Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
DAKTARAS JONAS BASANAVIČIUS LIETUVOS SOSTINĖJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė GRAŽUTĖ ŠLAPELYTĖ - SIRUTIENĖ   
Šįmet, švenčiant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šventę, buvo prisiminta ir kitą neeilinė istorinė sukaktis: prieš 50 metų vasario 16 išsiskyrė iš gyvųjų tarpo didis tautinio atgimimo kėlėejas, nepriklausomybės akto signataras daktaras Jonas Basanavičius. Be to, pernai, 1976.XI.23, suėjo 125 m. nuo dr. J. Basanavičiaus gimimo. Taigi minėtina dviguba sukaktis vieno iškiliausių Lietuvos vyrų.

Nelengva rašyti apie Basanavičių trumpą apybraižą kultūros žurnale, nes Basanavičius buvo tokia plačiašakė asmenybė, jo veiklos sritys taip įvairios, jo darbai tokie svarūs, kad vien kruopšti enciklopedinių žinių santrauka sudarytų geroką puslapių skaičių. Bet tai būtų tik faktų, datų, veikalų registracija. O tai visa arba pakankamai ži:noma, arba besidomintiems nesunkiai prieinama. Daktaras Jonas Basanavičius daugumai mūsų yra jau tik istorinis asmuo, apgaubtas beveik legendarine aureole — tai didelės pagarbos vertas Lietuvos patriarchas. Tačiau tie, kurie turėjo progos gyvą Basanavičių iš arčiau stebėti, nors trumpai su juo pabendrauti, pasikalbėti, išgirsti jo paskaitą ar būti jo globojamos lavinimosi kuopelės nariais, Basanavičių mini daug šilčiau, intymiau, nes jo imponuojantis asmuo, kad ir kuklių vaikiškų ar jaunuoliškų prisiminimų fone, įgauna ryškesnes, gyvenimiškesnes dimensijas.

Retėjant tos kartos, kuri dar prisimena Basanavičių, gretoms, gal būtų prasminga šių sukakčių proga paminėti Basanavičių jo Vilniuje išgyvento laikotarpio rėmuose. Vilniuje jo pėdsakai mažiausiai laiko dulkių užpustyti, ten jis intensyviai dirbo, kovodamas dėl lietuvių kalbos teisių, rūpindamasis lisLuvių švietimu ir Lietuvos laisve, ten jis kaupė, o per karus besikeičiant Vilniaus okupantams, globojo ir išsaugojo didelį kultūrinį lobį — Lietuvių mokslo draugijos rinkinius. Vilniuje Mokslo Akademijoje ir dabar tebėra jo darbo kambario ekspozicija ir jo archyvai. Pagaliau ten ir jo palaikai ilsisi senose Rasų kapinėse po kukliu, bet visad gėlėmis, rūtomis ar Vilniaus verbomis papuoštu paminklu.
Vis dėlto, prieš rašant apie Basanavičių Vilniuje, reikia nors prabėgom žvilgterėti į jo ankstyvesnį už Lietuvos ribų praleisto gyvenimo dvidešimtpenkmetį.

Dr. Jonas Basanavičius savo gyvenimo brandžiausius metus išgyveno - užsienyje, daugiausia Bulgarijoje, kur jis, baigęs Maskvoje mediciną, mokslo draugo kviečiamas, išvyko gydytojauti. Ten jis su entuziazmu veržte veržėsi į įvairias gyvenimo sritis: uoliai dirbo kaip gydytojas, kelių ligoninių direktorius, rašė medicinos klausimais, dalyvavo Bulgarijos kultūrinėje, visuomeninėje ir politinėje veikloje, domėjosi bulgarų praeitim ir etnografija.

Dr. Jonas Basanavičius pasireiškė ir kaip mokslininkas, ypač savo etnografine studija apie Lom Palankos departamento sanitarinę padėtį 10 metų laikotarpyje. Šis veikalas, išspausdintas 1891 m., buvo ne tik bulgarų, bet ir kitų tautų mokslininkų itin gerai įvertintas. Be to, dr. J. Basanavičius studijavo bulgarų kalbą, praeitį, etnografiją, archeologiją, darė antropometrinius tyrinėjimus ir tais klausimais rašė spaudoje. 1891 m. jam buvo suteikta Bulgarijos pilietybė. Šalia tų visų darbų dr. J. Basanavičius daug važinėjo po Europą ir išnaudojo kiekvieną progą istoriniams, archeologiniams, etnografiniams, filologiniams bei tautosakos tyrinėjimams. Jis ieškojo lietuvių tautos kilmės ir rinko įrodymus savo vadinamajai trakų - frigų hipotezei pagrįsti. Per visą tą laiką jis palaikė glaudžius ryšius su Lietuva, su lietuviais tėvynėje ir už jos ribų — Prūsų Lietuvoje ir JAV.

Pagrindinė priežastis, kodėl dr. J. Basanavičius taip ilgai išgyveno svetimuose kraštuose, buvo jo intensyvi kova dėl lietuvių kalbos teisių, dėl Lietuvos savarankiškumo. Jo įsteigtas, redaguojamas ir Prūsų Ragainėje leidžiamas pirmasis tautinės minties lietuviškas laikraštis "Aušra" buvo spaudos draudimo metais Sibiru baustinas nusikaltimas.

Tik panaikinus 1904 m. spaudos draudimą, dr. J. Basanavičiaus nusikaltimai prieš rusų caro valdžią neteko pagrindo. Tačiau jis ir tąsyk negavo leidimo grįžti į Lietuvą, nors nekartą buvo kreipęsis į Rusijos užsienio reikalų ministeriją, prašydamas amnestijos. Po rusų - japonų karo, prasidėjus Rusijoje neramumams, o taip pat ir Lietuvoje bruzdėjimui, siekiant didesnės laisvės, dr. J. Basanavičius, nesulaukęs leidimo, 1905 m. ryžosi galutinai grįžti į Lietuvą.

Grįžta pačiu laiku — į didžiausią tautinio -revoliucinio sujudimo įkarštį. Grįžęs pastoviai įsikuria Vilniuje ir čia išgyvena likusįjį savo amžių, uoliai dirbdamas įvairiuose lietuviškojo darbo baruose. Pirmąją dieną Vilniuje dr. J. Basanavičius, kaip jis pats rašo, neiškentė neaplankęs Lietuvos praeities simbolio — Gedimino kalno.

Pasižymėjęs gydytojas, organizatorius, administratorius, eruditas, tikras vakarietis, turįs patyrimo visuomeniniame ir politiniame darbe, dr. J. Basanavičius tuoj pat Vilniuje tampa lietuviškosios veiklos spiritus movens. Nors jau su palaužta sveikata — įkyrių, skaudžių chroniškų ligų kamuojamas, jis imasi darbo su entuziazmu, tiesiog su jaunatvišku užsidegimu.

1905 m. Didžiojo Vilniaus seimo idėja, jo organizavimas, redagavimas atsišaukimo į lietuvių tautą, sunkus seime pirmininkavimas (dėl aštrių nuomonių skirtumų, revoliucinių nuotaikų), memorandumo dėl Lietuvos autonomijos paruošimas — tai pirmieji dr. J. Basanavičiaus svarbūs darbai, vos jam grįžus į Lietuvą.
Po Didžiojo Vilniaus seimo prasidėjus jo veiklesnių dalyvių areštams, dr. Basanavičius pasisaugodamas išvyko iš Vilniaus. Kurį laiką buvo Petrapilyje, vėliau Kaune. Petrapilyje susipažino su Dvasinės akademijos lietuviais profesoriais, stud. K. Būga, A. Voldemaru, su rusų akademikais A. Šachmatovu, F. Fortunatovu, N. Miliukovu. Su jais Basanavičius svarstė Lietuvos autonomijos, lietuvių mokyklų ir kitus reikalus. Kėlė ir įrodinėjo Lietuvos autonomijos reikalą konstitucinės demokratu partijos centro komiteto specialiai lietuvių reikalams skirtame posėdyje. Grįžęs į Lietuvą, Basanavičius aktyviai dalyvavo atstovų į Rusijos valstybės dūmą rinkimo akcijoje. Aprašinėjo rinkimų eigą "Vilniaus Žiniose". Su juo nekartą tarėsi lenkų, rusų, žydų, gudų atstovai.

1906 m. dr. J. Basanavičius redagavo visuomenės, politikos, mokslo ir literatūros dvisavaitinį laikraštį "Lietuvį", skiriamą Vilniaus srities lietuviams. Jis atidarė ir pirmąją lietuvių dailės parodą Vilniuje, kaip tos parodos rengimo komiteto pirmininkas. Jo rūpesčiu ir pastangomis 1907 m. Vilniuje buvo įsteigta lietuviška dviklasė mokykla. Dr. J. Basanavičiui taip pat rūpėjo ir ekonominė lietuvių gerovė — jis buvo vienas iš steigėju ir stambių akcininkų prekybos ir pramonės bendrovės "Vilijos", kuri 1910 m. atpirko iš inž. P. Vileišio ūkio mašinoms gaminti fabriką.
Bendrovės vadovybė, norėdama padidinti lietuvių gyventojų skaičių Vilniuje, darban priimdavo tik lietuvius darbininkus ir juos įjungdavo įmonės dalininkais ir įmonės pelno paskirstyman.

Pasaulinis karas užklupo dr. J. Basanavičių Berlyne, po sunkios pūslės akmenų operacijos. Šiek tiek nuo operacijos atsigavęs, jis vargais negalais grįžo į Lietuvą. Vokiečiams veržiantis į rytus ir artėjant prie Lietuvos, daug lietuvių pasitrauki į Rusiją, bet Basanavičius liko Vilniuje. Čia suplūdo minios karo pabėgėlių. Vokiečių okupacijos metu Vilniaus gyventojams teko patirti skurdo, vargo ir net bado daugiau, negu kitose Lietuvos dalyse. Ir Basanavičius sunkiai vertėsi, tačiau jis nepaliovė rūpintis lietuvių reikalais. Vilniuje likę lietuviai nuolat rinkdavosi naujai iškilusių problemų švaistyti. Basanavičius visur dalyvavo, jam tekdavo nuolat vadovauti delegacijoms, rašyti okupacinei valdžiai protestus, memorandumus, rūpinantis lietuviais. Kilus Rusijoje revoliucijai, baigiantis karui, vokiečių rytų fronto vadas pagaliau leido sušaukti lietuvių atstovų konferenciją Vilniuje. Ją atidarė dr. J. Basanavičius. 1917.IX.23 išrinko 20 narių tarybą, kuriai ir teko garbingas vaidmuo paskelbti Lietuvos valstybės atstatymą.

1918 m. vasario 16-ją buvo apvainikuotos lietuvių, per daugelį metų siekusių Lietuvai laisvės, pastangos. Dr. J. Basanavičiui tai buvo pati iškiliausia jo gyvenimo diena: jis, kaip vyriausias amžiumi Lietuvos Tarybos narys, iškilmingai paskelbė — perskaitė Lietuvos valstybės atstatymo aktą ir pirmasis jį pasirašė. Gi po devynerių metų vasario 16-ji jau buvo lemtingiausia diena: 1927 m. laisvoje Lietuvoje ir pavergtame Vilniuje iškilmingai švenčiant Lietuvos nepriklausomybės šventę, dr. J. Basanavičius iškeliavo amžinybėn. Likimo buvo lemta, kad dar viena vasario 16-ji gyvenime buvo skaudaus asmeniško pergyvenimo diena: 1889 m. vasario 16 d. Bulgarijoje, Lem Palankoje numirė jo jauna mylima žmona Ellė, su kuria jis buvo išgyvenęs nepilnus 5 metus.

1918 - 1920 metų audringame laikotarpyje, besikeičiant Vilniaus šeimininkams, vykstant kovoms tiesiog Vilniaus gatvėse, Basanavičius ir toliau ištikimai ėjo Lietuvos "neakredituoto konsulo" pareigas Vilniuje, besirūpindamas lietuviais, gindamas jų teises.

Dr. J. Basanavičius buvo suvalkietis (gimęs Ožkabalių k., Bartininkų vis., Vilkaviškio aps.), tačiau norėtųsi jį tam tikra prasme vadinti ištikimiausiu vilniečiu: jis Vilniuje pastoviai gyveno nuo 1905 m,, nuo pat grįžimo iš Bulgarijos. Jis Vilniuje dirbo, siekdamas Lietuvai nepriklausomybės, jis ir lenkų okupacijos metu iš Vilniaus nepasitraukė ir iki pat mirties su likusiais Vilniuje lietuviais vargo, kovojo dėl lietuvybės išlaikymo, jos gaivinimo Vilniaus krašte. Tur būt, viena iš lemiančių priežasčių, kad jis nepaliko Vilniaus, nepersikėlė į nepriklausomą Lietuvą, buvo Lietuvių Mokslo Draugija, kurios jis buvo steigėjas, jos rinkinių teikėjas, nuolatinis pirmininkas bei visų reikalų tvarkytojas.

Dr. J. Basanavičius, dar būdamas studentu, kėlė mintį kurti lietuvių mokslininkų draugiją. Vėliau, 1882 m., jis savo straipsnyje "Lietuviškoje Ceitungoje" karštai rėmė J. Sauerveino mintį steigti Prūsų lietuviams "Lietuvišką mokslo draugystę". Bet tą jo ilgai brandintą idėją pavyko įgyvendinti tik jam grįžus į Lietuvą. Dr. J. Basanavičiaus iniciatyva 1905 m. Vilniuje buvo sukviestas 20 kultūrininkų pasitarimas mokslo draugijos steigimo reikalu. Jam vadovaujant buvo paruošti d-jos įstatai, kurie tik 1907 m. buvo patvirtinti. Ir pagaliau 1907.IV.7, sušaukus steigėjų susirinkimą, buvo įkurta Lietuvių mokslo draugija, kuri per keliolika metų buvo vieninteliu Lietuvos mokslo tyrinėjimo centru. Basanavičius per visą savo likusį gyvenimą buvo neatskiriamai susijęs su šia dr-ja, ji buvo jo didysis rūpestis, antrieji namai. Jai perleido savo biblioteką, rinkinius; dažnai važinėdamas po Lietuvą pats kasinėjo piliakalnius, senkapius ir dėžėmis gabeno į draugiją archeologines iškasenas, gautus archyvus, tautodailės dirbinius. Net jo Bulgarijoje, Varnoje, prisijaukintos gražuolės pelėdos iškamša rado vietelę kukliose d-jos patalpose. LMD-jos įsteigimas ir nuolatinis dr. J. Basanavičiaus raginimas spaudoje ir laiškais kaupti LMD-je Lietuvos kultūrinį turtą rado pritarimo ir atgarsio lietuviuose: didėjo biblioteka, archyvas, muziejus, rankraštynas, etnografiniai, archeologiniai ir kt. eksponatai.

Dr. J. Basanavičius, nuo jaunystės pradėjęs užrašinėti liaudies dainas, per visą gyvenimą rinko, tyrinėjo, ragino kitus rinkti ir jam siųsti, ruošė spaudai ir išspausdino tūkstančius dainuojamos ir pasakojamos tautosakos kūrinių. Basanavičiaus ir jo talkininkų pastangomis LMD-je buvo sukauptas labai didelis tautosakos rankraštynas. Nepasitenkindamas užrašyta tautosaka, Basanavičius 1909 m. Berlyne nupirko LMD-jai brangų fonografą. Nuo to laiko pradėjo įrašinėti liaudies dainų, raudų melodijas.

Dr. J. Basanavičius užmezgė ryšius su užsienio mokslo d-jomis bei atskirais svetimtaučiais mokslininkais, keliolika jų buvo išrinkti LMD-jos garbės nariais (A. Bezzenbergeris, J. Baudouin de Courtenay, F. Fortunatovas, A. Šachmatovas, A. Prochaska, T. Wroblewkis ir kt.).

1907 m., dar prieš įsisteigiant LMD-jai, dr. J. Basanavičius pradėjo leisti žurnalą "Lietuvių Tautą", skirtą Lietuvos istorijai, etnografijai, lietusių kalbai, tautosakai ir kitai lituanistikai nagrinėti. Įsisteigus LMD-jai, buvo sudaryta redakcinė komisija jos raštams leisti, ir žurnalas "Lietuvių Tauta" tapo LMD-jos organu. Basanavičius vedė plačią korespondenciją, telkdamas "Lietuvių Tautai" bendradarbius, LMD-jos metiniams suvažiavimams paskaitininkus — lietuvius ir svetimtaučius mokslininkus. "Lietuvių Tautoje", kuri buvo leidžiama beveik trisdešimt metų, išspausdinta daug vertingos lituanistinės medžiagos.

Dr. J. Basanavičiui per visą amžių rūpėjo lietuvių kalbos dalykai. Jis ją tyrinėjo, lygino su ja sen. trakų kalbos likučius ir tuo būdu bandė paremti savo teoriją apie lietuvių tautos giminystę su trakais - frigais. Atgavus spaudą, iškilo reikalas norminti, vienodinti, gryninti lietuvių kalbą. Basanavičius palaikė glaudžius ryšius ne tik su lietuviais, bet ir su svetimtaučiais kalbininkais. LMD-jos leidinių kalbą prižiūrėjo ir taisė kalbininkai — jos leidinių redakcinės komisijos nariai. Įdomi yra Basanavičiaus korespondencija su JAV lietuviais A. Olšausku ir K. Jurgelioniu, kurie 1911 m. buvo sumanę leisti lietuvišką enciklopediją. Basanavičius apsiėmė telkti enciklopedijai bendradarbius Lietuvoje, tačiau vienas iš pagrindinių jo reikalavimų buvo, kad enciklopedijos kalba ir rašyba nesiskirtų nuo Lietuvoje leidžiamų laikraščių, ypač nuo "Vilties" kalbos, ir kad visus enciklopedijos straipsnius peržiūrėtų ir jų kalbą taisytų kalbininkai — K. Būga ir dr. J. Šlapelis.

LMD-ja rūpinosi ir Lietuvos senovės paminklų apsauga. 1908 m. buvo daromi žygiai, kad būtų išsaugotos Trakų, Lydos ir kitų pilių liekanos. 1911 m. Vilniaus miesto magistratas buvo sumanęs Gedimino (Pilies) kalną panaudoti vandentiekio reikalams, įrengiant ten vandens rezervuarą. Basanavičius LMD-jos vardu parašė protesto raštą magistratui ir memorandumą kompetentingiems šioje srityje asmenims bei įstaigoms, pagaliau ir pats, LMD-jos įgaliotas, buvo nuvykę; į Petrapilį pas Imperatoriaus archeologų komisijos pirmininką. Byla buvo laimėta — buvo uždrausta pilies kalną žaloti.

Daugėjant LMD-jos rinkiniams, vargas buv neturint tinkamų patalpų. Dr. J. Basanavičius turėjo nekartą kraustyti d-jos turtą iš vienos varganos pastogės į kitą ne ką geresnę, o prasidėjus I pas. karui teko brangesnius leidinius ir rankraščius net rūsiuose slėpti nuo galimo sunaikinimo. Dar prieš I pas. karą buvo kilusi mintis statydinti Vilniuje Lietuvių tautos namus, kur būtų įrengtas muziejus ir dailės galerija. Lietuvoje surinktų pinigų nepakako, tad ryžtasi siųsti atstovus į JAV lėšų parinkti. Basanavičius, kad ir būdamas silpnos sveikatos, 1913 m. vyksta su M. Yču į JAV ir jiedu, per 4 mėn. intensyviai lankydami įvairias lietuvių kolonijas, surenka virš 20.000.00 dolerių. Deja, karas visus planus sužlugdė, nes didžioji surinktų pinigų dalis, įdėta Rusijos bankan, neteko vertės ir žuvo. LMD ir toliau skurdo susispaudus mažose patalpose. Tik 1930 m. buvo patogiau įsikurta buvusiose inž. Petro Vileišio rūmuose Antakalnyje. LMD labiausi nukentėjo jau po dr. J. Basanavičiaus mirties: 1938-39 m., aršiausio lenkų valdžios siautėjimo Vilniuje metu, LMD buvo laikinai uždaryta, ir jos turtas, pavestas valdžios paskirto kuratoriaus globai, gerokai nukentėjo. 1940 m. LMD buvo įjungta į Lietuvos Mokslų Akademiją.

Nors dr. J. Basanavičius yra turėjęs konfliktų Lietuvos dvasininkija (ypač "Aušros" leidimo laikais), tačiau jis, įsikūręs Vilniuje, buvo vienas iš uoliausių kovotojų dėl lietuvių teisių Vilniaus vyskupijos bažnyčiose. Jis tuo reikalu daug rašė, polemizavo spaudoje, tačiau nenorėdamas savo vardo paversti tautinės ir partinės polemikos objektu, nepasirašinėdavo savo pavarde, (ypač kad jau nuo 1884 m., paskelbęs keletą straipsnių rusų spaudoje, buvo įsigijęs "lenkų ėdiko" reputaciją"). Basanavičiaus iniciatyva 1906 m. buvo įsteigta "Lietuvių sąjunga apgynimui lietuvių kalbos bažnyčioje", jo parašytas ir kun. A. Bajoryno išverstas į lotynų kalbą memorialas apie lenkų kalbą Lietuvos bažnyčiose buvo išsiųstas popiežiui Pijui X, su 11 žymesnių lietuvių parašais (įskaitant ir Basanavičių), išsiuntinėtas visiems kardinolams, daugeliui pasaulio arkivyskupų ir vyskupų, svarbesniųjų laikraščių redakcijoms.

Basanavičius kovojo su Vilniaus vyskupo E. Roppo veikimu, kuris lenkų šovinistų įtakoje skriaudė lietuvius, vėliau su jo įpėdiniu Vilniaus vyskupijos administratorium K. Michalkevičium. Basanavičius buvo pasiryžęs pats su Lietuvos kunigų ir pasauliečių delegacija vykti pas popiežių nušviesti lietuvių padėtį, tačiau vyskupas Roppas sutrukdė tą žygį. Ta dr. J. Basanavičiaus kova dėl lietuvių katalikų teisių neabejotinai prisidėjo prie 1918 m. Jurgio Matulaičio paskyrimo Vilniaus vyskupu.

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos auklėtiniams dr. J. Basanavičiaus prisiminimas ypač brangus, nes jis buvo vienas iš jos steigėjų. Kai 1915 m. rudenį Lietuvių centro komiteto dėl karo nukentėjusiems šelpti pastangomis buvo gautas iš vokiečių okupacinės valdžios leidimas steigti pirmąją Lietuvoje lietuvišką aukštesniąją mokyklą, ji pradžioje buvo vadinama "J. Basanavičiaus, M. Biržiškos ir P. Gaidelionio Vilniaus lietuvių gimnazijos kurso pamokomis". 1923-24 m. Basanavičius buvo gimnazijos gydytojas. Jis buvo tautosakininkų kuopelės, skautų globėjas ir garbės narys. Mokiniai eidavo pas Basanavičių į LMD-ją pasiskolinti knygų, kurių neturėjo gimnazijos biblioteka. Steigiant lietuvių gimnaziją Vilniuje, beveik visai neturėta lietuvių kalbai ir kitoms mokslo sritims lietuviškų vadovėlių. Kreiptasi į LMD-ją, kuri jau turėjo mažą knygų leidimo fondą, kurį vėliau papildė iš surinktų JAV aukų. LMD-ja


Dr. Jono Basanavičiaus kapas

iavo suvažiavime 1914 m. išrinko vadovėlių leidimo komisiją, o gimnazijos mokytojai netrukus ėmėsi darbo ruošti vadovėlius, kurių per trejetą metų išleista apie 50; jais ilgą laiką naudojosi ne tik Vilniaus, bet ir visos Lietuvos mokyklos ir gimnazijos.

Dr. Basanavičius nuo pat jaunystės rašė dienoraštį. Pradėjęs nuo gimnazisto pergyvenimų registravimo, tęsė užrašus per visą gyvenimą iki senatvės ir tuo būdu sukaupė autentišką, įdomią, itin vertingą medžiagą, tik su kelerių metų nereikšmingomis spragomis. Sulaukęs 70 metų, dr. Basanavičius nutarė tą medžiagą sutvarkyti, papildyti ir paruošti savo gyvenimo sąrašą. Tą savo autobiografiją jis pavadino: "Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija 1851 - 1922 m/\ Ji prasideda žodžiais: "Lapkričio 23 d. 1921 m. pradėjus 8-jį savo gyvenimo kryželį varyti, reiktų jau pasirūpinti praėjusių metų apžvalgą daryti, kad palikus ateisiančioms kartoms savo praleisto amžiaus nors kokį menką ženklą — aprašymą". Dr. J. Basanavičiaus autobiografija buvo išspausdinta praslinkus 9 metams nuo jo mirties "Lietuvių Tautoje" ir išleista atskiru leidiniu. Toji apie 200 puslapių knyga tai ne tik smulkmeniškas Basanavičiaus gyvenimo, jo studijų, darbų sąrašas bei kruopšti mediciniška jo sveikatos stovio, ligų istorija, tai tiesiog viso to laikotarpio skers-piūvis. Skaitant dr. J. Basanavičiaus autobiografiją, negalima atsistebėti, kiek jo turėta neišsemiamos energijos ir iniciatyvos tautinio, visuomeninio, politinio ir mokslinio darbo srityse. Nuostabiausia, kad jis tiek pajėgė dirbti įkyrių ligų kamuojamas. Jau Bulgarijoje persirgęs plaučių uždegimu, dėmėtąja šiltine, sirgo širdies liga. Politinio atentato metu, per klaidą įtariant jį Bulgarijoje rusofilizmu, įstrigusi jo nugaroje kulka per visą likusį gyvenimą buvo priežastimi labai varginančios nervų ligos. Be to, 1900 m. kraujo užsiliejimas smegenyse ir Vilniuje apsinuodijimas krosnyje kūrenamų anglių smalkėmis galėjo palaužti ir geležinės sveikatos žmogų. Nežiūrint viso to, dr. J. Basanavičius išbuvo beveik iki galo amžiaus darbingas.

Dr. Jonas Basanavičius baigė savo žemiškąją kelionę 1927 m. vasario 16 d. Vilniuje. Vilniaus lietuviams susirinkus iškilmingai paminėti devintąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines, šį kartą Basanavičiaus jų tarpe nebebuvo. Jis, susirgęs plaučių uždegimu, gulėjo lietuvių poliklinikoje. Po pagrindinės paskaitos buvo pranešta, kad tik ką numirė dr. J. Basanavičius. Iškilmės gedulo ženklan buvo nutrauktos, minia susikaupusi sustojo, sugiedojo Tautos himną ir tyliai išsiskirstė.

Dr. J. Basanavičiaus laidotuves organizavo ir vykdė LMD-jos valdyba. Tarpininkaujant Tautų sąjungai ir prancūzų ambasadai, lenkų valdžia leido išimties keliu atvykti į laidotuves keliolikai atstovų iš nepriklausomos Lietuvos. Vasario 20 d. užbalzamuotas velionio kūnas dvigubame karste gedulingoje eisenoje buvo pervežtas iš Lietuvių poliklinikos, kur jis buvo pašarvotas, į Vilniaus katedrą. Karstą vežė 4 juodbėriai žirgai.
Temstant ir stipriai šąlant, gedulinga eisena išsitiesė Mickevičiaus gatve iki Katedros. Laidotuvių eiseną tvarkė lietuviai studentai ir uniformuoti lietuviai skautai su žibintais rankose. Ši didinga laidotuvių eisena paliko neišdildomą įspūdį visiems jos dalyviams ir minioms Vilniaus gyventojų.

Rytojaus dieną, vasario 21, gedulo mišias katedroje laikė pats Vilniaus arkivyskupas, lenką R. Jalbrzykowskis, pamokslą lietuviškai ir lenkiškai pasakė žinomas Vilniaus lietuvių veikėjas kun. P. Kraujalis, giedojo lietuvių choras ir Kauno valstybinės operos solistai — V. Grigaitienė ir A. Sodeika. Šaltą, bet saulėtą dieną daug Vilniaus lietuvių ir kitų tautybių atstovų nulydėjo dr. J. Basanavičių į Vilniaus Rasų kapines, kur ilsisi daug garbingų Lietuvos sūnų ir dukrų. Kapinėse nepriklausomos Lietuvos, Vilniaus lietuvių organizacijų ir kitataučių atstovai pasakė atsisveikinimo kalbas. 63-jų vainikų, puošusių dr. J. Basanavičia karstą, kaspinai su įrašais buvo perduoti LMD-muziejui. Tą patį vakarą buvo suruošta velioniui pagerbti akademija, kurioje paskaitas skaitė kan, J.Tumas ir prof. A. Janulaitis.

Baigiant norėtųsi atkreipti dėmesį, kad ne tik mes lietuviai galime džiaugtis ir būti dėkingi garbingiems svetimtaučiams, kaip prof. Juozui Eretui, kuris atidavė didžiąją savo gyvenimo darbų dalį Lietuvai, bet ir mūsų tautos didysis sūnus dr. Jonas Basanavičius yra daug nusipelnęs svetimiesiems. Prof. M. Gimbutienės liudijimu, dr J. Basanavičiaus atminimas yra gyvas Bulgarijc jo nuopelnai bulgarų tautai nėra užmiršti. Varnoje ji pati pernai mačiusi dr. J. Basanavičiui pastatytą paminklą, ir sužinojusi, kad baigiamas gaminti didelis bronzinis bareljefas, kuris būsiąs pritvirtintas prie namo, kuriame dr. J. Basanavičius gyveno.

D-ro Jono Basanavičiaus Autobiografija, Vilnius 1936, Lietuvių Mokslo Draugijos leidinys.
Lietuvių Enciklopedija, Bostonas 1953-1969.
Jonas Basanavičius, Rinktiniai Raštai, Vilnius 1970.
Vilniaus Lietuvių Gimnazija, 10-ties metų sukaktuver: paminėti, Vilnius 1925.
P. Vieštautas, D-ro Jono Basanavičiaus Laidotuvės, "Vilniaus Varpo" leidinys Nr. 1, Vilnius 1927.





 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai