Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BŪDAI IR PRIEMONĖS TAUTINEI KULTŪRAI IŠLAIKYTI PDF Spausdinti El. paštas
Vyriausiojo Lietuvių Išlaisvinimo Komiteto pastangos suburti visus lietuvius į vieną bendruomenę yra nemažesnes reikšmės, kaip aušrininkų ar varpininkų užsimojimas "prikelti tautą iš miego". Liet. Bendruomenės gi vyriausi uždaviniai yra kultūriniai: sulaikyti lietuvišką visuomenę nuo nutautimo ir kurti bei puoselėti visais būdais lietuvių tautos meną.

Lietuviais išlikti, nors ir varge savoje žemėje, savoje aplinkumoje yra lengviau nei išlaikyti lietuviškumą kitų tautų tarpe, kur kasdien yra grasoma lietuviškai minčiai, lietuviškam žodžiui bei lietuviškam gyvenimo būdui. Suaugusiems tokių didelių pavojų čia nėra, tik kliudo dažnas neištesėjimas, apsileidimas ir kovos dvasios stoka.

Tos žydinčios Lietuvos vaikai nuėjo ketveriopu keliu: pirmieji į mirtį, antrieji į ištrėmimą ar kalėjimus, trečiųjų — mintis ir kūno laisvė apribota, o ketvirtieji laimingai išspruko į laisvąjį pasaulį.

Lietuvoje paskutiniosios okupacijos metu daugybė kultūrinių paminklų sunaikinta: sugriautos mokslo bei meno įstaigos, o sukurtos naujos, lietuviškai dvasiai priešingos. Patriotinis bei religinis švietimas taip pat sunaikintas, nėra spaudos bei kūrybos laisvės.

Laisvėje esančių lietuvių mokslo bei meno žmonių pareiga yra tęsti lietuvių tautos kultūrinę tradiciją. Tad šis kultūros kongresas turi ir panagrinėti konkrečius būdus bei priemones sėkmingesniam kultūriniam pasireiškimui. Lietuvių meno žmonių laisvajame pasaulyje yra neperdaugiausia, todėl kuriančiųjų jėgos turi būti apskaičiuotos ir tinkama kryptimi pasuktos.
Kad lietuvių tauta galėtų toliau kurti savo literatūrą, meną, muziką, dainą bei sportą, reikia turėti lietuvišką visuomenę. Jei neteksime visuomenės, kurioje būtų gyva lietuviška dvasia, kame pasirodys lietuvis kūrėjas, kas skaitys lietuvišką knygą, kas rengs šventes bei pasirodymus su meninėmis programomis?

Senesnioji lietuvių karta, ypač naujųjų pokarinių tremtinių, jaučiasi po visų audrų ir kūrimosi vargų naujame pasaulyje pavargusi ir dažnai apatiškai žiūri ir pamoja į viską ranka.

Niekas lietuviams dabar nėra taip pavojinga, kaip ši abejingumo dvasia. Todėl daugelis mūsų meno sričių ir pats naujosios kartos darbuotojų paruošimas labai silpnas ir jų maža.

Jei nebus atkreiptas tinkamas dėmesys į jaunosios kartos lituanistinį švietimą, kuris parengtų veiklių ir naujų kūrybinių jėgų, tai veltui tos didžiulės pastangos mūsų atskirų kūrėjų.

Lietuviškoji šeima yra tas pirminis pradas mūsų naujosios kartos paruošime. Jie šeimoje užges tautinė dvasia, iš kur jaunoji karta gaus įkvėpimo bei idėjų būti gerais lietuviais? žinokime, kad ir šitame turtų pertekusiame ir laisvių krašte lietuvybė yra labai dideliame pavojuje. Lietuvių kalbai bei lietuviškumui kasdien be pasigailėjimo grasoma, ir mes tirpstame kaip šiltas vaškas. Vis mažiau ir mažiau šeima turi progos kalbėti lietuviškai ir rūpintis lietuviškais reikalais.

Jei lietuviškoje šeimoje nebus parodyta tam tikro pasiaukojimo ir dėmesio lietuviškam reikalui, čia išaugusi jaunoji karta bus tolima ir svetima visam lietuviškam veikimui bei lietuviškajai kultūrai.

Jau šiandien labai dažnas reiškinys, kad šeima gauna laišką apie senelę motiną tremtinę Sibire ar Lietuvoje, o anūkas nebemoka jo perskaityti. Daugybė lietuvių žuvo ne vien Sibiro ir Kazachstano dykumose, bet ir čia, laisvių krašte, pirmiausia šiame milijoniniame Čikagos mieste. Kur vienas milijonas Amerikos lietuvių? čia nebuvo nei karų, nei koncentracijos stovyklų, o savo žmonių čia taip pat netekome.

Kokie būtume šiandien stiprūs, jei visi lietuvių išeivių palikuonys būtų susipratę ir eitų kartu su kovojančia tauta.  Ir turtai, kuriuos čia sukūrė mūsų broliai bėgliai nuo 1863 m. sukilimo, galėtų kelti mūsų kultūrini pajėgumą.

Tiesa, čia buvo sukurta daug: pastatyta daug gražių katalikiškų šventovių, daug pinigo persiųsta į tėvynę padėti savo vargstantiems broliams. Sukurta spauda, išauginta net trečioje ir ketvirtoje kartoje patriotų lietuvių. Bet tai padarė tik dalis ryžtingųjų, kiti pasidavė laiko ir aplinkos tėkmei, be kovos palikę savo gabius vaikus svetimiesiems. Daug tūkstančių mūsų brolių per Atlantą pasveikino Laisvės Statulą, bet palyginti labai maža dalis atsigrįžo ir atidavė dovanėlę savo kraujuojančiai tėvynei.

Nemanykime, kad Lietuvą išduoda tik tie, kurie dabar yra gimtoj žemėje — pavergėjų tarnai, klusniai vykdą mūsų tautos naikinimo darbą. Savo tautos dvasios išdavimas vyksta ir laisvuosiuose kraštuose gyvenančių lietuvių šeimose.

Jei lietuvis, kaip koks nusikaltėlis, pakeičia savo pavardę svetimai skambančią, vengia lietuvių, bijo su jais susitikti, niekada jokia proga neparemia nei lietuviškos kovos reikalų, nei spaudos, nei fondų — jis taip pat išduoda lietuvybę ir nusikalsta savo motinai bei pasilikusiems nelaisvėje broliams.

Tik budėjimas ir darni pusiausvyra šeimoje tarp materialinių ir idealinių lietuviškųjų reikalų gali mūsų išeivius apsaugoti ir padėti jiems išlikti lietuviais. Šeima turėtų būti ta nepamainoma lietuviškumo pilis, kurioje mąstoma bei kalbama lietuviškai ir kurioje siekiama tik lietuvybės išlaikymo. Reikia rasti laiko pašnekėti su savo vaikais tėvų kalba apie labai rimtus dabar tėvynėje vykstančius įvykius, planingai ir švelniai prieinant prie vaiko sielos. Jaunimas yra jautrus — jis savo tėvelių kalbą supras, kaip suprato lietuvio vaikas vargo mokyklos laiko uždavinius ir dėkingumo ženklan savo motinai - mokytojai atkūrė nepriklausomą Lietuvą.

Visas auklėjimas šeimoje priešmokyklinio amžiaus vaikų turi būti tik lietuviškas. Labai pavojingas bandymas vaiką atiduoti į kitataučių vaikų darželius. Tada gimtoji kalba bus nustelbta, pirma išmokęs svetimos kalbos, vaikas lietuviškai mokytis kratysis, ir bus sunku tėvams bei mokyklai šią klaidą atitaisyti. Lietuvis vaikas turi lankyti tik lietuvišką vaikų darželį ir išmokti skaityti ir rašyti pirma tik lietuviškai. Lietuviškas vaiko mokymasis priešmokykliniame amžiuje turės jo lietuviškumui tvirtus pamatus ir jo gimtoji kalba bus lietuvių, o ne kuri kita svetima.

Lietuviškų parapijų klebonai turėtų būtinai ateiti pagalbon lietuviškai šeimai šiame reikale ir suorganizuoti lietuviškus vaikų darželius. Tiesa, daug JAV bei Kanados lietuvių parapijų tokius darželius jau turi. Tik visa nelaimė, kad šie darželiai sunkiai verčiasi, nes lietuviškos šeimos nenori į juos leisti savo vaikų. Parapijų klebonai bei spauda turėtų šią kliūtį nugalėti ir išvesti iš merdėjančios padėties lietuviškus vaikų darželius. Priešmokykliniam lietuviškam vaiko auklėjimui reikalinga vaikų literatūra, teatras, tinkamos filmos bei vasaros aikštelės.

Lituanistinis švietimas pradžios mokyklose turi būti organizuojamas visu atsidėjimu. JAV-se parapinėse katalikų mokyklose mokosi apie 40,000 lietuvių vaikų. Jei ši jaunoji armija bus tinkamai lietuviškai paruošta, visas lietuviškas kultūrinis gyvenimas gaus naujo kraujo ir jėgos.

Bet, kaip kartais pasitaiko, kad tokiose mokyklose yra apleidžiamos lietuvių kalbos pamokos ar jos visai išstumiamos, daroma labai didelė skriauda lietuvybei.

Neturi būti pasmaugta lietuviškumo dvasia pačių tėvų rankomis savo vaikuose, kada jie jokių pastangų nededa išmokyti savo vaikus lietuvių kalbos. Ir parapijų vadovybės labai nusidėtų, jei apleistų ar išguitų lituanistinį švietimą iš mokyklų.

Kur nėra parapinių mokyklų, ten turėtų būti suorganizouta šeštadieninės lituanistinės mokyklos. Tokios šeštadieninės pradžios mokyklos Kanadoje veikia gana sėkmingai.

Lietuviška parapija bei Lietuvių Bendruomenė turi parodyti šiuo atveju lietuviškajam švietimui daug dėmesio ir kovoti dėl vaiko lietuvybės. Visos vasaros stovyklos bei iškylos su sporto programomis yra geriausia priemonė šia linkme patraukti vaikus, šeima, parapija bei bendruomenė turi sutartinai veikti švietimo srityje, kad ateičiai nebūtų prarastas nė vienas lietuvis vaikas.

Lietuviška šeima yra ta išganinga oazė dykumoje, kur galėtų įžengti ir atsigauti lietuviška kultūra. Todėl šeimoje turi būti atviros durys lietuviškai spaudai bei knygai. Šeima, tvarkydama savn biudžetą, reguliariai turi skirti dalį savo pajamų švietimui bei kitoms kultūrinėms institucijoms išlaikyti. Tik patys lietuviai gali išlaikyti savo švietimą ir puoselėti savo kultūrą. Kokia paguoda bus tėvams, jei senatvėje juos sups jų kraujo svetimtaučiai vaikai ir jų anūkai. Nebudrių šeimų vaikams iš pradžios mokyklos patekus į augštesniąsias ir augštąsias mokyklas, bus sunku jau lietuvybės srityje ką nors iš jų laimėti.

Lietuviškas jaunimas, išaugęs svetimoje dvasioje, kratysis savų tėvų, gėdysis kaip žemesnės visuomenės, neprasimušusios į augštesnį luomą. Vengs toks jaunimas, svetimoj dvasioje išauklėtas, bet kokio lietuviškumo. Apie tokio jaunimo idealizmą ir pasišventimą savo tautą išvaduoti visai netenka nė kalbėti — jis galutinai žuvęs lietuvių tautai. Tokių pavyzdžių turime iš ankstesnės emigrantų lietuvių kartos, turime ir iš naujausios.

Labai dažnai skaitome, kad mūsų šviesuomenė vis geriau įsikuria šiaurės kontinente, bet spauda užsimerkia, kad tų tautiečių vaikai jau kalba tik angliškai. Kartais skamba kažkokiu kontrastu, kad tėvai reiškiasi kaip gilūs lietuviai patriotai, o vaikai jau nebekalba lietuviškai, ši problema yra sunkiausia ir skaudžiausia mūsų išeivijos gyvenime.

Liet. parapija yra viena tarp didžiausių lietuvybės išlaikymo būdų bei priemonių. Liet. parapija turi 500 metų tradiciją. Yra daug lietuvių, kurie nepriklauso jokiai organizacijai, nesideda į Liet. Bendruomenę, o bažnyčias lanko ir yra geri parapijiečiai. Tuo būdu per bažnyčią lietuviai kunigai turėtų veikti tas šeimas, kad tėvai, jeigu jau ne patys, tai bent savo vaikus leistų dėtis prie lietuviškojo veikimo. Kiekviena Siaurės Amerikos moderni parapija tautinės kultūros ugdyme galėtų pasiekti gražių vaisių.

Labai gera tradicija buvo Lietuvoje, kai parapijos sudėdavo ištisus tūkstančius studentų bei akademijų fondams. Prieškarinė Lietuvos šviesuomenė puikiai suprato mokslo bei meno reikšmę, ir beveik nerasime kunigo, kuris nebūtų buvęs išmokslinęs visą eilę mūsų jaunosios kartos žmonių, ši garbinga tradicija turėtų būti parapijų palaikoma ir toliau, šalia didžiųjų statybų, tebūna statomas ir ateinančios  Lietuvos šviesuolis—kovotojas, kultūrininkas.

Reikėtų mums labai gerai apsiskaičiuoti, kad, vykdant plataus masto statybas, ne visas dabartinis kapitalas būtų sulaidotas pastatų sienose. Nepakartokime Lietuvos bajorų klaidų, kurie statydino ir puošė Vilniaus milijonines bažnyčias, o neruošė tautai veiklios katalikiškos šviesuomenės.

Parapijos bendradarbiavimas su šeima vaikų katekizacijos klausimais turėtų būti labai glaudus. Vaikas privalo išmokti katekizmo tik lietuviškai. Iš mažens vaikučiai turi būti pratinami per savo pamaldas lietuviškai giedoti. Jaunimas turėtų priprasti prie gražių bažnytinių tautinių gegužės mėnesio pamaldų ir kitų bažnytinių iškilmių.

Toronto kardinolas J. McGuigan pareiškė pageidavimą ir net įsakė angliškų parapijų klebonams nepriimti katekizuoti vaikų tų tautinių grupių, kurios turi savo kalbos bažnyčias.

šv. Sosto pageidavimu ir ypatinga globa yra kuriamos atskirų kalbų parapijos, kur pageidaujama, kad čia būtų išauginti kunigai misionieriai toms tautoms, kurios dabar kenčia persekiojimą nuo komunizmo.

Vaikas, pradėjęs nuo svetimos kalbos vaikų darželio ir tikybos mokymo svetima kalba, lietuvių tėvų kalbą jau laikys svetimąja.

Palaikyti gyvą tautinę dvasią padeda ir patriotiniai pamokslai bei lietuviškas giedojimas. Todėl parapijoje choras yra būtinas — be jo parapija yra negyva. Modernios parapijos kultūrinė veikla gali plėstis labai toli asmenybės ugdyme ir kultūrinėje srityje. Čia gali būti organizuojami sporto klubai, jaunimo orkestrai, teatras, net meno parodos. Tai parodė neseniai įsikūrusi Toronto Prisikėlimo parapija, vedama Tėvų pranciškonų.

šiaurės Amerikos kontinente kultūrinį spaudos gyvenimą gerai suorganizavo vienuoliai marijonai ir pranciškonai. Šioje dirvoje veikia ir jėzuitai. Vienuolynai ir praeity Lietuvoje yra daug nuveikę švietimo srityje. Antai jėzuitai 16, 17 ir 18 amžiuje sukūrė Vilniaus garsiąją akademiją, vėliau išsivysčiusią į universitetą.

Didelės reikšmės turi Amerikos ir Kanados švietimui Nekalto Prasidėjimo Seserys iš Putnamo, Šv. Kazimiero Seserų kongregacija Čikagoje, pastatydinus mergaičių gimnazijos rūmus. Ten mokosi 500 lietuvaičių, o 1000 kitataučių, švietimo srityje veikia ir mūsų pranciškietės bei Nukryžiuoto Jėzaus vienuolės.

šiame kongrese yra beveik visi mano kolegos mokytojai, su kuriais dirbau Bavarijoje—Eichstaette. Mokėsi ten apie 500 mokinių, nedavalgiusių, neapsirengusių, o viena klasė buvo net pašiūrėje, kita malkinėje. Sunku net šiandien įsivaizduoti, kaip mes, mokytojai ir mokiniai, galėjome pakelti tokį vargą ir šaltį. Mokslas buvo nenutrauktas, ir šiandien mūsų mokiniai, jau išėję į žmones, patriotiškai reiškiasi kultūriniame lietuvių gyvenime.

Jei šiuo metu sotūs ir besimokydami puošniuose rūmuose vaikai išaugtų šalti ir abejingi mūsų tautinei kultūrai, tai veltui puoštume tų mokyklų sienas ir dėtume tvirtus grantus į jų pamatus.
Būtų beveik nusikaltimas, jei paliktume ir atstumtume vaikus vargo mokyklose Vokietijoje, šioje srityje didelių nuopelnų turi kun. Sugintas, parodęs nepaprastos meilės vargo moksleiviui. Jo veikla yra lyg knygnešių darbas.

LIETUVIŠKASIS ŠVIETIMAS
Lietuviškąjį švietimą organizuoja ir išlaiko pati lietuvių visuomenė.

a)    Pradžios parapinės mokyklos ir lituanistinės šeštadieninės pradžios mokyklos sėkmingiausiai veikia, bendradarbiaujant su lietuviška vietos parapija. Kur tokių sąlygų nėra, lituanistines mokyklas organizuoja Lietuvių Bendruomenė.

b)    Lietuvių Bendruomenės pareiga išlaikyti jau esamas lietuviškas gimnazijas, kaip Vasario 16-sios gimn. Vokietijoje ir berniukų saleziečių gimnaziją Italijoje.

c)    Jieškoti būdų, susitarus su didesnėmis vienuolijomis Jungtinėse Amerikos Valstybėse bei Kanadoje, steigti lietuviškas gimnazijas.

d)    Organizuoti augštesniuosius lituanistinius kursus, kur yra didesnis moksleivių skaičius. Tokių kursų išlaikymu rūpinasi Liet. Bendruomenė, susitarus su lietuviškomis parapijomis.

e)    Lietuvių Bendruomenė organizuoja didesnėse kolonijose viešus lituanistinius seminarus studentams, spaudos darbuotojams, visuomeninkams, mokytojams.

f)    Didesnėse kolonijose Liet. Bendruomenė sistemingai kas metai šalia viešojo pobūdžio minėjimų, sukakčių duoda ciklą paskaitų iš lituanistikos srities plačiausia prasme, kaip: kalbos, istorijos, archeologijos, tautodailės, religinių papročių, lietuviškos muzikos, teatro, meno bei architektūros.

Visam lituanistiniam švietimui lėšas turėtų sukelti Liet. Bendruomenės kultūros fondai. Fondai tavo iždą papildo iš nuolatinio visų lietuvių solidarumo mokesčio, aukų ir ekonominių lietuvių bendrovių bei verslininkų.

Lituanistinio švietimo programa:

a) Sukūrus Pasaulio Lietuvių Bendruomenę, turi būti sukurtas ir pasaulio lietuvių švietimo centras. Jo pareiga būtų sukoordinuoti visų šalių pradžios, augštesniojo ir augštojo lituanistinio švietimo ríogramas.

b)    Pasaulio lietuvių švietimo centras plačia prasme turėtų nustatyti būdus ir priemones, taikantis prie kiekvieno krašto kultūrinio lygio, ekonominio pajėgumo.

c)    Turėdami pasaulio lietuvių švietimo centrą, galėtume susilaukti sistemingo ir augštesnio lygio mokslo priemonių pagaminimo bei leidimo, kaip vadovėlių, vaikų bei jaunimo literatūros ir visų kitų vaizdinių priemonių, kurios palengvintų priaugančiai kartai geriau pažinti Lietuvą.

d)    Paliekant visą švietimą keleto idealistų iniciatyvai bei nuožiūrai, jaunosios kartos auklėjimą išleistume iš savo rankų.

Sportas
Šalia lituanistinio švietimo nemažesnės reikšmės turi sportas. Liet. Bendruomenė palaiko jau esamą Šiaurės Amerikos fizinio auklėjimo bei sporto lygą. Sportas auklėja ir drausmina jaunimą. Lietuviai sportininkai ne kartą garsina lietuvių tautos vardą kitataučių tarpe.

Lietuvių sporto lyga, visokiariopu būdu remiama Liet. Bendruomenės, galėtų plėstis ir klestėti, o jos klubai augtų ne vien nariais, bet ir fizinio auklėjimo pažanga. Vykusiai organizuoti sporto klubai yra geriausia priemonė patraukti ir išlaikyti lietuviškąjį jaunimą. Santykiams tarp sporto lygos ir Lietuvių Bendruomenės palaikyti turėtų būti sukurtos tam tikros komisijos.

Lietuviškoji visuomenė turėtų daugiau domėtis jaunimo sporto veikla. Tai pakeltų jaunimo dvasią ir sujungtų su vyresniąja karta.

Organizacijos
Ateitininkų, skautų, vyčių, sporto klubų ir kitos jaunimo organizacijos yra labiau lietuvybę ugdančios institucijos, bet suaugusiųjų kultūrinės bei sritinės organizacijos tikslas būtų jau puoselėti lietuvišką kultūrą. Lietuvių kultūra daugiau laimėtų, jei šios organizacijos, bendradarbiaudamos su Lietuvių Bendruomene, dirbtų pagal tam tikrą nustatytą planą, kaip Vilniečių Sąjunga, Mažosios Lietuvos Bičiulių Dr-ja, Samogitia, Sudavia ir panašios.

Kartais mūsų visuomenė perdaug nesidomi, kada jaunuolis duoda įžodį ir bučiuoja iš Lietuvos atvežtą žemę. Tiesa, toks jaunuolis dar mus negali sudominti, bet priesaikos metu jo dvasia gauna įkvėpimo, didybės bei ryžto. Vieną dieną subrendęs, jis stos ginti svetimųjų teriojamą kraštą.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenė
Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto mintis sukurti Lietuvių Bendruomenę toli nuo savo gimtojo krašto yra didelės reikšmės įvykis tautiniame bei kultūriniame gyvenime. Bendruomenės tikslas yra ne vien lietuviškumą palaikyti, bet ir paruošti Lietuvai mokslininkų lituanistų—humanitarų bei visų kitų sričių menininkų. Per didelis tautos galių atidavimas specialiosioms profesijoms bei tiksliesiems mokslams galėtų sužlugdyti savą lietuvišką kultūrą.

Visas mūsų lituanistinis mokslas privalo turėti bent tą patį lygį, koks šiuo metu yra Vakarų Europos universitetuose. Esu tikra, kad vokiečių specialistų lingvistų—paruoštų lituanistikai—yra daugiau, nei mes šiuo metu turime.

Lietuvių Bendruomenės tikslas turėtų būti išvesti mūsų jau suorganizuotas mokslines įstaigas į pilną veikimą, kaip Lituanistikos Institutas Čikagoje, Liet. Kat. Akademija ir 1.1.

Kultūros fondų uždavinys yra labai svarbus. Nuo mūsų šviesuomenės energingumo ir kovingumo priklausys viso mūsų meninio bei mokslinio gyvenimo pasisekimas.

Prieš šaukiant pasaulio lietuvių seimą, reikėtų organizuoti ir pasaulio lietuvių kultūros fondą, kuris koordinuotų atskirų šalių kultūros fondų veiklą. Pasaulio liet. kultūros fondas koordinuotų mūsų spaudos, laikraščių bei žurnalų skaičių bei jų meninį lygį. Įvestų tam tikros pusiausvyros ir saiko literatūrinių premijų skyrime. Dabar atskirų kraštų kultūrinės institucijos skelbia net lygiagrečias literatūrines premijas. Tokio fondo užduotis būtų ir koordinuoti meno, teatro, dainos bei muzikos gyvenimą. Yra sričių labai apleistų, kur dirbama tik partizaniniu būdu.

Pasaulio lietuvių kultūros fondas, kaip labai garbinga ir rimta mūsų švietimo įstaiga, tiesiogiai turėtų pasirūpinti ir lietuviškuoju mokslu bei lietuviškos šviesuomenės paruošimu. Kiekvienais metais reikėtų spaudoje nagrinėti šie klausimai.

Lietuva turi labai daug kūrybinių jėgų, tik, deja, šiuo metu jos nebegali reikštis. Todėl lietuvių visuomenę išeivijoje įpareigoja dabartiniai tautos vargai visą kūrybinę galią bei dvasią aukoti tėvynei. Mokslas ir menas yra mūsų tautos galingas ginklas už laisvę.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai