|
|
ENGELSAS ATSISAKĖ REVOLIUCIJOS |
|
|
|
Parašė JUODEIKA VLADAS
|
Markso ekonominė teorija neapima visos istorinės dinamikos, kuri dėl savo sudėtingumo negali būti įsprausta į bet kokią suprastintą schemą. Dėl to ir socializmas, kuris atrodo toks paprastas, aiškus ir numatantis ateities ūkinę plėtotę, nesudaro užbaigtos ekonominės bei socialinės sistemos, bet reikalingas nuolatinio ugdymo. O numatyti būsimąjį ekonominį vystymąsį ir Markso talentui buvo per daug. Savo knygoj apie kapitalizmą ir žemės ūkį jis prisipažino: "Ateities uždanga nepermatoma. Mūsų dabarties saulė apšviečia tik dabartį, mesdama netiesioginį spindulį į praeitį. Mes veltui kreipiame savo žvilgsnį i horizontą, už kurio užeina mūsų besileidžianti saulė, uždegdama ten naują aušrą ateinančiai nežinomai dienai".
Šiais žodžiais Marksas netyčiom pasako, kad ir jo skelbtieji socialinio vystymosi dėsniai negalioja ateičiai ir negali būti kelrodžiu būsimai veiklai. Su šiuo neatsargiai parinktu sakiniu jis sugriauna visą savo gyvenimo triūsą ir savo teorijos dėsnius, pagal kuriuos jis tvirtino numatęs ateities vystymąsi, kurį užbaigs pilnutinis komunizmas. Bet prievartos keliu pritaikyti tie dėsniai sovietinėj tikrovėj pažabojo socialinę dinamiką ir ūkinę pažangą ilgiems laikams.
Visa eilė Rusijos marksistų, kaip F. Dostojevskis, S. Bulgakovas, N. Berdiajevas ir kiti, po daugelio klaidžiojimų metų marksistinėj ideologijoj pagaliau pražiuro ir pamatė tikrovę. Bulgakovas savo nusivylimą marksizmu išreiškia šitaip: "Dėl to žemė tolydžio slinko iš po mano kojų. Iš pastato, kuris dar taip neseniai atrodė toks puošnus ir tobulas, beliko tik griaučiai".1
Yra natūralu, kad kiekvienas mąstantis žmogus stengiasi suprasti įvairių socialinių jėgų prasmę, surasti bendrus dėsnius ir sukurti vientisą visumos žvilgį. Atrodė, kad marksizmas ir buvo toji sistema, kuri davė visiems tą naują žvilgį. Bet nespėjo F. Engelsas užmerkti akių, kai jo draugas marksistas E. Bernsteinas buvo pirmasis, kuris įvarė kylį į pačią marksizmo širdį. Jis kritikavo vokiečių socialdemokratų taktiką, kvietė atidžiau žiūrėti į gyvenimo tikrovę bei jos iškeliamus praktiškus klausimus ir siūlė mažiau kreipti dėmesio į teorines problemas. Kitaip tariant, Bernsteinas puolė tuos visus utopinius marksizmo elementus, kurie, kaip Bulgakovas sako, buvo sudarę visą marksizmo poeziją ir teikė jam religinę aureolę. Bernsteinas atliko Andersono pasakos vaiko vaidmenį, kuris garsiai sušuko, kad karalius nuogas; jis tą patį padarė su Marksu, išrengdamas jį iš puošnių ir mažai kam suprantamų dialektinio materializmo rūbų, pakirpo marksizmui dvasinius sparnus ir užmušė jo sielą.
Dabar kyla klausimas, kuo galima pakeisti buvusį tikėjimą, kuo užpildyti susidariusią tuštumą? Niekas nežino ir niekas neturi atsakymo. Marksistai visame pasauly yra dezorganizuoti, o Sovietų Sąjungos marksistai laikosi įsikabinę Lenino nubrėžtos ortodoksinės linijos ir ligi nuobodumo, kaip senos papūgos, kartoja nuvalkiotas abstrakčias dogmas, į kurias jie ir patys netiki. Čia ir glūdi marksizmo giliausioji krizė, marksistinės ideologijos sutemos.
Šios krizės gilumą įrodo žymių marksistų intelektualų nusivylimo šauksmas. Pirmasis, kuris suabejojo esmine marksizmo teze — revoliucijos teorija — buvo Engelsas.
Vos keturis mėnesius prieš mirtį, 1895 kovo 6, Engelsas parašė įvadą leidžiamam Markso veikalui "Klasių kova Prancūzijoje 1848 - 50". Tame įvade jis kategoriškai atsisakė smurtingos revoliucijos ir iš savo pasekėjų reikalavo naudotis legaliais bei taikingais metodais savo tikslams siekti. Engelsas rašė: "Istorija mums parodė, kad mes klydom ir kad mūsų pažiūra tuo laiku tebuvo tik iliuzija. . . 1848 metų kovos metodas šiandien yra visais atžvilgiais pasenęs".2
Revoliucinio metodo vietoj Engelsas siūlo vadovautis teisiniu bei parlamentiniu procesu, kuris atnešiąs darbininkams pageidaujamus rezultatus. Tai nuostabus ir nelauktas Engelso šuolis į dešinę, į buržuazinės valstybės pripažinimą. Čia jis sykį visam laikui pasmerkia revoliuciją, kaip priemonę socialiniam pakeitimui pasiekti. Jis teigia, kad revoliucija 1848 metais tebuvusi tik iliuzija, ir tuomet ji nebuvusi reikalinga, o dabar, t.y. 1895 metais ji ne tik, jo manymu, nėra reikalinga, bet būtų ir pražūtinga. Šis senas revoliucijos vilkas stengiasi savo revoliucinius draugus minėtame įvade neįtikinančiai paguosti: "Ir atsitiko, kad buržuazija ir valdžia pradėjo bijoti rinkimų rezultatų labiau negu revoliucijos. Pasaulinė istorija ironiškai pasijuokė iš mūsų, apversdama viską aukštyn kojom. Mes, revoliucionieriai, mes, 'griovėjai' klestim legaliomis priemonėmis geriau, negu nelegaliomis ir revoliucinėmis priemonėmis. Tvarkos partijos, kaip jos save vadina, nyksta teisinėse sąlygose, jų pačių sukurtose . . . Bet mes nesame taip kvaili, kad leistumės išprovokuojami į gatvių kovas, kaip jos to norėtų; ir po to joms pagaliau nieko neliktų, kaip tik sulaužyti šį nelemtą teisėtumą".
Tai šitokia liūdesio ir kapituliacijos persunkta yra seno revoliucionieriaus išpažintis. Yra didžiai pagirtinas dalykas, kad, pasiekęs savo amžiaus ribą, jis turi pilietinės drąsos prisipažinti, jog visą laiką klydęs ir kad revoliuciniai metodai esą iš esmės klaidingi; jei buržuazija iššauktų revoliucionierius į atviras kovas gatvėse ir jie pralaimėtų, tuomet istorija ironiškai pasityčiotų iš jų revoliucinių siekimų. Jis maldauja savo draugus atsisakyti iliuzijos, t. y. nešaukti žmonių į atvirą revoliuciją, nes tai patarnautų tik buržuazijai. Tai testamentas seno revoliucijos vado, kuris visą gyvenimą buvo pašventęs tik revoliucijai ir ją skelbęs per penkiasdešimt metų. Bet kas atpirks šią jo klaidą, dėl kurios žuvo tiek daug nekaltų gyvybių ir tiek daug turto buvo sunaikinta? Kas žino, gal tų nesuskaitomų aukų vaiduokliai pažadino miegančią seno revoliucionieriaus sąžinę akivaizdoj besiartinančios mirties? Ir jei mirties angelas būtų dar kuriam laikui atsitolinęs, kas žino, gal jis būtų atsižadėjęs ir kitų pagrindinių tezių, o gal ir viso markzismo. Atsisakęs revoliucijos, Engelsas vargiai jau gali būti laikomas marksistu priprasta to žodžio prasme. Marksizmas be revoliucijos nėra marksizmas. Engelso optimizmas nėra pagrįstas, kad laisvuose rinkimuose revoliucinės partijos klesti. Šiandieną komunistai nesugeba pravesti nė vieno atstovo į Anglijos ir Vakarų Vokietijos parlamentus.
Deja, rusų marksistai revoliucionieriai dėjosi negirdėję savo ideologijos išminčiaus įspėjimo. Jų maža sąmokslininkų gauja jau juto saldųjį galios kvapą, susimokė ir jėga pagrobė valdžią, o savo nusikaltimą pavadino "Didžiąja socialistine spalio revoliucija". _ Saugiai sėdėdamas užsieny, Leninas reikalavo savo draugus Petrapilyje jau 1905 metais sukilti, visai nesitikėdamas, kad mažytė revoliucionierių saujelė galėtų nuversti valdžią, visai nekreipdamas dėmesio, jei ir visi sukilėliai būtų žuvę. Jis sakė norėjęs tik "sukrėsti" valdžią. Draugai atsisakė sukilti, nes jiems atrodė, kad tai būtų buvusi beprotystė.
Jadv. Paukštienė Natiurmortas (pastelė, 1974) Marksizmo ideologijos kūrime Engelso vardas stovi šalia Markso. Kai Engelsas, marksizmo šulas ir orakulas, atsisakė revoliucijos, jis sudavė nepataisomą smūgį ir visai marksizmo doktrinai. Tačiau marksistų dauguma nekreipė į tai dėmesio; jie laikė, kad Engelso pastabos dėl revoliucijos buvo atsitiktinės ir toliau tęsė savo konspiracinį darbą lyg nieko nebūtų įvykę. Pats Engelsas jau buvo nebepagydomas ligonis ir nesugebėjo savo naujos antirevoliucinės tezės išvystyti bei apginti.
Kiek anksčiau Engelsas buvo prisipažinęs, kad jiedu su Marksu buvę kalti už ekonominio klausimo perdėjimą ir teisinosi neturėję pakankamai laiko kreipti daugiau dėmesio kitoms, t.y. dvasinėms bei kultūrinėms apraiškoms. Dabar gi savo gyvenimo saulėlydy jis laiko jau ir revoliuciją iliuzija. Jis pamatė, kad revoliucija gali tik sugriauti, bet ji pati nieko negali sukurti ar pastatyti. Iš tikrųjų ne tik revoliucija yra iliuzija, bet ir visas marksizmas yra didžioji, jei ne pati didžiausioji, XX amžiaus iliuzija.
Tenka tik apgailestauti, kad ši iliuzija ir nepaliko iliuzija, bet buvo vieno pikto ir kerštingo žmogaus, Lenino, įgyvendinta ir prievarta primesta milijonams žmonių. Šios iliuzijos kaina buvo begalinė: be reikalo žuvo nesuskaitomi milijonai nekaltų gyvybių, ilgam laikui buvo sulaikyta žmonijos moralinė, kultūrinė ir materialinė pažanga ir, kas liūdniausia, ji atėmė milijonams žmonių didžiausią vertybę — jų laisvę. Atėjo naujas vergijos amžius, ir džiaugsmo saulė išnyko iš Rusijos horizonto.
Koks likimas būtų ištikęs Marksą ir marksizmą, jei nebūtų buvę Lenino, jei bolševikų revoliucija nebūtų įvykusi Rusijoj? XX a. pradžioje Vakarų Europos marksistai socialistai buvo be-keičią savo mokytojo mokslą taip radikaliai, kad vargiai jis turėjo ką bendra su ortodoksiniu marksizmu. Bernsteinas ir jo revizionistai atmetė daugumą Markso tezių ir bemaž nieko nebuvo likę iš senojo marksizmo. Be to, socialistai laipsniškai buvo prisitaikę prie kapitalizmo ekonominės sistemos. Ir tai buvo natūralu, nes nei Marksas, nei jie patys dar niekad nebuvo sukūrę savo ekonominės sistemos. Be to, jie negalėjo paneigti kapitalizmo našumo. Marksas ir marksistai ortodoksai buvo pasižymėję negailestinga kapitalizmo kritika ir griovimu, bet ne pozityvia savo sistemos kūryba.
Antra vertus, ir kapitalizmas per tą laiką žymiai pasikeitė, atsisakė kraštutinių liberalinių laissez-faire principų ir prisitaikė moderniškojo gyvenimo ir socialinio teisingumo reikalavimams.
Tarptautinis karas nustelbė Lenino teoriją apie klasių karą. Kapitalizmas, kaip Marksas ir Engelsas teisingai pranašavo "Komunistų manifeste", veržėsi į tarptautinį gyvenimą ir pastarąjį paglemžė iš socialistų, kurių daugumas dabar tapo nacionalistais. Jei Rusija būtų patekusi į šią naują Vakarų moderniškojo kapitalizmo srovę su konstitucine monarchija ar demokratine respublika, galimas daiktas, ji būtų išvengusi Lenino komunistinės diktatūros, ir kas žino, gal tuomet Marksas būtų tik keliais žodžiais minimas ekonomikos vadovėliuose kaip klaidingas kapitalizmo žlugimo pranašas. Šiandien gi jo vardas yra didžiausioj pagarboj Sovietų Sąjungoj, — Marksas yra dvasinis jos tėvas.
Kita didžiulė, ūkiškai atsilikusi šalis, agrarinė Kinija oficialiai skelbiasi esanti marksistinė. Nėra abejonės, jei nebūtų buvę komunistinės revoliucijos Rusijoj, jos nebūtų buvę ir Kinijoj, kuri būtų išsivysčiusi į demokratinę respubliką pagal Sun-Jat-seno paskelbtus principus. Indija tapo laisva savarankiška valstybe ir neiškeldama marksistinės vėliavos. Kiti Azijos ir Pietų Amerikos kraštai irgi apsiėjo be Markso (Kuba tapo marksistine tik per apgaulę). Pietų Amerikos kraštai turi savo Bolivarą. Meksika pergyveno revoliuciją, apsieidama be svetimų idėjų.
Vargiai galima paneigti tą faktą, kad smunkantį ir nykstantį Europos marksizmą išgelbėjo Rusija ir suteikė jam garbingą vietą. Laiko eiga jau buvo apdengusi Markso mokslą storu dulkių sluoksniu. Leninas buvo tasai, kuris išgelbėjo Marksą iš nesulaikomos užmiršties. Jei ne Leninas, retas kuris būtų šiandien girdėjęs apie Marksą.
Jaunas, dvidešimties penkių metų Leninas, parašė straipsnį Engelso mirties proga 1895 metais. Jis kėlė į padanges Marksą ir Engelsą už tai, kad "jiedu buvo tikrieji demokratai ir dėl to jie tapo socialistais" ir "kad juose egzistavo stiprus demokratinis jausmas ir neapykanta savivališkai politinei valdžiai".
Bet gyvenimas pasijuokė iš Lenino. Pagrobęs valdžią, "demokratas" Leninas įsteigė žiaurią diktatūros tironiją, kuri atnešė skurdą, prievartą ir baimę.
1. Sergej Bulgakov, Ot marksizmą k idealizmu, S t. Pe-tersbure, 1903. psl. VIII. 2. K. Marx, Klassenkampfe in Frankreich 1848 bis 50. Fri ėdri cho Engelso įvadas, Berlin 1895. 3. Louis Fischer, The Life of Lenin, Harper, New York, 1964, p. 481.
|
|
|
|