| |
|
|
|
Parašė ANTANAS MACEINA
|
Biografinė nuotrupa pokalbiui su jaunesniaisiais
d. Atgrasą pažinimo teorijai
Įžvalga, kad metodologija yra filosofijai svetimkūnis, paaiškina ir mano atgrasą pažinimo teorijai, kurios pasigenda dr. K. Skrupskelis, kalbėdamas apie analogiją: "Religijos filosofija pažinimo teorijos neišvysto. Tačiau analogijos sąvoką išryškinti kaip tik ir būtų pažinimo teorijos uždavinys" (A 69). Taip pat būties - būtybės kaip grindėjo -grindžiamojo santykį su jo turiniu, pasak dr. Skrupskelio, "nusakyti būtų galima tiktai pažinimo teorijos rėmuose" (A 70). Šis apgailestavimas — gal net ir priekaištas — yra visiškai suprantamas, nes nuo Kanto laikų, kalbant N. Hartmanno žodžiais, "yra įprasta žiūrėti į pažinimo teoriją kaip į filosofijos pagrindimą" (Grundzūge einer Meta-physik der Erkenntnis, Berlin 1965, p. 3). Tuo tarpu manuosiuose raštuose tokio pagrindimo kaip tik nėra; nėra todėl, kad aš pritariu N. Berdiaje-vui, kuris savo knygą apie žmogaus paskirtį pradeda sakiniu: "Aš nesirengiu sekti vokiečių tradicija ir apginti gnoseologiją; greičiau rengiuosi ją pasmerkti . . . Tasai, kuris savo jėgas eikvoja gnoseologijai, retai kada pasiekia ontologiją, kadangi nuklysta nuo kelio, vedančio į būtį" (De la Destination de l'Homme, Paris 1935, p. 9). Taigi: gnoseologija yra klystkelis. Užtat ir viltis, kad "pažinimo teorijos rėmuose" galėtų paaiškėti analogijos svarba kalba apie Dievą ar net pats Dievo-žmogaus santykio turinys, yra apgauli. Kodėl?
Vienoje vietoje E. Husserlis klausia: "Kaip gali įsitvirtinti pažinimo kritika?" (Die Idee der Phanomenologie, p. 29). Tai klausimas ne be pagrindo. Nes 'pažinimo kritikai' visų pirma rūpi, "kas yra pažinimas savo esmėje" (t.p.). Betgi jei, pasak Husserlio, pažinimo teorijos pradžioje viskuo abejojame, tai kaip galima tuomet iš viso pradėti klausti? Todėl turinti "būti kokia nors būtybė (ein Sein) kaip absoliučiai duota ir nebeabejoti-na" (p. 29-30). Ieškodamas tokios 'būtybės', Husserlis mėgina eiti Descarto keliu ir šiojo neabejo-jimą pačia abejone išplėsti visam mąstomajam vyksmui: "Taip yra su kiekvienu cogitatio . . . Pagavos (VVahrnehmen) atžvilgiu yra absoliučiai aišku ir tikra, kad aš tai ir tai pagaunu; spren-
-------------
Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 8 , 9
---------
dimo atžvilgiu, kad aš tai ir tai sprendžiu" (p. 30). Kiekvienas vidinis mūsų veiksmas yra akivaizdus pats sau ir todėl neabejotinas. Ir vis dėlto Husserlio pastanga anaiptol nėra tolygi Descarto pastangai. Descartas atsirėmė į neabejojimą pačia abejone ne jos esmei suvokti, bet akivaizdumo mastui rasti: akivaizdu yra tai, kuo nebegalima abejoti; o negalima abejoti, kad abejoju. Šis mastas tinka kiekvienam mąstomajam veiksmui: akivaizdu yra, kad stebiu, suvokiu, tariu, sprendžiu. Ligi tol galima Husserliu nesunkiai sekti.
Tačiau kas yra šis mąstomasis aktas arba Husserlio cogitatio savyje? Koks jo santykis su savu objektu arba tuo "tai ir tai — das und das" (t. p.)? Tai visiškai naujas klausimas. Kad mąstau, yra savaime aišku: šis reiškinys yra absoliučiai duotas — net ir beprotybės atveju. Tačiau, ką mąstau, lieka pačiu mąstymo faktu anaiptol neatsakyta. Ką mąstau: regėtos idėjos atsiminimą (Platonas)? pojūčiais pagautą pasaulį (Tomas Ak-vinietis)? į mūsų proto kategorijas suimtą įspūdžių maišatį (Kantas)? absoliučią dvasią manyje (Hėgelis)? O jei šis klausimas lieka neatsakytas, tuomet pažinimo teorija virsta arba logika, vadinasi, grynai formalia mąstymo dėsnių sklaida, arba psichologija, kuriai bepročio mąstymas yra net įdomesnis už filosofo mąstymą. Husserlis teigia, kad nuo to, ar pasiseks sukurti "pažinimo mokslą", priklauso ir "metafizikos kaip būtybės mokslo galimybė" (p. 32). Tačiau filosofijos istorija liudija atvirkščiai: pažinimo teorija visados yra buvusi metafizikos apspręsta. Kaip kas interpretavo būtybę, taip suvokė ir pažinimo esmę. Niekas nėra sukūręs pažinimo teorijos, nepriklausomos nuo metafizikos ir todėl šiąją grindžiančios. Taip pat niekas nėra atsakęs j klausimą, kas yra pažinimas savyje, nors visi pažįstame ir vienodai pažįstame. O taip yra todėl, kad, norint atsakyti, kas yra pažinimas, reikia jau pažinti. Vadinasi, pažinimo sklaida tegali vykti ratilo būdu, nepajėgdama teikti jokio atsakymo. Protas nežino, kas jis pats yra. Kiekviena jo ištara apie save patį yra tautologija, pa v. 'protas yra pažinimo galia'. Kad protas yra galia pažinti, mes žinome iš pat pradžios. Mes tik nežinome, ką reiškia pažinti. O į tai atsakydamas, protas griebiasi to, ko klausiame, būtent: pažinimo, tuo būdu sukiodamasis 'užburtame rate'. Todėl ir savo raštuose apie pažinimą — tiek jo esmės, tiek jo metodo atžvilgiu — beveik nekalbu. O kur mąstymą truputį liečiu, pav. "Jobo dramoje" (I sk.), ten jis įsijungia į metafiziką kaip šiosios atšvaitą. Vad. 'analitinės filosofijos' tradicijoje išaugusiems jauniesiems mūsų mąstytojams tai nelabai patinka, ir jie jau senokai pasigenda 'metodo problemos', aptardami mano knygas (plg. dr. V. Doniela "Jobo dramos" recenzijoje, ...? metais). Tačiau jei jaunoji mūsų mąstytojų karta, brendusi anglosaksų kraštuose, apmąstytų ir pati tiesiog išmėgintų savistabos galią sustabdyti kiekvieną mūsų vidaus veiksmą, ji tuojau suvoktų gnoseologijos kaip grindžiamosios disciplinos ("nuo Kanto laikų"!) negalimybę ir į visą aibę pažinimo teorijų (N. Hartmannas yra jų radęs net 10) žiūrėtų kaip į interpretacines metafizikos atšakas, nei patys dėl jų per daug nesiplėšydami, nei apgailestaudami, kad kiti dėl jų nesiplėšo. Nes kaip psichologija nežino, kas yra žmogus, taip gnoseologija (kartu ir logika) nežino, kas yra pažinimas. Pažinimas negali tapti savęs objektu, nesunaikindamas paties savęs. Čia slypi pažinimo teorijos nesėkmė. Kas moksle iš tikro yra pažangos stūmiklis ir laimėjimų laidas (metodas!), tas filosofijoje virsta skaudžia nelemtimi.
Kurlink tad krypsta mano žvilgis, jei jau panūsta jį vadinti filosofiniu? Ne į kur kitur, kaip į metafiziką, vadinasi, į tai, kas yra užu 'fizikos' aristoteline prasme. O užu 'fizikos' buvoja būtybė kaip būtybė, vadinasi, kaip esančioji. Ji tad yra metafizikos objektas, o tuo pačiu ir pirmaeilis kiekvieno mąstančiojo rūpestis. Pastaruoju metu mane vis labiau traukia Leibnico klausimas, nuolatos minimas M. Heideggerio, kodėl yra šis tas, o ne verčiau niekis. Iš tikro, kodėl yra 'pasaulis', jeigu jo galėtų ir nebūti? Kas laiko jį buvime, kad jis nenuslenka į nebūtį? Kas išgelbsti jį iš galimybės nebūti? Tai senas ir net amžinas klausimas. M. Heideggeris jo neatrado. Jis tik jį paaštrino, jo neatsakydamas. Tai klausimas, kuris krypsta jau nebe į esmę, o į buvimą: ne 'kas yra', bet 'kad yra' sudaro pagrindinę šio mąstymo problemą. Akylesnis skaitytojas galėjo pastebėti, kad esmės klausimas mano raštuose teturi antrinės reikšmės. Tai kaip tik ir nutolina mane nuo aristotelizmo - tomizmo, šių esmingai 'esmės' filosofijų, kartu tačiau ir nuo platonizmo, kuris, įsisteigęs idėjų karaliją anapus, nuesmino pasaulį, daiktų esmes perkeldamas užu jų ir tuo pačiu paversdamas juos šmėklomis, kurie nešioja tikrovės kaukę, betgi patys nėra autentinė tikrovė. Todėl "perregėti esmes" (dr. J. L. Navickas) nelaikyčiau interpretacijos ar filosofijos apskritai veikmeniu. Tai veikmuo tik tam tikros filosofijos, kuri manęs nepatenkina, nes neatsako į minėtą Leibnico klausimą. Tuo tarpu tik atsakius, kodėl šis tas yra ir būna, atsiveria giliausia mūsų būvio sankloda. Būdamas savęs paties "skulptorius ir poetas" (P. della Mirandola), žmogus rūpinasi anaiptol ne tuo, kas jis yra savo esmėje, vienodoje visiems tos pačios rūšies individams, o kaip tik tuo, kodėl jis buvoja ir kaip jis buvoja savu nepakartojamai vieninteliu būviu. Filosofija, kuriai šis klausimas nėra jos vidurkis, manęs nepaliečia, kadangi ji manęs kaip manęs nė neliečia.
Susitelkusi gi aplink buvimą, filosofija savaime žvalgosi kelio į buvimo pagrindą, o tuo pačiu į transcendenciją, kadangi galimybė nebūti tokio pagrindo reikalauja logiškai, o būtybės plotmėje jo negalima rasti ontologiškai: visos juk būtybės yra grasomos nebūties vienodai ir todėl visos reikalingos 'grindėjo', negalėdamos nė viena savintis jo vaidmens. Tačiau kur rasti tokį kelią į transcendenciją, kuris nebūtų, M. Heideggerio žodžiais tariant, šunkelis (Holzweg), be ženklo išnykstąs mūsų minties tankumyne? Kaip interpretuoti būtybę, kad ji pati savaime tartų esanti reikalinga grindėjo, vadinasi, būtų ne jaspersiškasis transcendencijos šifras, o ontologinė jos nuoroda, be kurios ir pati būtybė negalėtų būti mąstoma? Tokią būtybės interpretaciją tikiuosi radęs būtybės kaip korinio sampratoje. Gi į šią sampratą mane yra atvedęs pačios filosofijos apmąstymas. Būtybę mes tik interpretuojame. Mes jos nei tiriame, nei ją tikime. Filosofija yra tik interpretacija — niekas kitas. O interpretuoti galima tik kūrinį. Šis teiginys yra akivaizdus, ir juo jaunieji mūsų mąstytojai, atrodo, neabejoja. Dr. K. Girnius tik pastebi, kad "pagrindinis klausimas lieka, ar būtybė yra kūrinys" (A 79). Atsakyčiau: ji yra kūrinys todėl, kad leidžiasi būti interpretuojama. O kad ji leidžiasi interpretuojama, tai liudija visa filosofijos istorija arba jos gyvenimiškoji veiksena tūkstantmečiais. Suvokus gi būtybę kaip kūrinį, kelias transcendencijon atsiveria savaime, kadangi kūrinys negali būti mąstomas be kūrėjo. Ar "Filosofijos kilmėje ir prasmėje" šis kelias yra pakankamai išvystytas, ne man pačiam spręsti. Galimas daiktas, kad jis yra likęs daug kur dar gana 'duobėtas', todėl reikalingas nemaža 'žvyro' duobėms užlyginti. Betgi esu įsitikinęs, kad pats savyje šis kelias yra tikras. Man net atrodo, kad mes tol neprieisime transcendencijos, kol neprieisime būtybės kaip kūrinio — šiuo ar kitu keliu. Nes Dievą atskleisti galima, tik peržengiant mūsąja tikrovę, filosofiškai kalbant, būtybę kaip būtybę. Loginė būtinybė peržengti tikrovę yra betgi reali tik tada, kai ji atsiskleidžia ne mūsų pergyvenimuose (laimės troškulys, prasmės noras, mirties baimė . . .), bet pačioje būtybėje. O būtybėje ji atsiskleidžia tik tada, kai būtybė turi kūrinio sanklodą: kūrinys yra vienintelis, kuris turi tokį ontologinį matmenį, jog savimi pačiu nurodo į anapus, vadinasi, į pagrindą, kuris yra jį pagrindęs ir jį kaip pagrįstąjį laiko. Štai kodėl dabartinį, tokį uolų, ypač teologų galvose, Dievo ieškojimą, sklaidant žmogaus pergyvenimus, laikau anuo M. Hei-deggerio šunkeliu, kuris, iš sykio buvęs toks aiškus ir net lengvai einamas, vėliau pradeda nykti ir galop dingsta, nieko nepriėjęs. Dievas nėra žirnis, kurį rastum, ankštį išaižęs. O ankštimi nėra ir negali būti nei gamta užu mūsų, nei psichika mumyse. Todėl, mano pažiūra, turėtų liautis ir gamtininkai, kalbėję apie 'Dievo pėdsakus' gamtoje, ir psichologai apie 'Dievo troškulį' žmoguje. Kelias Dievop yra tik loginės būtinybės kelias. Tik tas nurodo į Dievą, kas savimi pačiu reikalauja būti peržengiamas ir keno pagrindas glūdi anapus jo paties; kitaip jis negalėtų būti nė mąstomas. O tai ir yra kūrinys. Būdas gi suvokti, ar būtybė iš tikro yra kūrinys, yra jos interpretacijos galimybė ir kartu šios interpretacijos istorinė tikrenybė.
e. Filosofija kaip interpretacija
Kreipčiau tad jaunųjų mano pokalbininkų dėmesį į tai, kad "pagrindinis klausimas" yra ne tas, ar būtybė yra kūrinys, o tas, ar filosofija yra interpretacija. Dr. K. Girnius tuo lyg ir abejotų: "Juk galėtume sakyti, kad filosofija yra sąvokų analizė, kad filosofai bando atskleisti loginę struktūrą tų sąvokų, kuriomis filosofas domisi ir etikoje bei politinėje filosofijoje, mokslų filosofijoje, gnoseologijoje bei metafizikoje. Šitoks apibrėžimas neaptaria filosofijos vien tik kaip būtybės interpretacijos" (A 77). Ar iš tikro? Ar "sąvokų analizė" nėra interpretacija to, kas šiomis sąvokomis nusakoma? Man atrodo, kad loginės sąvokų struktūros atskleidimas yra tik vienas filosofavimo veikmuo, tarčiau: tik pats įvedamasis, anaiptol ne baigiamasis. Griežtai vykdomas, šis veikmuo netenka net filosofinio pobūdžio, kadangi sąvokų analizė yra galima reikšti ir formulėmis, neturinčiomis jokio turinio, pav. 'visi M yra P'. Tuo tarpu filosofinės ištaros visados yra turininės: jos taria tikrovę, o ne formalinį sakinį. Tariant gi tikrovę, savaime yra tariama jos interpretacija. Galima (ir reikia!) šias ištaras logiškai gvildenti, tačiau pats gvildenimas liktų bevaisis ir beprasmis, jeigu jis iš logikos nepereitų į metafiziką, vadinasi, neklaustų, kas yra tasai turinys, kurį ta ar kita sąvoka tarianti. Aukščiau minėta dr. K. Girniaus pastaba, esą filosofas domįsis tam tikromis sąvokomis etikoje, politikoje, gnoseologijoje, metafizikoje, kaip tik ir rodo, jog sąvokų analizė neišsisemia logine jų sąranga ir kad tuo labiau šį sąranga nėra analizės tikslas. Loginės sąvokų struktūros atskleidimas, jei dr. K. Girnių teisingai supratau, turįs mus įgalinti geriau šias sąvokas suprasti bei jas panaudoti, sprendžiant etines, politines, gnoseologines, metafizines ir įvairias kitokias problemas jų turinio atžvilgiu. Tai yra aiškiai įvedamasis bei paruošiamasis darbas filosofavimo plotmėje. Todėl vargu ar būtų tikslu įvesti šį pradinį filosofavimo sandą į pačią filosofijos sampratą ir filosofiją pavadinti "sąvokų analize".
Nes kai tik peržengiame sąvokų analizę, vadinasi, kai klausiame, kokį turinį nešasi mūsų rastoji loginė tos ar kitos sąvokos sankloda, tučtuojau mūsų klausimas virsta ana sąvoka reiškiamos tikrovės interpretacija, kurios išvados niekad nepasiekia tyrimo išvadų tikslumo ir tuo pačiu verčiamumo. Dr. K. Girnius gražiai pastebi, kad "filosofija siekia pažinimo, bet turi pasitenkinti nevisuotinai priimamais teiginiais" (A 78). Tačiau nevisuotinai priimami teiginiai kaip tik ir yra interpretaciniai teiginiai. Jokis tyrimu prieitas teiginys negali būti priimtas tik 'kai kurių'. Žemė sukasi aplinkui saulę — visiems. Cezaris buvo sąmokslininkų nužudytas — irgi visiems. Tuo tarpu interpretacinės išvados gali būti vienų priimamos, kitų nepriimamos — ne todėl, kad nepriimantieji būtų kvailesni už priimančiuosius, bet todėl, kad laisvė yra sudedamasis interpretacijos pradas ne tik interpreto, bet ir jo išvados atžvilgiu. Tad jau vien tai rodo, kad filosofija savaime jungiasi į interpretaciją kaip pažinseną, niekad nevirsdama verčiamojo pažinimo lytimi. Filosofiją galima apibrėžti, kaip norima. Bet jokia apibrėžtis neįstengs panaikinti interpretacinio jos pobūdžio, jei nenorėsime filosofijos paversti visuomeniškai prievartine dogma, kaip su ja šiandien elgiasi marksizmas ir kaip su ja ilgus dešimtmečius elgėsi katalikiškoji hierarchija. 'Teisingo' filosofinių klausimų sprendimo nėra ir būti negali; kitaip dingtų filosofijos daugingumas arba šis daugingumas būtų paskelbtas 'klaikia klaida', išskyrus, žinoma, tą filosofiją, kurios aš pats laikausi. Kas tad neigtų filosofiją kaip interpretaciją, atkeltų vartus į filosofinį dogmatizmą ir tuo būdu į filosofijos žlugimą. Kilusi iš laisvės, filosofija ir gyvena tik laisve.
Tačiau ką gi reiškia interpretuoti būtybę? — Šis klausimas neramina jaunuosius mąstytojus, ir jie sustoja prie jo ilgiausiai. Dr. K. Girnius, sakysime, sutinka su manąja interpretacijos sklaida (plg. FKP 177-180), kiek ji liečia tapybą, literatūrą, muziką; betgi, sako jis, tai jam "nepadeda suprasti, ką filosofija tariamai daro, interpretuodama būtybę" (A 78). Atsakyti į šį klausimą sunku ir lengva; sunku materialiai, nes reiktų pateikti vieną kurią ištisą metafiziką kaip būtybės interpretacijos nuorodą; lengva formaliai, nes savo esme interpretacija visur yra tokia pat, būtent: vidurkio dėjimas interpretuojamojo dalyko atvirybėn ir šios atvirybės telkimas aplinkui aną vidurkį, kuriant tuo būdu uždarą atvirybės apmatą. Taip elgiasi kiekvienas interpretas, taip elgiasi ir filosofas su būtybe.
Platonui, sakysime, toksai vidurkis yra idėja (eidos) kaip "tikrasis daikto provaizdis" (7-sis laiškas); tikrasis todėl, kad idėja neturinti savyje nieko, kas būtų priešinga jos prigimčiai (plg. t. p.); idėja neturi savyje savos priešingybės, kaip tai Platonas paaiškina nubrėžto apskritimo pavyzdžiu: kiekvienas nubrėžtas apskritimas turįs bent dalelę tiesiosios linijos, tuo tarpu apskritimo idėja jokio tiesiosios sando neturinti. Padarius šį vidurkį mastu būtybei suvokti, gaunamas platonizmas kaip nuostabiai ryškus bei atbaigtas apmatas, kuriame būtybė skyla į du matmenis: provaizdžio - atvaizdo ir kuriame siela atsiduria tarp šių dviejų matmenų; ji gyvena atvaizdo plotmėje, tačiau tikroji jos buveinė (heideggeriškai tariant: das Anwesen) yra provaizdžio plotmė. Iš to kyla įtampa, klaida, blogis, sykiu betgi ir pareiga, atsakingumas, viltis. Visa Platono filosofija yra persunkta šio vidurkio. Jei, pavyzdžiui, Sokratas "Theaitete" dievažijasi, kad filosofuodamas jis vykdąs tiktai savo motinos, akušerės Fainaretės, amatą (plg. 149 B), vadinasi, kad jis pažinčių neperteikiąs, o tik padedąs joms gimti tame, kuris su juo kalbąsis (plg. 160E - 161D), tai šitokia pažinimo samprata yra galima tik minėto vidurkio šviesoje, kitaip tariant, šviesoje tam tikro santykio tarp sielos ir idėjos. Ir šis santykis ataidi tiek Platono pažiūrose į valstybę, tiek į auklėjimą, tiek į meilę, tiek galop į patį žmogaus buvojimą žemėje kaip nuolatinį mirties troškulį (plg. Faidon 63D - 64B). Taip yra ne tik Platono filosofijoje. Taip yra kiekvienoje filosofijoje. Ir juo filosofas yra genialesnis, juo jo vidurkis yra aiškesnis bei skvarbesnis, juo todėl ir jo sukurtas būtybės apmatas yra sandaresnis (pav. Hėgelis). Esu įsitikinęs, kad ir analitinėje filosofijoje, dabar vyraujančioje anglosaksų ir skandinavų kraštuose, tokio vidurkio esama ir kad tai jis yra padaręs šią filosofiją "sąvokų analize". Suprasti tą ar kitą filosofiją ir reiškia atrasti jos vidurkį, teikiamą būtybei, ir atsekti šio vidurkio buvojimą atskirose anos filosofijos dalyse. Net ir tuo atveju, kai filosofas tariasi atsidedąs skirtinai sričiai — kalbai, menui, dorovei, politikai ... —, jis turi savą vidurkį kaip anų skirtinų sričių pagrindą, kuris jo sprendimus laiko ir juose apsireiškia. Kitaip tariant, kiekvienas filosofas yra metafizikas, nors, paviršium žiūrint, jis ir kratytųsi šio vardo. Kiekvienas filosofas interpretuoja visų pirma būtybę kaip būtybę, nors ir neprisipažintų tai darąs.
Prasmingą šios rūšies pavyzdį teikia pats dr. K. Girnius, kalbėdamas apie filosofus, "kurie rimtai dirba gamtos mokslo filosofijoje" ir kuriems "esminiai klausimai liečia loginių modelių mokslui pritaikymo problemą, mokslinių sąvokų analizę ir nieko bendro neturi su būtybe kaip būtybe" (A 77). Galimas daiktas, kad šie filosofai iš tikro tariasi savo darbo — anų modelių ar sąvokų — nesieja su būtybe kaip tokia. Tačiau tai tik tariamybė, trunkanti tol, kol šie filosofai esti kitų prakalbinami. Dr. K. Girnius gražiai toliau pasakoja, kad teigimas, esą "filosofai mąsto esmes, o gamtos mokslai apraiškas", šiems filosofams "liktų nesuprantamas, kadangi jie teigtų, kad gamtos objektai iš viso 'esmės' neturi, kad 'esmės' ieškojimas tik nesusipratimas" (A 77). Kokiu betgi atveju šitoks teigimas būtų įmanomas? Tik tokiu, kai būtybė būtų interpretuojama kaip beesmė. O tai būtų metafizika tikrąja šio žodžio prasme, nes kas yra 'esmė', gali suvokti tik metafizika, ne fizika ar gamtos mokslai apskritai. Ir tik suvokus, kas yra esmė, galima teigti, kad daiktai esmės neturi ar kad jie ją turi. Galimas daiktas, kad analitinės filosofijos vidurkis ir yra būtybė kaip beesmė. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad ši filosofija bei jos atstovai praeitų būtybei pro šalį. Be abejo, konkretus filosofinis darbas gali būtybės kaip tokios ir neapreikšti, žadindamas įspūdžio, esą jis su būtybe ir neturįs "nieko bendro". Tačiau pakanka tik kiek skvarbiau pažvelgti į tokio darbo pagrindus bei jo įgalinimą (sakysime: tarti, kad gamtos objektai neturi esmės), ir tam tikra būtybės interpretacija tuoj pat iškyla aikštėn. Todėl pritarčiau N. Hart-mannui, kuris "visas filosofines problemas, net ir pačias sausiausias, o ne tik titaniškąsias", laiko "metafizinėmis problemomis", galimomis "svarstyti savo gelmėje tik pagal metafizinį jų turinį" (Grundzūge der Metaphysik der Erkenntnis, p. 8). Kas iš tikro savo darbo pačiais pagrindais praeitų pro būtybę, tas savaime praeitų ir pro filosofiją.
f. Filosofinės tiesos įvairybė
Iš sampratos, kad filosofija yra interpretacija, plaukia ir manasis nusistatymas filosofinės tiesos atžvilgiu. Akylesnis skaitytojas galėjo pastebėti, kad filosofinė tiesa mano knygoje gerokai surelia-tyvinama (plg. FKP 204-208), laikant ją interpretacine tiesa ir teikiant jai savitą sanklodą, skiriančią ją nuo kitų tiesos rūšių (mokslo, tikėjimo). Apskritai, mano įsitikinimu, tiesa nėra vienalytė. Bet kaip tik ši pažiūra kelia jaunuosiuose mūsų mąstytojuose abejonių ir gal net prieštaros: "Jei Maceina nori realistiškai suvokti pasaulį, rašo dr. K. Girnius, tai man neaišku, kaip jis tuo pačiu gali tvirtinti, kad tiesa nebūtinai vienalytė, kad dvi interpretacijos lygiai priimtinos" (A 79). Iš tikro, man pasaulis yra ne tik įvaizdis: jis yra tikrovė; aš jį suvokiu 'realistiškai'. Bet kodėl šis 'realistiškas' suvokimas negalėtų būti sutaikomas su tiesos įvairybe bei jos kintamybe? Juk ir pats pasaulis kaip tikrovė nėra vienalytis. Tačiau tai tik formalinė nuoroda, reikalaujanti kiek išsamesnio pasipasakojimo, kuriuo kaip tik ir norėčiau užskleisti savo santykį su filosofija.
Visų pirma turiu prisipažinti, nemėgstąs tiesos ieškoti. Galimas daiktas, kad šis posakis kai kada užklysta ir į mano raštus. Tačiau jis yra man nesavas. Nes išmąstę, ką gi reiškia tiesos ieškoti, atsiduriame akivaizdoje 'Dievo - apgaviko', kurio bijojo Descartas, kuris betgi neišvengiamai išnyra tiesos 'ieškančiojo' akiratyje tarsi šmėkla. Juk tiesos ieškoti galima tik tuo atveju, kai ji yra paslėpta. Tačiau kokia gi prasmė yra tiesą slėpti, leisti žmogui kamuotis jos troškuliu, klaidinti jį jos tariamybėmis ir galop jos nerasdinti: niekas negali girtis, tiesą radęs ir ją jau turįs. Todėl nors "tiesos ieškojimas" yra didžiai garsus žodis, nuolat kartojamas teologiškai nuspalvintų pažinimo teorijų, man pačiam jis skamba tarsi vaikų šūksniai Velykų rytą, kai jie siunčiami į sodą ieškotų 'kiškio paslėptų' kiaušinių ir radę džiūgauja, o jų tėveliai žiūri ir šypsosi, kvailiukus vaikus apgavę. Tai 'tiesos ieškojimo' vaizdas. Todėl nemėgstu tokių posakių, kaip "atskleidžia tiesą" (dr. K. Girnius, A 79). Dar labiau nuo mano nuotaikos tolsta dr. J. L. Navickas, tardamas, esą "interpretacija yra tas veiksmas, kuris kūrinius prakalbina savita mintim ir jausmu, ieškodama kūriniuose to, ką Maceina vadina vidurkiu" (A 64). Manoje interpretacijos sampratoje vidurkis kūriniui yra teikiamas interpreto, o ne kūrinyje ieškomas (plg. FKM 178-180). Ieškant, galima rasti kūrinyje tik vienų vidurkį, nes ieškojimas atsiremia į tai, kas jau yra. O jei vidurkis kūrinyje jau yra, tai jis gali būti tik vienas. Tačiau tuomet ir interpretacija tegali būti viena. Viena gi interpretacija yra prieštaravimas savyje. Vienas yra tik tyrimas; nuosekliai ir jo išvada arba mokslo tiesa yra tik viena. Bet kaip tik todėl ji yra verčianti: galiojanti visur, visad ir visiem. Šiuo atžvilgiu tyrimą būtų iš tikro galima vadinti tiesos 'ieškojimu'. Tačiau tyrimo 'rasta' tiesa yra tik viena tiesos lytis. O tiesos lyčių esama įvairių. Tuo ir paliečiame klausimą, kodėl tiesa nebūtinai yra vienalytė.
Savo studijoje "Meilės prasmė" Vl. Solovjovas yra pastebėjęs, kad "tiesa, nežinanti savos kilmės, nėra jokia tiesa" (II, 1). Tai didžios svarbos pastaba. Nes maišatis tiesos mastų ir jos reikmės srityje paprastai atsiranda todėl, kad, gindami ką nors kaip tiesą, neklausiame, kokios gi kilmės yra ši mūsų tiesa. Tuomet mokslo tiesos verčiamumą taikome filosofijos ir net tikėjimo tiesai; filosofinės tiesos laisvės ieškome mokslo tiesoje (pav. vad. 'indeterminizmas' atomo sąrangoje); asmeninį tikėjimo tiesos apsisprendimą skelbiame visuomeniniu reikalavimu ir net valstybiniu įstatymu. Tuo atveriamos durys į savos kompetencijos peržengimą (mokslas), į kito pažiūrų panieką (filosofija: "insipiens Cantius"), į kitokio apsisprendimo nepakantą bei persekiojimą (tikėjimas: "mirtis jums ir jūsų dievams", F. Dostojevskis). Neklausiam tiesos kilmės, lengvai pražiūrima tiesos įvairybė — tiek savo sankloda, tiek savo reikme, tiek savo santykiu su ją skelbiančiuoju žmogumi. Tuo tarpu tiesos kilmė yra daugiariopa: esama tyrimo tiesos, esama interpretacijos tiesos, esama tikėjimo tiesos. Visos šios pažinsenos yra esmiškai skirtingos. Tuo pačiu skirtingos yra ir jų išvados arba jų tiesa. Būtų iš tikro įdomu pasklaidyti šias skirtybes išsamiau bei giliau. Tačiau tai pralaužtų mūsojo pokalbio rėmus. Pasitenkinsime čia tik viena nuoroda, būtent tiesos santykiu su mumis pačiais kaip asmenimis. Būdama įvairialytė savyje, tiesa ir savo santykį su mumis apsprendžia įvairiai net ligi priešpriešos.
Yra didžiai būdinga, kad tyrimo tiesa visus verčia, bet nė vieno neįpareigoja. Kad kūnai krinta žemėn, greitėdami pagal kritimo laiko kvadratą, — ši tiesa manęs kaip manęs nė kiek neliečia. Nesu įpareigotas jos skelbti, negaliu jos atsisakyti ar atšaukti, negaliu jos išduoti. Jokis asmens kaip atsakingo subjekto mastas tyrimo tiesai netinka, kadangi ji yra ne asmens apsisprendimo ar kūrybos, o daikto sąrangos bylojimas. Tyrimo tiesa kalbu ne aš, bet ja kalba daiktas. Ši tiesa buvoja šalia manęs, todėl už ją ašen nė neatsakau. Jeigu ir pasirašyčiau raštą, esą kūnai krinta pagal kritimo laiko kubą, vadinasi 'atšaukčiau' kritimo laiko kvadratą, tai būčiau tik pokštininkas, bet ne savo įsitikinimo išdavikas. Niekas nemiršta už tyrimo tiesą. — Jau kitaip yra su interpretacijos tiesa. Ji nė vieno neverčia, tačiau kai kuriuos įtikina, visų pirma mane patį kaip jos autorių. Kitaip jos neskelbčiau. Betgi interpretacinės tiesos įtikinamumas yra atremtas, kaip savo knygoje esu dėstęs (plg. FKP 182-85), į jos galią iSaiškinti interpretuojamojo dalyko visumą. Ši gi jos galia yra visados aprėžta: jokia interpretacija neišaiškina visumos be liekanos. Todėl jokia interpretacija nėra pastovi, tuo pačiu nėra nė mane įpareigojanti ligi mirties. Kito interpretacijos galiu iš viso nepriimti, netapdamas juokdariu, kaip tai įvyksta mokslo srityje (plg. Galilėjo teismą); savos interpretacijos galiu atsisakyti, netapdamas neištikimas pats sau, kaip tai esti tikėjimo srityje (plg. kun. Ragausko atvejį) Už interpretacinę tiesą miršta tik siaurapročiai. — Vėl kitaip yra su tikėjimo tiesa. Būdamas mano paties apsisprendimas, tikėjimas gali būti priimamas tik laisvai, todėl yra asmeninis ligi pat žmogaus gelmių. Tikėjimo tiesa yra visados mano paties tiesa — arba tikėjimo iš viso nėra. Tikėjimo tiesos negaliu nei tyrimu patikrinti (pav. ar iš tikro Dievuje yra trys asmens), vadinasi, perkelti ją užu savęs į daiktinę plotmę; nei jos interpretavimu, aiškindamas visumą, įtikinti save ar kitus. Tikėjimo tiesą galiu tiktai laikyti tiesa. O tai priklauso nuo mano laisvės pagrindžiai. Užtat tikėjimo tiesa ir liečia mane kaip mane patį: ji yra manoji būsena; aš ja bu-voju. Paneigti tikėjimo tiesą reiškia paneigti buvojimą savimi pačiu arba išduoti save patį — bent tokį, koks ligi šiol esu buvęs. Tikėjimo tiesa nė vieno neverčia, užtat kiekvieną įpareigoja ne iš viršaus tarsi įstatymas, bet iš vidaus kaip mano paties laisvės ryžtas. Mirti už tikėjimą yra ne aklatikio, o kankinio dalia. Čia tikėjimo tiesa kaip tik ir virsta tyrimo tiesos priešingybe.
Šios, nors ir trumputės, lygiagretės rodo, kad tyrimo tiesa nėra tolygi interpretacijos tiesai, o šios abi nėra tolygios tikėjimo tiesai. Kiekviena turi savą sanklodą, nes kiekviena yra kitokios pažin-senos vaisius. Pasaulio realumas tiesos įvairumo ne tik neneigia, bet tiesiog jo reikalauja. Nes realus yra ne tik tyrimas (gamtos ar istorijos), susiklostąs įvairiais mokslais; reali yra ir interpretacija, susidėstanti filosofijos ir meno (tiek jo kūrimo, tiek juo gėrėjimosi) lytimis; realus yra galop ir tikėjimas, kuriąs bendruomenę, turinčią dogmų, kulto pavidalų ir elgesio nuostatų. Visoje šioje sudėtingoje pasaulio realybėje esama tiesos, tačiau įvairialytės, kaip ir pati ši realybė. Kas linksta laikyti tiesą vienalyte, tas paprastai, nors ir nevisados sąmoningai, mąsto moksliškai ir tyrimą plečia į visą žmogiškojo pažinimo plotą. Tai mūsų dienomis aiškiai jaučiama mokslo reikmė, visa aiškinti tiriant; kartu tai yra ir mokslo putlumas, tyrimu mėginant visaišaiškinti. Kadangi tačiau šalia daikto kategorijos esama pasaulyje dar ir labai plačios kūrinio kategorijos, kurioje tyrimas yra bejėgis, todėl mokslo reikmė visa apimti ir visa išaiškinti tyrimu reikia laikyti mada, kuriai privalu taip lygiai spirtis, kaip ir kiekvienai kitai madai, nes mada yra apgaulė ir tuo pačiu priklauso melo sričiai. Plėsdami tyrimą kaip vienintelį tiesos kilmės šaltinį, patenkame galų gale į melą.
Tiesa nėra sąvoka, ir jos apibrėžties niekas nėra pateikęs tokios, jog ji apimtų visokeriopą tiesą. Tiesa yra pavidalas. Šis pavidalas gali būti gamtinis, buvojąs nepriklausomai nuo žmogaus ir tyrimu tik atveriamas. Čia tinka posakis "ieškoti tiesos", kadangi ji daikto uždarumu iš tikro yra nuo mūsų paslėpta. Tyrimu mes ją randame arba, tiksliau sakant, atrandame. Tačiau ši gamtos tiesa, kaip sakyta, mūsų Aš-būtybės visiškai neliečia. Nei mano būvio prasmė, nei mano Aš-likimas nepriklauso nuo to, ar žemė sukasi aplinkui saulę, ar saulė aplinkui žemę. Ir prieš Koperniką, ir po Koperniko žmogiškosios būties problemos buvo ir liko tos pačios. Bet štai, savo istorijos eigoje žmogus kuria naują pavidalą, vadinamą kultūra, kylančią iš būtybės interpretacijos ir padarančios šią interpretaciją regimą kalbos, filosofijos, meno, valstybės, teisės, iš dalies ūkio bei technikos lytimis. Čia posakis 'ieškoti tiesos' visiškai netinka, nes čia tiesa nebe randama ar atrandama, o vykdoma ar net tiesiog kuriama. Dar aiškiau tiesos vykdymas regėti religijoje, kuri irgi išnyra žmonijos istorijoje kaip pavidalas, būdamas net reiklesnis, negu kultūra. Trumpai tariant, vykdyti tiesą yra žmogaus pašaukimas. Žmogus kaip asmuo susivokia, ne tirdamas gamtinį daiktą, o visų pirma interpretuodamas patį save kaip Aš-būtybę ir šią interpretaciją įkūnydamas kultūros pavidalais. Religija pakelia šią Aš-savi— monę aukštyn tuo, kad suveda žmogų į santykį su transcendencija, nusileidžiančia į žmogiškąjį būvį ir buvojančia šio būvio būdu. Religijoje žmogus pasitinka Dievą kaip savąjį Tu ir tuo išaštrina savęs kaip Aš sąmonę ligi aukščiausio laipsnio. Šisai santykis, virtęs pavidalu, gali būti ir paprastai yra vadinamas aukščiausia tiesa. Tačiau jis tik dar sykį patvirtina, kad tiesa nėra vienalytė.
Nėra jokio pagrindo tikėtis bei laukti, kad šios įvairialytės tiesos — tyrimo, interpretacijos tikėjimo — kada nors istorijoje sueitų vienybėn ir sukurtų vieną vienintelę tobulą arba absoliutinę tiesą, kaip apie tai svajojo H. Wronskis, VI. Solovjovas, o pastaruoju metu T. de Chardinas. Mes mąstome ne tam, kad įmūrytume plytelę po plytelės į visuotinį tiesos statinį: tai tyrimo uždavinys ir
tai mokslo statinys, augąs šalia mūsojo Aš ir todėl šiojo neįtaigaująs jokia prasme. Ir mokslininkas, ir beraštis miršta vienodai. Mes mąstome tam, kad susikurtume pirmų pirmiausiai mūsų pačių apmatą, vadinasi, mūsų pačių tiesą ir kad šią tiesą vykdytume žemiškajame mūsų būvyje. Štai kodėl manojoje 'filosofijoje', jei mano pabiroms jau būtų galima taikyti šį žodį, vyrauja asmuo — ne pasaulis gamtos prasme ir ne visuomenė socialinių santykių prasme (J. P. Sartre posakis "pragaras — tai kiti" yra man gana artimas). Mano santykis su filosofija yra iš tikro 'mano santykis', pabrėžiant abu žodžius: 'mano' nurodo į tai, kad stengiuos žengti į savitą mąstymą; 'santykis' nurodo į tai, kad filosofija yra mano gyvenimo antrasis polius šalia manojo Aš. Iš šių dviejų polių sąveikos kyla įtampa, o tuo pačiu ir veikla, reiškusis daugiausia rašto būdu, nes raštas yra viena kalbos lytis; kalbos, kuri slepia savyje dar neišsiskaidžiusią vienybę tarp filosofijos ir poezijos. Ši vienybė turbūt ir bus būdingiausias mano veiklos bruožas. (Bus daugiau)
|
|
|
|
Vytautas Bieliauskas
Kazimieras
Jonas
Paulius
Antanas
Juozas
Leonardas
