|
Parašė VITALIJA BOGUTAITĖ
|
Ir pralėkė tavo žirgai
neužsukę.
Ir nulėkė tavo žirgai
nesustoję.
Ried, ried, ried, ratukai
į tamsą.
Kinkyk, broleli, baltąjį
žirgą.
Patį greičiausią.
Lėki pralenkti — lėki pavyti.
Ried, ried, ried ratukai
į naktį.
Kai patekės saulelė,
tu su visam išeisi.
Kai patekės mėnulis,
jau su visam negrįši.
Žaliam gojely
gailiai raudos gegužė.
Ir pralėkė tavo žirgai.
Ir nulėkė tavo žirgai.
Neužsukę.
Nesustoję.
Nulėkė.
*
Semiu laiką
ir ieškau dugno,
lyg šuliny.
Girgžda svirtis.
Verčias debesys
padangėj —
o aplink taip juoda,
taip klaiku.
Varnos sukrankštė,
pakilo ir nuskrido.
Rankos augo,
augo ir mane praaugo.
Likau neūžauga
tamsioj, gilioj nakty.
Semk tamsią naktį
kibirais —
gal rytmetį atrasi.
Semki
ir semki
ir semki
Taip semiamas laikas.
Taip matuojamas laikas.
Kibirais.
*
Aguonų žydėjimas
man primena gaisrą.
Seniai užgesusį,
seniai išblėsusį
gilioj vaikystėj.
Ir dabar, kai žiūriu
į šį skaisčiai liepsnojantį
lauką,
jaučiu artėjančią naktį,
kuri užgoš,
užslopins
tą ryškų,
raudonai žėrintį
žydėjimą.
Dar taip neseniai
aguonų spalva
žydėjo Drezdeno miestas.
Dar taip neseniai
fosforo jūroj
skendo Drezdeno miestas.
Dabar, pakeitę spalvas,
žaidžiam kitą žaidimą,
lyg niekad nebūtų žydėjęs
Drezdeno miestas
skaisčiai raudona spalva.
*
Žodžiai nebekalba.
Raidės parvirto.
Ieškai padėjęs.
Nerandi pametęs.
Nebuvo lemta ainiams
prabilti bočių kalba
į ąžuolo šerdį.
Užtrenkei duris.
Jos sunkios, medinės.
Užvėrei langus.
Žodžiai nesiskverbs.
Rauda, oi rauda, senoji
parimusi rauda,
kad auga vaikai
be kalbos
ir kalba be žodžių.
Suskaldėm žodžius.
Raidės nelygiai nurėžtos
nestovi ant kojų.
Paryčiu grįžę ženklai
krenta į guolį ne savo.
Brūkšniai ir kableliai išspruko
mėnuliui pakibus
palangėj.
Raidės nelygiai
nurėžtos išėjo,
ir liko kalba be raidžių
ir raidės be žodžių.
Ir buvo lemta ainiams
protėvių kalbą pamiršti.
Ir buvo lemta senajai
raudoti vaikaičių.
Užtrenkėm medines duris.
Užvėrėm langus.
Žodžiai neįsiskverbs.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
