Kaip keista, žeme, kad mane užbaigsi
Šventa tyla,
Kaip žiedą poilsiui užskleisi
Ties krūtine sava.

Nutils daina kaitrios vidurdienio kelionės,
Ir vakaras ateis ramus,
O iš laukų, surinkę derlių žmonės,
Sugrįš į protėvių namus.

Užkurs jie seną židinį ir nuvalys dulkėtą langą
Ir liūdesj kaip stiklą jie sukuls,
O iš laukų sugrįš avelių bandos
Ir klevo taikiame šešėlyje suguls.

Ir nežinos jau niekas nielio
Tenai prie vasaros kelių.
Regės tiktai — šešėliai bėga
Pro miegančius miegu giliu.

Kaip keista, žeme, kad mane užbaigsi Šventa tyla...