Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Kultūros žmonių galerija Ylos studijoje PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Kulbokas Vladas   
STASYS YLA: Vardai ir veidai mūsų kultūros istorijoje (nuo Mažvydo ligi Skvirecko). Lietuviškos knygos klubas, Chicago, 1973. 345 psl., 6 dol.
Didžiųjų žmonių gyvenimas aprašinėjamas nuo senovės. Jau graikų Plutarchas (46 - 120 po Kr.) aprašė 27 dvejetus graikų ir romėnų vyrų, domėdamasis ypač psichologine bei etine asmenybės puse, parodydamas tiek jų didžias dorybes, tiek ydas, paakindamas vienomis sekti, antrųjų vengti. Jam rūpėjo ne vien tų žmonių siaura biografija, o jų siekimų bei darbo istorinė prasmė. Mūsų laikams artimesnis Thomas Carlyle (1795 - 1887) parašė knygą "Apie herojus, herojų garbinimą ir heroizmą istorijoje,, (1841). Jo essays garsūs poetišku vaizdingumu, plačia erudicija, gera įžvalga žmogaus kentėjimo ir entuziazmo. Carlyle savo galingu stiliumi, magnetine mintimi kiekvienam nuoširdžiai kalba apie didžius žygius ir ieško savo herojuose dažnai paslėpto kilnumo. Apskritai studijų apie didžiuosius žmones tikslas — pažinti tuos, kurių veikla ir moralinė asmenybės įtaka guli tautos būdo formavimosi bei jos kultūros istorijos pagrinduose. Iš jų, lyg iš gyvųjų versmių, plūdo ir tebeplūsta tautos dvasios jėgos.

Ir Stasys Yla, rašytojas, kultūrininkas, visuomenininkas ir religininkas eina į mūsų kultūros praeitį tokių žmonių ieškoti. Jiems surasti, jų didybę, reikšmę iškelti reikia gerai pažinti tautos istoriją, literatūrą, religiją, visuomeninį bei politinį gyvenimą. St. Yla jau "Šiluvos istorijoj" parodė plačią erudiciją, pagavo to laikotarpio religinį, kultūrinį bei politinį pulsą. Dabar šiame veikale tos pažinios jam padės iškelti įvairius sąjūdžius, jų siekimus ir vadovaujančius žmones. Didieji žmonės dažnai būna keleriopi talentai. Jų veiklos įvairumą apžvelgti ir asmenybės visumos vienybėj suderinti reikia gilaus psichologo, blaivaus istoriko ir kūrybiško įtaigaus stiliaus. Tuo kaip tik ir pasižymi šis darbas.
Autorius savo knygą skirsto į: 1. raštijos pirmūnus — M. Mažvydą, M. Daukšą ir K. Donelaitį; 2. liaudies kultūros kėlėjus — J. A. Giedraitį, M. Valančių ir A. Baranauską; 3. kultūros barų derintojus — seminaristų sambūrius, A. Jakštą - Dambrauską, A. Smetoną; 4. tautos dva-sintojus — J. Mačiulį - Maironį, J. Matulaitį ir J. Skvirecką. Iš svarbesnių jo keliamų problemų yra: 1. reformacija ir lietuviškos knygos gimimas; 2. tariamasis lietuvių katalikų knygos dekadansas; 3. M. Giedraičio - M. Daukšos įsiūbuotas lietuviškasis sąjūdis ir tautinis atgimimas bei "Aušra"; 5. ankstybasis A. Smetona ir katalikai.

Iš mokyklos išsinešėme mintis apie Mažąją Lietuvą — mūsų rašto lopšį ir jos protestantiškus valdovus — kilniadvasius lietuviškos knygos mecenatus, lietuvybės puoselėtojus. O St. Yla surenka duomenų, prilei-džiančių senesnę lietuviškų knygų pradžią negu Mažvydo M. Lietuvoje. Prūsų hercogui Albrechtui pirmiausia reformacija rūpėjusi, kai jis kvietėsi lietuvių kunigų iš D. Lietuvos. O šių lietuviškumas atrodęs taip: "Dėl lietuviškumo — tai Prūsuose jie nepasidarė lietuviškesni, jei tokie nebuvo Lietuvoje" (p. 24). Ten valdžia tik pradžioje lietuviškas knygas rėmė. Pvz., J. Bretkūno Biblijos leidimą ji sulaikė, ir pats Mažvydas, be Katekizmo, ne ką tegalėjo daugiau išspausdinti. Ir D. Lietuvoje reformacija nebuvo lietuviškos knygos pradininkė. Kalvinas Mikalojus Radvilas, Lietuvos kancleris, traukė iš Lenkijos reformatų pastorius; įsteigė pirmąsias Lietuvos spaustuves, kurios, deja, neišleido nė vieno lietuviško leidinio. Lietuviškos knygos rūpestis svarbiausia čia buvo katalikų reikalas.

Daukša — ne kovai su protestantais lietuviškai rašė, o kaip tik prieš jį išėjo reformatų Morkūnas. Ir Prūsų Lietuvoje protestantai skundėsi katalikiškos knygos įsrava. Knyga tuomet buvo nauja sielovados priemonė, ir Vakaruose buvoję M. Giedraitis ir M. Daukša ja pasinaudojo. O į Vakarus studijų keliavę didikų vaikai, iš arčiau pažinę protestantizmą, dažnai nuo jo atšokdavę (tokių buvę apie 300). M. Giedraitis su savo talkininkais kovojęs dėl lietuviškumo politikoje, kultūroje ir religijoje. St. Ylos manymu, Giedraičio-Daukšos įsiūbuotas sąjūdis, įtraukęs bent 100 asmenų, atslūgo dėl Maskvos invazijos, maro, švedų karo, vėl pasikartojusio maro ir bado, nu-nešusio apie trečdalį Lietuvos gyventojų į kapus. Dėl tų priežasčių ir lietuvių katalikų knyga išgyvena atoslūgį. Kiti smūgiai, ištikę jau XIX a. pradžioje ir viduryje, buvo 1831 ir 1864 m. sukilimai, jų malšinimai ir spaudos draudimas. St. Yla Giedraičio - Daukšos sąjūdį taria nenutrūkstamai ėjus iki "Aušros" laikų ir toliau.

Vienas iš įdomiausių St. Ylos knygos skyrių yra Donelaičio asmenybės aiškinimas. Ją apsprendęs temperamentas, lietuviškoji sąmonė ir Kunigystė. Buvęs be galo pastabus, imlus ir gebėjo vaizdžiai išsireikšti paprasčiausiais žodžiais. Į tai jį vertė šviesuolio sangviniko temperamentas, neleidžiąs ilgiau sustoti prie siužeto išvystymo, gilesnio veikėjų charakterizavimo, susitelkimo prie vienos temos ar vieno darbo. Yla išryškina Donelaitį moralistą rezistentą prieš nelemtas naujoves, kurias atnešė į "mielą Lietuvą" kolonizatoriai. Donelaitis čia veidrodis tragiško mūsų tautos dalies likimo, kai dabar užėjo dar didesnė kolonizacija, nušlavusi to krašto žmones, kultūros paminklus ir pačius lietuviškus vietovardžius.

Tautinį žemaičių sąjūdį antroje XVIII a. pusėje ir XIX a. pirmoje autorius vaizduoja kaip katalikų dvasininkų persisvėrimą liaudies pusėn (didikai ir dalis dvasininkų buvo nuėję su lenkais), susirūpinimą liaudies švietimu (parapinės mokyklos), aprūpinimą religine literatūra ir susidomėjimą liaudies kūryba. Tai didiko vyskupo J. A. Giedraičio ir dviejų "mužikų" vyskupų — M. Valančiaus
ir A. Baranausko — veikla.

Dėmesį patraukia ypač skyrius "Antanas Baranauskas. Tautos dainius. Tarmių tyrinėtojas". Čia Yla re-habilituoja A. Baranauską, mums mokykloje įėjusį atsimetusio nuo lietuvybės, vos ne lenkininko pavidalu. Anot Ylos, jis po Valančiaus buvęs didžiausias tautos švyturys, pradėjęs naują tarpsnį mūsų literatūroje ir kalbotyroje, paruošęs Jakšto - Maironio - Jauniaus kartą. Čia Yla plačiai kalba apie Baranausko jaunystę, draugus, o jo vėlesnį gyvenimą bei darbus nušviečia kitaip, negu įprastai galvojama. Net "Giesmininko pasikalbėjimo su Lietuva" ideologiją, sutikdamas su J. Brazaičiu, vertina teigiamai: prieš ateinantį pozityvizmą pastatęs krikščionišką tautos sampratą. Paskirtas Seinų vyskupu per ingresą pirmiau prabilo lietuviškai. Šalia savo pasaulietinės ir religinės poezijos, per 25 metus tyrinėjo lietuvių kalbą, jos tarmes, vertė Šv. Raštą. Su aušrininkais J. Basanavičium ir J. Šliūpu geri santykiai nutrūko ne dėl "Aušros", o dėl J. Basanavičiaus puolimo krikščionybės rusų "Novoje Vremia" (1883) ir Baranausko reagavimo į tai. Basanavičiui nuo 1880 m. gyvenant Bulgarijoj, o J. Šliūpui nuo 1886 m. Amerikoje, A. Baranauskas gyveno Lietuvoje ir rūpinosi spaudos atgavimu, rašydamas rusams protestus, veikdamas per Rusų Mokslo Akademiją ir kitais būdais. Tad dėl jo lietuvybės abejoti nėra pagrindo.

Iš kur anais laikais atsirado tiek veiklių patriotų kunigų? Čia Yla duoda įdomios medžiagos skyriuje apie Seinų ir Žemaičių (Seinų - Kauno) seminarijos sambūrius, kurių susibaudėliai vėliau dirbo lietuvių tautoje ne tik religijos, bet ir tautos sąmoninimo bei kultūros darbą.
Seinų seminarija davė A. Tatarę ir M. Brundzą (autorių "Lemento-riaus lietuviško", nuo 1859 m. išėjusio 20 leidimų), knygnešius: M. Sidaravičių ir A. Grinių - Grinevičių. 1884 m. A. Staniukynas čia sutelkė Vilties sambūrį, išugdžiusį Pr. Bučį, K. Urbanavičių - Kmitą, A. Ci-vinską, J. Totoraitį, Just. Staugaitį. Šaltinio sambūryje (1898 - 1904) veikė J. Vailokaitis, Pr. Kuraitis, A. Šmulkštys. Literatų sambūris sutelkė A. Šmulkštį - Paparonį, A. Steponaitį, J. Alekną, J. Reitelaitį. V. Mykolaitį, M. Krupavičių, P. Gerulį - Kragą, P. Dambrauską.
Žemaičių seminarija išugdė A Strazdą, K. Zabitį, A. Pabrėžą. S Dovydaitį - Šiaulėniškį Senelį M Valančių, A. Vienažindį, A. Baranauską. Kaunan iš Varnių atkelta 1864, buvo 20 metų vadovaujama J. Račkausko, Valančiaus dvasios vyro, reikalavusio klierikus gerai išmokti lietuviškai, rašiusio lietuviškas religines knygas. Lietuvių kalbą ir homiletiką dėstė A. Baranauskas, A. Karosas, K. Jaunius, kurių mokiniai buvo: A. Dambrauskas - Jakštas. J. Mačiulis - Maironis, K. Pakalniškis - Dėdė Atanazas, J. Tumas -Vaižgantas.
Vilniaus seminarijoje lietuvių buvo nedaug. Čia išaugo: J. Kukta, M. Reinys, N. Raštutis, K. Čibiras, A. Viskanta, o anksčiau S. Gimžauskas.

Ryšiai tarp sambūrių atsirado, ryžusis leisti bendrą katalikų laikraštį "Apžvalgą". Įdomi detalė: seiniškiai nusviro į "Varpą" (lėmė laikymasis J. Jablonskio gramatikos. — kauniškiai laikėsi A. Baranausko, A. Dambrausko; be to, seiniškius nulenkė Maskvos ir Varšuvos studentų gestas — leisdami "Varpą", atsiklausė jų nuomonės ir pakvietė bendradarbiauti). Deja, vėliau turėjo iš "Varpo" atkristi. Po trejų metų kauniškiai su seiniškiais susitarę išleido "Tėvynės Sargą", tik ir jis inteligentų nepatenkino, kol 1907 m. išėjo A. Jakšto "Draugija". Visos šios peripetijos, nuskendusios užmarštin, dabar St. Ylos vėl iškeltos dienos švieson, mums itin įdomios.

Povalančinį kunigų veiklos periodą, 1875 - 1905 metus, Yla apibūdina jaunatviškumu, susibaudimu organizuotai dirbti ir pasitikėti sav jėgomis. Dabar glaudžiai derinama lietuviškumas (kalba ir rezistencija) su katalikiškumu.

Įstringa dėmesin A. Jakšto — kūrybinio universalisto — apibūdinimas: "Šis mažas žmogutis pasidarė lyg nevainikuota didybė bent geram šimtmečio ketvirčiui intelektualiniame, literatūriniame, publicistiniame ir visuomeniniame Lietuvos gyvenime. Atėjo lyg iš nežinios ir ėmė veikti drąsiai, brandžiai, kartais ne atlaidžiai, kaip koks senų laikų pranašas" (p. 197). Jis buvęs ne tik sauso proto žmogus (kaip jį nevienas vaizduojamės), bet gyvos fantazijos ir intuicijos, iš kur kildavusios naujus idėjos. St. Yla čia itin akcentuoja Jakšto drąsą polemikoje su rusais ir lenkais, kuriems jis stačiai vožė — "išmeskit unijos absurdą iš galvos". Girdi, mes patys kursimės savo kultūrą ir atliksime savo misiją. A. Jakštas parengė ateitininkuos sąjūdžiui idėjinę - kultūrinę atmosferą, išugdė Pr. Dovydaitį ir St. Šalkauskį.

A. Smetoną daugelis katalikų prisimena iš nelaimingos kovos dėl ateitininkų ir dėl neleidimo steigti katalikų universiteto. St. Yla atverčia senesnį ir kitokį praeities lapą skyriuje: "Antanas Smetona — tautinės vienybės ieškotojas" (224 - 273). Tai Vilties" laikai (1907 - 1913), kada Smetona, dirbdamas jos redakcijoje, ieškojo vienybės tarp liberalų ir katalikų. Smetona nebuvęs koks religijos priešas, nes buvęs nusistatymo, kad pasauliečiams inteligentams reikia su kunigais dirbti iš vien. Jis gynė kunigus nuo pirmeivių, vertindamas kunigus už liaudies švietimą, mokyklų steigimą, pareikšdamas: "mūsų pačių krašte lietuvių atgijimas pirma pasireiškė katalikų bažnyčioje" ("Viltis", 1908, Nr. 67, St. Ylos knygoje p. 233). Dėl to pagyrė ir 1911 m. atsiradusius ateitininkus, nes pradžioje tikėjosi, kad ateitininkai padės išspręsti pasauliečių ir kunigų apjungimo reikalą. J. Kubiliui tvirtai religija besiremią ateitininkai neatrodė partneriai vienybei siekti. Vėliau ir Smetona pasviro į jį.

Tautos dvasintojų skyriuje autorius, pirmiausia remdamasis savo tiesiogine patirtimi, iškelia Maironį
— jaunosios kunigų kartos auklėtoją, seminarijos atlietuvintoją. Rektorius jis buvęs oficialus, atokus ir kietokas, bet išlaikęs didelį autoritetą ir seminarijos dvasinio ugdymo vientisumą.

Jurgis Matulaitis St. Ylai atrodo buvęs misijos žmogus, sąmoningai pasukęs herojiniu tobulybės siekimo keliu. Jis savo misija laikęs atnaujinimą vienuolynų pagal naujuosius socialinio darbo reikalavimus — geriau tarnauti tautai ir Bažnyčiai.

Jis atnaujinęs Lietuvos, Lenkijos ir Gudijos vienuolynus, įsteigęs moterų vienuolijas Lietuvai ir Gudijai ir 15 vienuolijų padėjo atnaujinti regulas bei instrukcijas. O Marijos Nekalto Prasidėjimo seserų vienuolijai davė tokius modernius įstatus, kad ir po 50 metų jai nereikia atsinaujinti.

Jakštas ir Matulaitis formavę kunigų sąmonę, kad ruoštų pasauliečius ir jiems perleistų visuomeninę bei kultūrinę iniciatyvą ir vadovybę. Ta nauja pasauliečių katalikų apaštalavimo kryptis vėliau, 1922 m., Pijaus XI buvo paskelbta visam pasauliui. Būsimasis Pijus XI, būdamas Pabaltijo ir Lenkijos nuncijus, bendravo su Matulaičiu ir bus gavęs iš jo šios idėjos įkvėpimą. Tas didelių gabumų vyras visu savo ūgiu čia iškyla kaip paprastas, tolerantas, humanistas, bet kartu ir didelis reformatorius, pramatęs bent 50 metų pirmyn, visai nepaisęs savo sveikatos nei karjeros.

Juozą Skvirecką iškėlęs Šv. Rašto vertimas bei metropolito sostas. Anot autoriaus, "Skvirecko didybei užtenka dviejų žodžių — darbo ir ištvermės. Be jo mūsų tauta nebūtų turėjusi pilno Dievo žodžio vertimo" (p. 333).

Mūsų savosios praeities ir didžiųjų žmonių pažinimas labai spragotas. Iš gimnazijos, o vėliau iš spaudos prisimename kelis stambesnius vardus, kurie lyg vieniši stulpai stypso mūsų praeities kultūros tyruose. Apie kai kuriuos dabar Lietuvoje atsiranda studijų. Bet jos beveik nepasiekia mūsų. St. Yla čia išsamiai ir su meile apžvelgia eilę mūsų kultūros pirmūnų, apie juos sudėstydamas spalvingą fono mozaiką. Tie žmonės atgyja, pasidaro mums artimi ir skatina bent dalelę padaryti to, ką jie dažnai sunkesnėmis sąlygomis padarė. Autorius duoda jų veiklai platesnę dimensiją, kai kur įjungdamas į tarptautinę plotmę. Kitas pasakys: kunigas ir apie kunigus terašo.
Tad tebūnie šis svarus veikalas iššūkis panašiai knygai apie kunigus.
Tad tebūnie šis svarus veikalas iššūkis panašiai knygai apie nekunigus.
Vladas Kulbokas






 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai