Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
BENDROSIOS IR METODINĖS PASTABOS TAUTINIO ATGIMIMO KLAUSIMU PDF Spausdinti El. paštas


1. Dalyko svarba
Koks bebūtų mūsų teorinis bei praktinis nusistatymas tautinio klausimo atžvilgiu, niekas negali paneigti fakto, kad žmogiškoje tikrovėje pastoviai ir svariai reiškiasi tautinis veiksnys. Nesuskaičiuojamos tos aukos ir didvyriškumo veiksmai, kuriais pasižymi žmonės, įkvėpti tautinių jausmų. Šia prasme net mūsų laikais tautinis jausmas vertas ypatingo dėmesio kaip gyva ir paveiki visuomeninė jėga. Jos reikšmę tik labiau pabrėžia perdėto vertinimo apraiškos.

Praeitą šimtmetį tautiškumas suvaidino tokį reikšmingą vaidmenį Europos gyvenime,kad jį tiesiog pavadino tautiškumo šimtmečiu. Tuomet tautiškumo banga" persirito per visą Europą, lygiai kaip nūdien ji išsiliejo Azijos ir Afrikos žemynuose. Galima sakyti, kad XIX-me amžiuje tautinis pakilimas Europoje pasireiškė dviem skirtingais būdais, būtent, dominuojančių tautų imperializmu iš vienos pusės ir prispaustųjų tautų atbudimu iš kitos. Tačiau faktiškai tai buvo du to paties sudėtingo reiškinio požiūriai arba, kitaip sakant, du to paties tautinio sąmonėjimo tipai. Neperdėta teigti, jog kaip tik antrasis tipas įgalino geriau pažinti tikrąjį Europos veidą, koks jis yra visame sau būdingame įvairume. Jau vien šiuo požiūriu būtų naudinga kiek daugiau pasidomėti tautinės minties raida XIX-me amžiuje.

Tai buvo neabejotinai nauja tautinės minties apraiška; tautiškumas, pasireiškęs nauju turiniu ir nauja jėga, tapęs visuotiniu tiek įvairių tautų atžvilgiu, tiek kiekvienos jų viduje. Kaip tik dėl to kai kas jame tenorėjo matyti gryną XIX-jo amžiau gaminį, Prancūzų revoliuciją savivališkai laikant jo lopšiu. Vienok nedera sutapdinti tautinį reiškinį su jo istoriniais naujausiųjų laikų pavidalais. Įvairių tautų istorija aiškiai moko, kad tautinis klausimas yra senesnis, jau viduramžiuose įsišaknijęs. Jo pėdsakų galima užtikti Šventraštyje, sekant išrinktosios tautos kelią.

Tikrai, tautinė mintis yra sena ir mūsų laikais nepraradusi reikšmės, tačiau ne tokia aiški, kaip jos pėdsakai, giliai įspausti ir neištrinami žmogiškosios tikrovės istorinėje tėkmėje. Kas gi galėtų būti labiau migloto, kaip aistringų ir nuolatinių ginčų dalykas? Betgi toks buvo ir tebėra tautinis klausimas savo išoriniuose santykiuose. Iš kitos pusės, pavertimas ko nors paslaptim, idealu ar stabu neatveria kelio dalykiškam pažinimui. Betgi toks buvo ir dažnai tebėra tautinio klausimo atvejis, žvelgiant į jį iš vidaus. Net šiandien tauta neretai stabas.

Šiuo klausimu kritiškų pastabų netrūksta. Kritika visuomet buvo gyva ir reiškėsi įvairiais kosmopolitizmo bei internacionalizmo pavidalais. Kaipgi jos nebūtų nūdien po baisių įvykių, kuriuos sukėlė europinis nacionalizmas? Niekas kitas, tarp kitko, nuo to taip nenukentėjo, kaip pati Europa. Prieš savo prarają, verčiama noro išlikti, ji mąsto. Europinį sąmonėjimą lydi vis garsesni balsai, smerkiantys tautiškumą. Tačiau ir šiame kelyje slypi pavojai. Argi jis neveda į pasmerkimą visumos už vieną, vadinasi, dalinį požiūrį? O sveiko branduolio nereikia numesti kartu su netikusiu lukštu. Iš kitos pusės, pavojinga niekinti bet kokias gyvybės versmes. Tuo tarpu tautinis gyvenimas turi savo versmes, savo pateisinimą mūsų žmogiškosios tikrovės sudėtingume. Verta prisiminti gana taiklią Fr. Perroux pastabą: "Nūdien — rašė jis dar 1938 m. — diskusijos vyksta, tarsi, ne be vargo sukūrus tautas, jas reikėtų panaikinti. Priešingai, kiekvienam mąstančiam yra savaime aišku, kad jas reikia prakopti".

Tautinis klausimas tikrai vertas dėmesio visų pirma kaip mokslo dalykas. Tai buvo dažnai pamiršta. Todėl nenuostabu, jeigu ir pats klausimas atrodo daugiau neaiškaus jausmo negu blaivaus mokslo, labiau sukilusių aistrų negu kantrių nagrinėjimų dalykas.

XIX-j o amžiaus tautinių sąjūdžių specialus nagrinėjimas kaip tik padeda atidengti to laiko tikruosius visuomeninius reikalus, kuriems patenkinti pats gyvenimas iššaukė tautiškumą jo dabartiniame pavidale. Šiuo požiūriu lengviausia pagauti visuomeninį ir kintantį tautiškumo vaidmenį. Tik gerai išnagrinėjus visuomeninėje sąrangoje įvykusius gilius pasikeitimus, naująją padėtį ir iš jos išplaukiančius naujus reikalus, bus galima daugiau ar mažiau užčiuopti nūdienio tautiškumo tikrąsias šaknis ir nustatyti, pavyzdžiui, kiek dabartiniai pavidalai tebžra galiojantys bei saugotini ir kiek jie pasenę ar keistini.

Mėginimas panagrinėti lietuvių tautinį atgimimą savo ruožtu padėtų nušviesti aplamai tautinį klausimą XIX-me amžiuje. Atgimstanti Lietuva verta dėmesio ne tik kaip atskiras atvejis to laikotarpio tautinių sąjūdžių grandinėje, bet ir kaip tipiškas ryškaus tautinės minties pasikeitimo atvejis. Iš tikrųjų, teisingiau kalbėti ne apie tautiškumą, bet tautiškumus. Kiekviena tauta turi, taip sakant, savitą "tautiškumą", kuris nėra visuomet tas pats, bet kinta su laiku. Todėl reikia saugotis grubiai suprastinto žvilgsnio į klausimą ir j ieškoti jo priežasčių visuomeninės sąrangos pasikeitime, tai yra, sociologiškai pažvelgti.

Jau vien šiuo požiūriu būtų įdomu panagrinėti mūsų tautinį atgimimą. Sociologiniu požiūriu tautinis klausimas iki šiol per mažai nagrinėtas, kaip iš viso šalia tautinių istorijų tautinės sociologijos vieta yra skandalingai tuščia.

Trumpai suminėkime kitus požiūrius, kurie skatina panagrinėti lietuvių tautinį atgimimą.
Jo eigoje išsivystė ta lietuvių tautinė mintis, kuri įsikūnijo 1918 m. susikūrusioje Lietuvos demokratinėje valstybėje; kuri nūdien atsispindi jos išsivadavimo pastangose bei pasipriešinime, vedamame su pavergtos tautos užsispyrimu bei ryžtingumu; pagaliau, kuri tebėra faktiškai pripažįstama bei pakenčiama paties pavergėjo vadinamos sovietinės Lietuvos respublikos rėmuose. Visų su tuo susijusių klausimų neįmanoma suprasti be sąryšio su jų istorine užuomazga. Šia prasme lietuvių tautos atgimimas iš tikrųjų yra visų nūdienių lietuviškųjų klausimų raktas.

Pagaliau, paprastas faktas, kad klausimas nėra pakankamai išnagrinėtas, taipgi pateisina ir skatina norą jį panagrinėti.

2. Dabartinė klausimo būklė
Lietuvių tautinio atgimimo istorija dar neparašyta. Jos veikalas tebelaukiamas. Tačiau jis bus įmanomas tik ant kantrių ir nuodugnių tyrinėjimų pamato. Čia kol kas ir tenka konstatuoti tam tikrų trūkumų.

Jaunas lietuviškasis istorijos mokslas stovi prieš begalinį uždavinį, kuris toli prašoka jo dabartinę būklę. Tik trumpas nepriklausomo gyvenimo laikotarpis tarp dviejų pasaulinių karų buvo užtikrinęs palankesnes sąlygas tautinei istorijai tyrinėti. Tada ir buvo atliktas nuostabus darbas: nūdien nebeįmanoma paliesti lietuviškosios istorijos klausimų, nepasinaudojant daugiau ar mažiau išsamiais lietuvių istorikų darbais. Tačiau daug kur dar lieka nemaža spragų. Ypač XIX-sis amžius dar mažai beištyrinėtas.1)

Todėl ir visi mėginimai aprašyti, aiškinti bei vertinti lietuvių tautinį atgimimą — ko dažnai nebuvo vengiama — buvo tikrai nepribrendę ir daugiau ar mažiau pasmerkti nepasisekimui. Tam tikra prasme tas pat tebegalioja ir nūdien.

Būdinga, kad tokios rūšies mėginimų padaryta kaip tik prieš prasidedant vaisingam intensyvių lietuviškų istorinių tyrinėjimų laikotarpiui. Prie tokių mėginimų visų pirma reikia priškaityti visus tuos leidinius apie Lietuvą, kurie pasirodė Lietuvos demokratinės valstybės kūrimosi metu. Prieš autorių norą ar sutinkamai su juo visi tie veikalai daugiau ar mažiau apspręsti politinių argumentų.

Mūsų istorikų jaunoji karta, sąmoningai atsisakiusi bet kokių per ankstyvų sinte7in. labiau linko nagrinėti specialius klausimus. Tačiau aišku, kad tokie darbai iš esmės fragmentiški ir tuo pačiu nepakankami. Vien jų išvados reikalauja platesnio apibendrinančio veikalo, kurio reikalą yra jau iškėlęs prof. Z. Ivinskis, rašvdamas apie katalikų kunigo vaidmenį tautiniame atgimime: "...šalia eilės monografijų ir mokslinių studijų atskirais klausimais niekas dar iš lietuvių nespėjo viename sintetiškame veikale, panaudojant gausią archyvinę medžiagą, stipriai intuityviai peržvelgti per mūsų tautinio atgimimo epochą, spaudos draudimo laikotarpį, savos spaudos organizavimą, įvairių ideologijų diferencijaciją ir t.t. Juk visa tai reikėtų apipavidalinti viename stambiame darbe".2)

Vysk. Motiejus Valančius, tautinio atgimimo žadintojas

Iš tikrųjų naujos medžiagos nemažai prisirinko. Nūdien ją reikia jau įvertinti skubotiems teigimams bei spėjimams, prasilenkusiems su istorine tiesa, pataisyti. Tokiu būdu ir bendras tautinio atgimimo paveikslas, kaip jis buvo piešiamas ypač svetimųjų, turi būti peržiūrėtas. Tiesa, kol nebus išsamios istorijos, negalės būti nė pilno kalbamo vaizdo. Tačiau jis jau labiau išryškėjo naujųjų darbų dėka. Tik gaila, kad jų dauguma tebėra visur periodikoje išmėtyti ir sunku juos surasti, ypač svetur.

Reikalas kai ką iš pagrindų peržiūrėti savaime iškyla, iš arčiau pažvelgus į literatūrą, liečiančią mūsų tautinį atgimimą. Skirtingų ir prieštaraujančių nuomonių įvairumas tuojau čia krinta į akis.

3. Nuomones apie lietuvių tautinio atgimimo pradžią
Labiausiai išsiplatinusi ir daugiausia svetimųjų veikiuose kartojama nuomone sieja mūsų tautinio atgimimo pradžią su patriotinio laikraščio "Aušros" pasirodymu 1883 m. Tokią pažiūrą be diskusijų priima ir prof. Alb. Rimka rimtoje ir įdomioje sociologinėje studijoje apie tautinį atgimimą.3) Ten jis tiesiog tvirtina, kad "Auszros-Varpo gadyne visai teisingai laikoma lietuvių tautinio renesanso, arba atgimimo, pradžia".4)

Tačiau reikia nurodyti visą eilę nuomonių, prieštaraujančių tai, kuriai pritarė prof. A. Rimka. Antai, istorikas kun. dr. J. Totoraitis rašo, kad "Aušra suėmė tada buvusius lietuvių siekimus, juos stiprino, gilino jau susidarius:ą Lietuvoje tautinę srovę ir stūmė pirmyn lietuvių tautinį susipratimą. Prieš ją prasidëjusis lietuvių tautos atgimimas jos sustiprintas, laikui einant, vis ėjo smarkyn".5)

Savo ruožtu prof. A. Voldemaras savo veikale "La Lituanie et ses problèmes" bendrai teigia tautinį atgimimą prasidėjus "XIX-jo amžiaus viduryje".6)

Praktiškai šiai pažiūrai pritaria ir Maž. Lietuvos veikėjas dr. V. Gaigalaitis, pagal kurį "spaudos draudimas .. . turėjo pagrindines reikšmės lietuvių tautinei raidai. . . tapo viena svarbiausių lietuvių tautos atgimimo priežasčių".7)

Kun. dr. A. Viskanta pabrėžė kitą požiūrį: "1861 m. sausio 21 buvo pirmaeiles reikšmes lietuvių tautos atgimimui. Tai valstiečių baudžiavų panaikinimo data . . . Tai iš išlaisvintos valstiečių vidurines klases kilo tie, kurie iš esmės pradėjo lietuvių atgimimo sąjūdį".8)

Prof. Z. Ivinskis jau minėtoje studijoje nurodė: "Mano tezė būtų tokia: be kunigu, ypač be Valančiaus ir jo artimuių bendradarbių, tautinis lietuvių atgimimas nebūtų buvęs įmanomas".9)

Tuo tarpu J. Ambrazevičius nustatė, kad "atbundančioj! Lietuva pagilino ir realizavo Daukanto tautines ideologijos pradus".10)

Pagaliau, reikia nurodyti išvadas, kurių priėjo dr. V. Maciūnas savo pažymėtmose studijose apie XIX-jo a. pradžia Lietuvoje: ". . . tuo laiku jau dedami atgimstančiai Lietuvai idėjiniai pagrindai...  Tiesa,  tikras  tautinis  atgimimas dar negalėjo pasireikšti, nes nebuvo palankaus socialinio faktoriaus . . . Betgi tautinės pasaulėžvalgos svarbiausias punktas—lietuvybės idealizacija jau brendo nuo pat XIX a. pradžios".11); ". . . šioj gadynėj — rašo tas pats autorius kitoje studijoje — pastebimi tautinio lietuvių atgimimo diegai, kristalizuojasi po truputį lietuviškos pasaulėžvalgos tradicijos pasiekusios ir Aušrą".12)

Toks paprastas išskaičiavimas būdingesnių nuomonių apie tautinio atgimimo pradžią pakankamai parodo netikrumą, jeigu ne tiesiog maišatį, kuri viešpatauja šiame klausime. Tai ypač ryškiai matyti iš svyravimo ir prieštaravimų pas tuos pačius autorius, ypač publicistus. Cituojame tipišką pavyzdį iš vieno straipsnio apie "Aušrą". Pradžioje ten tvirtinama: "...(Vilniaus universiteto) pasėlis davė mums rimčiausius to laiko rašytojus: Stanevičių, Nezabitauską, Daukantą, Valančių. Jie, išvengę lenkininkų tendencijos, bus pirmieji tautinio atgimimo žadintojai, pradės mūsų renesanso epochą, prirengs Aušrai dirvą".13) Gi kiek toliau: "Aušros reikšmė lietuvių tautai yra istorinės vertės. Tai pradžia jos atgimimo, pirmas sąmoningas žingsnis į savistovią ateitį".14)

4. Keletas kritiškų pastabų tuo pačiu klausimu
Kaip matome, kraštutiniausia nuomonė, patvirtinta prof. Rimkos, mūsų tautinio atgimimo pradžia "visai teisingai" laiko "Aušros" pasirodymą. Kodėl "visai teisingai", autorius nenurodė. Veikiausiai jis tik paprastai pritarė bendralaikių priimtai tezei.

Šiuo atžvilgiu įdomu atkreipti dėmesį į sekančią jo įžanginę pastabą: ". . . visi mes dar gyvename ne tik "Auszros" ir "Varpo" gadynės iškeltų idealų įtakoje, bet dar ir tų pačių žmonių vadovaujami ar bent jų akivaizdoje. "Aušrininkas", "varpininkas" — tai ne tik žodžiai, kuriais mes kartais charakterizuojame senesniosios mūsų kartos darbuotojus, bet ir autoritetai, prieš kuriuos nedrįsta nepalenkt galvos net ir tie, kurie savo laiku su tais šiandien garbinamais "aušrininkais" arba "varpininkais" kovojo".15)

Labai suprantamas dalykas, kad pirmieji autoriai, rašę apie tautinį atgimimą, buvo stipriai veikiami "Aušros" ir "Varpo" vadovaujančiųjų asmenų nuomonės. Pastarieji natūraliai laikė savo kartos patriotinę veiklą pagrindiniu tautinio atgimimo darbu. Nepriklausomai tautinei valstybei istoriškai vainikavus jų pastangas, jie tapo moraliniais autoritetais tikra to žodžio prasme. Jų mintys, jiems gyviems esant, negalėjo tapti diskusijų dalyku, todėl buvo priimtos ir paprastai kartojamos.

Ir vis dėlto, kaip bebūtų vertinami nepaneigiami aušrininkų nuopelnai lietuvių tautiniame sąjūdyje, negalima betgi užmiršti tų, kurie anksčiau savo laiko sąlygose ir neabejotinai svariai prisidėjo prie naujosios tautinės ideologijos išvystymo. Ee to, praktiškai net tie, kurie laiko aušrininkus vieninteliais tautinio atgimimo veikėjais, niekada neįstenge r.utylė.i, pavyzdžiui, Valančiaus, Daukanto bei jų bendralaikių.

Atrodo, suklaidino faktas, kad naujoji tautinė sąmonė pas aušrininkus ryškiai regima, ypač todėl, kad tautinį atgimimą jie laikė tikslu, ko negalima pasakyti apie jų pirmatakus. Tačiau visiškai klaidinga norėti pilnai išaiškinti bet kokį visuomeninio pobūdžio reiškinį, apsiribojant jo veikėjų sąmone. Pakankamai neįsisąmoninta to, ką Durkheimas savo "Sociologinio metodo taisyklėse" taip aiškiai nustatė, būtent, jog visuomeninio fakto apsprendžiančios priežasties reikia j ieškoti ankstesniuose visuomeniuose faktuose, bet ne individualios sąmonės būsenose.16) Lygiai verta prisiminti sociologo E. Duprėel įspėjimą, kad psichologinio prado niekada nepakanka pilnutiniam visuomeninio reiškinio išaiškinimui, nes sąmonės būseną visuomet veikia individui svetimi pradai, kaip daiktai ar kitų žmonių būsenos.17) Be to, kas liečia aušrininkų sąmonę, nereikėtų užmiršti, kad ji vystėsi nuo nedrąsių neaiškios kultūrinės autonomijos reikalavimų iki Nepriklausomybės deklaravimo.

Todėl galima daryti išvadą, kad augščiau išdėstyta tradicinė nuomonė laikyti "Aušros" pasirodymą tautinio atgimimo pradžia neleistinai sutapdino aušrininkų darbą tiesiog su tautiniu atgimimu.
Tokią išvadą patvirtina ir visos kitos suminėtos nuomonės, kurios sutaria bent tuo, kad lietuvių tautinio atgimimo pradžios reikia j ieškoti dar prieš "Aušros" pasirodymą. Kas liečia jų kiekvienos vertę, tos nuomonės aplamai teisingos savo teigiama, bet ne išskirtine prasme. Jos yra aiškiai dalinio ir fragmentinio pobūdžio. Pabrėždamos vieną kurį požiūrį, jos galioja tiek, kiek nepaneigia kitų.

Galop, įdomu pastebėti, kad joks autorius nemėgino pateisinti savo vienokio ar kitokio pasirinkimo. Tuo tarpu neįmanoma perdaug pervertinti tokio pasirinkimo arba, jei norima, metodo svarbos. Bet kokio periodo išskyrimas ištisinėje tautinės istorijos eigoje reiškia labai jautrų pjūvį. Vargiai tenka nurodyti, kad čia gresia pavojus iš anksto iškreipti nagrinėjamo reiškinio esmę.

Lietuvių tautinis atgimimas yra istorinis faktas. Jį todėl reikia pavaizduoti ir atstatyti tokį, koks buvo. O to neįmanoma atlikti aprioriškai.

Tačiau šis faktas, liečiąs besiformuojančią globalinę visuomenę, kaip tai priimta vadinti tautą, nėra jau toks paprastas ir ryškus, kaip koks nors dienos įvykis. Jo beveik begalinis sudėtingumas neišvengiamai reikalauja tam tikros bendros sampratos, kurią reikia pateisinti objektyviai jo pobūdį atitinkančiais pagrindais. Čia kaip tik ir glūdi tikras savivališko subjektyvizmo pavojus, būtent, pavojus matyti reiškinį tokį, kokio norima, ir ne tokį, koks jis yra savyje, nepriklausomai nuo autoriaus iš anksto susidarytų pažiūrų.

Tenka pirmiausia nustatyti faktą, neliečiant jo esmės. Kyla klausimas, kokiu būdu įmanoma aprašyti lietuvių tautinį atgimimą, tuo pačiu neapsprendžiant jo aiškinimo? Mūsų nuomone, atsakymo reikia j ieškoti klausimo sociologiniame pobūdyje. Sociologiniam klausimui nagrinėti tėra tik vienas galiojantis būdas, būtent, pritaikyti sociologinį metodą. Nereikia klaidingai įsivaizduoti to, ką reiškia tokiu būdu paliesti ypatingai besikeičiantį ir mažai teištirtą tautinės minties lauką. Ir vis dėlto tai vienintelis būdas priartėti prie tikrovės, kurioje lietuvių tautinis atgimimas apsireiškė ir slypi. Šioje vietoje dera prisiminti žymaus sociologijos pradininko Durkheimo pasakymą, jog "sociologija — tai tam tikru būdu suprasti istorija".

5.   Durkheiminės sociologinio metodo taisyklės
Norint eiti keliu, kurį nepaprastai aiškiai nurodė Durkheimas savo sociologinio metodo taisyklėse, tenka ypatingai įsidėmėti taisykles, liečiančias visuomeninių faktų stebėjimą. Tai, ką jomis Durkheimas išreiškė, galios tol, kol sociologija neatsisakys savo pašaukimo būti mokslu. Atmetęs "prigimtinį mūsų dvasios polinkį"18) pasitenkinti grubiai sudarytais vaidiniais bei sąvokomis, jis nutiesė mokslinius sociologijos pamatus.

Iš tikrųjų, dažnai "užuot stebėjus dalykus, juos aprašius, juos lyginus, mes tenkinamės savo minčių įsisąmoninimu, jų analizavimu, jų lyginimu. Vietoj faktų mokslo užsiimame tik ideologine sklaida"19) Kaip priešybę tokiam kasdieniškam ir grubiam būdui Durkheimas nurodė savo mokslinį metodą, kurio pirmoji ir pagrindinė taisyklė išreikšta pagarsėjusia, dažnai blogai suprasta ir blogai aiškinta formule: "nagrinėti visuomeninius faktus kaip daiktus". Tuo norima pasakyti, kad jie mums prieinemi tik savo apraiškomis, kurios juos atskleidžia ir kartu slepia.

Todėl Durkheimas griežtai reikalavo trijų dalykų, būtent: 1. sistemingai pašalinti visas apriorines sąvokas,  2.  aptarti faktą pagal jo išorines žymes ir 3. jį nagrinėti ne iš individualių apraiškų pusės.20)

Dr. Jonas Basanavičius, "Aušros" leidėjas (J. Zikaro bareljefas)

Nei prieš tai, nei po to gal niekas nesugebėjo geriau išreikšti sociologinės dvasios, kaip Durkheimas šioje subtilioje ir visada galiojančioje pastaboje: "Reikia artintis prie visuomeninio lauko pro ten, kur tinkamiausia pradėti mokslinį tyrinėjimą. Tik po to bus galima tyrinėjimą pastūmėti toliau ir palaipsniškais priartėjimo darbais pamažu apčiuopti šią besisklaidančią tikrovę, kurios žmogaus dvasia gal niekad nepajėgs pilnai suvokti".21)

Durkheimo pastabos mūsų atveju labai naudingos. Iš tikrųjų, lietuvių tautinis atgimimas nėra nei mitas nei atitrauktinė mintis, nors, sprendžiant iš jo nagrinėjimų būdo, galėtų taip atrodyti. Per dažnai užmirštama, jog tai istorinės tikrovės įvykis, nepriklausomas nuo subjektyvių nagrinėtojo pažiūrų ir kad dėl to reikia į jį žvelgti išoriškai, kaip į išorinį daiktą.

Išskaičiuodami skirtingas nuomones, mėginome atsikratyti visų apriorinių pažiūrų. Lieka aptarti (žinoma, tik pradiniu būdu) lietuvių tautinio atgimimo reiškinį pagal jo išorines žymes. Taip atsiduriame prieš klausimą: kokios gi tos žymės?  kur jų j ieškoti?

Tokiam klausimui atsakyti atrodo naudinga panagrinėti pačią tautinio atgimimo sąvoką. Jos sklaida turėtų padėti įvykdyti ir tą durkheiminį reikalavimą, griežtai draudžiantį naudotis sąvokomis, kurios yra susidariusios už mokslo ribų ir skirtos naudoti nieko bendra su mokslu neturintiems reikalams.22)

6. Tautinio atgimimo sąvoka
Tautinis atgimimas — modernus išsireiškimas,pagimdytas praktikos ir jai skirtas. Naudojamas naujausios istorijos žodyne pažymėti XIX-jo amžiaus tautiniams sąjūažiams, davusiems pradžią naujosioms tautinėms valstybėms Europoje. Tokia prasme kalbame apie albanų, bulgarų, čekų, estų, kroatų, latvių, lietuvių, rumunų, serbų, slovakų, slovėnų, suomių, vengrų tautinius atgimimus.

Tačiau dažnai naudojama sąvoka nuo to aiškesnė netampa. Priešingai, nuolat gresia pavojus netiksliai panaudoti. Be to, daugybė sinonimų aptemdo mintį ir padaro sąvoką dar labiau miglotą. Argi ne tą patį "atgimimą" dažnai vadiname "atbudimu", "prisikėlimu", "atsinaujinimu", ir pan.? Jau vien tik dėl to būtinai reikia panagrinėti šio išsireiškimo prasmę.

Tautinis atgimimas tėra gal tik paprasta metafora, tinkanti mitiniam bei poetiniam pasauliui? Ar galima pateisinti jos vartojimą, kalbant apie patirtinės tikrovės reiškinius, tokius kaip visuomeniniai faktai? Kitaip sakant, ar ši sąvoka gali būti mokslinė? Jei taip, kokia jos konkreti reikšmė? Tačiau visų pirma tenka nurodyti, kokio pobūdžio ta tikrovė, kuriai galima pritaikyti tokią sąvoką. Todėl pirmiausia tenka mesti žvilgsnį į tautinį klausimą aplamai.

Tautos sąvoka kasdieninėje kalboje yra tokia įprasta ir artima, kad atrodo nusidėvėjusi ir beveik nieko nepasakanti. Iš tikrųjų, kai pastebėjo Renanas, "tai paviršutiniškai aiški mintis, kuri sukelia didžiausių nesusipratimų" arba tiesiog, H. Hauserio žodžiais, "klaidingai aiški mintis". Tikrovėje tautos yra labai sudėtingos sąrangos. Jas liečianti terminija nėra dar nusistojusi net kalbose tų kraštų, kur pastebima sena tautinė tradicija.

Autorių dėmesį ypač patraukė tautiškumas savo dabartiniame pavidale. Sociologija, kurios žodis šioje srityje turėtų būti ypatingai vertinamas, laikėsi dažniausiai nuošaly. Dėl to nenuostabu, jeigu tautinis klausimas taip pat buvo dogmatiškai ir savivališkai nagrinėjamas. Nelaukiant anketų bei gilesnių studijų duomenų, buvo sukurtos įvairiausios teorijos, kurios betgi galutinai nenušviečia klausimo.

Mūsų nuomone, tikslaus ir aiškaus tautinio fakto apibrėžimo teks dar palaukti. Bent mes jo čia visiškai neliesime. Taip pat vengsime nereikalingai kartoti viso to, kas daug kartų sakyta ir kartota apie tautą aplamai, pradedant tuo, kuo ji nėra, ir mėginant išskaičiuoti begalinę eilę jos teigiamų žymių. Mėginame trumpai sintetiškai pabrėžti sociologinį klausimo pobūdį.

Visos teorijos apie tautinį faktą suvedamos į dvi pagrindines sampratas, kurių viena vertina labiausiai prigimtinius arba objektyvius duomenis — natūralistinė samprata; kita iškelia sąmonės faktus arba subjektyvius duomenis — kontraktualistinė samprata.23) Jos dažnai savivališkai aptariamos kaip nesutaikomai prieštaraujančios. Tuo tarpu klausti ir ginčytis, kaip tai neretai atsitinka, kuri jų teisingesnė, reiškia blogai suprasti dalyko esmę. Iš tikrųjų, kaip pažymi A. Cuvilier, jos viena ir kita sudaro vieną požiūrį tos pačios sudėtingos tikrovės, kokia yra tauta.24) "Tauta yra dviguba — sako J. M. Domenach objektyvių žymių visuma; pagrindinių sąmonės faktų visuma; ji laikosi kūniškiausiųjų dalykų ir siekia dvasiškiausiųjų".25)

Įdomu pastebėti, kad šie du požiūriai jau seniai išreikšti lotyniškame termine "natio".20) Šis žodis jau XV-me amžiuje turėjo dvigubą prasmę. Iš vienos pusės, jis pažymėjo kilties ir kalbos vienybę (objektyvūs pradai), iš kitos pusės — piliečių bendruomenę (subjektyvus pradas, nes turima minty piliečių bendruomenei priklausomybės sąmonė). Senovės romėnai taipgi skyrė dvi reikšmes. Senesnioji kilo iš veiksmažodžio nasci ir sietina su Cicerono minimu dievaitės Natio vardu; šiandien ji dar sutinkama ispanų kalboje, kur sakoma ciego de nacion (aklas iš prigimties). Kita vėlesnė romėniškoji reikšmė panaši į moderniąją.

Šie du tariamai prieštaringi požiūriai aiškiai liudija tautinio reiškinio sociologinį pobūdį. Sociologija, kaip nurodo belgų sociologas Duprėel, yra vienintelis mokslas, kuris savo objekto vienybėje suderina psichologinius arba dvasinius pradus ir grynai medžiaginius reiškinius. Šių dviejų pradų suvestinė, jo žodžiais, sudaranti visuomeninį santykį.27)

Visuomeninis santykis ar visuomeninė sąmonė — tai tik skirtingos terminijos dalykas. Mums labiau patinka pastarasis terminas, nes ta prasme suprantame McDougall teigimą: "Visur, kur pasaulio istorijoje iškilo tauta, jos kaip tautos svajonė buvo esminė jos buvimo ir dar labiau pažangos sąlyga".28) Kaip lygiai pritariam Oppenheimeriui, kai jis nurodo, kad "mes neturime išvesti tautinės sąmonės iš tautos, bet priešingai — tautą iš tautinės sąmonės".29) Tai, kas atbaigia tautą kaip tokią, yra jos tautinė sąmonė, susidaranti ir be paliovos kintanti istorinėie tėkmėje, kuri ją veikia lygiai, kaip ji pati savo ruožtu jos veikiama.

Nesunku pastebėti tautinės sąmonės pasikeitimą amžių bėgyje. Norvegų istorikas Halydan Koht nurodo, kad tautiniai jausmai reiškėsi jau prieš naujausius laikus, t. y. prieš Prancūzų revoliuciją, ir kad šie jausmai, pasireiškę skirtingais  laikotarpiais,  tarp  savęs  istoriškai siejasi. Jis mėgino įrodyti, kad daugelyje europinių kraštų tautiniai jausmai pasireiškia XII-me amžiuje. Tačiau tuo pačiu metu jis pabrėžė, kad XII-jo a. tautiniai jausmai labai skiriasi nuo šiandieninių.30)

Ir tai suprantama. Tautine sąmonė turi pakisti, įvykus pasikeitimams visuomeninėje sąrangoje, nuo kurios ji pilnai priklauso. Kaip tik tokiai sudėtingai ir kintančiai sociologinei tikrovei taikomas atgimimo terminas.

Atgimimas, tariant K. Burdacho žodžiais, yra tikrai pasaulines reikšmes žodis.31) Jis naudojamas įvairiomis prasmėmis. Mums čia nerūpi šio žodžio mitologine ar mistine prasme. Aišku, kad tokia prasme, reiškiančia mirti ir prisikėlimą iš numirusių, negalima kalbėti apie prigimtinius, t. y. nestebuklingus reiškinius, prie kurių priklauso visuomenes mokslo faktai. Mus taigi domina kitos šio termino reikšmes.

Prancūzijoje XVIII-me amžiuje šis išsireiškimas naudojamas įvairiomis prasmėmis. Montesquieu, pavyzdžiui, kalba apie "mūsų prancūziškosios teises atgimimą" ir Volteras apie "ligi tol niekintos literatūros atgimimą". Tai reiškia daugiau negu paprastą ko nors išriedėjimą, atstatymą, naują pakilimą.32) Panaši reikšme atrodo priimtina. Panagrinėkime ją iš arčiau.

Pirmu žvilgsniu pastebimas prieštaravimas. Atgimimas visų pirma reiškia ko nors atnaujinimą. Savaime aišku, jei buvo atgimimas, kas nors turėjo atgimti, sugrįžti gyveniman, atsinaujinti. Tai savotiškas antrasis gimimas; gimimas to, kas jau bent kartą buvo gimęs. Tokiu atveju, atgimimas tėra pratęsimas, pakartojimas ar prailginimas daugiau ar mažiau pirmykštes esmės.

Tačiau tuo pačiu tai reiškia ir priešingą momentą, kurio nereikia užmiršti. Atgimimas yra taip pat kažkas naujo, nepakartoto. Antrasis gimimas yra vis dėlto gimimas, t. y. naujas pasirodymas pasaulyje, nauja pradžia, bet ne vien tik pasikartojimas, prailginimas ar pratęsimas.

Norint suprasti tokio dialektinių požiūrių išsireiškimo prasmę, nereikia jų išskirti, bet juos prakopti. Tai jautė G. Papini, kurio subtiliam pastebėjimui pritariam: "Atgimimas taip p t yra gimimas ir, taigi, tęsinys ir naujove sykiu; tai daugiau gyvojo krizes raida, negu prisikėlimas iš numirusių".33)

Tokia prasme atgimimo terminas nereiškia nei tęsinio nei naujoves absoliučia prasme. Taip apeinama mirtis ir ją sekantis prisikėlimas, kas sudaro atgimimą mitologine bei mistine prasme ir nepritaikoma gamtiniams reiškiniams. Pasilieka esminiai dinamine ir lygstama sąvoka, skirta pažymėti pereigai tarp dviejų būklių, perėjimui iš įstangios (potencinės) būklės į veiksminę (aktualiąją).

Vis dėlto tai ne bet koks pasikeitimas, o toks, kuriame vyksta priešingų jėgų žaidimas, lydimas savotiško praturtėjimo, kažko naujo, nepakartoto, lyginant su pirmykšte būkle: naujas spindesys, pakilimas, naujas stiprumo laipsnis ir pan. Tas sugretinimas iššaukia vertybini sprendimą antrosios būklės naudai.

Tokią sąvoką galima pritaikyti patirtinės tikrovės reiškiniams, ypač visuomeninio gyvenimo srityje, kur nuolat vyksta įvairūs pasikeitimai. Dažnai čia betarpiškai pastebime tik paprastą pasikeitimo faktą. Tačiau jis neįvyksta staiga, o kurį laiką bręsta, veikia anksčiau negu įvykiai išsiveržia iš įprastinių rėmų ir taip apreiškia krizę. Atgimimu taigi žymime tokią kritinę būklę, kurioje susiduria du priešingi pradai, senas ir naujas, paveldėtasis ir pradžioje nepastebimas, bet vis labiau ryškėjantis ir, pagaliau, nugalintis pradas.

Tai sąvoka, kuri iš tikrųjų gali būti pateisinta ir naudojama sociologijoje, nuolat kintančių reiškinių moksle. Ir jeigu galima kalbėti apie demografinį, valstybinį, dvasinį, dorinį, kultūrinį ir panašų atgimimą, kodėl nekalbėti apie tautinį atgimimą?

Tautinis atgimimas nėra taigi nei tautos gimimas, nei jos prisikėlimas iš numirusių. Tai gyvos tautos kritinė būklė, tautinės sąmonės istorinis pasikeitimas, kurio pasekmėje ji apsireiškia praturtinta, nauju spindesiu. Iš tikrųjų, ne tiek svarbu, ar tai įvyksta visiškai naujų iki tol nepastebėtų pradų įgijimu, ar paprastu pakartojimu bei iškėlimu "lig tol paniekintų".

Tautinio atgimimo išeities taškas reiškia tam tikrą susilpnėjimą, tautinio gyvenimo nuosmukį, lyginant su jo padariniais, kurie reiškia to paties gyvenimo praturtinimą ir pakilimą. Tai tam tikra prasme neišvengiamas ir fatališkas susidūrimas, nes jis reiškia tuo pačiu metu nuosmukį ir užuomazgą. Jeigu tautinis atgimimas apsireiškia pereiga tarp dviejų skirtingų tautinės sąmonės tipų, tai jį tada reikia vertinti kaip vieno užuomazgą ir kito nuosmukį bei išnykimą. Kiekvienu atveju, tai drama. Ją išryškinti, nušviesti — tai uždavinys dalykiško aprašymo, kuris visuomet liečia konkrečius ir atskirus atvejus.

Tačiau jei tautinis atgimimas apreiškia nauju būdu tautinę sąmonę, tai pastaroji pilnai apsireiškia tik vienoje ir nedalomoje ištisinėje tautinės istorijos eigoje, kurioje atgimimo laikotarpis tėra viena dalis. Norint ją gerai suprasti, negalima pamiršti organinio ryšio, siejančio vieną tautinės istorijos laikotarpį su jos visuma.
 
Mėginimas dalinti istoriją laikotarpiais savyje Jau reiškia šį tą savivališko ir gali būti pateisintas tik griežtai metodiniais sumetimais. Istorija, kaip pastebi minėtas G. Papini, yra plati upė, kuri nuolat teka nenutrūkstamai ir be nuopolių, tačiau kurios didžiulę tėkmę įsidėmė-jimo bei mokymo tikslais esame priversti dalinti į baseinus ir kanalus.34)

Tautinio atgimimo laikotarpis bet kurios tautos gyvenime išryškėja lyginant tai, kas buvo prieš jį, su tuo, kas jį seka. Žinoma, vėliausiajam laikotarpiui būdingas tautinės sąmonės tipas ar tipai nerandami ten, kur jų nebuvo, būtent, pačiame tautinio atgimimo laikotarpyje ir, juo labiau, prieš jį buvusiame.

Taip suprasta tautinio atgimimo sąvoka turi labai plačią prasmę. Teoriškai, ji gali būti pritaikyta ne vienam laikotarpiui toje pačioje kurios nors tautos istorinėje eigoje. Tai fakto klausimas. Iki šiol buvo įprasta ją taikyti XIX-jo a. Europos tautiniams sąjūdžiams. Iš tikrųjų, tai bendra europinė apraiška, pastebima maždaug vienu laiku ir visoje Europoje, ypač Vidurio ir Rytų Europoje, ir turinti nepaneigiamai bendrų bruožų. Galima aplamai sakyti, kad iš vienos pusės ją apibūdina modernios tautmės sampratos stoka, iš kitos pusės — kaip tik tokios sampratos sudedamųjų ir tipingų pradų palaipsniškas iškilimas. Šia siaurąja prasme tautinis atgimimas tėra modernaus tautiškumo užuomazga.

7. Lietuvių tautinio atgimimo europiniai pradmenys
Siaurąja prasme kalbame ir apie lietuvių tautinį atgimimą, jį suprasdami kaip moderniosios lietuvybės užuomazgą. Todėl augščiau išdėstyta schema mums atrodo naudingas darbo įrankis.

Iš tikrųjų, nūdienė lietuvių tautinė mintis kaip tautinio atgimimo gaminys gali būti suprasta kaip nesenos praeities priešprieša. Anuomet sumišusi, svetimų pradų stelbiama, neišvengiamo nuosmukio keliu riedanti, lietuvybė nūdien visose savo apraiškose nešioja būdingas išsilaisvinusios ir išsiskleidusios sąmonės žymes, atrodo radusi savyje tikslą, patrauklų idealą, svariai teigianti savo buvimo pagrindą ir neabejojant] jai greta kitų tautų priklausančia vieta žmonijos tarpe.

Ši sąmonė yra glaudžiai susijusi su tautinės valstybės faktu iš vienos pusės, ir remiasi lietuvių kalbos kultūrine bendruomene iš kitos. Gi tautinė valstybė, lygiai kaip kalbinė bendruomenė yra neginčijamai modernūs tautines sampratos bruožai.

Aišku, kad panašios sąmonės negalima anksčiau j ieškoti. Nereikia taigi jos j ieškoti nei pas tautinio atgimimo laikotarpio veikėjus, nei jų aplinkoje, nei juo labiau šio laikotarpio išvakarėse. Be to, istorinės praeit.es negalima tiksliai atkurti, žvelgiant į ją dabarties akimis, įvedant laikotarpiui svetimas kategorijas.

Iš kitos pusės, nieko nuostabaus, jei XIX-jo amžiaus eigoje, ypač pirmoje pusėje, matome tautiškumą, kurio prasmė nėra ta pati, bet tokia skirtinga, kad atrodo nebesuderinama su nūdiene ir iššaukia gyvą priešingumo jausmą pastarosios nešėjuose.

Natūralu, jog bet kokia ideologija gali ilgai išsilaikyti, net sugriuvus ją pagimdžiusiai visuomeninei sąrangai. Tačiau iš to, kad senoji ideologija tebeveikia duoto laikotarpio žmones, dar negalima daryti išvados, jog tuo pačiu metu nebūtų dedami naujosios ideologijos pamatai, jog nebūtų pradėjęs pūsti naujų laikų vėjas. Ne tik sąmoningi veikėjai, bet taip pat ir nesąmoningi, abejingi, net priešiškai nusiteikę, tiek tos visuomenės viduje, tiek jai nepriklausą, galėjo vertingai prisidėti prie šios eigos. Tai irgi grynai fakto klausimas. Apsiriboti išimtinai sąmoningais dramos veikėjais reikštų ją iš anksto iškraipyti.

Tautinį atgimimą kaip tik sudaro toks pasikeitimas, kuris nėra nei ramus nei taikingas. Kaip kiekvienoje tikroje visuomeninėje dramoje lemia ne tiek sąmoningi veikėjai, kiek nuo jų sąmonės nepriklausomi veiksmai. Todėl mums pirmoje eilėje turi. rūpėti pats tautinio atgimimo darbas, kurį nesvarbu kas ir dėl kurių sumetimų dirbo. Šį darbą reikia objektyviai aprašyti pagal jo išorines žymes, kurios jieškotinos bendroje europinės dvasios būsenoje.

Kai XIX-me amžiuje tautinio sąmonėjimo banga užliejo Europą, Lietuva, be abejo, nesudarė išimties bendrame sąjūdyje. Priėmusi krikščionybę, ji įsijungė į Europos tautų bendruomenę ir tapo daugiau negu vien tik geografinė jos dalis. Visos minčių srovės, visi didieji europiniai sąjūdžiai nepraėjo nepastebėti ar be atgarsio.35)

Napoleono kariuomenė, peržygiavusi visą Europą, paskleidė ir sustiprino demokratinės minties srovę. Ji pasiekė net Lietuvos valstiečius. Žemaitis bajoras A. Klementas liudija tas nuotaikas, kurios tuomet vyravo Lietuvoje, belaukiant Napoleono: "Nors slaptai, buvo kalbama, kad laisvės valanda artėja. Kiekvienas pusbalsiu šnabždėjo, kad bus laisvė palikti poną ir eiti kur nori".36)

Grynai informacinio pobūdžio to meto Lietuvos spauda taipgi liudija didelį anų laikų dėmesį tarptautiniams įvykiams.37) Pavyzdžiui, apie 1800-tuosius metus "Lietuvos Kurjeris" nedaug dėjo vidaus žinių. Užtat daug vietos skyrė užsienio įvykiams, ypač Paryžiuje, Vienoje, Berlyne, Briuselyje, Frankfurte, lygiai kaip užsienio spaudos ištraukoms. Prancūzų revoliucija ir jos padariniai užėmė ypatingą vietą. Net jei tie laikraščiai buvo skaitomi tik rinktinių ir labai ribotų sluogsnių, jų mintys, vieną kartą patekusios visuomenėn, greitai plito ir rado dėkingą auditoriją suinteresuotose valstiečių masėse, nekantriai laukiančiose išsivadavimo valandos iš nešamo jungo.

Lenkų - lietuvių jungtinės valstybės galas, su neišsenkančia energija nuo Kosciuškos sukilimo (1794) vedamos nesiliaujančios pasipriešinimo bei išsilaisvinimo kovos nuolat didino lietuviškosios emigracijos eiles Vak. Europoje, ypač Prancūzijoje, kuri tada buvo didžiausių vilčių židinys, panašiai kaip šiandien Amerika. Emigracija buvo atviras langas į Vakarus, iš kur sklido naujų minčių ir naujų vilčių šviesa. Net po Napoleono pralaimėjimo, reakcijai prislėgus visą Europą ir carui Nikalojui I visom priemonėm besistengiant izoliuoti Lietuvą, jos ryšiai su Vakarų Europa nenutrūko. Taip 1834-38 imtais iš Paryžiaus per Tilžę keliavo draudžiami raštai Lietuvon, lygiai kaip iš čia siunčiami pinigai emigracijos veiklai remti.38) Rusijos-Prūsijos siena, einanti per Lietuvą, daug patarnaus keturiasdešimt metų spaudos kovoje (1864-1904).
Tuo pačiu laiku, kai drauge su lenkais buvo vedamos politinės kovos prieš pavergėjus rusus, krašto viduje vyko gilus pasikeitimas. Brendo ir jungėsi kovon naujos jėgos, kurios veikiai pakeitė pačią kovos prasmę ir kurias nuslopinti carinė reakcija buvo nepajėgi.

Aišku, kad Vakarų demokratinių minčių pasklidimas žymiai sustiprino visuomeninio išsilaisvinimo sąjūdį ir turėjo didelės įtakos lietuvių tautinio jausmo pasikeitimui. Tačiau tai ne viskas. Tos pačios laiko dvasios poveikyje Europoje iškilo galingas kultūrinio pobūdžio sąjūdis. Jo būdingi bruožai: meilė gimtajai kalbai ir tautinei praeičiai. Iš tikrųjų, demokratinės minties sąjūdžio negalima atskirti nuo europiai o romantizmo. Net šiuo požiūriu daugiau europinio gyvenimo paraštėje buvusios Lietuvos atvejis ryškiai patvirtina faktą, kad Europa sudaro vieną politinį bei kultūrinį vienetą, nepaisant gausių vidaus pasidalinimų, nusidriekusių gamtinių bei dirbtinių sienų. Be abejonės, daug tiesos turi E. Beil sakydamas, jog kiekviena europinė tauta yra mažiau paveikta savo ypatingos istorijos, kiek krikščioniškųjų Vakarų bendrosios istorijos.

Beveik vienu ir tuo pačiu metu visoje Europoje pasireiškė vienodas užsidegimas domėtis ilgai niekintomis ir apleistomis vietinėmis kalbomis, jas gerbti, joms skirti naują dėmesį ir kūrybinę veiklą. Tai buvo lyginamosios kalbotyros valanda, mada rašyti gramatikas, žodynus, fantastiškiausias istorijas, paremtas netikrais, neretai pramanytais dokumentais; mada domėtis folkloru, liaudies dainomis ir bendrai jos kūryba. Romantizmas buvo lygiai toks visuotinis, kaip prieš tai kosmopolitizmas. "Romantinis sąjūdis iššaukė panašių darbų visoje Europoje, Suomijoje kaip Norvegijoje, Katalonijoje kaip Provanse ar Graikijoje. . . Abu priešingų minčių sąjūdžiai — revoliucinis, atėjęs iš Prancūzijos; romantinis, atėjęs iš Vokietijos — vienas ir kitas padėjo taikingoms kabinetinių žmonių studijoms patirti nelaukto atgarsio . . . Eruditų darbas paruošė intelektualinį atgimimą, kuris turėjo nuvesti į politinį atgimimą".39) Šioje vietoje verta prisiminti dr. V. Maciūno išvadą, kad "lietuvių XDC-jo a. pradžioje sąjūdis nėra kokia išimtis Europos dvasinio gyvenimo bendrosios eigos".40)

Tokioje pakilioje europinėje atmosferoje apsireiškė ir lietuvių tautinio atgimimo požymiai. Pirmu žvilgsniu skiriame keturis: 1. vietinės kalbos rehabilitavimą, 2. grįžimą prie tautinės praeities, 3. visuomenės demokratėjimą ir 4. modernių tautiškumų arba tautinių ideologijų susidarymą bei susidūrimą.

Kaip matyti, tai nėra visiškai nauji anksčiau nežinomi pradai. Jie užtinkami ir senojoje ideologijoje. - Tačiau tautinio atgimimo originalumą sudaro tai, kad jis juos apreiškia nauja jėga, ypatingu svoriu. Be to, jie glaudžiai susiję vienas su kitu, neskirtini, pasižymi tikru perspektyvų savitarpiškumu. Tačiau juos reikia skirti, mėginant nustatyti ir aprašyti patį tautinio atgimimo faktą. Aišku, jog tai tik labai nepilnas ir paviršutiniškas požymių išskaičiavimas, tačiau, mūsų nuomone, pakankamas užsibrėžtam uždaviniui praktiškai įvykdyti.

8. Lietuvių tautinio atgimimo istorinė reikšmė
Metus žvilgsnį į lietuvių praeitį, nesunku įžvelgti tautinės civilizacijos tragediją. Užuot savitarpy pasipildžiusios, darniai bendradarbiavusios ir užtikrinusios tautinės civilizacijos pilnybę, liaudies ir augštesniųjų sluogsnių kūrybinės pastangos Lietuvoje gana anksti atsidalino skirtingomis kultūromis. Šia prasme pavėluotas susitikimas su krikščioniškuoju pasauliu buvo fatališkas. Augštesnieji sluogsniai, kuriems istoriškai buvo tekęs vaidmuo sutaikinti pirmykštės kultūros pradus su Rytų ir Vakarų krikščioniškuoju kraičiu, savo uždavinio neįvykdė. Persi
sunkę svetima kultūra, jie nutolo ir atitrūko nuo liaudiškojo įkvėpimo šaltinių. Kaip ištikimas sargas, liaudis toliau saugojo pirmykštės civilizacijos pradus. Palyginti lėta jos krikščionėjimo eiga ją įgalino su laiku išspręsti tą sunkų uždavinį, kurio neatliko augštesnieji sluogsniai.

Nūdien ši liaudies kultūra sudaro moderniosios Lietuvos pamatus. Tai esminė lietuviškosios civilizacijos lytis. Ir visa tai — tiesioginė tautinio atgimimo pasekmė. Šiuo požiūriu lietuvių tautinio atgimimo esmę sudaro grįžimas į pirmykštės tautinės civilizacijos šaltinius. Liaudies ir šviesuomenės kūrybinių pastangų suderinimas padarė galą žaiing-m lietuviškosios ci. ilizacijos skilimui, kurį iššaukė mūsų bajoriškosios ir liaudiškosios kultūrų šimtmetinės skyrybos. Atitaisyti istorinę skriaudą — tokia tat buvo lietuvių tautinio atgimimo gilioji istorinė prasmė. Stanevičiaus odė ta prasme yra tikra mūsų tautinio atgimimo giesmė, nes ji aiškiai paskelbė mintį:

... Ir, ką amžiai pagadino,
Laikas yra sutaisyti!

Grįžimas prie pirmykštės tautinės civilizacijos šaltinių iš tikrųjų vyko lietuvių kalbos pagrindu. Atsigręžimu į ją buvo atstatytas seniai nutrūkęs sąlytis, atgaivintas nutrauktas dialogas tarp dviejų papildomųjų kultūrų, kurios tik glaudžiai bendradarbiaudamos gali užtikrinti tautinės civilizacijos vienybę ir stiprybę.

Maironis, tautinio atgimimo poetas

Savo ruožtu istorinės skriaudos atitaisymas tam tikru būdu reiškia priartėjimą prie tų laikų, kada ji buvo padaryta. Tai ir pasireiškia Lietuvos senosios istorijos rehabilitavimu. Jos reliatyvi pergalė prieš lietuvių-lenkų unijinę tradiciją juo labiau pažymėtina, kad rusiškoji priespauda vertė lietuvius identifikuotis lenkais.

Faktas, kad pirmykštės tautinės civilizacijos pradai buvo paveldėti iš liaudies, aiškiai išduoda lietuvių tautinio atgimimo demokratinį pobūdį. Pasikeitusios pažiūros į liaudį labai daug padėjo jos išsaugotoms vertybėms rehabilituoti. Savo ruožtu kalbos ir istorijos srityse pasireiškusios kryptys visiškai atitiko išsivadavusių masių, o ypač iš jos kilusių šviesuolių siekimus.

Sugrįžimas prie pirmykštės tautinės civilizacijos sukūrė naują lietuviškosios sąmonės tipą, kuris ne be kovos išėjo laimėtoju. Reikia pažymėti, kad tos pačios visuomenės viduje aktyviai reiškėsi įvairūs nacionalizmai ir dar labiau sunkino jau ir taip kritišką būklę. Tokiu būdu tautinis atgimimas Lietuvoje apsireiškia kaip tikras gelminis sociologinis procesas.

Atskleisti jo mechanizmą — tai sociologinės analizės uždavinys, kuris tebus įmanomas tik sąžiningai atlikus istorinio aprašymo darbą. Žodis pirmiausia todėl priklauso istorikui, ir jo nekantriai laukiame.

Kiek tai liečia lietuvių tautinio - atgimimo pradžią, mūsų nuomone, ji sutampa su XEX-jo a. pradžia. Tokios išvados priėjome, mėgindami patikrinti tautinio atgimimo faktą pagal nurodytas keturias žymes.41) Iš tikrųjų, XIX-jo amžiaus pradžia inauguruoja lietuvių kalbos atgimimą, skelbia senosios Lietuvos istorijos rehabilitaciją, žymi visuomenės demokratėjimo eigą ir skina kelius naujo tipo tautiškumui. Tai vis naujovės, kurios, lyginant su prieš tai buvusių laikų dvasią, ši?m laikotarpiui užtarnautai pelnė tautinio atgimimo vardą.

Naujojo sąjūdžio ryškiausiais pradininkais mums atrodo profesorius Rėza, įžymus Maž. Lietuvos atstovas XIX-jo a. pradžioje, ir išsimokslinęs prelatas Bagužis, to paties laikotarpio Didž. Lietuvos atstovas. Jie tokie yra paskatomis, kurių davė, pradedant įvertinti lietuvių liaudies kultūrinį palikimą. Jie tokie yra taip pat kaip savo laiko dvasia persunkti istoriniai pavidalai: vienas — nuoširdus Prūsijos patriotas, kitas — nemažiau nuoširdus Lenkijos mylėtojas. Tautinio atgimimo drama juose jau vyksta. Atėjo laikas neaiškumui pašalinti. Lietuvis—prūsas, lietuvis—lenkas nebeturi ateities. Jie turi peržengti lemtingąjį slenkstį ir tapti vienu ar kitu. Ir tokie jie tampa savo veiksmais.

"Aušros" ir "Varpo" laikotarpis pasireiškia kaip šio proceso baigiamasis tarpsnis, patvirtinęs galutinę moderniosios lietuviškosios minties pergalę. Ji lietuvių visuomenės viduje liaujasi buvusi skiriančia žyme, bet, priešingai, sudaro bendrą pagrindą, siejantį skirtybes į vieną visumą.

Lietuvių tautinio atgimimo laikotarpis praktiškai apima visą XIX-j į amžių.

Tikrovę atitinkąs tautinio atgimimo pa-paveikslas gali būti reikšmingas ir mūsų dienomis, kai nebereikia kovoti už lietuvybę kaip tokią. Pasitarnavęs tautiniam susipratimui, tas pats laikotarpis gali būti naudingas nurodyti tiltams, kurie moderniąją lietuvybę jungia su kitomis tautomis. Tautinė gyvybė yra daug turtingesnė, negu mano riboto nacionalizmo šalininkai: nacionalistinis ekskliuzyvizmas ją tik sunkiai žaloja. Tautinis atgimimas sukūrė naują lietuviškosios sąmonės tipą, pažadino aistras ir sukėlė konfliktus, tačiau jame taip pat glūdi vertingi pradai siauriems nacionalizmo pradams praplėsti platesniu žmoniškumu. Tautinio atgimimo laikotarpio veikėjai, nežiūrint jų ribotos ideologijos, kurią dažniausiai apsprendė jų laiko dvasia, gali puikiai patarnauti tautų suartėjimui bendradarbiavimo dvasia ir bendromis pastangomis, kurių reikalauja bendro likimo bendruomenė iš esamų ir būsimų kartų.

1.    Plg. Vc. BIRŽIŠKA, Laikinosios vyriausybes, "Lietuva" 1953, nr. 3, p. 15.

2.    Z. PATIRGAS, Kunigo vaidmuo lietuvių tautos atgimime, "Naujasis Gyvenimas", 1946, nr. 14 (16), p. 1.

3.    šalia prof. Alb. Rimkos rimtos studijos šiuo klausimu ypatingo dėmesio nusipelno M. Roemerio lenkų kalba parašytas veikalas "Litwa", pasirodęs 1908 m. Lvove, ši studija pasižymi ypač vertinga "Aušros"-"Varpo" laikotarpio dokumentacija. čia taip pat mūsų tautinio atgimimo pradžia sutapdinama su "Aušros" pasirodymu.

4.    Alb. RIMKA, Lietuvių tautos atgimimo socialiniai pagrindai ir "Auszros"-"Varpo" gadynes (1883-1893) socialekonominiai raštai, Kaunas, 1932, p. 8.

5.    Dr. J. TOTORAITIS, Lietuvos Atgijimas, Chicago, p. 126-7 (m. pabr.).

6.    A. VOLDEMARAS, La Lituanie et ses problèmes, 1.1 Lituanie et Allemagne, Litte/Paris, 1930, p. 338.

7.    Dr. W. GAIGALAT, La Lituanie, Le territoire occupé, la population et l'orientation de ses idées, Genève, 1917, p. 93.

8.    A. VISCONT, La Lituanie et la guerre, Genève, 1917, p. 88.

9.    Z. PATIRGAS, ten pat, p. 2.

10.    J. AMBRAZEVIČIUS, Simanas Daukantas lietuvių tautines sąmones evoliucijoje, "židinys", 1936, XXIII, p. 139."

11.    V. MACIŪNAS, Susirūpinimas lietuvių kalba XTX a. pradžioje, "Vairas", 1936, XVIII, p. 73-74.

12.    V. MACIŪNAS, šs tas apie Pošką, "Vairas", 1036, XVI, p. 274.

13.    M. GUSTAITIS, Aušra, "Draugija", 1923, I, p. 122  (m. pabr.).

14.    Ten pat, p. 125 (m. pabr.).

15.    Alb. RIMKA, ten pat, p. 5.

16.    E. DÜRKHEIM, Les Règles de la méthode sociologique, P. U. F., 1950, llème éd., p. 109.

17.    E. DUPRÈEL, Sociologie générale, P. U. F., 1948, p. 380.

18.    E. DÜRKHEIM, ten pat, p. 17.

19.    Ten pat, p. 15.

20.    Ten pat, p. 31-46.

21.    Ten pat, p. 46.

22.    Ten pat, p. 32.

23.    A. CUVILLIER, Manuel de sociologie, P. U. F., 1950, II, p. 660.

24.    Ten pat, p. 660-661.

25.    J. M. DOMENACH, Les nationalismes et le dépassement des nations, "Esprit", mars 1955, p. 346.

26.    Dr. J. FELS, Begriff und Wesen der Nation. Eine soziologische Untersuchung und Kritik, Münster, 1927, p. 50.

27.    E. DUPRÈEL, ten pat, p. 7.

28.    Cit. G. DAVY, Sociologues d'hier et d'aujourd'hui, P. U. F., 1950, 2ième éd., p. 143.

29.    "Wir müssen nicht aus der Nation das National-bewusstsein, sondern umgekehrt aus dem Nationalbe-wusstsein die Nation ableiten". F. OPPENHEIMER, System der Soziologie, 1923, Jena, I, 2, p. 644.

30.    H. KOHT, Essai sur l'étude de l'histore du sentiment national, "Avhandlingen utgitt av det norske videnskaps—Akademi", Oslo, 1951, p. 7-8.

31.    K. BURDACH, Sinn und Ursprung der Worte Renaissance und Reformation. Sitzungsberichte der Koeniglichen Preussischen Akademie der Wissenschaften, 1910, p. 595.

32.    Ten pat, p. 595-6.

33.    G. PAPINI, Réflexions sur la Renaissance, "Revue de la Culture européenne", décembre 1952, p. 323.

34.    Ten pat, p. 318.

35.    "Dieselben geistigen Stroemungen, Humanismus, Aufklaerung, Romantik, Realismus, die der Wissenschaft in den anderen Laendern Europas das Gepraege gaben, haben im grossen und ganzen auch der wissenschaftlichen Arbeit in Litauen ihren Stempel aufgedrückt". J. PUZINAS, Vorgeschichtsforschung und Nationalbewustsein in Litauen, Kaunas, 1935, p. 1.

36.    M. BIRŽIŠKA, Iš mūsų kultūros ir literatūros istorijos, Kaunas, 1938, II, p. 32.

37.    Plg. Dr. V. KAUPAS, Die Presse Litauens unter Berücksichtigung des nationalen Gedankens und der öffentlichen Meinung, Klaipėda, 1934, I, p. 63.

38.    M. BIRŽIŠKA, žemaitis Pr. Šemeta — Ad. Mickevičiaus bičiulis, "XXVII Knygos Mėgėjų Metraštis", 1933, I, p. 99.

39.    G. Weill, L'Eveil des nationalités et le mouvement libéral (1815-1948), Paris, 1930, p. 376.

40.    V. MACIŪNAS, XLX a. pradžios lietuviškojo sąjūdžio sąlygos, "Vairas", 1936, XVII, p. 271.

41.    Savo disertaciniame darbe autorius šiam mėginimui specialiai skyrė keturis skyrelius.
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai