Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
JAKŠTAS BARA VAIŽGANTĄ PDF Spausdinti El. paštas
Parašė MACIŪNAS VINCAS   
Vai pūtė, pūtė Šiaurės
vėjelis, Vai barė, barė...

Nelengva kalbėti apie tokius žinomus rašytojus, kaip Jakštas ir Vaižgantas. Juk apie juos tiek daug rašyta ir paskaitų skaityta, kad ką čia naujo, rodos, ir bepasakysi apie juos. Pasirinkau tad porą nedidelių epizodų iš jų artimų ir dažnų santykių. Noriu papasakoti, kaip jie buvo porą kartų apsipykę. Tiesa, tokie smulkūs incidentai nėra labai svarbūs jų plačiose ir turtingose biografijose. Antra vertus, jie gali mesti netikėtai ryškios šviesos paliestųjų asmenų charakteristika^ Nelyginant įėjus tamsian kambarin ir žybterėjus kišeniniu prožektoriuku, nors pats kambarys ir lieka skendėti prieblandoje, betgi kai kurie daiktai labai aiškiai nušviečiami. Taip ir iš nereikšmingų, rodos, kurio nors rašytojo biografijos epizodų ne kartą iškyla gyvas žmogus, o ne kokio eilinio literatūros vadovėlio bespalvis ir bekraujis šablonas.

Pradėsiu pirmąjį epizodą. 1913.1.7 Jakštas, Kaune palinkęs prie stalo ir piktokai sukandęs plonas lūpas, rašė laišką:
"Gerbiamasai kun. Juozai,
Šv. Kaz[imiero] Dr-jai esi padaręs didelį nemalonumą ir nuostolį. Pasiėmei avanso 300 rub. liepei pradėti spausdinti savo veikalą apie Ameriką [tai Vaižganto knygelė Ten gera, kur mūsų nėra, išleista 1913 m., nors ir su 1912 m. data], prižadėdamas jį greit užbaigti. Paklausėme, zeceriai rinko, Banaitis [Saliamono Banaičio spaustuvė] spausdino. Atspausta 4 lankai po 10.000 egz. Moraliai aš atsakau už tai, aš Banaičiui daviau į spaudą Tamstos knygelę, todėl ir paliepiau prie galo metų išmokėti spaustuvei už darbą. Tas mums apsiėjo į 400 rub. su viršum. Tuo būdu Sveikas padarei mums nuostolio apie 700 rub. Na, ir Tamstos sąžinė, literato ir kunigo, matyt, yra rami, nes nei jokio iš Tamstos pasiteisinimo nei atsiprašymo — nič nieko. Aus den Augen, aus dem Sinn [Iš akių, tai ir iš minties]! Pasielgei kaip tikras cicilikas, ekspro-priatorius arba koks nusenęs dvarponėlis — šlėktelė . . . Buvau pas Tamstą vasarą, mačiau, kaip gyveni. Laiko turi daug, galėtumei ne vieną, bet po kelis veikalus parašyti, jei tik įvestum į savo gyvenimą šiokią tokią tvarką. Tiesa, dėl dirbimo ir šįmet dirbai: rašinėjai "Vilčiai** politiškus straipsnius, važinėjai su paskaitomis, vedei net pieno statistiką . . . Viena tik užmiršai, ką esi prižadėjęs Šv. Kaz. D-jai. Dėl ko? Negaliu įspėti. Skaičiau Sveiką doru žmogum, geru kunigu, rimtu veikėju, bet dabar iš tikro nebežinau, ką bemanyti. Tokio iš Tamstos šalies apsileidimo, tokio žodžio nelaikymo, tokio tiesiog nesąžiningumo aš ne tik nesitikėjau, bet nei pramatyti negalėjau. Viskas Tamstai svarbu — ir veršiukai, ir paskaitos, ir pienas, ir rinkimai, ir politiški straipsniai — nesvarbu tik duotas žodis Šv. Kaz. Dr-jai; nesvarbu, kad tuo padarei man tiek nemalonumo; nesvarbu, kad aš turiu vargti, rašinėti į Tamstą laiškus su iškalbinėjimais etc. Ak, kun. Juozai, užmušei manyje paskutinį pasitikėjimą žmonėmis! Nes jei toks veikėjas, kaip kun. Tumas, pasirodo pilniausiu ištižėliu, tikriausiu Molio Motiejum, galinčiu padaryti kuo didžiausią kiaulystę, tai ko besitikėti iš šiaipjau žmonelių, prie jokios aukštesnės idėjos niekados nerodžiusių jokio palinkimo. Negražu koliotis, nemalonu man tai rašyti, bet rašau šį paskutinį kartą, prašydamas atsako į klausimą, ar Sveikas žadi savo veikalą užbaigti (ar net užraukti) ar ne. Jei žadi, tai kada tai bus padaryta? Lauksiu greito ir kategoriško atsako" ("Jakšto-Dambrausko laiškai Vaižgantui/' Spaudai parengė Juozas Ambrazevičius, Athenaeum, IX, 1 sas., 1938, p. 38).

Tiesiog nustembi dėl tokio šiurkštaus laiško tono. Juk Jakštas ir Vaižgantas jau daug metų draugavo, dažnai susirašinėjo, artimai bendradarbiavo Tėvynės sarge ir šiaipjau lietuviškoje veikloje. Dar daugiau nustembi dėl pačių priekaištų. Gerai žinome, kad Vaižgantas buvo nepaprastai darbštus ir didžiai pareigingas, ypač kai tai lietė lietuvių visuomenės reikalus. 1932 m. atsakydamas į Naujosios romuvos literatūrinę anketą, Vaižgantas su jam būdingu ryškumu pasisakė: "Ir tapau savosios, lietuviškos visuomenės tarnas; ne, dar daugiau — jos vergas, dėl jos metų metais nebematąs, kaip skaisti saulutė šviečia ir džiugina. Kur tik kas man liepė eiti, ėjau. neatsiklausdamas kas jį įgaliojo man liepti: bet tik visuomenės labui. Ėjau dirbau be atodairos . . (Naujoji romuva, 1932, Nr. 13, p. 290

Pasirodo, kad tai buvo retas Vaižganto gyveninime momentas, kada tas pavyzdinio darbštumo, visur suspėjąs, visur dalyvaująs, daug rašąs veikėjas pasijuto pervargęs, išsisėmęs ir begrimstąs neveiklion apatijom Jau 1912.XI.26 buvo skundęsis Liudui Girai, kad sergąs nervų sustingimu ar kuriuo ten biesu; nieko negalįs galvoti, naktimis nemiegąs (A. Merkelis, Juozas Tumas Vaižgantas, 1934, p. 202).

Savo 1913.1.14 atsakyme Jakštui Vaižgantas plačiau išdėstė jį varginusias įvairias negalias: ". . . purtaus, pasispjaudau delnus, rengiuosi atsakyti visiems ne tuščiais laiškų žodžiais, bet darbais, — ir viskas velkas štai kuone ištisi metai: iš manęs negaunate nei žodžių, nei darbų. Esu, žinoma, kaltas, ką ir besakyti. Bet baudžiamas smarkiau, neg Tamsta, kunige Aleksandrai, savo publicistišku talentu sugebi tai išreikšti. Kasdieną naktį kankinuos. Aš nei per valandą neužmirštu apsiimto darbo. Dėl to aš doriškai skaitau save neturinčiu teisės užsiimti kuo kitu — rašyti bent trumpai Vilčiai'. Visi mane keikia. Juo aš pats save. Ir vis dėlto . . . aš nieko neveikiu, į laiškus nebegaliu atsakyti, nebepaskaitau brevijoriaus, kurį taip akuratiškai skaitydavau. [. . .] Nenusimanau, nors jaučiu jau pradedančią valios atrofiją. Aš nežinau, kuo tai vardu — neurastenija, paralyžius nervų ar kitaip sakant. Bet aš tuo sergu sodžiaus atmosferoje. 4 mėnesių sesers liga — dieną naktį prie pat mano šono Vilniuje; susidūrimai su administratoriumi [t.y. su Vilniaus vyskupijos administratorium kun. Michalkevičium, kurio pastangomis Vaižgantas buvo atšauktas, faktiškai ištremtas iš Vilniaus]; lenkų užpuolimai, nuo kurių turėjau net su policijos pagalba gintis; pirmeivių spardymai, kai koja man, veikėjui paslydo; nustūmimas nuo miestų, judėjimo centrų, į tolimiausį užkampį; paleidimas ūkininkauti be vieno skatiko kišenėje; ieškojimas kredito, sročnyje plateži [terminuoti mokėjimai], trūkumai, keturių mėnesių darbas Amerikoje [1911 m. Vaižgantas ir kun. K. Olšauskas važinėjo po Amerikos lietuvių kolonijas, sakydami prakalbas ir rinkdami aukas Lietuvių švietimo draugijos "Saulės" namams Kaune], kūniškas nuilsimas ir neregėti nervų įtempimai, kelios dešimtys paskaitų sugrįžus [Vaižgantas su paskaitomis apvažinėjo keliasdešimt miestelių, pasakodamas apie Ameriką ir ragindamas neemigruoti jon]; bronchitas, slogos ir — vasaros vyliai, ūkio paviršutiniai ramumai (kol nereikalauja pinigų), naujai tvarkomas sodiečio gyvenimas, — gerbiamasis, sunešk visą į kupetą, atmink 'tout comprenndre — tout pardonner' [viską suprasti, tai viską ir atleisti] ir dar sykį mesk kiaulyste ir kitais-kitokiais akmenimis" (A. Merkelis, p. 203).

Gavęs laišką, Jakštas atlyžo ir tuoj pat (1913. 1.15) atsakė: "Carissime [mat kaip sušvelnėjo], Pasiteisinimai parodo, kad daugiau dirbi, negu gali. Jei vietoj 20 paskaitų būtumei padaręs 10, nieko nebūtumei nuskriaudęs. Žmogaus energija turi ribas, žmogaus nervai ne geležiniai. Eikvojime kūno ir dvasios jėgų reikia laikytis tam tikros ekonomijos. Atsiimu atgal savo aštresnius žodžius ir duodu Tamstai laiko iki pavasario, by tik pradėtas darbas būtų užbaigtas. Geriau darbo nepradėti, negu pradėjus mesti. Tai būtų visai nelietuviškai. Na, liki sveikas ir nepyk ant mūsų. Mes apsišarvosime kantrybe, o Tamsta stenkis suvaržyt bent kiek savo 'širokoju naturu' [plačiąją prigimtį] ir nukreipti ją prie vieno darbu. Su tikra pagarba K.A.D." (Athenaeum, p. 38).

Po savaitės (1913.1.22) jau džiaugėsi: "Carissime, Visus tris siuntinius gavau. Mat, kaip barimas 'pamačijo'. Gailiuos, [kad] anksčiau to nepadariau. Pasirodo, Sveikam reikia diadkos [prižiūrėtojo, auklėtojo], kurs primintų, koks darbas reikia dirbti. Tomis pačiomis jėgomis, tuomi pat laiku gali padaryti kas reikia, jei tik kaip pridera daboji savo jėgų ekonomijos. Suvaržytos jėgos, lyg garas, daug nuveikia, o paleistos — niekais nueina" (Athenaeum, p. 39).

Jakšto susirūpinimas, net užsirūstinimas visai suprantamas, betgi daugiažodžio pamokslavimo tonas, barant savo amžiaus ir tikrai nemažiau visuomenei nusipelniusį žmogų, kažkaip ne labai simpatingai nuteikia, nes iš jo lyg ir kyšo įsitikinimas savo pranašumu.

Kad ir gavo tris siuntinius, bet tai gražu dar nebuvo viskas. Po trijų mėnesių Jakšto kantrybė, kuria buvo žadėjęs apsišarvoti, vėl išseko ir jis piktai prapliupo: "Kada gi užbaigsi savo veikalą? Quousque abutere patientia nostra. Nejaugi nori, kad aš virsčiau į darvinistą ir imčiau žiūrėti į kiekvieną literatą kaipo į bestiam pes-simam [blogiausią žvėrį]. Be jokios pagarbos K.A.D."

Ilgainiui Vaižgantas atsigavo ir nugalėjo jį kamavusią apatiją. Grįžo jo įprastinė energija, ir jis vėl griebėsi plunksnos, ją dabar ypač skirdamas beletristikai. Susirašinėjo su L. Gira, su Šv. Kazimiero d-ja, su leidėju J. Rinkevičium ir kt. Savo draugo grįžusiu kūrybingumu džiaugės Jakštas (1913.VII.31): "Labai malonu, kad Tamsta ėmei vėlei labiau plunksna darbuotis. Dieve padėk Sveikam ilgiausius metus puošti savo raštais visus katalikiškus mūsų laikraščius" (Athenaeum, p. 39).

Toliau tame laiške Jakštas pateikė įdomių žinių apie gana didelį Vaižganto knygelės tiražą: "Su savo veikalu apie Ameriką mums pridirbai keblumų. Pernai pradėję spausdinti jį, manėme užteksią 10000 egz., nes metinių [Šv. Kazimiero d-jos] sąnarių teturėjome vos 8000 su viršum. Nuo tų 10000 būtų koks 1500 egz. likę atskiram pardavinėjimui. Dabar praslinkus metams sąnarių metinių priaugo 9748, taip kad knygynams Tamstos veikalo nebegalime duoti, o ir patiems sąnariams nebeužteks. Nežinau nei ką padaryti. Reiks tą klausimą įnešti valdybos posėdin, gal prisieis antru atveju spausti. Nebent davatkos nuo Tamstos veikalo atsisakytų ir panorėtų pakeisti jį kitais leidiniais".

Savo knygelėje Ten gera, kur mūsų nėra Vaižgantas norėjo atskleisti įvairias mūsų išeivių gyvenimo negeroves ir karštai ragino nevažiuoti Amerikon, tad ir pačiai knygelei pridėjo paantraštę Neapleiskim tėvynės! Betgi prieš 15 metų jis pats ką tik neišbėgo Amerikon. Buvo taip. 1896 m. su dideliu draudžiamųjų lietuviškų knygų kiekiu buvo areštuotas Vaižganto brolis Jonas Tumas, kuris knygas, brolio paprašytas, gabeno Svėdasų kraštan ir pas kurį per kratą buvo rasti Vaižganto laiškai. Valdžia buvo įsitikinusi abiejų kalte. Vaižgantas buvo už 1000 rublių užstatą laikinai paleistas, o jo brolis įkalintas. Paskiau jis buvo general-gubernatoriaus administraciniu būdu nubaustas 3 metais kalėjimo ir 2 ištrėmimo, o Vaižgantui buvo paskirti 5 metai ištrėmimo. Draugai parūpino pinigų ir ragino bėgti Amerikon, kur Vaižgantas buvo labai laukiamas. Kun. A. Kaupas 1897.III.1 rašė iš Amerikos: "Mums reikia jaunų, darbščių ir energiškų, tokių kaip Tu. Taigi, gavęs šitą laišką, tuojau, nieko nelaukdamas, imkis savo mantą po pažasčia ir brauk per sieną. [. . . Mums] nereikia kunigų per daug dievotų arba liurbių arba paisančių pinigų, bet energingų, taktingų ir teisingų, t.y. mokančių vesti parapijos reikalus. Atvažiuok, ir būsi perlu tarpe mūsų kunigų" (Merkelis, p. 81). Kitame laiške (1897.111.29) Kaupas jau pranešė, kad Vaižgantą pristatęs vyskupui ir tas liepęs jį kuo greičiausiai atitraukti Amerikon.

Pagunda bėgti Amerikon buvo didelė. Vaižgantą sulaikė Jakštas, neseniai dar pats grįžęs iš penkerių metų ištrėmimo Ustiužnon (kur, beje, gydytojavo Pietaris). Vėliau Vaižgantas aną savo amerikinį epizodą taip prisiminė: "Man nemiela gera valia apleisti tėvynę, kur vos tepradėta dirbti. Tad darau anketą. Visi atsako: jei negalima laisvai darbuotis čia namie, reikia Amerikoje pasiieškoti savųjų ir jiems padirbėti. Vienas kun. Dambrauskas kitaip teatsakė. Žiūrėdamas į mano priepuolį, kaip į kovos etapą, jisai pabėgiu palaikė nešlove. Tasai, girdi, vadina nugalėtojas, kurs paskutinis kovos lauke Taigi reikią likti lig paskutiniosios. Aš litą ir nesiliauju kun. Al[eksandrui] dėkavęs už gei ir išmintingą patarimą. Daug gražių jo laiški gavau panaikinti. Bet šitą iškarpą, kaip brangi relikviją, tebeturiu. Jaučiu, svetur būčiau £nvu namie likęs buvau naudingas" (Vaižganto Raitai IV, 1922, p. 208).

Petrapilyje atšaukus ištrėmimo įsakyme Vaižgantas liko Lietuvoje. Ir pagalvoji, kaip Lic tuva būtų galėjusi būti be Vaižganto, kuris ke liasdešimt metų aktyviausiai dalyvavo lietuvių v suomenės ir kultūros gyvenime, taip gausiai bend radarbiavo įvairiuose laikraščiuose, savo straipsT jautriai ir skubiai reaguodamas į kiekvieną opi visuomenės reikalą, kad net buvo taikliai pava dintas lietuvių visuomenės nuotaikų barometru Lietuva turi būti dėkinga Jakštui, kad tada ne prarado Vaižganto.

Jakštas ir Vaižgantas buvo didžiai skirtingi, polinkių ir talentų asmenybės. Juos suartino bend ras tautinis ir visuomeninis darbas, nes inteli gentinių pajėgų tada per daug neturėta, ir tekc noromis nenoromis būti visadirbiais. Jei juodu būtų gyvenę kitokiais laikais, turbūt nebūtų net buvę pažįstami, o juoba nebūtų draugavę. laktas tikriausiai būtų buvęs universiteto matematikos profesorius ir akademijos narys, įvairių tarptautinių mokslo konferencijų dalyvis, solidžiu mokslo leidinių autorius ir redaktorius. Negi jis būtų gaišęs laiką ir redagavęs juokų žurnaliuką Garnį, taip gausiai rašęs įvairiausių knygų, knygelių, knygelyčių recenzijas, ar rūpinęsis Vaižganto kelionės Amerikon įspūdžių spausdinimu.

Vėlgi, Vaižgantui akademinė Jakšto veiklos sritis būtų buvus tokia tolima ir svetima. Kažin ar jis net būtų buvęs kunigas, bet tikriausiai būtų likęs toks pat nenuorama ir drumstęs tingų visuomenės snūduriavimą, viskuo domėdamasis, visur kišdamasis. Jis pats kartą prisipažino: "Tikėkite manim, ne iš ambicijos aš visur kišuos ar duoduos kišamas, bet kad toks jau būdas: negaliu nebūti ten, kur žmonės ką bendra dirba, ar aš duosiu ten ko 'talentinga', ar ne" (Naujoji romuva, 1932, Nr. 13, p. 291). Neabejotinai būtų buvęs Vaižgantas ir rašytojas, dargi gausiau ir stipriau pasireiškęs, nes mažiau tampomas į tautinio ir visuomeninio darbo pašalius. Tiesa, Vaižgantas nevengė paironizuoti kaip ir apie patį save, taip ir apie savo literatūrinę kūrybą: ". . . . teesmi paviršutiniškas, seklus feljetonistas etnografas, gavęs progos romantiškai pasi
vaipyti, tai ir padaro įspūdžio, būk aš imąsis beletristinės kūrybos" (Naujoji romuva, 1932, Nr. 13, p. 290).


Netikėkime betgi tuo ironišku Vaižganto savo paties kūrybos nevertinimu. Tik pasiskaitykime jo prisiminimus, su kokiu entuziazmu jis rašė Pragiedrulius, karo metu įstrigęs Stockholme, kur buvo atvykęs lietuvių konferencijon: "Pagaliau užsidariau [viešbučio] kambarėlyje. Jis buvo visų mažiausis, vos pereinamas, svečias reikėjo lovon sodinti. Tik man ir nebereikėjo vietos, nukilus į kitą pasaulį, visai nepanašų į žemės vietą. Svajonių srityje nėra sienų, nei varžymų, nei kontrolės. Ir tapo gera. Po 14 valandų per dieną rašiau seniai pradėtą didžiulę 'Pragiedrulių' pasa-
jei nebuvo darbo užsienių komitete. Kankino gaištas laiko pavalgyti ir atvėsti. Keturi mėnesiai gyvenimo savo paties atminimų ir svajonių susidarytame pasaulyje. Ak, kam išsisemia smagenų fosforas, kam džiūsta kūno raumens! Kam tenka grįžti į tai, kas tikrai yra!" (Vaižganto Raštai, I, 1922, p. 26).

Su nemeluotu nuoširdumu apgailestavo Vaižgantas 1924.XII.26 laiške M. Grigoniui, kad negalįs, kaip norėtų, atsidėti literatūrinei kūrybai: "Kad kas mane per metus taip aprūpintų, taip kaip dabar esu aprūpintas universiteto [čia jis gavo docento algą] aš pirmon galvon visas trejas knygas perkratyčiau ir padaryčiau čielybę, o tada jau imčiaus trečiosios dalies — 'Audros', kuriai jau yra keletas vaizdų gatavų ir keletui medžiagos. Bet tai tik svajonė — aš mokytojauju [dėstė universitete naująją lietuvių literatūrą], į tą darbą visai nepasirengęs. Tai pačiam mokytis, medžiagos rasti ir kitiems dėstyti yra toks darbas, kurs man atima visą laiką ir jo dar pritrūksta. Tai ką čia besvajoti apie beletristiką!" (Naujoji romuva, 1933, Nr. 20, p. 495).

Tikras paradoksas — tautinio darbo pareigos jausmas Jakštą paskatino rašinėti, kad ir nedidu-tės vertės poeziją, o Vaižgantui tokie pat visuomeniniai darbai darbeliai sutrukdė išplėtoti neabejotinai didelį talentą ir duoti mūsų literatūrai tiek, kiek būtų galėjęs ir norėjęs.

Jakštas didžiai vertino Vaižganto talentą: ". . . 'Pragiedruliai' tiesiog sužavėjo. Po Tamstos 'Karo vaizdų' mūsų literatūroj nieko gražesnio aš neesu skaitęs. Po tuo įspūdžiu parašiau jų gana platoką recenziją, kuri ir pasirodys netrukus išeisiančiame 4-5 'Draugijos' n-je. Ten aš pripažinau 'Pragiedrulius' gražesniais už visas mūsų eilėmis rašytas poemas. Mat, joms visoms trūksta fabulos, akcijos, epiškumo; be to, ir jų tipai dažniausiai kažkokie migloti, neaiškūs. 'Pragiedruliuose' gi visi veikiantieji asmenys pasirodo ne tik savo gyvu veikimu; skaitytojui tuoj aišku, kad jie ne iš piršto išlaužti, bet iš tikro kunkuliuojančio gyvenimo pagauti, o draug tokie realūs ir reljefiški, kad tiesiog prašos iliustruoti. Jei Tamstai pavyks šis veikalas taip puikiai užbaigti, kaip jis pradėta, tai juo Sveikas pasistatysi sau monumentum aere perennius".

Betgi Jakštas nebūtų buvęs Jakštas, jei čia pat nebūtų ir kiek pamurmėjęs: "Kaipo kritikas, žinoma, aš kai ką esu ir prikišęs. Nepatiko man (o taipgi ir kitiems rimtiems skaitytojams) per-didelis vietomis natūralizmas a la Zola, ypač lytiškos meilės apsireiškimų piešime. Teisingumo jie teisingi, sakyčiau net fotografiški, bet dailėj dažnai esti geriau, jei jie pridengiama ar figos lapeliu, ar bent lengvučiu poezijos šydu. Mums seniams tokie nuogi meilės aprašymai nekenksmingi, bet 'Pragiedrulius' skaitys daugiausia jaunimas. Šiam gi būtų kur kas naudingiau palikus meilės paslaptį paslaptim, kuo ji po teisybei visados ir turėtų būti. Per daug šviesos — akims nesveika; per daug natūralizmo — dorai ir pačiai


dailei nesveika" (iš 1919.VI.3 laiško, — Athe-naeum, p. 41-42).

Medžiojimas nuogybių mene ir nepadorumų literatūroje buvo tikras Jakšto arkliukas. Vienas satyros žurnalas (Spaktyva) kartą įsidėjo tokį Jakšto šaržą: stovi jis dailės parodoj prisikišęs prie paveikslo ir su padidinamuoju stiklu (beje, i s buvo didelis trumparegis) tyrinėja, ar nepastebės kokios nuogybės. Štai aprašinėja Jakštas 1925 m. Kauno Meno mokyklos mokinių darbų parodą: "Nuogų vyrų teparodyta tik vienas, o nuogų moterų apie dešimtį, o gal net ir daugiau. Nuoga moteris figūruoja čia įvairiausiose pozose — ir stovinti, ir sėdinti, ir gulinti, ir iš užpakalio, ir iš pryšakio. Tame gi piešime neprisileista jokio idealizavimo, jokio miglotumo; anaiptol, stengtasi nuogos moters kūnas atvaizduoti su fotografišku realizmu lig paskutinio jos gimdymo organų plaukelio". (A. Jakštas, Meno kūrybos problemos, 1931, p. 101).

Jakšto sprendimas kietas: "Tai yra nekintamas dailės dėsnis: nuogybės užmuša menininką, nes jos yra meno sifilis" (op. cit., p. 103). Dėl nuogybių mene ir ypač dėl nuogų modelių pozavimo meno mokykloje Jakštas parašė net šešis piktokus straipsnius, aštriai polemizuodamas su dailininkais J. Vienožinskiu, P. Rimša bei su kitais oponentais. Žinoma, čia nieko naujo. Jau XVI amžiuje kitas toks Jakštas buvo liepęs lengvais drabužėliais pridengti-užteplioti nuogybes Siksto koplyčioje dar neperseniausiai Michelangelo nutapytame Paskutiniojo teismo paveiksle.

Nemažiau erzino Jakštą nepadorumai (bent jo manymu, nepadorumai) literatūroje. Nors lyginant, pvz., su seksualumu persunkta dabartine Amerikos raštija, Jakšto laikų lietuvių literatūra buvo kuklutė, jis vis tiek joje surasdavo smerktinų dalykų. Antai recenzuoja Adomo Lasto (beje, ne kažin kokio poeto) rinkinėlį Auksinės varpos, iš knisa iš ten tokį posmelį: "Pamačiau aš ją pas upę / Skaisčią, nuogą, jauną,/ Ir gyvi troškimai supę / Širdį nepaliauna", ir piktai subara poetą: "Na, žinoma! . . Bet kas čia kaltas? Nereikėjo eit pas upę, kur mergos maudos" (A. Jakštas, Mūsų naujoji literatūra, I, 1923, p. 232).

Kai Balys Sruoga, kuris dažnai pašaipiai puldinėjo Jakšto pažiūras į meno dėsnius ir jo literatūros kritikos straipsnius, kartą pavadino Jakštą mokytoju, Jakštas to jam teikiamo titulo nepriėmė ir atsikirto: "Tarp manęs ir Tamstos nebuvo niekuomet to dvasinio giminingumo, jo nėra ir šiandien. Aš dirbu sau, Tamsta sau. Visai kitoki ir mudviejų tikslai: man brangi amžinoji Dievo Išmintis, Dievo Žodis — Logos, Sveikam — efemeriški, anakreoniški 'dievų takai'. Poezijoj man rūpi dvasios grožis, Tamstai gi 'mylima daina', tai mergaičių 'kietos krūtys'. Savo leidiniu 'Dievų takai' esi jas paminėjęs net penkis kartus", ir Jakštas su matematiko tikslumu išnašoje nurodo puslapius: 25, 78, 147, 144. (Ką yra pasakęs A. Jakštas, 1930, p. 147-148).

Neiškentė temperamentingasis ir paradoksų nevengiąs J. Herbačiauskas: "Tačiau man bjauri baimė nusidėti! Tie, kurie bijojosi nusidėti, nieko prakilnaus nesukūrė ... Aš manau, kad mūsų Vydūnas būtų kur kas įdomesnis, gyvesnis, gaiva-liškesnis, jeigu jis nesibijotų nusidėti ir bent vieną kartą į mėnesį išdrįstų pasigerti! . . O mūsų Adomas Jakštas, nesibijodamas nuogybės, nebūtų toks nuobodus poetas ... Be nuodėmės nėra tikros kūrybos! Kūrybos istorija tai patvirtina . . Q. Herbačiauskas, "Stanislovas Przybyszewskis". Naujas žodis, 1928, Nr. 1, p. 6).

Savo rinkinyje Tarp dviejų aušrų {19X1 liavo Putinas: "Graži ir galinga esi, nuodėmingoji žeme! Tu praneši dangų savųjų žiedų skaidrumu". Jakštas jau iš seniau su įtaringumu žiūrėjo į Putiną. Recenzuodamas poezijos antologiją Vainikus (1921), jis jau suabejojo dėl Putino: ". . . kai kas paskaitęs jo lyriką, yra įgavęs baimės, kad iš mūsų mielo Putino neišeitų kartais . . . Ras-putinas" (Jakštas, Mūsų nauj. lit., I, p. 368). Imi ir pagalvoji, gal būtų reikėję Jakštui gyventi puritoniškoje karalienės Viktorijos Anglijoje.

Labai suerzino Jakštą Salio Semerio naujoviškos poezijos rinkinys Granata krūtinėj (1924). Semerys priklausė keturvėjininkų literatūrinei srovei, pasireiškusiai pirmame nepriklausomosios Lietuvos dešimtmetyje ir susispietusiai apie trumpalaikį Keturių vėjų laikraštį-žurnalą. Kiekviena nauja srovė daugiau mažiau kritikuoja savo meto literatūrą, tuo stengdamos pagrįsti ir pateisinti naujus stilistinius ieškojimus. Keturvėjininkai puolė senuosius betgi su ypatingu aštrumu, net su užgaulia pašaipa. Taip buvo tada ir kitur. Italijoje jau kiek anksčiau futuristas F. Marinettis reikalavo deginti bibliotekas, atseit, visai sunaikinti nebereikalingą senąją literatūrą. Vokietijoje ekspresionistai nesivaržė pasmerkti neliečiamuosius vokiečių literatūros stabus Goethę ir Schil-lerį. Lenkijoje naujovininkai reikalavo išvežti laukan pašvinkusias Mickevičiaus ir Slovackio mumijas, o rusų futuristai savo leidinyje Antausis visuomenės skoniui (1912), ragino iš "dabarties garlaivio" išmesti Puškiną, Dostojevskį, Tolstojų ir kitus "didžiuosius senius" (V. Galinis, Naujos kryptys lietuvių literatūroje, 1974, p. 193-196). Panašiai skelbė ir Keturių vėjų pranašas (1922): "Mes. jauni iškeltagalviai, nenuoramos ir vėjavaikiai, einame į gyvenimą Naujojo Meno vėliava nešini. Mes nudrėskėme nuo savo dvasios sumirkusį laiko baloj apdarą ir sviedėm jį tiems, kurie senatvėje šąla". Šaipėsi K. Binkis: "Išsirikiavo senatvė už stalo / Ir taškosi rašalo jūromis". Anot keturvėjininko P. Janeliūno, Binkio rinkinys 100 pavasarių buvo "vienas tų įžūlių nusikvatojimų, vienas skėlimas miesčioniškam, senam estetiniam skoniui į pačią viršūnę" (Lie-tuvių literatūras kritika, II, 1972, p. 540).

Prikišo ketuvėjininkai tam susenusiam, jų manymu, literatūriniam skoniui jausminį saldumą Gana sacharininti širdis", skelbė Binkis); nepatiko jiems ir estetinis išdailinimas, nes karvės maurojimas esąs gražesnis už lakštingalų čiulbėjimą; juokėsi iš "žvaigždėpalaikių" simbolizmo, smerkė šabloninį patriotizmą, bodėjosi įgrystančiu eiliavimo taisyklingumu ir t.t.

Suprantama, kad visa tai turėjo gerokai supykinti tvarkingąjį Jakštą: "... tai vaikiškas išdykavimas. Išdykaujančiu vadinama toks vaikas, kurs nepaiso jokių draudimų, nesilaiko jokios tvarkos, nežiūri jokių įstatymų, bet daro ką tinkamas, eina galvatrūkčiais, laužo, gadina, kas jam pasipainioja; žodžiu sakant, kurs virsta mažu anarchistu. Į tokį vaiką išdykėlį ir panėši mūsų naujieji poetai. Jie laiko savo pareiga viską poezijoj aukštyn kojomis pastatyti. Poezijoj ikšiol gerbta ir branginta kūrinių forma, ritmas, rimas, eiliavimas, harmoningumas. Naujiems poetams visa tai persenę niekniekiai, mestini lauk. Na, jie ir svaido: ritmas lauk, rimas šalin, eiliavimas — prietaras. O jei ir eiliuoja, tai daro tyčia, pasityčiodami iš rimo taisyklių" (A. Jakštas, "Dekadentizmas ir jo atstovai mūsų poezijoj", Židinys, 1926, Nr. 10, p. 135-136). Toliau Jakštas pakritikavo V. Ma-jakovskio straipsnį apie eiliavimą. Majakovskio (beje, turėjusio nemaža įtakos keturvėjininkams) plakatiškai rėksmingas stilius buvo tikrai naujoviškas rusų poezijoje. 1923 m. Pravdoje kažkas apie jį taip išsireiškė: "Rašyta rusiškai, o lyg ir šuns lojimas" (po russki napisano, a vrode kak sobačij laj. — I. Tchorževskij, Russkaja literatūra, II, 1946, p. 559).

Ne kitaip, kaip lojimas, turėjo ir Jakštui atrodyti naujoviška keturvėjininkų poezija. Recenzuodamas Keturių vėjų pranašą, Jakštas piktinosi: "Kaip iš Binkio 'Vainikuose' paskelbtos autobiografijos matyt, jis jau kiaules ganydamas buvęs 'principiniai nusistatęs, kad nevaržyt gyvuliams laisvės'. To savo principo jis laikosi ir nūn, leisdamas savo neraliuotiems draugams tyčiotis iš poezijos ir jos formų, iš grožio ir jo dėsnių, iš gyvenimo ir net paties Dievo. [. . .] 'Keturių vėjų pranašai' turi pretenzijų sukurti naują lietuviškąją dailę, bet visos jų pastangos nueina niekais: dailės kaip nėra, taip nėra. Jos vietą užima vien špygų rodymas senajai dailei. Ši pramoga visai pritinka kaimo kiauliaganiams" (Jakštas, Mūsų nauj. lit., I, p. 386-387).

Kaip gi nepyks Jakštas, nes jo pažiūros į poeziją ir apskritai į dailę buvo diametraliai priešingos: "Mano giliausiu įsitikrinimu, kiekvienas grožis yra visada Amžinojo Logoso atspindys. Žemėje nėra ir negali būti tiesos, labo ir grožio, kaip tik iš Jo ir per Jį. Todėl kas Jam gyvenime ar kūryboj šiokiu ar tokiu būdu prieštarauja, tas jau tuomi pat elgiasi ir nelogiškai, ir neestetiškai, ir nemoraliai. Iš to pat Amžinojo Logoso plaukia ir absoliučiai tikri grožio kriterijai poezijoj ir dailėj. Jų aš ir stengiaus laikytis, vertindamas mūsų dainių kūrinius. Nebūdamas kietaširdis, aš mielai sveikinau kiekvieną talento pragiedrulėlį, smarkesnis tebuvau vien tik dainiams, kurių raštuose pastebėdavau sąmoningų amžinojo grožio įžeidimų. Nurodinėti tuos įžeidimus aš laikiau savo šventa pareiga" (Mūsų nauj. lit., I, p. 6). Ir . daro Jakštas kietą sprendimą apie naujovišką keturvėjininkų poeziją: "... tai bjaurus piktšašis, darkąs šventą poezijos veido grožį. Kęsti toliau toji bjaurybė nebegalima" (Jakštas, "Dekadentizmas . . .", p. 150).

Šaipėsi 1925 m. Bare iš Jakšto B. Sruoga: "Kokiu keliu gauna jisai iš to Logoso instrukcijų, rašydamas savo straipsnius meno klausimais? Kokiu būdu mes galėtumėm patikrinti, kad jis instrukcijas gauna iš pirmojo šaltinio, kad jis jas gerai nugirsta, supranta, kad jis pagaliau jų nefalsifikuoja? Kitaip sakant, jo sprendimai meno klausimais yra grynas subjektyvizmas" (Lietuvių literatūros kritika, II, 1972, p. 263).

Mūsų literatūros naujovininkai dar prieš Keturių vėjų sukeltąjį literatūrinį triukšmą kapojosi su Jakštu. Jau 1908 m. karščiavosi J. Herbačiauskas: "Poezija — tai ne rimų (galūnių) taisyklė, tai ne prozaiškų minčių ir jausmų galū-niavimas. [....] Labai lengva rašyti mums eilutes pagal dogmatiškus įstatymus Jų M y lįstų Jakštų ir kitų 'dainių mokyklos daraktorių' . . . FaiTtai lengva! Bet reikia žinoti, kad dainius*, kursai skolina svetimą formą savo individuališkų jausme išreiškimui, kursai 'terminuoja' pas 'ponus daraktorius', niekados nebuvo ir nebus poetu; jis moka vien tik eiles kalti! . . Tikras poetas nesibijo 9rA reikšti savo individuališkus jausmus savo in: duališkoje formoje, nors jį 'ponai daraktoriai* B-pravardžiuotų 'dekadentu', 'ekskomunikuotu modernistu' ir t.t." (Lietuvių literatūros kritika. I, 1971, p. 373).
Visai kitoks buvo Vaižgantas. Jis buvo laisvas paukštis, nepakenčiąs taisyklės varžtų. Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse jis rašė: "Kam gi man reikia tos Laisvės? Ar aš žinau ? Aš tesijaučiu be jos baigiąs vysti. Ir kam man teirautis? Argi teiraujas Augmuo, gerdamas Saulės šviesos? Yra Saulės — jis stamantrus, žalias ir tarpus; plačiai žydi, smarkiai kvepia, gausiai dera. Nėra Saulės — liūsta, nyksta, lėpsta ir — miršta" (Vaižgantas, Tiesiant kelią į Lietui [ nepriklausomybę, 1916, p. 39). Tai juk tikras himnas nevaržomai žmogaus laisvei, kurios Vaižgantas net ir savojoje valstybėje pasigedo: ". . . pasijutau vėl beesąs 'suorganizuotas', mano valia ir veiksmai vėl supančioti atskirų komitetų reikalavimais, ne bendrais valstybės įstatymais. Mano valiai savoji partija diktavo savo valią, kaip pirmiau svetimoji mano Tėvynės administracija; partija liepė man daryti tai, ko aš nepagaliu daryti arba į ką mano širdis nelinksta; ir nedaryti to, į ką linksta [."'..] Ne! Aš ne medžiaga 'organizuoti'! Organizuokite sau stulpus, mietus, o aš pasiliksiu — laisvas sau-žmogis!" (Vaižganto Raštai. X, 1949 perspausdinimas, p. 161-161).

Jau nuo pat mažens brendo Vaižganto dvasioje laisvės troškimas ir pasipriešinimas varžtams: "Tėvelis vergiją besivaizdino gal tik kaip nemalonų sapną; nubudai, nebėra jo, tai nebėra k nė skaitytis su juo. Man gi vergija tebebuvo gyvas faktas; jis tebesireiškė tėvelio nejučiomis tebesilaikomo ir kitiems tebepatariamo dėsnio: Lenkis, kad ir tau nekliūtų. Manęs tai nebe-įtikino; manęs nebeėmė noras lenktis ir aš paskui nebesilenkiau, daug kam galingam prieštaraudamas.!. . .] Man buvo nebepakenčiami bet kurie pančiai, ne tik išnykusi baudžiava" (Vaižganto Raštai, X, p. 160).

Visą savo gyvenimą Vaižgantas karštai gynė savo laisvę, nuo pasikėsinimų iš šalies. Nepataikaudamas sulenkėjusiai dvasinei vyresnybei, savo kunigavimo pradžioje Vaižgantas buvo kilnojamas po įvairius vyskupijos užkampius. Tik įsve»tintas į kunigus ir paskirtas Mintaujon, netrukus susikirto su klebonu P. Valentu, kuris 1894 m. raštu įspėjo Vaižgantą, kad praneštų, pas ką išeinąs miestan (Vaižgantas dažnai lankydavo J. Jablonskį ir kitus lietuvių veikėjus). Na, ir kirto jaunutis vikaras savo klebonui: "Aš Tau ne mokyklos vaikėzas pas globėją, ar piemuo pas ūkininką, tik Tavo padėjėjas, lygiateisis asmens laisvėje.[. . .] reikalauji, kad dalyvaučiau Tavo draugėje; na, atsiprašau, ne! [. . .] iki pusiaunaktų šveiti ten kortomis, aš gi, nesijausdamas pašauktas į tą profesiją, esu verčiamas žiovauti keletą valandų[. . .] Tai pažįstamus aš telankysiu tada, kai man bus patogiau, o ne Tau, Klebone. Gali sau dėl to rašyti vyresnybei ir atestuoti mane, kaip tinkamas; gadinti man sveikatą nervindamas, gadinti man ateitį ir charakterį, jaunam žmogui užgriauti kelią, visa tai gali, jei turi lanksčią sąžinę" (Merkelis, p. 54-55).

1906 m. P. Vileišis, turėdamas finansinių sunkumų leisti Vilniaus žinias, kreipėsi paramos į lietuvių kunigiją, kuri pažadėjo sudaryti tam tikrą "katalikišką lygą" ir delegavo laikraščio re-dakcijon Vaižgantą, tais metais atkeltą mažon Stakių parapijėlėn. Vaižganto 1906.XI.16 laiške ryškiai atsiskleidžia jo charakteris, nepataikaujantis nei kitiems, nei sau pačiam: "Lyga — 'katalikiška', tik tas žodis man maža ką reiškia, nes šiandieną ir katalikiškumas laipsniuojasi net pačiame Ryme: yra ultra katalikų, yra progresis-tų katalikų (renesansistų), yra demokratų katalikų ir net socialistų katalikų. Iš kokių lyga susidarys, į tokią dūdą reiks pūsti? Bet aš ir žinodamas, nepapūsiu taip, kaipo man liepta. Vyruliai, argi jūs nežinote, kas aš esu? Taigi atkartoju: esu katalikas širdyje, iš persitikrinimo, jog tai vienatinė krikščioniškai doriška sistema, šventa, išganinga; savo kunigystę negut sutepiau tik ne-tvarkiu liežuviu, darbais dar ne. Bet . . . praktikoj esu liaksus, ne dievotas, mažapoteris; mano dievotumas tesiekia valymą nuo doriškųjų purvų, kad bent pats ir kiti į pragarą susyk nenueitų ii baimės Dievo teisybės); aukštyn tobulybėje nekylu, nė kitų nepakeliu, nė pakelti savęs mėginu. 9/10 mano trūso — idant katalikystė ne prie dangiškos, bet prie žemiškos laimės vestų savo išpažintojus. Esu ultra liberalas, ultra tau-čius. [. . .] ultra arogantas, kuriam "niema dosta-tecznej powagi, by zmilczal niemachal rękami pod nosem" [nėra pakankamai rimtumo, kad nutylėtų ir nemostaguotų rankomis palei nosį]; ultra zapaleniec [karštakošis], ultra individualistas, visai nepataisomas. Vyručiai, kaip Dievą ir katalikystę mylite, ar jūs neapsigaunate, tokiam pavesdami didį savo sumanymą? Gerai pagalvokite" (Naujoji romuva, 1933, Nr. 20, p. 465).

Suprantama, kad Vaižgantas, kuris aukščiau cituotoje laiško ištraukoje pats save apibūdino nedievotu ir mažapoteriu liberalu, susilaukdavo įtarimų ir net priekaištų iš griežtesnių teologų. Anot Jakšto, "pastoracijoje Lietuvos kunigijai jis [Vaižgantas] nėra joks pavyzdys, nes jo teologiškoji ir kanoniškoji tolerancija ne vienam atvejy buvo per toli nuėjus" (A. Jakštas, "Kelios pastabos dėl Vaižganto biografijos", Židinys, 1934, Nr. 7, p. 27). Neiškentė Jakštas ir nepasišaipęs: ". . . negalima nutylėti Vaižganto daugiau negu neužtek-tino jaunavedžių prirengimo prie moterystės. Mat, jis būdavo dažniausiai suvedamas į šį pamokslėlį: 'Mylėkitės kaip paukšteliai, tik neužmirškit, kad ir moterystėj Dievulis ne viską leidžia'. . ." (op. cit., p. 23).

Ne visi betgi tenkinos linksmu pasišaipymu ar nepiktu pakritikavimu. Štai Telšių klebonas ir Alsėdžių dekanas P. Korzonas, Vaižganto pažįstamas iš senų laikų, 1922.XII.15 rašė Vaižgantui: "Labai gerbiu ir branginu Tamstą, bet ne kaipo teologą. 3 d. š[io] m[ėnesio] netyčia išklausęs Tamstos pamokslą, supratau, dėl ko Kaune Tamstos bažnyčia yra praminta Vilkolakiu [tai buvo tada populiarus satyros teatras Kaune]. Savo pamoksle Tamsta iš sakyklos paskelbei tiek here-zijų, kad aš, neatsižiūrėdamas į gilų mano prie Tamstos prisirišimą, palaikiau katalikų kunigo priederme pranešti apie tai Vyskupui ir būsiu patenkintas ir nuramintas, jei jo Ekscelencija pasiūlys Tamstai persimokyti Hurterio Medulla theologiae dogmaticae" (Merkelis, p. 312). Paskaitęs kurijoje ilgą kun. Korzono skundą, Vaižgantas sarkastiškai smogė: "Kun. Dekane. Juk tai Tamstos paties Telšiuose išpuoselėta tamsybė. Sustingote savo katekizmo formose ir bailė jus ima net drąsesnio išsireiškimo" (Merkelis, p. 394).

Patsai Vaižgantas drąsesnio ar net kontroversinio išsireiškimo nei bijojo nei vengė, nors dėl to susilaukdavo ne tik nepasitenkinimo, bet ir piktų puolimų. Štai kun. A. Maliaus-kis 1923 m. Laisvės laikraštyje šiurkščiai smerkė Vaižgantą: "Ar ne laikas sudrausti tą žilą kūdikį, docentą kun. Tumą, kad jis nebedarytų blėdies lietuvių katalikų visuomenėje" (Merkelis, p. 314).

Vaižgantas tipingas nekonformistas. Dar 1915 m. tai pastebėjo jo artimas bendradarbis A. Smetona: "Viena kuri srovė jam per ankštu, jos katekizmas pildyti jam per sunku" (Vairas, 1915, Nr. 1, p. 2). Po 20 metų iš esmės panašiai apibūdino Vaižgantą V. Mykolaitis-Putinas: "Kanauninko Tumo ekspansyviškumas, universalumas, fantazija ir į griežtas logikos formules dažnai nesiduodąs suimti jo mąstymo būdas pagamindavo jam kartais priešų tarp tų žmonių, kurie formulę yra pratę statyti aukščiausių gyvenimo vertenybių sargyboj. [. . .] Tumas-Vaižgantas savo kūryba ir darbu reikšdamas gyvenimą ir sielą, kliudė visas dvasinio veikimo sritis ir jei kartais prasilenkdavo su formule, tai vien dėl to, kad ir pati tikrovė dažniausiai formulių nepaiso" (V. Mykolaitis-Putinas, Naujoji lietuvių literatūra, 1936, p. 383).

Trumpai apibūdindami pagrindinius Jakšto ir Vaižganto charakterio skirtumus, pasakysime, kad Jakštas buvo taisyklės žmogus. Pripažindamas taisyklės būtinumą žmogaus gyvenimo veikloje, tiek jo kūryboje, jis pats laisva valia jai subordina-vosi, o taip pat laikė "savo šventa pareiga" žiūrėti, kad ir kiti laikytųsi tų objektyviųjų meno kriterijų, kuriuos jo oponentai (pvz. Sruoga) betgi laikė subjektyviomis paties Jakšto pažiūromis. Vaižgantas, pats nepakęsdamas taisyklės varžtų, turėjo juk pripažinti panašią laisvę ir kitiems, ypač literatūroje: "Jokie cenzoriai nestengia literatūros 'sunormatinti', sustangrinti. Nėra nė prasmės. Rašytojai ne pelkių sausintojai — bendruoju planu, viena tiesia linija" (Naujoji romuva, 1932, Nr. 13, p. 291).

Vaižganto pažiūroms į literatūros vertinimą paaiškinti priminsime dar vieną dalyką. Lietuviškoji knyga buvo didžioji Vaižganto meilė. Tai dėl jos jis vargo kovojo sunkiaisiais spaudos draudimo laikais, vos išvengdamas ilgamečio ištrėmimo Rusijos gilumon. Be to, nors visuomenės negerovėms pasmerkti nebijojo ir nevengė rūstaus žodžio. Vaižgantas buvo linkęs iškelti tai, kas gyvenime yra šviesu, gera, dora. Laiške M. Grigoniui (1924.XII.26) jis taip aiškino pačią Pragiedrulių užuomazgą: "Pirmieji mano norai buvo pasergėti ir sukaupti į vieną vietą lietuvių tautos 'diemenčiukus', kurių yra pilkame jų gyvenime" (Naujoji romuva, 1933, Nr. 20, p. 466). Taip ir lietuvių knygoje reikia visų pirma ieškoti, kas joje yra gera ir vertinga. Skaitymų žurnale (1921, Nr. 3) Vaižgantas netgi paskelbė straipsnį su tokia būdinga antrašte — "Knygoms . . . apginti nuo kritikų", kur įtikinėjo: "Recenzentas, imdamas į rankas knygas, iš anksto turi būti į jas palinkęs, joms palankus[. . .] Bet kuris leidinys literatūroj yra pliusas, didesnis ar mažesnis. Taigi kiekvienu leidiniu pirmų pirmiausia reikia pasidžiaugti. Tai mūsų dvasios turtas. Vieną kartą į mūsų iždinę — literatūrą įlaša tūkstantis auksinų, kitąkart šimtas, o kitąkart ir skatikas. Vis dėlto ir jis didina, ne mažina bendrąjį turtą. Tai kaipgi nesidžiaugsi? Reikia džiaugtis, ir aš jokio sąžinės prikaišiojimo bei gėdos nejaučiu, kai iš manęs vieni tyčiojas, kiti net piktinas ir peikia, kam aš esąs specialistas knygoms girti" (Vaižganto Raštai, IV.1922, p 92)

Suprantama, kad dėl tokio didelio pažai į literatūrą ir jos vertinimą skirtumo, Jakšto ir Vaižganto susidūrimai buvo neišvengiami. Vienas toks smarkesnis ir spaudą pasiekęs susikirtimas įvyko, kaip jau buvo minėta, dėl Šemerio rinkinio Granata krūtinėj, ypač dėl eilėraščio "Himnas mergelei". Jau buvo nurodyta, kad Jakšt basuvo itin opus įvairiems literatūros nepadorumams. Antai pirmiau cituotame laiške Vaižgantui girdamas Pragiedrulius, jis drauge prikišo pcr didelį natūralizmą meilės vaizdavime ir reikalavo tai pridengti "bent lengvučiu poezijos šydu". Ko jau ko, bet tokio poezijos šydo nerasime Šemerio poezijoje. Jau anksčiau italų futuristas Marinettis buvo pareiškęs, kad meilė yra tok pat kūno funkcija, kaip valgymas ar gėrimas. Taip ir Šemerio poezijoje rasime ir anatomijos ir fiziologijos. Štai viename eilėraštyje mini lieknaklubes, standžiakrūtes, skaisčiaveides mergas o "Himne mergelei" šūkalioja: "Aš, kąsnis kaulų ir mėsų tikrų, / Prašau tik tavo raumenų gaisrų". Betgi grubūs as net vulgarūs posakiai tai dar nebūtinai pornografija. Kandžioje recenzijoje "Šemerio šemeriavimas" pasišaipė Sruoga: "Dėl nujodytos Šemerio knygeliūkštės 'Granata krūtinė subruzdėjo visas mūsų literatūros kvartalas. Nusikeikė 'Lietuva', 'Rytas', 'Klaipėdos žiniose' Butki Juzė nusikvatojo. [. . . ] Ir dar kiek viešai ir slaptai apie Šemerio palaikę knygeliūkštę prišabašinta! Tumas — vyras: atsistojo vienas prieš pulką — tekit talentas! Kiti — bailiai: pornografija, pornografija! — ir kiša nosį po nekaltybės figos lapeliu! Deja! deja! Toje knygeliūkštėj — nei talento, nei pornografijos: kažkoks nesusipratimas keturių vėjų supūstam šiukšlyne [. . .] Bet Šemerys — nėra žmogus sąžininingas. Talento nešimą [nebuvimą] jis pridengia stiliaus pompastiškumu, zoologinio sodo burbulais. [.. .] Tokiu keliu eina Šemerys publikos apgaudinėtų. Ir Tumą jau apgavo! Bet apgavo ir visus Tumo neprietelius. Gąsdino, gąsdino, bliuznijo, bliuznijo, bet skaitytojui iš viso to — nei čia baisu, nei čia pikta pagunda ima. Pornografija tuo ir yra ypatinga, kad ji skaitytojuje sukelia visokių necenzūriškų pageidavimų. Kokia gi čia pornografija pas Šemerį — jei beskaitant jo eilėraščius, visos pagundos išglemba, jei jie taip pavyzdingai atstoja vaistus nuo nemigos. Susibarusiems dėl Šemerio knygeliūkštės šemeriavimo — metas taikintis, vadovaujantis obalsiu: Nuli und Nichts [nulius ir niekis]!" (Baras, 1925, II, p. 45-48).

Vaižgantas, ištikimas savo principui kiekviename literatūros kūrinyje visų pirma ieškoti ko nors gero, straipsnyje "Mūsų naujaautoriai" (Lietuvis, 1924, Nr. 1-2) manė, kad dvi Ryte ir Lietuvoje jo skaitytos recenzijos apie Šemerio knygelę "parašytos per aistriai, per piktai, kad galėtų skaitytoją įtikinti. Kaip tik tų recenzijų paskatintas aš ėmiau atsidėjęs žiūrinėti tą knygelytę, Na, radau visa to, dėl ko taip pyksta recenzentai; bet radau ir tokių dalykėlių, dėl kurių toli gražu neverta pykti nei ant naujaautorio Salio Šemerio, nei iš viso ant mūsų naujaautorių, kam jie ieško naujų poezijoje kelių. [. . .] mano tokios jau pareigos: tinka, netinka, žiūrėk knygos ir ieškok ten nors krislų gerumo.,, Toliau Vaižgantas pacitavo 8 Šemerio eilėraščius ("Litanija", "Žaižaruojantieji žibintai", "Lais vejantiems", "Štai, kaip lakstau oru", "Pasaulio prieblanda", "Miestiškai", "Reliatybė", "Amen"), kurie "visai neatsiduoda neigiamuoju dekadentizmu". Mūsų naujaautorių nelaimė esanti ta, kad jie dažnai seka nevykusiais svetimais pavyzdžiais, o "progresuoti — visai nereiškia eiti, kitų skverno įsikibus". Dvi esančios jų nepasisekimo priežastys. Vieni u, būdami netalentingi, "tiesiog yra bejėgiai duoti mums naują žodį". Bet ir "talentingieji, kai pristinga tikrųjų sąvokų drąsumui ir platumui pareikšti, griebiasi ekstravagancijos, peržengia galimumo ribas, perdeda ir tampa juokingi, nebe-natūralūs ir atmestini. [. . .] Bet ir skaitytojų, ypač recenzentų klaida, kai jie, išvydę bezdžio-niavimą, nenatūralų kraipymąsi, per greitai nusigręžia nuo visa to ir nebeieško, ar ko neras, kas tikrai originalu, gilu ir platu, — kas pavykę".

Neišpeikė Vaižgantas, kaip kad darė kiti, ir Šemerio "Himno mergelei", kur esąs labai stiprus gašlumo išreiškimas". Toliau Vaižgantas rašė: "Čia visai kitas klausimas, ar tokios raštų ištraukos tinka į chrestomatijas V nazidanije ju-nošestvu' [jaunimo pamokymui; Vaižgantas, kaip ir daug kitų senesniosios kartos žmonių, ėjusių rusiškon mokyklon, mėgdavo pakaišioti į savo straipsnius jiems įprastinių rusiškų posakių]. Davatka ir šiaipjau gėdingas žmogus, tai perskaitęs, apsišlakstys su švęstu vandeniu. O ir šiaipjau padorus žmogus nusispjaus, aptikęs tokį posakį: Tr savo skreitėj kekšės džiaugias manim' [. . . .] Čia tegali būti klausimas, ar gašlumas išreikštas stipriai. Dėl to negali būti dviejų nuomonių. Mes esame papratę mergelę poezijoje matyti tikrai 'lelijingą', 'rūtingą'; nematyti tam sykiui, jog ji esti ir vyriško gašlumo objektas. Bet jei vieną sykį mergelė paimta nebe senoviniu būdu, tai tam išreikšti valia imtis ir atitinkamų įmonių. Salys [Šemerys] tas įmones pavartodavo sumaningai. Technikos atžvilgiu tai jam pliusas, o doros žvilgsniu tegul sau, kas nori, abejoja, ar 'Yr doros vainikas ir paleistuvystėj'." Pacitavęs įvairius nevykusius, jo manymu, Šemerio posakius ("gastroliuosiu trimitingąjį stuburkaulių koncertą", "nutukę ilgesiais", "laižysiu letenomis", "akių trimitai" ir kt.), savo recenziją baigė tikrai vaižgantiškai: "Taigi, kad mūsų naujaautoriai granatomis svaidosi, yra labai gerai; tik reikia, kad tos granatos būtų tikrai sprogstamos ir perskrostų kietą širdžių luobą, o ne arkliamėšliai, kuriais tik akis užteškia. Iš Salio Šemerio, jei jis nusiims blozno peruką, galima daug ko rimta laukti. Nujau, kad tik jis nenuvarytų mūsų poezijoje, toje Dievo dirvoje, naujos vagos!"

Susilaukęs dėl savo recenzijos priekaištų, Vaižgantas atsakė nauju straipsniu "Dėliai naujaau-toriaus" (Lietuvis, 1924, Nr. 5): ". . . aš maniaus, visiems bekryžiavojant šitą 'pornografistą' Šemerį, ir pats įkalęs jam didelę vinį ir jau būsiąs nuraminęs pilietinę ir kuniginę savo sąžinę.[. . .] Veikiai tačiau pasirodė mano niekam neįtikta. Šemeriui ir 'Keturiems Vėjams' įkaltosios vinys negi galėjo patikti. Kryžiavotojams pasirodė mano vinys negana aštrios [. . . ] Ak, tas mano ieškojimas 'diemenčiukų'! Tegul juos keturi vėjai, kiek jie man klapato pridaro nebe nuo šiandie. [....] Dabar mane suėmė iš visų pusių, kuriems yra tam tikros macės ir kuriems neduoda jos. Pasipylė perspėjimai, pabarimai, nustebimai, net keiksmai ir koneveikimai; pagaliau pagrūmota man teismu už dalyvavimą pornografijos darbe, už jos reklamavimą, populiarinimą; na, nors gi už nepakankamą, būtent, nelygiai tokį jos pasmerkimą, kaip tai yra padaręs 'Rytas', 'Lietuva', 'Klaipėdos žinios' ir visi, nieko neišskiriant. Visa to formulavimas — 'tu vienas teišsiradai išmin-dingas, o esi toks pat pamišėlis, kaip ir kiti keturvėjininkai'. Nieko negelbėjo nė pakartojimai, jog aš pornografiją iš visos širdies smerkiu. [. . . Šemerys] jaunas žmogus; jam rodosi tikrai, naujų kelių stilistikoje ieškąs, na, tame 'ieškojime' klaidžiojąs. Jis be jokių apeliacijų nuvesti ant negarbės laužo ir amžinai jį sudeginti nei būtų teisinga, nei naudinga. Jis dar žada galimybių. Mūsų pastangos turi būti nukreiptos į tai, kad tų galimybių būtų gerų, nebe tokių, kaip buvo. Gyvą papjovus, tokių vilčių nebebūtų. [. . .] Aš griežtai ir jau be atodairų Šemerį pasmerksiu, kai būsiu užsivylęs ir pamatysiu, jog jis supuvęs ir nebepataisomas. [....] Jūs tenkinotės knygos smerkimu, tai jūsų uždavinys; aš privalėjau knygą įvertinti, nes tai buvo mano, literatūros docento, pareiga. Ir iš to kelio, iš tokio savo pareigų ėjimo nemanau išeiti net ir tada, kai liausiuos docentavęs".

Darbą universitete Vaižgantas labai vertino. Savo dienoraštyje jis prisiminė tą didelį įspūdį, kurį jam padarė dekano Krėvės viename pasikalbėjime iškeltoji mintis, kad Vaižgantas galėtų dėstyti universitete naująją lietuvių literatūrą: "Pasiūlymas buvo tiek netikėtas, jog mane šiurpas nukratė, ėmė smilkiniuose tvinksėti [. . .] Neveidmainiausiu: pasiūlymas buvo per garbingas, kad nebūtų pagundos priimti" (Merkelis, p. 331). Žinoma, buvo visai nelaukta tapti universiteto docentu žmogui, kurį gyvenimo aplinkybės buvo pastūmėjusios visuomeninio darbo sritin ir nesudarė galimybių baigti aukštąjį mokslą. Vis dėlto Vaižganto didelė pagarba mokslui, jo itin geras naujosios lietuvių literatūros reikalų pažinimas, o ypač pavyzdingas jo darbštumas padarė tai, kad jo docentavimas buvo universitetui tikrai naudingas. Ir aš pats mielai tebeprisimenu jo paskaitas ir dalyvavimą jo seminare. Džiaugdamasis docento titulu, Vaižgantas bemaž su naiviu pasididžiavimu tuo titulu pasirašinėjo periodikoje net eilines recenzijas, ko nedarė, pvz., nei Krėvė, nei Sruoga, nei Mykolaitis, nei kiti. Betgi toji pagarba docento titului vertė Vaižgantą savo recenzijose laikytis nuosaikumo. "Tai mano, literatūros docento, pareiga," rašė jis aukščiau cituotame straipsnyje.

Vaižganto recenzijas paskaitė akylasis literatūrinių įvykių stebėtojas Jakštas. Turbūt nebūtų reagavęs, jei Vaižgantas savo recenzijoje būtų aiškiai pasmerkęs Jakštą taip erzinusį Šemerio "Himną mergelei". Tad sužaibavo sugriaudė kaip rūstusis Zeusas Olimpo viršūnėje: ". . . kai Šemerys savo 'Granatoj' buvo peržengęs visas padorumo ribas ir savo 'Himne mergelei' priėjęs šlykščiausios pornografijos, mūsų kritikai buvo sukrutę ir pasmerkę tokią ištvirkusią poeziją. Bet prieš šį teisingą pasmerkimą tuojau rados protestų ir tai net iš ten, iš kur mažiausia galima buvo tikėtis, būtent, iš doc. kan. J. Tumo. Dalykas keistas, bet lengvai išaiškinamas. Mat, pasirodė, kad Šemerys esąs universitete Tumo mylimiausias klausytojas. Pagautas tos meilės gerb. docentas, metęs į šalį visus katalikiškos estetikos ir kritikos principus, šoko savo benjaminuko ginti. [Toje vietoje žurnalo redakcija išnašoje pridėjo savo pastabą: "Mums atrodo, kad doc. J. Tumas vadovavosi rimtesniais sumetimais". Židinį tada redagavo V. Mykolaitis-Putinas.] Tam tikslui ėmė įrodinėti, kad Šemery esama nepaprastos drąsos ir daug originalumo[. . .] Kaip drąsos pavyzdį gerb. virškritikas imasi toliau analizuoti pornografiškąjį 'Himną mergelei', cituodamas šlykščiausias jo vietas.[. . .] Net ir tokia Puidienė [rašytoja Ona Pleirytė-Puidienė], vadinanti save bedieve, laikė savo pareiga pasmerkti Šemeirio pornografiją. Vienas tik doc. Tumas. krikščionis katalikas, kunigas ir kanauninkas yra užsispyręs viską Šemeriui dovanoti ir, pro forma pabaręs, jį išteisinti ir apginti. Maža to, jis Šemerį tiesiog į 'pranašus' kelia.[. . .] kai gerb. 'Pragiedrulių' autorius į 'poezijos pranašus' bruka mums studentėlį vaikėzą su neaiškiu moraliu veidu ir labai problematišku talentu, prieš tai laikome savo pareiga pakelti viešą ir griežtą protestą.[. . .] O kadangi kan. Tumą ypatingai myli jaunimas, tatai yr rimto pavojaus, kad šis Tumo išgarbintas pranašas nepatrauktų paskui save daug jaunų sekėjų ir neišmokytų juos įvairių 'Himnų mergelei' ir kitų panašių savo kūrybos gražumynų. Norėdami tai blogybei už akių užbėgti, mes ir laikėme savo pareiga demaskuoti tą naująjį pseu-dopranašą ir drauge nurodyti aną pagailėtiną. visuomenę bjauriai klaidinantį ir todėl nedovanotiną kan. Tumo išsišokimą tame dalyke. Tan iš-sišokiman pastūmėjo jį ne protas, ne galva, tik jo per gera ir per minkšta širdis" (A. Jakštas, "De-kadentizmas", p. 151-154).

Aukščiau cituotieji Jakšto žodžiai buvo išspausdinti maždaug porą metų po Vaižganto recenzijos pasirodymo. (Galimas dalykas, kad jakštas jau ir anksčiau buvo tuo reikalu rašęs, tik man nepavyko to aptikti čia prieinamoje literatūroje . Ilgai nelaukdamas, Jakštas tuoj pat gyvu žodžiu apibarė Vaižgantą, su kuriuo dažnai susitikinėdavo. Turime gerą liudininką, gyvenusį tuose pačiuose, kaip ir Jakštas, namuose, — kun. M. Vaitkų: "Vieną sykį girdžiu triukšmą už trijų sienų: prelatas kažką garsiai bara. Po valandėlės trinktelėjo jo prieškambario durys, o dar po valandėlės kažkas skambina prie mano durų. Atidarau — Vaižgantas. Sumišęs, išraudęs. Klausiu, kas pasidarė. Sako, Jakštas išvaręs. Už ką? — Už Salio Šemerio 'Granatą krūtinėj', kad recenzijoj nepapeikiau nepadorumų. — Sakau: na, niekis! nueik rytoj pas Jakštą vėl — ir susigerin-sita. Vaižgantas pasižadėjo. Nuėjau pats pas Jakštą. Jis jau išdūkęs. — O ką? prelatas išvarei Vaižgantą? Prelatas plačiai nusišypsojo: vadinas, jau žinai? Atsakiau: buvo užėjęs, pasipasakoįo-Prelatas ėmė pasakoti, juo tolyn, juo karštyn. gyvai mostaguodamas, pakėlęs balsą (aš tik žvalgaus, ar negirdi kartais tarnaitė: pamanys ko gero?
kad bara mane): 'Na, matai! Na, kaip gi nebarti! kaip nevaryti lauk!' — ir ėmė dėstyti . . . Baigus sakau: 'O vis dėlto judu susitaikinsita. Rytoj jis ateis'. — Vaižgantas atėjo, ir juodu susitaikė" (M. Vaitkus, "30 metų su Jakštu", Židinys, 1938, Nr. 3, p. 345).

Po daugelio metų prisimindamas tą patį įvykį, Vaitkus pasakojimą gerokai išplėtė ir sube-lėtristino, tad ir susilpnino liudijimo tikslumą (M. Vaitkus, "Jakštas išvarė Vaižgantą", Lietuvių dienos, 1951, Nr. 3).

Datos, kada Jakštas apibarė ir išvarė Vaižgantą, Vaitkus nenurodė. Tai turėjo būti tuoj pat po Vaižganto recenzijos išspausdinimo Lietuvyje, t.y. po 1924.XI.21, nes jau po savaitės (XI.28) Jakštas rašė Vaižgantui: "Gerbiamasai kun. Juozai, Atsiprašau už susierzinime ištartus Tamstos adresu nemandagius žodžius. Tuo nusidėjau Tamstai, bet dar labiau krikščioniškai dorai, kurios teises netinkamai gindamas, jų neapgyniau, nes Sveikas pasilikai įsitikinęs, nieko bloga nepadaręs savo recenzija Šemerio leidinio" (Athenaeum, p. 45).

Tas laiškas įdomus Jakšto charakteristikai. Taip jau yra, kad žmonės, susikirtę dėl politikos ar visuomenės reikalų, net ir dėl skirtingų nuomonių meno klausimais dažnai tampa ir asmeniniais priešais. Dar įprastesnis reiškinys, kad vertinant savo draugų ar savo artimos grupės žmonių mintis ir darbus, linkstama teisinti jų silpnybes ar net iš viso jų nepastebėti. Tuo tarpu rašant apie savo priešininkus, dažnai neparodoma deramo objektyvumo. Atseit — būk atlaidus draugui, bet nesigailėk priešo! Tad dar senovėje buvo keliamas kitas dėsnis: Amicus Plato, sed magis amica veritas. Tai buvo ir Jakšto principas. Kritikuodamas Vaižgantą dėl Šemerio recenzijos. Jakštas pabrėžė: ". . . kritikos pareiga būti kietai, nežiūrėti asmenų ir neleisti, kad tiesa kieno nors, kad ir labai mylimo žmogaus, būtų žeidžiama. Tai ir buvo viena iš priežasčių, dėl kurios ir parašyta šis straipsnis" (Jakštas, "De-kadentizmas . . .", p. 154).

Jakštą, kuris savo kietoje polemikoje neskyrė nei draugų, nei priešų, taikliai ir palankiai apibūdino V. Biržiška, šiaip jau tolimas Jakštui savo pasaulėžiūra. Jakštas buvęs "kariaujančios plunksnos" žmogus. Jis "rašė ne populiarumo ieškoti ir visi puolimai tik labiau smailindavo jo plunksną ir galiausiai vertė jo politinius priešus pripažinti jo intencijų švarumą ir kilnumą ir su juo reikštomis nuomonėmis rimčiau skaitytis. Nemažiau nepasitenkinimo, įžeistų ambicijų sukeldavo ir jo lietuviškųjų raštų kritikos. Čia jis neturėjo pasigailėjimo niekam — čia nebuvo jam savų ar svetimų, visus vienodai jis pliekė ir galiausiai privertė pripažinti, kad ne kas kitas, bet A. Dambrauskas sukūrė lietuvių literatūros kritiką, tokią kritiką, kuri nesivadovauja asmens santykiu su kritikuojamu autoriumi, bet išimtinai paties kritiko grožio supratimu; tarp įvairių plačių jo literatūrinių nuopelnų šis bene bus didžiausias" (V. Biržiška, "Aleksandrui Dambrauskui — A. Jakštui 75 metai", Bibliografijos žinios, 1935, Nr. 5, p. 130).

Panašiai ir pats Vaižgantas dar prieš konfliktą dėl Šemerio buvo rašęs apie Jakštą polemiką: "Klystame tačiau, manydami, jog jis nepasiduoda iš asmeninės puikybės, iš įsitikinimo savo neklaidingumu ar iš nepaliečiamybės. Kun. D[amb-rauskas] gina ne save patį, tik savo mintis. [. . . ] Dambrauskas tipas inteligento, kurs taip tekalba ir tedaro, kaip mintija ir jaučia. Su jais konfliktai neišvengiami tiems, kurie linkę į kompromisus. [.. .] Nervai ir sąžinė priverčia Dambraus-ką-Jakštą žerti į akis teisybę. Tada jis Druskius [tuo slapyvardžiu Jakštas pasirašinėjo savo satyras]. Tokių sūrybių, tokių piktų satyrų dar niekas kitas lietuvis nėra paleidęs eilėmis ir ne-eilėmis. O širdyje švelniausias dainius, net senti-mentalistas" (Vaižganto Raštai, IV, p. 209-211).

To skirtumo tarp Jakšto kietumo polemikoje ir švelnumo kasdieniniuose santykiuose su žmonėmis, kad ir priešingų pažiūrų, buvo nustebintas Antanas Miškinis, kai turėjo kartą progą arčiau pažinti Jakštą: "Akis į akį su Jakštu teko susitikti 1934 metais V[alstybės] Teatre per vieną literatūros vakarą. Mes jaunieji teatro užkulisy ten su juo buvom supažindinti. Senukas sakėsi apie mus girdėjęs, skaitęs ir džiaugiąsis dabar turįs progos pažinti. [. . .] Tą vakarą patyrėm, kokio gero ir nuoširdaus to senelio esama. Tikrai ne tokio pikto ir griežto, kaip literatūros kritikose ir recenzijose. Tai lyg ne tasai Jakštas, kuris išpliekė savo kritikose Balį Sruogą, Tys-liavą, keturvėjininkus ir kitus naujosios dvasios ir formos poetus. Čia mums ir pasimatė skirtumas tarp Jakšto raštuose ir gyvenime" (A. Miškinis, "Senasis Kaunas be poetų", Akademikas, 1938, Nr. 4, p. 81).

Buvo nustebintas ir Antanas Venclova, kai akis akin susitiko su Jakštu, rinkdamas rašytojų parašus, kad iš kalėjimo būtų paleistas Kostas Korsakas, tada dar gimnazistas, 1928 m. už politinę veiklą nuteistas ir Šiaulių kalėjime sunkiai susirgęs. Vaižgantas, į kurį kreipėsi Venclova, kaip į gerai pažįstamą savo profesorių, prašymo nepasirašė, bet pažadėjo (ir ištesėjo) nueiti pas savo seną draugą prezidentą Smetoną ir užtarti jauną kalinį. Nepasirašė ir Maironis, kuris nepažįstamo Venclovos iš pradžių net įsileisti nenorėjo, pamanęs, kad tai koks įkyrus aukų rinkėjas. Toliau cituoju patį Venclovą: ". . . žingsniuoju pas Jakštą. Jakštas, Tumas, Maironis — kaimynai. Visi jie gyvena prie Baltosios Gulbės [t.y. prie Kauno rotušės]. Po kelių minučių stoviu prie Jakšto durų. Skambinu. Maironį bent pažinau iš matymo. Jakšto nė matyti niekad nepasitaikė. Duris atidaro mažutis liesutis seneliukas ir pro akinius, pakėlęs galvą, tartum nustebęs žiuri į mane. Pasakau labą. Neatsako. (Vėliau sužinojau, kad reikia pagarbinti). Ranka tyliai rodo į kabinetą — einu. Tyliai rodo kėdę — sėdu. Jis atsisėda kitoj stalo pusėj prieš mane. Abu tylim. Įsidrąsinęs išklostau reikalą. — Nė žodžio. Paduodu prašymą — nė žodžio. Paima. Skaito. Skaito ilgai, prisitraukęs arti prie akių. Skaito, matyti, bent kelis kartus. Aš pradedu nerimauti. Argi ir čia mano vizitas susilauks fiasko? Ne. Jakštas keliasi. Eina į kitą kambarį. Po kiek laiko atneša man prašymą atgal. Nė žodžio. Paimu — smulkiom raidelėm pasirašyta — A. Jakštas. Padėkoju, prašymą sulenkęs dedu atgal į voką. Pakylu išeiti. Mažas žmogelis pro akinius, pakėlęs galvą, žiūri į mane liūdnom akim. 'Reikia paleist, — kalba jis taip tyliai, jog aš, stovėdamas kitoj stalo pusėj, vos girdžiu. — Gaila vaikino. Labai gabus vaikinas. Aš rašiau į Šiaulius, kad jį sušelptų. Nežinau, ar sušelpė, ar ne . . . Gaila vaikino*. — Padėkojęs išėjau nuo šio žmogaus, kurį visada vaizdavaus akmeninį, su akim, svaidančiom neapykantos kibirkštis visokiom žemiškom silpnybėm, bedieviam ir socialistam. Žmogiškas žmogus" (A. Venclova, "Keli štrichai Tumo portretui", Kultūra, 1933, Nr. 5/6, p. 296-297).

Venclovos cituotieji žodžiai nebuvo tik šiaip jau užuojautinis pareiškimas Korsako likimu besirūpinančiam jo draugui. Jakštas rašė apie tai ir spaudoje (Vienybė, 1928, Nr. 42): ". . . šiauliečių katalikų pareiga — ne smerkti Korsaką, bet žodžiu ir darbu parodyti jam krikščioniškąją meilę ir užuojautą" (Ką yra pasakęs A. Jakštas, p. 88).

Beje, perspausdinant tą Venclovos straipsnį jo pokarinėje knygoje Epochos vėjas (1962), buvo nugnybti cituotos ištraukos du pastarieji žodžiai. Tuo betgi jie anaiptol nebuvo išbraukti, tik dar ryškiau pabraukti: Žmogiškas žmogus!

Tuo laiku, kai Jakštas barė Vaižgantą dėl Šemerio, mokiausi tolimoje Linkuvos gimnazijoje ir apie aną mūsų literatūros žymūnų konfliktą nieko nežinojau. Gerai betgi žinojau jų pavardes, skaičiau jų raštus, girdėjau apie juos Has*jr-Apie Jakštą, savo moksladraugį iš seminarijos lakų, man su didele pagarba papasakodavo dėdė klebonas. Vėlgi, Vaižgantas buvo mano tėvo netolimas kaimynas svėdasietis.

1926 m. atvykęs Kaunan studijuoti, apsigyvenau su broliu, taip pat studentu, prie Rotušės aikštės. Mūsų ilgo ir siauro, kaip kokio vienuolyno celė, kambario vienintelis langas buvo tiesiai prieš rotušę, kurią dėl jos liekno balto bokšto Vaižgantas buvo praminęs plačiai prigijusiu Baltosios Gulbės vardu. Ji taip panešėjo į bažnyčią, kad ne vienas iš kitur atvykęs kaimietis, pro šalį eidamas, pagarbiai nukeldavo kepurę, o maldingesnis ir persižegnodavo. Aplink Rotušės aikštę stovėjo ir tikrų bažnyčių. Į jos šiaurės rytų kampą rėmėsi didžiulė, griozdišką viduramžinę tvirtovę primenanti katedra, su kuria siejosi Kaune dar ne taip baisiai seniai gyvenusio ir čia Palangos Juzę bei kitas apysakaites rašiusio vyskupo Motiejaus prisiminimas. Pietų šone prie baltos dvibokštės, lyg i§ kurio parapijos miestelio čia atkeltos Jėzuitų bažnyčios prisiglaudus ioje gimnazijoje kadaise mokytojavo ir Kauno apylinkėmis grožėjosi (vėliau jas ir aprašė) Adomas Mickevičius. Pietų vakarų kampe didikų Pacų rūmuose kaip senovės magnatas rezidavo Maironis. Iš šiaurės vakarų kampo Kauno pilies griuvėsių link vinguriavo siaurutė Jakšto gatvelė, prie kurios kukliai buvo įsikūręs pats Jakštas. Priešpriešiais iš pietų rytų kertės trumpa tiesi Aleksoto gatvelė pro mįslingus Perkūno namus šovė Nemuno prieplaukon, kur pakrantėje stūksojo kresna, lyg žemėn perlindusi, raudonų plytų Vytauto bažnyčia, populiari Kauno inteligentijoje, kuri gausiai rinkosi sekmadieniais pasiklausyti pamokslų, nes juos čia sakė bažnyčios rektorius Vaižgantas, gyvenęs kitoje gatvės pusėje.

Dar ir po daugelio metų sugrįžta atmintin įstrigę anų gražiųjų laikų vaizdai. Štai, rodos, matau pro savo studentiško kambario langą, kaip skersai Rotušės aikštę protekinis skuodžia Vaižgantas. Juoda kieta skrybėlė, tada vadintasis katiliukas, be kurio Vaižganto net negalima buvo vaizduotis, bemaž krinta nuo viršugalvio, ir ant kaktos driekiasi baltutėliai žili plaukai. Apytrumpis sutonas plakasi tarp sparčiai žirkluojančių kojų, o riebusis Kaukas, jo mylimasis taksiukas vos spėja bidzenti greta. Eina skuba Vaižgantas pas savo draugą Jakštą. O kurgi kitur?



 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai