Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
MEA CULPA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Myk. Biržiška   

1956.1.3 Vaclovui Biržiškai pasimirus, kelių jo paliktų ir labiau ar mažiau spaudai parengtų veikalų išleidimas, tikriau rūpinimasis jų likimu visų pirma teko man, jo broliui, kaip ne tiek tebesančiam, kiek tik jau buvusiam lietuvių literatūros istorikui, tad giminingam brolio bibliografijai, seniai jau jam virtusiai biobibliografija. Ne tik biografiniai bet ir biobibliografiniai veikalai, kad ir kaip būtų jie mums svarbūs ir reikalingi, plačiai visuomenei, suprantama, nėra patrauklūs, tad ir nelengva gauti jiems leidėjų. Kas gi šoks į aiškiai nepelningą, tikriau net į nuostolingą biznį! Kad ne Lituanistikos Instituto pirmininko Petro Joniko sumanumas ir Kultūros Fondo materialinis ir moralinis leidimo parėmimas, svarbiausias brolio Vaclovo veikalas "Aleksandrynas" (šiuo tarpu I dalis) nebūtų galėjęs pasirodyti. Tačiau ir populiaresni jo veikalai gauna pasirodyti tik bičiulišku parėmimu, kaip štai 1953-1957 m. "Senųjų lietuviškų knygų istorijos" 2 dalys Čikagos Lietuvių Literatūros Draugijos leidiniu arba 1960 m. "Praeities pabiros" "Kario" leidėjų, tebeatsimenančių jų autorių kadaise buvus kariu.

Nebūdamas bibliografas, ėmiaus "Aleksandryną" tvarkyti ir todėl, jog žinojau, kad tremtyje tokiam veikalui biobibliografiškai prižiūrėti kaip ir trūksta žmonių. Nė pats čia ne-sistačiau kokiu šiam veikalui specialistu. Lietuvoje tebebūdamas gana artimas brolio darbui, Vokietijoje tik žinojau, ką jis rengia (buvau gavęs iš jo pirminio jo rankraščio dalį), ir ne aš jam, tik jis man padėjo (ruošiant "Lietuvių Tautos kelią į naująjį gyvenimą"), o JAV net toli nuo kits kito gyvenova — jis Bostone, aš Los Angeles, ir nesueidavom. Ypačiai leidžiant tokius veikalus kaip biobibliografiniai net korektūrai atlikti lemiamos reikšmės yra gyva autoriaus ranka, kaip aš gavau vaizdžiai patirti nors ir iš "Senųjų lietuviškų knygų istorijos" II dalies, kuri išėjo broliui jau mirus, bet dar panaudojus ir reikšmingas korektūrines pataisas-papildymus, kurių dalis betgi mano rasta knygai jau esant išspausdintai, tad negalėjo būti panaudota. O "Aleksandryne" teko kai kas, brolio ranka neišskaitomai įrašyta, išbraukti, nors pats brolis būtų tai lengvai iškoregavęs. Tad ir visiškai aišku, jog "Aleksandryno" spausdinimas autoriaus prižiūrėtas kur kas būtų laimingesnis buvęs negu dabar mano, o dar iš tolo (iš Los Angeles, o spausdinama Čikagoje, kuri man nepasiekiama), teprižiūrimas. Apie čikaginę kalbinę ir korektūrinę P. Joniko talką nesakau, nes ji, be abejo, tokia pat reikšminga būtų buvusi broliui Vaclovui, kaip dabar man.

Pridursiu dar, jog ir mano amžius "Aleksandryną" tvarkant ir korektūrą atliekant, 74-78 metai, ne tiek pliusu, kiek aiškiu minusu turi būti laikomas.
Visi brolio Vaclovo raštai parengti mašinraščiu, o "Aleksandrynas" jau aiškiai spaudai parengtas, rašytojai ir puslapiai sunumeruoti. Veikalo tvarkymą bebaigdamas, visiškai skyrium radau išrašų iš man nepasiekiamo Jėzuitų Archyvo Romoje kelis puslapius, skirtus Komparskiui, Jaknavičiui ir šrubauskiui. Pradžiugęs nelauktu radiniu galėdamas papildyti brolio tekstą, ne tik įstačiau juos į atitinkamas vietas, bet ir mano įprašyti mūsų losangeliniai kunigai ir J. Tininis parūpino jų lietuviškus vertimus. Tiesa, ir aš ir malonieji vertėjai pastebėjo tekstams netrūkstant klaidų. Kai kurias čia pat esu ištaisęs, bet neturėdamas archyvinio originalo, su kuriuo galėčiau tekstą patikrinti, ir suabejojęs, ar ne bus ir originale klaidų, kurias įrašytojai gal bus į-varę, nebedrįsau taisyti, tuo ir vertėjams apsunkindamas darbą, kas net p. 285 mano pažymėta: "Yra tekste vietų, kurios sunkiai suprantamos", ir vertėjų net gauta šiuo tuo jas papildyti. Tačiau be reikalo suabejojau. Juk įrašytojai nebuvo kokie bemoksliai nurašinėtojai, kuriems būtų tikę ne tik mano ir mano brolių, bet ir mano tėvo gero lotynų kalbos mokytojo Voldemaro Frankeno taikytas menkiems tekstams terminas "kuchonnaja latyn", bet patys jėzuitai, mokslus išėję lotynų kalba ir gražiu jos vartojimu tik jau mums galėję būti sunkiai pasiekiamu pavyzdžiu. Ir štai 1960 m. rugsėjo pabaigoje "Aleksandrynui" iš spaudos pasirodžius, 1961 m. kovo 20 d. malonusis Paulius Rabikauskas, S.J. iš Romos siunčia man laišką, kuriame kad ir džiaugiasi brolio Vaclovo kruopščiai sudarytu veikalu, bet drauge nenutyli trūkumų, tad silpnoko orientavimosi Jėzuitų ordino vidaus tvarkoje ir ypačiai daugelio klaidų kartojamuose lotynų kalbos tekstuose, kurių nėra kun. R. patikrintuose Jėzuitų Archyvo originaluose. Kad aš laiku būčiau žinojęs, jog yra kas galėtų šiuos archyvinius tekstus prieiti!

Kun. R. rūpestingai surašė greta klaidingai išspausdintų žodžių sveikus, kaip juos aiškius rado archyviniuose tekstuose, o aš pakartosiu "Aleksandryno" II dalies pataisų skyriuje. Tik vis dar buvo neaišku, kaipgi sveiki žoddžiai klaidingai nurašyta ir kas nurašė ? čia padėjo kitas romietis išaiškinti, dr. Zenonas I-vinskis, 1961m. birželio 27d. man rašytame laiške, kur jis sako dar 1951 m. kovo 7d. išsiuntęs Vaclovui 18 fotografijų rašytojų, kurie "Aleksandryne" ld. aprašyti, o jau balandžio 27 d. gavęs atsakymą: ".. .Vakar gavau anas jėzuitines fotokopijas ... Tik sunkoka man dabar aną XVII-XVIII š. raštą skaityti, juo labiau, kad jau kaip ir primiršau lotynų kalbą, bet atrodo, kad padidinamam stiklui padedant šiaip taip viską iš-grabalosiu, nusirašysiu .. ." Ir sakosi dar brolis Vaclovas vieną fotokopiją (kun. Žebrio, kuris mūsų spausdinamas "Al." II dalyje) jau nurašęs. Tad ir dr. Iv. matyti, ir man jau aišku, jog nurašinėjo pats brolis Vaclovas, bet nurašinėjo gan smulkią ir suglaustą (pasak Rabikausko) rašyseną sunkiai, kad ir per stiklą skaitydamas, čia turiu aiškiai priminti, jog mano brolis dar nuo gimnazijos laikų pasireiškė skaudžių akių silpnumu. Kai kartą tėvas jį, bene penktoką, išvedė medžioklėn ir paukščiui pakilus sušuko; "šauk"! Vaclovas tik užklausė: "O katrą?" Pasirodė, jis vieno taško vietoje matęs du. Tėvas tik numojo ranka ir daugiau - nebeėmė medžioklėn. Taigi silpnas regėjimas ir primiršta, prieš 50 metų gimnazijos kursu teišeita lotynų kalba skaudžiai atsiliepė brolio nuorašams, bet jis jais nepasitikėjo ir atidėjo į šalį, nedrįsdamas jų spausdinti ir negalėdamas patikrinti, matyt, fotokopijas jau pasiuntęs, kur buvo jam nurodęs dr. Iv.; bet jų brolio Vaclovo palikime neradau. Taigi Vaclovas ganėtinai buvo atsargus, o aš, net prieš 60 metų lotyniškai pasimokęs, perdaug buvau drąsus ir išsišokdamas su ydingu radiniu, gražų veikalą tik be reikalo subjaurinau. Mea culpa! Atleiski, Vaclovai! Atleiskite, "Aleksandryno" skaitytojai!

Kun. P. Rabikauskui dėkoju, jog pastebėtąsias klaidas ne sau tiktai ištaisė ir ne vien man pranešė, kad ir vėlokai jas ištaisyčiau, bet ir iš dalies (dėl Komparskio) pats spaudoje — 1962 m. balandžio mėn. "Aidų" nr. 4 (149) str. "Konstantino Sirvydo biografinės datos" jas atžymėjo. Prie šio straipsnio mažmožiu ir aš prisidėsiu, palaikydamas brolio Vaclovo ir kun. P. Rabikausko rašymą "Sirvydas", ne "Sirvydas". Nors pačioje Amerikoje tebeturime gyvą Vytautą Sirvydą, južintiškio Juozo Sirvydo sūnų (tėvas buvo, o sūnus dabar yra "Vienybės" redaktorius), pats ir Sirvydą buvau užėjęs.

Tai buvo pirmojo pasaulinio karo metu, kai Vilniuje buvau patyręs, jog Antakalnio priemiestyje gyvenanti Syrwidų lenkiškai kalbanti šeima, karomečio nedateklių spaudžiama, išparduodanti savo biblioteką. Nuėjęs tikrai radau vargą, kai ką ir įsigijau, bet ypatingai atkreipė mano dėmesį senas kunigo jėzuito portretas, kurį Sirvydai man aiškino buvus jų giminės garsųjį kun. Konstantiną Syrwidą. Tą portretą jie siūlė man pirkti už 400 carinių rublių, kurių aš neturėjau. Pranešiau Lietuvių Mokslo Draugijos pirmininkui dr. Jonui Basanavičiui, bet ir jis nesiryžo pirkti. 1922 m. lenkų ištremtas iš Vilniaus, po kurio laiko išgirdau, kad Mokslo Draugijai vis dėlto tas portretas pirkta, ir bene būsiu jį išspausdintą matęs kuriame mūsų laikraštyje. Taigi buvo čia Syrwi-das, ne Sirvydas.
Myk. Biržiška

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai