|
|
1954 m. 7 rugsėjis
Parašė JULIUS GRAVROGKAS
|
Pereitame amžiuje buvo paplitusios pozityvizmo nuotaikos. Tai buvo perdėtas mokslinio intelektualizmo vertinimas — tikėjimas, kad viskas pasauly yra dėsninga, surišta nepakeičiamais dėsniais.
Pozityvizmo filosofija yra patyrimo faktų analizė, kuria reikia jieškoti dėsnių. Buvo tikima, kad mokslas neturįs ribų, kad jisai pašauktas išaiškinti visą tikrovę, atidengti visas paslaptis. Tai buvo mokslinis natūralizmas su jo pretenzijomis, kad jisai pajėgs mechanikos formulėmis suprasti ir dvasios dalykus, kad jisai nėra reikalingas jokios antgamtinės kontrolės ar pagalbos ir kad tai, ko jisai negalės išaiškinti, yra tik fikcija ir iliuzija.
Prieš tą nuotaiką mūsų laikais pasireiškė filosofijoje kraštutinė reakcija, būtent — antiintelektualizmas. Žymiausias tos reakcijos atstovas buvo prancūzų filosofas Henri Bergson. Tikrovė pagal Bergsoną yra nenutrūkstamas judesys, kur nėra nieko pastovaus, vadinas, judesys be to, kas juda. Galvojimas netinkąs tikrovei suprasti, nes galvojimo elementai yra sąvokos, kurios dėl savo statiško pobūdžio tikrovės nereprezentuoja. Galvojimas tinkąs tiktai praktiškiems reikalams, vadinas, civilizacijai kurti, bet netinkąs tikrovei pažinti tokiai, kokia ji yra. Tinkamesnis tikrovei pažinti būdos esąs juslinis patyrimas ir intuicija, kuri mato tikrovę, kaip nenutrūkstamą srovę, pirma negu intelektas ją sušaldo savo sąvokomis. Intuicijoje žmogus susiliejąs su visa tikrove, kuriai priklauso ir Dievas. Ir tai esąs patikimiausias pažinimo būdas.
Ir kitos antiintelektualinės filosofijos srovės panašiai nuvainikuoja intelektą. O jei skiria jam kurią reikšmę, tai tik antraeilę, kiek jisai padeda mums išaiškinti tai, ko mes betarpiškame jusliniame pažinime negalime išskirti. Svarbiausios reikšmės mums turįs instinktas, kuris mus veda ir kuriuo intelektas tik seka.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė JONAS MEKAS
|
DEVYNIOLIKTOJI IDILĖ
RUDUO, PASKUTINIEJI MĖŠLAVEŽIAI
Siūbuodami, paūščiodami lankstos alksniai,
sukūpdami ir vėliai išsitiesdami po vėjo šuorais,
išsidraikiusiom ir susipynusiom galvom.
Ir kai įsilaidavę gūsiai akimirkom praskleidžia
jų plinkančias viršūnes,
matyt ruplėtos, pilkuojančios jų žievės.
Patsai rudens siautėjimosi laikas.
Ir pro bekiūžančius, lekiojančius lapus,
varganai besaugojančius savo auksą,
ir plinkančius, lietaus nugairintus kamienus,
prasimuša pirmasis putelių raudonis.
Skynimuose, tarp plikų, laibučių atžalų,
pilni šermukšniai praskečia įsunkusias rankas
ir lesina triukšmingai, neramiai besibūriuojančių
varnėnų šuorus.
Tuščia laukuose. Tik vienišai bestypso
boluojanti rugienų dryžai,
naujai aparti pūdymų laukai;
tik kažikur, nuo sodžiaus, nuo sukumpusių sodybų,
siauru, kietai vežimų ir bandų išmintu praganu,
girgždėdami siūbuoja mėšlo prikrauti vežimai,
svyruodami, lėtai, su kiekvienu arklio žingsniu,—
ir rūpestingai įsimaukšlinęs rudinėn,
žemyn nuleidęs veidą,
taryt kiekvienas žingsnis būtų visas laikas,
kaip patsai likimas eina ūkininkas;
švyluoja vėjas, ir dūrinė plevėsuoja,
kaip sukūpusios krūmokšnių galvos.
O ant laukų, ant krūmų, virš mėšlinų kratytojų,
boluojančių plačiom skarom,—virš pūdymų,
vienodai ir lėtai lynoja šaltas rudenio lietus —
taip dieną naktį, dieną nakt.
|
Skaityti daugiau...
|
LIETUVIŲ TAUTOS ŽYGIŲ ŠALTINIAI |
|
|
|
Parašė ZENONAS IVINSKIS
|
KARALIAUČIAUS ARCHYVO SVARBA LIETUVOS PRAEIČIAI
1. Skaudus mūsų istorijos dokumentacijos likimas
Vargu kurios nors kitos tautos atgimime istorija pasidarė tokiu svarbiu veiksniu kaip lietuviams. Labiau įsisąmonindama, tiesiog garbindama savo praeitį, mūsų tauta stipriau budo ir brendo. Liūdnais 19-tojo amžiaus priespaudos laikais romantikas lietuvis nuolat žvalgėsi į savo praeities žygius. Jis guodėsi jais ir gaivinosi. Šitaip, atradusi didžius savo darbus praeityje, tauta kėlėsi ir labiau pažino savo tikrąją paskirtį Pabaltijo erdvėje.
Tos tautos žygių dokumentavimą praeityje tačiau yra ištikęs labai skaudus likimas. Nė ženklo nebeliko, pvz., didžiųjų kunigaikščių rūmų Gedimino kalno papėdėje. Po trečio padalinimo rusai juos tuoj nugriovė. Tai pasidarė lyg kokiu nelaimingu simboliu lietuvių praeities paminklams bei šaltiniams. Didžiųjų kunigaikščių kanceliarijos gausus archyvas, vadinamoji "Lietuvos Metrika", buvo išvežta Maskvon. Pagal 1920 metų VII. 12 sutartį ji turėjo būti Lietuvai grąžinta. Bet toji pagrindinė mūsų tautos praeities versmė liko ir toliau ten Lietuvos istorijos mokslui neprieinama. Dar liūdnesnis likimas ištiko garsųjį Radvilų archyvą ir jų biblioteką Nesvyžiuje. Ištaršyti taip pat arba ir visai karų pasėkoje žuvo ir kitų Lietuvos didikų archyvai. Sunyko ir jų rūmai. Ar kas, pvz., iki pamatų nugriuvusiuose Jėzno rūmų likučiuose beatpažintų didingus Pacų palocius, apie kuriuos karaliai Vazos sakydavo: "Pac wart palace, a palac Pacą". O kur jų ir kitų magnatų archyvai?
|
Skaityti daugiau...
|
UŽSIENINIS LAISVĖS KOVŲ FRONTAS |
|
|
|
Parašė V. VAITIEKŪNAS
|
Laisvės kovų fronto dvilypumas
Kovos dėl laisvės su krašto pavergėjais, — vistiek, ar jie savo, ar svetimieji, — paprastai vyksta dviem frontais: vidaus bei užsienių. Ir mūsų tautos kova, — tiek seniau su carinės Rusijos okupacija, tiek dabartiniais laikais su bolševikinės Rusijos okupacija, — ėjo ir tebeina minėtais dviem frontais.
Užsieninis laisvės kovų frontas pasidaro ypatingai svarbus dėl to, kad pavergtajame krašte priešas ne tik teroro režimą įveda, bet ir patį kraštą nuo likusiojo pasaulio stengiasi aklinai izoliuoti. Nors šiais radijo laikais visiškos izoliacijos ir negali pasiekti, vis dėlto gali užgniaužti pavergtojo krašto balsą, ir jo ryšius su pasauliu labai ir labai susiaurinti, jau nekalbant apie negalimybę laisvės kovų vidaus fronto dalyviams atstovauti tautai užsieniuose ir praktiškai reikštis užsieniniame laisvės kovų fronte, dalyvaujant įvairiose tarptautinėse konferencijose, bendradarbiaujant įvairiuose tarptautiniuose sambūriuose ar bet kuriuos kitus užsieninio laisvės kovų fronto uždavinius atliekant.
Dėl to neatsitiktinai jau pirmosios bolševikų okupacijos pradžioje 1940 m. pirmieji laisvės kovų židiniai susidarė ne tik pačioje okupuotoje Lietuvoje, bet lygiagrečiai ir užsieniuose: Jungtinėse Valstybėse — Amerikos Lietuvių Taryba (pradžioje Lietuvai Gelbėti Taryba), Argentinoje — Lietuvai Išlaisvinti Centras, Europoje — Tautinis Lietuvos Komitetas ir Lietuvos Aktyvistų Frontas. Neatsitiktinai ir per antrąją bolševikinės Rusijos okupaciją Lietuvoje, per pastarąjį Lietuvos laisvės kovų dešimtmetį užsieniniame laisvės kovų fronte 1944-45 metais reiškėsi Vliko Užsienių Delegatūra, nuo 1945 m. reiškiasi Vlikas, 1943 m. Lietuvoje sudarytos vieningos politinės vadovybės palikuonis. Neatsitiktinai ir šalia Vliko reiškiasi eilė kitų užsieninio laisvės kovų fronto židinių Europoje ir kitur laisvajame pasaulyje.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė PAULIUS STELINGIS
|
SENELĖS PASAKA
Ilgai ilgai neges mažytis žiburėlis
Ir pasaka senelės nesibaigs
Apie devynis brolius jųjų
Ir karalaitę grožio nuostabaus.
Taip gera bus klausytis josios mažutėliams.
Senelės pasaka tokia ilga . . .
Už lango ūžaus vėjas, pirkioje — ratelis .. .
Ir tils. Nutils. Tyla, tyla .. .
|
Skaityti daugiau...
|
DU LIETUVIAI — DIDIEJI EUROPIEČIAI |
|
|
|
Parašė JONAS GRINIUS
|
O. Milašius J. Baltrušaitis
J. Baltrušaitis ir O. Milašius
Čia norėčiau pasidalyti mintimis apie du didelius lietuvių poetus — Jurgį Baltrušaitį ir Oskarą Milašių — kurių kaulai palaidoti toli nuo Lietuvos — Prancūzijos žemėje. Vienas jų — Milašius — yra miręs Fontainebleau prieš 15 metų '1939 m. kovo 3 d.), o antrasis — J. Baltrušaitis — Paryžiuje prieš 10 metų (1944 m. sausio 4 d.). Tačiau tų dviejų lietuvių gyvenimas bei veikla, kurie turi nevieną bendrą bruožą ir atskleidžia vieną kitą aktualią problemą, netelpa vien lietuvių tautos ir valstybės rėmuose. Į juos reikia žiūrėti plačiau, kaip į savo laiko europiečius.
Todėl čia pirmiausia ir noriu trumpai pažvelgti, kuo J. Baltrušaitis ir O. Milašius yra panašūs ir kuo skirtingi, kaip lietuviai, kaip europiečiai ir kaip poetai. O jei tai paaiškės, gal bus aiškiau matyti, kuo juodu siejasi su lietuvių tautos tragedija, kuri šiais sutemų ir antihumanizmo laikais ypač rūpi.
*) Paskaita skaityta š. m. balandžio 4 d. lietuvių bendruomenei Paryžiuje.
Metę pirmąjį žvilgsnį i J. Baltrušaičio ir O. Milašiaus gyvenimą bei veiklą, pastebime nevieną panašumą. Juk jiedu abu yra poetai, jiedu abu yra Lietuvos diplomatai, kurie savo brandžiausius metus (tarp 42 ir 65 m.) yra paskyrę atsikūrusios Lietuvos valstybės interesams atstovauti ir ginti svetimose valstybėse — J. Baltrušaitis Sovietų Sąjungoj, o Milašius — Prancūzijoj. Jiedu panašūs taip pat tuo, kad savo gražiausius metus praleido svetur, toli nuo Lietuvos, o savo poetine kūrybą pradėjo svetimomis kalbomis. Kaip poetai, ne Lietuvoj pradėję savo darbą, jiedu taip pat nuošaliai yra stovėję nuo socialinių ir politinių kovų, su kuriomis buvo susijęs lietuvių tautinis atgimimas ir savos valstybės atstatymas. Bet jiedu, Baltrušaitis ir Milašius, niekeno neraginami, savo noru įsijungė į Lietuvos valstybės kūrybą, kai tik, pirmajam karui baigiantis, Lietuvai sušvito seniai lauktos laisvės rytas. Nuo tada jiedu savo asmenine ir oficialine veikla, savo raštais (asmeniniais ir oficialiniais) nenustojo sielotis Lietuvos reikalais iki gyvenimo galo. Lietuvių tautos prisikėlimas ir susiorganizavimas J. Baltrušaičiui ir O. Milašiui turėjo lemiamos reikšmes, kaip lietuviams. Todėl čia galime pasakyti, kad ne tik lietuviai ir Lietuva jiedviems skolingi, bet taip pat jiedu skolingi nepriklausomai Lietuvai, nes jos laisvė tų vyrų gyvenimą padarė vis-pusiškesnį, prasmingesnį ir tikresnį.
|
Skaityti daugiau...
|
ATSIMINIMAI IŠ KNYGNEŠIŲ GADYNĖS |
|
|
|
Parašė KAN. M. VAITKUS
|
Kas, kuomet, kaip uždraudė mums raštą ir kaip savo tikslų siekė, apie tai gražiai bei išsamiai yra 'Aidų" balandžio ir birželio numeriuose rašęs prof. Vaclovas Biržiška, mūsų geriausiasis tų reikalų žinovas, — tad apie tai čia nebekalbėsiu, o pabandysiu šį tą papasakoti iš savo paties atsiminimų.
Šiokiu tokiu kovos už lietuvišką spaudą liudytoju man teko būti nuo maždaug 1890 metų, kada atėjau į proto amželį ir pramokau lietuviškai skaityti. Gyvenome tuomet Gargždų miestely prie pat buvusiosios Rusų-Vokiečių sienos, priešais Klaipėdą. Kai kurių gyventojų žemės prieidavo prie pat valstybinės sienos griovio: užtekdavo patupėti savo dirvos gale, apsižvalgyti, ar kareivis sargybinis į tave nežiūri, — ir mauk per griovį; mes, vaikai, taip ir eidavome per sieną pasiuogauti, o kartais ir kurio menkesnio ar svarbesnio šmukulio pargabenti; tuo tikslu stengdavomės įsigyti gerų santykių su sargybiniais: atnešdavome jiems vaisių bei daržovių, o jie dėkingai priimdavo ir paskui nekeldavo skandalo, kai mūsų žąsys bei paršiukai sulaužydavo valstybinės ribos dėsnius, ir mums tekdavo bėgti į Prūsus jų parsivaryti, ar kai ir patys beišdykau-dami bėgdavome ten bei atgal. Darydavau tai ir aš. Ir vieną kartą maskolius ėmė mane vytis. Kuo širdies nepamečiau. Maniau — dabar tas barzdyla mane ryte praris sugavęs . . O jis vien pabučiavo ir paleido . .
Pirmoji knyga lietuviškomis raidėmis, kurią man teko gauti pasiskaityti, buvo senas "Palangos Juzės" egzempliorius, kurį iš kažin kur mano tėvas buvo ištraukęs. Kur, kas ir kuomet tą knygelę buvo išspausdinęs, anuomet, žinoma, nepasidomėjau. Kad lietuviškos knygos uždraustos, levas man tuokart nieko nesakė: per mažas dar buvau. Apie tą pat laiką kažin kuriuo keliu atsirado mūsų namely krūva užsieny spausdintų lietuviškų knygelių, prie kurių tuoj prisigretinau pasisklaidyti, pasiskaityti ir . . . ne ką tesuprasti, ypač kažin kokių amerikinių tarppasaulėžiūrinių ginčų; tik vienas dalykas man aiškiau įsmigo: Šėtonas pragare atsidėjęs seka ginčą ir štai ima vieną iš tų laikraščių ir, lyg kokį keiksą, pamirkęs savo pragarinėj kavoj — verdančioj dervoj — skaniai praryja . . Betgi ne turiniu anuomet dar domėjaus, o vien knygelių forma bei spalva, ir maloniai jomis pasižaidžiau, kaip žaisliukais. Kas jas pas mus atnešė, ar tiesiai koks knygnešys, ar mano sesutė, ar šiaipjau šmukulninkas, anuomet man niekas nesakė. Nebeatsimenu ir ar dažnai pas mus tas knygas atnešinėdavo. Paaugęs prisiprotėjau, jog dėl to tas kontrabandines knygas kaip tik pas mano tėvą atnešė ar atnešdavo, kad jis buvo siuvėjas — tad žmonėms buvo lengviau neįtariamiems pas jį ateiti ir tas knygas išsinešioti.
|
Skaityti daugiau...
|
BALTŲ MITOLOGIJOS APŽVALGA |
|
|
|
Parašė J. Balys
|
Buvęs Teologijos Fakulteto docentas Latvijos Universitete Dr. Haralds Biezais bando duoti trumpame veikalėlyje baltų tautų mitologijos šaltinių ir tyrinėjimų apžvalgą. Darbas padalintas į tris skyrius: istorinių šaltinių liudijimai, tautosakinė medžiaga ir patys tyrinėjimai. Kiekviename skyriuje vėl atskirai kalbama apie senprūsius, lietuvius ir latvius. Literatūros sąrašas nedidelis, apima tik 210 šaltinių, knygų ir straipsnių įvairiomis kalbomis.
Autorius užsidėjo nelengvą uždavinį: ne tik bibliografiškai suregistruoti, bet ir kritiškai aptarti kaip pačius šaltinius, taip ir iki šiol atliktus tyrinėjimus, trumpai nusakant jų turinį. Toks darbas labai reikalingas; sveikintinas autoriaus ryžtingumas. Tačiau sunku tikėtis, kad tokios mažos apimties veikale būtų buvę galima visapusiškai apžvelgti tokią plačią sritį. Užtat dažnokai pasitaiko pilnai neišvystytų minčių ir nepagrįstų tvirtinimų, aptarimai perdaug bendri, pasigendame aiškumo ir pastebime paviršutinišką recenzuojamų darbų įvertinimą. Atrodo, kad autorius dar neseniai ir per mažai šioje srityje dirba, tad daugelis dalykų jam pačiam tebėra neaiškūs. Reikia manyti, kad geriausiai pavykusi bus latviška dalis, pusėtinai gerai aptariami ir senprūsių mitologijos šaltiniai, kurie yra daugiausia vokiškai paskelbti, o silpniausia išėjo lietuviškoji dalis. Apie šią ir teks kiek plačiau pakalbėti.
|
Skaityti daugiau...
|
Jonas Grinius: ŽIURKIŲ KAMERA. Trijų veiksmų drama. "Aidų" leidinys. Brooklyn, 1954. 120 p.
Viktoras Gidžiūnas, O. F. M. LE-GENDARIsKIEJI PRANCIŠKONŲ KANKINIAI VILNIUJE. "Aidų" leidinys, Brooklyn, 1954, 45 p.
A. Landsb3rgis: KELIONĖ. Romanas. Draugo Bendradarbių Klubo leidinys. Chicago, 1954. 259 p. Kaina $2.50.
Lithuanian Narrative Folksongs by Jonas Balys. A Treasury of Lithuanian Folklore, IV. Washington, D. C, 1954. 144 p. $3.50.
Alfonsas Gricius: TROPIKŲ ELEGIJOS. Lyrika. Išleido "Australijos Lietuvis", Adelaide, 1953 m. 61 p.
VYDŪNAS: PRABOČIŲ ŠEŠĖLIAI. Antrasis leidimas. Terra, 1954 m., 182 p.
Kun. J. A. Karalius: JAUNUOMENĖS AUKLĖJIMAS. Išleido autorius. 1954 m., 52 p. Kaina 25c.
1 Laisvę. 1954. Nr. 3 (40). Vyr. redaktorius — Juozas Brazaitis.
Lietuva. Politikos žurnalas. 1954 m. balandžio-birželio mėn. Nr. 6. |
Skaityti daugiau...
|
• Rugpjūčio mėnesį išėjo iš spaudos "Literatūros Lankų" 4 numeris. Jame su originalia ir verstine kūryba randami šie autoriai: Leonas Miš-kinas, Vytautas Mačernis, Georg Heym, Kazys Bradūnas, Juozas Kėkštas, Henri Michaux, Salvatore Quasimodo, Vasco Pratolini, René Marill - Alberes, Marius Katiliškis, Kostas Ostrauskas, Algirdas Greimas, Pranas Budrys, Alina Pajaujy-të-Staknienë, John Steinbeck. Kritikos skyriuje recenzuojama Lietuvių Enciklopedija ir Bern. Brazdžionio, Alfonso Nykos Niliūno, č. Grincevičiaus bei J. Gliaudos naujausios knygos. Numeris įdomiai iliustruotas.
• Lietuvių rašytojų Draugijos suvažiavimas įvyksta rugsėjo 26 d. Čikagoje Lietuvių auditorijoje. Suvažiavimo proga rengiamas ir literatūros vakaras. |
Skaityti daugiau...
|
LOTYNŲ AMERIKOS KATALIKŲ VILTYS IR RŪPESČIAI |
|
|
|
Parašė Titas Narbutas
|
Mes, šiauriečiai, esame linkę labai greit pateisti Lotynų Amerikos katalikus. Jieškodami teisingesnio sprendimo, turime pastebėti ne tik šešėlius, bet ir neužsimerkti prieš šviesą.
Lotynų Amerikos kraštuose, t. y. Meksikoje, Vidurio ir Pietų Amerikoje, yra 154 milijonai gyventojų. 1953 metų oficialiais Vatikano daviniais katalikų nuošimtis mums labiau žinomuose kraštuose yra sekantis: Argentinoje 89%, Brazilijoj 91%, Čilėj 92%, Ekvadore 96%, Kolumbijoj 99%, Paragvajuj 93%, Peru 95%, Urugvajuj 78%, Venecueloj 97%. Bendras katalikų nuošimtis Lotynų Amerikos kraštuose skaitomas 95%. Taigi katalikų tuose kraštuose yra apie 147 milijonus. Tačiau praktikuojančių katalikų, t. y. atliekančių velykinę išpažintį ir sekmadieniais lankančių šv. mišias, palyginamai, yra mažas skaičius. Čilės vyskupai neseniai paskelbė, kad tik 10% užsirašiusių katalikais praktikuoja reguliariai savo religiją. Prileidus, kad panašiai yra ir kituose Lotynų Amerikos kraštuose, rasim tik 15 milijonų praktikuojančių katalikų. Tačiau negalima pasakyti, kad kiti yra tik vardo katalikai. Kai kuriomis progomis, kaip kongresų ar procesijų metu, tos krikštytos masės parodo labai didelį religinį entuziazmą. O kad jų menkas religinis išauklėjimas, tai yra priežasčių.
|
Skaityti daugiau...
|
KANADOS LIETUVIŲ KONGRESAS |
|
|
|
Parašė Pr. G.
|
Šią vasarą Kanados liet. katalikų gyvenime įvyko neeilinis reiškinys — pirmasis kongresas. Jis buvo pirmas ir savo pobūdžiu, ir dalyvių skaičiumi. Ikišiol Kanadoje buvo įvairi4 katalikų suvažiavimų, minėjimų, konferencijų, bet tokios platesnes manifestacijos nebuvo ryžtasi organizuoti. Marijos Metai gi davė progą organizatoriams užsimoti platesniam pradalgiui. Katalikų Veikimo Centro Valdyba, remiama parapijų, organizacijų ir paskirų asmenų, buvo tas judintojas, kuris liepos 3-4 d. Toronte ir Hamiltone sutelkė gausius būrius katalikų. Pirmoji diena buvo skirta organizaciniams reikalams, antroji — Marijos garbei. Tuo būdu kongreso tikslas buvo dvilypis — suglaudinti organizacinę rikiuotę ir viešai pareikšti pavergtųjų ir laisvųjų Lietuvos sūnų ištikimybę Dievo Motinai.
Persitvarkymas
Su naujaisiais ateiviais Kana-kr'e atsirado ir naujos katalikų organizacijos. Iš seniau buvo įsisteigusios dvi liet. katalikų parapijos — Mon-trealy ir Toronte, kur gyvavo i" dabar tebegyvuoja pašalpinės draugijos ir brolijos. Jos bendro centro, berods, neturėjo. Atsiradus nau'oms jėgoms, buvo suorganizuota K. V. C. kuris ikišiol ir vadovavo organizuotai katalikų visuomenei. Patirtis betgi parodė, kad ši iš Lietuvos atsinešta veikimo forma nebuvo populiari, o seniesiems ateiviams svetima. Naujos sąlygos vertė jieškoti ir naujų veikimo formų. Nusižiūrint, matyt, į JAV ir buvo pasirinkta federacija, kurion įeina, kaip nariai, visos Kanadoje veikiančios katalikiškos organizacijos. Jų priešakyje stovi vyr. valdyba, renkama tarybos dvejiems metams. Tarybon įeina: organizacijų valdybų nariai, federacijos skyrių pirmininkai, Kanadoj gyveną liet. kat. kunigai, vienuolijų vyresnieji ir liet. kat. laikraščių redaktoriai. Dvasios vadą Federacijai skiria Kanados Liet. Kat. Kunigų Vienybės valdyba, Fed. valdybai prašant.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė B. S.
|
Paskutinio pusės šimto metų gamtas mokslų laimėjimai jokiu būdu negali būti matuojami viena tik savo technine ir praktine verte: ir pasaulėžiūrai bei filosofijai jų įtaka turi būti labai didelė.
Artimiausiai jų paliesta tutėtų būti gamtos filosofija. Bet šita filosofijos šaka šiandien yra visų mažiausiai populiari, ne tik kad iš viso metafizika ilgą laiką buvo ir dabar daugeliui mokslo atstovų dar yra paniekos dalykas, bet ir todėl, kad gamtos filosofija specialiai buvo nusipelniusi paniekos. Ją ypač sukėlė pirmos 19 amžiaus pusės gamtos romantiški filosofai — Schelling, Fichte, su sava fantastiškomis sistemomis. Užkariavę visuotinį pasitikėjimą gamtos mokslų laimėjimai paskesnių laku ir filosofijos atstovų buvo banclomi sekti ir pritaikyti bendrai pasaulėžiūrai. Kitaip ir negali būti, jeigu filosofija nenori pasitenkinti pilių statymu ore, kaip darė romantiškieji vokiečiai. Juk naujienos gamtos moksluose palietė pačias pagrindines būties sąvokas, iš pagrindų pakeisdamos medžiagos ir substancijos, erdvės, laiko, priežastingumo supratimą. Iš kitos pusės, filosofinis bei pasaulėžiūrinis susidomėjimas gamta labai padidėjo, kai žymesnieji gamtininkai ėmė išeiti iš fizikos ir chemijos toli į filosofijos sritį, keldami ne reiškinių, bet esmės klausimus. Taip darė Max Planck, šiek tiek Al-bert Einstein, o ypač James Jeans, Arthur Eddington ir kiti.
|
Skaityti daugiau...
|
Parašė Dr. A. Lingaila
|
Verta ar neverta?
Bendruomeninės temos visais laikais buvo ir yra opios. Daugeliui skaitytojų jos atveria degančias žaizdas, ir atrodo, kad geriau jų visai neliesti. Tačiau kiti bevelytų perdeginti tas žaizdas, kad ateities organizmas pasveiktų. Pirmieji dažniausiai išvengia galimų nemalonumų, nekvaršindami sau galvos tais "dalykais, kurių nepataisysi". Jeigu šioj grupėj yra rašančių, jie neriasi į bendro pobūdžio temas, kuriai galima dabar skaityt, kurios buvo lygiai įdomios prieš porą šimtų metų, kurios gal bus nekaltai įdomios ir dvidešimt pirmajame šimtmety. Dažnai jie paskleidžia "amžinai tveriančių" minčių, remdamiesi pradžioje Platonu ir Aristoteliu, o pabaigoje Sartre. Neretai jie apsitveria sunkiai permatoma siena nuo savo gyvenamo laiko bei kasdienybės pro-blemų ir iššlieka neklaidingi. Antrieji gi griebia kiekvieną aktualiją, neriasi į degančias problemas, kartais staiga pagarsėja rašinių gausumu: jie, atrodo, rikiuoja visuomenės gyvenimą. Beje, kartais nei skaitytojai, nei jie patys nepastebi, kad jie neigia, ką anksčiau teigė, kad jie dažnai nudega pirštus ir veidą. Ir vis dėlto tie antrieji mūsų tremties bei emigracijos laike yra aktualesni nei pirmieji. Gali atsitikti, kad, nekreipiant tinkamo dėmesio į lietuvių degančius dienos klausimus, ir tos "amžinai tveriančios" idėjos liks bereikšmės, nes nebus, kas jas pastebi, o ką jau bekalbėti apie jų įtaką. Tad jieškodami deimančiukų ar drumzlių, mes turėtume niekad nenusigręžti nuo mūsų pilkosios kasdienybės.
Būtų gera, kad amžinosios problemos ryškiai pintųsi su kasdieniu gyvenimu ir kad rašantieji sugebėtų abu dalykus tikslingai sujungti. Tačiau šitai mūsų spaudoje labai retai tepasitaiko.
|
Skaityti daugiau...
|
• Liepos 28 d. laivu Queen Mary į Vokietiją išvyko Vliko pirm. prel. M. Krupavičius ir VT pirm. prof. K. Zaikauskas. Bendras išleistuves surengė Laisvosios Europes komitetas. Paskirai išleistuvės buvo prel. M. Krupavičiui pas prel. Joną Balkūną, o prof. K. Zaikauskui pas V. Sidzikauską.
• Pranciškonų vienuolyne Kenne-bunk Port, Maine nuo liepos 1 d. iki rugsėjo 1 d. vyko meno paroda. Savo kūrinių buvo išstatę šie dailininkai: A. Galdikas, V. K. Jonynas, V. Petravičius, P. Kiaulėnas, V. Vizgirda, Z. Kolba. Parodos tvarkymas buvo pavestas dail. V. Vizgirdai.
• Lietuvių Rašytojų Draugija, ėmėsi iniciatyvos išleisti Vinco Krėvės raštus, kurių susidarytų apie 15 tomų.
• Kun. dr. K. A. Matulaitis, MIC šį pavasarį atvyko į Ameriką arki-vysk. Jurgio Matulevičiaus-Matulaičio beatifikacinės bylos reikalais. Svečias lankėsi įvairiose bažnytinėse įstaigose Amerikoje.
• Smuikininkas Izidorius Vasyliū-nas, praėjusį pavasarį persikėlęs iš Venecuelos į Bostoną, galutinai apsigyveno Lawrence, Mass.
• Kersteno Komisija, šią vasarą dariusi apklausinėjimus apie Europos pavergtųjų valstybių neteisėtą įjungimą į Sovietų Sąjungą, grįžo namo. Komisija gavusi įspūdį, jog visų netekusių nepriklausomybės valstybių pavergimo metodai buvę tie patys. |
Skaityti daugiau...
|
AIDAI SKIRIA PREMIJA UŽ MOKSLO VEIKALĄ |
|
|
|
1. Kultūros žurnalas "Aidai", leidžiami TT. Pranciškonų, skiria premiją už lietuvių mokslo veikalą, išspausdintą atskira knyga ar periodinėje spaudoje 1953 ir 1954 metais.
2. Premija, $500 sumoje, skiriama už humanistinių mokslų veikalą (teologijos, filosofijos, literatūros mokslų ir meno mokslo, istorijos, kalbotyros, geografijos, archeologijs, folkloro, visuomeninių mokslų ir k.).
3. Premija nebus skaldoma tarp atskirų autorių.
4. Autoriai arba leidėjai veikalus komisijai atsiunčia ligi 1955 metų vasario 1 dienos "Aidų" redakcijos adresu: A. Vaičiulaitis, 85-64 144 St., Jamaica 35, N. Y. Pažymėti, kad tai siunčiam premijos komisijai. Neatsiųsti veikalai nebus svarstomi.
5. Premijos komisija bus paskelbta vėliau.
6. Premijai galima siųsti ir suminėtų mokslų srities rankraščius.
|
Redaguoja — Antanas Vaičiulaitis
Redakcijos nariai — T. Leonardas Andriekus, O. F. M., Juozas Girnius, Alfonsas Nyka-Niliūnas
Menine priežiūra — Telesforas Valius
Leidžia — Tėvai Pranciškonai
Administracijos adresas — Aidai, 680 Bushwick Ave., Drooklyn 21, N. Y.
Dailininko adresas — Telesforas Valius, 84 Pine Crest Rd., Toronto, Ont., Canada
Redakcijos adresas — Antanas Vaičiulaitis, 85-64 144th St., Jamaica 35, N. Y.
|
|
|
|
|
|