Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
ŽEMAITIJOS ŠIRDYJE PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PULGIS ANDRIUŠIS   
IŠ SPAUSDINAMOS KNYGOS "PURIENOS PO VANDENIU"

Visą dieną mynes dviratį, be tvorų nieko kita žemaitiško nematęs, pavakariukais sustoju sodyboje tarp alksnynų. Pasitinka apšepęs šeimininkas ir visiškai nereaguodamas į mano nužemintus šnekalus, paima mano dviratį, užkelia į svirną, užrakina duris, paskui paprašo mano paso, jį įsikiša kelnių kišenėn ir, nieko nesakydamas, eina pirkion. Nors ir žodiškai nekviestas, bet kaip žmogus, iš kurio buvo paimtas toks svarbus užstatas, įsekiau jį vidun.

Plūktinė asla, trys vaikai terliojasi pasuo-liais, moteriškė liuobiasi prie pečiaus. Šeimininkas atsisėdo užustalėn, vis dar man nepratardamas nė žodžio dėl mano nakvynės. Apdalinau vaikus pigiais saldainiais, tuo įsigydamas motinos palankumą, bet patsai pilaitės valdovas vis sėdėjo nešnekus. Išsitraukiau pokelį Klaipėdiškos, paklojau ant stalo arkužą popieriaus. Susisukom, užsidegėm iš pečiaus žarijų, kur marmaliavo vakarienė, užsimezgė šioks toks bendradarbiavimas, bet kalba vistiek nesirišo.

Atnešus stalan vakarienę, savininkas pamojo su ranka ir man sėstis prie bendro dubenio, merkiam šaukštus į karštą viralą, laikydamies tam tikro ritmo, kad vieni kitiems nekliūtum. Tos ceremonijos metu nieko nekalbėjom, kas man, augštaičiui, buvo begalinė kančia. Net nežinojau, ar esu priimtas naktigulto, ar dar reikės kur kitur pasi j ieškoti, nors ir jau buvo gerokai sutemę.

Po vakarienės vėl susisukam pirktinės, bet šnekos vistiek nebuvo. Viską išbandęs susiartinti su žemaičiu, dar iš terbelės išsitraukiau Lietuvos žemėlapį ir, jį paklojęs ant nurinkto stalo, pirštu vedžiodamas, klausiu, kur čia bus Varniai. Be jokio tikslo ir reikalo, tik taip sau, kad galėčiau kuo nors pagaliau sudominti šeimininką. O gi, žiūriu, vyras susidomėjo ir prisitraukė arčiau.

Mano nelaimei, tais laikais Varniuose veikė koncentracijos stovykla negeriems lietuviams. Ir kai visiškai neapgalvotai priminiau tą nelemtą vietovę (iš tikrųjų važiavau į Telšius pas pažįstamą), žemaitis ir klausia:
—    Vo kon tin veksi?
Jokie argumentai negalėdavo įtikinti kaimiečio, kad tu važinėji po Lietuvą kaip ekskursantas, tik pasižmonėti, pasidairyti kaip atrodo mūsų gražusis kraštas. Jis būtinai turi žinoti, kur ir kokiu reikalu keliauji, net nurodant pavardes ir adresus. Kartą netyčia paminėjęs Varnius, turėjau meluoti ir toliau.
—    Važiuoju pas savo giminaitį, — atsakiau, nieko geresnio negalėdamas sugalvoti.
—Uždaryts? — nusigandęs vėl klausia šeimininkas.
Jo nešnekumas mane visiškai išmušė iš vėžių, įkliuvau galutinai ir turėjau išradinėti fantazijas apie mano tariamą giminaitį, kuris uždarytas anapus spygliuotų vielų.
—    Vo ilgam ons užkabints? — nesiliovė mane tardęs, matyti, patenkintas, jog buvo pasiėmęs mano pasą.
Ėmiau vapalioti apie kažkokias amnestijas, mažinau naujai įsigyto giminaičio kaltę, negrąžinamai klimpau pats į savo paspęstą tinklą, net prisibijodamas, kad manęs neišgintų iš namų.
Po nepavykusio pasikalbėjimo ūkininkas nuvedė mane į alkierių, paguldė minkštai po duknom (nors tai buvo vasaros metas) ir, išeidamas, po raktu užsklendė duris.

Išsimiegojau karališkai.
Pusryčiai taip pat buvo karališki. Ant stalo garavo miežinės košės dubuo, kurio viduryje liūzgėjo taukų akivarą, kabinom mediniais šaukštais kiekvienas iš savo sklypo, pasidažydami neišsenkamoj riebalų balutėj. Taip pasistiprinus ir po to užsirūkius, žemaitis mane išvedė diendaržin, atrakino svirną, išnešė dviratį, atidavė pasą, ir geroką varsną lydėjo iki vieškelio, nors ir buvo pati darbymetė. Pavieškelėje jis tik numojo ranka į mano klausimą, teprabilo jau man sėdant ant balnelio:
—    Ponali, tik jau kap ten klaus policija, tai nesakyk, pas kon nakuojai...
Šis pažadas ištesėti nebuvo sunku.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai