Parašė HENRIKAS RADAUSKAS
|
SVEČIAS IŠ MĖNULIO
Jis nusileido iš dangaus virve Karališkon pilin. Šiaudinis stogas, Norėdamas užkirst plėšikui kelią, Pradėjo degt.
Prie tvenkinio nubėgęs, Jis puolė semti vandenį. Staiga Pragydo gulbė keldama namus. Jis atspindžiui nukirto galvą, šoko Ant stogo, užgesino šiaudus. Aklas Karalius ėmė kelti karalienę, Kuri gulėjo demono glėby, Sapnuodama, kad įžengė į dangų Ir Dievas duoda jai sparnus. Plėšikas Įsakė jam parodyt karūnas. Nė vienas nepasakė, kur karūnos. Jis prikalė karalių prie grindų, Jis demoną prigirdė tvenkiny, Ant debesio pakorė karalienę. Nė vienas nepasakė, kur karūnos. Jisai apliejo stogą benzinu, Ir gaisras ėmė šokti ir dainuoti Kaip girtas elgeta. Jisai, užšokęs Ant motociklo, nulėkė dangum.
Tiktai dabar, užtrukęs visą naktį, Pasibaigė mėnulio užtemimas.
AKTORIAI
Jums įsakyta eit vaidinti. Gongas Plieniniais smūgiais meta jus į sceną, Kur aštrios lempos, krisdamos nuo lubų, Kaip harpijos pagauna jūsų širdį.
Jūs imat rėkt, ir jūsų balso vėjas Nupurto dulkes nuo tamsių kulisų, Nuo dekoracijų, — pilių ir medžių, Ir jos apkloja jūsų seną širdį.
Jums reikia pasilsėti. Anonimo Tarnautojai jus padeda ant stalo. Kaip sako kūdikį, švelnus graborius Skardinėj urnoj neša jūsų širdį. ŽVAIGŽDĖ, SAULĖ, MĖNUO
Kabareto žvaigždė Viola d'Amore (Violet Dam), kuri niekuomet negirdėjo apie Vivaldi, išeina į sceną apsivilkusi dūmais ir žvynais,plo-jimų ir gėrimų įkaitintam debesy, žibalinių akcijų aureolėj. Virsdama riksmais, gesinančiais veidrodžių šviesas, ji abiem rankom griebiasi už storo prožektoriaus spindulio, kad nesugriūtų. Saulė ir mėnuo meldžiasi danguje, susirūpinę jos likimu.
DEGANTI ŠAKA
Mes apleidom nuliūdusį taką Ir žodžius gedulingų poetų Ir pamatėm liepsnojančią šaką Ir virš jos — fioletinį lietų.
O nakčia, kai pasaulis sutemo, Mes pradėjome liepsną raškyti Ir įėjom į grojantį namą Fioleto lašais aptaškyti.
|