Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
PROFESORIUS VIZGIRDA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Vlada Proščiūnaitė   

Pirmo veiksmo pirmas paveikslas iš to pat vardo dramos veikalo


(Šventadienio rytą tolumoje skamba bažnyčios varpai..Pro didelį laboratorijos langą matyt pavasarėjantis sodas. Pasieniais ant mažų staliukų — narveliai su triušiais. Vidury didelis, baltas rašomas stalas.)

VIZGIRDA: (dėlioja kartotekinius lapelius, retkarčiais žiūrėdamas pro mikroskopą, ar į įvairiaspalvį skystimą mažutėse kolbose.)

ALGIS: (tyliai pradaro duris ir, tėvui negirdint, ant pirštų galų priėjęs, puola ant kaklo) Tėtuk, ir aš noriu, ir aš, ir aš!

VIZGIRDA: (išsivadavęs iŠ sūnaus rankų, neatsisukdamas ir nenutraukdamas darbo) Ko gi tu nori, Algi? Palinkėti tėtei labo ryto?

ALGIS: Ne, tėtuke Aš labai atsiprašau. Žinoma, ir labą rytą, bet aš svarbiausia pro mikroskopą norėčiau...

VIZGIRDA: (staiga atsisukdamas) Pro mikroskopą.?... Tu norėtum tapti mokslininku, Algi?

ALGIS: Nežinau, tėtuk. Gal geriau šoferiu ar lakūnu... Bet ir mokslininku norėčiau būti, kodėl ne... Tada aš sėdėčiau čia — prie šito didelio stalo ir galėčiau žaisti ir žaisti tais vamzdeliais iki vidurnakčio, ne — iki pat ryto! Ir mama manęs miegot nevarytų. Juk tavęs nevaro, tėtuk, o tu kiekvieną naktį čia sėdi, nes tu mokslininkas. O jau pro mikroskopą žiūrėčiau — tai jau dieną ir naktį! (akimirką galvoja). Kaip tu manai, tėtuk, kad taip į tą vabalą pažiūrėjus — žinai, kur vakar Dalia norėjo man už apikaklės užkišti... Jo sparneliai tokie spalvoti, kaip tas skystimas vamzdeliuose. O, tėti, ar vabalui neskauda, kai į jį pro mikroskopą, žiūri?

VIZGIRDA: Tu dar nieko nesupranti, mano vaike. Ką reiškia skausmas prieš tas paslapčių gelmes, į kurias mes norime įsibrauti, ištirti, nugalėti, priversti paklusti... Kiekvienas ieškojimas, Algi, eina per skausmą, o jei reikia, ir per mirtį... Bet tau dar anksti, mano vaike, tu nieko nesuprasi.

ALGIS: O, aš labai gerai suprantu, tėte! Tu juk man pasakojai apie tą mokslininką, kuris išrado tokias bakterijas — kaip ten?... Kuo jos vardu, tėtuk?

VIZGIRDA: Aš nežinau, Algi. Bakterijų pasauly miliardai, mokslininkų tūkstančiai,, o pasakojęs aš tau esu bent apie kelias dešimtis iš jų.

ALGIS: Nagi tas, tas... Jau žinau! Tas, kuris džiovos bakterijas surado!

VIZGIRDA: Tu galvoji apie Robertą Kochą?

ALGIS: Taip, taip, tėtuk, — Robertas Kochas! Ir jis paskui nusinuodijo nuo tų bakterijų, ar ne?

VIZGIRDA: Ne visai taip. Ne nusinuodijo, o apsikrėtė džiova ir nuo jos mirė.

ALGIS: Matai, tėtuk, aš viską suprantu! (išdidžiai) Kiekvienas ieškojimas, jeigu reikia eina per mirtį!... Tai aš turėčiau ir aną gražųjį vabalą paaukoti? Ir tuos vargšus triušiukus?... Turbūt, jie dėl to visada virpa ir tokiom išgąsdintom akytėm žiūri... (valandėlę tyli) Tėte, man baisus dalykas į galva atėjo. O jeigu tu mirsi, kaip Robertas Kochas?... Ne, ne, tu nemirsi, tu protingesnis už jį! Kai Dalia ko purkštauja ir ant tavęs pyksta, mamytė visada sako, kad tau Dievulis nedavė meilės, bet už tat davė didelį, didelį protą. Aš nevisai suprantu, tėtuk, kaip tai nedavė meilės — juk tu ir mane myli ir Dalią tik gal mamytę kiek mažiau... Turbūt, dėl to ji taip ir sako, ar ne, tėtuk? (Pamatęs, kaip rūstėja tėvo veidas) Tėtuk, tėte, tu jau vėl supykai!...

VIZGIRDA: (susijaudinąs) O taip — jos visada man stoja skersai kelio — ir Dalia ir mama — abi! Nuo pat anos palaimintos akimirkos, kai aš palikau mediciną ir ėmiausi biologijos ir eksperimentų! Kaip piktieji demonai — klastingi, tylūs! Kaip kokie klaikūs šešėliai jų veidai gula ant mano darbo — persekioja, žudo!... Tik tu vienas man likai, Algi, — jau dukters aš seniai nebeturiu. Tavo motina man atėmė Dalią, Algi. Jos susikalba be žodžių, jos skaito viena antrai mintis iš akių ir išvien visais ginklais jr visais frontais prieš mane kovoja!...

ALGIS: (su ašarom akyse) Tėte, až žinau, kad tu nemyli mamytės, bet...

VIZGIRDA: Aš nemyliu? Ne, Algi, ne! Jinai myli viską — savo Dievą, savo juokingus fanatiškus įsitikinimus, jinai myli visus žmones šiame pasaulyje, ir juo didesnė menkysta, juo labiau jinai ją myli. Visus ir viską, Algi, tik ne mane!

ALGIS: (beveik verkdamas) Aš nieko nesuprantu, ką tu kalbi, tėte, bet mamytė nėra jau tokia bloga, tikrai ne!

VIZGIRDA: Ir tu prieš mane, mano vaike!

ALGIS: (apkabina tėvą) Tėtuk, tik tu nepyk! Nors šiandien nepyk! Man taip liūdna buvo vienui vienam namuos — mama su Dalia į bažnyčią, išėjo, dėl to aš ir atbėgau pas tave, tėtuk. O tu pyksti!

VIZGIRDA: Į bažnyčią, sakai, išėjo. Na ir gerai. Tegul meldžiasi savo Dievui ir prašo, kad dar daugiau neapykantos įdiegtų vyrui ir tėvui!

ALGIS: Neapykantos? (šokinėja) Ot ir ne, tėtuk, ot ir ne! Žinai, ką aš tau pasakysiu — šiandien aš girdėjau, kaip mama sakė Daliai — vargšas tėtė šią naktį vėl be poilsio praleido laboratorijoj. Matai, tėtuk, kaip mamytė tavęs gailisi! O tu sakai — kažkokia ten neapykanta!

VIZGIRDA: Gailisi? (karščiuojasi) Tegul neapkenčia geriau, Algi! Iki pačių širdies gelmių tegul neapkenčia! Neapykanta, vis dėlto yra aistra, prieš kurią, aš turiu priešginklį — savąją tyrinėjimo aistrą. Bet gailestis!... Gailimasi tik mažų, menkų žmonių. O aš nenoriu būt nei apgailėtinas, nei menkas! Nenoriu, Algi, supratai? Aš turiu savąjį didelį pasaulį, ir tuo pačiu esu didelis žmogus. Didelių žmonių nesigailima — jie yra arba dievinami arba nekenčiami. Ir aš noriu būti geriau nekenčiamas, Algi! Nekenčiamas ir žmonos, ir dukters, ir bendradarbių, ir... (prityla) ir tų, kurių gyvybę aš paaukosiu jeigu kokia neišrišama mįslė ten — po mikroskopu — to reikalautų...

ALGIS: (nieko nesuprasdamas, išsigandęs nutraukia tėvą) Tėte, aš, turbūt, nesupratau... Sakai, ir žmogų galima nužudyti (patempęs lūputes) kaip triušiukus...

VIZGIRDA: (truputį susijaudinęs) Ne, Algi, ne! Aš be reikalo tau kalbu visa tai — tu dar per jaunas. Po dvidešimties metų, kai tu sėdėsi čia — mano vietoj — prie mikroskopo ir formulių lapelių, kai pergyvensi tą kūrybinį karštį, tą aistringą nerimą prieš mikrokosmines gelmes, kai tu tapsi mokslininkas ir tyrinėtojas...

ALGIS: (nutraukdamas tėvą, beveik verkdamas) Ne, tėte, aš nenoriu! Nenoriu, nei pro mikroskopą žiūrėti, nei triušių žudyti, ne, ne, nenoriu!

VIZGIRDA: (nustebęs) Nenori? Bet aš tavęs visai neklausiu, Algi, nori tu ar ne. Tu privalai, supranti? Aš neleisiu, kad motinos fantazijos ir skrupulai nuodytų tavo sielą — tu esi mano sūnus, tik mano vieno! (nori sūnų apkabinti, bet Algis verkdamas išsivaduoja iš jo glėbio ir bėga į duris)

MARIJA: (įeidama susiduria su Algiu tarpdury ir nė kiek nenustemba, pamačiusi susijaudinusius tėvą ir sūnų). Miliūnų Jonukas laukia tavęs apačioj. Jum abiem paruošti pusryčiai. Bėk ir būk svetingas šeimininkas.

ALGIS: (išbėga)

MARIJA: (nusiimdama skrybėlę ir pirštines) Labas rytas, Petrai.

VIZGIRDA: (žiūri pro langą, nugara į žmoną, ir neatsisukdamas tyli).

MARIJA: Mudu, rodos, nesimatėme šįryt — tu naktį praleidai laboratorijoj.

VIZGIRDA: Atrodo, kad į savo miegamąjį man reikės į čia perkelti. Bus mažiau priekaištų, ir niekas nežinos, kada aš dirbu, ir kada miegu.

MARIJA: (lyg juokaudama) Ar tau kas priekaištavo šįryt? Aš bent tikrai neturėjau tokių intencijų.

VIZGIRDA: (staiga atsisukdamas) Visi jūs priekaištaujat man — ir tu, ir Dalia, ir Lapėnas, ir net Algis. Ir jei jūs nieko nekalbat, jūsų tyla yra dar labiau priekaištaujanti. Manai, aš nejaučiu, kokia įtempta grumtynių atmosfera viešpatauja mūsų šeimoj?...

MARIJA: Grumtynių atmosfera? Visai teisingai, Petrai. Visas gyvenimas yra vienos ištisos grumtynės.

VIZGIRDA: Šitaip? Štai kokių taikių minčių jus šiandien mokė bažnyčioj — ir dar Šventosios Dvasios šventėje — taikos dvasios šventėje!...

MARIJA: Niekas taip nesigrumia dėl tiesos, kaip Šventoji Dvasia su šėtonu. Mumyse ir aplink mus.

VIZGIRDA: Drįstu parafrazuoti: ir niekas taip nesigrumia, kaip šventoji ponia Marija su savo šėtonišku vyru!

MARIJA: Aš galiu dar toliau parafrazuoti — retai kas taip grumiasi su kliūtimis, su nuovargiu, kaip mano vyras dėl savo tiesos ten — lašely po mikroskopu... Ir aš neklystu, ar ne?

VIZGIRDA: Gal būt.

MARIJA: Matai, Petrai, kad ir grumtynių atmosferoje, mes visada susikalbam. O susikalbėjus, galima šio to ir prašyti.

VIZGIRDA: Prašyti?

MARIJA: Taip. Paglobok truputį Miliūnienės Jonuką. Vaikas rimtai serga kaulų tuberkulioze. Tai juk tavo senosios specialybės sritis.

VIZGIRDA: Senosios specialybės, mieloji geradare! Senoji specialybė yra mirusi, ir prašau jos nekelti iš kapų.

MARIJA: (lyg negirdėjusi) Našlė Miliūnienė nesiima jokios iniciatyvos vaikui gydyti.

VIZGIRDA: Pinigų neturi. Tai duok jai. Ar mažas sumas tu išleidi ubagams ir girtuokliams?

MARIJA: Visi mes lygūs Dievo akyse. Na, tiek to. Miliūnienė nesiima jokios iniciatyvos vaikui gydyti, net
„jeigu aš jai pasakiškus pinigus sumesčiau. Tai kažkoks tragiškas bruožas proletariato galvosenoj — Dievas davė vaiką, Dievas ir atims.

VIZGIRDA: Taip, žinoma, vis tas „Dievas! Pirmųjų krikščionių moterys pačios Siuntė savo vaikus į liūtų narvą ar į verdantį aliejų metė — vis dėl Dievo... Man įdomu, ką Dievas joms paskui dėl tokio motiniškumo pasakė?...

MARIJA: Man rodos, akademikai paprastai būna nuoseklūs, ir ne tik prie mikroskopo. Kokį, tačiau, tu randi ryšį tarp Miliunienės galvosenos ir pirmųjų krikščionių, aš nesuprantu.

VIZGIRDA: Ko tu pagaliau nori, Marija? Ir kam tos
rafinuotos užuolankos?

MARIJA: Kiek jos rafinuotos, aš nežinau. Tačiau užuolankas pradėjai tu. Grįžtant prie Miliūnienės, leisk, Petrai, man atskleisti savo kortas.Aš juk taip retai tavęs ko prašau.

VIZGIRDA: Prašyk Lapeną. Tegul priima vaiką į savo kliniką.

MARIJA: LAPĖNAS to nereikalingas.

VIZGIRDA: Nereikalingas? O kuo man gali būti reikalingas tas driskiukas?

MARIJA: Tavo sutrikusiai vidinei būsenai, Petrai. Aš gi prašau — leisk man atskleisti savo kortas — tik turėk truputį kantrybės. Tu gyveni kaip vilkas, Petrai. Kaip vilkas akademiniuose sluoksniuose, kurie tavęs nesupranta. Kaip vilkas tu esi pilnas pagiežos prieš šeimą, o ypač prieš mane. Turbūt, todėl, kad per ištisus metus kažkada aš maldavau tave grįžti į mediciną. Dabar aš prisipažįstu, kad mano reikalavimas buvo neprotingas. Ir širdies gilumoj šiandien aš dievinu tave daugiau, negu tada, kai buvai gydytojas...

VIZGIRDA: Tam, kurį dievinam, paprastai nepriekaištaujam, o ypač nekoreguojam jo elgesio.

MARIJA: (lyg negirdėjusi) Tu nusileidai į pačias mokslo gelmes, Petrai, ir dėl to nenuostabu, kad išleidai iš akių tai, kas stovi pasaulio centre. O juk žmogus stovi pasaulio centre, Petrai. Žmogus, ne tavosios bakterijos. Juk esama kažkokios palaimingos grįžtamosios stiprybės socialiniuose santykiuose — santykiuose žmogaus su žmogumi. Jeigu duodi kitam — tuo pačiu duodi sau. O tu nesantykiauji su žmonėmis — nei kaip asmuo, nei kaip profesionalas. Ir prisipažink, Petrai, tu esi ištuštėjęs ir suskilęs savo dvasioj. Ar tu nejauti, kad tavo darbas pasotina tik tavo intelektą? Kas pasotina tavo dvasią? Aš nebereikalauju, neprašau, kaip kadais, kad tu grįžtum į mediciną. Tai galų gale ir nereikalinga. Bet nors neviešai, nors paskirais retais atvejais atverk savo turtingą medicininį bagažą ir padėk žmogui. Tu pamatysi, kaip iš santykių su gyvu žmogum plaukia visai kitokios gaivinančios sultys, negu iš šalto eksperimentinio kontakto su triušiais ir bakterijom. Mes turime padėti Miliūnukui, Petrai. Tu turi dėl tavęs paties. Aš užtikrinu, kad giedresne galva ir tvirtesne ranka tu paskui grįši prie savo mikroskopo. Aš negaliu žiūrėti, kaip tu nyksti, Petrai, kaip tu esi draskomas vidinių prieštaravimų, nors jų ir nepripažįsti. Tik dėl tavęs prašau — tikėk man. Tai nėra jokia užgaida. Mano amžiaus moterys jau neturi kaprizų.

VIZGIRDA: O vieną užgaidą tu vis dėlto turi, Marija — kalbėti apie tai, kas jau seniai mirę, būtent, apie medicininę praktiką, kurios prisiminimas man tik pasibjaurėjimą tesukelia! (Karščiuojasi) Kas tau iš viso yra davęs teisę mano dvasinei būsenai nustatinėti? Ypač, kad tavo diagnozės visada ir visiškai klaidingos!

MARIJA: (karčiai) Taip, aš žinau — tik tu vienas esi
neklaidingas, Petrai...

VIZGIRDA: Kiek tai liečia mano asmeninį vidaus pasaulį — tikrai tik aš vienas!

MARIJA: (vėl lengvai) O aš maniau, kad ten, kur reikalas liečia tavąsias bakterijas...

VIZGIRDA: Žinau, kad moki gelti. Tik rafinuoto tavo gėlimo būdo negaliu pakelti... Ak, jeigu tu nors kartą iškeiktum mane kaip rinkos pardavėja — išvadintum mane — nė nežinau kuo — despotu, egoistu, žmogžudžiu tiesiog...

MARIJA: (su pasibaisėjimu) Petrai!

VIZGIRDA: Taip, taip! Vadink mane žmogžudžiu — man bus lengviau, negu tavo stoiška giedra ir ramybė su lengvom užuominom ir gėlimais... Iš proto mane vedi, Marija! Ir jeigu aš dar nebuvau žmogžudžiu, aš juo pasidarysiu — vien iš keršto, iš neapykantos tau!.

MARIJA: (vis dar nenugalėdama savo pasibaisėjimo) Žmogžudys!.. Ką tu pasakei, Petrai, ką tu pasakei!... Joks įtūžimo linkėjimas nelieka kyboti ore... vis tiek ar jis taikomas sau ar kitam. Mintys turi savo jėgą — nemažesnę negu veiksmai, ir iš jų taip pat mezgasi vaisiai!..

VIZGIRDA: (susiėmęs rankomis smilkinius) Ir vėl tie metafiziniai svaičiojimai, ir vėl, ir vėl!... Aš jau baigiu užtrokšt jūsų metafizinėj atmosferoj! (Duryse susitinka įeinanti Lapeną ir, nepasisveikinęs su juo, išbėga)

MARIJA: (sumišusi lieka stovėti ir nepajuda net Lapėnui įėjus).

LAPĖNAS: Ponia Marija!

MARIJA: (lyg grįždama į save) Daktare Lapėnai?

LAPĖNAS: (akimirką tyli, lyg ieškodamas žodžių) Petras vėl įžeidė tamstą?

MARIJA: Daktare Povilai, aš draudžiu tamstai spręsti apie mano vyro elgesį!

LAPĖNAS: Tai gal tamsta leisi man spręsti apie mano kolegos elgesį?

MARIJA: Klinikų laboratorijoj — kiek tik tamsta nori, bet ne mano namuose.

LAPĖNAS: Meskim juokavę, ponia Marija. Šiandien aš nepasiryžęs kautis ir sudedu prieš tamstą savo ginklus. Bet ar tamsta negali nors kaip senam jūsų šeimos bičiuliui atverti širdies?

MARIJA: Aš manau, daktare Povilai, kad tamsta atėjai, šiandien visai kitu tikslu, o ne daryti mano širdžiai psichologinių operacijų ...

LAPĖNAS: Turbūt, kad ne. Operatoriaus peilis atvirai žaizdai gali būti per skaudus...

MARIJA: Tamstos užuominos visiškai nediskretiškos.

LAPĖNAS: Tiek to, ponia Marija. Aš žinau — juo labiau tamstai skauda, juo labiau tamsta daraisi išdidi.

MARIJA: Bet pasidalintas skausmas yra dvigubas skausmas.

LAPĖNAS: O pasidalintas džiaugsmas yra tik pusė džiaugsmo. Taigi taika ir labo Sekminių ryto! (Tiesia jai ranką).

MARIJA: (ištiesdama jam savąją) Atleisk, daktare Povilai. Ir aš sudedu savo ginklus. O dabar kviečiu mūsų tradicinių sekmadienio pusryčių.

LAPĖNAS: Dėkoju, ponia Marija, bet aš dar turiu vieną rūpestį, tiksliau nemalonumą, dėl kurio norėčiau pakalbėti su Petru.

MARIJA: Nemalonumą? Galiu paklausti, kas įvyko?

LAPĖNAS: Šiuo kartu tamsta nediskreti, ponia. Marija...

MARIJA: (šyptelėjus) Greitas revanšas!.. O grįžtant prie Petro, aš bijau dėl jo, kaip niekad. Jis toks keistas pasidarė, o manyje negera iki klaikumo nuojauta. Kai aš įeinu į laboratoriją, man atrodo, lyg įeinu į lavoninę ar į kapinyną... Ir dažnai sapnuoju jį, — jį ir Algį — nežinau, kaip išsireikšti... lyg kas grasintų sūnui, lyg iš ano pasaulio...

LAPĖNAS: Taip, ponia Marija. Kiekvienas žmogus, su kuriuo Petras susiduria, yra kieno nors sūnus...

MARIJA: Tai mane dar labiau neramina. Aš tuoj pakviesiu Petrą.

LAPĖNAS: (likęs vienas, apžiūri mikroskopą, pavarto kartotekinius lapelius su formulėm paskui žiūri pro langą, kaip visada, su pypke dantyse).

VIZGIRDA: (įeina niūrus ir netaria nė žodžio).

LAPĖNAS: Labas rytas, Petrai.

VIZGIRDA: Ne visai labas. Marija mane, kaip visada, iškoliojo, (ironiškai) ir dar šventąjį Sekminių rytą.

LAPĖNAS: Leisk truputį paabejoti, ar ponia Marija yra iš viso ką nors koliojus. O dėl tavęs — tave reiktų ne koliot, o primušt arba pasodint į narvą, kaip triušius, tik už kiek kitokių grotų!...

VIZGIRDA: Įdomios aliuzijos, kolega!

LAPĖNAS: Bet visai neįdomi yra tavo beprotybė!

VIZGIRDA: Beprotybė? Labai linksma sąvoka!

LAPĖNAS: Ir linksmas yra tavo žaidimas žmonių gyvybėmis, ar ne? Tu žinai — Baltrušaitis šįryt mirė.

VIZGIRDA: (krūptelėjęs, bet slėpdamas susijaudinimą) Mirė? (Po mažutės pauzės) Tai kas iš to? Tu gi man sakei, kad jis nepagydomas!

LAPĖNAS: Jis mirė nuo tavo injekcijos!

VIZGIRDA: Su tavimi negalima susikalbėti! Tu gi man tvirtinai, kad jis nepagydomas!

LAPĖNAS: Aš tau nieko netvirtinau, tik pasakiau savo nuomonę, kuri nėra absoliuti. O tu drįsai — drįsai išnaudoti mano pasitikėjimą, drįsai tą pacientą panaudot kaip medžiagą savo beprotiškam eksperimentui!

VIZGIRDA: Iš kur tu žinai, kad jis mirė... kaip tik nuo injekcijos?

LAPĖNAS: Aš pats jį šįryt skrodžiau.

VIZGIRDA: Juo geriau — liudininkų nebus.

LAPĖNAS: Klysti. Aš būsiu pirmasis liudininkas.

VIZGIRDA: (krūpteli) Ką tu galvoji?

LAPĖNAS: Štai ką aš galvoju: arba tu man pažadėsi, kad jokio eksperimento klinikoj be mano žinios nedarysi — o sukontroliuoti aš jau turėsiu priemonių — arba... (nutyla).

VIZGIRDA: (sunerimęs) Arba?

LAPĖNAS: Arba aš reikalą perduodu prokuratūrai.

VIZGIRDA: (patylėjęs) Ir tuo pačiu sukompromituosi save, kaip klinikų direktorių, kuris nežino, kas jo įstaigoj darosi.

LAPĖNAS: Juo labiau sukompromituosiu, jei žinodamas, kas darosi, nesiimsiu jokių priemonių.

VIZGIRDA: Tu neturi jokios koleginės etikos!

LAPĖNAS: Bet aš turiu profesinę etiką. O kiek tave liečia — santykiuos su žmogžudžiais koleginės etikos ryšiai nesaisto! Taigi, aš tavo atsakymo nepasiryžęs ilgai laukti. Pažadi, klinikoj neeksperimentuoti be mano kontrolės?

VIZGIRDA: (akimirką pasvyravęs) Ne.

LAPĖNAS: Aš jau minėjau — ir be tavo pažado aš rasiu būdų tave sukontroliuoti. Pažadas man buvo reikalingas tik patikrinti, ar tavyje dar rusena sąžinės likučiai, dėl kurių, kad ir dantis sukandęs, būčiau galėjęs pratylėti — juk byla Baltrušaičio iš kapų neprikels. Bet jeigu ne... Savo grasinimo aš nekartosiu. Aš jį įvykdysiu. (Išeina).

VIZGIRDA: (likęs vienas, nervingai vaikšto). Ne, jis to nepadarys! Žinoma, Lapėnas karštakošis — grasinti jis visada moka. Ir nesupranta, kokia kompromitacija jam pačiam!... Juo blogiau, žinoma, kad. nesupranta — tikrai gali tą kvailą istoriją nuvesti ligi prokuratūros... Na, o jeigu?... O jeigu jis tikrai įvykdytų?... Bet kad ir aš kvailys! Paskutinis kvailys esi, pone biologijos daktare (daužo sau pirštu į kaktą). Nejaugi man sunku buvo pažadėti?... O dėl tos kontrolės — tai tik plepalai! O gal dar paskambint jam ir (ironiškai) pažadėt?... (Žiūri į laikrodį). Tiesa, jis dar nebus grįžęs. Bet jam praneš, kad aš skambinau, ir jis jau supras. Bent neskubės su savo kilniu žygiu!... (Prieina prie telefono, ir tą akimirką į duris kažkas beldžia. Vizgirdai tylint, durys atsidaro, ir įeina Alina Jomantaitė).

JOMANTAITĖ: Aš labai atsiprašau. Visas duris radau atidarytas ir įėjau. Tamsta manęs nebepažįsti, pone profesoriau?

VIZGIRDA: Tikrai... Tai yra, ne... Labai malonu!

JOMANTAITĖ: Malonu, profesoriau? Matyti žmonos seserį po dešimties metų?...

VIZGIRDA: A! Panelė Alina! Tikrai, tikrai malonu... Gal tamsta malonėsi į viršų?

JOMANTAITĖ: Bet mudu, rodos, nė nepasisveikinom?

VIZGIRDA: Tikrai ne! (Tiesia jai ranką ir žiūri į laikrodį).

JOMANTAITĖ: Tamsta ko lauki?

VIZGIRDA: Taip, taip!... Savo laboranto. Labai daug darbų... Prašom, Alina, Marijai bus labai malonu! (Lyg siūlosi ją išvesti).

JOMANTAITĖ: Bet tamstai su manim visiškai nemalonu, daktare Petrai. Tamsta mane beveik stumi iš laboratorijos (su lengva ironija), o man čia taip įdomu!... Kai aš išvažiavau, tamsta tik pradėjai domėtis biologija, o dabar... (Neskubėdama apžiūrinėja narvelius ir spalvotas kolbas ir vogčiomis žvelgdama į besijaudinantį Vizgirdą šypsosi).

VIZGIRDA: (baisiai jaudinasi ir vis žiūri į laikrodį).

JOMANTAITĖ: (visą laiką lygiai šelmiška) Nepunktualus asistentas, tai yra laborantas?...

VIZGIRDA: Koks laborantas?

JOMANTAITĖ: Tas, kurio tamsta lauki...

VIZGIRDA: Ak, taip, tiesa!

JOMANTAITĖ: Papasakok man pone Petrai (beveik pro juokus) iki laborantas neatėjo (vėl surimtėdama) kaip dabar gyvena Marija? Tokia pat giedri ir tvirta, kaip monumentas?... O Dalia? Aš ją palikau dar mažą mergytę su dar mažesnėm kasom ir dideliais, mėlynais kaspinais. Na; o tamstos kolegos?... (Lyg sau). Dešimtis metų praėjo, ir apie juos jau užmiršta... (Lyg susipurto). Taigi, pone Petrai, tamsta net nepaklausi, kur aš praleidau tuos dešimtį metų...

VIZGIRDA: Taip aš žinau — užsieny.

JOMANTAITĖ: Užsienis platus, daktare... Ir Europa užsienis ir Australija...

VIZGIRDA: Tamsta turėsi progos viską papasakoti, panele Alina, (beveik maldauja) eik tamsta dabar aukštyn, man reikia susiskambinti su laborantu!...

JOMANTAITĖ: (vos sulaikydama juoką) Per Sekmines?... Atsidavusį laborantą tamsta turi, pone Petrai, kuris Sekminių rytą sutinka dirbti... O kadangi tamsta manęs ne prašai eiti, bet tiesiog įsakai, man nieko kito nelieka, kaip paklusti. (Su vos pastebima ironija). Iki lygiai malonaus pasimatymo, daktare Petrai!... (Paima savo čemodanėlį ir išeina).

VIZGIRDA: Pagaliau! Po plynių, ir kas ją atnešė? Dar vienas pabūklas į bendrą frontą prieš mane! (Eina prie telefono ir pakelia ragelį). Norėčiau kalbėti su daktaru Lapėnu...

Uždanga


Vyt.Kasiulis. Gražina Matulaitytė (piešinys)

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai