|
|
Parašė Vladas Jakubėnas
|
Chicagos Lietuvių Opera yra demokratiškai gyvybingas vienetas. Per keliolika savo gyvavimo metų ji pergyveno visokių laikotarpių, liečiančių jos vadovybę — meninę ir administracinę. Ilgas tarpas buvo praėjęs be jokių pakeitimų; vėliau sekė keletos metų tarpas su kasmet besikeičiančiais valdybos pirmininkais. Paskutiniame laikotarpyje administracijos vadovybė vėl sugrįžo į Vytauto Radžiaus rankas. Meninėje vadovybėje prieš porą metų matėme vienkartinį V. Marijošiaus pasirodymą Verdi "Likimo galioje"; po to dviem sezonam buvo sugrįžęs nuo pat operos įsikūrimo jai vadovavęs dirigentas A. Kučiūnas. Šių metų pastatymą vėl įvykdė prof. Vytautas Marijošius.
Galime konstatuoti, kad pasikeitimų laikotarpiai nenužemino Chicagos Lietuvių Operos lygio. V. Marijošiaus pastatytą "Likimo galia" buvo bene gražiausias pasiekimas sambūrio istorijoje. A. Ku-čiūno sugrįžimas atmintinas itin reikšmingo žygio įvykdymu: su-orkestruota ir pastatyta K.V. Banaičio opera "Jūratė ir Kastytis".
Šiemet buvo pasirinkta G. Verdi opera "Kaukių balius". Tai itin populiarus scenos veikalas, priklausąs dar prie pirmutinio, melodijos dominuojamo šio kompozitoriaus kūrybos periodo, bet jau rodąs orkestro polifonijoje ir ryškiuose dramatiniuose efektuose būsimos plėtotės užuomazgą, vėliau plačiai pasireiškusią "Aidoje" ir "Otelio". Pirmykštis 1862 m. pastatytos operos siužetas rėmėsi 1792 m. įvykusiu švedų karaliaus Gustavo III nužudymu. To laiko cenzūrai tai buvo priimtina; besiderant su Neapolio karališku teatru bei cenzū-ii. veiksmas buvo perkeltas į kolonijinių laikų Ameriką, nužudant scenoje Bostono gubernatorių. Tokiu pavidalu operos premjera įvyko Romoje. Vėliau buvo grąžintas pirmykštis siužetas, bet veikėjų vardai dėl kirčiavimo problemų palikti itališki.
"Kaukių balius" nėra tiek graudžiai dramatiškas, kaip "Likimo galia"; operos visuma sceniško veiksmo atžvilgiu yra kiek statiška, tačiau joje randame pirmaeilių Verdi muzikos turtų. "Kaukių baliaus" pastatymas nusipelno aukšto įvertinimo muzikinio paruošimo kruopštumu ir savyje užbaigta visuma. Jau operos premjeroje buvo itin maža įprastinių netikslumų; orkestro skambesys išlygintas, dinamiškuose momentuose neslopinantis. V. Marijošiaus vadovybė — be įtempimo pasiekianti reikalingą efektą. Kaip paprastai jo pastatymuose, ir šį kartą buvo jaučiamas jo asmenybės antspaudas. Šiam spektakliui buvo pakviestas jaunas, bet jau pasižymėjęs amerikietis režisierius Thomas J. Covvan. Dėl jo specifinio vaidmens šioje operoje sunku tarti galutiną žodį. Yra žinoma, kad V. Marijošius, operas statydamas, įneša daug savų sceniškų idėjų, metodiškai ir harmoningai bendradarbiaudamas su režisierium. "Kaukių baliuje" bendras rezultatas pasižymėjo harmoningumu ir detalių išlyginimu, tiek masiniuose epizoduose, tiek solistų mizanscenose. Kostiumai buvo palyginamai kuklūs, bet skoningi. A. Valeškos dekoracijos, turėjusios kai kur vaizduoti puošnius karališkus rūmus, tai atliko irgi gana kukliai-simboliškai, bet įtikinamai. Gan kuklus baletinis įnašas — "Grandies" šokėjų (Menuetas).
Svarbioje Ričardo (Gustavo III) rolėje pasirodė dažnas mūsų operos pastatymų dalyvis — lenkų tenoras Stefan Wicik. Šioje šalyje jis nepragyvena iš savo dainavimo, bet vis dėlto kaip dainininkas teikia profesinį, nors ir nestambų įspūdį. Turimojo balso ribose jis davė gražaus dainavimo ir įtikinančios scenos laikysenos, sklandžiai pravesdamas net ir operos užbaigą; mirtinai sužeistam solistui kompozitorius sukūrė gražių "bei can-to" pastraipų, kurių paskutiniąją nutraukia staigi mirtis. Danutė Stankaitytė dramatinėje Amelijos rolėje pasiliko mūsų operos "prima-donnos" lygyje, nors jai buvo ir tam tikrų problemų. Ji pernai nedalyvavo "Carmen" pastatyme, prieš tai palikusi ryškių įspūdžių Verdi "Likimo galioje" ir Jūratės rolėje K.V. Banaičio atgaivintoje operoje. Šių metų pastatymo premjeroje jos balsas skambėjo kiek rezervuotai; įspūdis pagerėjo antrame spektaklyje, o trečiame (paskutiniame) — ją užgirdome Visame jos pajėgume. D. Stankaitytė iš prigimimo nėra aktorė — tai pageidautina, bet ne būtina. Per metų eilę mūsų solistė lėtai, bet organiškai šioje srityje progresavo, įgy-dama vis gerėjančią scenos laikyseną su gan natūralios vaidybos minimumu, viską koncentruojant į dainavimą. Tai buvo jai skirtas teisingas kelias. Premjeros spektaklyje buvo daugiau pastangų vaidinti, ypač rankų gestikuliacija, kuri nevisur įtikino. Tai galėjo būti režisieriaus įtaka. Malonu, kad tolimesniuose spektakliuose tai mažėjo, paskutiniame solistei sugrįžtant prie jai įprasto natūralumo.
Algirdas Brazis pasirodė jam ypač tinkamoje Renato (grafo Anger-stroemo) rolėje. Įspūdis buvo pasigėrėtinas; solistas parodė daug gražaus "bei canto", beveik išvengdamas "šaudančių" gaidų ir sukurdamas efektingą scenos vaidmenį. Burtininkę Ulriką vaidino Aldona Stempužienė (dukart) ir Roma Mas-tienė (vienąkart). Abi solistės turi daug bendro; abi yra ryškiai muzikalios, įdomiausios, gal būt, ne tiek operoje, kiek koncertuose, dainų rečitaliuose. Abi sukūrė ir ryškius vaidmenis: A. Stempužienė — šviesesnė, patrauklesnė; R. Mastie-nė — niūresnė, dramatiškesnė (patrauklumas nėra būtinas burtininkės atributas). Simpatingą duetą sudarė du bosai: J. Vaznelis (Samuelis — grafas de Horn) ir Vyt. Nakas (Tommaso). Pirmasis, vienus metus pasilsėjęs, buvo geros vokalinės ir vaidybinės formos; antrasis — įdomus sceniškai, rodąs pažangos "bei canto" srityje. Judviejų karaliaus romantinį nepasisekimą pajuokia duetai davė sceniško įvairumo šioje kiek statiškoje operoje. Premjeros spektaklyje Margarita Momkienė pažo Oskaro rolėje nustebino sceniško vaidmens ryškumu. Lengvo pobūdžio partija buvo dėkinga proga pasireikšti jos balsui. Daiva Mongirdaitė toje pačioje rolėje irgi tiko tiek sceniškai, tiek lengvu, techniškai ir muzikališkai užbaigtu dainavimu. Valentinas Lio-rentas gražiu pasirodymu pakėlė epizodinės jūrininko Silvano rolės reikšmę. Sceniškai įspūdingas buvo J. Savrimas (vyriausias teisėjas). Epizodinėje tarno rolėje buvo Jonas Aleksiūnas. Šių metų "Kaukių baliaus" pastatymas šalia dirigento V. Marijošiaus sugrįžimo turėjo dar vieną atrakciją: paskutiniame spektaklyje debiutavo, kaip operos dirigentas Alvydas Vasaitis. Praeityje didelių pianistinių gabumų A. Kučiūno ir (ilgesnį laiką) VI. Jakubėno mokinys, vėliau A. Vasaitis protarpiais mokėsi Roosevelt University ir Chi cago Conservatory muzikos mokyklose. Nors jis ir nenuėjo šios profesijos keliu, bet pasiliko nuolatiniame kontakte su muzika, išsivystęs į pirmaeilį akompaniatorių, plačiai dirbdamas repertuaro srityje su dainininkais ir juos palydėdamas koncertuose. Chicagos Lietuvių Operoje jau eilę metų A. Vasaitis buvo dirigento asistentu, galutinai paruošdamas ir pravesdamas statomųjų operų bendras repeticijas. Praeitą rudenį jis pirmąkart pasirodė kaip dirigentas Vlado Jakubėno kūrinių koncerte, sėkmingai pradirigavęs sunkią ir įvairią programą mišriam chorui, simfoniniam orkestrui ir solistams. Dabar jam teko debiutuoti kaip operos dirigentui, vadovaujant V. Marijošiaus galutinai paruoštą ir du kartu suvaidintą operą.
Šio straipsnio autoriui teko matyti' dirigentų debiutus Kaune. Berods, 1924 m. atsitiktinai teko būti salėje, kai L. Hofmekleris, šiaip geras pianistas akompaniatorius, buvo išleistas diriguoti jau prieš porą metų pastatytą "Rigoletto". Opera praėjo itin nedrąsiai, bet tiksliai; įspūdis buvo lyg ką tik gavusio leidimą automobilio vairuotojo pirma savarankiška kelionė. L. Hofmekleris, dirigavęs keletą operų, galop tvirtai prigijo kaip baleto dirigentas. Populiarus tarp savo lietuvių kolegų, jis žuvo žydų ghette vokiečių okupacijos pradžioje.
Daug vėliau, 1933 m., jau man mokytojaujant Kauno konservatorijoje, gabusis Valstybės teatro ir šiaip koncertų akompaniatorius Vytautas Marijošius buvo išleistas padiri-guoti "Trubadūrą". Čia buvo kitaip: opera išsyk sužibo gyvumu ir dinamika, vedama ne tik tikslia, bet ir tvirta ranka. V. Marijošius tuojau ir negrįžtamai įgijo dirigento rangą. Vėliau sekė stipendija studijoms Prahoje; sugrįžus, buvo puikių, individualiai nuspalvintų pastatymų; pagaliau — vyriausio dirigento titulas.
Tvirtos rankos netruko Alvydo Vasaičio vedamame spektaklyje; iš viso spektaklis buvo geras: tiek choras, tiek solistai apsiprato su opera, savaitę pailsėjo, buvo geros formos. Dirigentas debiutantas pilnai sugebėjo valdyti spektaklį, tiek solistinėse, tiek masinėse scenose. Kruopščiai paruoštas veikalas ne tik plaukė sklandžiai nustatyta vaga, bet įgavo kiek kitokių bruožų; tempai buvo kiek greitesni, orkestro skambesys daug kur kiek garsesnis. A. Vasaičio pravestas "Kaukių balius" buvo kažkaip linksmesnis, gyvesnis, nepaisant dinamiškų dramatinių scenų. Ar ši interpretacija atitiko G. Verdi idėją — galima pasiginčyti, bet sugebėjimas įnešti naujų bruožų ir juos be kliūčių pravesti yra vertintinas: jis parodo dirigento individualybę.
Mūsų operos sezono metu per FM radiją buvo porą kartų transliuojamas "Kaukių balius" iš Milano Scalos. Grandiozinio maštabo ištekliais su dideliu choru, pilnu orkestru ir pasauliniais solistais opera skambėjo monumentaliau, kiek kitokiu žiauresniu charakteriu, negu Marijos mokyklos salėje. V. Ma-rijošiaus vadovauti spektakliai pasižymėjo sukauptu, kultūringu, daugiau lyriniu koloritu; debiutantas A. Vasaitis sugebėjo įnešti kiek nelaukto, kad ir simpatingo jaunuoliško linksmumo. Alvydo Vasaičio duomenys, kaip dirigento, mokančio suvaldyti jam pateiktą medžiagą, yra neabejotini. Galima nuoširdžiai linkėti jam susidaryti sąlygas tolimesnėms, nors ir laisvalaikio studijoms. Sklandus, gyvas pravedimas spektaklio reiškia daug, bet dar nesudaro tikro gero dirigento. Mūsu laikais pagal kukliausius reikalavimus dirigentui reikalingos plačios žinios įvairiose srityse: muzikos literatūros erudicija, stilių nuojauta, tobulas orkestro pažinimas ir kt. Reikalinga taipgi turėti aštria, autokritiką, nepasiduoti lengvo pasisekimo efektui. Alvydas Vasaitis yra naudingas ir sveikintinas mūsų jaunųjų jėgų prieauglis. Jo išaugimas yra gan glaudžiai susietas su Chicagos Lietuvių Opera, kurioje jis galėjo įgyti pagrindinės praktikos ir pagaliau sėkmingai debiutuoti kaip dirigentas. Tikėkime, kad jo duomenys bus toliau plėtojami ir gilinami. Jis yra vertas susilaukti pagalbos ir paskatinimo iš mūsų kultūrinių organizacijų ir Lietuvių Fondo. Vladas Jakubėnas
|
|
|
|