| |
|
|
1958 m. 4 balandis
|
SACERDOS MAGNUS VYSKUPAS KAZIMIERAS PALTAROKAS |
 |
 |
 |
"Aš jau nebegaliu . . . Jūs tvarkykitės . . . Būkite kaip vyrai" Tai paskutinieji š. m. sausio men. 3 d. Vilniuje mirusio vysk. Kazimiero Paltaroko žodžiai, pasakyti prieš ilgą dešimties dienų agoniją. Jie pasakyti kaip mūšio lauke krintančio drąsaus, nežinančio kompromisų nei pralaimėjimo karo vado savo ištikimiems kariams siaubingos kovos sūkuryje. Jie puikiai nusako visą jo asmenybę bei nueitą jo kelią. Pats kovoja jis kitų priešakyje kaip vadas iki paskutinės valandėlės ir, tik visai netekęs jėgų, kviečia kitus užimti jo vietą: kovoti vyriškai, kaip jis kovojo.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
BALTŲ AUDRINGA BŪKLĖ BŪTOVEI BRĖKŠTANT |
|
|
|
Iš indoeuropiečių ypatingai nepasėdūs buvo normanai. Jau prieš Kristaus laikus gotai atkeliavo iš Skandijos į Pavyslį ir buvo prūsų kaimynais. 150 m. po Kr. jie atsidūrė prie Juodosios jūros. Jų paskutinis valdovas Ermanarichas, iki ji hunai 375 m. nugalėjo, valdė didelius plotus, kurie šiaurėje lietė lietuvių žemes.
Vėliau matome danus ir švedus mėginusius pavergti prūsus, lietuvius, latvius ir kaimynus estus, suomius, gyvenančius Baltijos pajūry. Ypatingai pavojingas buvo mums švedų siaubimas, daugiausia 9 ir 10 amžiuje.
Švedų veržimasis į baltų, finougrų ir slavų žemes
Švedai, susimetę į bendrijas (Varinger, variagai), atirkluodavo į mūsų ir mūsų kaimynų kraštus kaip pirkliai arba plėšikai, kaip jiems patikdavo. Juos suomiai vadino ruotsi (Ruderer, irklininkai). Iš čia ir rusų vardas. Švedai daugiausia naudojosi prekybai ir aplamai susisiekimui "didžiuliu keliu iš variagų į graikus" per Naugardą ir Kijevą. Čia panaudodavo savo laivams Nevą, Ladogos ežerą, Volchovą, Ilmenio ežerą, Lovatę, Dauguvos intaką Kasplę ir Dnieprą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
ŠV. KAZIMIERO KOPLYČIA VILNIUJE |
|
|
|
II
Šv. Kazimiero koplyčios monumentalinis ciklas
Turtingoji koplyčios barokinė dekoracija nėra vien nesuvaržytos fantazijos išsiliejimas ar tradicinių ornamentų sukomponavimas, bet ji nemažiau tvarko ir pabrėžia iliustracinius ir simbolinius elementus, kurie monumentalinio meno kūrinyje demonstruoja šventumo pasireiškimus vaizdžiomis istorijų scenomis arba atskiromis figūromis, tapyba ir skulptūra. Tokiu būdu dekoracija ir simbolika yra sutapę i vientisą plastinio meno kūrinio idėją. Jei koplyčios dekoracijos formų pobūdis kalbėjo apie luominių ir pasaulinių jėgų poveikį šv. Kazimiero šventovės statybai, tai simbolinė jos programa mus veda tiesiog į religinę ir hagiografinę sritį. Ką šiandien šv. Kazimiero koplyčioje galima matyti, tėra fragmentai ar pakaitalai kūrinių, buvusių čia prieš karą su maskviečiais ir jų siautėjimą Vilniuje (1655-1661), o tų pakaitalų atsiradimo istorija nėra gerai žinoma.
|
|
Skaityti daugiau...
|
ANDALŪZIŠKA ELEGIJA
PRATARMĖ
Ši trumpa knyga, kurioje linksmybė ir liūdesys yra lyg dvynukai, lygiai tokie pat, kaip Sidabrinuko ausys, buvo rašoma... ką aš žinau, kam? .. . kam rašome mes, poetai? . . . Dabar, skirdamas ją vaikams, neatimu nei nepridedu nei kablelio. Kaip puiku!
Kur yra vaikų, ten tebesitęsia aukso amžius, sako Novalis. Kaip tik šiame aukso amžiuje, kuris yra lyg iš dangaus nukritusi dvasinė sala, gyvena poeto širdis, ir ji jaučiasi ten taip gerai, jog didžiausias jo troškimas būtų niekad iš ten neišeiti.
O, palaimos, gaivumo ir laimės sala, vaikų aukso amžiau! teatrandu tave visuomet savo gyvenime, skausmo jūroje, ir tavo dvelkimas tesuteikia man savo lyrą, augštabalsę ir kartais beprasmę, lyg vyturėlio čirenimas baltuose užtekančios saulės spinduliuose!
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
AR GALI BŪTI LIETUVIŠKA ARCHITEKTŪRA EMIGRACIJOJE? |
|
|
|
Atsiradus galimybei pastatyti naujų bažnyčių ir visuomeninių pastatų Amerikos ir Kanados lietuvių kolonijose, išryškėjo statytojų ir visuomenės noras, kad tų pastatų architektūra būtų lietuviška. Kilo diskusijos, kokia toji architektūra iš tikrųjų turėtų būti, nes lietuviško stiliaus monumentalioje mūro statyboje nėra. Vienų manymu, naujieji pastatai turėtų vaizdingai priminti Lietuvoje paliktąją architektūrą. Kitai nuomonei atstovauja moderniosios architektūros šalininkai, kurie norėtų matyti mūsų architektų darbuose naujų formų j ieškojimus pagal XX ar XXI amžiaus dvasią. Kuris kelias tikslingesnis? Aišku, sprendimas priklauso pirmiausia architektui, nes architektūrinis projektas yra individualus kūrinys. Bet pasirinkimas iš dalies priklauso ir nuo užsakytojo, kurį saisto visuomenėje dominuojančios pažiūros. Dėl to verta tuo klausimu padiskutuoti.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
MOTIEJUS GUSTAITIS IR JO KŪRYBA* |
|
|
|
Trylika (30 dabar) metų sukakus nuo poeto Motiejaus Gustaičio mirties, pasirodo šis jc raštų rinkinys. Paskutiniai poeto žodžiai prieš mirtį, sako, buvę "Saugokite mano raštus". Garb'ngojo velionies paskutinės valios vykdytojai pasirūpino, kad jo raštai būtų ne vien saugojami, bet ir išleisti. Tai buvo reikalinga ir mirusiam pcetui pagerbti ir mūsų literatūrai jį visą iš naujo pristatyti. Mat, Gustaitis, nors buvo didelis poezijos gerbėjas, visą amžių ja gyvenęs, nuolatos šį bei tą rašinėjęs, bei tais nėjęs, nors jo eilėraščių dažnai pasitaikydavo įvairiuose leidiniuose ir periodinėj spaudoj nuo pat "Tėvynės Sargo" laikui), pats tačiau, be kelių plonų rinkinėlių, menkai paplitusių, nesuskatc nei išleisti, nei paruošti spaudai bent apypilnio savo poezijų rinkinio.
|
|
Skaityti daugiau...
|
 Jonas Aistis: KRISTALINIAM KARSTE. Eilės. Išleista prel. P. Juro lėšomis. Brooklyn, MCMLVII. 45 psl.
Kadaise man teko aptarti pirmą Jono Aisčio, tada besivadinusio Kos-su Aleksandravičium, lyrikos rinkinį. Atsimenu, užsukau vieną dieną į "židinio" redakciją, o ten redaktorius susirūpinusiu veidu bevartąs kažkokį raštą. Parodė ir man. Buvo tai J. Kossu Aleksandravičiaus "Eilėraščių" recenzija, surašyta erdviomis V. Bičiūno raidėmis. Jis buvo pasišovęs rinkinį gerokai aptašyti. Kiek atsimenu, jam šioji lyrika kliuvo todėl, kad sunku buvo jai pritaikyti klasiškas literatūros teorijos taisykles — rimą raidė į raidę, ir panašiai. Tokia jo nuomonė kryžiavosi su daugumo, ypač jaunesniųjų, įsitikinimu, kad su "Eilėraščiais" į lietuvių literatūrą atėjo naujas, gaivus, pavasarinis dvelkimas. Taigi, perdaug ir nenustebau, kai "Židinio" redaktorius V. Bičiūno recenziją padėjo giliau į stalčių, užprašydamas mane,kad apžvelgčiau "Eilėraščius."
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
MARIAUS KATILIŠKIO ROMANAS "MIŠKAIS ATEINA RUDUO" |
|
|
|
Gaila, kad pirmoji Mariaus Katiliškio knyga ("Seno kareivio grįžimas"), parengta spaudai dar Lietuvoje, karo ir okupacijų sąmyšyje negalėjo pasiekti skaitytojo. Tie, kurie dar gyvai prisimena jo pirmąsias noveles, pagrįstai ano rinkinio pasigenda. O šiandien būtų įdomu palyginti šio prozaiko augimą ir brendimą, atėjusio mūsų prozon tikru žingsniu ir savo kūriniais išsikovojusio ne tiktai pelnytą pripažinimą, bet ir tvirtą bei užtikrintą poziciją rautų literatūroje. Po "Prasilenkimo valandos" (1948) pasirodžius šiapus Atlanto "Užuovėjai" (1952), kritika vienbalsiai sutiko, kad Katiliškis ne tiktai pažengė didelį žingsnį p.rmyn, bet taip pat subrendo, atrado savo individualų stilių, atnešdamas į platų mūsų buitinės prozos repertuarą šviežių aspektų, nesutiktų personažų ir, svarbiausia, individualiai traktuojamą didžiulę ir gyvastingą mūsų žemės ir žmonių panoramą. Katiliškio kaimas skirtingas nuo žemaitės, Vaižganto, Krėvės ir nepriklausomybės meto beletristų vaizduojamojo, čia akcentuojama nebe tiek realistinė ir apyvokinė rutina, tradiciniai šeimyniniai bei kaimyniniai konfliktai, paliekama nuošalėje negatyvaus natūralizmo socialinė kritika, stengiantis iškelti žemdirbio visuotinai žmogišką pasireiškimą įvairiose gyvenimo situacijose, parodyti ne tik jo glaudų prieraišumą pačiai žemei ir buičiai, bet lygiai tiek pat stipriai jo neramią, nuolat jieškančią gilesnės prasmės ir įžvalgos, sielą. Katiliškio beletristikoje, kaip retai kurio mūsų prozaiko, jaučiamas kūrybinis kompaktiškumas, savotiška žmogaus likimo ir jo žemės nepajudinamo dėsningumo sąsaja, už siužetinių detalių ir kompozicinių konstrukcijų gaivalinga ir dramatiška jėga, sulydinti atskiras veikalo dalis į tirštų spalvų peisažą, masinanti savo nemeluotu autentiškumu ir meistriškumu.
|
|
Skaityti daugiau...
|
Alfonsas Nyka-Niliūnas: BALANDŽIO VIGILIJA. Eilėraščiai. Išleido Vytautas Saulius. Chicago, MCMLVII. 96 p.
Aloyzas Baronas: VALANDOS IR AMŽIAI. Religiniai pasakojimai ir legendos. Lietuviškos Knygos Klubo leidinys, Chicago, 1958. 99 p. Kaina $1.00.
Jonas Balys: UŽBURTI LOBIAI. Lietuvių liaudies sakmės. Nidcs Knygų Klubo leidinys nr. 22. 96 p. 1958.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
SVARBUS VEIKALAS R. EUROPOS PROISTOREI PAŽINTI |
|
|
|
 Rytų Europcs proistorė, kad ir senokai pradėta tyrinėti, Ilgi šiol dar nėra pakankamai išnagrinėta. Per ilgą laiką muziejuose susikaupė daug gražios medžiagos, tačiau tik gana maža jos dalis moksliškai ištirta ir paskelbta. Bet vis dėlto ilgainiui, ypač paskutiniuoju metu, atsirado vertingų kasinėjimų apyskaitų ir atskirų studijų. Tačiau ištisinės ir gerai apdorotos Rytų Europos proistorės apžvalgos neturėjome.
Todėl su dideliu džiaugsmu imame j rankas pirmąją dalį dr. M. Gimbutienės veikalo apie Rytų Europos proistorę The Prehistory of Eastern Europe. Part I. Mesolithic, Neolithic and Copper Age Cultures in Russia and the Baltic Area. Cambridge 1956). Tai iš tiesų didelis darbas (IX -5- 241 psl. su 126 iliustracijomis tekste ir 50 lentelių), apimąs mezolito, neolito ir vario amžiaus kultūras Rusijoje ir Baltijos jūros srityje. Cia pabandysiu bendrais bruožais supažindinti skaitytojus su M. Gimbutienės veikalo turiniu, ypač kiek daugiau stabtelėdamas ties Pabaltijo proistoiės problemomis.
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
AMERIKOS LIETUVIŠKA KNYGA EUROPOS VIEŠUMOJE |
|
|
|
 Gal niekada anksčiau lietuviai taip nenorėjo, kad platusis pasaulis žinotų apie Lietuvą ir ją kalbėtų, kaip nuo Lietuvos okupacijų pradžios (1940 m.). Kas bent šiek tiek pažino lietuvių tremtinių - pabėgėlių gyvenimą Vokietijos stovyklose 1945-50 metais, tas žino taip pat, kad jie nepraleisdavo progos, nepasikvietę į savo kultūrinius pasirodymus (koncertus, spektaklius, parodas) svetimtaučių — vietos pažįstamų vokiečių, UNRRA ir IRO įvairių pareigūnų. Nors tie svetimtaučiai tebūdavo labai eiliniai žmonės, eiliniai biurokratai, dėl karo aplinkybių patekę į gerai apmokamas vietas, tačiau atrodė, kad lietuvių kultūros kūrinių pademonstravimas tiems svetimtaučiams buvo svarbus darbas. Noras ką nors lietuviško parodyti svetimtaučiams anais metais buvo toks didelis, kad neretai stigdavo kritinės nuovokos, reikalingos saviems darbams vertinti. Tada daug kam lietuvių atrodė, kad visur reikia lietuviško lašo — dalyvauti visur, kur tik galima priminti Lietuvą, nors tas lietuviškas lašas, objektyviai žiūrint, tebuvo mėgėjiškas, kartais labai paskubomis paruoštas, šitokios nuotaikos nėra išnykusios nė dabar lietuviuose, gyvenančiuose įvairiuose Vakarų kraštuose. Ir dabar tautiečiai nori ir stengiasi dalyvauti visur ir šitaip garsinti Lietuvos vardą.
|
|
Skaityti daugiau...
|
• Lietuvių Bendruomenės Taryba JAV save kadenciją baigia gegužės 1 d. Balandžio 27 d. išrinkta nauja taryba. Senoji taryba buvo išrinkta 1955 m. gegužės 1 d. Pirmajai sesijai ji buvo suvažiavusi j New Yorką liepos 1-3 dd. Dalyvaujant 18 narių, buvo išrinktas prezidiumas ir valdybos pirmininkas S. Barzdukas. Jo sudaryta 7 narių valdyba Clevelande buvo patvirtinta Tarybos narių korespendenciniu balsavimu po sesijos. Pirmoje sesijoje buvo išrinkta kontrolės komisija, garbės teismas ir penkių narių komisija LB įstatams peržiūrėti. Nutarta sudaryti švietimo ir auklėjimo tarybą, kultūros tarybą ir kultūros fondą. Solidarumo mokesčio dydis nustatytas 1 dol. metams. Antroji sesija susirinko 1956 m. balandžio 21-22 d. Clevelande. Dalyvavo 17 narių. Ten buvo patvirtintas kultūros fondo statutas, svarstyta lituanistinių mokyklų programos, solidarumo metinis mokestis dirbantiems pakeltas iki 2 dol., nedirbantiems paliktas 1 dol. Trečioji sesija įvyko Čikagoje 1957 m. rugpjūčio 31-rugsėjo 2 dd., dalyvaujant 19 Tarybos narių. Šioje sesijoje sudaryta komisija PLB plėsti, atkreipta žvilgsnis į našesnį jaunimo darbą lietuviškoje dirvoje, į mokykloms reikalingų vadovėlių klausimą ir kt. Trejų metų laikotarpyje LB vadovybė susitiko su daugeliu kliūčių savo darbo kelyje, bet ji atliko reikšmingų darbų, tarp kurių minėtina šios organizacijos sukonsolidavimas ir laimėtas visuomenėje pasitikėjimas. LB Tarybos prezidiumo pirmininkas per šį trimetį buvo adv. J. Šlepetys.
|
|
Skaityti daugiau...
|
JULIJOS RAJAUSKAITÉS
FORTEPIJONO REČITALIS įvyks gegužes 11 d., 2 vai. 30 min. p. p. NEW YORKE TOWN HALL (123 W. 43rd St.. tarp 6 ir 7 Ave.
Programoje: Bach. Beethoven, Banaitis, Čiurlionis, Liszt.
Bilietai: 2.50, 175 ir 1.15 dol.
Koncertą ruošia COLUMBIA ARTISTS MANAGEMENT
|
Redaguoja — Antanas Vaičiulaitis
Redakcijos nariai — Leonardas Andriekus, O.F.M., Juozas Girnius, Alfonsas Nyka-Niliūnas
Meninė priežiūra — Telesforas Valius
Leidžia - Tėvai Pranciškonai
|
|
Skaityti daugiau...
|
|
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
