|
|
LIETUVIAI DAILININKAI CORCORAN DAILĖS GALERIJOJE |
|
|
|
Parašė Vytautas K. Jonynas
|
Ryšium su Pasaulio Lietuvių Bendruomenės seimu Washingtono Corcoran dailės galerijoj buvo surengta 12 lietuvių dailininkų dailės paroda, trukusi nuo rugpiūčio 10 iki rugsėjo 5. Dailininkus parinko ir paveikslų atrinkimą bei eksponavimą tvarkė galerijos vadovybė. Parodai skirtas 24 puslapių katalogas su galerijos direktoriaus Rby Slade įžanga ir Mindaugo Nasvyčio įvadiniu straipsniu yra pailiustruotas kiekvieno jos dalyvio darbo reprodukcija ir biografinėmis apie dailininką žiniomis. Katalogas savo spauda, šriftu, popierium ir sutvarkymu yra pasigėrėtinai gražiai išleistas.
Parodos dalyviai kataloge duoti alfabeto tvarka: D. Aleknienė, A. Galdikas, V. Ignas, V. K. Jonynas, I. Mitkutė, V. Petravičius, Z. Sodei-kienė, K. Varnelis, R. Viesulas, V. O. Virkau, V. Vizgirda ir K. Žo-romskis. Trijose didokose galerijos salėse buvo minėtų dailininkų išstatyta iš viso 105 kūriniai.
Visa paroda aplamai teikia pasitenkinimo jausmą. Paveikslai gerai ir grūstai iškabinti, tai duoda kūriniams reikiamo orumo. Paroda vispusiškai prilygsta geroms pačių amerikiečių rengiamoms parodoms.
Pasigedome visos eilės mūsų pasireiškusių dailininkų, kurių darbai būtų kūrybiškai praplėtę ir praturtinę pačią parodą.
Didžioji vestibiulinė salė buvo skirta Varneliui, Petravičiui, Virkau ir Sodeikienei.
Jei Kazio Varnelio didelio formato 5 abstraktinio meno darbai turė-sti kovą su 8 didelėmis salės kolonomis ir milžiniška erdve, tai Ii priverstinė nelygi kova toli gražu negelbėjo jo kūrybai. Varnelio meno pasaulis priklauso amerikiečių avangardistams, kaip Hinman, Valledor ir daugeliui kitų. Šią kryptį meno kritikai krikštija Op ir minimalistinių srovių vardu. Varnelio didelės drobės (avangardistam tai būdinga) vaizduoja geometrines figūras, kurios šešėliavimo pagalba sukuria erdvės reljefinę iliuziją (Op Art). Šią iliuziją Robert Smithson sudaro konkrečių kubinių kaladėlių sugrupavimu. Varnelio minimalistiniam išraiškos būdui priklauso ara-beskinio ornamento figūros. Pastarosios dideliame formate šešėlinėmis Driemonėmis sudaro monomentalios dekoratyvinės bareljefinės skulptūros įspūdį. Šių laikų avangardinės kryptys pasižymi nužmoginimo tendencija, t. y. kad mechaninėmis priemonėmis atlikti geometrinių formų paveikslai neturėtų jokių asmenybės pėdsakų. Atrodo, kad Varnelio šios krypties kūryba jos pasekėjų ir adoratorių eilėse susilaukia šilto įvertinimo. Mes džiaugiamės, savo eilėse turėdami pajėgų šios krypties atstovą ir kūrėją.
Viktoras Petravičius, išstatęs toje pačioje salėje savo 8 spalvotos grafikos (monotipo technikos) darbus, atliktus 1971 m., pateko į sunkiai sprendžiamą dilemą. Visi darbai vienodo formato, vienodos technikos ir bemaž to paties kolorito. Visuose darbuose dominuoja su mažais pustoniais, juoda spalva. Kur-ne-kur paveiksle įvesta, kaip pagalbinė, viena ar dvi ryškesnės spalvos iš raudonų, rudų, žalių, geltonų ir oranžinių rūšių. Pastarosios buvo bejėgės pakeisti paveikslo stilistinį ar spalvinį įspūdį. Visų paveikslų pavadinimai prasideda su "Simfonijos" vardu. Paveikslai, gretimai vienas antro sukabinti, sugestionavo kažkokio siužeto ciklą. Pusiau abstraktinis paveikslų turinys neliudijo tokios sugestijos. Pridėjus menką apšvietimą, tai sudarė nepatrauklų dailininko reprezentavimą. Jei šia atranka dailininkas siekė stilistinio vientisumo, tai tą darydamas prarado grafinės išraiškos ir jų priemonių turtingumą. Viduramžinės gotikos kompozicinė architektūra — su archainių formų monumentalumo savybėmis ir ornamentalizmu detalėse — yra dariusi didelę įtaką lietuvių liaudies medžio raižytojams. Į šios kompozicijos principus Petravičius sugebėjo įjungti lietuvišką siužetą ir ornamentiką; tai jo lino raižiniams praeityje teikė originalumą, lietuviškumą ir įtikinančią meninę jėg^« Šios jėgos dabartiniuose darbuose labai pasigedome.
Tos pačios salės kitoje pusėje buvo sukabinti Vytauto O. Virkau ir Zitos Sodeikienės tapybos darbai. Abu dailininkai stilistiškai yra labai giminingi. Stipriai primena ir ankstyvuosius K. Zapkaus darbus. Matyti, šiltas mokyklos suolas dar nespėjo užleisti vietos jų individualiai kūrybai. Virkau pastelinės ir anemi-nės spalvos skiriasi nuo Sodeikienės egzotiškai rėkiančio kolorito. Tačiau paveikslų kompozicinis principas įvairiai sukaitelioti tas pačias ar panašias geometrines formas, kai kur priartėjant prie realybės, rodo dailininkus atsidūrusius komplikuotoje meno kryžkelėje.
Jei Virkau būtų eksponavęs tik porą darbų, laikytume jį jaunu, bet žadančiu dailininku. Jo ribotas koloritas, ribotos formos ribotose situacijose daro labai ribotus kūrybinius rezultatus.
Sodeikienė, kaip ir Virkau, naudoja panašią kompozicinę sistemą. Paveikslų turinys aiškiai abstraktus, o naudojamos formos yra geometriniai apskritimai ir kvadratai. Šių ryškių spalvinių formų susikryžiavimuose dailininkė kiekvieną tuščią plokštumą pripildo asimetrinėmis išblukusių spalvų formomis. Dominuojantis dailininkės koloritas ryškus ir aštrus be kontrolinių spalvinio derinio pastangų. Bendras paveikslų įspūdis chaotiškai komplikuotas. Dailininkės darbų juoda - balta fotonuotraukos daro daug stipresnį įspūdį. Šis faktas patartų dailininkei būti santūresnei spalvų ir kompozicijų atžvilgiu. Jos kūriniai galėtų būti intriguojantys ir su realia ateitimi.
Iš didžiosios vestibiulinės salės pro durų angą matome antrąją mažesnę salę, kuri priglaudė tris tapytojus ir 19 tapybos kūrinių.
Po Sodeikienės triukšmingų pastangų, Kazimieras Žoromskis mus sutinka ramus abstraktaus siužeto traktavime ir santūrus spalviniuose deriniuose. Išstatyti 7 didelio formato paveikslai visi priklauso Žo-romskio tapytoms buvusių sieninių plakatų sienoms. Vadinas, visi paveikslai stilistiškai labai giminingi. Šias sieninių plakatų plokštumas, ant kurių kur-ne-kur yra išlikę buvusio plakato gabaliukai su raidžių, portreto, figūros ar kitų elementų dalimi, dailininkas sąmoningai sukomponuoja, priartėdamas prie realybės ir abstrakto sintezės. Iš tikro Žoromskis mums parodo, kad abstraktas realybėje egzistuoja. Jei žiūrovas yra apsiginklavęs tapybinio meno paslapčių pažinimo žiniomis, tai Žoromskis savo šiais paveikslais tokį žiūrovą labai pradžiugina — čia atsiskleidžia dailininko stiprybė, jo tapybinių plonybių pažinojimas. Žoromskio uždėta ant drobės spalva yra jau suasmeninta medžiaga, tarnaujanti siekiamam tikslui. Kompozicija įmantri, įvairi, išbalansuota ir profesionaliai išbaigta. Dailininkas sau neleidžia, kad kuris nors drobės gabalėlis būtų atsitiktinis, neįjungtas į visumą ir jai netarnautų. Toks meistriškas darbų atlikimas suteikia kūriniams laiko ištvermės galią.
Viktoras Vizgirda, lietuviškai visuomenei gerai pažįstamas tapytojas, ar tik ne pirmą kartą su šia paroda plačiau save atskleidžia Amerikos meno pasauliui. Parodoje save reprezentavo su šešiais didoko formato darbais, sukurtais 1969 - 1971 m. laikotarpyje akrilio technika. Vizgirda, kaip Samuolis, Gudaitis ir Valeška, iš savo mokytojo Justino Vienožinskio paveldėjo gerą postim-presionistinę tapybinę mokyklą. Ši tapytojų grupė greit ir labai sėkmingai formavo savo tapybinį veidą kolorito ir formų apibendrinimo kryptimi. Nuo anų jaunystės dienų Vizgirda niekada neatsisakė savo filosofinės tapybos sampratos. Gamta, spalva, forma ir ekspresyvus teptuko braižas yra dabartinės dailininko tapybos pagrindas.
Vizgirdos gamta naudojama laisvai ir sąmoningai, su konstruktyviniu suprastinimu, neretai pasiekdama abstraktinės išraiškos. Spalvų derinys turtingas ir kontrastingas dažniausiai šaltoje gamoje. Dominuoja žalios, mėlynos, violetinės ir pilkos spalvos, sudarydamos dailininko individualų koloritą. Tapytojas nevengia raudonų, geltonų ir violetinių spalvinių akcentų, neretai kai kurias formas išorėje pabrėždamas juodomis ar tamsiomis stipriomis linijomis. Jo darbus tektų priskirti prie ekspresionistinio pasaulio su labai ryškiu Vizgirdos personaliniu braižu. Vizgirda turi labai retą spalvininko talentą. Šį talentą jis nuosekliai naudoja ir tobulina. Dėl to jo teptuku atkurti ir suvizgirdinti peizažai ir portretai yra ne kas kita, kaip nuostabios spalvinės simfonijos. Tos simfonijos yra stipriai sukonstruotos, bemaž abstrakčių geometrinių formų, kurios lieka būtinos jo spalvinei ar konstruktyvinei kompozicijai. Drąsūs ir platūs teptuko potepiai darniai išbaigia peizažo, architektūros, portreto ar natiurmorto kompozicijas. Parodoje išstatyti darbai sudarė labai vientisą ir turtingą subrendusio tapytojo pasisakymą. Vizgirdos tapyba nesivaiko dabartinio Amerikos meno madų.
Adomas Galdikas šioje parodoje buvo reprezentuojamas 6 abstraktinio pobūdžio darbais, sukurtais 1963 - 1968 m. laikotarpyje. Darbų atranka buvo gera ir neabejotinai traukė žiūrovo akį jo įmantrūs techniški suliejimai. Visi darbai atlikti guašo technika. Mums, kurie gerai pažinome Galdiko kūrybą iš frei-burginio periodo (1947 - 48 m.), jo audringus ir dramatinius peizažus, priskirtinus ekspresionistiniam pasauliui, šioje parodoje radome naują Galdiką eksperimentinių srovių įtakoje. Neatrodo, kad Galdikas Amerikoje turėjo didelį pasirinkimą. Kaip entuziastingas gamtos mylėtojas New Yorke jis rado žmogaus "sutvarkytą" gamtą, parkus ir dangoraižius. Galima prileisti, kad dangoraižių sausas vertikalinis ritmas miesto triukšmas ir sielos gelmėse nemirusi gamtos meilė kūrėją nubloškė į abstraktinio meno versmes. Šiose versmėse neretai galima atpažinti pasąmoninių medžių tragiškąjį ošimą. Galdikas kritikų buvo laikomas nuolat savęs ieškančiu dailininku. Parodoje išstatyti abstraktiniai darbai tokį kritikų teigimą patvirtintų. Tačiau šiuose darbuose išryškėja Galdiko kaip abstrakti s to estetinio lyrizmo ir dramatinių konvulsijų kova. Jei paveikslai būtų sukurti dabartinio laiko madingose didelėse drobėse, tai ši lyrizmo ir dramatizmo kova turėtų nepaprastą veikiamąją galią.
Atsisveikinę su šia spalvingų kūrinių patalpa, įžengiame į tokio pat dydžio kitą salę, kurioje intymizmo apgobta skraiste kabojo mažo formato grafikos meno kūriniai.
Kairiąją sieną užpildė Dalia Aleknienė savo vario raižiniais, kurių dalis buvo spalvoti. Deja, nors Aleknienė ir neparodė savo mokyklos tobulos įtakos, kaip Sodeikienė ir Yir-kau, bet ir jos pasaulis buvo klampinamas į surrealizmo sapnus. Daugiausia įvairių geometrinių forminių elementų standartinis junginys rodė daugiau pastangas nei laimėjimus (Grid series I). Šios didesnio formato spalvotos ofortinės nuospaudos šį teigimą tobulai pailiustruoja. Šiuos darbus rodyti, kaip reprezentatyvius savitus mūsų meno pasiekimus, buvo gerokai paskubinta.
Irena Mitkutė gretimai ant kitos sienos eksponavo savo kūrinius. Tos pačios mokyklos auklėtinė kaip kiti čikagiškiai, ši dailininkė jau skiriasi nuo savo kolegų skirtingu kūrybiniu veidu. Jos mažo formato, daugiausia ofortinės ir fotoofortinės technikos iliustracijos buvo skirtos lietuvių liaudies keiksmažodžiams pailiustruoti. Šie darbai techniškai gerai atlikti, originaliai sprendžia siužetą; dailininkė randa grafines santūrias priemones kompoziciniams plėmams ir jų grupėms subalansuoti. Savo braižu taupi su naivizmo priedu. Šie darbai grafikę mums pristato su neabejotinais duomenimis. Džiugu, kad lietuviško siužeto pasirinkimas išgelbėjo grafikę nuo lengvapėdiško kompiliavimo, praverdamas duris į savo individualaus kelio atradimą.
Gretimai Mitkutės kabojo ir mano įvairaus laikotarpio (1947 - 1957 m.) įvairių siužetų medžio raižiniai ir litografijos technika atlikti darbai. Kitoje salės pusėje buvo eksponuota Vytauto Igno 10 linoleumo ir medžio raižinių. Didžioji Igno grafikos darbų dalis mums buvo matyta pavieniais atvejais. Tačiau, kai visi 10 darbų buvo iškabinti drauge, jau susidarė pilnesnis vaizdas apie šį dailininką kaip grafiką. Sunku pasakyti, ar Ignas nebūtų daugiau praturtinęs parodą savo tapyba nei grafika, bet galerijos norai mums buvo privalomi. Su grafikos darbais, kada jie daugiausia yra tik balta bei juoda ir atlikti ta pačia technika, susidaro tam tikras kūrėjo kartojimasis. Tokio kartojimosi sunku išvengti, kuomet darbų didžioji dalis atlikta tais pačiais 1971 m. Toks eksponavimo būdas labai išryškina grafiko stilistines savybes ir parodo jo pastovumą savuoju stiliumi reikštis, tačiau, iš kitos pusės, nusako ir kūrėjo ribotumo lauką.
Igno kompozicijos, kaip ir Petravičiaus ankstyvojo periodo grafikos dalis, primena gotikos stiliaus kompozicijas. Centre dažnai vaizduojama pagrindinės figūros, o viršuje ir apatinėje dalyje yra siužeto papildomi atpasakojimai. Igno grafinis ir tapybinis pasaulis yra ornamentalus, naudoja juodas linijas baltame fone ir baltas linijas juoduose plėmuose. Įvairūs elementai yra jungiami juodų rėmų formose. Rėmų nuobodumui sudrumsti neretai įterpiama siauri rėmeliai su ornamentiniais gėlių, paukščių ar gyvulių siužetais. Tokie Igno medžio raižiniai iš pirmo žvilgsnio lyg primena lietuvių liaudies raižinius, bet arčiau susipažinus aiškiai matai, kad juose nėra lietuvių liaudies raižinių primityvinio elemento. Šis primityvizmas yra išstumtas gana įmantriai stilizuoto jau individualaus ir intelektualaus kūrėjo. Dėl šių stilistinių savybių Ignas yra suformavęs savo veidą ir braižą. Jis nieko dirbtinai nepamėg-džioja, bet kartu natūraliai susigiminiuoja su lietuvių grafikais. Kaip toks, Ignas reikšmingai praturtina ir šiaipjau neeilinį lietuvių grafikų lobyną. Romas Viesulas tikriausiai yra iškiliausias mūsų grafikas, daug dirbęs litografijos technikose ir dėl sėkmingumo sukrovęs nemažą krūvą laurų. Paskutiniame laikotarpyje Viesulas laužiasi į avangardistų grafikų eiles. Suprantama, bando laimę visiškai abstraktinio meno srityje. Dar Romoje būdamas, Viesulas griebėsi spausdinti grafikos darbus neįprasto didumo drobėse. Jam tikriausiai atrodė: jei tapytojai muziejų sieną gali padengti viena didele drobe, kurioje yra pora laimingų spalvinių plėmų, tai kodėl grafikui tos laimės nepaieškoti?
Ieškojimas, nesustingimas, bėgimas su laiku ir nenuilstamas eksperimentavimas šių dienų Amerikos avangardinį meną yra įstūmęs į tokią pačią karštligę, kaip anuo metu išgyveno aukso ieškotojai. Pasakyti, kad menas turi kažkokias funkcijas ir ribas, kurias pasiekęs kūrėjas turi sustoti, būtų tolygu, kad žmogus prarastų kūrybinį alkį ir troškimą. Jei jis tą padarytų, ar dar jį laikytume žmogumi? Viesulas šį kartą išstatė 15 grafinio bareljefo darbų — reljefiškai išspaustų abstrakčių formų anglies pilkumo popieriuje. Kiekvienas iš šių darbų buvo įrėmytas į penkiašonę plastikinę dėžę. Visos penkiolika dėžių buvo sudėtos ant dviejų 12 pėdų pasvirusių paaukštinimų, o centrinėje dalyje jos apšviestos lempa. Bareljefiškai atspaustos plokštės, apšviestos iš vienos pusės, išryškino bareljefą. Šios grafinės plokštės turėjo reprezentuoti senąsias lietuvių raudas, kurios turėjo būti lydimos pritaikytos muzikos. Gaila, reprezentacinį vakarą PLB seimo metu muzika neveikė — sušlubavo elektra. Ant grindų tamsokame salės gale padėti juodai nudažyti paaukštinimai, ant kurių buvo eksponuojamos tamsios reljefinės plokštės, be apšvietimo nedavė pilno vaizdo ir nesukūrė reikiamos nuotaikos. Džiugus faktas, kad Viesulas savo avangardiniam credo išsikovoti turi nepaprastą ryžtą, valią ir talentą. Nesigaili laiko ir išlaidų šiems kūrybiniams eksperimentams realizuoti. Tikimės, kad jis ir ateityje mus stebins savo naujais laimėjimais. Mūsų lietuvių dailės pasauliui šie mūsų dailininkų avangardiniai ieškojimai yra būtini, kaip kūrėjui būtina laisvė, kurią mes turime ir norime naudotis.
Gaila, kad, vasaros karščių išgąsdinti, amerikiečiai dailės kritikai neturėjo progos mūsų pastangas pamatyti ir vertinti. Vytautas K. Jonynas
|
|
|
|