DAIL V. KASIULIO PARODA NEW YORKE |
|
|
|
Parašė P. Jurkus
|
Dail. Vytautas Kasiulis priklauso prie geriausių Paryžiaus dailininkų. Jo kūrinių parodos rengiamos ne tik Paryžiuje (jis ten turi savo galeriją), bet ir kituose Europos miestuose. Dažnai jis vyksta į Švediją, kur yra nemaža jo kūrinių pasklidę. Paveikslų siunčia ir į Pietų Ameriką; žinomas jis ir Jungtinėse Amerikos valstybėse.
New Yorke Kasiulio du kūriniai yra Moderniojo meno muziejuje. Bene 1953 jis laimėjo "Time" žurnalo konkursą: iš 2000 Kalėdų tema nupieštų paveikslų 50 buvo atrinkta ir pateko į JAV. Jų tarpe buvo ir Kasiulio paveikslas. Tas pats "Time" žurnalas 1954 įdėjo Kasiulio kūrybos aprašymą ir jo nuotrauką, pavadindamas jo kūrybą—gyvenimo džiaugsmu, oaze chaoso ir pesimizmo dykumose. 1957 sausio 15-26 Hammer galerija surengė pirmą jo parodą (Buvo išstatyta 33 kataloge atžymėti kūriniai). Po to vieną kitą jo kūrinį galėjai rasti gausiose New Yorko galerijose, jo litografijų turėjo Brentano knygynas.
Praeitų metų rudenį atidaryta antroji jo kūrybos paroda, atidaryta lapkričio 17 ir tęsėsi iki Kalėdų. Paroda vyko D'Alessio galerijoje, prie 86-tos gatvės. Galerijos savininkai, dailininkai, lankydamiesi praeitą vasarą Paryžiuje, pastebėjo Kasiulio paveikslus ir jais susižavėjo, susirado patį dailininką ir nupirko dalį kūrinių. Kitą dalį parodoje išstatytų paveikslų gavo iš Kasiulio giminaičio V. Ste-ponio, kuris New Yorke turi savo restoraną ir nuolat laiko ten iškabinęs Kasiulio paveikslus. Parodoje buvo išstatyta 16 kataloguotų alėjinės tapy-hos ir pastelės kūrinių; dar buvo keletas ir neatžymėtų kataloge.
Šie išstatyti parodoje paveikslai pratęsia Kasiulio stilių, kurį jis susikūrė Paryžiuje, patekęs po antrojo pasaulinio karo. Jo originalumas reiškiasi reljefišku matomosios tikrovės vaizdavimu. Kai žiūri į jo paveikslus, atrodo, kad matai ant sienos apmušalų nupieštus dekoratyvinius piešinius. Kartais paveikslai primena siuvinius ar audinius ant tamsių medžiagų.
Panašų reljefo įspūdį gauname, kai metalinę monetą padedama po popieriumi ir triname pieštuku. Tada iškilusios dalys pasidaro juodos — išsiryškina tik būtiniausi kontūrai, o kita visa yra nuskandinta. Principas seniai žinomas, bet Kasiulis jį pirmą kartą panaudojo savo kūryboj ir jį išvystė į savitą stilių.
Pirmiausia dailininkas savo drobes nudažo tamsiom spalvom arba visai juodai. Kai jos išdžiūsta, jis grakščiom linijom deda spalvas. Piešia brūkšniais, kurie išreiškia būtiniausias daiktų ar žmonių apibraižąs, visa kita paliekama tamsoje. Spalvos dedamos labai dekoratyviai, lyg audinyje spalvoti siūlai. Taip sukuria jis savo paveikslą, kur spalvas apglėbia ir sustamantrina tamsios dėmės. Pats piešinys nevedamas iki drobės krašto. Ten paliekamas savotiškas rėmas, kuris padengiamas kitokiom spalvom, šis aprėminimas sudaro įspūdį, lyg paveikslas būtų koks austas kilimas, lyg koks dekoratyvus plakatas.
Vienas iš pagrindinių jo kūrybos bruožų yra optimistinis žmogaus vaizdavimas. Šios dienos modernistų taip mėgstama gamta jo kūryboje nevaidina ypatingo vaidmens. Jai skiriama stovėti fone ir palydėti žmones. Su pamėgimu dailininkas vaizduoja meškeriotojus, medžiotojus, muzikantus, sėdinčias ir knygą skaitančias moteris, mažojo teatro atstovus — juokdarius, šokėjas. Išeina jis į parką ar kavinę, kur pastebi įsimylėjusių porelę ar šiaip nerūpestingai sėdintį. Jo žmonės visada šypsosi ir yra gerai nusiteikę.
Vartodamas tobulai piešinį, dailininkas sugeba keliais teptuko brūkšniais išgauti žmogaus charakterį, jo judesį. Spalvos dedamos su dideliu tikrumu ir pasitikėjimu; taip jo paveiksluose nėra nereikalingų dalių, neišspręstų kampų. Visa turi savo prasmę, visa suvesta į visumą.
Kasiulio darbų nuotraukomis buvo iliustruotas 1961 m. "Aidų" 4 nr. P. Jurkus
|