Puikus mano bernužėlis - Pasiskųsiu bernužėliu. Liaudies daina
1
GERAI AR BLOGAI, bet reikia kartais žinoti. Per vėlu vienam, gal pravers kitam, sužinojus. „Kad aš būčiau žinojus savo dalelę negerą, tai aš būčiau nepirkus sidabrinių žiedelių. Tai aš būčiau nepirkus sidabrinių žiedelių, tai aš būčiau nemainius su tuo šelmiu berneliu.“ Panašiai ir ne vienas vyras galėtų pasidejuoti. Kodėl? Oi, daug priežastėlių žino gyvenimas - kas jas išvardins!
SU SAVA GALVA IŠSKIRT žmonių negalima, kai jie nenori. O jie tikrai nenori. Bet ima ir išsiskiria - keista, nenorėdami? Visi kraipo galvas: ne tie, kuriems reiktų išsiskirti. Iš patikimo vedė, dorai gyveno, abu bažnyčion ėjo. Kur kelmas pakastas?
O vienas pašalietis šypsosi ir nieko nesako.
- Ko gi taip? Žinai ką, sakyk!
- Ką čia daug žinosi! Vieną tik smulkmeną mačiau, parsivežė vyras kopūstų galvą iš švabų.
Žmona pasisiūlė išvirti. O vyras sako:
- Kai pati parsineši, galėsi virti. Ši galva priklauso man: ją pats išsivirsiu.
Išsivirė ir suvalgė - aišku, vienas.
- Dėl tos vienos galvos reikėjo dabar skirtis?
- Hm! galva vyro visada viena. Gal ne vieni kopūstai buvo kalti. Po raktu laikė savo cigaretes, gautas iš Unrros. Pats už jas pirko sau eilutę. Savo dėžėn dėjo gautą uždarbį. Žmonelė, ką moteris, pradžioj viską, ką gavusi, tuoj jam. Paskui mato, kad badu mirs, o iš jo nieko negaus. Ėmė ir ji atskirai dėtis gautą šokoladą. Atsirado du ūkiai viename mažame kambary. Vienas dėjo gautus siuntinėlius ir antras dėjo sau. Vienas atsitverė sau kampą, ir antras. Vienas įsakė neliesti jo spintelės, ir antras uždėjo draudimą. O kur du ūkiai, ten jau du šeimininkai ir dvi sąskaitybos. Na, toliau-ir dvi širdys. Kai jau taip atsitinka, nežinia, gal jau vyrui reikia liktis su sava galva, žmonai - su sava.
- O vaikai?
- O vaikų nesistorojo. Būtų tada reikėję ne vienos kopūstų galvos. Vyras vis už vieną galvą stovėjo - logiškai, visuose gyvenimo punktuose. Sunkūs, sako, laikai!... Iš titnago neištašysi lėlės. Tašyk, tik skyla ir kempinę prisvilina: neuždega, tik prisvilina. Toks ir gyvenimas paskui...
Neįtikėtina, o vis dėlto yra tokių titnagų. Kartais jie senstelėję - būtų natūralu. Bet yra ir labai jaunų, vos du tris metelius vedusių. Nedaug tokių iš viso - bet tokių ryškių! Ir jie, gink Dieve, nelaiko tai bloga. Pasakytų kas, kad šeimą ardai - jie tave pro duris išmestų. Šeima - šventas dalykas! O paskui patys išsižioja, pamatę, kur jų titnagiškumas nuvedė. Pakark, jie netikės, kad dėl tų kopūstų ir cigarečių, to viso ūkinio autarkiškumo.
Niekas žmonių nemoko šeiminės matematikos. Skaičiavimas gi tas pats: vienas ir vienas yra du. Bet pati prigimtis padiktuoja geležinę išimtį: vienas ir vienas lieka vienas. Taip visame sviete yra: apsivedei - nebėra tavo ir jos, bet mūsų. Vienas butas, vienas stalas, viena virtuvė, vienas ir iždas. Viskas viena: net šeiminė valia. Bet yra logikų, kurie nepripažįsta šios vienintelės išimties. Jie eina prieš srovę su savo dviem akim, kurios nemato kelio galo.
BE SAVOS GALVOS YRA VARLIŲ, kurios ne vandeny sėdi, bet ant medžių lapų. Ant lapų sėdi, pabaidytos jais Šokinėja. Keistas prisitaikymas! Yra pelių, kurios vandenyje gyvena. Yra paukščių, kurie neskraido, ir žinduolių, kurie sparnus turi ir puikiai lakioja. Gal tai ne prisitaikymas, bet prigimties pokštai, kažkoks rolių susikeitimas.
Moteris, aišku, labiau prisitaiko vyrui. Jai tenka viską išlyginti, suderinti, apjungti. Bet kartais būna perdaug! Kaip varlei reikia šakomis šokinėti, kaip pelei į vandenį lįsti, kaip paukščiui pėsčiomis vaikščioti. Vyras reikalauja, vyras priverčia! Jeigu ji tą vyrą myli, jei nori šventos ramybės - taikosi. Keletai metų užkasa savo individualybę, sulaužo savo prigimtį, išsižada savo asmens - vis dėl šventos ramybės! O namų viešpats galvoja, kad jis teisus - taip reikia: žmona turi taikytis.
Protingai taikytis - taip! Bendras gi reikalas. Bet taikytis neprotingai?... Po keletos metų atsigręžia kitas lazdos galas. Moteris, save sulaužiusi, pabunda: kur gi aš? Mano ponas save šėnavoja, reikalauja, kad viskas namuose būtų tvarkoj, šilta ir švaru, visi aprengti ir papenėti. Taip, kaip anais laikais, kai užtekdavo jo algos! Pats niekur rankų neprisiliečia, nieko nepadeda, niekuo namuose nesirūpina. Tarnaitės nėra — ne tie laikai! Ir nereikia: „ponia“ gali tarnaite pabūti, nesvarbu, kad kam kitam ruoštasi — profesijai. Bet visą laiką prieš savo vyrą jaustis tik tarnaite, tik tiek iš jo tegirdėti - komandas, ir tiek tematyti - surūgusį, nepasitenkinusį veidą... Ne! Gali į kuprą sulįsti, o jam vis negana. Pagaliau ir tai negerai, kam jau į kuprą lendi, kodėl gražiai nepasirėdžius, lūpų nepasidažius. Prieš žmones, girdi, kaip tai atrodo!
Atbudimas eina šuoliais pirmyn. Žmogaus užguito, pritaikyto kitam žmogui neprotingai, atbudimas. Pradedama reikalauti savo teisių, lygybės - žmogiškos!
Bet... per eilę metų išaugę vyriški ragai nesiduoda sumažinami. Prasideda rungtynės. Tylios. Nestinga ašarų ir kaprizų. Nestinga kietų žodžių ir šaltos tylos. Trintis ima darytis vis kietesnė, dūmai veržiasi iš namų. Pagaliau vieną dieną išsiveržia su lagaminais ir viena kuri pusė.
Prigimties pokštai būna dar keistesni, kai neprotingai ima taikytis vyras. Lankstosi, lyg be nugarkaulio, šokinėja aplinkui, rankeles bučiuoja, visus norus išpildo. Iš pradžių ir moteriai savotiškai įdomu; ji bando prialsinti savo pažą, vis naujus ir naujus reikalavimus statydama. Pagaliau sako: „Tas mano vyras - geras, bet jau šlykštu, kaip geras!“ Pasitaiko sutikti šitokio vyro priešingybę - žmogų su nugarkauliu, ir ima moteriška svajonė apie jį pintis. Vis dažniau jinai apie jį kalba, o nuosavas vyrelis klauso, ir vis rankeles bučiuoja. Jei reikia, jis tą „išsvajotąjį“ pats į savo namus pakvies. Jei reikia, jis tuo metu iš namų „išnyks“, kad nekliudytų išsiblaškyti. Ką gi, „išauklėtas ir labai išmokslintas“ - su tokiu bendraudama, manoji išmoks kultūros, apsitrins.
Ir ta kultūra greit paaiškėja per vieną pobūvį. Jinai prie svetimų žmonių skaudžiai paniekina savąjį „prisiegą“. Jis nutyli: susijaudinusi buvo, pagaliau ir aš asilas, ar galima prie svetimų taip išsireikšti. Kita proga jinai paniekina vyrą dar labiau, o jis ir vėl nieko.
„Išsvajotasis“ įsidrąsina: užeina į namus kortų palošti - tik su ja. Tegu! Pagaliau pasisiūlo atsikelti į laisvą šio buto kambarį. Tegu. Pagaliau jinai vyrui sako: „Tu išsikraustyk iš buto, tik mane erzini. Valgyt galėsi užeiti - kur gi tu valgysi? Pagaliau mūsų pinigai dar bendri.“ Jeigu jau įsakyta, ką gi, dėl šventos ramybės reikia eiti į komitetą ir kaip nors pasiaiškinti, kad duotų laikinai prisiglausti kitur.
Taip vienam vyreliui žmona išskrido su kitu į Angliją, kitam viena pati į Australiją, o trečias pats, neapsikentęs pagaliau, išdūmė į Venecuelą. Jaučiasi jie baisiai nuskriausti, ir į akis jiems nepasakyk: kalti jūs patys! Nereikia ir moteriškiems ragams leisti perdaug išaugti. Netinka, kai moteris perdaug taikosi, o jau kai vyras pameta galvą - daugiau nei kvaila. Minkštus padarus meta iš užančio ne tik moterys, bet ir pats gyvenimas juos traiško. Sraigė nešioja šarvus, kad paukštis neprarytų. Vyrui reikia protingo nugarkaulio, kad paskui nereiktų eiti į svetimus kraštus žirafų ganyti.
Titnagas ir molis - dvi priešingybės, abi nevykusios. Jeigu jau tokį pasirinkai, moteriške, nepamesk galvos: bandyk perauklėti, bet protingai! Išsiskyrimas nėra protingiausia tau išeitis.
SU SAVOM PRIGIMTIM KAD KIRVIS kotą atitiktų, nėra taip jau lengva. Žmogus vis dėlto turi pridėti savo rankų: arba kirvį perkalti, arba kotą pertašyti. Ir žmonės dažnai neatitinka ne tik savo būdu, bet ir fizine savo prigimtimi. Yra skirtingų žmonių tipų: vieni kūniški, kiti dvasingi, arba vieni daugiau kūniški, kiti mažiau. Kūniškosios natūros - gaivališkos, aistringos, lengvai nepasotinamos. Pasirinkusios dvasingus partnerius, šios natūros būna nepatenkintos, priekaištaujančios, o ne kartą ima dairytis į šalis. Ir mažiau kūniški tipai jaučiasi nelaimingi: išsemiami fiziškai, laužomi dvasiškai: Tų pačių dalykų vienam atrodo perdaug, kitam per maža, ir šitaip per ilgą laiką padėtis pasidaro abiem pusėm nepakeliama.
Apie tai mažiausia kas kalba. Nes kam gi galima apie tai kalbėti! Ir kas pagaliau šitai supras? Kūniški tipai nueina neištikimybės keliu - ir šeima atsiduria kryžkelėje. Sulaužęs vieną žmogų, toks tipas eina laužyti kitų.
Pagalvoti ir apsidairyti reikia iš anksto, ruošiantis į šeimą. Pažinti šiuos tipus galima, nereikia tam nė didelių mokslų. Ana, vienas 27 metų vyras įsimylėjo 20 metų mergaitę. Iki ausų, kaip sakoma, įsimylėjo. Paprastas bernelis, mažai mokslų ėjęs, bet galvą ir širdį Dievas jam buvo davęs gerą. Jis pastebėjo, kad mergaitė - kūninis tipas. Jis pats nebuvo iš tų ir ilgai laužė galvą, ar jo jėgų užteks šeimyninei meilei, į kurią jis žiūrėjo labai rimtai. Po pusantrų metų vis dėlto jis atsisakė pasekti savo širdimi. Pasirinko praėjus kiek laiko, kitą mergaitę, labiau atitinkančią savo prigimčiai, su ja sukūrė šeimą ir, atrodo, nebus perdaug apsirikęs.
Pastebėjus skirtumą per vėlai, vis tiek reikia kas nors daryti. Jeigu kirvis su kotu turi sudaryti vienumą, tai vienam arba antram tenka prisitaikyti. Reikia rasti vidurį - protingą, pakenčiamą. Fiziškai stipri prigimtis yra sukurta ne tik vienam kuriam tikslui, bet įvairiems - ir darbui, ir kūrybai ir sportui. Pertransformuoti galima šias jėgas kitais pavidalais. Ne tik garima, bet ir reikia: kitaip jos virs kito žmogaus fiziniu užmušinėjimu ir savęs paties dvasiniu suniokojimu. Instinktą turi vadovauti protas, būtinai protas! Kitaip jis ves iš kelio ne tik patį šeimininką, bet ir visą jo šeimą. Negalima reikalauti, kad auką darytų tik silpnesnioji pusė. Įsakymas „neužmušk“ įpareigoja žmones ir šiame punkte, nes kas šeimoje visas kūninės prigimties užgaidas nori patenkinti, neišvengiamai sugriauna kito - silpnesniojo sveikatą.
Kas apskaičiuos, kiek šeimų sugriauta dėl tos vienos prigimčių neatitikimo arba vėliau jų nesuderinimo priežasties? Bet argi šeima nestovi aukščiau už vieno žmogaus reikalus! Kodėl tik tavo visos užgaidos turi būti pasotintos? Nedaryk kitam to, ko nenori, kad kitas tau darytų!
SAKAI: KAD GI BŪČIAU ŽINOJUS.... Kas gi gali , viską iš anksto žinoti? Ir tėvas, motulė tau patarė, o jie tikrai blogo nenorėjo. Ir draugai drąsino, o jie tavęs išduoti nenorėjo. Bent vieną dabar žinok, ką mūsų poetas (Putinas) sako: „Nėra didesnio skausmo -už meilėj kilusį; nėra didesnės meilės - už skausmuose subrendusią!“
2
NESENIAI gavau laišką, kuriame rašoma: „Turbūt, reiktų j ieškoti žmonių, nelaimingesnių už mudu, nes esame vienas antrą praradę. Net minties neprileidau, kad gyvenimas gali būti sugriautas ir be jokios kaltės, vien dėl nelemtų nesusipratimų... Neturiu ramybės sieloje, tik negera, negera, matant, kaip žūva mudviejų bendras gyvenimas, nėra net kompromisinės išeities...“
Ir kodėl? Išgyventa keliolika metų, auginama keletas mažųjų būtybių, mylėta vienas antrą labiau už viską, o dabar - iš kur ta staigi praraja? Vienas antrą pradėjo įtarinėti. Bet kodėl įtarinėti? Nei viena, nei antra pusė, atskirai paėmus nesijaučia sulaužiusi duotojo žodžio. Ir pašaliečiai, net labai artimi, nieko blogo nepastebi. Ir vis dėlto vyras daro priekaištus, kaltina neištikimybe.
Abi pusės galbūt nepastebi vienos psichologinės paslapties. Po 40-tųjų amžiaus metų vyro ir moters psichologiniai skirtumai prieina tam tikros ribos: pasidaro sunku suprasti vienas antro galvoseną ir jauseną. Skirtingas susikuria dvasinis kompleksas, ir jis sukelia įvairių nesusipratimų, pažadina įtarinėjimus, dažnai nieko bendro neturinčius su tikrove. Ir ima rūdyti aukso žiedeliai ant baltų rankelių...
VYRO ĮTARINĖJIMAI VYRAS, šiaip jau, nėra įtaringesnis už moterį. Gal pradžioj, kol jos gerai nepažino, kildavo kartais baimės. Bet praeina keliolika metų, pasitikėjimas susidaro tvirtas, ir nė mintis nekyla jieškoti pikta jos elgesiuose. Daug svečių maišosi šeimoje: kai kuriuos jų, vyriškus Šeimos prietelius, moteris mėgsta ypatingiau. Apie vieną kitą ji net dažniau pakalba, gal net neslepiamai žavisi. Vyrui nė į galvą neateina įtarti, kad čia jau „prasideda“. O tačiau tikri reiškiniai jam staiga pasirodo, kaip neištikimybė. Šį „įsitikinimą“ jis subrandina ir paskui jo pigiai neatsisako. Gali jis jai atleisti, bet, iškilus pakartotinam konfliktui, jis ir vėl jai atkiša. Ir, va, griūva pasitikėjimas, o tai reiškia - griūva pati šeima.
Žodis neištikimybė yra taip baisus, kad moteris, pirmą kartą tai išgirdusi, išsigąsta. Juoba, kai jos sąžinė visai rami. Iš pradžių ji bando aiškintis. Toliau - prisiekinėti. Pagaliau jos širdis užlūžta. Ji kovoja su savimi, tačiau to žmogaus nebegali pakęsti, nebeįstengia jam atleisti.
Bet iš kur toks tvirtas vyro įsitikinimas? Kuo jis pagrįstas?
Vyras galvoja kitaip nei moteris. Jis mato, kad po keliolikos metų moteris jam pasidaro staiga nebe ta. Seniau ji neturėjo kito pasaulio, kitų artimųjų, tik jį vieną. Jis buvo jai savotiškas dievas. O dabar? Jis nepastebėjo to plono perėjimo, tik staiga lyg kokia uždanga nusileidžia prieš jo akis ir jis praregi: ji nebėra ta, kas buvo. Kodėl? Matyt, įsimylėjo kitą; kas nors, įsipynęs, pakeitė jos jausmus. Kaipgi kitaip! Pradeda jis ją stebėti. Baimės ir įtarimo akys didelės: iš krislo pasidaro kalnas... Vieną dieną jis jai ir žeria: tu nebeištikima!
MOTERS „NEIŠTIKIMYBĖ“ PO KELIOLIKOS bendro gyvenimo metų dažna moteris pasidaro nebe ta. Ribos reikia jieškoti apie 40-sius metus. Viskas tada nusibosta - viskas, kas pasaulyje mėgta, - o kartu ir savasis vyras. Moteris yra tos pačios keturių sienų aplinkos žmogus. Jeigu vyrui, kuris turi platesnius vandenis, nusibosta savoji žmona, juo labiau vyras žmonai. Gerai, jei vyras vyriškas, apvaldytas, aukštos dvasinės kultūros. Bet jei jis tik suaugęs vaikas, dargi su ryškiomis ydomis, tai juo nusibosti nėra taip jau sunku. Tas pats ir tas pats jo elgesys pradeda pykinti ir erzinti. Atsiranda pamažu savotiškas atgrasumas šiam žmogui.
Čia moteriškos psichologijos buvusi didybė pereina į silpnybę. Kai ji juo susižavėjo ir pamilo, jis buvo išsvajotasis žmogaus idealas. Visus savo dvasios ilgesius ji sutapdė su jo asmeniu. Dabar, per ilgesnį laiką ji pamatė, kad tas idealas nepateisino jos sudėtų vilčių. Iš dievo staiga jis gal nepasidarė velnias, bet ilgainiui buvo sunku reikšti jam tuos pačius jausmus..Ji valdėsi, bandė save perlaužti. Bet kai atėjo jos lūžio metai, savo jausmų persikeitimo ji nebegalėjo nuslėpti.
Moteris labiau nei vyras yra visa meilėje ir nusivylime. Vienoki ar kitoki jausmai ją apvaldo stipriau ir pastoviau. Nusivylusi žmogum, ji negali jam duoti meilės, o kartu dalintis su juo ir pareiga (debitum coniugale).
- Negaliu! - šitai ji gali pasakyti labai patikimam trečiajam. Bet savo vyrui ji tik priešinasi. Nes jai tikrai sunku savo širdį priversti ir savo jausmus palenkti pareigai. Tačiau ji gali būti tyra, kaip Dievas ją mato. Ji gali neturėti jokio kito asmens savo vyro vietoje. Ir vis dėlto ji lieka (bent tam tikrą laiką) jam šalta, mažiausia abejinga.
Vyras, sakėm, galvoja ir jaučia kitaip. Žmona jam taip pat gali būt nusibodusi, tačiau jis neužlūš jos atžvilgiu visa savo būtim, jis kitaip žiūrės ir į šeiminę pareigą. Tai jam bus aktas, atsietas nuo jausmų visumos. Iš viso jo asmenybei jausmai nevaidina tokio pastoviai apsprendžiančio vaidmens, kaip pas moterį. Ir jai priekaištaudamas, net įtardamas, jis, apsigręžęs, vėl stengsis būti geras, jai padės, užjaus ir vėl jieškos jos artumos.
Moteris šito niekaip negali suprasti. Jeigu jis būtų logiškas, - galvoja jinai, - jeigu kartą pasakęs, kad ji neištikima, ją mestų, išvarytų iš namų arba visą laiką jai būtų šaltas, jos visa savo būtimi neapkęstų, tada jai būtų lengviau. Ir kai jis bando jai gerintis, ji galvoja: jis veidmainiauja arba daro man malonę, „atleidžia“. Kam? Kad aš pasidaryčiau jo akyse atgailojanti Magdalena! - Šitai ją tik siutina ir dar labiau kankina. Žinia, prie viso gero jos būdo čia prisideda ir tas moteriškas „blogas unarėlis“.
LIŪDNOS IŠVADOS SUNKU APSKAIČIUOTI tokių lūžių pasėkas. Tai kietas bandymas abiems pusėms, juoba, kad tai trunka ne vienerius metus. Mūsų laikų nekantrumas ir įvairios pažiūrų pasiūlos, gali sudaryti stiprių pagundų ir pavojų tiek moteriai, tiek vyrui. Ir vienas ir antras gali tikrai neberasti „kompromisinės išeities“.
Moteriai, netekus įkūnyto idealo viename asmenyje, yra pavojus nejučiomis jį įkūnyti kitame. Susidariusi tuštuma moters dvasioje sunkiau pakeliama. Ji turi būti užpildyta kuo kitu. Gerai, jeigu ji myli savo vaikus ir jiems visa širdimi atsidavusi. Gerai, jei yra jų ne vienas. Tačiau vaikų meilė pilnai tos tuštumos dar neužpildo. Ir kaip tik tokiu metu gali atsirasti kitas žmogus, kuris nori pažaisti jos jausmais. Ir kai ji pataiko ant suvedžiotojo, prekiaujančio „meile“ savaitėmis ir mėnesiais, tada jos neištikimybė pasidaro tikrovė.
Man pasakojo apie vieną moterį, kuri, nepakeldama vyro priekaištų ir prievartos, metė bendrą gyvenimą. Paskui ji susirado „simpatijų“. Būdama tačiau aukštų principų ir giliai religinga, ji išliko formaliai ir moraliai ištikima pirmajai ir vienintelei santuokai. Bet kiek tokių! Kitų „simpatijos“ nuveda per toli ir nebebūna kelio atgal. Vyrui, nežiūrint jo proto persvaros, šeimos krizės sukuria savotišką jausmų revoliuciją. Vieni krinta į neviltį ir ima girtuokliauti. Kiti, tos nevilties nepakeldami, tyčiomis jieško naujų draugysčių ir, kaltindami žmoną neištikimybe, patys pasidaro neištikimi. Dar kiti bando laikinai atsiskirti, kad užmirštų nesusipratimus, tačiau, ne j ieškodami galimumų suartėti, galutinai išardo bendrą gyvenimą.
KOKIA IŠEITIS? PIRMIAUSIA, reikia suprasti moters krizės psichologiją. Jos jausmai persikeičia ne amžinai - tai viena. Antra, dėl to nėra tik ji viena kalta. Kol „beprotiškai“ mylėjo, ji nematė vyro šakotumo, nerūpestingumo, tų reikalavimų ar jų formos, kurie ją kartais žemino. Bet meilė negali būt visą laiką akla. Vieną dieną ji praregi visas vyro klaidas ir ydas ir tada devyniais raugais jos atsirūgsta. Tam tikra dalimi, taigi, yrą ir vyro kaltės. Moteris pernelyg asmeniška ir kitokia ji būti negali. Tik laikinai ją patenkina aukšta vyro pozicija, talentai, turtai. Ilgainiui visa tai netenka reikšmės, jeigu vyro asmenyje ji neranda dvasinės atramos.
Psichologinis moters stovis, susikūręs lūžio metu, nėra jausmų neištikimybė. Dėl to vyras tiek turi turėt proto, kad jos nekaltintų. Tai yra jos „unaras“, per didelis jautrumas. Geriau salint priežastis, kurios tą jos jautrumą sukūrė ar padidino. Savo klaidas ir ydas geriausiai taisyti šito jai nedemonstruojant, kad neatrodytų „veidmainystė“. Ir iš viso mažiau rodytis jos akyse, jeigu ją tai erzina. Tokiais atvejais reikia vyrui nemažos aukos. Ne versdamas jos nusilenkti jo „teisei“, jis pagreitins ir palengvins jos persikeitimą jo atžvilgiu.
Bet ir moteris turi suprasti vyrą tokiais atvejais. Yra vyrų, kurie dėl nepastebimų paranojiškų palinkimų darosi pernelyg įtaringi. Tačiau ir kiekvienas protingas vyras bus nustebintas ir priblokštas dėl tokių nelauktų pasikeitimų moters dvasioje, o ypač dėl vengimo palaikyti su juo fizinį ryšį. Nereikia norėt, kad vyras būtų didelis psichologas. Jausmai pas jį viena, protas - kita. Prasiveržia audra, bet protas bando ją apraminti. Reikalaudama iš vyro tobulybės, moteris turėtų ir pati savo „logiškus“ jausmus apvaldyti. Ir jai dera daryti auką pareigai, nors būtų nežmoniškai sunku.
Žinia, tos rūdys ant aukso žiedelio graužia širdis. Būna negera - nežmoniškai negera dvasioje. Bet reikia jas valyt. Jieškokite ir rasite išeitį, nes auksas ir pro rūdis žiba. O dėl abejonės: ar su tokiais netaikos jausmais antrojo atžvilgiu galima melsti taikos iš aukščiau, - atsakau: Taip! Ar tai nėra šventvagystė? Ne! Ko žmogaus jėgos negali, padeda didžioji Malonė. * * * A N K E T A Reikia labai apgailestauti, kad mūsų krašte nebuvo ir dabar tremtyje nėra institucijos, kuri tirtų šeimų problemas. Ypatingo svarstymo, ypač šiomis sąlygomis, reikalinga šeimos krizės problema.
Asmeniškas šias eilutes rašančio susidomėjimas gal ras atgarsio, ir jis prašytų siųsti medžiagą šiuo adresu: St. Yla, (14a) Kirchheim-Teck, Steingaustr. 18, Germany, US Zone.
Anketos nepasirašomos. Konkretesnės aplinkybės bus laikomos paslaptyje.
Atsakytojo lytis ................. , amžius ......................... mokslas ......................................., profesija ......................
Įvedamieji klausimai
1. Kodėl Jūs susituokėte su dabartiniu Jūsų vyru (žmona)? Ar be meilės buvo dar kitų motyvų? 2. Kaip Jūs vaizdavotės savo šeimos idealą? Nusivylimai ir jų priežastys 3. Ar Jūsų nusivylimas antrąja puse ėmė reikštis pirmiausia dėl charakterio skirtumų ir iš to kylančių nesusipratimų? 4. O gal nusivylimas kilo dėl fizinio vienas antram neatitikimo, skirtingo fizinių santykių supratimo ir nesutarimo dėl būdo ir formos jiems atlikti? 5. Ar Jūsų bei Jums žinomų nusivylimų atvejuose ryškios šios priežastys: vaikų vengimas, negimusios gyvybės žudymas (abortai)? 6. Kiek Jūsų nusivylimai turėjo ryšio su ekonominėmis priežastimis: per dideliu antrosios pusės šykštumu, nesąžiningomis pastangomis pralobti ar neprotingu išlaidumu pasipuošimams, vaišėms ir pan.? 7. Ar Jūsų nusivylimuose turėjo kokios įtakos tėvų bei pažįstamų pakurstymai, intrygos, kitoks kišimasis?
Nusivylimo laikas
8. Kada Jumyse ėmė reikštis nusivylimai antrąja puse: po kiek šeiminio gyvenimo metų ir kokiais amžiaus metais? 9. Ar turėjo kokio vaidmens Jūsų nusivylime žymesnis antrosios pusės amžiaus skirtumas? Jei taip, tai kada (po keletos santuokos metų) tie skirtumai iškilo kaip nusivylimo ir nesutarimų žaizda?
Nusivylimų ryšys su neištikimybe 10. Ar nusivylimai, ilgiau išgyvenami, veda į šeiminę neištikimybę? Kokia tuo atžvilgiu Jūsų nuomonė ir pastebėtos patirtys? 11. Jeigu nusivylimai veda į neištikimybę, tai kuri pusė (vyras ar žmona) greičiau tuo keliu nueina?
Neištikimybės supratimas
12. Ar neištikimybe laikote antrosios pusės jausmų pasikeitimą, atseit, nebemylėjimą taip, kaip seniau? 13. Ar manote, kad neištikimybė jau yra idealizavimas trečiojo asmens, susitikimai su juo, nors ir be pikto noro? 14. Ar neištikimybę laikote tik svetimavimą? Nusivylimų pašalinimas 15. Ar savo nusivylimą antrąja puse laikote nebepataisomu? Jei taip, kodėl? 16. Ką antroji pusė, Jūsų manymu, turėtų daryti, kad Jūsų nusivylimas būtų pašalintas? 17. Kokios iš Jūsų pusės yra kliūtys savajam nusivylimui pašalinti? 18. Kiek turi įtakos vaikai nesusipratimams sušvelninti ar jiems pašalinta? Kaip Jūs manote ar kokių patirčių turite? 19. Kokios įtakos nesusipratimams švelninti bei juos šalinti, Jūsų įsitikinimu, turi religija ir Bažnyčia? |