|
|
ISPANIŠKOS AMERIKOS POEZIJA |
|
|
|
Parašė Pov. Gaučys
|
Žvilgsnis į Pietų Amerikos žemyną Ispaniškos Pietų Amerikos kontinentą sudaro įvairios etninės grupės: indėniškai amerikietiška, apimanti Pacifiko pakrantes, pradedant Meksika Vidurio Amerika, Kolumbija ir Ekvadoru, o taip pat Peru, Bolivija ir Paragvajum; afrikietiškai amerikietiška, išbarstyta Karibų jūroje ir apimanti ne tik Kubą, Domininkonų respubliką, Portoriką, bet ir atlantinius Vene-cuelos ir Kolumbijos pakraščius; lotyniškai amerikietiška, susidaranti iš Čilės, Argentinos ir Urugvajaus. Visas šitas aštuoniolika valstybių riša bendra ispanų kalba. Tas kalbinis ryšys joms suteikia tam tikrą minties ir jausmo bendrumą, šiaip gi indėnai sudaro ispaniškai kalbančios Amerikos pagrindą. Negrai neturi didesnės reikšmės: būdami vergais, jie negalėjo kultūriškai pasireikšti. Baltieji — daugiausia emigrantai iš Ispanijos ir Italijos.
Būdingas P. Amerikos bruožas — dideliuose plotuose retos gyventojų salos. Santykiai tarp žmogaus ir gamtos čia yra kitoki, nes naujakurys žiūri į ją su tam tikra baime, čia gamta nėra pajungta, priešingai žmogus čia jaučiasi pavergtas, tariasi esąs gamtos žaislas. Tuo 'būdu jis tampa labiau primityvus. Savo būdu ir polinkiais jis buvo labiau menininkas nei praktikas. Naujoji rasė, gimusi iš ispano ir indėnės junginio, iš pradžių buvo pasinešusi į meninį ir dvasinį gyvenimą. XVI ir XVII a. ispanai buvo nepaprasta: apdovanota tauta. Ispanų dailininkai: EI Greco, Murillo, Velaząuez. filosofas Luis Vives, mistikai: šv. Teresė, šv. Jonas nuo Kryžiaus. Luis de Leon, rašytojai: Cervan-tes, Lope de Vega, Calderon, Gon-gora. Savo ruožtu Naujasis pasaulis irgi buvo pažinęs senas civilizacijas, iš kurių majų, aztekų ir inkų tebuvo vėlyviausios atstovės. Su tokiu paveldėjimu nenuostabu, kad ispanų amerikiečiai jau pačia savo prigimtimi buvo linkę pasireikšti menuose ir poezijoje.
Ryški isp. Amerikos savybė — pamėgimas kurti miestus. Todėl nepaprastai svarbus miestelėnų vaidmuo. Iš 22 milijonų Argentinos gyventojų 7 mil. gyvena Buenos Aires ir apylinkėse, iš 11 milijonų peruviečių — apie 2 mil. gyvena Limoje, iš apie 3 milijonų urugvajiečių — vienas milijonas susispietęs Montevideo. Dažnai kurioje valstybėje tėra tik vienas didelis miestas, neretai tas didmiestis esti ne šalies viduryje, toet kur nors pakraštyje. Daugiau kaip per tris šimtmečius "amerikiečio" terminas reiškė žmogų, kuris save apibūdina ne tuo, ką jis padarė, bet tuo, ką jis padarys; kuris neturi praeities, bet kuriam viskas yra ateitis. Jis susiformavo laisvas ir stiprus ten, kur viesulai neša baisias nelaimes, kur kolibriai skraido žemiškame rojuje, kur Andų kalnai pasiekia Tibeto aukštį, kur pampų vėjas, atrodo, sustoja pasiklausyti gilaus kaip erdvė tango muzikos ir dainos, mokančios suderinti aistrą ir skausmą.
Ispaniškos Amerikos literatūros kelias Ispaniškos Amerikos literatūra buvo sukurta per keturis laikotarpius. Atradus Naująjį pasaulį, vyko jo smurtu užgrobimas. Pietų amerikiečių kraujuje tebėra ir visam laikui išliks to smurtingu-mo, su kuriuo jų rasė buvo pradėta, ir jų literatūra visada liudys jų pamėgimą smurto ir ekstazės, epo ir nuotykių, lyriškumo ir aistrų. Paskui atėjo afektuotų manierų, pamaiviškas laikotarpis, kuriame išryškėjo Naujojo Pasaulio jautrumas ir jo būdingos savybės. 1600 - 1750 m. literatūra perdėtai puolėsi vaizduoti papročius, primesdama visuomenei savo dirbtinumus. Trečiame laikotarpyje ji pasijuto nepriklausoma. Tada jos vadove patapo Prancūzija, talkininkaujant Anglijai ir JAV. Pagaliau XIX a. paskutiniais dešimtmečiais jaunos tautos pragydo meilės ir kančių dainomis.
Kalbinė vienovė palengvina apžvelgti visos ispaniškos Amerikos poezijos raidą. Ypatingai lengva tai padaryti 1600 - 1830 m. laikotarpiui, kurio metu nuo Meksikos ligi Argentinos viešpatavo Ispanijos koloninė santvarka. Nuo 1830 iki 1900 m. jos poezija vis dar tebesireiškė koloninėje tradicijoje, besimaitindama ispanų romantizmu. Tačiau atskirų valstybių politinė nepriklausomybė palengva paskatina ir dvasinį jų išsilaisvinimą. Jos dabar žiūri ne vien į Ispaniją, bet ir į visą Europą. Anglų, vokiečių ir prancūzų romantizmai randa palankią dirvą Kolumbijoje, Meksikoje, Čilėje. Prancūzija su savo demokratinėmis idėjomis tampa naujo gyvenimo viltimi. Be savų tradicijų, su čiabuvių sugriauta praeitim, o jų ispaniška kultūra sudraskyta ir sujaukta nepriklausomybės karų, ispaniškos kilmės amerikiečiai Prancūzijoje ieško išlaisvinančios šviesos. Kartu su tuo beveik visose šalyse iškyla poetai atnaujintojai, kurie nusimeta koloninius pančius.
Iš visų tų poetų pats didžiausias — nikaragvietis Ruben Dario (Ruben Garcia Sarmiento; 1867 -1916), pirmas įgijęs pasaulinę garbe. Jo daugiaformė ir daugiasty-gė lyrika su savo jausmų karštumu pasižymi nepalyginamu temų turtingumu. Dario buvo svarbiausias modernizmo grindėjas, padaręs giliausios ir atnaujinančios į-takos ne tik P. Amerikoje, bet ir pačioje Ispanijoje.
Ispaniškos Amerikos modernizmas yra XIX a. pabaigos pasaulinės krizės ispaniška forma. Jis buvo sąjųdis, gavęs pradžią iš prancūzų simbolistų bei parnasininkų, kovojęs prieš miesčioniškumą, ieškojęs naujų vertybių ir siekęs atnaujinto dvasingumo. Laisvė, kūrybingumas ir individualumas buvo pagrindiniai jo šūkiai, o laisvos eilės ir vidiniai ritmai — jo poetinės priemonės. Kartu su tuo jis buvo pirmas ispaniškos Amerikos originalus įnašas į pasaulio literatūrą.
Meksikietis Amado Nervo (1870-1919), sutapęs su modernizmo judėjimu, savo poezijoje atspindi visus žmogaus sielos prieštaringumus, jautulingumą ir mistinę ekstazę, meilės ir atgailos kančias. Jo poezija, pačiam to nežinant, tampa tikėjimo aktu, linksta į maldą, paprasčiausiose temose. Argentinietis Leopoldo Lugones (1874 - 1938) buvo viena didžiųjų modernizmo figūrų. Jis inicia-vo vieną svarbiausių krypčių, kovojusių su R. Dario egzotiškumu, pavadintą "sugrįžimu į žemę" ir liudijusią gimimą naujo ir gilaus intymumo su žeme ir su tėvynės dvasinėm šaknim.
XX amžiaus poezija Prieš I pasaulinį karą visur imama ieškoti amerikoniškumo esmės, jo paskirties. Tas susirūpinimas nežinojimu, kas esi ir ką turi daryti, labai stipriai užvaldo literatūrą. Peizažas jau praranda patrauklumą. Rojiškame girių grožyje poetai atranda vargstantį indėną. Meksikiečių revoliucijos padariniai buvo itin reikšmingi: indėnai įsisąmonino savo svorį visuomenėje. Su I pasaulinio karo pradžia baigiasi modernizmo sąjūdis. Po karo iškilusi nauja poetų karta pasiskirstė dviem srovėm: pomoder-nizmu ir ultramodernizmu.
Pomoderninei srovei 'būdingas paprastumo ir nuoširdumo siekimas, formalaus tobulumo reikalavimas, pamėgimas kuklių ir liaudinių temų. Naujieji poetai labiau rūpinasi liaudim, o ne formaliomis prašmatnybėmis, šalia to, jiems būdinga neviltis, nusivylimas pasauliu, kuris taip sugedęs, kad poetai praranda viltį jį pataisyti, kad galiausiai nebetikima meno atperkamu vaidmeniu. Sumažėja noras siekti estetinio grožio, o didėja panirti į sielos gelmes. Pomodernizmas gimsta Čilėje su jos modernistu poetu Carlos Pe-zoa Velis. Naujojo stiliaus poetai ne tik kad nepamėgdžioja gyvenimo, bet stengiasi jį deformuoti, nes tik tuo būdu, anot jų, sukuriamas menas. Ultramodernizmas dar labiau leidžiasi į praeities neigimą ir jos griovimą, ypatingai artimosios praeities, ir stengiasi iki kraštutinumų privesti tą sąjūdį su jo polinkiu į naujoves ir asmeninę laisvę, čia, kaip ir Europoje, buvo siekiama, prisidengiant įvairiais -iz-mais, pakeisti pačius meno pagrindus. Nors tai buvo neįmanoma, tačiau patsai mėginimas buvo teigiamas ir našus.
Pradedant Meksika ir baigiant Argentina, poetų ir srovių srovelių atsiranda tiek daug, kad beveik neįmanoma visų apimti ir apibūdinti. Nors jų tarpe iškyla keletas tikrai žymių poetų, tačiau jie nepralenkia modernizmo didžiųjų dainių. Naujoji poezija tampa mažumos, ne plačių masių poezija. Daug kas jos nesupranta, nejaučia. Kai modernizmas buvo našiausias tropikų šalyse, kur gamta puošniausia, tai pomodernizmo žymiausi atstovai suklestėjo pietuose, kur klimatas daug vėsesnis. Vienas įdomiausių šio laikotarpio įvykių yra ispaniškos Amerikos poezijoje moterų poečių iškilimas, kuris sudaro vieną pažymėtinų ispaniškos kultūros istorijoje įvykių.
Ispaniškos Amerikos moteris, priversta tylėti, pra'bilo viešai. Kai kurios jų pasimetė laisvės prarajoje, nesugebėjusios savo impulsų ir skausmų apipavidalinti poezija. To nepaisant, jos sudarė stiprią srovę, kuri nušlavė senus varžtus, neleidusius pasireikšti moters širdžiai. Tas nepaprastas laimėjimas buvo pasiektas per labai trumpą laiką. Nereikėjo nė dvidešimties metų ispaniškos Amerikos moteriai atsistoti pasaulinio poetinio sąjūdžio priešaky. Tame sparčiame pasikeitime ji atrado savo pačios balsą, tikrą moters esmę, kuria yra meilės mistika. Tuo tada ispaniškos Amerikos moterų poezija iškelia naujus konfliktus, išdrįsta imtis naujų temų.
Pati žymiausia poetė, pasiekusi pasaulinės garbės ir 1945 m. gavusi Nobelio premiją, yra čilietė Lucila Godoy Alcayaga (1889-1957), labiau žinoma Gabriela Mistral pseudonimu. Jos poezijos skalė labai plati — nuo biblinių elegijų ligi lopšinių dainų, meilės sonetų, nuo kuklių daiktų apdainavimo iki epinių Amerikos žemės giesmių. Ji giliausiai atvaizduoja Amerikos poetinę sielą ir yra laikoma aukščiausia visų laikų moteriškos poezijos ispanų kalba išraiška. Jos nelaiminga meilė, nusižudžius mylimajam, apsivalo ir prasiplečia, apimdama visus žmones ir Dievą — pasiekdama mistinių aukštybių. O paskui — gamtą ir joje švelniausią ir silpniausią padarą — vaiką. Argentinietė Alfonsina Storni (1894-1938) pasireiškė savo maištinga dvasia, visur susidurdama su visais. Apgailestavo, kad būdama moteris dėl to turi kęsti vyro dominavimą. Tačiau, iš kitos pusės, jos karštas temperamentas ją stumia į to paties vyro glėbį, kurį ji niekina, bet kartu ir jo geidžia ir pavydi. Jos lyrikoje atsispindėjo jos vidinės kovos, o taip pat ir didmiesčio vaizdai.
Urugvajietė Delmira Agustini (1890 - 1914) buvo nelaimingos meilės auka (jos vyras ją nušovė ir pats nusišovė). Pirmą kartą jauna ir graži moteris atvėrė savo nrdį begėdišku laisvumu ir drąsia poetine bei sugesti juo j ančia kalba kėlė aikštėn savo intymiausius jausmus. Tačiau ugningi jos žodžiai, poezijoj transformuoti, su-taurėja ir tampa aukščiausios rūšies menu. Didelį kontrastą šitam besikankinančiam balsui sudaro kita garsi urugvajietė — Juana Ibarbou-rou (1895). Josios meilė kūniška, pagoniška, džiūgaujanti, o ne karti ir dvasinė, kaip kad Gabrielos Mistral. Kai pastarajai gyvenimas buvo ilgas mirimas, besitęsiąs per visas jos dienas, tai Ibarbourou juokiasi, sklidina gyvybės, netgi galvodama apie mirtį. Niekad nebuvo ispanų kalba tokio carpe diem skelbiančio balso, kaip kad josios. Toks buvo nuostabus jos vitališkumas, kad ir sendama ir galvodama apie išgyventą laimę, ji galėjo rasti pasitenkinimo motyvų ir pačioje mirtyje.
Šalia daugybės kitų pasireiškusių poečių, tik viena kita priartėja prie anksčiau išvardintųjų. Iš jų minėtina kubietė Dulce Maria Loynaz (1903), laikoma nūdienos tyriausiu ir poetiškiausių balsu ispaniškos Amerikos lyrikoje. Urugvajietė Sara de Ibanez (g. (1910) išsiskiria savo forminiu tobulumu ir kalbos grožiu. Venecu-elietė Ida Gramcko (1924) ima temas iš gyvenimo patirties, svajonių, vaikiškų metų ir tautosakinio pasaulio, jas suliedama į darnią vienovę. Kaip minėta, pomodernizmas gimė Čilėje. Garsūs čiliečiai poetai yra Vicente Huidobro (1893-1948) ir Pablo Neruda (g. 1904), kurie turi didelės įtakos visame lotynų pasaulyje. Pirmasis yra vadinamo kreacionizmo (creacionismo) kūrėjas, davęs "ateities estetiką": "pirmoji poeto sąlyga — kurti, antroji — kurti ir trečioji — kurti". O tai, anot jo, reiškia, kad eilėraščio atskiros dalys ir visuma būtų naujos, nepriklausančios išorinio pasaulio, atjungtos nuo bet kokios kitos tikrovės, išskyrus jį patį, nes "poetas — tai mažas dievas". Savo gražiausius kūrinius jis parašė prancūzų kalba.
Visai jam priešingas P. Neruda, vienų laikomas didžiausiu poetu, kokį turėjo P. Amerika, o kitų (dėl jo komunistinių pažiūrų) visai neigiamas. Modernizmo įtakoje susikūrė savitą stilių, kuriame ritmas ir sintaksė įgauna sukilė-lišką formą. Jo poezija yra savotiškas mėginimas jaustis begaliniu per likimo teikiamas vitalines galimybes, žmogaus gyvenimas žemėje yra greit pralekianti akimirka, skausminga ir baisi klaida. Tai apokalipsinė poezija, skambanti viena ilga, žema gaida, nepaprastai jautri ir subtili. Po R. Dario Neruda yra žymiausias ispaniškos Amerikos poetas, šiais metais jis laimėjo Nobelio literatūros premiją. Meksikietis Ramon Lopez Velar-de (1888 - 1921), pradininkas meksikiečių nacionalistinės poezijos, apdainavo kūno glamones, sielos troškimus ir anapus paslaptis.
Kolumbietis Miguel Angel Osorio (1880 - 1942), išgarsėjęs pseudonimu Porfirio Barba Jacob, kūrė poeziją, persunktą skausmu ir neviltim. Rafael Maya (g. 1897) laikomas žymiausiu dabartinės ko-lumbiečių poezijos atstovu, lygiai kaip ir Leon Greiff (g. 1895), nepailstamas ieškotojas naujų formų, atidaręs kelius avangardinei poezijai. Venecuelą naujos srovės pasiekė vėlai, žymiausias dabarties poetas Andrės Eloy Blanco (1897). palinkęs į romantiką, ne tik peržengė savo krašto ribas, bet išgarsėjo visoje Amerikoje ir netgi pačioje Ispanijoje. Pastaraisiais laikais Meksika susilaukė visos eilės labai gerų poetų, iš kurių minėtini: Carlos Pel-licer (g 1899), poetas, dailininkas, galvojąs paveikslais, ir visa, ką mato, pakeičiąs į spalvingas vizijas: Jose Gorostiza (g. 1901), vienas žymiausių savo kartos poezijos kristalizatorių; Xavier Villarrutia (1903 _ 50), skelbęs gyvenimo perkeitimą į "deimanto medžiagą — tyrą, gryną ir amžiną"; Octavio Paz (g. 1914), pasižymįs skambiu elegantiškumu, giliu įžvalgumu, metafizinėm temom.
Iš indėnų mišrių poetų žymiausias peruvietis Cesar Vallejo (1892-1938) savo poezijoje apdainavo šaltus ir tuščius Andus, indėnų liūdesį ir vienatvę. Jo poezija sklidina kartaus, bet ramaus fatalizmo. Tai atspindėjo jo nepagydomą ligą (džiovą). Jis jautė kaip indėnas ir galvojo kaip ispanas, tuo būdu jo poezijoj susidarė pirmoji tikra kalbinė sąjunga. Ekvadorietis Jorge Carrera And-rade (1903) yra vienas žymiųjų dabarties ispaniškos Amerikos poetų. Jo lyrika gausi metaforiniais lobiais, reiškia žmogiškus broliškumo jausmus, kuriuose rado gilią reikšmę ir indėniškos temos.
Priešingam kontinento gale — Argentinoje — irgi iškilo keletas žymių poetų, iš kurių žymiausias Jorge Luis Borges (g. 1900), ar-gentiniško ultraizmo sukūrėjas. Jis stengėsi suvesti lyriką į jos pagrindinį elementą — metaforą. Drauge urbanizmo poetas, niekur neradęs geresnio poetinio klimato, kaip Buenos Aires. Jis yra ir vienas žymiausių dabarties beletristų. Iš katalikiškos krypties poetų minėtini: Francisco Luis Bernar-des (g. 1900) ir Leopoldo Mare-chal (g. 1898). Pirmasis pradėjęs ultraizmu vėliau jį metė ir pasuko į mistinę lyriką. Jo poemos neretai virsta maldomis. Geriausiose jo eilėse religingumas teka kaip požeminė upė. L. Marechal taip pat priklausė ultraistams ir apdainavo beribę lygumą (pampa) su jos vyraujančiais motyvais: žmogum, arkliu ir žeme. Vėliau jis perėjo į žmonių meilės ir Dievo pažinimo temas. Visa tai jam suteikė nepaprasto populiarumo ispaniškose šalyse. Neretai jis lyginamas su Campbelliu ir Claude-liu.
Dabartinėje pietų amerikiečių liferatūroje teka plati folklorinė srovė, būdinga vyraujančiais afrikieti? kai kubiškais motyvais. Ji vadinama negrų poezija. Būdinga, kad ją kuria tiek juodieji, tiek baltieji. Jos būdingiausi atstovai kubietis Nicolas Guillen (g. 1903) ir portorikietis Luis Palės Matos (1898 - 1959). Pirmasis yra magiškas burtininkas negrų pasaulio, orginės, lyrinės sielos, su nepaprastu originalumu perkėlęs į poeziją orgijų ir šokių garsus. Antrasis Į savo eiles įvedė turtingą afrikietis ką žodyną ir drąsius simbolius. Baigiant šią trumpą apžvalgą, tenka pažymėti, kad labai sunku ir apibūdinti tiekos tautų poetino kūrybą. Norėčiau tikėti, kad tiek is šios apžvalgos, tiek iš paduodamų vertimų skaitytojas galės susidaryti vaizdą apie naujosios ispaniškos Amerikos poezijos įvairumą, šviežumą ir kūrybinį intensyvumą. Pov. Gaučys
|
|
|
|