| |
|
|
1953 m. 3 kovas
|
Parašė ANTANAS MACEINA
|
1
Sykį*) prisiartino prie Jėzaus vienas Rašto žinovas ir tarė: "Mokytojau, aš seksiu Tave, kur tik Tu eisi" (Mat 8, 19). Bet kurgi eis Išganytojas, kad jis neturi žemėje buveinės: "Lapės turi urvų, dangaus paukščiai lizdų, o žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti" (8, 20). Visi, artėjant vakarui, grįžta į savo židinį: ir žmonės, ir žvėrys. Visi nutraukia savo buvimą pakeliui, kad rytoj jį pradėtų vėl iš naujo. Vienas tik Kristus jo nenutraukia. Jis yra keleivis dieną ir naktį, todėl negrįžta, nes neturi kur grįžti, dienai baigiantis. Kristus žemėje turėjo užeigą, bet jis neturėjo namų. Jis neturėjo centro, aplinkui kurį teiktųsi žemiškoji Jo būtis. Kristus niekad nebuvo namie, bet visados pakeliui.
Ar kitoks tad galėjo būti ir "antrasis Kristus"? Tiesa, šv. Pranciškus turėjo tėvų namus Asyžiaus mieste. Juose jis užaugo ir subrendo. Tačiau, pasiryžęs sekti didžiuoju Karaliumi, jis savo tėviškę paliko, o antrosios nesusikūrė. Jis norėjo sekti Kristumi, kur tik jis eis. Bet kadangi Išganytojas neturėjo kur eiti, tai tuo pačiu ir šv. Pranciškaus kelias žemėje pasidarė benamio kelias. Šiuo atžvilgiu Asyžiaus šventasis buvo taip pat nuostabiai panašus į Kristų; panašus ne
---------
*) Pastaba, šis straipsnis yra ištrauka iš Ant. Maceinos studijos apie šv. Pranciškų Asyžietį, pavadintos SAULĖS GIESMĖ, kurią Amerikoje leidžia prel. Pranciškus Juras, spausdina Tėvų Pranciškonų spaustuve Brooklyne. Knyga turi keturis skyrius: 1. šv. Pranciškus gamtoje, 2. šv. Pranciškus ir turtas, 3. Šv. Pranciškus tarp žmonių, 4. šv. Pranciškus su Dievu, ir apima per 400 pusi. — Kokio pobūdžio yra ši nauja Maceinos knyga, skaitytojai kaip tik ir patirs iš čia dedamo vieno skyrelio. — Red.
tik tuo, kad neturėjo savo namų, bet visų pirma tuo, kad tiek savo paties, tiek savo brolių gyvenimą pastatė ant keleiviškumo principo. Tai buvo daug daugiau, negu tik pratęsti neturtą į pastatų sritį ir neturėti vad. nekilnojamosios nuosavybės. Visi kiti vienuoliai taip pat neturi namų. Nekilnojamojo turto jie taip lygiai yra išsižadėję, kaip ir kilnojamojo. Tačiau jie gyvena namuose, o kaikurie, sakysime, benediktinai, net visam amžiui yra prie vienos buveinės pririšti, būdami pasižadėję nesikilnoti iš vietos į vietą. Tuo tarpu šv. Pranciškus norėjo, kad broliai iš viso neturėtų jokių namų ir jokios buveinės ne tik nuosavybės, bet ir paties gyvenimo prasme.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Gražina Tulauskaitė
|
KRYŽIUS
Žydi rožės ant jaunojo kapo:
Mūsų meilę tegul jos kalbės.
Užpustytos akys nemato,
Ir širdis neprikels jau širdies.
Rymo kryžius prie užmiršto kapo.
O prie jo parymot kas sustos?
Bėgdami kelio galo nematom
Ir neklausiam savos valandos.
Žydi rožės Viešpaties sodo
Prie šventosios gintaro pilies.
Saulės kryžius kelią ten rodo,
Baltas angelas mus nulydės.
Tik ar mes neprabėgsim pro kryžių,
Kaip vaikai nuolatos bėgdami?
Moja angelas mums atsigrįžęs:
Jo širdis lyg drugys nerami. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
LIETUVIŠKOJI IR MIŠRIOJI ŠEIMA |
 |
 |
 |
|
Parašė V. ČIŽIŪNAS
|
TAUTINĖJE MISIJOJE
Lietuvių šeima išeivijoje yra paties likimo įpareigota duoti savo vaikams tokį auklėjimą, kurio dėka tautos gyvybė ir jos kūrybiškumas išliktų ilgiems amžiams visose ateities kartose. Tai yra didelis ir šventas įsipareigojimas, tikra žmogiškoji ir tautinė misija.
Tačiau šeima išeivijoje gyvena visai skirtingu nuo šeimos tėvynės padangėje būdu. Išeivijoje atsidūrusią šeimą supa svetimoji gamtinė ir kultūrinė aplinka. Tos aplinkos poveikius paskiram žmogui ir visai šeimai bent apytikriai numanome visi. Tačiau mūsų sąmonėje kyla naujas klausimas, su kuriuo dažnokai susiduriame gyvenimo tikrovėje. Tai grynai lietuviškosios ir vadinamosios mišriosios šeimos klausimas. Jis mums nenaujas, kai pažvelgiame į jį tautos ir visos žmonijos istorijos plotmėje. Mišrių šeimų būta senovėje, esama dabar, bus taip pat ir ateityje. Tik šiuo metu mišriųjų šeimų klausimas yra mums žymiai opesnis, nes dešimtys tūkstančių tautiečių, skaudaus likimo išblokšti iš tėvynės, turėjo kurtis pasaulyje daug labiau išsiskai-džius, negu kad kūrėsi senesniosios mūsų išeivijos kartos. Šitaip plačiai išsiblaškius, neišvengiamai tenka rimtai skaitytis ir su mišriosios šeimos problema, nes daugelis nevedusių ir netekėjusių lietuvių vienokiu ar kitokiu būdu sudaro ar rengiasi sudaryti šeimas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
VYDŪNAS 1868. III. 22 - 1953. II. 20 |
|
|
|
|
Parašė Venancijus Ališas
|
Aplipusios auksu kojytės,
Įlūžę stikliniai žvynai.
Sunku tikro kelio laikytis:
Aplipusios auksu kojytės,
Akis plaka vėjų sparnai.
Dūzgena linksma ir apsalus
Gėlių geltonuoju krauju.
Kelionės dar tolimas galas . . .
Dūzgena linksma ir apsalus
Ta laime: ir savo ir — jų.
Parnešti tą saldžiąją naštą
Per ilgus laukų arimus.
Nors jėgos menkėdamos mąžta —
Parnešti tą saldžiąją naštą,
Parnešti greičiau į namus!
|
|
Parašė JONAS GRINIUS
|
TRIJŲ VEIKSMŲ DRAMA
UŽDRAUSTOS RAUDOS
(TĘSINYS)
7.
VARA. Tau laiškas iš liaudies gynėjų viršininko. (Paduoda pasipūtusį voką Morkui. Kai, praplėšęs, skaito popierį, Vara stebi Joaną ir klausia). Sakyk, mergše, kiek tau banditai moka už vieną naktį?
MORKUS. Vara! Jos tardymas, rodos, pavestas man.
VARA (juokiasi). Tai tau patinka tokios moterys, kurių šlaunys — kaip lentos?
MORKUS. Kantrybės, Vara! Apie savo skonį aš tau papasakosiu atskirai.
VARA. Melus, mielas drauguži, pasilik sau. (Išeina į dešinę).
JOANA (lydėdama Varą žvilgsniu). Šlykštynė!...
MORKUS (ištraukęs iš voko kryželį, jį padeda ant stalo, o voką suglamžęs nusviedžia ir vėl ima popierį).
JOANA. Tai šis kryželis taip pat iš laisvės kovotojų kapo?
MORKUS (skaitydamas). Kodėl, jūsų nuomone, jis turėtų būti iš ten?
JOANA. Jūs pats matote — jis dar su žemėmis.
MORKUS (nieko neatsakęs, paima kryželį ir nuneša į spintą).
JOANA. Tai šitokie jūsų įrodymai prieš mane, drauge tardytojau?
MORKUS (uždarydamas spintą). O kuo jie blogi? |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Keletas pastabų A. Jakšto-Dambrausko charakteristikai |
|
|
|
|
Parašė L. DAMBRIŪNAS
|
 A. JAKŠTAS -PREL. A. DAMBRAUSKAS (1860-1938)
J. Vienožinskio portretas
Gyvendamas keletą metų Jakšto bute, turėjau progos matyti jo gyvenimą ir girdėti jo pasikalbėjimų, pastabų bei šiaip nuomonės pareiškimų Įvairiais klausimais. Tos matytos bei girdėtos smulkmenos Jakštui yra gana būdingos. Be jų vaizdas būtų nevisai pilnas. Surašiau jas čia ką atmindamas, tikėdamasis, kad jo draugai, ku-r.ų dar esama gyvų ir kurie daug plačiau su juo išsikalbėdavo, galės mane papildyti ar pakoreguoti, jei būčiau kur netikslus.
Pirmiausia man atrodo iškeltinas tas faktas, kad tikrasis Jakštas buvo iš tikrųjų truputį kitoks, negu daugelis turi susidarę apie jį vaizdą iš kai kurių jo paties raštų ar jo charakteristikų.
Jakšto pasaulėžiūrai būdingi du dalykai: amžinų, nekintamų tiesų buvimo pripažinimas ir gyvenimo pažangos reikalavimas. Daugelis, apie jį kalbėdami, teiškelia dažniausiai tik pirmąjį bruožą. Jakštas pirmiausia yra teologas ir matematikas, vadinas, griežtų matematinių formulių bei sausų dogmų žmogus. Taip daugelis jį charakterizuoja. Tačiau neatsimenu, ar yra kas pabrėžęs, kad Jakštas visą savo gyvenimą buvo nuolatinės gyvenimo pažangos skelbėjas. Pažangus jis stengėsi būti pats, to pažangumo reikalavo ir iš kitų.
Štai keletas faktų. Nuo pat ankstyvos jaunystės tautiškai susipratęs. Draudžiamosios spaudos aktyvus dalyvis. Aiškių santykių su lenkais bei sulenkėjusiais lietuviais formuluotojas (turiu galvoj jo brošiūras "Glos litvinow . . ." ir "Jed-nošč czy separatyzm"). Esperanto kalbos pionierius — ketvirtas pasaulio esperantininkas. Moksle amžinų, neišsprendžiamų problemų sprendėjas. Ir t.t.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
PASIKALBĖJIMAS MASKVOJE SU V. MOLOTOVU |
|
|
|
|
Parašė VINCAS KRĖVE
|
Lietuva1) ėmė riedėti tiesiog į anarchijos bedugnę. Visas Maskvos pareigūnų Lietuvoje elgesys Lietuvos valstybės atžvilgiu primygtinai rodė, kad tyčia stengiamasi sugriauti vidujinę santvarką, pakirsti ūkinius josios gerovės pagrindus ir privesti kraštą iki galutinės suirutės.
Kovoti buvo beveik neįmanoma, nes faktiškai susidarė, be ministerių Tarybos, dar keturios vyriausybės: a) komunistų partijos Lietuvoje centro komitetas, kuris grasinimais terorizuodavo valstybės valdininkus, versdavo juos klausyti ne legalios valdžios potvarkių, bet jų reikalavimų, varė beatodairinę griovimo propagandą per spaudą, per radiją ir mitingus, vadovavo streikams ir organizuodavo padugnes, kurias išnaudodavo visokioms eisenoms, terorizuoti ramiems gyventojams ir valstybės valdininkams; b) okupacinės bolševikų kariuomenės vadovybė-Ji ne tik statė reikalavimus, dažniausiai neįvykdomus, bet nuolat grasindavo imtis savo priemonių prieš asmenis, kurie sabotuos "teisėtus" kariuomenės reikalavimus. Ji paėmė savo globon komunistinių padugnių eisenas ir pagrasino, kad toms eisenoms teiks ginkluotą apsaugą, jei Lietuvos vyriausybė išdrįs drausti "liaudžiai" reikšti savo simpatijas Maskvai, kuri ją, "liaudį", "išlaisvino" iš fašistinio "kruvinojo" smetoniško režimo. Ji pateikė reikalavimą tuojau likviduoti šaulių sąjungą ir prigrasino, kad ji tai padarys pati ginkluota pajėga, jei Lietuvos vyriausybė sumanys reikalą atidėlioti. Už galimus incidentus turės atsakyti vyriausybės nariai, kurie trukdytų ramiu būdu sąjungą likviduoti; c) Maskvos atstovybė Lietuvoje. Ji nebuvo tokia brutali, kaip kariška bolševikų vadovybė, bet be galo įkyri. Ji tai reikalavo atleisti tuos ar kitus valdininkus, tai nurodydavo, kuriuos Ministerių Taryba turėtų priimti nutarimus, tai ką ir kaip kalbėtis su užsienio atstovais, tai kuriuos mūsų atstovus reikėtų atšaukti ir kokiais žmonėmis juos turėčiau pakeisti. Iš pradžių visus panašios rūšies reikalavimus perduodavo per Paleckį, kuris juos man teikė neva savo vardu, bet kai rusų atstovybė patyrė, kad! su reikalavimais, kurie ateina per Paleckį, nesiskaitoma, ėmė tiesiogiai kreiptis, suprantama, neva su patarimais. Grasinimų nesigriebė. O kai kelis kartus teko aštriai pasikalbėti su Dekanozovu, visuomet atstovas Poz-dniakovas tuojau atvykdavo atsiprašyti. Dekanozovas, esą, yra kaukazietis, karšto kraujo žmogus, ne visuomet mokąs susivaldyti. Bet čia pat vėl patardavo, kad geriems santykiams su Maskvos vyriausybe palaikyti yra būtinas reikalas su Dekanozovo nuomone skaitytis, nes jis reiškė ne savo nusistatymą, tik Maskvos vyriausybės, kuri norėtų Lietuvos vyriausybe pilnai pasitikėti ir negalvoti, kad ir dabartinė vyriausybė yra jos atžvilgiu nenuoširdi ir turi savo paslėptus siekimus, gal net nedraugiškus; d) "Mūsų" vidaus reikalų ministerija. Tautininkų valdymo laikais kovai su opozicija buvo išleista visa eilė potvarkių, suteikusių vidaus reikalų ministeriui labai plačias teises. Dabar vidaus reikalų ministerija tapo savaranki vyriausybė vyriausybėje. Minis-teris galėjo visai nesiskaityti su Ministerių Taryba. Jis buvo greičiau prezidento nuožiūroje ir priežiūroje, o ne Ministerių Tarybos. Vidaus reikalų ministeris turėjo ne tik suimti kiekvieną, kuris jam atrodė pavojingas, bet ir ištremti iš Lietuvos, gavęs prezidento pritarimą. Jis vedė ar bent galėjo vesti savarankią politiką ir savaip tvarkyti valstybės vidaus gyvenimą, savo nuožiūra uždaryti kiekvieną organizaciją, kiekvieną partiją, net prekybos ir pramonės įstaigą. Jo rankose buvo radijas, kurį tvarkė susitaręs su krašto apsaugos ministerija. Vidaus reikalų ministeris M. Gedvilą, kuris pasirodė esąs senas komunistas, dabar ėmė plačiai naudotis savo teisėmis, gaudamas visuotinį pritarimą iš einančio prezidento pareigas J. Paleckio. Jis iš pagrindų pakeitė visą vidaus reikalų ministerijos aparatą. Atleido visus senus valdininkus, pradedant paprastu policininku, baigiant apskrities viršininkais ir ministerijos departamentų direktoriais, ir juos pakeitė komunistais arba komunistuojančiais. Pačioje ministerijoje nors augštes-nes vietas buvo užėmę Lietuvos piliečiai, daugiausia žydų kilmės, bet kiekvienam jų buvo paskirtas ar patarėjas ar padėjėjas rusas, atsiųstas iš Maskvos, kurių rankose ir buvo faktinoji valdžia. Jie vykdė Maskvos įsakymus ir vadovavosi vien savo vyriausybės instrukcijomis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Antanas Vaičiulaitis
|
Maloninga švento Kazimiero dvasia šiandien regi Lietuvos žemę ir visą jos gėlą, kančią ir priespaudą.
Jisai girdi tūkstančius balsų, kurie prasiskverbia pro visus varžtus, pro visas sargybas ir kalėjimų užtvaras.
Iš dangaus augštybių, nuo paties Viešpaties Dievo sosto, šventas Kazimieras žvelgia į savo šalį ir taip byloja savo kenčiančiajai tautai ir savo žemės žmonėms:
"Jūs esate mano tauta, mano širdies sūnūs ir dukros, ir mano mylimieji.
"Išklausys Viešpats jūsų balso ir išgelbės jus iš priešo baisaus.
"Aš maldaute maldauju mano Dievą, kad jisai išvestų mano tautą į laisvės ir šviesos dienas ir kad sutriuškintų vergijos grandis.
"Mano širdis verkia su jumis visais, mano tautos vaikai, kurie esate suspausti ir sielvartuose.
"Aš kenčiu su naujaisiais Lietuvos kentėtojais ir šventaisiais — su nukankintaisiais kūdikiais, vyrais ir moterimis, kunigais ir vyskupais. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Administrator
|
 Prel. Pranciškus Juras
Maironis: PAVASARIO BALSAI.
Lyrika. XVII laida. Redagavo Bern. Brazdžionis. Išleido Mons. Pr. Juras.
Roma, 1952. 308 p.
"Pavasario Balsai" yra ne tik lietuvių literatūros, bet ir visos lietuvių tautos bei jos istorijos kertinis akmuo. Jckis kitas mū3ų veikalas nebuvo ir vargiai kada bebus taip paveikęs mūsų žmonių dvasią. Tai kūrinys, kurį galima pavadinti tautos knyga. Jos žodžiai per eilę metų, nuo pat pirmojo pasirodymo, nesiliauja lydėję lietuvio jo liūdesių ir vilties kelyje.
Turint prieš akis šį tautinį ir istorinį "Pavasario Balsų" svorį, metų eigoje buvo padaryta klaidų, juos įvertinant. Papūtus individualistines literatūros vėjams, Maironis buvo padarytas atsiribojimo gaire, už kuries jau ėjo naujas žodis, nauja daina ir nauji herojai. Vieni tada sakė, kad Maironis paseno, kiti vėl teigė jį įstrigus siauruose patriotizmo spiel-čiuose. Buvo net prasidėjęs lyg ir savotiškas žygis prieš Maironį, šioms apraiškoms literatūros istorikai vėliau suteikė perdaug reikšmės, ištraukdami net ir mažai beskaitytų, beveik jokio atgarsio neturėjusių atsiliepimų. Kadangi spausdintas balsas visada taikliausiai pasiekia autorių, nėra ko stebėtis, jei ir patsai Maironis jautė lyg ir savęs nustūmimą ir savo kūrybos neįvertinimą. Tai žinome iš atsiminimų, kuriuos papasakojo Maironio artimieji. Ir poetas, dainavęs priskelsiančią Lietuvą, pasijuto vienišas, lyg atšlijęs ir. .. liūdnas.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
BRAZILIJOS LITERATŪRA 1952 METAIS |
|
|
|
|
Parašė Petras Babickas
|
Nors knygų leidimas čia dar yra trukdomas įvairių biurokratiškų nuostatų, tačiau praeitų metų literatūrinis derlius yra džiuginantis. Kaip ir kiekvienais metais, taip ir 1952 — vyravo poetai, davę keletą didžios svarbos leidinių, kaip pvz., Jorge de Lima — išspausdinęs 12.000 posmų epinę poemą "Orfėjaus išradimas", kuri buvo labai diskutuojama literatūriniuose sluogsniuose. Vieni rašytojai ją rado geniališką ir tinkamą Nobelio literatūros premijai gauti, bet buvo ir tokių, kurie padarė jai stambių priekaištų. Poetai Joaąuim Cardoso, Cassiano Ričardo, Adalgira Nery, Manoel Bandeira, Murilo Arau-jo bei Taso da Siveira taip pat išleido savo kūrybos knygų, sukėlusių didelio susidomėjimo. Pasireiškė trejetas naujų poetų: Mario T. Borges da Ponseca, Brazilijos konsulas Buenos Aires, išspausdino religinio metafizinio pobūdžio eilėraščių knygą "Maldos", kuri, deja, visai nenupelnytai nerado tinkamo atgarsio spaudoje ir visuomenėje. Vicente Mo-literno davė "Nesamą Žemę" ir F. B. Bittencourt — "Mūsų Vyną", taip pat ir Marcos Konder Reis ("Paveldėjimas"), Geraldo Vidigal ("Miestai"), Reynaldo Bairao ("Minas Gerais Poemos") papildo 1945 metų —stipriosios poetų plejadės — eiles savo kūryba. Ypač užimponavo visiems jaunas poetas Domingos Car-valho da Silva savo poezija "Rudens Saulėgrąžos". Portugalijoj buvo išleista Brazilijos ambasadoriaus Belgrade Ribeiro Couto knyga "Tarp marių ir upės", kurioje autorius dar kartą įrodo esąs tikras ir didelis poetas. Cecilia Meireles su savo "Dvylika Olandijos Nokturnų" bei "Argonautais" ir Edgard Braga su "Vėjo viešbučiu" dar labiau paryškina 1952 metų Brazilijos poetinius laimėjimus.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė A. Audrius
|
R. SPALIS, Didžiosios Atgailos.
Novelės. Išleido "Tremtis", 1952 m. 352 p.
Didelė rašytojų dalis savo literatūrinius žingsnius yra pradėję eilėraščiais ir trumpais prozos gabalais, kurie dažnai krikštijami patogiu novelės vardu. Tačiau užmirštama, kad takas, vedąs novelėn, turi savotiškų ir neretai tik jam vienam būdingų "eismo" ženklų: staigus bei netikėtas charakterio atidengimas, momentinio įvykio pagavimas, taupus ir tik vietoje vartotinas žodis, visapusiškas kon-densuotumas, pašalinių įvykių bei personažų kuo atsargesnis įvedimas ir mokėjimas atitinkamame taške nutraukti veiksmą taip, kad ir pabaigus skaityti būtų galima apie kūrinį dar kartą pagalvoti. Todėl neturėtų būti perdaug juokingas pasakymas, kad gerą novelę parašyti yra sunkiau, negu apygerį bei apystorį romaną, nes kaip galima tobulesnei novelei reikia ne vien talentingos, bet ir labai patyrusios, kultūringos rašytojo rankos, šia prasme novelei būtinas, be kūrybiškumo, ir nemažas grynai technikinis novelės supratimas. R. Spalio knyga šį teigimą pilnai patvirtina ir paliudija.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė A. Kučas
|
The FORGOTTEN REPUBLICS, Clarence A. M a n n i n g, Columbijos universiteto slavų kalbų associate profesorius. Išleido Philosophical Li-brary, New York, N. Y. 1952 m. 264 pusi., kaina $2.75.
Pats knygos pavadinimas jau aiškiai pasako jos tikslą — priminti pasauliui, o gal geriau pasakius, suktiems jo politikams, kad Baltijos pakraščiuose gyvena žmones su svariu įnašu istorijon ir sugebėję įrodyti savo mokėjimą tvarkytis savarankiškai, ir kad jie dabar neteko laisves ir liko beveik užmiršti. Knygos pasirodymas Philosophical Library leidinių serijoje yra pakankamai svarus ženklas, liudijąs veikalo rimtumą. Geras knygos formatas, daili spauda gerame popieriuje, gražus įrišimas knygą daro visai patrauklią.
Žvelgiant į turinį, lengva pastebėti, kad autorius stengiasi apimti visą Baltijos kraštų — Estijos, Latvijos ir Lietuvos — istoriją nuo seniausių laikų, kiek plačiau sustodamas prie paskutinių keturių dešimtmečių. Jis tai atlieka gana vykusiai, pagaudamas svarbesnius įvykius ir nesileis-damas į smulkmenas. Ne plačios apimties veikalui tai jau didelis nuopelnas. Tas nuopelnas dar padidėja, kai prisimenam, kad autorius yra amerikietis, tolimas anų kraštų įvykių stebėtojas, turįs reikalo su trimis kraštais, kurie, nors ir sudaro regioninę bendruomenę, betgi turi labai skirtingą istoriją. Pastaroji aplinkybe kartais išmuša autorių iš vėžių, kai jis imasi bendrų teigimų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
TAUTYBIŲ PROBLEMA RUSIJOJE |
|
|
|
|
Parašė A. Bendorius
|
ROMAN SMAL - STOCKI: The Nationality Problem of the Soviet Union and Russian Communist Imperialism. 474 psl. 1952 m. Išleido The Bruce Publishing Co., Milwaukee.
Apie bolševikinį imperializmą paskutiniaisiais metais pasirodė ilga eilė knygų, bet nė viena jų šio klausimo neapima taip plačiai ir giliai, kaip ukrainiečio prof. R. Smal-Stockio čia minimas veikalas. Autorius yra p!a-čiai žinomas mokslininkas, ukrainiečių T. Ševčenkos Mokslo Draugijos pirmininkas, Marquette universiteto profesorius ir žymus politinis veikėjas.
Pirmiausia knyga imponoja savo didumu: 474 pusi. smulkučiais spaudmenimis, kas maždaug atitinka 700 psl. normalaus dydžio. Toliau į akis krenta veikalo mokslinis pobūdis, išplaukiąs iš kruopščiai surinktos autentiškos dokumentacijos. Autorius cituoja daugybę šaltinių ir, jais remdamasis, labai akivaizdžiai įrodo bolševikų vykdomą tautinį genocidą. Knygos gale platų priedą sudaro įvairūs dokumentai.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Česlovas Grincevičius — VIDURNAKČIO VARGONAI, NEĮTIKĖTINOS PASAKOS, 131 psl., viršelis Telesforo Valiaus, išleido Lietuviškos Knygos Klubas Chicagoje, kaina 1.50 dol.
August Gailit — TOMAS NIPER-NADIS, Novelių romanas, vertė H. K., išleido "Terra",, 314 psl., kaina $2.50.
J. Augustaitytė - Vaičiūnienė: ŽVAIGŽDĖTOS NAKTYS. Išleido Chicagos skautininkės. Chicago, 1952 m. 126 p. Kaina $1.
A. Biržiška: LIETUVIŲ TAUTOS KELIAS. II. Išleido Lietuvių Dienos. Los Angeles, 1953 m. 243 p. Kaina $3.
J. Petraitis: KAIP JIE MUS SUŠAUDĖ. Išleido PLB Vokietijos Krašto Valdybos Knygų Leidykla. 1952 m. 221 p.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė Red.
|
• San Francisco Peregrine Press leidykla anglų kalboj atspausdino O. Milašiaus poezijos knygą "Fourteen Poems". Tekstą iš pracūzų kalbos į anglų vertė ir įžangą parašė Kenneth Rexroth. Iliustracijas piešė Edward Hagedorn. Leidiny šalia angliško teksto paduotas ir prancūziškas. Knygos kaina 15 dol.
• Lietuvių kalbos žodyno (lietuviško — vokiško) jau išspausdintas 21 kaip elegantiškai patiektas, mūsų niekur nepagauna savo vidiniu išgyvenimu, nesukrečia emocionaliai ir nepriverčia susimąstyti, — mums, atrodo, atimama pati didžiausiojo pasaulio vaidmens dvasia".
Ir toliau J. Blekaitis apgailestauja, kad ". . .estetinei emocijai žiūrovuose užaugti trukdė kažkoks trūkumas (mano pabr.), glūdėjęs šių spektaklių (čia įjungta ir Anouilh "Repeticija, arba nubausta meilė" — sąsiuvinis, žodyną leidžia Karl Winter leidykla Heidelberge. Redaguoja M. Niedermanas, A. Sennas ir A. Salys.
• Petras Būtėnas baigia ruošti studiją apie lietuvių kalbos dalyvius. |
|
Skaityti daugiau...
|
|
REPLIKA JURGIUI BLEKAIČIUI |
|
|
|
|
Parašė Antanas Škėma
|
1953 metų "Aidų" Nr. 1 J. Blekai-tis pateikia įdomią ir išsamią Madeleine Renaud-Jean Louis Barrault teatro gastrolių New Yorke apžvalgą.
Man teko stebėti tik vieną tojo teatro pastatymą — "Hamletą". Ir mano įspūdis kiek kitoks, nei J. Ble-kaičio siūlomasis.
Peržvelkime ryškiuosius apžvalgininko aspektus.
J. Blekaitis rašo, kad ". . .jo (Hamleto — mano past.) tekstas, nors ir kaip elegantiškai patiektas, mūsų niekur nepagauna savo vidiniu išgyvenimu, nesukrečia emocionaliai ir nepriverčia susimąstyti, — mums, atrodo, atimama pati didžiausiojo pasaulio vaidmens dvasia".
Ir toliau J. Blekaitis apgailestauja, kad ". . .estetinei emocijai žiūrovuose užaugti trukdė kažkoks trūkumas (mano pabr.), glūdėjęs šių spektaklių (čia įjungta ir Anouilh "Repeticija, arba nubausta meilė" — mano past.) esmėje, kažkoks lyg ne-išsakytumas ar net melas. Čia grynojo teatro tezė pralaimėjo. Paslaptis buvo pačiuose veikaluose, jų tekstų prigimty, kuri, šalia estetinio perteikimo, reikalavo sau tikros, nemeluotos emocijos, gilaus įsijautimo, įsimąstymo — t. y. vadinamo išgyvenimo, o to teatras nedavė".
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŽVILGSNIS Į ŠALPOS REIKALUS |
|
|
|
|
Parašė Tėv. L. Andriekus, O. F. M.
|
Sausio mėn. 9-10 dd. Bostone įvykusiame Balfo metiniame suvažiavime buvo apžvelgta praėjusių metų veikla, perrinkta vadovybė, nustatyti ateities darbo planai. Iš padarytų pranešimų paaiškėjo, kad praėjusiais metais Balfas daugiau gavo aukų, kaip 1951-siais. Tačiau buvo pastebėta, kad sumažėjo nario mokesčio pajamos. Seimo dalyviams raštu įteiktame pranešime pažymėta, jog iš 140 šios organizacijos skyrių nario mokestį už praėjusius metus esą apsimokėję tik 48 — t. y. ne kiek daugiau, kaip trečiadalis.
Toks žymus savo pareigos neatli-kusiųjų skaičius daro įspūdį, kad Balfo skyriuose, šalia entuziazmo padėti artimui, yra jaučiamas ir savotiškas nuovargis. Nario mokesčio laiku atidavimas liudija apie draugijų našumą. Nežiūrint, kad lietuvių apgyventose vietose bendruomenės ir pavieniai asmenys savo aukas gali prisiųsti tiesiog Balfo centrui, tačiau skyriai yra tie branduoliai, iš kurių turi sklisti labdaros dvasia apylinkėje ir pati organizacija per juos išlaikyti tvirtesnes šaknis visuomenėje. Užtat ir verta atkreipti dėmesį į Balfo reikalus, kurio veikimo laukas yra beveik neužmatomas.
Mažiau apsipažinę su tremtinių padėtim, įsisiūbavus emigracijai, galvojo, kad ateis toks laikas, kai nebebus Balfui darbe. Taip manantieji pamiršo, jog ne visiems lietuviams pasiseks išvykti iš Europos — dalis ten pat turės pasilikti dar sunkesnio vargo nešti. Ir iš tikrųjų anapus Atlanto pasilikusių gyvenimas šiandien yra nepavydėtinas Į Jungtines Valstybes ir kitus augštesnio ekonominio lygio kraštus negalėjo išvažiuoti ligoniai, o taip pat ir seneliai, neturį kas jais rūpintųsi. Esant vienam sergančiam šeimoje, nenorėdami skirtis, dažnai ir kiti nariai buvo sukliudyti nuo kelionės į užmarius. Balfo pirm. kan. J. B. Končiaus pranešimu, Europoje dabar yra apie 10.000 lietuvių. Užsidarius tarptautinėms šalpos organizacijoms, tų žmonių padėtis pasidarė nepaprastai sunki. Vietinė valdžia pirmiausia rūpinasi savaisiais nuo karo nukentėjusiais tautiečiais — svetimiesiems gi duodama pašalpa labai menka.
|
|
Skaityti daugiau...
|
• Latvių Informacijos Centro pastangomis Barbizon Plaza Galerijoje New Yorke surengta dail. Ludolfo Li-berto darbų paroda, kuri tęsėsi nuo sausio 10 iki vasario 16 d. Dailininkas, prispaustas ligos, pats negalėjo pasirodyti viešumoje — apie jį kalbėjo 43 jo išstatyti kūriniai.
Dail. Liberto vardas žinomas netiktai tėvynėje, bet ir už jos sienų. Latvijoje 25 metus jisai darė Rygos Operai dekoracijas, profesoriavo Meno Akademijoje, ir kūrė savo privačioje studijoje, dalyvaudamas parodose namie ir užsienyje. Jo darbų yra Paryžiaus, Bruselio, Stosk-holmo meno muziejuose ir Vienos Tautinėj Bibliotekoj, New Yorko Viešajame Knygyne, Koelno Teatro muziejuje, Helsinkyje ir visuose didesniuosiuose Latvijos muziejuose. Šis dailininkas laikomas impresionistu. Jo kūriniuose daugiausiai atsišaukia praeitis, ypač miestai su savo senais pastatais. Perėję per Ludolfo Liberto vaizduotę, jie netenka dalies savo realistinių elementų ir nuostabiai sužėri keleivio žmogaus vizijomis, šios rūšies darbai — pastatai, uostai, bokštai, bažnyčios, atitinkamai nušviesti Barbizono galerijos patalpose, stabdė lankytojų žvilgsnį. Paroda buvo gausiai lankoma.
Pažymėtina, kad ypač Amerikoje gyveną latviai gyvai domėjosi šiuo savo dailininku. Jie, sudėję pinigų, nupirko ir vieną jo geriausių paveikslų, kuris bus įteiktas Jungtinių Valstybių prezidentui D. Eisenhoweriui.
• Sausio mėn. 12-24 dd. New Yorke Associated American Artists Gallery patalpose savo darbų parodą turėjo lietuviams pažįstamas dailininkas Ar-bit Blatas. Gimęs jis yra Lietuvoje 1908 m. ir ten praleidęs dalį jaunystės. 17 metų amžiaus išsikėlė į Paryžių, kur išėjęs meno studijas pradėjo sėkmingai reikštis meno pasaulyje. Jo parodų yra buvę Europos ir Amerikos miestuose. Arbit Blato darbų turi abiejų kontinentų muziejai. New Yorke išstatytieji kūriniai daugiausia buvo Italijos miestų ir gamtos vaizdai, kur praėjusiais metais dailininkas praleido kelis mėnesius, susitelkęs kūrybai. Gretimoje salėje lankytojai galėjo matyti ir jo grafikos paveikslų.
Arbit Blatas gerai kalba lietuviškai ir turi daug sentimentų savo gimtajai žemei. Jis bendrauja ir su lietuviais dailininkais.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
MEDICINOS LAIMĖJIMAI LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBES METAIS |
|
|
|
|
Parašė Dr. V. Tercijonas
|
Leidus lietuvių spaudą, ir po 1905-6 metų revoliucijos nusilp-nėjus rusų caro valdžios spaudimui pavergtoms tautoms, gydytojų vietą visuomenes darbe pradėjo užimti ir kitų profesijų žmonės, o gydytojai ėmė tenkintis daugiau savo profesiniu darbu. Tačiau jų vaidmuo ir kituose visuomenės darbuose pasiliko žymus.
Gydytojai dalyvavo Lietuvos valdžioj ir seime. Tai Dr. Kazys Grinius, visų seimų narys, ministeris pirmininkas ir respublikos prezidentas. Dr. Jonas Staugaitis — visų seimų narys, buvęs seimo pirmininkas. Dr. VI. Lašas ir Dr. Buzelis buvo seimo atstovai, Dr. E. Draugelis — seimo atstovas, vidaus reikalų ministeris ir sveikatos departamento direktorius. Dr. K. Jokantas — seimo atstovas ir švietimo mininsteris. Kiti sveikatos departamento direktoriai buvo Dr. Alekna, Dr. J. Bagdonas, Dr. Br. Sipavičius, Dr. Šidlauskas, Dr. Maciūnas, Dr. Mickus.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
KAIP NEREIKIA RENGTI VASARIO ŠEŠIOLIKTOSIOS |
|
|
|
|
Parašė V. Utenis
|
Mūsų spauda ir radijas nuolat primena, kad dalyvauti Vasario šešioliktosios minėjimuose yra kiekvieno lietuvio pareiga. Tačiau kažkodėl vis nutylima, jog yra šventa pareiga minėjimus žmoniškai surengti ir juos tinkamai pravesti.
Mūsų dėmesį atkreipė Vasario 16 minėjimai New Yorke. Jeigu pereitais metais apsikentę tylėjome, tai šiais metais yra gyvas reikalas prabilti, juo labiau, kad pernykščių metų tyla tiktai padrąsino organizatorius padaryti dar vieną žingsnį atgal.
Yra aišku, kad lietuviai, eidami į šios rūšies parengimus, ypatingų reikalavimų nestato. Jie ateina dar kartą draugėj išgyventi tą didžiąją mūsų tautos dieną ir nors savo dalyvavimu, kuklia auka ir nauju pasiryžimu atduoti savo dalį, kurios iš mūsų, laisvųjų žmonių, reikalauja Tėvynė.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė J. B.
|
Masonų organizacijos vienur slapčiau, kitur viešiau tebeveikia. Jų vadai ar simpatikai masonų tikslus pristato viešumai kilnius kilnius — pagarbą žmoniškumui ir asmens laisvei. Jų priešai nurodo, kad tie šūkiai yra tik kaukė, kuria pridengtas tikrasis neskelbiamas tikslas — paimti į masonų rankas vadovavimą atskirose tautose ir visame pasaulyje, kurs virstų galutinai vien valstybe ir kurio piliečiai būtų atpalaiduoti nuo Katalikų Bažnyčios įtakos. Tos rūšies pasisakymų aptinkame štai ir šiomis dienomis:
"Demokratiniuse kraštuose masonai niekam nekelia baimes ir nesudaro pavojaus. Priešingai, jie atkakliai gina demokratiją, saugo religijom, sąžinės ir asmens laisvės principus" (Vienybė, 1952, Nr. 23).
Kaip tą skelbiamą laisvę praktiškai vykdo, rodo pačių masonų pasisakymai:
"Jūs visi — kalbėjo referentas A. Giraud 1951 m. Prancūzijos "Grand Oriento" ložių suvažiavime Parvžiuje — nurodėte, kad įvairios respublikoniškosios vyriausybės turėjo ne'ai-mingą ranką. Jūs pripažinote, kad konfesinis mokymas mūsų šalyje laisvai išsiplėtė. Jokis ministeris nedr'so pasirašyti potvarkio, kuris buvo jau seniai reikalingas, būtent, panaikinti paskutinius Falloux įstatymo pėdsakus ir įvesti Elzase — Lotaringijoje ir visuose Prancūzijos Unijos kraštuose laicistinio mokymo įstatymą, sudaryti valstybės pasaulėžiūrinį neutralumą visur ir lygiai galiojantį, pasirūpinti pakankamu valstybinių mokyklų skaičium ir joms reikalingų laicistinių mokymo jėgų ir t. t. Mokiniai ir auklėtiniai turi gauti laicistinę dvasią. Jokis mokomasis institutas toliau neturi laikyti kapelionų, nei religijos mokytojų.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Parašė B. Mikelionis
|
Praėjusiais metais "Naujienų" 306 numeryje buvo atspausdintas rašinys "Galvas kapodami kultūros nepakelsime", kur paminimas augštas Katalikų Bažnyčios asmuo. Tūlas J. Vanagas, pasiryžęs patikslinti V. K. anksčiau tame pačiame dienrašty labai vienašališkai rašiusį tema: "Menas, mokslas ir herezija", be reikalo užkabino vysk. V. Brizgį. J. Vanagas, mat, tvirtina, kad šis ganytojas rašęs "Aiduose" apie Vinco Krėvės "Dangaus ir žemės sūnus". Perskaičius iš karto kilo abejonė, nes, būdamas senas žurnalo ėmėjas, nepastebėjau, kad minėtasis vyskupas būtų kada nors šiuo klausimu "Aiduose" išsitaręs. Tuojau perverčiau visus žurnalo komplektus, ir nieko neradau. Tiesa, 1950 metų "Aidų" 5 numery yra straipsnis: "V. Krėves 'Dangaus ir žemės sūnūs' teologo akimis", bet jo autorius — ne vysk. V. Brizgys, o vysk. V. Podolskis. J. Vanagas, matyt, to neėmė į galvą. Jeigu vysk. V. Brizgio pavardė rašiny nebūtų minima kelis kartus, galėtume prileisti, jog čia tik paprastas plunksnos nuslydimas. Dabar gi atrodo kas tai daugiau.
|
|
Skaityti daugiau...
|
• Brocktono lietuviai tremtiniai jau ketvirtus metus dienos uždarbį paaukoja Lietuvos vadavimui. Pinigai įteikiami Altui. Tremtinių auka atsveria didžiąją pusę šiai vietovei uždėtos sumos.
• Vasario 4 d. miré Elizabetho lietuvių parapijos klebonas kun. Juozas Simonaitis. Velionis buvo gimęs Brooklyne 1897 m. Įšventintas kunigu, perą metų vikaravo New Yorko Aušros Vartų parapijoje. 1924 m. paskirtas Elizabetho lietuvių parapijos klebonu, toje vietoje išbuvo iki mirties. Kun. Juozas Simonaitis priklausė prie tų Amerikoje gimusių lietuvių, kurie neužsigina savo tautybės ir tėvų kalbos. Visą amžių veikė Vyčių organizacijoje, "Kunigų Vienybėje" ir visame Amerikos lietuvių judėjime. Su vyčiais lankėsi Lietuvoje, įteikdamas jų vardu per gen. Nagevičių kariuomenei brangią dovaną — aukso kardą. Savo parapijoje įsteigė mokyklą ir rūpinosi, kad būtų dėstoma lietuvių kalba. Atvykus tremtiniams, pats pirmasis Amerikoje ivedė reguliarias lituanistikos pamokas visiems mokiniams. Savo bažnyčią išdabino lietuvių tautodailės ornamentais, šventoriuje pa_tatyd>no didžiulį lietuvišką kryžių, kuris sako praeiviui, kad čia meldžiamasi lietuvių. Laidotuves įvyko vasario 9 d., dalyvaujant Newarko arkivyskupui ir dideliam būriui dvasiškijos bei pasauliečių.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
Skaitykite
DARBININKĄ
Vienintelį du kartu savaitėje išeinantį lietuvių laikraštį
Vyr. redaktorius prof. S. Sužiedėlis
Prenumeratos kaina:
Jungtinėse Valstybėse 5 dol.
Užsienyje 5.50 dol.
Brooklyne 5.50 dol.
Pusmečiui visur 3 dol.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
