|
|
KRITIKA APIE MAIRONĮ IKI PIRMO PASAULINIO KARO |
|
|
|
Parašė VLADAS KULBOKAS
|
Pasirodžius periodinei spaudai, tiksliau nuo "Aušros" laikų, mūsų kritiką ima sparčiau augti. Ima rastis ir daugiau žymesnių literatūros veikalų. Žinoma, didesni kritikos straipsniai reti, bet ir recenzijos duoda literatūrinės kritikos vaizdą bei nusako santykį tarp kūrėjo ir visuomenės, išryškina principus, keliamas problemas; matyti net kritikos diferenciacija, tik ne pagal literatūrines kryptis, bet pagal visuomenines: liberalinę, katalikų ir socialdemokratų. Pirmoji akcentuoja romantinę Lietuvos praeitį keliančią literatūrą, ypač vertina poeziją, vėliau pabrėžia jau ir estetines pažiūras, puola grubų realizmą. Antroji, šalia praeities momento, tautiškumo, kreipia akis į katalikybės reikalą, laikosi daugiau dogmatinės estetikos. Trečioji nepalanki praeities garbinimui, kelia apskritai daugiau materialistinę mintį, dabarties reikalus, reikalauja knygų "rūsčios įtalpos", kurios pamokytų kovoti dėl būvio, liaudies ekonominių bei socialinių reikalų, dažnai į poeziją pažiūri neigiamai, reikalauja prozos, realizmo.
.Mačiulis-Maironis augo savo laiko ir profesijos brandinamas. Stambių ūkininkų sūnus, iš mažens tekalbėjęs lietuviškai, kad geriau pramoktų lenkiškai, rengiančio gimnazijon kore^ petitoriaus patarimu, imasi lenkų kalbos. Patekęs Kaunan, pasiduoda lenkiškai krypčiai, lietuviškai kalbėti nebelieka progos. Imasi eiliuoti lenkiškai (visa tai sunaikins vėliau pats). Kijevo universitete instinktinė lietuvybė virsta idėja. Jis rašo straipsnį į "Novoje Vremia", gindamas lietuvių kalbos ir mokyklos reikalus. Perėjęs į Žemaičių kunigų seminariją ir būdamas daugiau išsilavinęs už kitus, turi daugiau laiko ir gilinasi į XIX a. pirmos pusės romantikus, rašiusius lenkiškai Lietuvos temomis, prisigeria tos dvasios ir pats rašo Lietuvos istoriją. Sudegina lenkiškus eilėraščius ir ima rimtai "dainuoti" lietuviškai. Ką tik parašo, draugams patinka, jie pritaiko gaidas, dainuoja, parsivež-dami namo, paskleidžia žmonėse, jaunuomenėj. Ir taip Maironis, kaip anksčiau Strazdas, Valiūnas, Klementas, Vienažindys, darosi tautos dainiumi.
BARANAUSKAS IR "LIETUVA" Baranauskas dabar jam autoritetas: jį idealizuoja, jam dedikuoja pirmąjį stambesnį savo kurinį "Lietuvą", tarp kita ko, norėdamas ir jo nuomonę išgirsti. "Lietuvą" Maironis parašo lenkų V, Polio "Piesn o ziemi naszej" įtakoje, duodamas krašto geografiją, istoriją, etnografiją; džiaugiasi Baltija, Birute, Kalvarijos atlaidais, Raseiniais, padubysiais, Augštaičiais, Šiluva, dvaru ir sodžiumi, metų laikais, bažnyčiomis, Latgala, Dauguva, senovės Prūsais, Vilniumi, Nerimi, Lyda, totoriais, jotvingiais, Bugu, Vytautu ir kt. Prieš išvažiuodamas į Petrapilio dvasinę akademiją, 1888 m. atostogomis, su dedikacija įteikia "Jo Mylistai Szviesiausiam Vyskupui Antanui Baranauskui". Dedikacijoje A. Baranauską vadina tėvynės tėvu, ryto žvaigždele, milžinu prikėlėju lietuvių dvasios ir atidariusiu jiems akis, įkvėpusiu viltį ir pavadinusiu į darbą. J. Tumo žodžiais — "Visa tai apžvelgęs, Baranauskas iš pradžių lyg ir šyptelėjo patenkintas. Tačiau pasergėjęs nebe schlei-cherinę rašybą su taškuotuosiomis "e", su "w" ir k, ūmai susiraukė ir net nepadėkojęs, pasakė: — Gerai, pasiskaitysiu. Žinoma, lenkiškai pasakė". Po kelių mėnesių per akademijos prof. Dovydaitį gauna pavyskupio Baranausko įvertinimą: rašyba fonetikos atžvilgiu esanti klaidinga, bet autorius turįs talentą eiliuoti ir iš jo galima daug laukti; tik reikia pataisyti ("prostowac") kai kurias jo nuomones apie lenkus, ir tai jis pavedąs atlikti Dovydaičiui. O pats įrodinėja Mačiuliui, jog jis klystąs, manydamas Vytauto didybę pasirodžius ties Žalgiriu, — tai buvęs lenkų nuopelnas. Vytautas buvęs didis ties Vorskla, mėgindamas sutriuškinti pagonis ir atstumti juos nuo Europos. Mačiulis poemoj sako Vytautą supratus vienybės su lenkais pavojus,
Pirmos "Pavasario balsy" laidos viršelio faksimilė
— jis nenorėjęs, kad Lietuva būtų Lenkijos dalis. Mačiulis taip pat prikiša dvarams sulenkė j imą, bet nėra priešingas lietuvių-lenkų vienybei, kaip lygaus su lygiu. Taiklia J. Tumo pastaba, neįtikėtina, kad XIX a. gale Maironis dar nenusikratęs šios minties ir pats lenkiškai kalbėjęs (galutinis lūžis įvyks tik akademijoj).
MAIRONIS TAUTOS ATGIMIMO DAINIUS Tautinis studentų susibaudimas (kaip kitados filaretų ir filomatų) išryškėjo tik Petrapilyje ir Varšuvoje. Tai atsispindės vėliau "Jaunojoj Lietuvoj". Mačiulis Akademijoj pasidaro sąjūdžio centru, pareikalauja, kad per Akademijos iškilmes būtų vietos ir lietuvių kalbai. Ir per Leono XIII jubiliejų skaito lietuviškai apie Dantę. Dabar daug rašo. Patys draugai lenkai ima vertinti jo kūrybą. Pavyzdžiui, studentas Biesiekirskis Gabryel Pomian slapyvardžių verčia į lenkų kalbą Maironio sonetus (jo atminimui Maironis parašo "Užmigo žemė"). Disertacijoj "De justitia et jure" j ieško atsakymo į socialines problemas, kurių Lietuvoj vis daugiau kyla, prieidamas išvadą, kad socializmas "ad extrema evolutus recta via ad ccm-munismum, anarchismum, tándem nihilismum ducit ("De justitia et jure", psl. 32). Poezijoj tautinės temos jį padaro tautos atgimimo dainium, rodančiu kelius į gražią ateitį per kalbos ir papročių branginimą, vienybę, praeities gerbimą, darbą, mokslą, meną ir visa gaubiančią religiją. Idealizmas ir realizmas eina drauge. Paveikti visuomenei jis kalba sustiprinta, bet paprasta, aiškia kalba, jo eilėraštis dažnai priartėja prie liaudies dainos. Tad ir uždega jis visuomenę, ypač jaunimą, nelyginant "Pragiedrulių" Napalio daina. Lietuvių susipratimo vyksme Maironis vienas svarbiausių elementų.
Pirmame savo spausdintame eilėraštyje "Lietuvos vargas" (1885 m. "Aušros" 7-8 nr., Zvalionio slapyvardžiu) duoda pagrindinius motyvus ir nuotaikas savo poezijos: Lietuvos vargai, bėgimas į praeitį, žavėjimasis jos didvyriais, pasitikėjimas ateitimi, nes "Mainos rūbai margo svieto" ir "silpnas kelias, tvirtas griūna" ir galop žadinimas į kovą! Po "Lietuvos" ėjusioj poemoj "Tarp skausmų į garbę "1895 m. St. Garnio slapyvardžių ir tais pat metais išleistuose "Pavasario Balsuose" su libretu "Kur išganymas" jau Maironio vardu prakalbės tvirtu balsu naujų laikų vadas. Toliau eis "Z nad Biruty" 1904 m., keldama sulenkėjusius lietuvių dvarininkus, 1909 m. "Raseinių Magdė" (su 16 eilėraščių "Smulkmenų" priedu) plaks piktai nutautėlius ir svetimų dievų garbintojus. 1913 m. "Vaivorykštėj" pradėtuose spausdinti "Mūsų Varguose" pieš dabartinės Lietuvos vargus. Dar vėliau leisis į istorinių dramų bei baladžių kūrybą.
KRITIKOS BALSAI APIE MAIRONĮ Pirmiausia, gal būt, spaudoje paminėtas Maironis K. Pakalniškio "Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgoje" 1892 nr. 179 psl., kur recenzuojami 1893. m. kalendoriai ir teigiamai minimi čia įdėti Maironio eilėraščiai.
Vėliau eina "Varpas", 1895 m. 8 nr. įdėjęs N. (St. Matulaičio) "Tarp skausmų į garbę" ir 1898 m. "Pavasario Balsų" recenzijas. Kiti straipsniai apie Maironį ligi I pasaulinio karo: 1905 m. "Lietuvių Laikraštis" 46-48 nr. J.D: "Kur išganymas, 29 nr. Emberone: "Poetos pašaukimas"; "Viltis" 1907 m. 35 nr. Balnio: "Jaunoji Lietuva", 1909 m. 77 nr. P. V.: Lietuvos Dainius Maironis; "Vilniaus Žinios", 1905 m. 98, 100, 106 nr., Pilypo (K. Žalio): Pavasario Balsai ir Kur išganymas; 1906 m. 242 ir 277 nr. A. Voldemaro: Lietuvos istorija, 285 nr. S. Kymantaitės: Maironis; "Draugija", 1907 m. 20 nr., Jakšto: Lietuvos istorija, Kame išganymas; 1908 m. 30 nr. Raseinių Magdė, Jaunoji Lietuva; 1914 m. 93 nr. Pavasario Balsai ir Kur išganymas. "Tarp skausmų į garbę" Maironis pavadino mylimiausiu savo kūdikiu, skirdamas, kaip pratarmėj pasisako, "moksliszkai apszviestai visuomenei", kad pasidrąsintų eiti pažangiųjų takais; pranašo intuicija mato, kad ir lietuvių tauta pakils, kaip kad pakilo slavai. Poemą autorius didžiai vertino pats: Kalba nesenei taip sunki, o eilių Apimt neapimsi lengvumo. Ir kas tai galėjo tikėti kada? (79 ps.) O toliau: Senei mums reikėjo poėtos galiūno? Nors kartą krūtinė suszilo! Dabar Lietuva jau per amžius isztvers Nors giesmėse vardas užsiliks. (80 ps.)
Kūrinys buvo sutiktas įvairiai. Kairiajai visuomenei buvo nepriimtinas katalikybės pabrėžimas. Pirmučiausia gerokai šalto vandens užpylė "Varpo" kritikas JV. slapyvardžiu Stasys Matulaitis (1895 m. 8 nr.), žymus socialdemokratų veikėjas (1866-1956), dar gimnazistas skaitęs Bocklį, Buechnerį, o studentas Lafargą, Bebelį, Liebknechtą, L. Tolstojų, N. Gogolį, Nekrasovą, Černyševskį, Dobroliubovą. Jis gilinosi į socializmą, dalyvavo darbininkų revoliuciniame judėjime. Publicistas, antireliginių apsakymėlių autorius ("Parmazonas, arba Die-Aro rūstybės baisumas", "Smertis", "Pragaro gelmės") ir literatūros kritikas. Į literatūrą jis žiūrėjo socialdemokrato požiūriu: literatūra turi padėti kovoti dėl geresnės socialinės santvarkos, visuomenės kultūrinio lygio ir tautinio išsivadavimo — už laisvę, lygybę, brolybę. Iš čia eina prozos ir realizmo pabrėžimas. S. Matulaitis griežtai pasisakė prieš katalikybės įtaką gyvenime ir literatūroj. Su pašaipa atsiliepė apie tuometinę mūsų poeziją: ". . .ten dar toliau garsi traicė poetų kalvių, iš kurių du (Lakūnas "Senkaus Jurgį", o Garnys — "Tarp skausmų į garbę") nukalė net po poemą, o trečias — Jakštas — tik šiaip netikusią "Dainų Skrynelę". Iš anksto jisai pareiškia, kad "Tarp skausmų į garbę" . . . "priguli prie tokių, kurios nė kokio procento atnešti negali; yra tai kapitalas į purvus mestas". Toliau gana plačiai jis analizuoja, pripažindamas, kad autorius labai myli tėvynę ir trokšta jai gera, bet ta autoriaus garbės ir gėrio samprata klaidinga. S. Matulaitis randa, kad poemos autorius skelbia reakcingiausias mintis, piktinasi, kad niekinąs socialistus, ateistus, pastaruosius sugretindamas, esą, su nusikaltėliais. Poema, jo manymu, nukreipta prieš visokią pažangą, mokslą; jos autorius — "tam-sūnas", juodašimčių idėjų skleidėjas". Autoriui kritikas nepripažino jokio talento: "Poetiškumo" joje nė kokio nerasi, autorius nė kiek nenusimano apie poeziją". Grubiai jis kritikuoja romantiško pobūdžio posmus poetinius vaizdus, metaforas; tik dainelės geresnės. Šiaip poemos eilės netikusios, sunkios nuobodžios, jausmo maža.
S. Matulaitis neįžvelgė, kad Maironis prabilo nauju, originaliu žodžiu, ir patarė visai kitos poemos neberašyti ar nebent labai trumpą: " . . .skaitytojui užmigdyt ir 20 puslapių pakaks."
Į šią griežtą kritiką atsiliepė tuojau autorius plačiu straipsniu "Žemaičių ir Lietuvos Apžvalgoj" (1895 m. 22 nr.)." Rašliavos peržvalgos" skyriuje, gindamas savo poemą ir į-rodinėdamas, kad "Varpo" kritikas jo nesuprato; redakcija savo prieraše pataria tokių kritikų neklausyti ir kurti toliau.
Vėliau S. Matulaitis buvo įžvalgesnis. 1898 m. "Varpo" 7 nr. S. slapyvardžiu recenzavo "Pavasario Balsus" ir "Kur išganymas" ir pripažino autoriui aiškų talentą (pats S. Matulaitis liudija, jog jo straipsnį redaguodamas V. Kudirka nubraukęs sakinį: "Maironio eilės — tai perlas lietuviškos poezijos"). Iškeldamas karštą autoriaus meilę tėvynei, ypač vertina už skatinimą į kovą, nerasdamas čia kitų poetų įprastinio sentimentalumo, tuščio praeities garbinimo ir pabrėždamas ypač visuomeninę eilėraščių reikšmę ("Jaunimo giesmė", "Mano gimtinė", "Įsitikėjimas į savo galią" ,"Jei po amžių kada", "Ko ta jaunystė kvailai nesapnuoja"). Dabar ir "eilės skambios, skaitosi lengvai, rodos, jauti, kad autorius nekalė, bet pačios per save išsiliejo iš širdies".
Maironis prieš pirmą pasaulin] karą
Bet jis visai atmetė libretą "Kur išganymas." Esą, čia autorius, spręsdamas darbininkų klausimą, žiūrėdamas iš krikščionybės pusės ir atmesdamas kovą, mokslą, filosofiją, skatina kęsti čia žemėje, melstis ir laukti užmokesčio danguje. Kodėl taip? Argi autorius"nulenkęs pečius po naštos sunkumu?" — "Ne! Autoriaus energija nepersikeitė; dramoje yra vietos, pilnos energijos tokios, kokios yra pirmesnėse eilėse. Visas dalykas yra autoriaus klaidoje, tame, jog Maironis užsimanė rašyti apie tai, ko jisai patsf gerai nesuprato". Reikšdamas poezijoje savo pergyventus tėvynės meilės jausmus, rašąs gerai, "bet kada užmanė parodyti menkumą svietiško mokslo, užsigeidė perstatyti netikumą svietiškos filosofijos, panorėjo išrišti darbininkų klausimą, neturėdamas apie tai priderančio supratimo, vietoje rimtos dramos parašė parodiją." Ir daro išvadą, kad esą du Maironiai — vienas brangus, nes pilnas energijos, augštų idealų "Pavasario Balsų" Maironis — ir nepatinkamas "Kur išganymas" autorius, kalbąs apie tai, ko nesuprantąs . . .
S. Matulaitis, aštriai keldamas darbininkų klausimą savo kritikose, laiko tai ne tik idėjine, bet ir meninės sėkmės sąlyga. Vėliau, pasinėręs į partinę veiklą, nuo kritikos jis nutolo ir nuo 1905 m. visai nustojo kritiką rašęs. Praeidami pažymėsime, kad kelerius metus vėliau K. Žalys (Pilypo slapyvardžiu), "Vilniaus Žinių" 1905 m. nr., 61, 98, 100 ir 106, plačiai, daugiau estetiniu požiūriu vertindamas Maironio kūrybą, pabrėžęs eilėraščių formos paprastumą, kalbos sklandumą, palankiai vertino ir "Kur išganymas", nors ir pažymėdamas kompozicinius trūkumus.
TUMO IR KITŲ BALSAI J. Tumas-Vaižgantas kitaip sutiko "Tarp skausmų į garbę". Štai entuziastas, pasinėręs į tautinę romantiką, vėliau deimančiukų literatūroje j ieškotojas, sveikinąs nors ir mažiausią talento žybtelėjimą, vaizduoja save nuo vasaros kaitros ir nemėgiamo gyvenimo svetur (jis tada kunigavo Mintaujoje) abuoją, sudribusį. Draudžiamųjų knygų platintojas atneša "Tarp skausmų į garbę." J. Tumas griebia godžiai ją skaityti: Kur šiandieną Jinai? . . .
"Kas darėsi, nebeatmenu. Paskutinio posmo ne-bepaskaičiau —- balsas užlūžo. Žiūrėk, tyla laukia vėjo. Vėją kelia geravaliai karštaširdžiai, pamindami po kojų asmeninius savo menkus ir nemenkus skausmus . . . Krito balsamo lašas ant ištižusios dūšios. Stebuklingai aną išdirbo, suminkštino; valia lyg tampresnė tapo. Idėjai — kelti vėją, nuvarysiantį miegus ir tylą, atsiliepė jaunoje krūtinėje. Kas buvo pergalvota, kas neaiškiai jausta, staigiai ėmė tenėti, tvirtėti, valiai pritariant, be jokių samprotavimų ir svyravimų . . . Sykiu prarijau visą poemą, kaip praryji seilėse tirpstantį skanėsį... Ji veikė į jausmą, kaip muzika. Dar į ją neįsiklausai, dar ne-atspėji, o jau ji muzika, savo įtaką bus padariusi. "Visa audra troškimų gimė galvoje ir širdyje. Kas siautė tada, bevaikščiojant ilgas valandas po kambarį; kokia krota rodėsi man tas svetimo šono butas; kokiuo ištrėmimu — tasai netolimas, bet vis dėlto svetimokas kraštas, — galėtų pasakyti tik tas, kurs mane buvo įdėjęs į latvius ir kuriam tą dieną parašiau laišką apie nostalgiją, pasiilgimą darbo tarp savųjų."
Ir po 4 mėn. J. Tumas atsiduria Mosėdyje. Šitaip veikė anuomet poema mūsų inteligenti-nę visuomenę! To pačio Tumo liudijimu, visi, kurie nebuvo iš anksto nusistatę priešingai, neklausdami, kas ją parašė, buvo patraukti. Net priešingų įsitikinimų žmogus nesusilaikė neištaręs: "Davatkiška tai davatkiška (dėl tariamo autoriaus klierikališkumo — V.K.). Vis dėlto mes dar nieko panašaus neturime. Pradžiai gera yra". Taip rašė J. Tumas 1895 m. savo dienoraštyje. Gaila, tatai paskelbta tik 1913 m, "Viltyje". Bet vis dėlto liudija, kaip veikalas buvo vertinamas.
Arba kitas pasisakymas. Šatrijos Ragana "Viktutėje" pagrindįnio asmens, Viktutės lūpomis šitaip kalba apie tą poemą: "Vėlu jau, o aš apie miegą nė pamanyti nenoriu: gražiausios poemos vietos skamba ir skamba ausyse lyg muzika, lyg daina . . . Dieve, kaip malonu skaityti gražius veikalus savo kalba". (1941 m. leid. 65 psl.).
Vėliau J. Tumas, paskaitęs dar kelis kartus, pamatęs ir silpną fabulą, ir kitų ydų (privačiai autoriui iškėlęs kalbos ir gramatikos trūkumus), vistiek juto, kad autorius — didelis talentas: "Vis dėlto jie (trūkumai) negalėjo užmušti nuomonės (ir neapsirikau), kad tai maža, bet maloni aušrelė užtekančio nebemažo talento, stilisto, dainiaus, lyriko . . ."
J. Tumas, duodamas poemą žymiam varpininkui, pasakęs jos autorių esant kunigą. Vėliau pasirodė N. kritika "Varpe". Paskaitęs ją J. Tumas vėl rašo savo dienoraštyje: "Ponas N. savo straipsnį į "Varpą" parašė su aiškia tendencija — sumažinti poemos įtaką". . . . Galvojęs pats autorių (Maironį) užstoti, bet "Varpo" vienašališkumas buvęs toks skaudus, jog ėmęs manyti, kad gindamas nuo klaidingų smūgių pažeminsiąs autorių. Ir toliau gina autorių dėl tariamos klierikalinės tendencijos, laikydamas, kad tai laiko reiškinys, ne dirbtinis kunigo prikergimas lietuviams, tik dalis jų sielos. Priešingai, tikėjimo nematymas būtų dirbtinis dalykas. Bendro visiems patrioto idealo nėra. Pakanka jį pažinti bent dalimis: "pasišventimu tėvynei, darbštumu, brolių, meile ir užuojauta, nešildymu rankų prie visuomenės pečiaus". Esą, "Varpas", kelis kartus peikdamas poemą, jos neužmuš, visuomenei pakenks — atbaidys ją nuo skaitymo.
J. Tumas, lygindamas "Tarp skausmų į garbę" su to laiko poezija (Arminu, Gimžausku, Lakūnu—kun. A. Burba, A. Jakštu), sako: p . .jauno Mačiulio poema "Tarp skausmų į garbę" buvo pirmos skaistybės kometa, nes nesulyginamai sklandžiau ir patetingiau parašyta. Ji buvo ano laiko šedevras, kuris pilnai patenkino to kvapo ištroškusius."
Nors ypatingo meno ar iškalbingumo čia nebuvo, bet jaunimas džiaugėsi poetu ir jo dainomis, jas dainavo ir augštai lėkio j antį dainių pamilo. Tas pats "Varpas" viešai smerkė, o patylomis, J. Tumo liudijimu, varpininkai su pasigėrėjimu skaitė, daineles nusirašinėjo, joms muziką komponavo. Maironis, kaip kovos šauklys, skardžiai šaukė jaunimą kovon dėl "jaunosios Lietuvos" ir rado stiprų atgarsį. Kaip tuomet šviesuomenė buvo susigyvenusi su "Tarp skausmų į garbę", tepaliudija pora pavyzdėlių. Kai J. Tumo patariamas pataisyti poemos kalbą, autorius ją perdirbo į "Jaunąją Lietuvą" ir 1908 m. išleisdamas prašė senąją užmiršti, vadindamas ją tik juodraščiu, tas pats Tumas pastebėjo Maironiui: "nederėtų paneigti to kūrinio, kuris jam pelnė poeto vardą mūsų visuomenėj". Tą poemą, esą, reikią turėti galvoj, tiriant Maironio įtaką mūsų visuomenėj. O S. Kymantaitė-Čiurlionienė, šiaip labiau vertinusi jo gamtinę poeziją ir rodžiusi estetizmo gaires lietuvių literatūrai, irgi sako: "Tačiau negali liepti užmiršti tiems, kurie yra ją skaitę kelias dešimtis kartų ir visą atmintinai išmokę. Ji buvo brangi, kaip gyvoji gėlė žiemos laiku, kaip gaudžias ir verkiąs tyruose varpas, nors to varpo šerdį judino dar nesubrendusi ranka". ("Vairas", 1914, 1 nr. 5-6 psl.) Iškėlusi Maironio grynai estetines vertybes, betgi nesusilaiko nepridėjusi: "Tačiau Maironis mylimas ne už tą savo poezijos švelnumą. Juo didžiuojamės, kaipo tautinės kovojančios energijos reiškėju, jo tad žadinančius obalsius deda ant savo vėluvų." (ten pat).
Vėliau (savo monografijoj apie Maironį) J. Tumas "Jaunojoj Lietuvoj" matė stoką geros fabulos, giliau nupieštų veikėjų charakterių, dramatizmo; grožėjosi įvadiniais gamtos vaizdais ir dainelėmis.
"Raseinių Magdė" neatrodė J. Tumui įžymus poezijos kūrinys: daug digresijų, stoka fabulos, nemaža tendencijos; bet ją laikė vienu giliausių Maironio veikalų. "Mūsų vargai" — dar, esą, silpnesni, tik eiliuota kronika, nors patriotiškai reikšminga. "Z nad Biruty" — buvusi skirta lenkams, o labiau nulenkusi lietuvius. "Kame išganymas" irgi susilaukė griežtokų jo pastabų, kad veikėjai — tik šešėliai, jų psichologija nenatūrali.
Į "Pavasario Balsus" J. Tumas pažiūrėjo gana kritiškai, tik pusei eilėraščių teikdamas poezijos kūrinių vardą, o kitus laikydamas tik iškalba, puikiai atpasakota realia proza, kur sunku kartais atspėti poezijos ribą. Maironį teisingai laiko dainiumi, nes daug jo eilėraščių yra virtę dainomis, daugeliui jis pats davęs dainos ar giesmės vardą, o muzikai sukūrę gaidas. J. Tumas menininko jautrumu gerai atspėjo pačius gražiuosius eilėraščius, kritiškai pažiūrėjo į patriotinius, rasdamas juose pavėluoto roman-tinizmo bei sentimentalizmo. J. Tumas teigė, jog Maironio pilietinių motyvų poezija būsianti užmiršta, kitoms aplinkybėms virtus: "Pilietinės temos padarė Maironį populiarų Tautos atgimimo Dainių", bet tas bus veikiau užmiršta, kitoms politinėms aplinkybėms susidėjus . .. Jei ugninė agitacija už Lietuvos atgimimą sudarė jam garbingą vietą visuomenėje, tai tik dainomis, tik grynąja poezija jis laikosi pirmykš-čioje augštybėje ir laikysis ten dar labai ilgai." (Jonas Maironis-Mačiulis, psl. 78).
ADOMAS JAKŠTAS APIE MAIRONĮ A. Jakštas-Dambrauskas — blaivaus proto atstovas kritikoje, vadovaująsis objektyvistinės estetikos kriterijais, konservatyvus, tradicijų gynėjas ir naujovių priešas. Savo dogmatinę, normatyvinę estetiką grindžia dėsniu: kiekvienas grožis yra Amžinojo Logoso ( Dievo) atspindys. Tarp tiesos, gėrio ir grožio negali būti prieštaravimo. A. Jakšto idealai — tėvynės meilė, katalikybė, dorovė. Jis kovotojas su lenkais ir rusais. Literatūroje — romantizmo bei realizmo šalininkas. Poezija jam ne žaislas, o tarnavimas augščiau minėtiems idealams. Jis poetui skiria augštą misiją: "Tikri dainiai —tai ateities pranašai. Jie giliau jaučia, toliau mato. Įkvėpimo valandoj jų dvasia pakyla augščiau kasdienio gyvenimo sąlygų, susiduria su augš-tesniu idėjų bei grožės pasauliu. Iš čia sužiba jiems nežemiška šviesa, gaminanti naujos poezijos kūrinius" (A. Jakšto "Mūsų naujoji literatūra" I, 11 psl.). Maironį jis ir laikė tokiu dainiumi — pranašu, kuris poemose "parodė ne tiktai, koks yra mūsų gyvenimas, bet ir koks turėtų būti." Maironis, esą, . . ."savo dvasios akimis jau pirm 25 metų pramatęs lietuvių idėjos laimėjimą, jos įsigalėjimą jaunoje kartoje, ėjimą pas mus kaskart siauryn lenkystės, nežiūrint į visas pastangas jos šalininkų ir aršią jų sukeltą kovą su mūsų tautinio atgijimo kalėjais", (ib I, 12 psl.).
A. Jakštas teisingai sako Maironį visa tai savo eilėraščiais didžiai sėkmingai išdainavus, budinus susnūdėlius į tautos ir kultūros darbą ir žadinus širdyse geresnės ateities viltį. "Pavasario Balsus" jis laiko Maironio šlovės pagrindu. Maironis patraukęs savo lyrikos dvasia, radęs tautinės poezijos skrynios raktą ir paleidęs į platų pasaulį savo dainų pluoštą naujomis formomis, bet dvasia jų artima senajai liaudies dainai. Jam Maironis ". . .par excellence Lietuvos atgimimo bardas, giesmininkas, kovojęs už lietuvystės teises, poetas, patriotas, dainius pilietis . . ." "Tos dainos mus jaunystėje žavėjo, kėlė mumyse pasitikėjimą savo jėga, skatino stoti į darbą tautos dirvoje, kovoti su lietuvystės priešais. Jos atliko svarbią misiją. Jos pažadino jaunąją kartą pamilti savo kalbą, bandyti kurti naujų dainų, tarti poezijoj naują žodį. Jos, galima sakyti, yra pagimdę ir Margalį, ir Vaitkų, ir L. Girą, ir M. Gustaitį, ir daugybę kitų naujų mūsų dainių." A. Jakštas atspėjo ir Maironį išliksiant mūsų poezijoje: "Tos patriotiškos dainos tebėr aktualės ir šiandieną; jos ilgai dar bus mielai skaitomos ir dainuojamos mūsų visuomenėj". Pridėsime: jos išliks, kol mūsų tauta bus gyva.
Bet Jakštas matė ir jo lyrikos trūkumus, pirmiausia motyvų ribotumą: ". . .kad ir sakosi dainius benorįs pasaulį pabučiuoti ir visą žmoniją priglausti prie širdies, bet po teisybei, iš Lietuvos ribų beveik neišeina ir augščiau Šatrijos kalno nepakyla ... Jo nesvajota tapti žmonijos poetą, jo benorėta vien Lietuvai dainuoti.. . Tuo būdu ji turinio žvilgsniu, kad ir mums simpatinga, kaipo sava, bet ji toli gražu neprilygsta pasaulinių genijų kūriniams; ji yra Lietuvos klonių, ne dangaus dausų poezija" (I, 32). Kita silpna pusė, A. Jakšto manymu, tai minčių miglotumas, vietomis kalbos klaidos (lenkų ir kalbų įtakos), rimų neįvairumas, ne-žodingumas, tad jo lyrikoje esą ir "rūdžių". A. Jakštas bene bus pirmas pilniausiai įvertinęs "Pavasario Balsus", išnagrinėdamas jų motyvus, ypač patriotinį, iškeldamas formos ypatybes (formų eiliavimo įvairumą), geras ir silpnas puses ir aptaręs Maironio didžiulę reikšmę tiek literatūroje, tiek pačiame tautos gyvenime. Libretą "Kur išganymas" vertindamas ir žiūrėdamas iš idėjinės pusės, A. Jakštas visai kitaip atsiliepė negu St. Matulaitis. Teisingai pastebėjęs, kad čia tik laisvoki libreto metmens ir fabula nelabai įdomi, scenos silpnai surištos, nurodo: "... bet užtat svarbių gyvenimo klausimų pajudinta daug... jie tai ir daro veikalą aktuališką, ypač šioje luomų kovų ir revoliucijų gadynėje." Išganymas ir esąs atsisakymas save, luomą, tautą bei valstybę statyti Dievo vietoje, o bendradarbiavimas su Dievu. Ir teisingai, žmoniją gali išganyti ne kultūros pažanga, abstraktūs mokslai ar komunizmas, tik ėjimas į Dievą." "Dėl to Maironies kūrinys, kaipo judinąs amžinus žmonijos klausimus, tenka pripažinti visų giliausiu". Ir čia pat priduria: "Ar jis yra drauge ir pats geriausias bei dailiausias, kaip mano patsai autorius, dėl to galima ginčytis." Silpnomis vietomis A. Jakštas laiko nevykusią Zonio charakteristiką ir vaikų scenas. Zonis nepanašus į gyvą žmogų, o greičiau į abstrakciją ar simbolį. Netikri ir vaikai, kur meldžias už nušautąjį Marį ar "visus klystančius žmones,". A. Jakštas linki veikalui būti pirmosios lietuviškos operos libretu.
Už ką S. Matulaitis išpeikė, už tai A. Jakštas išgyrė, abudu, ypač pirmasis, giliau į veikalą nepasižiūrėję literatūros bei scenos reikalavimų požiūriu. "Jaunąją Lietuvą", perdirbtą iš "Tarp skausmų į garbę", A. Jakštas vertina gana gerai, bet nurodo ir jos trūkumus: silpną fabulą, veikėjų blyškų charakterizavimą, pabrėždamas stiprią idėjinę pusę, puikius gamtos vaizdus. Ne taip bus pavykęs "Raseinių Magdės"
Kauno kunigu seminarija pirmojo pasaulinio karo metu. Tada vadinosi Dvasinė Žemaičiu seminarija. įvertinimas, kompoziciniu atžvilgiu bene geriausios Maironio poemos, kur autorius, išvengęs jam nevykstančių asmenų charakteristikų, vasaros naktie sfone duoda senelio sekamos pasakos formą. Gana tiksliai A. Jakštas aptaria "Mūsų vargus" ir 'Z nad Biruty". Palankiai taip pat priima "Lietuvos istoriją" (1906 m. 3 leid.). Papeikęs kai kuriuos kalbinius dalykus, ypač šiltai atsiliepia apie "Trumpą lietuvių rašliavos apžvalgą", pridėtą prie istorijos 1906 metų laidos!
Apskritai imant, A. Jakštas, pats didelis patriotas ir karštas katalikas, nors ir daugiau šalto proto žmogus, kritikoje vadovaująsis dogmatine estetika, bet turėdamas poetinių gabumų, plataus išsilavinimo, akylas kritikas užvis Maironį vertino, nes matė jame idealaus poeto įsikūnijimą, skelbiantį suprantama forma tuos idealus, kuriems ir jis pats nuoširdžiai tarnavo. Ir dabar, "įnešę savo dalį", bet tikrai milžinišką, abudu ilsis prisiglaudę prie Kauno bazilikos, kaip Tautos ir Tikybos sargai.
Maironio santykius su visuomene ypač parodė 1913 m. tariamasis jo 25 literatūros darbo metų jubiliejus. Maironiui atsisakius kokiame nors pagerbime pačiam dalyvauti, mūsų žurnalai ir laikraščiai jam pagerbti skyrė ištisus numerius, parašyta nemaža straipsnių. Paminėjo "Ateitis", "Aušrinė", "Draugija", "Laisvoji Mintis", "Moksleivis", "Vadovas", "Vairas", "Vai-varykštė". Rašė A. Jakštas, J. Tumas, Putinas, J. Gabrys, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, B. Kuraitis, Kl. Jurgelionis ir kiti. Pacituosime čia Putino, tuomet dar jauno poeto, žodžius: "Visi tautos reikalai, jos vargai ir nelaimės randa atbalsį jautrioje dainiaus krūtinėje ir tenai, apsitaisę poezijos rūbais, vėl grįžta į ūkanotą tėvynės padangę, guosdami ir stiprindami suvargusių brolių dvasią. Jo skausmai tai mūsų skausmai, jo džiaugsmai tai mūsų džiaugsmai. Štai kodėl taip brangus mums Maironis ir taip suprantama jo poezija. Ji (kas skaitytų) pakeltų nekartą silpstančią mūsų jėgą ir neleistų užgesti tai šventai ugniai, kuri liepsnoja mūsų krūtinėj". ("Ateitis", 1913 m. 10 nr.).
"Vaivorykštės" redakcija 1913 metais ketvirtojoj šio žurnalo knygoj rašė: "1913 metais lietuvių visuomenė minėjo tikrai linksmą tautinės literatūros šventę, tai mylimojo savo dainiaus Maironies, gerb. prelato kun. Jono Maculevičiaus, 25 metinės literatinio darbo sukaktuvės . . . Bet dėl laiko trūkumo ir dėl kitokių nuo Redakcijos nepriklausomųjų sąlygų — tai šventei "Vaivorykštės" skiltyse negalėjome užleisti prideramos vietos. Buvome ketinę šią ketvirtąją savo pirmųjų metų knygą gerbiamajam mūsų bendradarbiui-jubiliatui pavesti. Užtat tegu pirmoji knyga 1914 metų . . . bus mūsų pagarbos liudijimu. Tą knygą mes ir nutarėme pavesti gerb. Maironiui ..."
Nepaisant redakcijos kvietimo siųsti raštų apie Maironį, numatytam numeriui medžiagos nesusirinko. M. Gustaitis parašė eilėraštį "Maironiui", bet gana abstraktų. Bitikas davė straipsnį "Tėvynės meilė Maironies eilėse". Tai ir viskas iš didelio plano. Užtat redakcija skambiai dedikavo šį "Vaivorykštės" numerį Maironiui — Tautos žadintojui, Tėvynės atgimimo pranašui, Pavasario balso pragydusiam Dainiui,. . . . Vaidilai, atidariusiam aukso skrynią Tėvynės dainų malonių, įkvėptu balsu šaukiančiam eiti Lietuvos keliu —
Daug tada rašyta, paviršutiniškai nagrinėta, kad J. Tumas straipsnyje "Ko ieškome dainių veikaluose" ("Vilties" priedas, skirtas Maironiui, 1913 m.), neiškentęs drėbtelėjo: "Maironis norėta į dainius taip paimti, kaip komisija ima jaunikaitį į kareivius: išvelka iš drapanų, pastato prie stulpo ir ima žiūrinėti ir daužyti iš visų pusių". Ir Maironis, neapsikentęs, gražiai padėkojo laikraštyje ir paprašė daugiau jo nebeminėti.
Maironis tautos dvasinio vado pripažinimą laimėjo per kova. Be priešiškai nusistačiusių nuo pat pradžios lenkomanų, ypač senųjų kunigų, kurių nuomonę apie Maironį gražiai formulavo Putinas "Altorių šešėly" romane: "socyalista, anarchistą i ateistą", be aštrių S. Matulaičio atsiliepimų "Varpe", prieš jį balsų buvo ir vėliau, ypač spaudą atgavus, kai Į mus pradėjo skverbtis rusų ir lenkų naujosios literatūrinės srovės, ypač estetizmas.
Dar studentas A. Voldemaras "Vilniaus Žiniose" (1906 m. 24 nr.) su aitra puolė Maironio istorijos ideologiją. Nutilo straipsnio nebaigęs. Bet jo bandymas naujam laikotarpiui būdingas — pasitraukti ne tik nuo Maironio literatūrinių formų, bet ir jo romantinės ideologijos. Atvirai jį čia puls J. Albinas Herbačiaus-kas, išeidamas prieš senosios kartos ideologiją ir literatūrines tradicijas, sukurtas Maironio. B. Sruoga pasėjo naujos poezijos ir ideologijos grūdą. Kleofas Jurgelionis prieš pirmą pasaulinį karą tiesiai pareikš: "Labai nedaug kuo iš Maironio galima gėrėtis. Aš nežinau nei vienų jo eilučių, kurias skaitydamas galėčiau pajusti, kad jas rašė iš jausmo pilnumo" (Amerikoj J. Šliūpo leistoji "Laisvoji Mintis" 1913 m. 42 nr., 1 psl.). Nepriklausomojoj Lietuvoj, kilus diskusijoms dėl literatūros tautiškumo, vėl jis imtas neigiamu pavyzdžiu (B. Sruoga "Skaitymų" XVII kn.), Paparonis jam taria: "Labanakt, Maironį", A. Venclova kartoja: "Paseno Maironis. . .". Atrodo, kad Maironis prasiveržęs, kaip neužtvenkiama upė pavasarį, išneš žiemos ledus, užėjus vasaros kaitroms nuseks į senąją vagą ar visai išdžius. Nepaisant tokių neigiamų atsiliepimų, literatūros istorija ir kritika sutiko, kad Maironis yra didelis poetas. O nelaimių metais kovojanti tauta vėl į jį atsigrįžo.
Maironis, kaip Tasso, iškėlė gan "barbarišką" lietuvių kalbą į civilizuotą dailumą. Kl.Jurgelionis Laiškas A. Vaičiulaičiui, 1952. II. 2.
|
|
|
|