Aidai.eu Apžvalga

1953 m. 6 birželis

TURINYS

Skaityti daugiau...

ARKIVYSK. DR. J. SKVIRECKAS, ŠV. RAŠTO VERTĖJAS

Parašė VYSK. DR. V- PADOLSKIS
Jo Ekscelencija Kauno Arkivyskupas Metropolitas DR. JUOZAPAS SKVIRECKAS, kuriam rugsėjo 18 d. sueina 80 metų amžiaus. Švęsdamas savo 80 metų gyvenimo sukaktį, mūsų garbingasis jubiliatas gali mesti platų žvilgsnį į savo praeitį, kur yra pasilikę tiek daug jo veiklos pėdsakų. Kur jis bebuvo, visuomet skendo darbe. Štai kodėl jo 80 metų amžiaus jubiliejus duoda tiek daug ir įvairių temų jo veiklai apibūdinti. Ir tremtyje gyvendamas, jisai nesiliauja spinduliavęs. Budri ganytojo akis iš tolo seka savo tikinčiųjų gyvenimą bei jų darbus, juos guodžia ir stiprina savo žodžiu, lankydamas juos bent savo laiškais ir raštais. Jo paskatinimai bei patarimai yra šviesus kelrodis dabartinio gyvenimo painiavose. Mūsų garbingasis jubiliatas ypač pasižymėjo savo darbais Šv. Rašto srityje- Iš katalikų jis pirmas išvertė visą Šv. Raštą į lietuvių kalbą. Ne tik išvertė, bet ir rūpinasi, kad Dievo žodis kaip galint plačiau lietuviuose pasklistų. Jo paruoštasis Naujasis Testamentas susilaukė bent penkių laidų. Prieš keletą mėnesių jis baigė peržiūrėti visą Senojo Testamento vertimą su plačiais komentarais. Tai bus antroji laida dar prieš karą baigtojo didžiojo Šv. Rašto leidinio šešiais tomais, kurių keturi apėmė Senąjį, gi du paskutiniai — Naująjį Testamentą. Šį jubiliato peržiūrėtą Senojo Testamento vertimą su plačiais komentarais ruošiamasi išleisti dviem tomais Romoje. Kas buvo prieš mūsų jubiliatą šioje srityje padaryta? Šv. Rašto srityje lietuvių katalikų darbų balansas iki tol yra buvęs menkas. Nuo 1599 m. iki 1816 m., per 217 metų, lietuviai katalikai tenkinosi tik Evangelijų ištraukomis, kurias jie buvo atsispausdinę — ypač vartoti bažnyčiose. A. Jakštas mano, kad jau 14 amžiui baigiantis, ar penkioliktajam prasidedant, buvę pagaminti pirmieji lietuviški Evangelijų vertimai, nes juk bažnyčiose per ištisus metus jos turėjo būti žmonėms viešai skaitomos ir aiškinamos. Tik jie perrašinėjami ranka, kaip ir visi prieš spaudos išradimą leistieji veikalai, pasirodžius pirmiesiems spausdintiems vertimams, pamažu pradingę (A. Jakštas- Apie katalikiškus lietuviškus Šventraščio vertimus ir vertėjus, Soter, 1933, 3 pusi.).
Skaityti daugiau...

Atsisveikinimas, Piliečio rauda (eil.)

Parašė Czeslavv Milosz
ATSISVEIKINIMAS Kalbu tau po daugelio tylėjimo metų. Mano sūnau. Nebėr Veronos. Pirštuose sutryniau plytos dulkę. Štai kas mums belieka, Iš didelės gimtųjų miestų meilės. Sode girdžiu tavo juoką. Ir kvapas svaigstančio pavasario Šlapiom šakutėm artinasi prie manęs, Manęs, kurs netiki į jokią laimės jėgą, Kurs pergyveno jau kitus ir pats save. O, kad žinotum tu, kaip būna kartais naktį, Kai kas nors bunda staigiai ir paklausia Plakančios širdies: Ko tu dar nori, Nepasotintoji? Pavasaris, lakštingala dainuoja.
Skaityti daugiau...

GINTARO KELIAI PRIEŠISTORINIAIS LAIKAIS

Parašė DR. MARIJA GIMBUTIENE
Gintaro prekybos keliai priešistoriniais laikais žalvario ir ankstyvajame geležies amžiuje (tarp 1600 ir 400 m. pr. Kr.) Gintaras Baltijos jūrai nešė garsą tūkstančiais metų, suvaidindamas Pabaltijo žmogaus istorijoj didžiulį vaidmenį. Jis buvo vertinamas taip kaip taurusis metalas, o tarptautiniams ryšiams užmegzti buvo tikra magnetinė jėga, įtraukusi vakarinę ir pietų rytinę Baltijos sritį į gyvą prekybą su vidurine Europa, Viduržemio jūros sritimi ir net Azija. Baltijos gintariniai karoliai bei figūrėlės archeologui yra daug sakantis objektas, nes yra žinoma, kad toks gintaras, koks randamas Baltijos pakrantėje ("Succinitu" vadinamas), kitose jūrose neaptinkamas, o gintariniai karoliai ir kitokie dirbiniai randami visoje Europoje tarp Viduržemio ir Baltosios jūros, tarp Egipto, Kretos, Graikijos, Mažosios Azijos ir Kaukazo. To gintaro šaltinis per tūkstančius metų yra buvęs Baltijos pajūris tarp Danijos ir Latvijos. Rytprūsiai ir Lietuva buvo neišsemiama to šaltinio versmė. Kaip sena yra žmogaus rankos paliesto gintaro istorija? Iš kurių laikų turime pačius seniausius gintaro dirbinius? Fig. 1 a. pavaizduota arklio figūrėlė greičiausiai priklauso mezolitui (apytikriai: tarp 8-to ir 3-čio tūkstantmečio pr. Kr), borealinio klimato perijodui, kada Baltijos jūra buvo Ancyliniu ežeru ir žvejų-medžiotojų kultūra Pabaltijy buvo gražiai suklestėjusi. Tarp Danijos ir Estijos iš to laikotarpio rasta ne tik gyvulių figūrėlių, bet taip pat ir įvairių pakabėlių, gražiai taškelių ar duobučių eilėmis bei brūkšneliais ornamentuotų. Kaikurie jų rasti gyvenamose sodybose ir stratigrafiniu bei geomorfologiniu būdu yra gerai datuoti. Įrankių bei meno objektų panašumas ištisoje Baltijos pajūrio juostoje bei turėjimas tokių susisiekimo priemonių, kaip rogės, šunys ir laivai, rodo, kad jau ir anais laikais žmonės mokėdavo susisiekti dideliais atstumais.
Skaityti daugiau...

LIETUVIŲ TEATRO PROBLEMOS

Parašė JURGIS BLEKAITIS
(Pabaiga) IŠEIVIJOS PATYRIMAS 1. Tremtiniška dabartis jau siekia beveik dešimtmečio senumo. Mūsų visų buvimas toje dabartyje ir stoka atotraukos trukdo aiškias išvadas, tačiau šioks toks vertinimas jau yra galimas dėl dviejų aplinkybių: dėl pakankamo atitrūkimo nuo nepriklausomojo laikotarpio, kuris leidžiasi ryškiai lyginamas su šia diena, ir dėl jau svaraus skaičiaus metų, kuriuose vyko ir tebevyksta tremtiniška pastanga. Šis bemaž dešimtmetis naująsias sąlygas padaro jau nebe tokias naujas, vis labiau apibrėžtas ir aprėžtas, vis daugiau pažintas ir galimas vertinti. Šių naujų patyrimų pradžioje buvo gyvenama daugeliu iliuzijų. Jų visų pagrinde buvo negalėjimas ir nenoras pripažinti susidariusios situacijos, kaip realybės. Buvo tęsiamas, tiksliau — vaizduojamas tęsiant, gyvenimo ir kūrybos būdas, pagrįstas buvusios valstybės, bet ne emigracijos padėtimi. Tuo tarpu susidariusios sąlygos iš pačių pagrindų buvo kitokios ir reikalavo naujai apsispręsti ir prisiderinti. Tai lietė visą kultūrinį gyvenimą, ir gal labiau, negu kitas sritis, — tokią šakotą instituciją, reikalaujančią savo žemės po kojom, kokia yra teatras. Teatro sąlygų pagrindiniai pasikeitimai, padarę jį nebeįmanomą senąja prasme, buvo šie: veikimo bazė, buvusi įprastai (ir natūraliai) visa lietuvių tauta, pirmiausia — miestų gyventojų masė, per kelis dešimtmečius priėmusi teatrą, kaip vieną iš būtinybių šalia dienraščio, knygos ar mokyklos, — toji bazė liko pakeista atsitiktiniais, mišriais ir negausiais tremtinių susibūrimais stovyklose arba — vėliau — dar mišresnėmis išeivių kolonijomis Amerikoj ir kitur. Tokia bazė yra nepakankama mūsų įprasto tipo teatrui, kuris buvo plati, valstybės tvarkoma ir remiama institucija. Antra — teatrinė organizacija: mūsų aktoriai buvo pratę dirbti, pakenčiamai aprūpinti savo egzistencijos reikaluos, pa-klusę valdžios įstaigos tvarkai, drausmei ir aktoriškų katagori jų gradacijai, nustatytai pagal patyrimą ir gebėjimą. Aktoriams kolektyvas buvo didelė šeima, tvarkoma iš augščiau skirtųjų ir todėl nedisputuojamo autoriteto globėjų. Jei vyko kokia rivalizacija, tai dėl geresnių vaidmenų, dėl meninio iškilimo, bet ne dėl valdžios ar cento. Tremty aktoriai atsidūrė ne kolektyviai, bet kaip atskalos nuo įvairiausių, skirtingų amžium, tradicija ir pajėgumu teatrų. Iš senųjų ypatybių liko noras ir įprotis vaidinti, bet neliko nei aprūpintojų, nei direktorių, nei meno vadovų, nei techninių pagelbininkų, nei teatro patalpos, nei jokio turto, scenerijos, rekvizito, ir t.t. Tuo tarpu, teatro ir jo veiklos supratimas liko senas, neprisitaikęs prie realybės ir nebeįmanomas realizuoti.
Skaityti daugiau...

EILĖRAŠČIAI

Parašė ANTANAS VAIČIULAITIS
SAULĖLEIDIS Tu — tekanti saulė, aš — nusileidžiu: Toli už girių, mėlynų marių Gęsta skaisčioji Mano diena. Lyg kviečių dirvos, kadais žėrėjau Laukų platybėj, O švelnūs vėjai Glostė mane. Štai žydi medžiai: juos vyro metuos Ten susodino Mano ranka. Lyg žalia jūra, liūliuoja lysios, Nuo derliaus linksta Pilna vaga — Mano išarta su džiaugsmo dūžiais Linksmoj širdy. Jaunystės ryte išskynę girią, Rentėm rąstus; Šelmenį dejom nausėdžio trobai: Per klevo slenkstį Štai nuometuota žengia marti, Aukso širdelė — Gera motulė, Staklėm trinkėjus vaikų žaisme.
Skaityti daugiau...

ŽIURKIŲ KAMERA

Parašė JONAS GRINIUS
TRIJŲ VEIKSMŲ DRAMA III VESTUVĖS PAGAL ĮSAKYMĄ Tas pats tardytojų kambarys, kaip ankstybesniuo-se veiksmuose. Prie centrinio stalo sėdi Kamniovas ir pasirėmęs rūko cigaretę. Bobrovas vaikšto po kambarį. 1. BOBROVAS (sustojęs). Tai kokios linijos dabar laikysimės? KAMNIOVAS. Man atrodo, kad Morkaus nustatytas diagnozas — geras. Taip pat nebloga jo pasirinktoji kryptis. Žinoma, išskyrus tuos svyravimus ir sąmoningus iškrypimus. Bet svarbiausia, kaip su pačiu Morkum? BOBROVAS. A! Jausmai žmogų dažniausiai suklaidina. (Pamatęs iš kairės įeinančią Varą). O! Pagaliau ir Varvara Ivanovna ... VARA( peržvelgusi Kamniovą ir Bobrovą). Ar Morkų jau tardėte? BOBROVAS. Tavęs laukėme. O tu vakar į darbą neatėjai. VARA. Aš telefonu pranešiau, kad neateisiu. KAMNIOVAS. Bet kur tu buvai dingusi? VARA. Po tos nakties su Morkum aš buvau perdaug pritrenkta. Bjauriau, kaip per pakasynas. (Ji nuošaly sėda ir tarp rankų paslepia veidą). BOBROVAS. Atleisk, Varvara Ivanovna, bet mums Įdomu... (Nesulaukęs Varos atsakymo). Svarbiausia, kokios tavo išvados dėl Morkaus? VARA ((pakildama). Raupsuotas išdavikas, kaip ir visi lietuviai. KAMNIOVAS. Kaip visi? VARA. Taip. Jie visi, — kaip gyvatės su dviem galvom. Su vienu liežuviu tau laižo rankas, o su kitu gelia į nugarą. (Jieškodama kišenėse). Draugas Kam-niovai, duok man cigaretę. Pamiršau ... KAMNIOVAS (duoda cigaretę ir uždega).
Skaityti daugiau...

EILĖRAŠČIAI

Parašė Leonardas Andriekus
DIENA Nebuvo lemta chaose pražūti, Nebuvo skirta be žinios išnykt — Diena išsiskleidė, lyg parašiutas, Tokia balta, tokia puošni- Lengvai plavena jos plonytis šilkas — Svajonių siūlai niekad nesutruks — Ant jų laikausi — ežerai sužvilgo, Kaip melsvos akys, prižertos aistrų. Nejaugi žilas vakaras bedrįstų Ateit per oro dideles duobes — Suplėšyt dieną, sunaikint jaunystę, Mane paversti giedančia gulbe?
Skaityti daugiau...

TIKRASIS DIDVYRIO VEIDAS

Parašė PR. GAIDAMAVIČIUS
Kaip naktis reikalinga žvaigždžių, taip aptemęs gyvenimas — didvyrių. Į juos krypsta žmonių akys ypač sumišusiais laikais, kai nebematyti aiškių kelių ateitin, kai palaidos idėjos plakasi lyg užburtame rate, kai beveik visuotinis pavargimas murdo žmogų troškioj kasdienybėj. Tai būdinga pereinamiems laikotarpiams, kai iš gyvenimo scenos traukiasi apdužę idealai ir jų vieton veržiasi kiti. Kyla krizė, kuri sumaišo plačiųjų sluogsnių mintis, pakirsdama vidinę pusiausvyrą. Tada savaimingai kyla reikalas jieš-koti šviesesnių, pajėgesnių žmonių, reginčių aiškiau ir toliau. Taip iš plačiųjų masių išsiskiria didvyrio pavidalas, į kurį krypsta ne tik visų dėmesys, bet ir garbinimas. Su tikruoju didvyriu, deja, gana dažnai iškyla pseudodidvyrių, kurie patinka minioms, yra jų garbinami, tačiau jie anaiptol nėra tikrosios žvaigždės. Tai minių pripažinti lyg ir stabai, kuriems rūpi daugiau savo asmens iškėlimas, nei idealinės vertybės. Jie elgiasi pagal posakį: mun-dus vult decipi — ergo decipiatur (pasaulis nori būti apgautas, taigi apgaudinėkim). Šitokių pseudodidvyrių ypač netrūksta mūsų laikais, todėl pravartu įžvelgti tikrąjį didvyrio veidą. Seniau ir dabar Iš pirmųjų užuominų jau matyti, kad didvyriais paprastai yra laikomi didžiais darbais pasireiškę žmonės. T. Carlyle manymu, jie yra Dievo išrinktieji, apdovanoti augščiausiomis dorybėmis, kad galėtų vykdyti skirtąjį uždavinį, būtent, valdyti ir tobulinti kitus. Vidutinis žmogus turįs jiems paklusti ir netgi juos garbinti. Didvyrio tipais minėtasis autorius laiko: karalių, kunigą, pranašą, poetą ir rašytoją. Pagal tai jisai pavaizdavo—Mahometą, Knoxą, Liuterį, Dantę, Šekspyrą ir kitus, kaip garbintinus didvyrius.
Skaityti daugiau...

EILĖRAŠČIAI

Parašė ALDONA - IRENA NASVYTYTĖ
ŽINGSNIAI PAMARY Žuvėdros klykauja ant marių, O kranto smėly — gintarai. Ir bangos, rūsčios bangos baras Audringais vakarais. Nuo lūpų tavo vardą vėjas Per kopas lėkdamas pames Ir, mėlynus dažus paliejęs, Panirs į skambančias gelmes. žuvėdros klykauja ant marių, Paklydę žingsniai smėlyje .. . O bangos, rūsčios bangos bara Žubėdras ir mane.
Skaityti daugiau...

VAIŽGANTAS PO 20 METŲ

Parašė L- M.
1932 ir 1933 metais lietuvių tauta neteko dviejų didžiausių savo kultūrinio bei tautinio renesanso figūrų — Maironio ir Vaižganto. Jie mirė vienas po kito, pamečiui, sakytum, susitarę, nors gyvi būdami, kaip skirtingų temperamentų žmonės, retai kada stovėjo arti vienas kito. Jiems mirus, familiariškame atsistatančius tautos ir valstybės peizaže liko plati tuštuma, nelyginant audrai du didelius medžius išvertus. Su jais mirė akinančio herojizmo epocha ir prasidėjo pilkosios kasdienybės era. Abiems jiems buvo suruoštos valstybinės laidotuvės su ordinais ant pagalvėlių, su vėliavų miškais, su visu oficialiu triukšmu ir pompa. Abiejų karstus sekė ministeriai, žvaigždėti generolai ir nesuskaitomos žmonių minios. Taigi, oficialus gedulas buvo labai panašus. Bet pati tauta reagavo ir raudojo šių didelių savo mirusiųjų skirtingai. Maironio mirtis tautoje nepadarė didelio įspūdžio. Jis pats, kaip žmogus, kaip asmuo buvo tolimas ir gal net svetimas. Liaudis net ir nežinojo, kad jis tebebuvo gyvas. Užtat jo dainas, jo poezija vis labiau šaknijosi žmonėse ir gyveno už poetą. Gal dėl to ir jo mirtis praėjo beveik nepastebėta.
Skaityti daugiau...

SAPNU PĖDOMIS

Parašė Jonas Aistis
V. Kazokas — SAPNŲ PĖDOMIS. Eilėraščiai. Išleido M. Morkūnas, Chi-cago, 1953 m. 63 psl. Vincas Kazokas yra jaunos kartos autorius ir metais, ir dvasia. Tačiau prie savo kartos žmonių, ir visai ba reikalo, jis nėra organiškai pritapęs. Tie:a, jis savo poezijos laukuja Terma ir išsireiškimais yra labai nuosaikus, tačiau — konservatorius, bet minties srityje jis yra gana ryškus naujos kartos atstovas. Ypač tai žymu jo susikaupime ties butinėmis (nedrįstu tarti — egzistencinėmis) problemomis. Egzistencinis epitetas jį lyg ir įveltų į tos rėksmingos, o dažnai ir isteriškos literatūros mokyklos ratą. V. Kazokas toks nėra, bet ir jis, kaip ir viri jojo kartos žmonės, daugiau sprendžia problemą, negu išreiškia laiko nuotaiką. Visa jo šio rinkinio poezija yra "butinė". Kitų motyvų kaip ir nėra, o jei ir yra, tai ji sukurta, minties sprendimo būdu, bet ne nuotaikų pynimo ir telkimo keliu, del to ji atrodo apgalvota, dėl to jai stinga kai kurio įvairumo ir ypač jausminės gradacijos ir klimakso. Iš to susidaro įspūdis, kad V. Kazoko poezijai stinga motyvų įvairumo. Taip tikrumoje nėra, bet čia yra bendra jo kartos arba geriau mūsų dienų dvasia, o jis yra tikras šie laiko vaikas.
Skaityti daugiau...

BINKIO LYRIKA

Parašė Aug. Raginis
Kazys Binkis: LYRIKA. Redagavo ir įvadą parašė Jonas Aistis. Išleido Terra, Chicago, 1952 m. 116 p. Didžiausia Kazio Binkio garbė pagrįsta lyrika, tačiau viso labo jos susidaro du plonoki rinkiniai. Jo ei-liuotiniai feljetonai, žavėję mases, poetinės vertės neturi. Net ir su gerais norais, iš "Tamošiaus Bekepurio" ir iš "Kriaučiaus Motiejaus" (pasirodžiusio 1947 metais) sunku beišpešti kokią svaresnę ištrauką. Taip, kad Kazio Binkio vainikas pasilieka "Eilėraščiai", "100 pavasarių", o paskui — drama "Atžalynas". Mūsų lyrikoje Kazys Binkis yra reta išimtis: jisai priklauso prie tų skaidriųjų, saulės nušviestųjų poetų, kurių iš viso taip negausu. Savo poezijoje jisai yra giedrus ir gamtinis. Gamtos bruožas yra jungiančioji jo lyrikos gija, kurios dėka nematyti didelio skirtumo tarp jo ankstesniųjų eilėraščių ir futuristinių. Ir pastaruosiuose jisai yra gamtos vaikas, stipriausias kaip tik tenai, kur jisai dainuoja apie laukus ir vėjus, apie debesis ir purienas. Tobulumo gamtinėje lyrikoje jisai yra pasiekęs savo utose, kaip "Rugiagėlės" arba "Aguonėlės". Tik reikia įsižiūrėti, kokiomis taupiomis, beveik orinėmis priemonėmis jisai išgauna ir nuotaiką, ir vaizdą, ir krištolinį formos tyrumą. Ugniaspalvės aguonėlės Po rugius visur liepsnojąs, Lyg išklydę rojaus vėlės, Ugniaspalvės aguonėlės. . . Visas kraštas — vienos gėlės! Ar čia žemė, ar čia rojus? — Ugniaspalvės aguonėlės — Tik liepsnojąs, tik liepsnojąs. ..
Skaityti daugiau...

ŽVAIGŽDĖTOS NAKTYS

Parašė Aug. R
J. Augustaitytė - Vaičiūnienė: ŽVAIGŽDĖTOS NAKTYS. Išleido Chicagos Skautininkės. 1952 m. 126 p. Cia turime trečią J. Augustaitytės-Vaičiūnienės poezijos knygą. Pirmoji buvo "Po baltu nuometu", antroji — "Skeveldros". "Žvaigždėtose Naktyse" pagrindine gaida nuskamba tėvynė — jos laukai ir girios, jos naktys ir aušros, jos pievų žiedai ir motinos namai su koplytėle galulaukėje, šiuos atminimus ir dar daugelį kitų autorė apglobia savo jausmų švelnumu ir tam tikra romantika, į kurią gražiai įsipina ir tautosakinis žodynas, štai grakštus tokio derinio pavyzdys: Pagiriais pūkšnoja vėjas, Girioje ramu. Atvažiuoja vakarėlis Palšu vežimu. Mėnuo dangumi skarotu Ritasi tyliai; Kabo ant šakų barzdotų Aukso obuoliai.
Skaityti daugiau...

Trumpai

• Czeslavv Milosz, kurio du eilėraščiai spausdinami šiame numeryje, neseniai Ženevoje drauge su vokiečiu VVerneriu Warsinskiu laimėjo Europos literatūros premiją. Jo kūrinys — pirmasis jo romanas "Valdžios grobis", kur piešiamos lenkų kančios 1945 metais. Cz. Milosz laikomas vienu iš geriausių naujosios lenkų kartos lyrikų. Jo poezija jau prieš karą buvo verčiama į lietuvių kalbą.
Antrasis laureatas, Werneris War-sinskis, yra visiškai naujas autorius, vieno Vestfalijos fabriko darbininkas. Jo knyga — "Kelionė į Kimeriją".
Abu premijuoti veikalai bus tuoj išversti į šešias kalbas, pirmos laidos spausdinant po 100.000 egzempliorių. Pačios premijos dydis — 10.000 šveicarų frankų.
• Paryžiuje išeinąs lenkų laikraštis "Kultūra" atspausdino K. Bradū-no, J. Kėkšto, H. Nagio, A. Nykos-Niliūno, ir V. šlaito poezijos vertimų. Minėtas žurnalas įdėjo ir trumpą šių poetų charakteristiką, nurodydamas, kuo jie skiriasi nuo ankstyvesnės kartos.

Skaityti daugiau...

LIETUVIŲ TAUTOS KELIAS

Parašė J. Jakštas
M. Biržiška: Lietuvių Tautos Kelias į naująjį gyvenimą. I t. Galvojimai apie tautą savyje ir kaimynų tarpe. Los Angeles 1952. Mokslinių veikalų, kaip šis prof. M. Biržiškos, pasirodymas yra retas reiškinys mūsų buity. Pirmiausia, mūsų mokslo atstovai, nors jų yra nemaža, dabartinėse sąlygose — neturi priemonių ir progos atsidėti mokslo darbui. Jie daugiausia priversti pelnytis ,sau duoną fiziniu darbu ir su mokslu ryšius kaip ir nutraukė. O jei kuris vargais negalais ir pajėgtų ką sukurti, tai sutiktų dideles kliūtis veikalui išspausdinti. Mat, mokslo veikalai perdaug skaitytojų neturi ir leidėjams neapsimoka jie leisti. Tad kokiam mokslo darbininkui ateis noras atsidėti kūrybai, jei jis neturi aiškios vilties galėsiąs savo kruopštaus darbo vaisiais pasidalyti su visuomene? Šiose aplinkybėse itin vertintinas M. Biržiškos "Lietuvių tautos kelias" pasirodymas ir dėl retumo, vertas ypatingo dėmesio. Iš knygos pavadinimo galima būtų spręsti, kad čia turime reikalo su istoriniu veikalu, kur dėstoma mūsų tautos gyvenimo kelias nuo seniausių laikų iki dabarties. Tačiau skaitydami pastebime, kad jame ne tiek dėstomas chronologine tvarka tautos nueitas kelias, kiek sistemingai vaizduojami įvairūs kultūrinio gyvenimo faktai. Tad iš dalies teisingai Dr. A. šešplauskis — Tyruolis Biržiškos knygą pavadino kultūros istorijos vardu. Iš tikrųjų, joje ant istorinio pagrindo profesorius vaizduoja tuos veiksnius, kur reiškėsi mūsų tautos dvasia. Tad joje kertasi istorinė ir sisteminė pusė, kaip, tariuos, iš smulkesnės veikalo ana-lyzės paaiškės.
Skaityti daugiau...

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Parašė Red.
Francois Mauriac: GYVAČIŲ LIZDAS. Romanas. Iš prancūzų kalbos išvertė Jurgis Griška. Išleido Gabija, 1953 m. 282 psl. Kaina $2.60. Sabik - Vogulov: RAUDONASIS SIAUBAS nugalėtoje Vokietijoje. Išvertė A. V., išleido Dobilas, Chicago-je 1953 m., 103 psl., kaina $1.25. Gaunarna pas E. Vilutį, 3736 Pulaski St., E. Chicago, 111. W. S. Reymont: KAIMIEČIAI, Romanas. (It.) Išvertė F. Neveravičius. Išleido Nemunas, 352 psl., kaina 3 dol. V. Kazokas: SAPNŲ PĖDOMIS. Eilėraščiai. Išleido M. Morkūnas, Chicago, 1953 m. 63 psl. Giovanni Papini: POPIEŽIAUS CELESTINO VI LAIŠKAI ŽMONĖMS. Iš italų kalbos išvertė Dr. Petras Mačiulis. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas, 216 psl. Viršelį piešė R. Viesulas. Kazys Binkis: BALTASIS VILKAS. Pasaka. Išleido Gabija, 1953 m. 36 p.
Skaityti daugiau...

SOLOVJOVO KELIAS Į VAKARUS

Parašė A. Maceina
Nors VI. Solovjovas tiek savo min-ties platumu, tiek jos gilumu nėra mažesnis metafizikas, negu F. Dostojevskis, vis dėlto pastarasis pasidarė greičiau pasaulyje žinomas, negu jaunesnysis jo draugas. Literatūrinė forma, prieinama visiems, praskynė Dostojevskiui kelią į Vakarus jau tuo metu, kai Solovjovas čia tebuvo pažįstamas dar tik atskirų Bažnyčios vienybe susidomėjusių asmenų. Net būtų galima kalbėti apie tam tikrą Dostojevskio užgožėjimą vakarietiškojo žmogaus sąmonėje: Vakarai pradejo žiūrėti į Rusiją ir apskritai į Rytus tiktai pro Dostojevskio prizmę, nebepastebėdami arba per maža pastebėdami kitus rusų mąstytojus bei rašytojus. Nepertraukiama veikalų eilė, prasidėjusi G. Brandes "Dostojevskiu" (1889), eina ligi pat šių dienų (pls;. Zenta Maurina, F. M. Dostojevvskij, 1953). Šiuo atžvilgiu Solovjovas buvo toli atsilikęs. Jeigu R. Lauth savo veikale "Die Philosophie Dostojetvvskij.s' (Muenchen 1950) galėjo priskaityti per šimtą studijų tiktai vokiečių ir prancūzų kalbomis, skirtų Dostojevskiui, tai Solovjovas tegalėtų pasigirti tiktai jų keliolika. Todėl reikia džiaugtis, kad pastaraisiais metais Solovjovas vis labiau randa pripažinimo Vakaruose ir vis sparčiau žengia į europinio žmogaus minties pasaulį, šio mąstytojo idšjos atneša Europai šviesiąją senosios Rusijos pusę; jos atskleidžia mums aną tikrai "šventąją Rusiją", kurioje sakralinis gyvenimo pradas buvo toks gilus ir toks visuotinis. Iš Dostojevskio veikalų prabyla žmogus painiąja, tamsiąja, nuodėmingąja savo egzistencijos puse; jis prabyla kaip sukilėlis prieš Viešpaties tvarką ir net prieš Jį patį; jis kuria gyvenimą, sudūžtantį savo neprasmingume. Užtat Solovjovas sklaido žmogų kaip Dievo bendradarbį kosminiame išsivystyme, kaip dalyvį istorinėje išganymo eigoje, kaip Viešpaties patikėtini amžiniesiems Jo planams vykdyti. Istori.'a Solovjovui yra vienas ištisas didžiulis religinis aktas, kurio metu žmogus taria savo laisvą 'fiat'. Tiesa, ir Solovjovas neslepia ancs gilios dramos, išaugančios iš žmonijos apsisprendimo ne tik už Kristų, bet ir už antikristą. Vis dėlto apskritai jo filosofija yra susitelkusi ne tik apie šią skurdžią žemiškąją egzistenciją, kiek apie dieviškai turtingą žmogiškąjį idealą, šiuo atžvilgiu Solovjovas ateina į Vakarus kaip didysis Dostojevskio papildas, kaip naujo vaizdo nešėjas paklydusiai Europai.
Skaityti daugiau...

"ŠVIESUOMENE" IR "LIAUDIS"

Parašė J. Alaušius
Imame šiuodu žodžiu kabutėse, norėdami pabrėžti, kiek šie terminai šiandien sureliatyvėję socialines padėties atžvilgiu. Tiesa, ir anksčiau, nuo pat tautinio atgimimo ir tautinės šviesuomenės išaugimo metų, nebuvo principinės įtampos tarp šviesuomenės ir liaudies pačiu tuo, kad beveik visi mūsų šviesuoliai buvo liaudies vaikai. Senoji praraja, skyrusi dvarą ir kaimą, buvo pakirsta baudžiavos panaikinimu ir galutinai užlyginta žemės reforma. Niekas negalėjo praeities ilgėtis, nes ji buvo radikaliai persunkta socialine neteisybe: palikti dirbančiuosius tamsoje, o šviesą rezervuoti ponams. Tautinės valstybės atstatymas buvo pagrįstas kaip tik šiuo ilgus istorinius amžius trukusios socialines neteisybės pašalinimu. Bet kokią socialinę sistemą imsime, visada liks joje tam tikra socialinė diferenciacija, ir užtat visada joje bus galima tam tikra socialinė įtampa. "Mėlyno kraujo" aristokratiją mūsų laiko socialinėje struktūroje pakeičia "baltų rankų" valdininkija (plačiausia to žodžio prasme). Principiškai valdininkija privalo tarnauti visuomenei. Deja, tarp "principų" ir "faktų" visada lieka didesnis ar mažesnis tarpas, kur šių principų realizavimas faktiniame gyvenime priklauso laisvai žmogaus valiai. Užuot tarnavusi visuomenei, valdininkija neretai ima parazitiškai įsitaisyti viešpačiais. Nenuostabu, kad daugiau ar mažiau ši pagunda kuždėjo ir mūsų valdininkiš-kajai šviesuomenei puoselėti "baltų rankų" kultą ir tuo pačiu "juodas rankas" stumti paniekon (jei ne kita prasme, tai bent šia: laimingas esu, kad galiu savąsias rankas išlaikyti baltas).
Skaityti daugiau...

KELIOS PASTABOS ILIUSTRACIJOS MENO KLAUSIMU

Parašė L. M.
Klasiškas meno istorijoje menininko ir publikos konfliktas nuolatos grįžta ir įvairiomis formomis pasikartoja aktualioje kasdienybėje. Publika visais laikais norėjo ir dabar tebenori menininką suvaržyti savo skoniu bei estetiniu interesu. Publika visuomet reikalavo, kad meno kūrinys jai būtų be jokių pastangų suprantamas, nereikalautų nieko iš žiūrovo ir būtų nelyginant koks desertas po normalių pietų. Kartais neklaužadai dailininkui publika bandė taikyti net sankcijas, kišdamasi ir į grynai techninius dalykus ir, žinoma, niekad nepagalvodama, kad nevisuomet kaltas būna uždavinys, kad būna kartais kaltas ir sprendėjo nepasiruošimas Pereitame (5) Aidų Nr. skaitėme Jono Aisčio straipsnį (pastabas) "Apverstos iliustracijos proga", kuriame mūsų tik ką minėta, konfliktas dar kartą suaktualinamas. Jonas Aistis savo pastabose stovi publikos tribūnoje ir "vox populi" titulu dėsto savo samprotavimus dėl M. Katiliškio "Užuovėjos" iliustracijų, darytų R. Viesulo, ta proga padarydamas keletą ginčytinų pastabų iliustravimo klausimu apskritai. J. Aisčiui atrodo, kad R. Viesulo iliustracijos blogos. Tai yra skonio dalykas. Man atrodo, kod jos toli gražu nėra tokios blogos. Bet ne mano uždavinys čia įrodinėti jų gerumą. Tik pastebėsiu, kad Jono Aisčio argumentacija yra pernelyg populiari, anekdotinė. Apversto aug-štyn kojom paveikslo anekdotas tokiais atvejais buvo panaudotas šimtus kartų. Daugiau norėčiau paliesti tik bendresnio pobūdžio priekaištus ir teigimus iliustravimo meno klausimais.
Skaityti daugiau...

DĖL "SPAUDOS BANDITŲ"

Parašė J. Alaušius
Jau daug kartų buvo aštriai pasisakoma prieš "spaudos banditus", suprask: šmeižikus, prisidengusius slapyvardžiais ar slapyraidžiais. Neseniai vėl šiuo klausimu "Lietuvių Dienose" (šių metų trečiame numeryje) pasisakė prof. St. Kolupaila: "Slapukas spaudoje lygus ginkluotam banditui su kauke: ir pagautas meluojant jis neparodo veido, tik pakeičia kaukę. Nelygi kova su maskuotu priešu, kai tenka teisintis dėl nebūtų dalykų. Spauda yra viešoji tribūna: garbingas asmuo privalo turėti drąsos viešai pasirodyti, o nesislapstyti po redakcijos suolu. "Aušros" laikais autoriai turėjo racijos slėpti savo vardus nuo žiaurios policijos. Kokį moralinį pasiteisinimą turėtų spaudos slapukai laisvoje šalyje su standartine piliečių etika?". Jei tenka vis iš naujo šį klausimą kelti, yra ženklas, jog jis vis nenustoja savo aktualumo. Todėl ryžtamės ir mes šiuo klausimu pasisakyti. Visai sutikdami su prof. St. Kolupailos pareikštų slapukų šmeižikų pasmerkimu, norime betgi keliomis distinkcijomis klausimą platėliau paryškinti. 1. Kada iš viso norima pasisakyti prieš slapyvardžių naudojimą, yra pavojaus sudaryti įspūdžiui, jog principiškai slapyvardžiai yra smerktini. Tiksliau betgi būtų pasakyti: principiškai yra smerktinas kiekvienas netiesos skelbimas, nežiūrint, ar būtų prisidengiama slapyvardžiu ar būtų turima drąsos (lygu: neturima gėdos) sava pavarde pasirašyti. Pats slapyvardžių vartojimas savyje negali būti smerkiamas, nes gali būti slapyvardžiais naudojamasi įvairiais motyvais, morališkai neprikišamais. Jei yra žmonių, sergančių liga matyti savo pavardę atspaustą, tai lygiai yra žmonių, kurie panašiai viešumos nemėgsta.
Skaityti daugiau...

VERTIMŲ KLAUSIMAS

Parašė J. Varinis
Prieš pora metų vienas pariotinis mūsų žurnalas išleido knygą, pavadintą "Medinis arklys", kurios pasirodymas iškėlė natūralų klausimą: kam mums reikalingi toki svetimi ir tikra to žodžio prasme mediniai "arkliai"? Be minėto žurnalo, ir kitos labai rimtos lietuviškos leidyklos ėmėsi leisti vertimus, kai tuo tarpu nekiekviena lietuviška knyga (aš nekalbu apie menkavertes) randa leidėją. "Terra" po.kartojo Axel Munthe "San Michèle knygą", Maupassant "Karolius", A. Gailit "Tomą Nipernadį" ir naujai "Gabija" pakartojo Romain Rolland "Petrą ir Liuciją" ir visai neseniai V. Mykolaičio - Putino versta "Konradą Valenrodą"; "Lietuviškos Knygos Klubas" išleido Lamos "Angelus" ir entuziastingai sutiktą ispaniškosios Pietų Amerikos prozos antologiją "Pietų Kryžiaus padangėje", verstą P. Gaučio.
Skaityti daugiau...

LIETUVOS PARTIZANŲ LAIŠKAS ŠV . TĖVUI KELIAUJA PER EUROPĄ

Parašė J. B.
1948 m. Vakarų Europą pasiekė Lietuvos partizanų vadovybės siųstas tikinčiųjų laiškas Šv. Tėvui Pijui XII. Laiško pabaigoje buvo sakoma-. "Rašome jį pogrindyje prie mirgančios šviesos, kiekvieną valandą laukdami enkavedisto pasirodant. Kai šitas laiškas Jūsų šventybę pasieks, mūsų, galbūt, nebebus gyvų; galbūt, kai kurie iš tų, kurie neš šį laišką prie savo kūnų priglaudę, bus kritę nuo čekisto kulkų." Tikrai, iš būrio vyrų tik du pasiekė Vakarus su brangia našta. Jų atneštas laiškas buvo perduotas į tuometinio šv. Tėvo tautinio delegato kan. Felikso Kapočiaus rankas, kuris, nuvykęs į Romą, asmeniškai įteikė Pijui XII su lydimuoju raštu ir vertimais.
Skaityti daugiau...

GAVO PREMIJĄ

Parašė J. P.
Dail. Jonas Aleksandravičius, kilęs iš Kražių, Lietuvoje baigęs teisės mokslus ir kurį laiką kaip teisininkas dirbęs įvairiose įstaigose, vėliau atsidėjo meno studijoms ir kūrybai. Tremties dienas dail. Jonas Aleksandravičius leido Vokietijoje, lietuvių kolonijoje Wangene. Sunkiose sąlygose yra nutapęs daug gamtos pei-sažų, portretų, įvairių kitokių kompozicijų. Nemažai jo paveikslų yra nupirkę prancūzų karinės valdžios pareigūnai.
Skaityti daugiau...

ĮVYKIAI

• šiemet Pabaltijo žmonių deportacijas birželio men. New Yorke minės bendrai lietuviai, latviai ir estai. Minėjimui rengti sudarytas iš šių trijų tautų atstovų komitetas.
•    Gegužes 7 d. Kongreso atstovas Charles J. Kersten, Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) prašomas, JAV atstovų rūmams įteikė rezoliuciją, kurioje siūloma paskirti komisiją klastingam Lietuvos, Latvijos ir Estijos prijungimui prie Sovietų Sąjungos ištirti.
•    Lietuvių Enciklopedijos redakcija kviečia visus tautiečius tuojau siųsti žinias apie jų apylinkėje gyvenančius lietuvius, jų skaičių, veikėjus, įvairias draugijas, lietuvių parapijas, mokyklas. Nepamirštinos ir kitos įstaigos — bankai, prekybos bendrovės, fabrikai, klubai, kultūros pastatai bei paminklai. Siunčiamuose pranešimuose prašoma nurodyti įstaigų įsikūrimo laiką, svarbesnius lietuvybei darbus, jų kūrėjus bei žymesnius darbuotojus. Rašant apie asmenis, būtina paduoti pavardę, vardą, gimimo vietą, datą, mokslą, veiklą, konkrečius darbus mokslo, meno, visuomeninio gyvenimo ir kitose šakose. Tuo būdu manoma sutelkti daug lituanistinės medžiagos. Įpatin-gai pagalbon šaukiama draugijų ir kitų įstaigų vadovybės. Medžiagą prašoma siųsti šiuo adresu: Lietuvių Enciklopedija, 366 W. Broadway, So. Boston 27, Mass.
•    Naujojo Valstybės Departamento šefo R. L. Jonson pranešimu "Amerikos Balso" okupuotiems kraštams radijo programos nebus siaurinamos. Nauju patvarkymu panaikinama ispanų, portugalų ir prancūzų kalbų skyriai, kurių programos lietė daugiausia Pietų Ameriką ir kitus kraštus šiapus "geležinės uždangos".
•    Balandžio 24, 25, 26 dd. Cambridge sušauktas jaunimo organizacijos "Vyčiai" seimelis. Dalyvavo 103 atstovų iš 13 kuopų. Buvo griežtai pasisakyta prieš nelietuvių įsileidimą į šią organizaciją. Išimtis daromos tik "vyčių" mišrioms šeimoms.

Skaityti daugiau...

Skelbimai ir leidėjai

"AIDAI" SKIRIA LITERATŪROS PREMIJĄ
Mėnesinis kultūros žurnalas "Aidai", leidžiamas TT. Pranciškonų, pamečiui skirs po vieną $500.00 premiją už premijos komisijos geriausiu pripažintą grožines literatūros ir mokslo veikalą, šiuo skelbiama jos taisykles:
1.    1954 metais antrą kartą premija bus skiriama už grožin? literatūrą: poeziją, noveles, apysakas, romaną ar dramą.
2.    Už premijos komisijos geriausiu pripažintą veikalą skiriama premija nebus skaldoma tarp atskirų autorių.
3.    Premijos komisija vertins 1952-1953 m. pasirodžiusius viešumon grožines literatūros kūrinius ir tais metais parašytus, bet del dabartinių sąlygų negalėjusius būti išspausdintais kūrinius tų autorių, kurie juos prisius komisijai.

Skaityti daugiau...

VIRŠELIAI

Sukurta: Kretingos pranciškonai