|
|
"TĖVIŠKĖS ŽIBURIAMS" 25 METAI |
|
|
|
Parašė Juozas Girnius
|
Didžioji karo pabėgėlių (DP) imigracijos banga vyko prieš 25 metus (1949). Tuojau pat, tais pačiais metais, pradėjo steigtis iaunimo ansambliai, dramos mėgėjų trupės, mokyklos, laikraščiai etc. Kai kurie dalykai per tą laiką užgeso, bet kai kurie ir išsilaikė. Tad, nors niekas specialiai nepaskelbė šių metų imigracinio įsikūrimo metais (nes ir nebuvo ko tokią sukaktį švęsti), tačiau atskirų sidabrinių sukakčių šiais metais nestokojo. Sunkiai būtų įmanoma visas jas atšvęsti. Bet viena sukaktis tikrai verta platesnio dėmesio: 1949 Kūčių dieną Toronte išėjo pirmasis "Tėviškės Žiburių" numeris. Nuoširdžiai galime šia sukaktimi džiaugtis: šis Kanados lietuvių savaitraštis ne tik išsilaikė, bet ir išaugo į laisvojo pasaulio lietuvių pirmaujantį tos rūšies leidinį. Pradžia buvo sunki. Kanadoje jau ėjo Montrealyje dar senųjų ateivių sukurtas savaitraštis. Perėmus jį naujiesiems ateiviams, pačių jų tarpe susidarė įtampa dėl šio laikraščio krypties. Naujam laikraščiui Toronte leisti buvo įkurta Kanados Lietuvių katalikų kultūros draugija, kurios pirmajai valdybai pirmininkavo B. Sakalas. 1950 m. buvo suorganizuota "Žiburio" spaudos bendrovė įsteigti savai spaustuvei. Šios bendrovės ilgametis pirmininkas buvo A. Rinkū-nas. 1966 m. draugija ir bendrovė susiliejo į vieną Kanados Lietuvių katalikų kultūros draugiją "Žiburiai" (dabar draugijai pirmininkauja P. Bražukas). Naująjį laikraštį globojo Šv. Jono Krikštytojo lietuvių parapijos klebonas kun. Petras Ažubalis. Iš pat pradžių savaitraštis naudojosi parapijos patalpomis. Reikėjo tenkintis rūsiu, kol po penkerių metų buvo pastatytas atskiras priestatas. Šiais metais drauge su parapija "Tėviškės Žiburiai" išsikėlė į vadinamąjį Anapilį Missisaugoj.
Nuo pradžių ligi savo mirties 1961 kovo 9 "Tėviškės Žiburius" redagavo dr. Adolfas Šapoka. Nuo 1954 gegužės mėn. pradėjo talkinti kun. dr. Pranas Gaida - Gaidamavičius. Mirus A. Šapokai, jis perėmė savaitraščio redagavimą. Kurį laiką talkino Antanas Rinkūnas, o nuo 1966 m. antruoju redaktoriumi dirba Vytautas Kastytis.
Kas "Tėviškės Žiburius" daro pirmaujančius tarp laisvojo pasaulio lietuvių tos rūšies spaudos?
Dabartinis savaitraščio redaktorius šių metų spalio 24 numery, skirtame 25 metų sukakčiai, netiesiogiai į šį klausimą yra atsakęs, pabrėždamas, kad "Tėviškės Žiburių" kelias remiasi krikščioniškai lietuviška tradicija, nuo amžių skatinusia visą mūsų tautą eiti ne materialistiniu, o idealistiniu keliu: Juo buvo eita per praėjusius 25-rius metus, juo bus einama ir toliau. Tai sintezės kelias, kuris neišskiria nė vienos gyvenimo srities ar vertybės. Praeityje kai kas bandė įžiūrėti "T. Žiburiuose" vienokį ar kitokį "izmą", vieną ar kitą politinę partiją bei tendenciją, bet visai be pagrindo. Visa tai "T. Žiburi yra svetima. Jų akiratis yra žymiai platesnis — nėra suvaržytas jokių "izmų". tendencijų, apinasrių ir partinių įsipareigojimų. Jiems rūpi visas lietuviškasis gyvenimas — ir pavergtoje Tėvynėje, ir išeivijoje, ir sibirinėje bei rusiškoje tremtyje.
Tai ne tušti žodžiai, bet vykdytas nusistatymas. Nors "Tėviškės Žiburius" paskatino gimti tam tikra įtampa Kanados lietuviuose, naujasis savaitraštis visai nepuoselėjo šios įtampos. Priešingai, stengėsi ją nugalėti, į visus klausimus žvelgdamas su tolerantišku objektyvumu ir protingu nuosaikumu. Neatsitiktinai Kanados lietuvių bendruomenėje lietuviškasis darbas darniai dirbamas. Nė pavergtosios tėvynės rūpesčiais sielojimasis Kanados lietuviuose nesukėlė tokios krizės, kaip prieš kelis metus Australijoje. Kanadoje nevyksta ir toks vienų prieš kitus kiršinimas, kaip tai daro tam tikra JAV lietuvių spaudos dalis.
"Tėviškės Žiburių" idėjinė kryptis aiški, bet plati. Lietuviškumo neribojama kuria nors partine tendencija, nes išeivinėmis sąlygomis tai ir būtų beprasmiška. Krikščioniškumo taip pat nematuojama tik priklausymu specifiškai katalikiškoms organizacijoms pagal nelemtai pas mus susidariusią organizacinę "kataliko" sąvoką. "Tėviškės Žiburiai' lygiai informuoja ir apie katalikiškąją organizaciją ateitininkus, ir apie skautus, kuriuose yra ir nekatalikų. Laikydamasis ekumeniškai suvokiamo krikščioniškumo, savaitraštis skiria vietos ir evangelikų gyvenimui. Galima neperdėtai sakyti: nors ir būdami krikščioniškos dvasios laikraštis, "Tėviškės Žiburiai" yra visiems atviri. Dėl to, tur būt, jiems pavyko sutelkti daug gausiau ir įvairių nusistatymų bendradarbių, negu kuriam kitam mūsų laikraščiui.
Tolerantų platumą "Tėviškės Žiburiuose" atitinka ir gyvenimiškasis aktualumas. Atsiliepiama į visus gyvenimo iškeliamuosius klausimus ir ieškoma į juos blaivaus sprendimo. Nesigundoma laikrašti "gyvinti" polemikomis, bet pozityviai motyvuojami atitinkami nusistatymai. Šiuo atžvilgiu, kaip matyti iš Chicagos dienraščių, mūsų spauda yra tarp Scilės i r Charibdės: arba be jokios atodairos vedama "kova" ligi iš galvos kraustymosi, arba renkamasi tyla, kad nebūtu sudaroma proga dar daugiau erzelynės sukelti. "Tėviškes Žiburiai" turi drąsos pasisakyti ir tais atvejais, kai mažiau rizikos būtų rinktis tylą. Nors ir sakoma, kad tyla yra gera byla, dažnai ji tik tylintjjį apsaugo, bet ne reikalui patarnauja.
Taip pat labai teigiamai reikia vertinti "Tėviškės Žiburių" pastangą savo skaitytojus kiek galima plačiau informuoti tiek apie laisvojo pasaulio, tiek apie Lietuvos gyvenimo svarbesniuosius visuomeninius bei kultūrinius įvykius. Atskiri savaitraščio skyriai, kur glaustai pateikiama tokia informacija, iš redakcijos pareikalauja daug darbo, bet užtat laikraščiui ji teikia svori — iš Kanados lietuvių savaitraščio daugiau ar mažiau jį daro visos lietuviškosios išeivijos laikraštį.
Pagirtinas "Tėviškės Žiburių" rūpinimasis ir lietuviškąja knyga. daug daugiau dedama recenzijų, negu kituose panašiuose laikraščiuose. Bet drauge tai yra ir savaitraščio "Achilo kulnis". Kadangi rimtų literatūros kritikų daug neturime ir sunku jų prisišaukti, tai ir verčiamasi daugiausia tais, kurie lengvai gaunami. Kalbame apie grožinę literatūra. Kitiems veikalams aptarti paprastai pasirūpinami kompetentingi recenzentai.
Daugiau, negu kitiem mūsų leidiniams, patvariai stengiantis, "Tėviškės Žiburiams" sėkmingiau vyksta ir jaunųjų pajėgų brandinimas jaunimo skyriuje. Tai žada vilčių ateičiai, kurios ir linkime kaip galima ilgesnės. Redaktorius kun. dr. Pr. Gaida teisingai pabrėžė, kad mūsų spauda remiasi "ne komerciniu pradu, o idealizmu", kuris "daug pakelia, nes neklausia, ar laikraščio leidimas finansiškai apsimoka", kuris "dalyką matuoja ne doleriu, o idėjiniu mastu".
Tai šventa teisybė — nenuginčijama. Tekelčiau klausimą dėl "spaudos darbuotojų ir skaitytojų" idealizmo. Skaitytojams nereikia jokio idealizmo laikraščiui užsisakyti. Kai jau ir laikraščio ar žurnalo užsiprenumeravimą pradėsime laikyti idealizmu, tai neberegėsime šio žodžio prasmės. Idealizmo žodį vartoti galima pradėti taikyti tik spaudos platintojams (ypač "bekomisiniams"). Dar labiau šis žodis taikintinas bendradarbiams, rašantiems be honoraro ar tik už "simbolinį" honorarą. Yra idealizmo visuose spaudos darbuotojuose, nuo spaustuvės darbininkų ligi administratorių, kai nereikalaujama "unijinio" atlyginimo, o pasitenkinama lietuviškuoju. Lietuviškomis sąlygomis visų redaktorių darbas remiasi idealizmu. Ir dėl to, kad dirbama pusvelčiui, kai normaliai redaktoriaus darbas yra brangus. Ir dėl to, kad mūsų redakcijose vienam žmogui tenka dirbti kelių žmonių darbą (palyginkime mūsų redakcijų "štabus" su vietinių laikraščių štabais). Mūsų sąlygomis dirbti redaktoriaus darbą — tai tiesiog save alinti. Be idealizmo tokiam savęs alinimui negali būti ryžtamasi. "Tėviškės Žiburių" atveju tenka kalbėti ne tik apie jų redaktorių idealizmą, bet ir tikrą aukojimąsi. Kai redaktoriauja žmogus, žurnalistini darbą laikantis jam tikrai savu ir dėl to neturintis kitų užmojų, jis parodo savo mėgiamą darbą daugiau vertinąs už pinigus. Betgi "Tėviškės Žiburių" abu pagrindiniai redaktoriai — ir A. Šapoka, ir Pr. Gaida — atėjo į savo darbą ne kaip žurnalistai. Jie abu — mokslo žmonės, Imdamiesi redaktoriaus darbo, jie ne tik savo idealizmą paliudijo, bet ir tam tikra prasme save pačius paaukojo. Abiems jiems visai tinka tie žodžiai, kuriuos kadaise prof. St. Šalkauskis rašė redaktoriui prof. Pr. Dovydaičiui, kad šis padarė "auką iš savo asmeninės ambicijos", būtent, "iš savo kūrybinių ambicijų" (Židinys, 1936, Nr. 7, p! 420; Ateitis, 1936, Nr. 12, p. 479). Profesorius A. Šapoka buvo vienas iš pačių talentingiausių istorikų, kuris mūsų tautai buvo dovanotas. Archyvinių šaltinių tyrinėtoju daug kas gali pasidaryti. Bet tai tik sąlyga istoriko darbui. Turėti kritinį ir drauge sintetinį žvilgį archyvinei medžiagai perkurti reikia ir istorikui, nemažiau kaip poetui, būti "gimusiam". Tokiu istoriku buvo gimęs A. Šapoka. Nelemtis jam buvo eg-zilis. Juo labiau nereiškė jam išganymo redaktoriaus darbas. O tam darbui jis čia skyrė visą laiką — daugiau kaip vienuolika metų. Penkerius metus teko dirbti tokiame rūsyje, kurį aplankęs prel. M. Krupavičius tarė A. Šapokai: "Mano buvusios klebonijos bulvių rūsys Suvalkų Kalvarijoj buvo geresnis". Be abejo, tai nestiprino Šapokos sveikatos, nekalbant apie redaktorinį laiko užėmimą, kurį to darbo nedirbusiam sunku ir įsivaizduoti. Per tuos daugiau kaip vienuolika metų savoje srityje A. Šapoka tegalėjo iš atsivežtųjų universitete skaityto kurso užrašų spaudai parengti veikalą Senasis Vilnius, išleistą jau
Kun. dr. Pr. Gaida, "T. Ž." antrasis red. nuo 1954 ir vyr. red. Nuotr. S. Dab- nuo 1966 m. kaus ("T. Ž". 25 m. sukakties minėjime 1974. X.27)
Vytautas Kastytis, "T. Ž." antrasis redaktorius nuo 1961 m. po mirties, 1963 m. Šio veikalo užsklandoj S. Sužiedėlis, užsiminęs VLIKo Rytų komisijos A. Šapokai užsakytą Lietuvos rytinių sienų studiją, rašė: "Gaila, kad nebesuspėjo užbaigti (kokia gi galėjo būti sparta, kartu velkant redaktoriaus naštą? — J. G.). Dar labiau gaila, kad per vėlai susiprasta patelkti Lietuvos ugdytus specialistus jų išmoktam darbui, kuris tik mūsų tautai tėra reikalingas ir būtinas ... Ir A. Šapoka buvo paliktas savam likimui — nepatelktas ir neaprūpintas tam darbui, kuriam labiausiai buvo pasiruošęs" (S. Sužiedėlio str. apie autorių A. A. Šapokos knygoj "Senasis Vilnius", 1963, p. 298).
Kun. dr. Pranas Gaida-Gaidamavičius taip pat yra mokslo žmogus. Dar klierikas (kunigu įšventintas 1937 m.) pasireiškė spaudoj. Karo ir pokario metais jis studijavo teologiją ir filosofiją Muensterio, Freiburgo ir Br. ir Louvaino universitetuose. Daktaro laipsnį įsigijo teologijoj, bet savo interesu yra daugiau filosofas. Nemaža turime doktorizuotų kunigų (net ir dvigubai), bet Pr. Gaida jų tarpe pirmauja savo kūrybiškumu kaip autorius trijų veikalų. 1951 jis išleido egzilio problemą svarstančią knygą Išblokštasis žmogus, 1954 išėjo žmogiškosios pilnatvės viziją teikianti knyga Milžinas, didvyris, šventasis, 1961 paskelbė religijos filosofijos knygą Didysis nerimas. Tačiau vėliau nebesulaukėme jo naujų knygų — ne dėl to, kad būtų išsekęs jo kūrybiškumas, bet dėl to, kad jo kūrybinę energiją sugėrė redaktoriaus darbas. Nuo 1954 jis tik iš dalies talkino A. Šapokai "Tėviškės Žiburiuose", tad ir galėjo dar savo trečiąją knygą parengti. Bet 1961 m. iis perėmė "Tėviškės Žiburių" pagrindinio redaktoriaus pareigas, kurios nepalieka laiko rašyti knygoms. Vietoj jų savaitraščio skaitytojai kone kiekviename numeryje skaito jo vedamuosius. Šių metų pradžioje (sausio 26) kun. dr. Pr. Gaida sulaukė 60 metų amžiaus. Iš tos metų kapos jis dvidešimt metų paaukojo "Tėviškės Žiburiams". Atmetus augimo, brendimo ir gyvenimui rengimosi dvidešimt metų, tai sudaro pusę jo kūrybinių metų laiko. Iš tiesų, tai jo, kaip mokslo žmogaus, tikrai didelė idealistinė auka.
Tokios redaktorių A. Šapokos ir Pr. Gaidos aukos dėka "Tėviškės Žiburiai" galėjo eiti visą amžiaus ketvirtį tokio lygio savaitraščiu. Brangi tai kaina, apie kurios didumą gal net daugelis pačių "Tėviškės Žiburių" skaitytojų vardu ar yra kada pagalvoję. Panaši auka buvo profesoriai J. Brazaitis ir S. Sužiedėlis "Darbininko" redakcijoj. Tokia pat auka įgalino ir Lietuvių Encuklopedijos išleidimą. Juozas Girnius
|
|
|
|