIVYSK. J. MATULEVIČIAUS VILNIAUS GOLGOTA |
|
|
|
Parašė J. VAIŠNORA, M.I.C.
|
(Tęsinys)
Išbėgo Lietuvos Taryba su ministeriais, išbėgo legijonieriai. Tačiau Vilniuje pasiliko du kertiniai šulai: Basanavičius tautos sargyboje ir Matulevičius Bažnyčios sargyboje. Jų užduotis dar nebuvo baigta. Lietuvos žemelės sostinė, nepaisant okupacijų, lieka ta pati, tik ta sargyba turės būti dar stipresnė, dar budresnė. Vadai iš fronto nesitraukia.
Reziumuodamas pirmų keturių savaičių pirmuosius žingsnius Vilniuje, tokiais sunkiais laikais pradėjęs ganytojauti Lietuvos sostinėje, Matulevičius rašo:
"Prieš Kalėdas atvažiavo Tėvas J. Vaitkevičius iš Vloclavko per Varšuvą. Kelionę turėjo labai sunkią ir vargingą. Labai nudžiugau jo susilaukęs, ramiau pasidarė, turint prie savęs savą žmogų. — Vilniuje man buvo labai sunku. Tikrai kelias čia erškėčiais nuklotas. Lenkų visuomenė manęs bijojosi, nepasitikėjo, žiūrėjo, ką aš darysiu; net sveikinant per ingresą viena poniutė palinkėjo man, kad aš lenkams nebūčiau patėvis, o tik tėvas. Lietuviai taip pat bijojosi, kad aš nepašlyčiau į lenkų pusę. Nežinia buvo, kaip vieniems ir antriems išsitaikius. Tautų baisiausia čia neapykanta. Lenkai čia tiesiog nepripažįsta nei lietuvių, nei gudų, patys mano imtis ir ima į savo rankas valdžią. Lietuviai vėl sako. kad čia nekiek esą tikrų lenkų, liaudis tai gudai, taigi nesą ko paisyt lenkų dvarininkų ir šovinistų. Gudai vadai vėl norėtų, kad gudams kas nors būtų, o tuo tarpu ta gudų liaudis nesusipratusi, tamsi, apleista; kai į juos nori gudiškai kalbėti ar jiems gudiškai pamokslus sakyti, neapkenčia, net pasipriešina. Žydai vėl, matyt, daugiau traukia į rusų šalį ir prie rusų norėtų prisidėti. Be to, dar įvairios politinės partijos. Tikrai miestas tarsi virte verda, neapykanta kunkuliuoja. Daug man padėjo mano draugas kan. Kukta: davė man ir namui reikalingų įrengimų ir ūkio daiktų, ir kas reik supirko, kas reik patarė. Parodė tikrai brolišką širdį. Iš Marijampolės išleisdamas, kuo galėdami mane aprūpino. Atvažiavęs Tėvas Rėklaitis ir Tėvas D. padėjo įsikurti. Taip pat Vargdienių Seselių Vyresnioji sutaisė ir sutvarkė, ką galėjo. Vietinė lenkų visuomenė regimai nieku nenorėjo prisidėti . .." liūdnai baigia vyskupas savo žodžius.
|
Skaityti daugiau...
|
Stasius Būdavas. VARPAI SKAMBA. |
|
|
|
Parašė Jonas Brazaitis
|
Stasius Būdavas. VARPAI SKAMBA. Apysaka. Los Angeles, 1952. Išleido Lietuvių Dienos. Viršelį piešė dail. P. Puzinas. 180 psl. 2 dol. 50 c.
Stasius Būdavas yra rašęs eilių, novelių, apysakaičių, pjesių ir romanų. Jo veikalų sąrašas yra netrumpas. Savo literatūrinėje karjeroje Būdavui teko pereiti įvairią stilių mokyklą. Pagaliau apsistojo prie realistinio buities romano. Trys jų— "Mokytojas Banaitis", "Loreta", "Sala" — susilaukė palankaus skaitytojų pritarimo ir nemažo populiarumo. Juose autorius, nekeldamas ir nejieš-kodamas gilių ir painių problemų, ėmė siužetams ir asmenims medžiagą iš gerai pažįstamos srities, pagavo charakteringus lietuviškojo miestelio ir miestiečio bei naujojo "inteligento" bruožus, kėlė negeroves ir kartu rodė skaidraus idealizmo ir pasiaukojimo pavyzdžius.
Naujasis Būdavo romanas "Varpai skamba" yra tremties metų vaisius: tai pirma dalis didesnio veikalo iš knygnešių gyvenimo, kuris, toks turtingas temomis ir idėjomis, pilkais didvyriais ir garsiais herojais, iki šiol maža kieno teliestas.
|
Skaityti daugiau...
|
Nelė Mazalaitė. MĖNUO VADINAMAS MEDAUS |
|
|
|
Parašė Jonas Brazaitis
|
Nelė Mazalaitė. MĖNUO VADINAMAS MEDAUS. Išleido Gabija. Viršelis B. V. Gedvilienės; 220 psl. Kaina 2.50.
Nelė Mazalaitė be abejonės yra ne tik produktingiausia, bet ir stipriausia šio meto mūsų gyvųjų moterų kūrėjų tarpe. Iki 1939 metų, kada pasirodė pirmasis Mazalaitės apysakų rinkinys "Pajūrio moterys", autorė daugiau negu 10 metų buvo reiškusis periodikoje ir, dar neišlei-dusi nė vienos knygos, susidarė originalios rašytojos vardą, šiandieną Mazalaitė yra 8 beletristikos knygų autorė, bet kita tiek jos raštų, ypač iš pirmųjų kūrybos metų, yra likę laikraščių ir žurnalų puslapiuose. Prie to tektų pridėti nemaži pluoštai eilėraštinių kūrinėlių, kuriuose ji nuo pat rašymo pradžios mėgsta išsakyti trumpesnes savo lyrines nuotaikas, gal ne tiek dėmesio kreipdama į eiliavimo formą, kiek į lyrinį jausmą, kuris gaunasi gyvas ir šiltas. Be periodinėse atkarpose likusių ilgesnių apysakų, kaip "Tolimame miške", "Žuvėdra", rašytoja ilgą laiką puoselėjo trumpesnės apysakos bei novelės žanrą, paskutiniais metais sukūrusi originalų lietuviškos legendos tipą, išaugusį iš savito rašytojos stiliaus, turintį stipriausią Mazalaitės, kaip rašytojos, formos charakterį, o turiniu atsirėmusi į gyvenamojo laiko žmogų, tiksliau sakant, lietuvį žmogų, kovojantį dėl pagrindinių žmogaus teisių: laisvės, tikėjimo, tėvynės.
|
Skaityti daugiau...
|
A. Landsbergis - A. ir J. Mekai -L. Lėtas: Antroji PROZA |
|
|
|
Parašė J. Brazaitis
|
A. Landsbergis - A. ir J. Mekai -L. Lėtas: Antroji PROZA. Išleido Gabija. 128 psl. $1.25.
Visi keturi "Prozos" autoriai yra iš "Žvilgsnių" kolektyvo, kuris tuo pat vardu išleido Vokietijoje 4 žurnalo numerius. Rotatorium spausdintas, jis nepasiekė didesnio skaitytojų skaičiaus, tačiau savo apylinkėj sukėlė nemažą atgarsį, kurio piktais žodžiais jie pašaipingai pasididžiavo ketvirtame "žvilgsnių" numeryje.
Šis rinkinys, kaip regime, yra antrasis. Jis išeina su "žvilgsnių" emblema ir jį reikia laikyti tos "srovės" kūrybiniu pasisakymu. Rinkinio autoriai yra gimę jau Nepriklausomoj Lietuvoj, joje išaugę, kai kurie ir pirmuosius rašto bandymus ten pradėję, tačiau literatūriškai formuotis ir bręsti jiems jau teko arba nelemtų okupacijų metais arba tremtyje. Kadangi lietuviška bendruomenė sudarė nemažą kompaktišką vienetą (su plačiu kultūriniu gyvenimu), apskritai to meto lietuviškam jaunimui, kaip ir šiems autoriams, teko gyventi ir kurti lietuviškoje aplinkoje ir dvasioje. Svetimos įtakos juos teveikė tiek, kiek jie, susipažindami su literatūros pasauliu, išėjo iš bendruomenės ribų arba kiek susidūrė su jomis, studijuodami aukštosiose mokyklose. Visa "senoji" lietuvių N. Lietuvos literatūra su jos nueitais keliais organiškai jiems jau nebebuvo prieinama. Gal dėl to ir pastebimas tas "atrastų amerikų" atradinėjimas, su jaunuoliška energija metantis į eksperimentus, patiems autoriams naujus, o kaip lietuvių, taip ir kitose literatūrose savo amžių skaičiuojančius dešimtmečiais.
|
Skaityti daugiau...
|
Kun. Dr. J. Vaitkevičius, M. I. C. GYVOJI DVASIA. |
|
|
|
Parašė A. Baltinis
|
Kun. Dr. J. Vaitkevičius, M. I. C. GYVOJI DVASIA. Mąstymai. II tomas. Išleido kun. Pranciškus Juškai-tis, Cambridge, 1952 m. 543 p.
Dažnai mes kalbame apie dvasinį gyvenimą, ir tai su pagarba: žmogus, gyvenąs dvasinį gyvenimą, laikomas vertingesnių, negu žmogus, vien paskendęs medžiaginiuose rūpesčiuose. Bet jei paklausiame savęs ar kitų, kas iš tikro yra šis dvasinis gyvenimas, kodėl jį labiau vertiname, atsakymą rasti gana sunku: rodos, kad . kiekviena mūsų mintis jau priklauso prie dvasinio gyvenimo, kad visa, ką mes išgyvename, įtelpa jame, ir tuo būdu aptemsta tikras jo supratimas. Todėl trumpai nukreipkime savo žvilgsnį į tai, — kas iš tikro yra šis visų vertinamas dvasinis gyvenimas.
Senovės graikų išminčiai, pitagoriečiai, palygindavo visus žmones su olimpinių žaidimų lankytojais: vieni ten ateina prekiauti, antri dalyvauti lenktynėse, treti stebėti, kas ir kaip vyksta. Pirmieji yra medžiaginio gyvenimo atstovai, besirūpinantieji tik maistu, antrieji galios reiškėjai, politikai, o treti, stebėtojai arba mąstytojai, yra mūsų jieškomo dvasinio gyvenimo atstovai. Jiems nerūpi medžiaginės gėrybės, nerūpi garbė ir galia kitiems viešpatauti, bet jie stebi šį gyvenimą, ne dėl įdomumo, bet jieškodami įvairių reiškinių priežasčių bei jų sąryšių. Jie yra teoretikai mąstytojai, naujų teorijų bei planų kūrėjai.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė A. Džiugėnas
|
Vytauto Augustino nuotraukų albumas, pavadintas "Tėvynė Lietuva" (angliškai — "Our Country Lithuania'), išleistas dar praeitais metais prieš pat Kalėdas, jau baigiamas išparduoti, šis knygos pasisekimas liudija, kad ji verta didesnio dėmesio ir atžymėjimo.
Iki šiol esame turėję visą eilę lietuviškų vaizdų ir albumų, bet Vytauto Augustino albumas tiek savo apimtimi, tiek savo meniška forma visus nustelbia.
Augustinas Lietuvoje buvo vienas iš geriausių fotografų, savo plokštelėse užfiksavo visą tuometinį gyvenimą. Laimingu būdu šį didelį negatyvų lobyną atsigabeno į Vokietiją. Bijodamas, kad kartais nežūtų per karą, negatyvus buvo išsiuntęs į Švediją, iš kur gana vėlai, po nemažų sunkumų atgavo. Dar Vokietijoje buvo sumanyta išleisti panašus reprezentacinis albumas, bet tuo metu trūko ir lėšų ir kitų priemonių (gero popieriaus). Tokio albumo, kuris pavaizduotų mūsų laisvos tėvynės gyvenimą, labai reikėjo. Kiekvieną dieną dar Vokietijoje susidurdavome su svetimtaučiais. Ir jiems reikėjo vaizdais prakalbėti, kas mes esame, kas toji Lietuva. Toks pat gyvas reikalas buvo ir Amerikoje, kur dirbame įvairiose firmose ir susitinkame įvairiausių žmonių, labai mažai težinančių apie mūsų kraštą.
Šiuo atveju labiausiai pasitarnavo turimi V. Augustino negatyvų lobiai. Iš didelės gausybės negatyvų jis turėjo ko pasirinkti. Todėl atsidėjęs, net ilgai jieškodamas kuo geresnių nuotraukų, jis atrinko savo vaizdus ir sujungė į vieną knygą. Jo ilgametis darbas nuotraukų srityje, patirtis ir skonis padarė tuos vaizdus vertingus ir foto meno atžvilgiu. Todėl V. Augustinas ir nustelbė visus iki šiol išleistus Lietuvos vaizdų albumėlius.
|
Skaityti daugiau...
|
LIETUVIŲ POEZIJOS ANTOLOGIJA. Sudarė J. Aistis ir A. Vaičiulaitis. Viršelis ir piešiniai dail. Adomo Varno. Išleido Liet. Knygos Klubas, Chicago, 1951. 832 p. Kaina $6.00.
Stasius Būdavas: VARPAI SKAMBA. Apysaka. Išleido "Lietuvių Dienos". Los Angeles, 1952. Viršelį piešė dail. P. Puzinas. 180 p. Kaina 2 dol.
Juozas Grišmanauskas: TOLIMIEJI KVADRATAI. Viršelis dail. V. K. Jonyno. Išleido Juozas Kapočius, New York, 1952. 192 p. Kaina $2.00.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Dr. V. Kazlūnas
|
1951 m. kalėdinėj kalboj Pijus XII aiškiai ir konkrečiai išreiškia Bažnyčios mintį pasaulio taikos reikalu. Jis nurodo, koks yra Bažnyčios vaidmuo ir jos įnašas taikos kūrime bei išlaikyme.
1. Bažnyčios vieta yra ne tarp politinių partijų, bet virš jų
Pasaulis yra suskilęs į du griežtai priešingus, tarp savęs kovojančius laukus. Kyla klausimas, kaip šiuo atžvilgiu turi laikytis Bažnyčia? Ar ji turėtų dėtis prie vienos kurios nors pusės? O gal jai reiktų laikytis griežto neutralumo, nenukrypstant nei į vieną, nei į antrą pusę? Popiežius į šiuos klausimus taip atsako: "Bažnyčiai iš viso negali būti keliamas klausimas: atsisakyti ar neatsisakyti politinio neutralumo, nes grynai politiniai interesai nėra jos sritis. Dieviškasis Išganytojas įsteigė Bažnyčią, kad, jai tarpininkaujant, galėtų perduoti žmonijai savo tiesą ir savo malonę iki amžių pabaigos. Bažnyčia yra Jo "mistinis kūnas". Ji visa yra Kristaus, Kristus gi yra Dievo (plg. 1 Kor. 3, 23). Todėl kiekvienas iš Bažnyčios pusės įsikišimas net ir politiniuose reikaluose negali būti niekuomet grynai politinis, bet visuomet turi būti "sub specie aeter-nitatis", dieviškojo įstatymo, jo tvarkos, jo vertybių, jo normų šviesoje. Jei Bažnyčia daro sprendimus, tai nėra jos išėjimas iš iki tol laikytos neutralios padėties, nes Dievas žmogiškųjų reikalų atžvilgiu, akivaizdoje istorinės raidos niekuomet nėra neutralus, ir dėl to negali būti neutrali nė jo Bažnyčia. Jei ji kalba, tai daro, vykdydama Dievo jai skirtą misiją. Jei ji pasisako dienos problemomis, tai daro, aiškiai žinodama, kad šv. Dvasios veikiama iš anksto paskelbia sprendimą, kurį pasaulio pabaigoje jos Viešpats ir Galva, visatos Teisėjas, patvirtins ir sank-cijonuos." — "Bažnyčia negali nusileisti iš aukštos antgamtinės sferos, kurioje nėra žinomas politinis neutralumas ... Ji negali daryti sprendimų, remdamosi grynai politiniais kriterijais; negali suvaržyti religinių interesų grynai žemiškų tikslų įkvėptomis programomis; negali išsistatyti pavojun sukelti pagrįstas abejones dėl savo religinio pobūdžio; ji negali nė vieną akimirksnį užmiršti, kad jai, kaip atstovaujančiai Dievą žemėje, neleidžiama nė trumpiausią laiką pasilikti indiferentiškai "gėrio" ir "blogio" atžvilgiu žmonių reikaluose."
|
Skaityti daugiau...
|
ŽYDĖS SIMONES WEIL KELIAS Į KRISTŲ |
|
|
|
Parašė Pr. Gaidamavičius
|
Vienas kitas išblaškytųjų Izraelio sūnų atsigrįžta į Kristų. Reti tai žmonės, tačiau atsivertėlių istorija žino jų nebe vieną. Savo laiku visus stebino mintytojas Bergsonas, kuris buvo atkeliavęs taip arti Kristaus, kad betrūko tik paskutinio žingsnio — krikšto. Pastarajam betgi nesiryžo, ir nukeliavo amžinybėn nepaženklintas Kristaus ženklu, nors laidotuvių maldos buvo pavestos atkalbėti katalikų kunigui...
Panaši figūra iškilo Simones Weil asmenyje. Ir ji savo dvasiniu veidu buvo visiškai atsigrįžusi į Kristų, tačiau paskutiniame žingsnyje sustojo — nesikrikštijo, manydama tokiu būdu liksianti patikimesnė Kristaus liudininke.
Simones Weil dvasinis kelias yra toks pagaunantis, originalus, kad šiandien daugelis godžiai skaito josios veikalus: "La Pesanteur et la grace", "L' Enracinement" ir "Atlen-te de Dieu". Ypač pastarasis ryškiai iškelia dvasinius autorės pergyvenimus ir glaudų, tiesiai, mistinį suartėjimą su Kristumi. Josios minčių vertintojai lygina ją Bl. Paskaliu, "Pensees" autorium, kurio gyvenime religinis momentas buvo pats; esmingiausias, ir su atsivertėliu Leon Bloy.
|
Skaityti daugiau...
|
VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETO 30 METŲ SUKAKTIS |
|
|
|
Parašė Prof. Dr. J. Meškauskas
|
Kiekviena sveikos minties ir nuojautos tauta visais laikais suprato mokslo reikšmę visuomeniniam ir kultūriniam tautos gyvenime. Jau 1579 m. Vilniuje įsteigiama aukštoji mokykla "Societatis Jesu Alme Academia Universitatis Wilnensis". Tas garsus senasis Vilniaus universitetas pradžioje dirbo nepastebimas ir istorikų beveik nepažymėtą darbą, bet vėliau pagarsėja ir įgyja didžios įtakos. Mūsų krašto kultūrai ir tautiniam susipratimui jis turėjo didelės reikšmės. Tame universitete mokėsi visa eilė žymių mokslo vyrų, poetų, rašytojų ir mūsų tautos žadintojų ir kultūrintoj ų. Užtenka tik prisiminti S. Daukantas, A. Mickevičius, S. Stanevičius, Lelevelis ir eilė kitų mūsų tautinio atgimimo, mokslo ir kultūros pionierių.
Žlugus Lietuvos ir Lenkijos valstybėms, Vilniaus universitetas 1832 metais buvo rusų valdžios uždarytas, mokslininkai išskirstyti, turtai išdalinti tuo laiku veikusiems Rusijos universitetams. Nemažą jų dalį gavo Kijevo ir Charkovo universitetai. Tokiu būdu lietuvių tauta beveik ištisą šimtmetį buvo be aukštosios mokyklos. Jos sūnūs turėjo mokslo j ieškoti Rusijos arba Vakarų Europos universitetuose. Visos lietuvių tautos pastangos tuo metu atstatyti universitetą nuėjo niekais, nes rusai gerai žinojo, kad mokslo tvirtovė pastos jiems kelią rusifikacijai.
Tačiau tautų istorijoj, mokslo ir kultūros kūrime įvyksta krizių, sukrėtimų ir net katastrofų. Visuomeninių, mokslinių, idėjinių ir kultūrinių krizių metu tautos ir jų vyriausybės, nusivylusios ginklų ir materialia jėga, kviečiasi į pagalbą mokslą ir kultūrą krizėms nugalėti ir gyvenimui tvarkyti naujais principais ir naujais pagrindais. Taip atsiranda daug universitetų X ir XI amžiuose, žlungant Romos imperijai. Antroji universitetų steigimo banga yra renesanso ir reformacijos laikais; prancūzų revoliucijai sukrėtus visuomeninių santvarkų struktūrą ir taip pat įnešus naujų idėjų į kultūrinį pasaulį, atsiranda vėl visa eilė naujų universitetų. Pirmajam pasauliniam karui nusiaubus beveik visą pasaulį, griuvus sostams, subraškėjus valstybinėms santvarkoms ir imperijoms, susvyravus ir nepataisomai pairus materialistiniams pagrindams, įsteigiama visa eilė naujų universitetų. Tuo laiku vien tik Europos kontinete atsirado daugiau kaip 40 universitetų. Seni universitetai pertvarkomi ir pritaikomi naujiems principams ir naujiems reikalavimams.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Alfredas Kulpavičius
|
(Paminėti 500 metų nuo jo gimimo)
Politinio sąjūdžio pasėkoje naujai keliamos humanizmo idėjos visą 15 amžiaus epochą nuspalvino renesansu pilnąja prasme: Žmonės mokėsi iš antikinio pasaulio, ugdė mokslą, literatūrą ir meną, laikydami tai būtinybe ir nepakeičiamu gyvenamojo laikotarpio ženklu, šis žydėjimas pirmiausia pasireiškė Italijoje ir buvo toks stiprus, jog betkokie išoriniai sukrėtimai, kaip kad šiais laikais, neturėjo tekios veiksmingos jtakos. Tauta pilnu pasitikėjimu gyveno savo aplinkumoje, žvelgdama į amžinybę. Visi šios spinduliuojančios praeities atstovai, atrodo, žinojo, kad jų uždavinys ir kartu jų sprendimas turės būti pavyzdys naujoms kartoms. Meno ir kultūros paminklai buvo kuriami amžiams.
Šv. Pranciškaus Asyžiečio moksle pasireiškę prisikeliančios asmenybės ženklai šiuo renesanso laikotarpiu pražydo visu stiprumu, žmogus troško sueiti j betarpišką individualų santykį su tuo, kas buvo aukščiausia ir švenčiausia. Šis stiprus ir laisvas individualizmas, kuris ypatingai suklestėjo menuose, likimą surišo su laikotarpiu, kuriame jis gyveno, atstovavo ar vadovavo.
Vienas iš tokių renesanso vyrų buvo Leonardo da Vinci. Negali pasilikti nepastebėta ir neįvertinta, kaip giliai laiko dvasia privalėjo būti įsiveržus į Leonardo sielą, nešdama naują šviesą tiek jo asmeniui, tiek jo antgamtinių gabumų kūrybai, kuri "viename kūne suvienijo grožį, meilę ir ištikimybę", kaip sako Vasari1). Toks dieviškas, — kalba toliau Vasari, — kad visi žmonės pasilieka toli už jo, ir aiškiai apreikšta, kad tokie sugebėjimai Dievo dovanoti, bet ne žmogiškomis jėgomis pasiekti. Leonardo, su nenustelbiamos kūno grožybės idealu, visuose savo veiksmuose pasireikšdavo begaliniu meilumu, lengvai nugalėdamas didžiausius sunkumus; jo didelė jėga jungėsi su miklumu, dvasia buvo kilni ir narsumas garbingas. Ir jo vardas buvo garbinamas ne tik jo laikais, bet dar labiau išgarsėjo jam mirus."
|
Skaityti daugiau...
|
PIRMOJI LIETUVIŠKO MENO PARODA BRAZILIJOJE |
|
|
|
Parašė Jurgis Normantas
|
Pirmoji lietuvių liaudies meno ir dailininkų kūrinių paroda Brazilijoje buvo iškilmingai atidaryta San Paule mieste 1952 m. kovo mėn. 17 d. Ją atidarė San Paulo gubernatorius L. N. Garcez, atvykęs į Prestes Maia galeriją. Aukštas svečias labai domėjosi lietuvišku menu, ypač liaudies dirbiniais.
Paroda truko dvi savaites ir buvo labai gausiai lankoma. Ją surengė S. P. Lietuvių Menininkų Klubas, kurio pirm. yra K. Amrazevičius. Liaudies meno eksponatai pasišventėlių parodos talkininkų buvo surinkti iš daugiau kaip 100 asmenų, daugiausia moterų, atsivežusių tas grožybes iš Tėvynės. Tačiau buvo ir tremtyje bei Brazilijoje padarytų daiktelių, kurie taip pat akį vėrė savo gražumu ir lietuviškumu.
Paveikslų parodai pateikė keturi, tiksliau, — trys dailininkai, nes ketvirtas, Kasperavičius, iš Belo Horizonte teatsiuntė tik tris kūrinius.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Kun. Dr. K. širvaitis
|
Senieji lietuviai imigrantai, daugiausia jauni atvykę prieš pirmą pasaulinį karą Amerikon, tuojau kūrė šeimas. Iš tikro lietuvių bažnyčių registruose matome, kad daugiausia vedybų buvo tarp 1911 ir 1917 metų. Kaip pavyzdį galime imti šv. Jurgio parapiją Clevelande. Joje jungtuves pasiekė didžiausią skaičių 1915 m. Paskui jos palengva mažėjo ir iki šių dienų savo pirmykščio skaičiaus nepasiekė. Senieji dar gerai prisimena, kad didesnėse lietuvių bažnyčiose tiesiog eilės jaunavedžių stodavo prie altoriaus, žinoma, Amerikoje sudarytos šeimos, taip pat ir atvažiavusios į šį kraštą susidūrė su visai nauja aplinkuma, kuri turėjo jų gyvenimui labai didelės įtakos. Taigi lietuvis sodietis ir jo šeima, dažnai patekę į Amerikos didmiestį, buvo priversti kurti naują gyvenimą visai kitose sąlygose.
Pirmas žvilgsnis Amerikos lietuvių šeimon mums pasakys, kad joje senovinė tėvų pagarba yra sumažėjusi.1) Vaikai yra įgavę net tam tikros viršijimo dvasios tėvų atžvilgiu, nes iš tikro jie daugelyje dalykų savo tėvus pralenkė. Kai kurie vaikai "belenktyniaudami" jau taip nutolo nuo savo tėvų, kad tėvams sunku su jais susikalbėti, pasitarti; negalima jiems nei pasiguosti. Mat, vaikų kalba yra anglų kalba, tėvų gi - lietuvių (angliškosios tėvai nepajėgė išmokti); vaikų tėvynė (jie taip galvoja) yra turtinga Amerika, tėvų — neturtinga Lietuva. Vaikai yra natūraliai suaugę su Amerikos aplinkuma, tėvai yra šiaip taip prie jos pripratę, bet dažnai dar prisimena savo Lietuvą ir daug kuo ten gėrisi. Ir taip kai kurie jų vaikai pasidarė jiems daug svetimesni, kaip kiti "krajavi" lietuviai. "Nei pasitarsi su jais, nei pasišnekėsi: "Tačiau vaikai vis vaikai. Lietuviai tėvai juos myli ir jais rūpinasi, nes, girdi, visų čia gimusieji vaikai yra tokie.
|
Skaityti daugiau...
|
— "Aldų" grožinės literatūros premija balandžio 20 dieną buvo paskirta Jonui Aisčiui už jo lyrikos knygą "Sesuo Buitis".
Iškilmingas premijos įteikimas įvyko balandžio 27 dieną dainos ir literatūros vakare New Yorke. Ta proga A. Vaičiulaitis, premijos komisijos pirmininkas, apibūdino laureato kūrybą, komisijos sekretorius Bern. Brazdžionis perskaitė paskyrimo aktą ir Rašytojų Draugijos pirm. B. Babrausko sveikinimą. Premiją įteikė T. Justinas Vaškys, Lietuves pranciškonų provincijolas. Po to kalbą pasakė Jonas Aistis.
Koncertinėje dalyje dalyvavo solistai Juzė Augaitytė ir Stasys Baranauskas. Savo kūrybos skaitė Mykolas Vaitkus, Vlada Proščiūnaitė, Kazys Bradūnas, Henrikas Nagys ir Jonas Aistis.
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|