Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ČIA IR ANAPUS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VYTAUTAS VOLERTAS   
Ištrauka iš romano GREITKELIS

Abu vyrai nustebo aplinkos kuklumu. Mortono butas iš oro atrodė ankštas ir į paukščio lizdą panašus. Jis riogsojo ant garažo, iki medžių viršūnių iškeltas. Užkopus cementiniais laiptais, siauros aikštelės langą margino rudi, šlapi lapai. Čia juos prilipdė vėjas, atpūtęs nuo klevo, kuris, išlaukinio įėjimo lemputės apšviestas, pasenusiom šakom žiūravo tik poros metrų atstume. Iš visų pusių gaksojo plikos sienos, su guzais ir įlaužomis. Ant durų nei užrašo, nei skambučio neradę, pabeldė labai abejodami, ar teisingai pakliuvo.

Iš tikrųjų tarpdury pasirodė Mortonas, atsikvėpęs, jau naktiniuose įsivilkęs.
— Kaip kaip jūs dabar? — apstulbo šeimininkas. — Maniau, kad vaikas pinigus už laikraštį renka. Šiandien yra jo vakaras.
— Braunamės patikrinti, — lyg šaipėsi, lyg verkavo Silvijus, o Tonis jau žvelgė vidun, tarsi baidyklių ieškodamas.
— Kam brautis, jei durys atvertos? — Mortonas priėmė draugiškai. — Sutilpsime. Neužkris lietus, be to, kavos išvirsiu, jei nebandysite apiplėšti.
— Neplėšime. Ir šeimininkauti nereikės. Atėjome pasėdėti, po nelaimės paguosti ... — gailestingu balsu traukė dirbtuvės vedėjas. Matus, negalėdamas pakęsti Silvijaus kalboje besiveliančio minkštumo, užkirto jį, vis žvalgydamasis:


ANTANAS BRAŽDYS: Aukštai skraidantysis (Harlovo teatre)

— Kavos turėsime, nesirūpink, Mortonai. Atveš jos. Atveš ir kai ką daugiau.
Jie turbūt salonėly atsidūrė, užimdami beveik jo visą erdvę. Šmėklų nebuvo, vyravo pavyzdinga tvarka, ir, skirtingos padėties laukus, Toniui net smilkiniuose suūžė. Pasienius dengė patrauklūs baldeliai, pamėtytai kabojo keli tapybos darbai. Į virtuvę skleidėsi erdvus praėjimas, kairėje bolavo nepermatomo stiklo durys. Užvertos, šonuose gra-viūrėlėmis paryškintos. Net stereo garsintuvai, kitur dramblotais priedais išsišauną, drausmingai glaudėsi derinin. Tik ant grindų, šalia sofos, padrikai gulėjo kelios knygos.

— Komercija? — į jas dūrė Silvijus pirštu.
— Komercijos darbe užtenka, namuose reikia pramogų, — atsakė Mortonas.
— Tai gal nešvarūs pasileidėlių burnojimai, tokios bus tavo pramogos, — surūstėjo dirbtuvės vedėjas, užmiršęs pirmykštį švelnumą ir galvodamas apie bendradarbio nuotykius.

Tonis kalbon nesiterpė. Tarsi nuobodulį vydamas, linktelėjo ir paėmė vieną tomelį.
Silvijus teisybę sakė, kad kad patikrinti atėjote, — juokavo šeimininkas, o Matus jau siekė antrosios knygos. Pavartė, apžiūrėjo ir murmtelėjo:
— Keista literatūra.
— Atspėjau, kokia literatūra. Mortono kalbų apie išdaigas pasiklausęs, gali žinoti, ką namuose rasi, — dirbtuvės vedėjas, visai piktai nusiteikęs, griebė už paskutinės knygos. Bet, tarsi staigios gumbligės ištiktas, kelias akimirkas neatsitiesė. Kol šeimininkas surankiojo savo skaitinius ir juos numetė ant komodėlės, visi trys tylėjo. Pagaliau Mortonas paragino:
— Sėskite, jei jei užėjo didelis noras. Pas mane ir Kresidai dar užtektų vietos.
Vikriai apsisukęs, iš virtuvės atsinešė kėdę, Silvijų įterpė fotelin, o Matų paliko ant sofos. Susierzinusį ir piktą. Tonio akimis žiūrint, Mortonas gyvenime reiškėsi keliomis formomis, gal pats nežinodamas, kuris lukštas buvo jo tikrasis kailis. Darbe šliaužiojo po šiukšles, lyg grambuolys, o namie, net vienas likęs, tvarkėsi švariai. Žmonių akyse dėdamasis ištvirkėliu, už privertų durų graibinėjosi po amžinybės užpečkius. Tai veidmainio, apgaviko, egoisto maišalas, nedaug besiskiriąs nuo pačio Tonio vidinės chemijos, — taip svarstė Matus ir, komodėlės pusėn mostelėjęs, tarė:
— Negendantį turtą krauniesi?
— Kaip kaip be turto išsiversi? — Mortonas nesijaudino ir nesimaišė.
— Matyt, aukštų dividendų viliesi.
— Dividendus sužinosime, kai ten įsiregistruosime. Neįsikraustęs net kambario vertės viešbutyje, už kelių žingsnių esančiame, nenujauti. Ta dividendų birža toli. Gal net Australiją reikės perskirsti, kol nutūpsime.
— Nutūpsime už trijų mylių, — pasijuokė Matus. — Ir neskrisime. Juodu limuzinu nuveš. Jei nespės kelių išlyginti, tiek pakratys, jog džiaug-siesi, duobėn lįsdamas.

Silvijus tylėjo, nes šis pokalbis jį pykdė ir gąsdino. Dirbtuvės vedėjas, sunkiai plušdamas, stengėsi gyvenimu džiaugtis. Juodų limuzinų nekentė ir laidotuvių įstaigas laikė bjauriomis skylėmis, tyčiomis įrengtais spąstais, išrastais labai blogų žmonių, kaip vagys, paleistuviai, žmogžudžiai ir visi kiti, panašūs į jo darbininkus bei Mortoną. Dangun siųsdamas maldas, net suprakaituodavo, nuoširdumu persiėmęs. Bet jose amžinybė būdavo įrašoma tik sąlyginiu pakaitalu. Dažnai jis pagalvodavo, — kodėl ieškoti angelo sparnų, jei ir kojomis galima tolokai pabėgėti? O žadamus chorus debesyse ar kažkur kitur jam vykusiai pakeisdavo kiekviena geresnė radijo stotis. Patyrusių žinovų ekspertizės apie amžinybę neužtikęs, Silvijus mirtį laikė pavojinga rizika.

— Man atrodo, kad fantastų svaigalais save apgaudinėji, — Tonis kalbino šeimininką.
— Ši fantazija man yra tikrovė.
— Iš kur žinai?
— Kiekvienas, kuris aplink pasižvalgo, šitai žino. Sugretink žmogų ir gyvulį. Pavyzdžiui, apie nekaltą karvytę pagalvok. Rami, tyli, melancholiška, bet ji poezijos nerašo, neskaito ir nespausdina.
— Tavo juokus nelengva suprasti, — nerimo Matus.
— Juokus, Toni? Vargšė karvė . . . Nieko daugiau neišmano, tik supranta, kad reikia veršiukus gimdyti. Ir gimdo, apsisaugojimo priemonių nenaudodama. Bet nelanko muziejų, teatrų, šventyklų.
— Piktžodžiavimas! — ir Silvijus neiškentė.
— Taip yra. Gyvulys apie pažangą negirdėjo, jos nesiilgi, nesiekia ir nepyksta, kad gimė gyvulys. O žmogui tobulybė įsakyta. Jis dantimis griežia, tobulybės ieškodamas. Adomas obuolį kramtė. Stalinas paskerdė žmoną, išklojo draugus, visus kitus tiesė ant pilvo. Hitleris žydus dūmais vertė, tobulybėn lipdamas. Dorieji meldžiasi, dūsauja. Pasimetėliai išprotėja. Vis idealo labui.

— Nesuprantu ryšio, — Tonis nusižiovavo, o Mortonas aiškino toliau:
— Kur nors visos pastangos turi galą. Ir jis yra anoje pusėje. Čia siaučiame, plėšomės, šioje priešbaigminėje stadijoje vertiname patys save, vertindamiesi arba aukštyn rėpliojame, arba pasipjauname. Ten, Toni, galas. Ten paaiškės, kodėl žemėje maišėsi Kresida, Matus. Ir ir Mortonas Lex su Silvijum Perro. O gal visai nebuvo Mataus ir Lex. Jų vietoje galėjo šliaužioti tušti griaučiai. Šliaužiojo, grukšėjo, trinkčiojo tokie džiuviniai, tokie suirę daiktai, be skystimo, be esencijos. Ką jiems darysi, kaip sudrausminsi. . . Visiems leista maišytis. Bet ten, Svarioje vietoje, šiukšlės nesipainios. Koštuvas nepraleis, į atmatas nužers.
— Kliedi, — Mataus balse skambėjo irzlumas, o Silvijus, lyg varžydamasis, nervingai dėstė kojas, graibinėjosi už trumpo smakro.
— Anoje pusėje griaučių nebus, ir tai ne mano kaltė. Griaučiai neišsivėdina, visada dvokia, dvokdami ardo gerą nuotaiką. O vaizdas, kai siūbuoja, tarška .. .
— Viduramžių pasakos, gėda, šlykštu, primityvu, — nusipurtė Tonis.
— Kokios pasakos, jei tai ne pasakos? — gynėsi Mortonas. — Žodžiai, kuriuos čia naudoju, yra paprastesni, kaip ten, — parodė į knygas ant komodėlės. — Bet ta pati jų reikšmė. Iškilmingumas, kurį daugelis mėgsta, yra tik daili skraistė. Užklosto, išlygina įdubas, bet apsunkina prasmę. Jei žmogus nenori žemėje su jaučiu iš vienų ėdžių maitintis, tad ir anoje pusėje tvarkingieji nenorės savo pašonėje valkatų matyti, — šeimininkas nuskubėjo virtuvėn, iš kur tuojau pasklido lengvi skambesiai. Svečiai sėdėjo kaip ant peilio ašmenų. Silvijus pyko dėl užuominų apie mirtį, Matus stebėjosi keistu sutapimu. Jam "ana pusė" buvo tarsi vandenyno gylė, kur aukso ir žvyro smiltys yra lygiai bevertės, nepasiekiamos nuosėdos. Bet kodėl painiojosi griaučiai? Prieš valandą jie plūduriavo šlapiame gatvės asfalte, o dabar pokal-bin įsiaudė. Termitai metasi likiman? Byra jų ėdamas laikas? Drimba gyvsakiai, laukan teka gaja?
Mortonas atnešė stiklus ir gėrimų. Tačiau nė vienas neatrodė ištroškęs. Tuojau iš restorano ir užsakytus vėžius atgabeno. Šeimininkas dėkojo, džiaugdamasis bendradarbių nuoširdumu, kalbino juos ir tarsi įtaigavo, kad skeldėja tarp jų kažkodėl besilaikiusios užtvaros:
— Jei jei nebūtų tiek darbo, galėtume dažniau sueiti ir pasėdėti.
Tonis kiūtojo sugniužęs, nesiklausydamas. O Silvijus pirmuosius įspūdžius greitai pamiršo. Mirties baimė turbūt išgaravo, gal net Mortono literatūra į gerąją pusę kreipė. Plepėjo mielai, neatsisakydamas prigimto smalsumo. Ilgai taiks-tęsis, provokavęs, bet mažai laimėjęs, užklausė tiesiai, be užuolankų:
— Po nelaimės reikia naują gyvenimą planuoti. Ar apie antras vedybas negalvoji?
— Kam aš galvosiu, jei jei vedybos ne man? Šiuose namuose bus žmogus, turės su manim laikytis ir dusti. Nukryžiuotųjų žemėje užtenka.

— Kodėl dusti? Gyveni švariai ir tvarkingai, pinigų vaikytis nereikia. Darbe esi sumanus, ne-žioplinėji, viskas sekasi. Net Kresida patenkintas.
— Nežinau, nežinau. Daug ko nežinau. Net dėl teisės gyventi abejoju. Delsiu čia be naudos, kai galėčiau eiti kitur. Grobstinėju orą, kapstausi, knisuosi pirmyn. Bet nuojauta sako, kad įkalnin nelipu.
Matus tylėjo, o Silvijus vėl tarsi išsigando:
— Suirusios tavo mintys. Šitokius žodžius naudodamas, save žemini.
— Jei mano kalba negera, ką padarysiu? Ir nežinau, kodėl kitų kalbos gali būti geros. Skaičiau, kas prieš tūkstančius metų pasakyta, skaitau, kas šiandien protingų žmonių manoma.
— Persiskaitei, — lyg iš miego pabudo Matus.
— Turėjau skaityti, nes žinai, Toni, kas esu. Esu atplaiša. Ne žolė, Toni, bet krūmas. Ir ne akmuo, žemėn įstrigęs. Popiergalis, kurį vėjas nuo pat jaunystės taršė. Nuo vienos pusės į kitą, iš gatvės į griovį. Nebuvo šaknies prisilaikyti. Nebuvo dagio įsikabinti. Niekas nesakė, kodėl šunims akių nebadyti, ar balandžiams galvų nesukinėti. Ir ir niekas neparodė, koks yra velnias, kaip nuo jo atskirti Dievą, kur tarp jų sėdi įsiterpęs žmogus.

— Aišku, tokiam neįmanoma orientuotis, — be užuojautos sutiko Matus.
— Neįmanoma, gerai sakai, Bet neįmanoma tik iki tam tikro laiko. Kai kai degtukais svilini kaimyno katės pilvą (taip darant mieste matydavau vaikus), kai gyvuliukas pasiunta, iš baimės įsiskverbia tarp akmenų ir pastimpa, atplaiša pagalvoja, ir jai susigaudyti yra lengviau už kitus. Atplaiša neužgožta, nieko jai nereikia išstumti, kad ką nauja įdėtum. Užtikau psalmes, vapaliojau keistus žodžius, juokiausi iš nesuprantamų pasakymų, bet galvojau. Atėjau iki šiandienos teologų, dažnai su jais nesutikau, bet galvojau.

— Gulei su moterimis į lovą ir negalvojai, — Silvijus nelaukė, kol Mortonas jį pralenks žiniomis apie religiją.
— Tau, Silvijau, viskas atrodo paprastai. O moterys, o lovos su įgaubimais ir iškilimais mane daug išmokė. Nepažinojau moterų, dabar jas suprantu. Moterys nėra vynas, muzika. Ir ne paniekos filosofija. Ir ne daiktai po kojom. Moterys gali būti gyvatės, gali būti žmonės. Vienos yra gyvatės, kitos yra žmonės. Gyvačių mažai, Silvijau. Vis žmonės ir žmonės. Su didelėm aukų kančiom, su mini džiaugsmais. Bet seniau to nežinojau. Kai augau, mergaitės šaipėsi iš manęs. Ir vėliau kalbėti nenorėjo, lyg būčiau sifilitikas. Pykau, žinoma, gal net troškau keršto. Tiesa, Barbara buvo gera. Bet mirė. Jos kambario nelie-čiu, — Mortonas pakilo ir atvėrė nepermatomo stiklo duris, už kurių besislepianti erdvė negalėjo turėti daug talpos. — Ant šios sofos guliu, kad jai ramybės nedrumsčiau, — parodė Mataus pusėn. — Tik Barbara buvo neišsivysčiusi, mažaproti.
Jis vėl pašoko, uždegė miegamajame šviesą ir dingo valandėlei. Grįžęs ištiesė nuotrauką:
— Žiūrėkite. Jos padėtį galima matyi. Žiūrėkite į akis. Suprasite, kad moteris man ilgai buvo neaiški.
Svečiai, nenorėdami didinti šeimininko skausmo, nieko nesakė. Nesulaukęs Tonio ir Silvijaus reakcijos, Mortonas pridėjo ramiai:
— Net motina pasielgė keistai. Buvau dar kūdikis, kai ji, palikusi tėvą ir mane, išbėgo. Tarsi laukinė. Man sakė, kad šią idiote turiu motina vadinti, — ant stalo paguldė antrą fotografiją.
Matus nužvelgė, tylėjo valandėlę, tada lėtai patvirtino, lyg jam būtų mažai svarbu:
— Tavo motina tikrai buvo idiote.
— Iš ko sprendi taip staiga? — sumišo Mortonas Lex.
— Ji nužudė mano tėvą.
Susidarė bjauri nuotaika. Silvijus beveik apalpo, sielodamasis dėl nelemtos pabaigos, vainikavusios gerų norų žygį. Mortonas, po ilgų kalbų sužinojęs aplinkybių smulkmenas, pripažino, kad jo motina, užvedusi budelius, nešė kaltę už Mataus tėvo mirtį. Prakaito išpiltas, jis linkčiojo galvą ir kartojo:
— Tokią skriaudą reikia atlyginti. . . Tokią skriaudą .. . Mano motina Tonio tėvą . . . neįtikėtina. Bet taip buvo, ir ir tokią skriaudą .. .
Matus drybsojo, žodžio nepasakęs. Net su Silvijum važiuodamas, iki namų tylėjo. Jo galvoje, tarsi tuščioje statinėje, ūžė vėjai. Kojos apsunko, rankos tirpo. Lipdamas lovon, išgėrė stiprių vaistų ir tuojau užmigo.

Kai atplėšė akis, buvo tamsu. Tik vonios kambary degė pamiršta užgesinti lempa.
— Kaip tu, beproti, atlyginsi? — sušuko staigiai atsisėdęs. Jam atrodė, kad dar buvojo pas Mortoną ir su juo tęsė kalbą. Tik ant kėdės pamatęs numestą kostiumą, susiprato esąs namuose. Grindyse driekėsi kaklaraištis su kojinėmis, ant sienos kabojo jo mėgiama reprodukcija, tolumos klaikioje perspektyvoje rodanti pakrikusius žmones. Tie žmonės, lyg erdvėn viesulų išmesti krankliai, jam primindavo beribį laiką, nuėjusį ir dar ateisiantį, viską ėdantį, naikinantį.
— Kaip atlyginsi už du žmones, tėvą ir mane .. . — Matus vėl atsigulė ir įbedė akis į lubas. — Jis išėjo staiga. Išėjo lengvai, nusinešdamas mano gyvenimo syvus. Mirėme abu. Tik aš palengva užtroškau, po nenutrūkstančias agonijos kančias vartydamasis. Tuštumoje uždarytas, aklas, užveržta gerkle. Kaip atlyginsi . . . Egoizmas buvo mano atgaila už nežinojimą, kurį, lyg gimtąją nuodėmę, paliko tėvas. Tau, atplaišai, nesisekė orientuotis. Man, atplaišai, buvo lengva atgailauti. Netrukdė kilmė, šaknys, ryšiai, įsipareigojimai. Kažkoks tipas, iš kažkur atėjęs. Vienas, laisvas. Nei giminių, nei draugų, nei pažįstamų. Nuo šių tyčiomis pabėgau. Kenktų atgailai, mano parazitiniam egoizmui. Tauta, sentimentai, kiti skieduliai? Jie žudo meilę sau pačiam.

Ar iš tikrųjų lauke kažkas sušlamėjo, ar jam tik taip atrodė, bet Matus įsiklausė. Ir, regis, girdėjo, kaip labai seniai tėvas barė mažytę, su sitraukusią motiną, kai ji vasaros sekmadienį, po ankstyvųjų mišių iš bažnyčios grįžusi, vėl rausėsi darže. Tonis buvo dar visai jaunas, gal šešerių. O namuose vaikštinėjo kažkokie svečiai. Tėvas, ką suradęs, dėliojo ant stalo, atitrūkęs bėgo daržan, tylom bumbėdamas ir motiną ragindamas užklydėlius pavaišinti. Ji, tarplysvy sėdėdama, spyrio-josi:
— Kam tų žmonių . . . Atlenda, kad pavalgytų. Vienąkart priimsi, neatsiginsi. Šokinėk apie juos, indus plovinėk.
— Kai kitur nueisi, apie tave šokinės.
— Aš niekur neinu.
Tokia ji buvo. Todėl namuose vyraudavo ramybė, o tėvas išeidavo vienas, nežinia, kur sustodamas, ką užkliudydamas.

Prisiminęs beveik paskutinius tėvo žodžius, "Esi jaunas, viskam laiko užteks, jei Dievas palaimins", Tonis nusipurtė, ir galvoje trenkė kraujospūdis.
— O lūpų nepravėrė, nepaaiškino, kas yra palaima. Gal ir jis savo veidmainyste už kažką atgailavo? Gal, nuo manęs uždengdamas Dievą, šiuo keliu sau išganymo ieškojo? Gėris su blogiu rišasi kažkokia paslaptimi, jie nėra palaidi voratinkliai ore.
Jau artėjo diena, kilo vėjelis, ir Matus girdėjo lengvai ūžiant medžių šakas. Buvo panašu į tėvo murmėjimą, kai Toniui su seseria, ūgtelėjusiems ir bręstantiems, dažnai kartodavo rimtą įspėjimą: Domini est terra et quae replent eam, orbis terrarum et qui habitat in eo.
— Dievas tau buvo žemė ir viskas, kas joje gyvena. Tavęs neslėgė beprasmiškumas, negraužė neapykanta tuštumai, nesibjaurėjai mane apsėmusią beprotybės painiava. Plūduriavai ir mokėjai įsiterpti srovėn, kurion tik norėjai. Silvijus Dievo bijo. Mortonas jį gerbia. Aš ant jo pykstu, nes pasislėpė nuo manęs. Tu, jį gerai pažinodamas, juokeisi. Mama, palikusi daržus, virtuvę, namų darbus ir skausmą, išnyko, dingo laiko gelmenyse. Tu, vaikų panosėse kratęs pirštą, lietuviškai ir lotyniškai mokęs doros, visada buvęs dviveidis, ekscesais pasižymėjęs, sūnaus širdy pasodinai aštrius dagius, per dešimtmečius nenykstančius, tau neapykantą, dėmesį ir kažkokią vaiduoklišką pagarbą žadinančius. Kai vieną rudenį motina išvažiavo grybauti ir grįžo lietaus permerkta, tu pajuokei, gėdinai, šaipeisi, kad tavo duslė žmona su elgetomis po krūmus landžioja. O mes, vaikai, tylomis pritarėme. Iš turgaus parsinešusi gyvas vištas, ji kieme kapojo galvas, su pasibjaurėjimu klausėmės, kaip gargia atidarytos gerklės. Ir kaip tada šaukei, blizgėdamas švariuose drabužiuose!

Niekinai už žiaurumą, už suprastėjimą, už savo vietos nežinojimą. Ir mano akyse susilaukei fu-roriško pasisekimo. Bet kas perkirto tavo sūnaus, tavo įmetrikuotos ir tavo paneigtos dukters gerkles? Mergina, po karo su manim pasiglėbekščia-vusi, kad sužadėtinio artumą pajaustų, paliudijo veidmainystę, kurią man atidengė tikras tėvas. Kai po keliolikos metų vėl ją netyčia sutikau, — aptukusią, sunkiai klubus nešančią, grasmingo veido ir elgetiškos buities našlę, — gėdinausi kvailų jaunystės užmačių, o ji atsiprašė už apgaulę. Bet tavęs, mane pelkėn įstačiusio ir niekados to neapgailėjusio, nesigėdinu ir iki šiandien ilgiuosi.

Pro sunkią lango užuolaidą neryškiai švietėsi dienos pradžia. Matus aplinkos nejautė ir į ją nereagavo. Skausmas užplūdo erdvę, kaip rūkai užplūsta slėnius, juos iš pasaulio išskirdami.
— O gal tavo vietoje Mortonas grįžo? Jei žmogus yra didesnis už gyvulį, be ženklo iš tikrųjų jis negali išnykti, nes tada visos kalbos apie laimę, kerštą, neapykantą, meilę būtų tuščios. Mes stovėtume žemiau krokodilo, kuris, meilės nežinodamas, apie ją neriaumoja. Gal Mortonas tavo vietoje grįžo, kad išpasakotų, ko tu nespėjai . . . Aš neturiu meilės. Bet kiekviena mano mintis tirpsta neapykantoje. Kerštas, panieka, skausmas ir pyktis kelia aukštyn, kerštas prie Dievo traukia stipriau už meilę. Meilė yra pilnatvė, žinojimas, atsiekimai, turėjimas, jau neįdomi, išsemta situacija. Neapykanta skatina smalsumą, vilioja atpildu. Nežinau, ar ko stigo tau, banke pinigus saugojusiam, o namie prisikvėpavusiam krūvose džiūstančių piktžolių arba mėšlo kvapo, kaip pavasariais mama jį už lango kreikdavo. Bet aš nieko neturiu. Viską paėmei, išsiurbei, palikdamas tuštumą, kokios nepažįsta invalidas, skurdžius, vergas. Tai saldžialiežuviausiu, išmaldos prašinėsiu? Nuo su-bliuškimo ginuosi pykčiu, kuris degina žaizdomis. Grąžink skolą, jei kur nors išlikęs draikosi bent menkas tavo dūmelis. Grąžink skolą, jei nuobodžiaudamas sėdi ir lauki, kaip Mortonas apie savo Barbarą kalbėjo.

Ir staiga Tonį nukrėtė siaubas, — gal jau ir jis pats buvo anapus? Alkūnėmis atsirėmęs ir pakėlęs galvą, išgąstingai žvalgėsi kambario prieblandoje. Bet ar besimėtą daiktai galėjo įrodyti, kad jis gyveno? Ar veidrodyje įsirėžusi bronzos sklup-tūra, duryse išpjauta rakto skylė, antklodėje susimetusi raukšlė liudijo buitį?
— Juslės, reginiai ir jų suvokimas yra reliatyvūs dalykai, — baiminosi Tonis. — Kai mama, pusryčiams gaminti įkūrusi krosnelę, iš degimo nustatydavo, kokia atėjo diena, visi gėdydavomės jos tamsumo. Bet ji tikėjo. Net pramatė nelaimę. Rytą kalbėjo, — liepsnos kryžiais vejasi, bus negerai. Ir buvo, kai tądien paaugliai priestatėly užrakino tėvą su jauna kaimyne. Vakare, pusei gatvės lūkuriuojant, kažkas išvadavo du belaisvius. Mama, žaibuodama akimis, juos gynė: nuėjo vištos pažiūrėti, ar nežinote, kad sandėliuke, už statinė-lės kiaušinius peri? Kaimynų višta, mūsų kiaušiniai, o paukščiukus dalinsimės pusiau.

Tonis neprisimena jokių paukščiukų ir jokių dalybų. Tik po šio įvykio mama ilgokai murmėdavo, po daržą vaikščiodama: iš kur kilo toks piktas žmonių įtarimas apie vyrą .. .
— O pasaulis kilo iš didelio sprogimo, — pagalvojo Tonis. — Pokštelėjo, kaip Liepos Ketvirtosios raketa, išbiro žarijos, iškrito Silvijus, Kre-sida, Matus . . . Taip tvirtina mokslo religija, kuri iki šiol, visaip besistengdama, nesugebėjo Dievo paneigti. Negirdėjo, nematė, bet autoritetingai įsako tikėti. Visatos tvarka, harmonija . . . Dalelytės sukasi, bėga, rieda, nepaklysta. Tik šioje tvarkoje viskas kinta, raukšlėjasi... O žmogus, harmonijon nežiūrėdamas, neklausydamas juodųjų žvaigždžių, kvasarų ir pulsarų liudijimo, nebijodamas kvailio etiketės, tiki ne sprogimą, bet pasaulio sutvėrimą. Buvo ŽODIS, suprantamesnis ir aiškesnis už visas teorijas. Žmogus tiki per skausmą, didesnės kančios labui sau prisiskiria sielą, nes būti pelėsio molekule yra daug lengviau, kaip dvasios rūkeliu apsigaubti. Arba būti gyvuliu . . . Jautis, traiškydamas auką, jos gailėtis nemoka. Kandžioti ir kentėti sugeba vienas žmogus.

Matus gal vėl užmigo, gal tik daužėsi susimaišiusių minčių nirvanoje, nes atsikėlė be poilsio ir lyg pametęs vakarykščio gyvenimo nuovoką. Stipriai lijo, žarstėsi vėjo gūsiai. Skausmas veržė galvą, reumatizmas gilsnojo sąnarius. Buvo dešimta ryto valanda.


 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai