Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Širdis iš granito (R. Spalis) PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Arv. R.   
R. SPALIS: Širdis iš granito. Romanas. Išleido Viltis. Cleveland. 1979 m. 380 psl. Kaina 10 dol.

Šiuo romanu R. Spalis priartėja prie savo "Vienos kartos istorijos ciklo" pabaigos. Jį pradėjęs populiaria apysaka "Gatvės berniuko nuotykiai", atkakliai tęsė apysakomis Ant ribos" ir "Alma Mater", romanais "Rezistencija" bei "Mergeitė iš geto", o po "Širdies iš granito" žada užsklęsti romanu "Auksinio saulėlydžio gundymai", kuris "atskleis visų pagrindinių veikėjų likimą išeivijoje ir likusių Lietuvoje". Jo aprašomoji karta vaidino labai svarbų vaidmenį atsikūrusios Lietuvos raidoje, pergyveno jos džiaugsmus ir ir didžiąsias nelaimes; iš tikrųjų jos pergyvenimų užtektų keliolikai epopėjų. Pasišaudamas būti šios kartos kronikininku, Spalis plačiai užsimojo.

Širdyje iš granito" Spalis atveda savo veikėjus į ypatingą laikmetį, i Lietuvą vos antrajam pasauliniam karui pasibaigus. Okupacinė valdžia bando smurtu paklupdyti nepaklus-| tautą, miškuose plinta partizaninis sąjūdis, visa Lietuva agonijoje. Ryžtas priešintis pinasi su prisitaikymo pagunda, maitinasi tada dar gyva viltimi, kad netrukus sąjungininkai susikirs su Rusija. Pro tokį epochos brūzgyną kelią skinasi rezistentai Alėjūnas ir Sereika, studentė Valaitytė, Rusijoje gimęs Karalaitis, MGB kapitonas Vaitas ir kiti.

Autorius savo uždavinio ėmėsi su deramu rimtumu. Jis, matyti, studijavo laikmečio šaltinius: partizaninės kovos dokumentus, dalyvių atsiminimus, perbėgusių Maskvos agentų pareiškimus. Romane yra įdomių konspiracinių detalių, pasigirsta autentiškos to meto rezistencijos problemos. Autoriui kartais pavyksta užčiuopti laikmečiui būdingą įtampą ir nežinią. Deja, visa tai užtvindo melodramos ir trafaretinio patoso sriautas, kuriame pasijunta skęstąs ir pats skaitytojas.

Viena didžiausių romano silpnybių yra jo veikėjai. Nepakankamai individualizuoti, jie primena autoriaus stumdomas marionetes. Štai Karalaitis, Rusijoje užaugęs, tėviškės ieškąs lietuvis, kuris vėliau pasirodo esąs saugumiečiu. Skaitytojui niekada netenka pažvelgti į jo vidų. Antroje romano dalyje jis staiga pasikeičia; mes sužinome, kas jis per vienas, ir tai viskas. O kai autorius mus nuveda į savo veikėjo vidų, kaip Vaito atveju, pasekmės dar blankesnės. Vaitas galėjo būti labai įdomus individas: šiuolaikinis Konradas Valenrodas, kankinamas dostojęvskiškos dilemos. Nors iš dalies ir nusivylęs komunizmu, jis lieka komunistų partijos nariu, nes nori padėti savo tautai. Kuo greičiau NKVD palauš pasipriešinimą, samprotauja jis, kuo greičiau bus išrauta "masinė laisvės iliuzija", tuo daugiau vilties tautai fiziškai išlikti. Bet užuot meniškai apipavidalinęs Vaito vidinę kovą, autorius pasitenkina žurnalistiniu apibendrinimu: "Stojo į komunistų partiją, siekdamas lygybės, kovodamas prieš išnaudojimą, ir ką jis radęs Rusijoje? Dar didesnį išnaudojimą, dar didesnę nelygybę" (93 psl.). Negyvuose Vaito vidiniuose monologuose payra ir sintaksė: "Tik vietoje sovietams, jie turėtų teikti militarinę pagalbą okupuotiems kraštams, ypač remiant juos oro pajėgomis" (42 psl.).

Antraeiliai romano veikėjai dažnai pavirsta karikatūromis, kaip "bernas" Dangolis. Stereotipinis žydas gydytojas ("žydas, išduos") atrodo išžengęs tiesiai iš Anatolijaus Kairio antisemitinės bufonados "Po Damoklo kardu".
Laikraštinis, deklamacinis dialogas užpildo eilę romano puslapių. Net ir mirtinio pavojaus akivaizdoje teigiamieji veikėjai plepa, gudragal-viauja. Alėjūnas, vos beatsipeikėjęs ir nežinodamas, ar jo kūne tebėra sveika vieta, taip kreipiasi į savo nepažįstamą slaugę: "Gerbiamoji, ar be žaizdos pety, yra dar kas sulaužyta, sutriuškinta?" (65 psl.). Net kai persekiojamų herojų gyvybė pakimba ant siūlo ir išeikvota sekundė gali nulemti jų likimą, jie nenustoja sakę ilgų kalbų, lyg būtų ne pokarinėje Lietuvoje, o išeivijos Vasario 16 d. minėjimuose. Dalykai nepagerėja ir kai autorius pagaliau nutildo savo veikėjus ir pats perima pasakojimo giją: "Toji nežmoniška santvarka ardo ir ardė šeimas, blaško ir blaškė išraudama šaknis, viską skandindama rusiškame katile, šovinizme" (24 psl.). Teisybė, bet ne literatūra. Autoriaus užduotis pademonstruoti, kad taip yra, o ne pasitenkinti deklaracija. O rašyti, kurti vaizdą, jis sugeba, kaip rodo ir ši nuotaikinga detalė: "Kažkur suskambėjo plakamas dalgis ir, lyg susigėdęs savo ankstumo, nutilo, palikdamas virpantį, blėstantį aidą" (171 psl.).

Romano veikėjų veiksmai ir mintys nesiriboja kova bei konspiracija. Beveik kiekviename žingsnyje partizanų, rezistentų keliai kryžiuojasi su jų praeities meilių trikampiais ar net keturkampiais. Tokia situacija psichologiškai pagrįsta: tarp ginklų, aistros netyli, kaip mūzos, bet dar karščiau suliepsnoja. Negerai tik, kad tuose geometriniuose sugrupavimuose per aiškiai matoma autoriaus ranka, per daug sutapimų. Ir štai kaip autorius kalba apie meilę: "Ar Alėjūnui žėrėjusi kibirkštis visai išblėso Nijolės širdyje, užlieta Karalaičio tirpdančių akių, ar dar ne? Ar kilus audrai, jos vėjai galėtų įpūsti užbertas kibirkštis pelenuose, ar ne?"

Nepavyksta autoriui ir įtikinti skaitytojo, kad tie veikėjai kovoja, mylisi, žūna konkrečioje pokario Lietuvoje. Romano aplinka perdėm abstrakti, pasigendi būdingųjų smulkmenų, epochos "kvapo", vienkartinio Vilniaus ar provincijos miestelio skonio. Nors autorius turi neabejotinų gabumų intrigai pinti, romano sąranga padrika, ištįsę epizodai rieda į visas puses, lyg nežinodami bendro tikslo.

Gal "Širdį iš granito" reikėtų klasifikuoti kaip populiarų nuotykių romaną. (Sudiev, Balzakai; sveikas, Durnas). Jį vertindami pagal to žanro reikalavimus, pasigendame struktūrinės drausmės, intrigos apvaldymo, veiksmo tiesiogiškumo. Kaip rezistencijos epopėja, jis per daug paviršutiniškas — be pakankamo gylio ir pločio.

1945-1952 metų laikmetis Lietuvoje tebelaukia savo pilnutinės meninės išraiškos. Tėvynėje jis tebėra įspraustas į melagingą schemą, kuri neleidžia išsakyti visumos; nuo
tos schemos galima daugiau ar mažiau nutolti, bet neįmanoma visai išsivaduoti. Išeivių rašytojų pastangas tą laikmetį atkurti dažnai riboja fizinis ir psichologinis nuotolis, kuriam įveikti neužtenka patriotinių sentimentų ar gerų intencijų. R. Spalis savo romano epochą studijavo, ją nuoširdžiai jaučia, save identifikuoja su savo kartos veikėjais
ir tauta. Tačiau visos tos savybės nepakankamas pakaitalas literatūros menui. Arv. R.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai