Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
1991 m. 2 nr.
Turinys PDF Spausdinti El. paštas
Vytautas Landsbergis — Atmesti neapykantą  ........................................................................ 85
Dalius Bansevičius — Kai kurie medicinos ir religijos santykio aspektai .............................. 88
Bernardas Brazdžionis — Pavasario elegija, Katakombų šviesa, Vėlinių
veliumas, Lemtis, Interdiktas (eil.) ............................................................................................ 98

Vincas Trumpa — Dr. Jonas Šliūpas — aušrininkas  ............................................................ 100
Octavio Paz'o poezija (vertė Povilas Gaučys) ......................................................................... 114
Irena Skuodienė - Šarkiūnaitė — Geologija Lietuvoje XIX-ojo amžiaus pradžioje .............. 117
Brolis Jeronimas, O.F.S. — Jurgis Ambrozijus Pabrėža  ....................................................... 121
Dr. Povilas Rėklaitis — Augsburgas, jo grafikai Lietuvos temomis XVII amžiuje .............. 126
Pranas Zunde — Kazys Bizauskas: Brandos metai  ............................................................... 135
Andrea Botto — Mikalojus Konstantinas Čiurlionis  ............................................................. 143

IŠ MINTIES IR GYVENIMO
Stasys Goštautas — Octavio Paz — 1990 metų Nobelio literatūrinės premijos laureatas .. 152
Al. L. — Ką byloja vengrų autoriai PEN suvažiavime ........................................................... 154
J. Liepinis — Vidurio Europos revoliucija  ............................................................................. 154
Spectator — Pabaltijo literatūros iš britiškos perspektyvos ................................................. 155
Antanas Juodvalkis — Lietuvių Fondas sukaupė penkis milijonus dolerių .......................... 156
Mūsų buityje ir tėvynėje .......................................................................................................... 157

KNYGOS
Aleksandras Šidlauskas — Visi prie vieno stalo (Kazio Bradūno rinktinė) .......................... 160
Edita Nazaraitė — Alės Rūtos "Mėlyno karvelėlio šviesa" ................................................. 162
Marija Stankus-Saulaitė — Nazaraitės poezijos fantasmagorija .......................................... 163
Paulius Jurkus — Knyga apie Anastazijos Tamošaitienės meną .......................................... 165
Skaityti daugiau...
 
ATMESTI NEAPYKANTĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYTAUTAS LANDSBERGIS   

Kažin, ar kas nors bus geriau pajutęs geografiškai ir istoriškai besikartojančią Rytų Europos etninę įvairovę bei įtampą už Česlovą Milošą, iš Lietuvos kilusį lenką ir Amerikoje gyvenantį Nobelio literatūros premijos laureatą. Jo "gimtojoje Europoje", ypatingai rytinėje kontinento dalyje, nuo seno gyvena tautos ir etninės grupės, kurių teritorijos niekaip netelpa į senų ir naujų valstybių ribas. Iš čia — arba begaliniai konfliktai, arba "Pax Ruthena", sako poetas apie tokią liūdną alternatyvą. Gal ir todėl Vakarų demokratijos ilgam buvo aprobavusios "Rusų taikos" variantą — tegu sovietai dominuoja savo užgrobtose šalyse ir satelitiniuose protektoratuose, tegu kankina ir tremia žmones, — geriau yra nematyti šio didelio, didžiausio visų laikų karo, kad tik nebūtų mažesnių karų.

Gal ir todėl Vakarų Europa net dabar atrodo keistai, nedorai susirūpinusi, kai ji Rytų Europos pavasarį traktuoja kaip bauginančią žiemos destabilizaciją.

Lietuva yra sena šalis, etniškai susiformavusi prieš 5000 metų, nuo XIII amžiaus — karalystė (arba didžioji kunigaikštystė), o galų gale — demokratinė respublika, turinti vietą Europos žemėlapyje. Ji du šmtus metų kariavo prieš krikščioniškąją Europą ir

---------------------------
Lietuvos Aukščiausios Tarybos pirmininko kalba, pasakyta 1990 m. rugpjūčio 8 d. Oslo konferencijoje.

jau tada apgynė apsisprendimo teisę — ne prievarta, bet savo valia priimti Vakarų krikščionybę. Ji buvo tolerancijos pavyzdys, kai priglaudė žydus, totorius ir karaimus, kai kvietė pirklius ir amatininkus iš Rytų ir Vakarų, visiems teikdama garantijų ir privilegijų. Dar XIV a. Lietuvos valdovas Gediminne, letvinorum ruthenorumcjue rex, svarstydamas galimybę apsikrikštyti, aiškino Romos popiežiaus Jono XXII legatams: krikščionims jis leidžiąs savąjį Dievą garbinti pagal jų papročius, rusams pagal savas apeigas, lenkams pagal savus papročius. "O mes garbiname Dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną Dievą". Sis pagoniško karaliaus humanizmas tapo lietuvių sukurtos valstybės politine ir kultūros tradicija, kuri sustiprėjo, kai XV a. jau krikščioniškos Lietuvos galia ir valdžia pasiekė Maskvą ir Juodąją jūrą, o XVI a. kultūros ryšiai išsiplėtė iki Italijos ir Ispanijos. Po to atėjo blogesni karų, marų, invazijų ir suirutės laikai, ir XVIII a. pabaigoje sumažėjusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo galutinai užkariauta ir inkorporuota į Rusijos imperiją, o didelę vakarinę Lietuvos teritoriją toliau valdė Prūsija. Užslinko skriaudų ir neteisybių, sukilimų dėl laisvės ir žiaurių represijų naktis.
Skaityti daugiau...
 
KAI KURIE MEDICINOS IR RELIGIJOS SANTYKIO ASPEKTAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DALIUS BANSEVIČIUS   
Iš pradžių pasikeitė kvėpavimas —jis porą kartų giliai atsiduso, po to sekė keli paviršutiniai įkvėpimai, ir vėl du gilūs atodūsiai. Nežiūrint prietemos, susiaurėjo vyzdžiai. Širdies dūžiai vis silpnėjo ir silpnėjo, kol pagaliau visai išnyko. Pasikeitė ir kūno spalva — vietomis ji tapo melsva, vietomis balkšva, tarsi marmuras. Negelbėjo nei dirbtinio kvėpavimo aparatas, nei paskubomis į veną leidžiami vaistai. Prie ligonio greitai prijungiamas defibriliatorius ir elektrokardiografas —jo plunksnelė brėžia negailestingą tiesią liniją. Defibriliatoriaus rodyklė nustatoma ties 7 kilovoltų atžyma. Visi atsitraukia, paspaudžiamas raudonas mygtukas — ligonis pašoka, tarsi gyvas, bet ir vėl žnegteli atgal į lovą. Plunksnelė virpteli, parodydama širdies susitraukimą, ir vėl brėžia tiesią liniją. Elektroimpulsas pakartojamas dar, ir dar kartą... Rezultatas tas pats.

Vyzdžiai pamažu išsiplečia, ir atrodo, tarsi vyksta kažkas didingo — nerealus substratas lyg atsidalija nuo kūno, kuris staiga tampa aiškiai negyvu. Po kelių minučių atsiranda lavondėmės.

Jis žinojo, kad mirs. Iš pradžių verkė, kaltino gydytoją, tas stengėsi raminti, sakydamas, kad dabar yra daug naujų ir galingų medikamentų. Tačiau jis neklausė. Baimė, atsiradusi kažkur viduje, vis augo ir didėjo, išdžiovino ašaras. Dabar jis tik gulėjo ir žiūrėjo į tolį išplėstom akim, stipriai sukandęs dantis, gausiai prakaituodamas ir jausdamas, kaip daužosi širdis, šokinėdama iš krūtinės.

. . Kam visa tai?. . . Kam aš gyvenau? Kad dabar galėčiau ir laukčiau tos baisios minutės, o po to mano kūną po gabaliuką ištąsytų visokie kirminai? Kaip viskas neteisinga, beprasmiška. . ."
Staiga pasigirdo beldimas į duris. Jos lėtai pra-
---------------------
Šio straipsnio autorius Dalius Bansevičius yra jaunas (g. 1965 m.) gydytojas neurologas, dirbąs Kauno klinikos nervų ligų skyriuje ir stažistas-tyrinėtojas Kauno Medicinos akademijos Neurologijos katedroje. Turi vieną išradimą (mikroelektrodų manipuliatorius biofizikiniams tyrimams) ir du racionalizacinius pasiūlymus. Straipsniais iš medicinos srities bendradarbiauja žurnale "Mokslas ir gyvenimas,\ Priklauso katalikų medikų korporacijai "Patria". — Red.

sivėrė, įleisdamos žmogų juoda sutana. Atrodė, kad jis visas dvelkė begaline ramybe, kuri tuoj pat užpildė kambarį, nušvietė tvyrančią niūrią prieblandą, spinduliuodama skverbėsi į gulinčiojo vidų.
Skaityti daugiau...
 
Eilėraščiai PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Bernardas Brazdžionis   

Bernardas Brazdžionis Vilniuje 1990 m. Leonos Kurkutienės nuotrauka.
PAVAKARIŲ ELEGIJA

Rimsta diena, greitai vėjas nuščius,
Šnekas kvietys su rugiu tėvo klėty...
Mama, padėk amžiaus metų naščius,
Eisim galop į dausas pasilsėti...

Eisim už tėvo vėlelę ištart
"Amžiną atilsį" ant Kryžių kalno.
Su "Tėve mūsų" linksmai apsiverkt
Pro pastarą atdūsį švelnų...

Eisim, sesuo, su visom giminėm
Dar kartą žemėje apsikabintų, —
Skausmo marintas žaizdom, it ugnim,
Sielas aprišt meilės bintu.

KATAKOMBŲ ŠVIESA

Katakombų urvuos jie ir gulė ir kėlės
Vien tiktai širdimi pasišvietę.
Katakombų šviesoj dygo gydančios gėlės
Ir viduržiemy vasarą kvietė.

Ir pro grotų piktų užtvarų ir žabangų,
Kur mėnulis nesėdo, saulė kur netekėjo,
Netekties nevilty įsitvėrę į sieloje degantį dangų
Jie tikėjo, tikėjo, tikėjo, tikėjo,

Kad išeis tuos kražius Lietuva, kaip žadėta,
Kaip iš kronikų raštų išskaitė,
Tos nakties katakombų lietuvišką ghetto
Ir išneš laisvėn protėvių kraitį.

Ir pro geležį grotų, pro sargybinių plieną
Jie tikėjo, tikėjo, tikėjo, tikėjo,
Į dangaus dovanotą stebuklą — į dieną,
Į galybę teisybės Teikėjo.
Skaityti daugiau...
 
DR. JONAS ŠLIŪPAS — AUŠRININKAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VINCAS TRUMPA   
JO GIMIMO 130-ĄSIAS METINES MININT

"Apie Šliūpą, it apie milžiną kalną, nuolat sukinėjosi audros ir griaustiniai", — rašė populiarus ano meto Amerikos lietuvių laikraštis Sandara, prisimindamas 1936 m. labai iškilmingai atšvęstą dr. J. Šliūpo 75 metų jubiliejų Kaune, laikinoje Lietuvos sostinėje. Atrodo, ir pačiam Šliūpui patiko jo charakteristika, nes jis tuos žodžius cituoja savo raštuose. Iš tikrųjų neramus ir audringas buvo dr. Jono Šliūpo gyvenimas, labai kontroversiškas. Turėjo jis labai karštų gerbėjų, kaip liudija keliais metais už jį jaunesnio Jono Mačio-Kėkšto (1867-1902) laiškas jam 1886 m.: "Visa sumanesnioji jaunuomenė yra litera-liškai įsimylėjusi į tamstą, kaip lygiai (į) Tavo raštus" (J. Mačys-Kėkštas, Raštai. 1961, p. 214). Tačiau daug buvo ir tokių, kurie tiesiog neapkentė dr. Jono Šliūpo ir dėl jo litvomanijos, ir ypač dėl jo laisvama-nybės, o gal ir ateizmo, nors greičiausia jis nebuvo ateistas. Jo konfliktas buvo ne su Dievu, bet veikiau su lenkuojančiais kunigais ir Bažnyčia. Turbūt labai neklydo kun. Stasys Yla sakydamas, kad Šliūpo lai-svamanybė prasidėjo klebonijoje.

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Šliūpo bendraamžė (jie abu gimę 1861 m.), pasakojo, kad daug kas manė, jog dr. Jonas Šliūpas buvo "baisus bedievis, kai tik prie litvomanų prisirašė". Ir ta pati Petkevičaitė, kalbėdama apie Žemaitės pasaulėžiūrą, prisiminė, kad "mūsų šaly, Kauno gubernijoje, anais laikais apie Basanavičių niekas nežinojo. Tik Jonas Šliūpas buvo ta baidyklė, kuria visiems buvo akys badomos". Bet tokia baidykle jis pasidarė ne tiek dėl savo bedievybės, kiek dėl savo litvomanijos, kuri, daugelio nuomone, lyg kokia tikybinė sekta, arba limpama liga (psichozė),siautusi ano meto jaunuomenės tarpe (G. Petkevičaitė-Bitė, Krislai. Vilnius, 1966, p. 466-467). Šliūpas savo prisiminimuose apie Aušrą taip pat rašo, kad kunigą Joną Katelę (1831-1908) kai kas laikė bepročiu dėl to, kad jis jaunus ir senus mokė rašto ir lietuvių kalbos (Rinktiniai raštai, p. 231). G. Petkevičaitė-Bitė kartu su Žemaite buvo parašiusios net dramą "Litvomanai", kuri 1905 m. buvo išleista Tilžėje Dviejų moterų vardu.

Gal dar skaudžiau tą litvomanijos sindromą išgyveno kitas Šliūpo bendraamžis Maironis, ir kaip kunigas, ir kaip poetas. Jis, lyg tiesiog Joną Šliūpą ir panašius į jį turėdamas galvoje, rašė "Jaunojoje Lietuvoje":

Tikėjos prikelti kapus Gedimino
Ir kalbą senovės gadynės,
Užtat litvomanais visi išvadino
Ir net piktadariais tėvynės.

Skaityti daugiau...
 
Dailė PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANASTAZIJA TAMOŠAITIENĖ   

ANASTAZIJA TAMOŠAITIENĖ. AUŠRA. 1983. Kilimas (vilna ant medvilnės), 174x120
 
OCTAVIO PAZ'O POEZIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė OCTAVIO PAZ   
Vertė Povilas Gaučys                                    
 
ŽODIS

Žodis, tikslus balsas,
ir vis tiek dviprasmis;
tamsus ir šviesus;
žaizda ir versmė, veidrodis,
veidrodis ir žėrėjimas,
žėrėjimas ir durklas —
gyvas mylimas durklas,
tau nebe durklas, bet švelni ranka: Vaisius.

Mane provokuojanti liepsna,
žiaurūs, ramūs vyzdžiai
svaigulo viršūnėje;
nepramatoma šalta šviesa,
besirausianti mano bedugnėse,
pripildanti mane nieku, žodžiais,
bėgančiais kristalais,
kurie į savo greitį pajungia mano likimą.

Žodis jau ne mano, bet iš manęs,
anoniminis ir likiminis,
kaip druska, užšaldytas deimantas,
mano tamsios ašaros.

Žodis, vienas žodis, apleistas,
besijuokiąs, tyras, laisvas,
kaip debesies vanduo,
Skaityti daugiau...
 
GEOLOGIJA LIETUVOJE XIX-OJO AMŽIAUS PRADŽIOJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė IRENA SKUODIENĖ - ŠARKIŪNAITĖ   
Paskaita, skaityta VI Mokslo ir kūrybos simpoziume 1989 m. lapkričio 17-26 dienomis Čikagoje

Į XIX amžių Lietuva žengė jau prarasdama savo politinę didybę, bet vis dar aktyvi Europos kūrėja. XVIII a. pabaigoje įsigalėjusios prancūzų švietėjų idėjos nebuvo svetimos ir čia. Iš scholastinio metodo išsivadavęs Vilniaus universitetas jomis rėmė savo pertvarkymus. Be to, ekonominiame Lietuvos gyvenime susiklosčius fiziokratinėms pažiūroms, XIX a. pabaigoje didėjo susidomėjimas gamtos mokslais. Pavyzdžiui, 1773 m. mokslų akademijos steigimo projekte sakoma, kad reikia atmesti visus tuščius stebėjimus ir gilintis į gamtos mokslus, tačiau ne tik protui apšviesti, bet ir tam, kad tas žinias žmonės galėtų praktiškai pritaikyti. Pasak projekto, didelės reikšmės krašto vystymuisi turėtų geometrijos, mechanikos, geografijos, kasybos ir ekonomikos žinių išplėtimas ir jų pritaikymas. Mokslų akademija nebuvo įkurta, bet šios mintys susilaukė atgarsio: vadinamoji Edukacinė komisija, skirta mokyklai reformuoti, stengėsi supasaulietinti mokyklą, įvesti tiksliųjų ir gamtos mokslų dėstymą. Jos planuose "gamtos istorija', iš pradžių apėmusi sodininkystę, zoologiją, mineralogiją ir botaniką, buvo visuotinės istorijos dalis... Taigi, XVIII a. pabaigoje geologijos mokslas Lietuvoje žengė pirmuosius žingsnius.

1803 metais paskelbtas imperatoriškojo Vilniaus universiteto statutas fizikos ir matematikos fakultetui numatė dešimt profesorių: fizikos, chemijos, gamtos mokslų, botanikos, žemės ūkio, po du matematikos ir architektūros, astronomijos profesorių ir observatorių. Kaip matyti iš šio sąrašo, mineralogijos profesorius nebuvo numatytas. Tačiau jau 1804 metais rektorius Jeronimas Stroinovskis rašo laišką įžymiam Freibergo kasybos akademijos (Berg-akademie) dėstytojui Abrahamui Gotlibui Verneriui (Abrakam Gottlib Werner), ir kviečia jį užimti vakuojančią mineralogijos katedrą Vilniaus universitete.

A. G. Verneris tuo laiku buvo vienas žymiausių mokslininkų, pirmasis pradėjęs sisteminti geologines žinias, sukurdamas vadinamąją mineraloginę sistemą, ir mėginęs teoriškai paaiškinti negyvosios gamtos reiškinius natūraliomis priežastimis. Beje, jis paskaitas skaitė be konspekto ir neskelbė savo mokslo spaudoje. Jo vardu knygas spausdino ir jo mokslą skelbė mokiniai įvairiuose kraštuose. Vienas jų buvo Vilniaus universiteto adjunktas Romanas Simanavičius, kuris ir turėjo įteikti Verneriui rektoriaus J. Stroinovskio laišką. Sis faktas vertas dėmesio, nors Verneris ir atsisakė mineralogijos katedros Vilniaus universitete. Įžymaus mokslininko pakvietimas rodo Stroinovskio pastangas iškelti ir sustiprinti Vilniaus universitetą. Antra vertus, rektorius, matyti, tikėjosi pagerbsiąs įžymųjį mineralogą, suteikdamas jam profesoriaus vardą.
Skaityti daugiau...
 
JURGIS AMBROZIJUS PABRĖŽA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė BROLIS JERONIMAS, OFS   
KUNIGAS, PRANCIŠKONAS, MOKSLININKAS

Jo gimimo 220-ąsias metines prisimenant

Jurgio Ambrozijaus Pabrėžos (1771 -1849) biustas, remiantis žmonių pasakojimais, sukurtas Petro Kalendos 1970 m.

Prieš 220 metų — 1771 m. sausio 15 d. — Lenkimų parapijos (Kretingos apskrityje) ūkininkų Jono Pabrėžos ir Rožės Baužinskaitės šeimoje pasaulį išvydo dar vienas sūnus, gavęs Jurgio vardą. Kas tuomet galėjo įtarti, jog šitas Jurgelis bus Kretingos pranciškonas vienuolis, kunigas, garsusis XVIII a. pabaigos - XIX a. pradžios Lietuvos mokslininkas, Žemaitijos floros tyrinėtojas, poetas, rašytojas, pirmųjų lietuviškų botanikos, geografijos, kai kurių medicinos vadovėlių autorius — Tėvas Ambrozijus?!

Tėvai, norėdami išmokslinti sūnų, 1785-92 metais leidžia pranciškonų gimnazijon. Ją Jurgis baigia aukso medaliu. Nieko nelaukdamas važiuoja į Vilnių, ir čia, universitete, klauso garsių profesorių J. F. Volfgango, F. Špicnagelio ir kitų paskaitas, studijuoja gamtos mokslus, mediciną, fiziką, istoriją, teologiją, Šv. Raštą, išmoksta aštuonias kalbas. Universiteto nebaigia: jaunatviškas patriotizmas nuveda į Tado Kosciuškos sukilėlių būrius. Vėliau grįžta į Žemaitiją ir 1796 m. baigia Varnių dvasinę seminariją. Kurį laiką vikarauja, paskui ir klebonauja tai vienoje, tai kitoje parapijoje. 1816 m. gruodžio 7 d. įstoja į Kretingos pranciškonų vienuolyną, po metų iškilmingai daro amžinuosius Trečiojo pranciškonų (tretininkų) ordino įžadus. 1821-27 metais eina Kretingos vienuolyno pamokslininko pareigas, gimnazijoje dėsto lotynų kalbą, gamtos mokslus, vėliau skiriamas jos kapelionu.

Sakėme, Pabrėža — mokslininkas. Kuo jis nusipelnė mokslui? Pirmiausia, jis paliko 1000 puslapių rankraštinį darbą "Taislius Auguminis" ("Augalų sistema") lietuvių-žemaičių kalba. Jame, be vadovėlinės botanikos dalies, randame išsamų Žemaitijos floros aprašymą. Nemažiau svarbus Pabrėžos darbas yra jo lietuviškas geografijos vadovėlis. Jame jis sukuria lietuviškus geografinius terminus. Taigi, taip pat pirmasis. Be to, neįmanoma neįvertinti Pabrėžos-gydytojo ir Pabrėžos-farmakologo veiklos.
Skaityti daugiau...
 
AUGSBURGAS, JO GRAFIKAI LIETUVOS TEMOMIS XVII AMŽIUJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė DR. POVILAS RĖKLAITIS   
Šį kuklų pranešimą1 pradėsiu neįprastu būdu. Jį dedikuoju mano mokytojo prof. dr. Antano Rukšos (1900 .VI.15-1980 .U .20) atminimui. Jis buvo pasirinkęs Augsburgą savo emigracinės būties gyvenamąja vieta neatsitiktinai: būdamas klasikinės filologijos specialistas, jis čia turėjo jaustis geriau, kaip bet kur kitur Vokietijoje . Čia jis ir mirė.

Augsburgas, žymus senosios Vakarų Europos kultūros židinys, savo reikšmingumą įsigijo palaipsniui, nuo XIII amžiaus išplėsdamas audimo pramonės eksportą į tolimosios prekybos ryšius per Alpes į Milaną ir Veneciją. Gan greit Augsburgas pirmavo prekyboje germanų kraštuose, tarpininkaudamas tarp Italijos ir Levanto kraštų su Siaurės Europa. Nuo 1276 metų Augsburgas turi laisvojo "imperijos miesto" teises, jis ir Imperijos seimų vieta, kur imperatorius dažnai lankydavosi. Per Italijos uostus Augsburgo stambiųjų pirklių ryšiai XVI amžiuje jau siekė tolimus užjūrius. Tuo ypač pasižymėjo Fugge-rių ir Welserių šeimos, kurios iš audėjų ir audeklų pirklių pakilo į aukštos klasės bankininkus, galop susigiminiuodami su kunigaikščiais. XVI - XVII amžiais Augsburgas buvo pirmos eilės bankinių operacijų centras tarp Antverpeno, Lisabonos ir Florencijos.

Salia nepaprasto ekonominio pražydimo Augs-burgui būdinga sena krikščioniškoji bažnytinė tradicija, siekianti romėnų laikus. Romėnai "Augusta Vindelic[or]um" įsteigė 15 m. pr. Kr. Iš karinės bazės išsivystė romėnų imperijos provincijos Retijos (Rhaetis) sostinė. Vindelikai — keltų gentis, gyvenusi šioje srityje (Vindelicia). Lotyniškasis miesto vardas Augusta išliko vėlesnio germaniškojo vardo šaknyje. Miestas beveik betarpiškai vystėsi iš antikės keltų-romėnų vietovės į viduramžių germaniškųjų švabų-alemanų miestą. Todėl labai sena čia buvo ir krikščionių bendruomenė, kurią atžymi imperatoriaus Diokleciano laikais 304 m. po Kr. įvykusi šv. Afros kančia, paliudyta istoriškai. Ant romėnų buv. cirko pastatyta katedra egzistavusi gal net nuo V amžiaus; vyskupų eilė paliudyta nuo 739. Žymiausias Augsburgo vyskupas šv. Ulrichas vadovavo miesto ginybai puolant vengrams 955 metais. 973 šv. Ulrichas buvo palaidotas šv. Afros bažnyčioje, kuri po to gavo titulą "St. Ulrich und Afra" — greta mūsų dabartinės viešnagės namų.2 Šitoji bažnyčia stovi buv. romėnų kapinyno - nekropolio vietoje, todėl, vykdant čia visokius statybos darbus, visuomet būdavo iš žemės iškasami romėnų antkapių fragmentai, kurių nemažai galima matyti netolimam Romėnų muziejuje buv. Domininkonų bažnyčioje. Šiame kapinyne buvo palaidota šv. Afra ir nuo IV amžiaus stovėjo jos vardo koplyčia. Jos romėnišką senųjų krikščionių tipo sarkofagą galima matyti šalia šv. Ul-richo karsto kriptoje, kuri 1963 buvo atstatyta ir yra visiems prieinama (Pav. 1).
Skaityti daugiau...
 
KAZYS BIZAUSKAS: BRANDOS METAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PRANAS ZUNDĖ   
8. Veikla vokiečių okupuotame Panevėžyje

Vokiečiai, vydami besitraukiančią rusų armiją, 1915 m. liepos 27 d. užėmė Panevėžį. Kaip jau buvo minėta, tuo metu Panevėžyje ar gretimuose Pumpėnuose gyveno Kazys Bizauskas, atvykęs ten iš Vilniaus. Jei jo būta tuomet Pumpėnuose, tai tokiu atveju jis netrukus persikėlė į Panevėžį, nes 1915 m. rugsėjo mėnesį jis jau buvo įsikūręs Panevėžyje. Jis apsigyveno senamiestyje pas savo viengungę tetą Bizauskaitę, kuri dirbo Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros klebonijoje. Drauge su juo ten gyveno ir gimnazijos mokinys Plučas. Bizauskas tuo laiku jau buvo miesto valdybos nariu ir jos sekretorium, dirbo kaip inspektorius lietuvių gimnazijoje ir aktyviai reiškėsi vietos lietuvių visuomeninėje veikloje [74, p. 302], [49].

Panevėžys, 1904 m. turėjęs 12 781 gyventoją, kalbamu metu galėjo turėti apie 14 000. Panevėžio miesto gyventojus sudarė 6 didesnės ar mažesnės tautybių grupės: lietuviai, žydai, lenkai, rusai, vokiečiai ir karaimai.

Vienas Panevėžio lietuvių veikėjų rūpestis buvo miesto atlietuvinimas. Iki Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, Panevėžyje lietuvių buvo mažiau negu pusė visų miesto gyventojų. Žydai buvo antra savo gausumu gyventojų grupė. Ilgą laiką jie savo rankose laikė beveik visą miesto prekybą ir pramonę. Lenkų grupė, pradžioje negausi, pamažu vis augo, nes apylinkės dvarai daugiausia priklausė lenkams arba sulenkėjusiems, o jų įtaka siekė ir miestą. 1923 m. jų buvo Panevėžyje apie 976, maždaug tiek ar truputį mažiau jų galėjo būti ir 1915 metais. Tačiau lenkų kalbos ir kultūros įtaka tuo metu Panevėžyje buvo žymiai didesnė, negu galima būtų spręsti vien tik iš jų skaičiaus. Ir toji jų įtaka, t. y. miesto gyventojų lenkėjimas sparčiai augo.

Rusų 1904 metais Panevėžyje buvo 907. Rusų įsikūrimas Lietuvoje, ypač po 1863 m. sukilimo,
----------
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 1.

buvo carinės valdžios skatinamas ir įvairiais būdais palaikomas. Jau 1841 m. rusų valdžia buvo išleidusi potvarkį, kuriuo visi rusai, atvykę iš Rusijos ir apsigyvenę Panevėžyje, naudojosi įvairiomis lengvatomis. Teisybė, 1915 metais, prieš vokiečiams okupuojant Panevėžį, beveik visi rusai iš Panevėžio pasitraukė į Rusijos gilumą. Vėliau, Rusijoje revoliucijos metu, dalis jų grįžo. Taip pat atvažiavo dar ir naujų.
Skaityti daugiau...
 
MIKALOJUS KONSTANTINAS ČIURLIONIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė ANDREA BOTTO   

Vakarų Europos meno istorikas, norėdamas rašyti apie kompozitorių ir tapytoją M. K. Čiurlionį (1875 - 1911), susiduria su nemaža problemų. Kaip daugelyje kitų kraštų, taip ir Italijoje, Lietuva dar prieš kelerius metus buvo retai kam žinoma, tad nelengva gauti smulkesnių informacijų apie Čiurlionį ar jo kūrybos reprodukcijų. Be to, jei ir pasitaikydavo straipsnių anglų, prancūzų ar vokiečių kalbomis, jie daugiausia rėmėsi tarybiniais šaltiniais ir buvo vienašališki.

Tik po poros apsilankymų Lietuvoje ir kai kurių lietuvių dėka pavyko gauti reikiamų knygų bei straipsnių, kurie padėjo išspręsti kai kuriuos kilusius klausimus. Kita problema — lietuvių kalba, bet po nemažų pastangų bei studijų, jau galiu suprasti lietuviškai ir skaityti knygas, pavyzdžiui: Apie muziką ir dailę, Laiškai Sofijai, Atsiminimai apie Čiurlionį, Pasaulis kaip didelė simfonija ir kitas. Deja, ir jas įveikus, lieka įspūdis, kad skaityti idiliški aprašai, bet ne faktais paremta kritika.1
Apžvelgus Čiurlionio biografiją ir bibliografiją, peršasi išvada, kad jis buvo savojo genijaus auka.
 
-------------------
* Šio straipsnio autorius Adrea Pietro Botto gimė 1959 m. Genuos mieste, Italijoje. 1978 m. baigęs gimnaziją, studijavo muziką (klasikinę gitarą) ir įsigijo diplomą Sv. Cecilijos konservatorijoje Romoje. Po to dėstė muziką mokyklose, rengė koncertus, leido plokšteles. Tuo pačiu metu Romos universitete studijavo šiuolaikinę meno istoriją ir universitetą baigė 1987 m. Jo diplominis darbas apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį buvo įvertintas su pagyrimu (cum laude). Po studijų toliau reiškėsi muzikos srityje. Kartu su dr. Renato Mencci į italų kalbą išvertė A. Baines knygą Brass instrument ir nuo 1988 m. dirba Uffizi galerijoje Florencijoje, tyrinėdamas muzikos instrumentus, kurie matomi vadinamuose natiurmortų paveiksluose. Dabar talkina Tautinėje tyrimų taryboje (CNR) ir analizuoja meno kūrinius su pavaizduotais muzikos instrumentais.

Andrea Pietro Botto pramoko lietuviškai ir jau kelis kartus lankėsi Kaune. Čia spausdiname ištrauką iš jo studijos apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, tikėdamies, kad ji bus įdomi mūsų žurnalo skaitytojams, nors su kai kuriais jo teigimais gal ir nebus įmanoma sutikti. — Red.
Skaityti daugiau...
 
OCTAVIO PAZ — 1990 METŲ NOBELIO LITERATŪRINĖS PREMIJOS LAUREATAS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Stasys Goštautas   

XX a. gali atrodyti materialistinis, bedieviškas, totalitarinis ir 1.1., bet taip pat jis gali didžiuotis savo dvasiniais pasiekimais, ypač menu ir poezija. Nors nusiskundžiame, kad šių dienų žmogus neskaito, jam visai nerūpi poezija — to negalima pasakyti apie lietuvių tautą , Maža, labai maža žmonijos dalis ieško poezijos ir dar mažiau kuria poeziją, kuri atitiktų mūsų laikus. Poezija šiandien turi kitokią funkciją nei kad prieš šimtą ar du šimtus metų, nei kad prieš tūkstančius metų, — neužtenka vien filosofijos, teologijos, mitologijos, ilgimės ir esminio žmogaus pažinimo.

Štai kodėl XX a. turi galbūt ne tiek daug poetų, bet turi jų gerų. Ypač prancūzų ir ispanų kalbomis turėjome tikrą poezijos "aukso amžių", kuris primena Renesanso laikus.

1990 metų Nobelio premija pagerbia ne vien tik Octavio Paz, bet visus užmirštus per pastaruosius šimtą metų poetus — Ispanijos Jorge
Guillen ir Antonio Machado, Amerikos ispanų Vicente Huidobro, Cėsar Vallejo ir Jorge Luis Borges, Prancūzijos M aliarme ir Apollinaire, anglų literatūros Ezra Pound, T. S. Eliot, Robert Frost ir 1.1. Paz yra juose visuose ir jie visi yra jame. Tai ekumeninis poetas, kuriam poezija — esminis mokslas.

Octavio Paz gimė Meksikoje 1914 metais mišrioje šeimoje. Jis pats yra gyręsis, kad jo proseneliai buvę zapotekų kraujo, kaip ir jo Meksikos revoliucijos herojaus Emiliano Zapa-ta. Tai tikras "kosminės rasės" žmogus, kuris, pagal Jose Vasconcelos, kalbėdamas apie Meksikos gyventojus, mėgino išryškinti jų mažavertiš-kumą. Jo teorija: naujas žmogus bus maišytas ir turės visus pozityviausius dalykus iš visų rasių.
Skaityti daugiau...
 
KĄ BYLOJA VENGRŲ AUTORIAI P E N SUVAŽIAVIME PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Al. L.   
Lietuvos atgimimą išgyvename širdimi ir protu, liejame jausmus ir drauge mėginame suprasti, kaip pasikeitė jos vidinis ir išorinis gamtovaizdis, kokie sunkumai ir sudėtingi vingiai jos laukia kopiant iš totalitarinio dugno į šviesesnę ateitį. Suprasime lengviau, įstate Lietuvą į Vidurio-Rytų Europos kontekstą. Ir todėl šiandien mums toksai svarbus Tarptautinio PEN Klubo teikiamas forumas, kuriame susitinkame su šios Europos dalies rašytojais ir intelektualais, juos intymiau pažindami, imame geriau suprasti save.

Pasiklausykime, ką Budapešte šįmet kovo mėnesį bylojo vengrų autoriai.
Turbūt jokiame pasaulio mieste nėra tiek daug poetų, romanistų, dramaturgų, kompozitorių paminklų, kaip Budapešte. Europai ir pasauliui visai nesuprantama kalba rašiusieji buvo neskaitlingos tautos dvasiniai vadai, kankiniai, pranašai.

"Amžinai būkite ištikimi savo šaliai, o vengrai", — skamba įrašas ant XIX a. poeto Mihaly Vorosmarty paminklo Budapešto centre. Didis autorius, kaip kokia dievybė-tvėrėja, apžvelgia po kojomis išsirikiavusius savo vaizduotės kūrinius — romantizmui būdinga poeto apoteozė.
Skaityti daugiau...
 
VIDURIO EUROPOS REVOLIUCIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė J. Liepinis   
Vidurio-Rytų Europos revoliucijos interpretatoriai Vakaruose susiduria su terminologine problema — kaip vadinti tą revoliuciją, kuri nuvertė revoliucijos vardą pasisavinusią santvarką?

Britų žurnalistas Daniel Johnson Londono žurnale "Encounter" teigia, jog tai buvusi "konservatyvi revoliucija". Konservatizmas, rašo jis, pasirodė esąs galingas komunistinės santvarkos oponentas, nes jis sugebėjo mobilizuoti visa, ką valdžia paskelbė istorijos atgyvenomis: tautinius jausmus, religinius ritualus, tradicinius papročius. Komunistai nepasitenkino pilietinių laisvių pajungimu valstybės poreikiams. Jų vizija reikalavo asmeninio ir tautinio identiteto sunaikinimo, Dievo tvarinių pakeitimo žmogiškomis konstrukcijomis. Revoliuciją sukėlė šis sisteminis naikinimas ir totali šventvagystė, kuri siekė ištrinti visa, kas brangiausia tautų praeities pavelde, net jų giliausius ateities troškimus.

Kaip dabartinė "konservatyvi revoliucija" paveiks ateitį, Johnson pateikia tokį dešimties punktų scenarijų:
—    Gorbačiovo populiarumas netrukus visai išgaruos ir tai dar aiškiau įrodys tarybinės santvarkos "lavonišką prigimtį";
—    komunizmas dar giliau nugarmės užmarštin, nei kad fašizmas ar nacionalsocializmas. Iš viešojo gyvenimo dings visi marksizmo-leninizmo pėdsakai;
—    Vidurio Europoje jau atgimsta katalikų, protestantų ir ortodoksų bažnyčios. Tai gali sutvirtinti krikščionybės prestižą ir Vakaruose, pastumti Vakarų bažnyčias griežtesnės ortodoksijos linkme;
Skaityti daugiau...
 
PABALTIJO LITERATŪROS IŠ BRITIŠKOS PERSPEKTYVOS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Spectator   
Į Pabaltijį iš Vakarų Europos at-klystantys lankytojai dažniausiai domisi politinėmis kolizijomis ar ūkiniu potencialu, bet kai kuriuos svečius traukia ir pabaltiečių kultūra. Toksai piligrimas yra britų literatas Michael March, kurio 1989 metų įspūdžius iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos išspausdino London Times dienraščio savaitinis literatūrinis priedas (1990. IV. 13-19). Nors tai įvyko prieš metus, be* vis tiek lieka įdomi kitataučio įžvalga į Pabaltijo literatūras.

Vartai į Pabaltijį svečiui atsiveria per Helsinkį. Taline jį pasitinka poetas Erik Rummo, kuriam 15 metų buvo uždrausta ką nors spausdinti. Šiandien —jis rašytojų sąjungos vicepirmininkas. Pražilęs poetas britui primena viziją iš 1960 - 1970 metų, roko grupės dalyvį. Jo poemos yra išgyvenimo ir išsilaikymo giesmė. Paminėjęs, kad po prievartinio Estijos įsijungimo į Sovietų Sąjungą, nukentėjo beveik kiekviena estų šeima, svečias pastebi, jog žili plaukai šiandien tenai reiškia juodą humorą. "Mes paveldėjom gedulą", svečiui sako poetas Peep Ilmet, dar savo vaikystėje praradęs deportuotą tėvą. Jo balse nėra kartėlio, bet jo akys byloja kitką.

Anot britų literato, estų Rašytojų sąjunga glaudžiai bendradarbiauja su Liaudies Frontu, nes abiem rūpi ekologija ir nepriklausomybė. Liaudies Frontas gi išsivystė iš inteligentijos valios bei veiklos. Rašytojams išeivių literatūra nebeegzistuoja — tėra viena estų literatūra.
Skaityti daugiau...
 
LIETUVIŲ FONDAS SUKAUPĖ PENKIS MILIJONUS DOLERIŲ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Antanas Juodvalkis   
Išeivijos lietuvių švietimo, kultūros ir jaunimo veiklai išlaikyti bei remti buvo ir tebėra reikalingos nuolatinės lėšos. Šviesių protų pastangomis, 1962 m. buvo įsteigtas Lietuvių Fondas, kurio kapitalas laikomas nedalomu, o naudojamos jo pajamos. Pradžioje buvo norima sutelkti vieną milijoną dolerių ir jo pajamomis remti lituanistinį švietimą ir kultūrines apraiškas. Steigėjams atrodė, paprastas reikalas, nes per dešimtmetį jau prasikūrę profesionalai: gydytojai, inžinieriai, teisininkai, prekybininkai ir kt, paaukoję po tūkstantinę, lengvai galėjo sudėti tuo laiku siekiamą milijoną. Deja, taip neįvyko.

Viltys greitai surinkti vieną milijoną dolerių neišsipildė, nes tūkstantinės nesimėtė nė vienam aukotojui. Pradžioje norėta imti tik tūkstantines, bet pamačius, kad jos nekrenta, kaip rudenį medžių lapai, buvo apsispręsta imti šimtines, suteikiant nario teises. Pirmajam milijonui sutelkti reikėjo 12 metų (1974 m.). Antrasis milijonas atėjo per šešerius metus (1980 m.). Trečiam ir ketvirtam milijonui sutelkti truko po ketverius metus (1984 ir 1988 m.), o penktasis milijonas atėjo per nepilnus dvejus metus. Tai aukotojų, testamentų sudarytojų ir Lietuvių Fondo vadovybės nuopelnas. Paskelbti 1990 metai Lietuvių Fondo 5 milijonų užbaigimo metais įvykdyti su geru kaupu.

Šią džiugią žinią LF tarybos pirmininkas Stasys Baras paskelbė 1990 m. lapkričio 10 d., vajaus pabaigtuvių pokylyje. Per tų metų 10 mėnesių Lietuvių Fondo pagrindinis kapitalas paaugo daugiau kaip pusę milijono dol. ir viršijo 5 milijonus dol. Sį įvykį Lietuvių Fondo valdyba pažymėjo, įteikdama padėkos žymenis tarybos pirmininkui Stasiui Barui ir informacijos komisijos pirm. Antanui Juodvalkiui už jų išskirtinas pastangas, telkiant Lietuvių Fondui aukas ir tiksliai informuojant lietuvių visuomenę. Suprantama, ne vien šių dviejų asmenų darbo vaisius, bet visos valdybos, tarybos ir talkininkų nuopelnas. Ir kiti valdybos nariai, nemažau įdėjo pastangų, telkdami LF kapitalą ir užsitarnaudami padėkos. Įteiktos stipendijos pokylyje dalyvavusiems stipendininkams.
Skaityti daugiau...
 
MŪSŲ BUITYJE PDF Spausdinti El. paštas
—    Išeivijos didžioji kultūrinė šventė, surengta JAV Lietuvių Bendruomenės Čikagoje gegužės 17-26 dienomis, praėjo labai sėkmingai. Tai įvairių meninių bei kultūrinių renginių junginys, kokio dar nesame turėję. Gegužės 17 d. —Poezijos diena, gegužės 18 d. — Kultūros premijų šventė, gegužės 19 d. — I Lituani operos premjera, gegužės 26 d. — iškilmingos pamaldos ir Dainų šventė. Išsamus tų renginių aprašymas bus ateinančiame Aidų numeryje.
—    Kostui Ostrauskui už jo viso gyvenimo kūrybinį įnašą paskirta JAV Lietuvių Bendruomenės 3 000 dol. literatūrinė premija. Vertinimo komisiją sudarė — dr. Violeta Kelertienė, pirm., ir nariai Alfonsas Nyka Niliūnas ir dr. Rimvydas Šilbajoris. Premijos mecenatas — Lietuvių Fondas. Premija įteikta gegužės 18 d. kultūrinėje šventėje Čikagoje.
—    Krikščioniškos kultūros fondo spaudos 1990 metų premija paskirta kultūros žurnalui Aidai. Premijos mecenatas — kun. dr. Juozas Pruns-kis, kasmet skiriąs 2000 dol. Į premijos vertinimo komisiją įėjo dr. Antanas Klimas, kun. dr. Antanas Paškus, dr.   Marija Stankus-Saulaitė,  kun.

Prel. Juozas Prunskis, Krikščioniškos kultūros fondo spaudos premijos mecenatas, ir Kazys Bradūnas, buvęs Aidų redaktorius. Nuotrauka Petro Ąžuolo.

prof. Antanas Rubšys ir prof. dr. Vytautas Vardys. Premija Aidams paskirta "už krikščioniškos kultūros bei krikščionybės idealų ugdymą lietuvių tarpe". Ji buvo įteikta Lietuvių katalikų sielovados suvažiavime gegužės 25 d. Jaunimo centre Čikagoje. Premiją priimti žurnalo leidėjai įgaliojo buvusį Aidų redaktorių Vokietijoje Kazį Bradūną, kuris perskaitė leidėjų padėkos žodį (jis spausdinamas viršelio 3 p.) ir pasakė kalbą.
Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas' Landsbergis gegužės 6-15 dienomis penktą kartą lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose, ir šis lankymasis buvo sėkmingiausias. Gegužės 6 d. jis Vašingtone susitiko su JAV Kongreso vadais, senatoriais, žurnalistais. Gegužės 7 d. Landsbergį kartu su Estijos ir Latvijos premjerais priėmė prez. George Bush. Tuo parodytas ypatingas palankumas, nes prezidentas tuo laiku sirgo. Pokalbis, atrodo, buvo nuoširdesnis negu anksčiau.


Prezidentas pažadėjęs pasakyti Gorbačiovui, kad jis nebijotų Pabaltijo nepriklausomų valstybių turėti savo kaimynėmis. Iškilmingai, kaip Lietuvos prezidentas, Vytautas Landsbergis buvo priimtas ir Los Angeles mieste. Tačiau įspūdingiausia jo viešnagė buvo Čikagoje. Svečią Midway aerouoste pasitiko ir pasveikino Illinois valstijos gubernatorius ir senatorius Alan Dixon. Be to, 2000 žmonių minia. Visą laiką jį automobiliais lydėjo Čikagos miesto policija, kaip įprasta lydėti svetimų valstybių prezidentus. Tą pačią dieną Loyolos universitetas jam suteikė teisių garbės doktoratą. Viešėdamas Čikagoje penkias dienas, Vytautas Landsbergis Marijos aukšt. mokyklos salėje susitiko su lietuviais, kurių susirinko apie 1500. Ten apibūdino dabartinę Lietuvos padėtį. Taip pat jis buvo Čikagos kardinolo svečiu jo rezidencijoje; turėjo pokalbius su laikraščių bei televizijos atstovais, susitikimą su miesto burmistru. .. Gegužės 14 dienos vakarą Lietuvių Bendruomenė su keliom amerikiečių organizacijomis Gamtos muziejaus patalpose (Field Museum of Natūrai History) surengė vaišes, kuriose dalyvavo 800 žmonių su 100 dol. bilietais. Pajamos perduotos specialiam fondui — "Dovana Lietuvai".
Skaityti daugiau...
 
TĖVYNĖJE PDF Spausdinti El. paštas
—    Šv. Tėvas Jonas Paulius II, birželio 1-9 dienomis lankydamasis Lenkijoje, nepamiršo nė Lietuvos. Jis su lietuviais susitiko Lomžoje birželio 5 d. Susitikimą organizavo vietos vyskupas Julijus Paetz, labai palankus lietuviams ganytojas. Vysk. Paetz į Lomžą pakvietė Lietuvos kardinolą, vyskupus, kunigus ir pasauliečius. Labai jaudinąs buvo tasai popiežiaus su lietuviais susitikimas. Katedroje lietuvių kalba buvo pamaldos, sveikinimai ir popiežiaus žodis. Šv. Tėvas kalbėjo: "Lietuva, aš girdžiu tavo balsą — balsą tautos, gyvenančios prie Baltijos jūros. Čia. būdamas taip arti, aš atsiliepiu į tą balsą žodžiais: tavo popiežius yra su tavimi". Iš Lietuvos atvyko apie 20 000 maldininkų. Jie visi buvo įleisti į Lenkiją be vizų.Trez. Vytautas Landsbergis dėl grėsmingų Sovietų Sąjungos veiksmų Lietuvoje negalėjo atvykti. Lietuvos vyriausybei atstovavo viceprezidentas Česlovas Stankevičius, vicepremjeras Zigmas Vaišvila ir švietimo ministras Darius Kuolys. Pokalbyje su žurnalistais Vaišvila pažymėjo, jog lietuviai, atsižvelgdami į sunkias aplinkybes, nepyksta, kad popiežius dar nepripažino Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės. Susitikime išreikšta viltis, kad Šv. Tėvas greit aplankys ir Lietuvą. Tai viešai priminė ir kard. Vincentas Sladkevičius.
—    Kun. Sigitas Tamkevičius SJ, gegužės 8 d. Šv. Tėvo paskirtas Kauno arkivyskupo pagalbininku. Tuo pačiu laiku Vilniaus arkivyskupo pagalbininku paskirtas prel. Juozas Tunaitis. Abu jie yra žinomi kaip veiklūs dvasininkai, energingi Bažnyčios teisių gynėjai. Vysk. Sigitas Tamkevičius gimė 1938 m. rugsėjo 7 d. Baigęs Kauno kunigų seminariją, 1962 m. įšventintas kunigu. 1968 m. įstojo į jėzuitų vienuoliją. Atlikdamas įvairiose parapijose pastoraciją, viešai priešinosi komunistų trukdymams pastoracijoje. Už tai 1983 m. buvo suimtas ir šešerius metus kalintas. Į Lietuvą grįžo tik 1989 m. ir netrukus paskirtas Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvu, vėliau — rektoriumi. Vysk. Juozas Tunaitis gimė 1928 m. spalio 25 d. Panevėžio vyskupijoje. Pradžioje studijavo matematiką Vilniaus universitete, bet po metų įstojo į Kauno kunigų seminariją ir 1954 m. buvo įšventintas kunigu. Visą laiką dirba Vilniaus arkivyskupijoje, ilgiausiai (nuo 1971 m.) — Vilniaus Šv. Mikalojaus parapijos klebonu. Taip pat atlieka ir Vilniaus arkivyskupijos kurijos kanclerio pareigas.
—    Lietuvos respublikoje šį pavasarį padažnėjo TSRS ginkluotų formuočių smurto veiksmai prieš įstaigas, organizacijas, jų pareigūnus bei civilius gyventojus. Tuos užpuolimus atlieka TSRS vidaus reikalų ministerijos OMON ginkluotos formuotės bei kitos kariškių grupės. Smurtas nukreiptas ir prieš Lietuvos respublikos pasienio kontrolės postus, muitines, jų darbuotojus bei pasienio gyventojus. Tai ypač prieštarauja Sovietų Sąjungos viešiems įsipareigojimams nevartoti prieš Lietuvą jėgos. Lietuvos Aukščiausioji Taryba visokiais būdais protestuoja ir smerkia tokį Sovietų Sąjungos elgesį, bet kol kas tai nepadeda. Reikia stebėtis komunistų įžūlumu, ypač atsimenant kokioje ekonominėje krizėje yra visa valstybė, kuri taip balsiai šaukiasi pagalbos iš Vakarų, žadėdama įvairiausias vidaus reformas.
Skaityti daugiau...
 
VISI PRIE VIENO STALO PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Aleksandras Šidlauskas   

1. Ir padėk rankas ant stalo...
Nuo vaikystės iki senatvės įvairiomis progomis susitinkame su poezija. Lietuvių poezijos padangę pastaraisiais metais itin praskaidrino išeivijos lyrinio žodžio meistrai. Vienas jų — Kazys Bradūnas, Vilkaviškio žemės sūnus, tokia sodria kalba praėjusį rudenį prabilo į Lietuvą. Sugrįžo poetas po daugelio metų atsikvėpti, pavaikščioti tėvų žeme, pakvėpuoti gimtinės oru, susitikti su savo jaunyste, atpažinti čia kažkada įmintas pėdas, pabendrauti su tėviškėnais, pavažinėti po Lietuvą. Įdomi ta Vilkaviškio žemė. Ne tiktai derliais garsėja, bet ir poetų gausa nenusiskundžia. Salomėja Nėris, Juozas Tysliava, Kostas Kubilinskas, koks savaimingas trejetas, kokia žodžio meistrystė ir stiliaus įvairovė, koks žmogaus pažinimas. Ir dar, koks tos suvalkietiškos tarmės skambesys, tas žodžio išdainavimas, tas balsių iš-giedojimas. Liejasi tas žodis ir garsų upeliais, ir eilėraščių posmų gražmenomis. Sėdėjau rugsėjo mėnesio 13 dieną Vilniaus universiteto 118 auditorijoje (jos langai matomi iš Pilies gatvės) ir klausiausi poeto kalbos, gražaus,   stilingo  pasakojimo  apie save. Liejosi mintys, persipindamos prisiminimais ir filosofiniais intarpais, vinguriavo šneka, pilna humoro, išminties ir santūros. Kalbėjo nedidelis pagal ūgį žmogus, bet toks aukštas ir galingas kaip poetas, toks savitas, brangus ir talentingas. Gerai, kad jis atvyko į gimtąjį kraštą , — sveikai ir tvirtai atrodantis, toks pasiryžėlis būti su mumis, toks fotogeniškas, — su žmona, vaikais ir anūkėle. Bradūnas — kaip skamba, kaip tos suvalkietiškos kanklės...

Lemta buvo ir Kaziui Bradūnui, Kiršų sodžiaus vaikui, perplaukti Atlantą, atsiskirti su gimtine, ilgėtis jos, leisti knygą po knygos, nostalgiškai žvelgti į tuos pačius, bet buvusius rūtų darželius, po langais vėsėjusius. Klausiausi užatlantės poeto žodžių, gėrėdamasis žodžio magija, klausiausi jo gaivios lyrikos posmų, skambių ir minoriškų, pranašingų ir giliaprasmių. Ta žemininkų karta, atnaujintos, sueuropietintos poezijos karta, vėl atsigrįžo veidu į mus, — o ar seniai už "Morenų ugnių", "Sidabrinių kamanų", "Donelaičio kapo" skaitymą galėjai nukentėti nuo tų, kuriems žmogiška tiesa strigo kaulu gerklėje, kurie "užburti" socializmo idėjų nesiskaitė nei su žmogumi, nei su meno kūrėju, nei su talentingos poezijos žodžiu. Ir išaugo ta mano karta bespalvė, bejautrė (nors ji šiandien labai keičiasi), nes negalėjo skaityti Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio, Kazio Bradūno, Henriko Nagio, Alfonso Nykos-Niliūno. Štai guli dabar ant mano darbo stalo nauja knyga "Prie vieno stalo". Jos 20 000 egzempliorių tiražas. Taip, tai tiesa. Ta knyga turi 470 puslapių. Pratarmėje autorius rašo: "Šiam leidiniui eilėraščius atrinkau iš penkiolikos lig šiol išėjusių mano poezijos knygų. Jose visose yra atspausdinta per 900 eilėraštinių vienetų. Iš jų rinktinėn "Prie vieno stalo" paimta mažiau negu pusė".
Skaityti daugiau...
 
ALĖS RŪTOS "MĖLYNO KARVELĖLIO ŠVIESA" PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Edita Nazaraitė   
Akademinio Skautų Sąjūdžio Vydūno Jaunimo Fondas 1990 m. išleido naują rašytojos Alės Rūtos knygą "Mėlyno karvelėlio šviesa". Sis novelinis romanas laimėjo Niujorko šaulių skelbtą literatūrinę premiją 1988 m. Knygą apipavidalino ir gausiai skoningomis iliustracijomis papuošė dail. Rasa Arbaitė. Knygoje yra dokumentinių nuotraukų.

Novelinis romanas "Mėlyno karvelėlio šviesa" sukomponuotas iš dvi dešimt šešių novelių, kuriose fragmentiškai, bet labai impresionistiškai piešiami Lietuvos moterų menininkių portretai. Knygos ašimi arba kamienu parinkta Lietuvos Operos solistės Vincės Jonuškaitės-Zaunienės biografija. Kitose novelėse pasirodančios kūrėjos, aktorės, dainininkės, dailininkės vienokiu ar kitokiu būdu susitinka, prasilenkia ir suartėja su garsiąja Operos soliste. Tačiau rašytoja Alė Rūta įtaigiai, stipriai sukuria ir kitų moterų charakterius, kurie yra ne mažiau įdomūs, o kartais net spalvingesni. Pavyzdžiui, novelėje "Raudonos rožės" vargų užguita, paprasta moterėlė Ona pergyvena visą jausmų gamą: nuo irzu-lio, pavydo iki užuojautos ir romantiško pakilimo. "Raudonos rožės, ypač tamsiai raudonos, — yra skausmo spalvos..." — prisiminė ji — kažkas yra pasakęs. O ji pati pridėjo mintyse: "Ir Vincės veidas dabar — skausmo spalvos..."
Skaityti daugiau...
 
NAZARAITĖS POEZIJOS FANTASMAGORIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Marija Stankus-Saulaitė   
Edita Nazaraitė, Lietuvių rašytojų draugijos 1990 metų literatūrinės premijos laureatė. — Vytauto Maželio nuotrauka

Editos Nazaraitės eilėraščių rinkinys "Mechaninė mūza: Eilėraščiai, 1985-1988" (Čikaga: Ateities literatūros fondas, 1989; 76 psl.; aplankas bei iliustracijos pačios autorės; kaina tik 6 dol.) 1989 metais laimėjo Lietuvių rašytojų draugijos premiją. Premijos knyga tikrai verta dėl turtingo žodyno, beveik neklaidingos poetinės klausos, originalių įvaizdžių ir daugmaž paslėpto išgyvenimo.

Eilėraščiai itin įdomūs tuo, kad lietuvių išeivijos — oficialiai, turbūt trečiosios jos bangos — pergyvenimai bei įspūdžiai išreiškiami Lietuvos poetiniu žodynu. Čia ir yra tam tikra įtampa bei ironija, nes, išvykus iš tėvynės, pergyvenama nauja tikrovė, suderinta su senąja ar jai priešpastatoma, bet tebekalbanti atsivežtąja kalba, lyg visai nebūtų lūžio. Nazaraitės poezija dar nepergyvenusi kalbos krizės — ir gal nebūtinai visos ją patiria. Jos iliustracijos, tačiau, fragmentinės, sudarytos iš tikrovės nuotrupų, įvairių kalbų (bet dar indoeuropietiškų) raidžių bei menininkės junginių, kuriuose matosi žmogiška forma ir sparnai. Sie paveikslai skaitytojai susiriša su eilėraščiais, kurių poetinės eilutės bei posmai sujungia įvairių vietų (Lietuvos, Kanados, Europos kraštų) detales, aliuzijas į meną, muziką bei literatūrą, sutiktus žmones ir, galop, kaip turbūt beveik visoj poezijoj, pačios poetės praeitį, dabartį ir svajas. Eilėraščiai kupini įvaizdžių, kuriuos poetė pradėjusi suderinti eilėraščio forma bei muzika, bet kuriuos skaitytojams tenka užbaigti — arba bent perjungti į savo vaizduotės pasaulį, kad eilėraščiai kiekvienam kalbėtų. Bet to gali poetė iš savo publikos laukti — ir, iš tikrųjų, to gera poezija dažniausiai turi reikalauti.
Skaityti daugiau...
 
KNYGA APIE ANASTAZIJOS TAMOŠAITIENĖS MENĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Paulius Jurkus   
Aleksandra Tamošaitienė. V. Maželio nuotrauka

Kai surandi gerą knygą, ja nuoširdžiai džiaugiesi; o kai į rankas patenka dailės knyga, tai pasidaro tikra šventė. Kiek spalvotų reprodukcijų, piešinių! Koks išsamus palydos tekstas, kuris apibūdina pačią kūrybą! Visa tai sukelia daugybę minčių! Net kelias dienas apie tai mąstai!

Tokia knyga yra monografija apie Anastazijos Tamošaitienės kūrybą. Knyga ir vadinasi — Anastazija Tamošaitienė. Jai išsamų įvadą parašė
Vytautas Aleksandras Jonynas, išleido Pomuva, Kingston, Ont., Canada, 1989 m.

Jau yra nemažai knygų apie lietuvių dailę ir atskirus dailininkus. Ši knyga išskirtinė — ji sužavi savo kūrybiniu polėkiu ir savo lietuviškumu. Lyg iš kažkokių lietuviškų legendų,  senų Žemaitijos sodybų,  šlamančių gojų, ošiančių Baltijos bangų iškyla ši knyga, tokia sava, ilgesinga, nuoširdi.

Tai džiaugsmo giesmė Lietuvai, jos praeičiai, dabarčiai, jos gamtai. Ta giesmė galėjo susiformuoti tik todėl, kadangi Anastazija ir Antanas Tamošaičiai abu yra dailininkai, abu kartu dirbo, gyveno tuo pačiu pasauliu — lietuvių liaudies meno tradicijomis. Abu ieškojo būdų, kaip tą lietuvių liaudies meną atgaivinti, paversti nauja kūryba. Knyga pasidaro paskatų lietuviams menininkams iš lietuviškojo liaudies meno semtis įkvėpimo ir įdėjų savo kūrybai.

Dailininkė Anastazija Tamošaitienė į mūsų meną atėjo per lietuviškus audinius. Jau nuo 1935 metų pasirodo jos knygos ir straipsniai apie audinius. Ji koncentravosi į senuosius audinių raštus ir kūrė naujus drabužius. Pirmieji jos darbai ir buvo tautinių drabužių komplektai. Jų yra išaudusi labai daug.
Skaityti daugiau...
 
ATSIŲSTA PAMINĖTI PDF Spausdinti El. paštas
Vytautas Mačernis: PO ŪKANOTU NEŽINIOS DANGUM. Poezija, laiškai, proza. Knygą parengė Vytautas Kubilius, iliustravo dail. Taida Balčiūnaitė, įvadą parašė Eugenijus Matuzevičius. Išleido "Vaga", Vilniuje 1990 m. 496 puslapiai. Įvade rašoma: "Vytauto Mačernio kūryba, didelių vertybių, gyvenimo prasmės ieškančios, besikankinančios, abejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija. Jo poezija priklauso humanistinei filosofinei lietuvių literatūros tradicijai. Si knyga vėl atnaujina, sustiprina mūsų dvasinius, poetinius ryšius su V. Mačernio asmenybe ir jo kūryba..." Knyga labai gražiai išleista. Net ir išore labai poetiška.
NAUJASIS ŽIDINYS. Religijos ir kultūros žurnalas. 1991 m. Sausis. Nr. 1. Vyriausiasis redaktorius — Petras Kimbrys. Kun. Vaclovas Aliulis įžangoje rašo: "Nors ir labai išraškyti, Lietuvos katalikai kultūrininkai šiuo kartu gali išeiti į visuomenę su sodriu savo leidiniu "Naujuoju židiniu" dar nepasibaigus pirmiesiems Nepriklausomybės patvirtinimo metams. Iš kur naujojo žurnalo sparta? Viena — XX a. pabaigoje visa įvykių raida kūlversčiais rieda. Antra — jaučiame po kojomis pamatą, sukurtą iki 1940-ųjų. Dvasinės tvirtovės pasirodė nesugriaunamos ir nesudeginamos, kaip nepavyko sielų genocido tarnams sudeginti visų "Židinio" ir jam artimų žurnalų komplektų". Maloni įžangos autoriaus pastaba: "Aišku, kad įkvėpimo ar užuominų Jums duos... ir išeivių "Aidai", į kuriuos rodotės panašūs išvaizda". Iš tikrųjų savo tikslu bei užmojais šie du žurnalai yra broliai. Sveikiname "Naująjį židinį", pradedantį gaivinti krikščionybės gilumų išsiilgusias sielas!
Skaityti daugiau...
 
LAIŠKAS REDAKCIJAI PDF Spausdinti El. paštas
Parašė G. Daukša   
Neseniai Lietuvoje "Literatūra ir menas" perspausdino iš "Aidų" (1990, Nr. 3) publikaciją "Čekisto žvilgsnis į pokario Lietuvą". Joje yra apmaudus netikslumas.
Rašoma, kad knygos "Giltinės sutramdymas" autorius dėkoja "Periodikos" vyriausiajam redaktoriui Gintautui Daukšai. Kartu peršasi mintis, kad knyga išleista mano sprendimu.
Tai netiesa. Autorius dėkoja "Periodikos" Vyriausiosios redakcijos redaktoriui Gintautui Daukšai.
Aš buvau šio leidinio literatūrinis redaktorius. Kartoju: ne vyriausiąsias, ne cenzorius, ne ideologinis redaktorius, o literatūrinis redaktorius, todėl esu atsakingas tik už šio leidinio kalbos ir stiliaus klaidas.
Pageidaučiau, kad man padaryta moralinė skriauda būtų atitaisyta.
Vilnius, 1990.02.13
G. Daukša

PATIKSLINIMAS

Šių metų "Aidų" Nr. 1, p. 19, eilėraštyje "Lyg būtum veltui miręs" antrojo posmo antra eilutė turi būti tokia: Pridengęs saulės užtėmiais žaizdas.

 
PIRMOJI IR VIENINTELĖ PREMIJA PDF Spausdinti El. paštas
Žodis, įteikiant Aidams premiją, Lietuvių sielovados suvažiavime gegužės
22 d. Čikagoje

Malonu buvo patirti, kad prel. Juozo Prunskio Krikščioniškos kultūros fondo 1990 metų spaudos 2000 dol. premija paskirta AIDAMS, pagal vertinimo komisiją, kaip labiausiai pasitarnavusiam žurnalui ugdant krikščionišką kultūrą tarp lietuvių. Leidėjams bei redaktoriams ši premija reikšminga ypač tuo, kad yra pirmoji ir vienintelė žurnalo keturiasdešimt penkerių metų kelionėje .

Per tokį ilgą laiką AIDAI, puoselėdami krikščionišką pasaulėžiūrą, jau yra įleidę šaknis į lietuvių šviesuomenės gyvenimą. Kad žurnalo įtaka nebuvo atsitiktinė, liudija apie 40 tomų jo komplektai, kur aiškiai pasisakyta visais aktualiais krikščionybės bei tautybės klausimais, nieko neužgaunant ir niekam nepataikaujant. Tai nebuvo kokia aštrios polemikos tribūna, nes šią sritį puoselėjo gausi išeivijos periodika. AIDAM S labiausiai rūpėjo mokslas, menas, literatūra, o taip pat ir visuomeninio gyvenimo svarbesnės atmainos. Dėka iškilių redaktorių, kaip Kazio Bradūno, Antano Vaičiulaičio, dr. Juozo Girniaus, žurnalas savo kultūrinę misiją atliko labai krikščioniškai, sutelkdamas aplink save įvairių pasaulėžiūrų žmones. Tuo keliu tebeeinama ir dabar.
Skaityti daugiau...
 
Viršeliai PDF Spausdinti El. paštas

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai