|
|
Parašė LEONARDAS ANDRIEKUS
|
NERIMAS
Ši prieblanda rami, Tik žvaigždės skrieja, Tik upės ūžia, Tik širdys virpa ...
Kas nors manys, Kad gali būt ramybė Ir nerime.
Tasai, kuris žvaigždes Ir vandenis sustabdo — Man širdį sustabdys.
Paliksiu Jums, Žvaigždynai, savo nerimą Jums, vandenys!
POKALBIS
Mes kalbamės, Lyg nuo dviejų žvaigždžių, Kurių viena spindėtų pietuose, Kita gi šiaurėje. Mes kalbamės Apie užkeiktą dabartį, Palaimią ateitį, Ir vis negalime susikalbėti. Tu man sakai: Žiūrėk, kokia skaisti aušra Iš tavo tėviškės niūrių daubų Padangėm keliasi. Aš atsakau: O nesapnuok! Tai ne aušra — Tai tik pašvaistė — Visų naujų nelaimių ženklas.
Tu man kalbi: Gana tų bandymų — Juk jau ir taip nematom pilnaties Pro savo ašaras. Aš raminu: Mums šiąnakt lemta pilnatį Nuprausti ašarom, Kad ją kiti aiškiau matytų.
Mes kalbamės, Lyg nuo dviejų žvaigždžių, Nors kiaurą naktį sėdime greta Prie tos pačios ugnies. O pasakyk — Iš kur dabar tie nuotoliai, Kai šiaurės ir pietų dangus Žaibuoja tavo akyse.
ANT KRANTO
Buvau tylus ant jūros kranto, O ji beviltiškai raudojo. Stebėjausi, kaip ji — Tokia šalta, kilni, didinga — Savęs nevaldė.
Ko taip raudot, jei ir sudaužė Tuos gintaro namus perkūnas. Nejaugi dar nežino jūra, Kiek ir benamiui žmogui Pakelti lemta.
Lyg būtų ji mane pastačius Povandeninių menių sargu — Apkaltinau save, Kad per anksti į mirtį puolė Gelmių Jūratė.
Galvoju, kur tasai laivelis, Irklai, tos dvi neramios širdys, Ir pravirkstu sykiu su jūra, Kad man nebuvo leista Iš meilės mirti.
VAIKAI
Vėl vasara — Tuojau pradės vaikai statyti Iš smėlio nuostabias pilis. Bus didelė darbymetė Saulėtuose pajūriuose, Bus didelė rimtis Mažuos veiduos.
Taip įsigilinę, Užmirš bepagalvoti, Kas tų pilių tyloj gyvens — Ar jie, ar mes, Ar gal kas kitas — Tai nerūpės Pajūryje vaikams.
Net pasakos, Jiem sektos motinų, Dabar atmintyje išblanks. Tuojau bus jūra Mūsų iškalbiausia motina — Tuojau visi Mes būsime vaikai.
Ji mums bylos Apie laimingą salą, Kurioj nėra gimimo nei mirties — Kur jau vidunaktis Vadinamas vidudieniu, Ir pilnatis Vadinama jau saule.
Išgirsime Apie neramią žuvį — Kaip ji pirmoji šoko iš vandens, Ir kaip lengvai, Pelekų blizgesiu, Prajuokino Suniukusias uolas.
Prajuokins ir vaikus, Kai verks jie, sunaikinę Iš smėlio pastatytąsias pilis. Prajuokins mus, prajuokins, Kai raudosime, Užmiršę vardą Tolimos salos.
AR JIS ŽINOS
Kai paukštis, grudų pasisotinęs, Neras vandens akmens duobutėje
Ar jis žinos, Kur nubangavo mano upės, Nutyvuliavo ežerai?
Ar jis žinos, ką reiškia sausmety Be savo ežerų ir upių likt —
Ar jis žinos, Ar jis žinos, Kad gali mano širdgėla Išgraužti akmenis?
BRANGENYBĖS
Jeigu būtų kas ir sakęs, Būčiau netikėjęs, Jog tokie menki daikteliai Kaip nugeltęs lapas, Žiupsnis žemės Ir voratinklis ražienoj — Vieną dieną Taps man brangenybėm.
Į lapelį įsispaudęs, Pirmas meilės žodis Rudenų raudoj laukais atskamba Sielvartingu tonu Mano sielon. Paimu žiupsnelį žemės, Ir neklausiu: Kam priklauso šitos dulkės?
Jeigu būtų kas ir sakęs, Būčiau abejojęs, Jog plonų voratinklių siūleliais Jungsis du pasauliai. Ir du rudenys ražienoj, Lapams krintant, Susilies į vieną raudą.
|
|
|
|