|
Parašė VLADAS ŠLAITAS
|
 SKARELĖ
Nesu poetas,
nes jei laikyčiau save poetu,
tai tuo pačiu laikyčiau save šventuoju,
nes tik šventieji gyvena poezijos rožių draugystėje.
O tačiau labai gera gyventi rožių draugystėje
ir taip pat labai gera gyventi šventųjų draugystėje,
nes toj mažoj koplytėlėj,
kurioj kartą tik man vienam
tu buvai užsidėjusi meilės svajonių skarelę,
aš buvau laimingiausias žmogus visame pasaulyje.
O, mano sese vienuole!
Tiek ir tebuvo tarp mūsų mudviejų meilėje.
Nei daugiau,
nei mažiau.
Nes tik tiek tegalėjo būti mudviejų meilėje.
O tačiau tu buvai man gražiausia pasauly poezija,
nes mažoj koplytėlėj skaisti tavo meilės skarelė
man pro ašaras skaitė gražiausią meilės litaniją.
Dabar jau niekur nebeskubu.
Ir kur gi man,
penkiasdešimt devintuose metuose,
beskubėti?
Atrajoju seniai praėjusių vasarų meilės prisiminimus
ir laikau save laimingiausiu žmogum pasaulyje,
nes seniai jau išmokau nebeliūdėti
dėl dalykų, kurie praeina ir nebegrįžta.
Jei sakyčiau, kad aš džiaugiuosi,
jog dabar sėdžiu senstančio vyro krasėje,
aš sakyčiau netiesą,
nes nei senatvė,
nei mirtis
niekam niekam negali atnešti jokio džiaugsmo.
Tai tiktai mūsų meilė gali atnešti išganymą
vieną kartą kito pasaulio kitoj karalystėj.
PRIEŠ MIRTĮ
Visą gyvenimą jisai vargo ir vargo
ir visą gyvenimą vis tikėjosi susilaukti geresnio gyvenimo.
Tačiau susilaukti geresnio gyvenimo taip ir neteko. Prieš mirtį
jis lengvai susidėjo rankas ant krūtinės kryžiumi ir pasakė:
Nieko geresnio neteko man susilaukti šiame pasaulyje.
Bet po mirties,
kitame pasaulyje,
aš vis tiek susilauksiu geresnio gyvenimo.
Ir su didele meilės viltim jis išėjo iš šio pasaulio į kitą pasaulį.
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
